TATJANA MACEINIENĖ

PAŠAUKTAS KŪRYBAI

ANTANAS MACEINA: FILOSOFO ASMENYBĖS INTERPRETACIJA

Įvadą parašė Tomas Sodeika

Leidinį parėmė LR Kultūros ministerija
ISBN 9955-445-02-5
 

TURINYS


Tomas Sodeika. Antanas Maceina, arba Kaip filosofuoti lietuviškai? 6
Pratarmė
101
1. Ilgo kelio pradžia
16
2. Ankstyvas apsisprendimas 24
3. Tikėjimas 27
4. Ieškojimai
33
5. Kelyje 44
6. Sugriautas gyvenimas
83
7. Gyvenimo vingiai 113
8. Vėl kelyje, bet niekad niekad ne namolei 164
9. „Miunsterio vienuolis" 185
10. Mirtis 218

II

1. Kūryba kaip Antano Maceinos pašaukimas
229
2.
 Filosofija kaip Antano Maceinos būsena 266
3. Išmintis, kilusi iš kančios
286
Užbaigos žodis. Interpretacijos tiesa 308
Trumpa bibliografija 310
Asmenų rodyklė 312

ANTANAS MACEINA, ARBA KAIP

FILOSOFUOTI LIETUVIŠKAI?

Tikriausia kiekvieno žymaus žmogaus biografija yra tarsi bandymas atsakyti ne tik į klausimą, kuo šis žmogus buvo reikšmingas savo amžininkams, bet ir kuo jis reikšmingas tiems, kurie gyvena ir gyvens po jo?

Antanas Maceina buvo ir yra (o kurį laiką dar tikrai ir bus) reikšmingiausias lietuvių filosofas. Reikšmingiausias ne vien todėl, kad iš visų lietuviškai rašiusių filosofų jis buvo produktyviausias, o pirmiausia todėl, kad pirmasis tikrai filosofavo lietuviškai. Bet ką gi reiškia „filosofuoti lietuviškai"?

Pats Maceina šį klausimą iškėlė gana vėlai. Išreikštiniu pavidalu jį aptinkame tik 1978 metais Romoje išleistoje knygoje „Filosofijos kilmė ir prasmė". Tačiau „lietuviško filosofavimo" rūpestį jaučiame skaitydami jau ankstyvuosius Maceinos darbus. Šiuo požiūriu Maceina tarsi eina savo mokytojų ir sykiu pirmųjų profesionalių lietuvių filosofų Ramūno Bytauto bei Stasio Šalkauskio pėdomis. Pastarieji (kaip, beje, ir daugelis vėlesnių lietuviškai rašiusių ir rašančių filosofų) pirmiausia susidūrė su filosofinės kalbos skurdumu: panorėję išreikšti savo filosofines mintis lietuviškai, jie kaip mat pasigedo lietuviškų filosofinių terminų. Tai nenuostabu - juk kitaip, negu tautos, turinčios seną filosofavimo tradiciją, lietuviai filosofijos srityje buvo ir tebėra pradinukai. Todėl vienu iš pirmaeilių lietuviško filosofavimo uždavinių Stasys Šalkauskis laikė lietuviško filosofijos žodyno sukūrimą. Tačiau nors lietuvių filosofinės kalbos išplėtojimas Šalkauskiui ir buvo nepaprastai svarbus lietuviško filosofavimo uždavinys, vis dėlto klausimą apie filosofijos kalbą jis laikė klausimu apie „pagalbinę" filosofijos dalį - filosofavimo „įrankį", kurio griebiamės tik tada, kai filosofines mintis reikia išreikšti. Tuo tarpu Maceina suvokė, jog svarstydami šį klausimą kartu svarstome pamatinį klausimą apie „filosofijos kilmę ir prasmę". Mat gilindamiesi į filosofinės kalbos savitumą, pastebime, jog pati filosofijos prigimtis reikalauja savito santykio su kalba - ne tokio, kokį aptinkame, kai girdime kalbant, pavyzdžiui, mokslininką. Mat mokslininkas kalba terminais. O terminas yra tarsi įrankis, kurį pasigaminame apibrėžimu apdorodami natūralaus žodžio „žaliavą". Lotyniški arba graikiški žodžiai, iš kurių dažniausia ir daromi mokslo terminai, yra seniai mirusių kalbų žodžiai. Tai tarsi nupjautas ir gerai išdžiovintas medis, kuriame jau nebėra gyvybės. Netgi ne medis, o mediena - gryna medžiaga, kuriai kiekvienas gali suteikti formą pagal savas reikmes. Ir tikrai, įrankį gaminantis meistras suteikia medienai formą, nieko bendra neturinčią su gyvo, miške augančio medžio forma. Meistras daro šaukštą, grėbliakotį, irklą ar kuoką - įrankius, kurių paskirtis, funkcija, o ne medžiagos, iš kurios jie pagaminti, prigimtis, nulemia ir jų formos vienareikšmiškumą. Tokie patys vienareikšmiai yra ir mokslo kalbos terminai: ir jų reikšmę nulemia jų atliekama funkcija. Tuo tarpu filosofinė kalba nėra funkcionalizuojama, kaip nėra funkcionalizuojamas pats gyvenimas. Todėl, pastebi Maceina, filosofijos kalba nėra terminų kalba. Tiesa, visiškai išsiversti be terminų neįmanoma ir filosofijoje. Pats Maceina vartoja tokius žodžius kaip „transcendencija", „subjektas", „substancija", tačiau sykiu jis pabrėžia, jog šie žodžiai filosofijoje yra tik pagalbiniai.

Filosofinės kalbos daugiareikšmiškumas yra ir filosofijos neatsiejamumo nuo konkretaus filosofuojančio asmens apraiška. Tik šis daugiareikšmiškumas leidžia filosofui išsakyti savo asmeninį santykį su apmąstomu dalyku, o ne apsiriboti vien „objektyviais" teiginiais. O juk būtent asmeninis mąstymo pobūdis ir yra svarbiausias filosofijos bruožas, skiriantis ją nuo mokslinio, t. y. beasmenio, mąstymo. Galima sakyti, kad filosofinės kalbos žodžių daugiareikšmiškumas ir yra filosofijos savitumo išraiška ir jos gyvybės apraiška. Todėl filosofinė kalba randasi ne tada, kai pasiėmę gyvą žodį, jį numariname, išdžioviname ir apibrėžimu suteikiame jam vienokį ar kitokį „įrankinį" pavidalą, nelygu kokią funkciją tas įrankis turi atlikti. Filosofinė kalba randasi tada, kai, asmenine filosofine pastanga „pažadiname" gimtojoje kalboje visuomet jau glūdinčius gyvus filosofinius turinius. Tardami gimtosios kalbos žodžius ne įrankius vartojame, o tarsi plikomis rankomis prisiliečiame prie to, kas filosofijai pirmiausia rūpi - prie pačios būties. Prisiliečiame taip, kad gauname pajusti pačios būties svorį, jos rupų paviršių, jos šilumą ir tvirtumą. Terminas - žodis-įrankis - visa tai užgožia ir iškreipia. Jį vartodami ilgainiui tampame nebejautrūs būčiai. Ir tik atsigręžę į gimtąją kalbą galime tikėtis vėl atgauti prarastą jautrumą.

Gimtoji kalba yra būdas, kuriuo kiekvienas žmogus gyvena savo gimtinėje - pasaulyje, kuriame jis gimė, kuriame jis tik ir gali tikrai gyventi ir tikrai mirti, pasaulyje, kuriame žmogus tikrai yra namie.

O juk kaip tik toks ir buvo Antano Maceinos gyvenimas. Gyvenimas, kuris, nepaisant to, kad didesnė jo dalis prabėgo svetur, yra geriausia lietuviško filosofavimo pamoka.
 

BIOGRAFIJA

1

Esu aš juodas bokšto kryžius,
Juoda naktim pasviręs ir palūžęs.
Iš seno vieškelio vėlai sugrįžęs,
Deduosi daiktus į kelionę naują
Ir lyg paklydęs varpo dūžis
Iš nežinios į nežinią keliauju.

                   
2

Kaip plieno stygą užgavai mane,
Tu užgavai, Didysis Kanklininke!
Ir virpa dienos, prieš Tave nulinkę,
Ir ulba dūdele vakarine.

3

Tu nesiuntei manęs pas faraoną,
Ir aš lazdos nepaverčiau į žaltį.
Ėjau tik kamarėlėn kruopų malti
Linamynės mergaičių vakaronei.

4

Toli man lig Tavęs. Ir Tau toloka.
Retai mūs žingsniai susitinka.
Gal tik kai skubame į rinką
Pasižiūrėt, kaip čigonaitė šoka.
Ir šio aguonos žiedo sūkuriuose
Tave suradęs aš tariuosi.

5

Bet šokis baigiasi. Namo čigonės ruošias.
Riestainiai virtinėmis žėri.
Atsvirduliuoja pasigėrę.
Ir garsiai šaukia elgeta apluošęs.
Toli man lig Tavęs. Ir Tau toloka.
Ir rinkoje jau niekas niekas nebešoka.

Antanas Jasmantas

PRATARMĖ


Mes viską interpretuojame.
Buvoti pasaulyje reiškia interpretuoti
1

Antanas Maceina

Po ilgų svarstymų ir abejonių skaitytojams nutariau pateikti savą filosofo Antano Maceinos asmenybės interpretaciją. Kodėl po ilgų svarstymų ir abejonių? Visų pirma todėl, kad manau, jog viešai skelbti bet kurio reiškinio ar įvykio savąją interpretaciją yra labai atsakingas dalykas. Ypač taip pasakytina apie žmogų, susilaukusį labai nevienareikšmių, prieštaringų įvertinimų ir tam tikru atžvilgiu vos netapusį Lietuvos kultūriniame gyvenime odiozine figūra. Tai asmenybė, kuria norima ir atsikratyti, ir sykiu išsaugoti ją sau, nes Maceinos mastai Lietuvos kontekste per platūs, manyčiau, išėję už jo ribų. Kitas dalykas, sukėlęs manyje daugybę abejonių rašant šią knygą, yra tas, kad aš, deja, sielos gilumoje net ir norėdama niekaip negaliu būti visiškai objektyvi (kaip ir visi kiti). Tai noriu pabrėžti iš anksto, nes, kaip seniai pastebėjau, daugelis rašančiųjų žmonių kažkodėl ryžtasi teigti, kad jie savo rašiniuose buvo visiškai objektyvūs, atskleisdami tikrą tiesą, kurią, jų manymu, jie galiausiai ir atskleidė. Mane visada stebino ir vis tebestebina šis pavydėtinas įsitikinimas savo objektyvumu, nes manyčiau, kad mes visi - gyvieji - pajėgūs pateikti tik savo interpretaciją to, kas mums vienaip ar kitaip prieinama, t. y. pasaulio, kuris mus supa ir kuriame mes laikinai apsigyvenome, reiškinio, įvykio, fakto ar asmenybės.

Kaip antraštė nurodo, ši nedidelė studija yra bandymas pateikti filosofo Antano Maceinos asmenybės interpretaciją. Ji remiasi vienu pagrindiniu filosofo teiginiu, kad interpretuoti galima visa, kas turi kūrinio sąrangą. Kitaip tariant, pasak Maceinos, mes galime interpretuoti tik kūrinį ir niekada - daikto. Bet kadangi žmogus yra kūrinys, Dievo kūrinys, todėl jis ir leidžiasi būti interpretuojamas. Tačiau kas gi yra toji interpretacija ir kada ji prasideda? „Interpretacija prasideda jau biologine mūsų sąranga. Būdami biologiškai neapspręsti vienam veikmeniui, kaip gyvulys, mes turime apspręsti tiek pasaulį, tiek save pačius. Šis apsprendimas bei apsisprendimas ir vadinasi interpretacija"2. Šis pasaulio ir savęs „apsprendimas" prasideda tada, kai žmogus pradeda filosofuoti. O filosofuoti jis pradeda tik tada, kai pradeda uždavinėti klausimus ir ieškoti į juos atsakymo. Pagrindinis Maceinos teiginys „filosofija yra interpretacija" reiškia, kad filosofija nėra ir negali būti jokia profesija (apie tai jis ne kartą yra užsiminęs savo laiškuose ir raštuose), kad kiekvienas žmogus, užduodantis klausimus apie būties prasmę, apie save patį - iš kur aš atėjau ir kur einu - ir ieškantis atsakymų, sykiu ir filosofuoja. Taigi interpretacija prasideda klausimu ir atsakymo į šį klausimą ieškojimu. Klausimų virtinė lydi mus per visą mūsų trumpą gyvenimą, ir kiekvienas klausimas laukia savo atsakymo. Tačiau begalinis, beribis pasaulis, kuriame mes laikinai apsistojame, taip ir lieka, deja, neatsakomas, nes laikina ir aprėžta būtybė nepajėgia į jį atsakyti. Mes norime surasti šį atsakymą, stengdamiesi visomis savo išgalėmis, ir kartais mums netgi atrodo, kad mes jau priartėjome prie jo, bet vietoj taip trokštamo atsakymo prieš mus nuolat iškyla vis nauji ir nauji klausimai. Ir kančia, pagimdyta mūsų negalimumo atsakyti į būties klausimą, taip ir lydi mus visą mums skirtą laiką pabūti šioje žemėje. Ši kančia visada su mumis arba kažkur šalia, kaip mūsų šešėlis.

Mūsų bandymai atsakyti į daugybę klausimų, kurie sudaro Didžiojo Klausimo turinį, ir yra mūsų pačių pasaulio, kūrinio, reiškinio, įvykio interpretacija... Taigi interpretaciją dar būtų galima pavadinti mūsų daliniu atsakymu į būties klausimą. Mes niekada nepajėgsime atskleisti visumos, nes negalime jos aprėpti, todėl tik dalies atskleidimas yra visų mūsų lemtis. Mėgindami atskleisti Asmenybę, mes taip pat sugebame tik prisiliesti prie kažkokios vienos sudėtingo kaip pasaulis žmogaus dalies, nes žmogus, tuo labiau žmogus Asmenybė, ir yra šis pasaulis. Ir kiek mes sugebame suprasti žmogų, tiek mes sugebame suprasti pasaulį. Kiek tiesos slypi mūsų pastangų vaisiuose, težino vienas Dievas. Bet manyčiau, kad vien tiesos siekimas jau yra teigiamybė ir gali būti mūsų pastangų matas.

Ši studija, kurią aš ryžtuosi pateikti vertinti skaitytojui, yra manoji filosofo Maceinos asmenybės interpretacija. Tai mano subjektyvus žvilgsnis į šią iškilią asmenybę, kurios vertė ir vieta Lietuvos kultūriniame gyvenime, manyčiau, nėra deramai nustatyta dėl tam tikrų priežasčių, apie kurias aš kalbėsiu vėliau. Šį mano subjektyvų Maceinos asmenybės supratimą formavo visų pirma jo darbai ir jo kūryba „vardan tos Lietuvos", kuri, Maceinos manymu, turėtų būti, bet kurios, manyčiau, iki šiol nėra ir vargu ar kada nors bus... Tepadeda man Dievas nieko neįžeisti ir savo interpretacijoje kiek tik įmanoma priartėti prie pačios filosofo asmenybės be jokių pretenzijų į visišką objektyvumą, vien tik su noru susivokti šio kūrėjo sudėtingame pasaulyje.

Taigi visumos aprėpti neįmanoma. Priimkime tai žinion, ir kai kalbėsime apie visumą, kuri yra ir žmogus, pabandykime pasitenkinti dalimi. Aš pamėginsiu suteikti pavidalą tam, ką ryžausi interpretuoti, t. y. Dievo kūriniui, būtent žmogui, asmeniui ir asmenybei Antanui Maceinai, gimusiam 1908 metų sausio 27 dieną, kurio žemiškas kelias baigėsi tą pačią sausio dieną 1987 metais...

Pagrindiniai šaltiniai, kuriais aš naudojausi, yra asmeniniai ir dalykiniai filosofo laiškai ir jo paties raštai bei jo archyvas, p. Alinos Grinienės perduotas M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriui. Priartėti prie filosofo Maceinos asmenybės man taip pat padėjo jo pirmos žmonos Julijos Maceinienės (Tverskaitės) ir jos sesers Antaninos Tverskaitės, jo draugo ir bendražygio, žinomo istoriko Zenono Ivinskio dienoraščiai, taip pat jo tikro brolio Juozo Maceinos ir tikros sesers Marcelės Macei-naitės bei jo draugų ir pažįstamų prisiminimai, kunigo Lado Tulabos atsiminimai, paties Maceinos 1945 m. dienoraštis, jo duoti interviu, straipsniai, kurių savo laiku buvo gausu ne tik prieškarinėje Lietuvoje, bet ir užsienio lietuvių spaudoje. Aš jau nekalbu apie daugybę apie jį išspausdintų straipsnių, nuotrupų ar pasisakymų, kuriuos priimdavau žinion, bet niekada jais nesivadovaudavau. Man atrodo, kad visoje šioje gana gausioje, nors ir išsklaidytoje medžiagoje, su kuria teko susipažinti, man pavyko atskirti, kaip dabar dažnai sakoma, grūdus nuo pelų... Galų gale kas gali žinoti, ar neklystu ir ar mano pačios kartais pernelyg jautrus požiūris į Antaną Maceiną neužgožė tikrovės. Tačiau suvokdama savo nusistatymą Maceinos atžvilgiu, stengiausi atsikratyti savo emocijų ir pažvelgti į jį iš tolo. Ar tai man pavyko, tegu sprendžia skaitytojas.

Esu dėkinga visiems nors kiek padėjusiems man susivokti Maceinos asmenybėje - visų pirma Maceinos broliui Juozui Maceinai ir jo seseriai Marcelei Maceinaitei, Maceinos dukrai Danutei Marijai Mickūnienei-Maceinaitei, jo sūnui Augustinui Maceinai, Maceinos bedražygiams bei draugams - ponams Adolfui Damušiui ir J. Damušienei, p. P. Ivinskienei, monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, dailininkui ir žurnalistui Vaidotui Žukui, M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriaus darbuotojoms, ypač skyriaus vedėjai Jolitai Steponaitienei, visiems užsienio lietuviams, kurie atsiliepė į mūsų prašymą ir atsiuntė Maceinos laiškus ar jų kopijas. Mano ypatinga padėka priklauso mano vyrui - Maceinos sūnui Sauliui Maceinai, kuris nuolat visokeriopai remdavo mane šitame nelengvame darbe.

Esu didžiai dėkinga leidyklos „Aidai" direktoriui p. Vytautui Ališauskui, kuris ryžtasi šiuo nelengvu mūsų gyvenimo metu išleisti šią knygą.
 

Iš A. Maceinos rankraščio Poetų pasaulis. Palaidos mintys. - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas. - F 181-16.
Ten pat

Pirmas skyrius

1. ILGO KELIO PRADŽIA

Bendro likimo nėra. Yra tik mano likimas. Ir šis likimas priklauso nuo manęs paties1

Antanas Maceina

Tačiau jeigu žmogus yra nepakartojamas asmuo, tai ir jo kelias yra tik jo vieno kelias. Gali jis būti panašus į kitų kelią, bet tik panašus, niekad ne tapatus.2

Antanas Maceina

Antano Maceinos kaip asmens kelias iš tikrųjų buvo panašus į kitų to meto Lietuvos inteligentų gyvenimo kelią. Kaip ir daugelis jų (S. Šalkauskis, P. Kuraitis, P. Mantvydas, J. Girnius, K. Ambrozaitis, J. Grinius, Z. Ivinskis, P. Dielininkaitis, A. Sidaravičius, I. Tamošaitis, A. Vaičiulaitis - šį sąrašą galima tęsti ir toliau), jis yra kilęs iš lietuviško kaimo, gimęs valstiečių šeimoje; mokėsi kunigų seminarijoje, baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą (beje, daugelis jų baigė Teologijos ir Filosofijos fakultetą), tęsė studijas užsienyje, grįžęs dėstė tame pačiame universitete, okupacijos metu pasitraukė į Vakarus... Taigi Maceinos kaip asmens kelias (kaip ir kitų minėtų ir neminėtų asmenų) tikrai panašus į kitų kelią, bet nėra tapatus, nes mes savo būvio nekada negalime sutapatinti su kito būviu. Todėl ir kiekvieno iš mūsų kelias, kuriuo einame per savo gyvenimą, yra tik mūsų pačių kelias - juk bendrų kelių, kaip ir likimų, ypač kai kalbame apie Asmenybę, o ne apie masę, nebūna. Asmenybė niekada nepasitenkina „kitų einamu keliu, kas mūsų amžiaus aplinkybėmis suvilioja minių minias"3.

Savo studijoje „Asmuo ir istorija" Maceina primena prancūzų filosofo Gabrielio Marcelio posakį, jog niekas taip pavojingai nejaukia asmens klausimo, kaip „perdėtas polinkis sulieti asmenį su asmenybe"4, o pats Maceina, matyt, neturėdamas šio „polinkio", teigė, kad „asmuo yra žmogiškosios būtybės pagrindas, tuo tarpu asmenybė yra didesnis ar mažesnis jos galių išskleidimas. Kiekvienas žmogus yra asmuo, bet ne kiekvienas yra asmenybė"5, - pabrėžė jis. Visiškai sutikdama su šiuo teiginiu, priminsiu, kad mane pirmiausia domina būtent Maceinos asmenybė, kaip vieninga jo individualių sugebėjimų, arba, kaip jis pats sako, „galių" ir jo veikmenų visybė.

Aš taip pat manau, kad toli gražu ne kiekvienas žmogus gali tapti asmenybe, nes asmenybėmis negimstama, jomis tampama. Tačiau daugeliui žmonių tapti asmenybe yra neįveikiama užduotis, nes, idant „išeitume" iš kasdieninio pasaulio, mums reikia pakeisti ne jį, bet savo sąmonę, savo santykį su šiuo pasauliu. Kartu mes turėtume patirti daugybę sunkumų ir įveikti daugybę įvairiausių kliūčių, kurios daugeliui atrodo visai neįveikiamos...

Tad kada prasideda Asmenybės kelias? Ką mes galėtume laikyti asmenybės kelio pradžia? Norint atsakyti į šiuos klausimus, mes turime suprasti, kada gimusi būtybė, vadinama žmogumi, pradeda formuotis būtent kaip asmenybė. Taigi kokie keliai veda žmogų į Asmenybės sostą?

Antano Maceinos tėvas Aleksandras Maceina (viduryje) - Klebiškio viršaitis

Pavadindama šios studijos pirmą skyrelį „Ilgo kelio pradžia", omenyje turėjau ne tam tikrą laiko atkarpą, skirtą žmogui nugyventi šioje žemėje nuo jo gimimo ligi mirties, o žmogaus kaip asmens ir kartu kaip asmenybės apsisprendimą duotojo jam laiko atžvilgiu. Sunku nesutikti su Maceina, kad visada yra galimybė apsispręsti ir „už niekį", tačiau, manyčiau, Asmenybė vis dėlto niekada neapsisprendžia „už niekį", nors pats Maceina dėl to nėra tikras. Man atrodo, kad „už niekį" gali apsispręsti tik asmuo, kuriam taip ir nepavyko tapti asmenybe. O Asmenybė tik tam tikroje būklėje (pvz., apimta nevilties ar paveikta tam tikros nuotaikos) gali laikyti savo apsisprendimą netikusiu, neteisingu, klaidingu...

Tačiau grįžkime prie Antano Maceinos kelio pradžios. Kalbėdama apie Maceinos asmenybės formavimąsi, skaitytojo dėmesį norėčiau atkreipti į keletą veiksnių, kurie, mano manymu, buvo ypač svarbūs, lemiantys jo gyvenimo kelią. Būsimas filosofas užaugo be motinos. Jo motina Jieva mirė (spėjama, kad nuo plaučių uždegimo), kai berniukui sukako vos dešimt metų. Aleksandro Maceinos šeimoje gimė septyni vaikai, keturi iš jų mirė. Liko trys vaikai - vyresnysis Antanas, metais jaunesnis Juozas ir vos dvejų metų sulaukusi sesuo Marcelė. Praėjus vieneriems metams po žmonos mirties, Aleksandras Maceina vedė kitą moterį - Kateriną Banionytę, kuri jam pagimdė irgi septynis vaikus... Ir štai tada vaikams iš pirmosios santuokos pasidarė „ankšta" gimtuosiuose namuose, juo labiau, kad tėvas, nors ir mylintis visus savo vaikus, nuolat buvo užimtas, kaip dabar pasakytų, savo „verslo" reikalais, be to, ir jo pareigos tais laikais buvo nemenkos - jis buvo viršaitis... Taigi vaikai iš pirmos santuokos, ypač berniukai, kadangi jie buvo žymiai vyresni už savo seserį, pasijuto tam tikra prasme apleisti bei vieniši. Juk ne kiekviena moteris, ypač turinti savo vaikų, gali ir yra pajėgi atstoti motiną savo vyro pirmosios žmonos vaikams...

Žinia, motinos vaidmuo vaiko asmenybės formavimesi užima itin svarbią vietą, nes „nuo motinos duotos linkmės paprastai priklauso visas tolimesnis augančios asmenybės kelias", - rašė Maceina savo straipsnyje „Žmona ir motina"6. Jis buvo įsitikinęs, kad motina vaiką „kuria", yra „pirmoji jo asmenybės kūrėja", nors ir pripažino, kad „čia yra ir daugybė veiksnių kitų..."7. Atrodo, kad Maceinai didžiausios įtakos turėjo būtent kiti veiksniai, vienas reikšmingiausių - motinos mirtis, juo labiau, kad ji mirė jo paties akivaizdoje. O motinos, kaip savo vaiko kūrėjos, vaidmuo šiuo konkrečiu atveju, manyčiau, nebuvo ir dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti itin reikšmingas jo kaip asmenybės formavimuisi. Tačiau motinos netekimas skaudžiai paveikė Maceiną ir tam tikra prasme lėmėjo tolimesnį pasirinkimą. Ankstyva motinos mirtis uždėjo net savitą atspalvį ant visos Maceinos kūrybos, nes būtent tada jis pirmą kartą patyrė „atsiskyrimo liūdesį", lydėjusį jį visą gyvenimą. Jis pernelyg anksti patyrė kančią. Gerokai vėliau, būdamas brandaus amžiaus, Maceina parašys: „yra gera, jei žmogus jau pačioje vaikystėje akivaizdžiai patiria, kad gyvenimas nėra tik žaismas, bet ir kančia, kuri visų laukia ir kuria, todėl visi privalome dalintis"8.0 jis buvo būtent iš tų, kurie jau pačioje vaikystėje patiria, kad gyvenimas nėra vien žaismas. Tačiau tada, būdamas dešimties metų, vargu ar galėjo suvokti net ir savos kančios prasmę, bet, netekęs motinos ir išstumtas iš savo namų9 , jis kentėjo ir pernelyg anksti suvokė savo vienišumą. Tiesa, jis turėjo tik metais už save jaunesnį brolį, bet tarp jų nebuvo artumo arba, kaip rašė viename savo laiškų pats Maceina, -„šilimos", ir dėl to jam „būdavo skaudu". Visa tai ir sąlygojo jo užsisklendimą savyje, pasinėrimą į knygas, į mokslus bei į ne visai vaikiškus apmąstymus, apsprendžiančius save kaip vienišą. Vėliau, įgijęs pernelyg daug skaudžios patirties, Maceina tarsi atkirs - „aš būnu ir mirštu vienišas". Tačiau savęs kaip vienišo suvokimas bei apsisprendimas būdingas tik asmenybei. Asmuo, nebūdamas asmenybė, nepajėgia (o gal ir nenori, intuityviai nujausdamas, kokia gali būti sunki ši našta) suvokti savo vienišumo, todėl jis linkęs „ištirpti" tarp kitų ir visada geriau bei jaukiau jaučiasi masėje...

Tai, kad Maceinai buvo reikšmingas motinos netekimas, išraiškingai byloja jo, jau subrendusio, straipsniai, kuriuose jis apmąsto moters - motinos ir žmonos vaidmenį šeimos gyvenime, moterystės pagrindus. Moterystės problemą jis svarstė ir savo studijoje „Mysterium magnum" („Didžioji paslaptis"), kuriai taip ir nelemta buvo išvysti dienos šviesos, nes per sovietų okupaciją jos rankraštis dingo. Tačiau šios knygos pagrindinės nuostatos gana smulkiai išdėstytos laiškuose, rašytuose 1933 m. Liuvene (Belgija) savo sužadėtinei Julijai Tverskaitei. Tai kad ši tema Maceiną jaudino visą gyvenimą, byloja ir jo laiškai artimiesiems, kuriuose jis ne kartą svarstė moterystės klausimus, tarsi pratęšdamas ir papildydamas savo neišleistos studijos mintis. Jis negalėjo palikti šios temos, nes jo paties šeimyninis gyvenimas nebuvo laimingas, ir ne tik dėl karo metais susiklosčiusių aplinkybių, kurios išskyrė šeimą...

Tačiau kas gi yra tie anksčiau minėti „kiti veiksniai", irgi turėję įtakos Maceinos asmenybės formavimuisi? Visų pirma reikia pabrėžti, kad Maceina augo pasiturinčioje šeimoje. Jo tėvas Aleksandras Maceina buvo gana turtingas žmogus, turintis savo namus, restoraną, kino teatrą, žemę ir tam tikrą padėtį visuomenėje - priklausė tam tikram luomui, kaip jau buvo minėta, jis ėjo viršaičio pareigas. Be to, viskas, ką Aleksandras Maceina pasiekė savo gyvenime, buvo pasiekta savo jėgomis -neeiliniu protu, veržlumu, mokėjimu bendrauti su žmonėmis... Jis iš tikrųjų buvo labai užsiėmęs žmogus, nes turėjo daugybę pareigų ir pomėgių, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad jis nekreipdavo jokio dėmesio į savo vaikus ir kad jam nerūpėjo jų ateitis. Būdamas gana ryški ir stipri asmenybė, jis turėjo įtakos ir savo vaikų likimui, ir jų vystymuisi. Aleksandras Maceina puikiai suprato išsilavinimo bei mokslo reikšmę žmogaus gyvenime. Jis ir pats siekė žinių: dar paauglys Aleksandras bežve-jodamas ant kito Nemuno kranto esančiame miške sutiko nuo caro persekiojimų besislapstančius knygnešius, iš kurių vienas dvejus metus slapčia mokė jį rašyti, skaityti bei skaičiuoti. Taip jis pamėgo knygą ir nemažai, kiek leido galimybės, skaitė, drauge prie knygos pratindamas bei mokytis skatindamas ir savo vaikus. Be to, jis aktyviai dalyvavo švietėjiškoje visuomeninėje veikloje. Antanas, skatinamas tėvo, jau nuo mažens, tik išmokęs skaityti, pasinėrė į knygų pasaulį. Jo brolis Juozas pasakojo, kad knygų skaitymas Antanui buvo pagrindinis užsiėmimas. Jokia kita veikla - vaikiški žaidimai, sportas, įvairūs vaikų susibūrimai - neatstodavo jam knygos. Jo noras žinoti buvo toks stiprus ir nesuvaldomas, kad, dar mokydamasis Klebiškio pradinėje mokykloje, jis verkdavo, kai liga tapdavo kliūtimi lankyti pamokas. Šis aistringas potraukis mokslui išskyrė ir tam tikra prasme atskyrė jį nuo kitų bendraamžių, net nuo tikrojo brolio Juozo, taip gilindamas jo vienatvę...

Gausi Maceinų šeima buvo itin religinga ir šis religingumas ėjo iš kartos į kartą. Todėl ir vaikai buvo atitinkamai auklėjami. „Asmenybės kūrime, be abejo, Dievas turi didžiausią dalį"10, -neabejodamas teigė Maceina, nes jo „asmenybės kūrime" Dievas tikrai turėjo lemiančią reikšmę. Taigi šeimoje buvo gerbiama knyga, nešanti žinojimą, ir garbinamas Dievas kaip visa ko pagrindas. Po motinos mirties Antanas griebėsi knygos ir atsidavė maldai, kaip įprasmintam veiksmui. Tad visai pagrįstai jo brolis Juozas teigė, kad Antanas buvo „uždarokas", t. y. užsisklendęs savyje. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad jis nenorėjo kam nors atsiskleisti savo suvoktoje vienatvėje...

Man atrodo, būtent savo vienumo suvokimas ir sykiu noras kam nors atsiskleisti bei išsipasokoti, surasti kitą TU, kurio jis nesutiko savo aplinkoje, ir nulėmė Maceinos pasiryžimą tapti kunigu. Šis apsisprendimas, manyčiau, yra jo ilgojo kelio pradžia.

 Iš A. Maceinos rankraščio Filosofinis dienoraštis arba filosofiniai užrašai. - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas. - F 181-4.
 Iš A. Maceinos laiško (1980 m. rugsėjo 28 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
 Ten pat.
 G. Marcei. Du Refus a l'lnvocation. - Paris. -1948. - P. 156.
 A. Maceina. Asmuo ir istorija. - Chicago. -1981. - P. 16.
 A. Maceina. Žmona ir motina. - Aidai. -1948. - Nr. 14.
 Ten pat.
 A. Maceinos laiškas (1980 m. gegužės 13 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
 Mokydamasis Prienų gimnazijoje Maceina visą laiką gyveno savo tetos Gertrūdos Maceinaitės (tėvo sesers) namuose Prienuose, kaip pasakojo jo brolis Juozas Maceina, „visiškai jos išlaikomas".
10  A. Maceina. Žmona ir motina. - Aidai. - 1948. - Nr.14.


 

2. ANKSTYVAS APSISPRENDIMAS

Kiekvienas žmogaus apsisprendimas yra rizika...1

Antanas Maceina

Tai nebuvo staigus apsisprendimas. Jis buvo apmąstytas ir iškęstas, tam tikra prasme paruoštas. Dar besimokydamas Prienų gimnazijoje Maceina savo gabumais ir religingumu atkreipė į save gimnazijos direktoriaus kanauninko Pelikso Martišiaus, kuriam jis ne kartą patarnaudavo Mišiose, dėmesį. Todėl atėjus laikui galutinai apsispręsti, o jis atėjo po penkerių mokslo metų, kada Prienų gimnazijos moksleiviams buvo leidžiama patiems nuspręsti, ar toliau tęsti mokslą gimnazijoje, ar pasirinkti kitą kelią, Antanas nusprendė stoti į Gižų kunigų seminariją. Kunigas Martišius ne tik palaikė Maceinos apsisprendimą tapti kunigu, bet ir pažadėjo parašyti rekomendacinį laišką seminarijos vadovybei taip padrąsindamas jaunuolį. Savo sūnaus pasirinkimui pritarė ir jo tėvas Aleksandras, kuris, kaip minėta, buvo giliai tikintis, praktikuojantis katalikas bei nuolatinis Prienų bažnyčios choro dalyvis. Nieko geresnio, kaip matyti savo sūnų kunigu, jis net negalėjo įsivaizduoti - ir ne tik todėl, kad tais laikais būti kunigu buvo labai garbinga, bet ir todėl, kad ši tarnystė jam atrodė pati kilniausia ir reikalingiausia žmonėms. Be to, jei vyresnysis sūnus įstotų į seminariją, jam pačiam pasidarytų šiek tiek lengviau, nes jo siela buvo apsunkinta išgyvenimais dėl savo vaikų iš pirmosios santuokos likimo. Jis buvo doras žmo-

Antano Maceinos tėvas su antrąja žmona Katerina ir vaikais.

Pirma iš dešinės stovi jo sesuo Marcelė, trečias iš dešinės - jo brolis

Juozas; 1925/1926

gus, tačiau visų pirma jis rūpinosi nauja didele šeima ir žymiai už jį jaunesne žmona, o vaikams iš pirmosios santuokos vis pritrūkdavo laiko. Galima numanyti, kad dėl to jis jautėsi šiek tiek kaltas. Ir jei sūnus mokytųsi seminarijoje, jam pasidarytų daug ramiau. Tačiau, nors ir labai norėdamas, kad jis ten įstotų, niekada nedarė sūnui jokio spaudimo, leido apsispręsti pačiam. Ir Maceina apsisprendė.

Maceinos apsisprendimą tapti kunigu su dideliu džiaugsmu priėmė ir jo teta Gertrūda Maceinaitė, labai pamaldi netekėjusi moteris, pas kurią Anji&nas gyveno besimokydamas Prienų gimnazijoje. Taigi pafys svarbiausi Antano gyvenime žmonės jį palaikė. Taip jau yra, kad mums reikšmingų žmonių palaikymas stiprina ir mūsų norą, ir mūsų apsisprendimą, ypač tada, kai mes dar esame visai jauni ir kitų nuomonė mums dar yra svarbi, net jei ir manome galį būti visiškai nepriklausomi.

Taigi, baigęs penkias klases Prienų gimnazijoje ir įgijęs teisę pasirinkti, Maceina pasirinko kitokį negu kiti moksleiviai kelią. Tvirtai apsisprendęs tapti kunigu, jis 1924 m. birželio 26 d. įstojo į Vilkaviškio vyskupijos dvasinę seminariją Gižuose.

Tuo metu Maceinai buvo tik šešiolika metų. Jis, kaip ir jo tėvas, buvo giliai tikintis ir praktikuojantis katalikas, tačiau jau tada Antano tikėjimas buvo pagrįstas ne vien tradiciniu auklėjimu, bet dar ir aistringu noru tikėti ir sutikti savo Išganytoją bei Draugą. Manyčiau, kad seminarijoje jis tikėjosi rasti tą, kurio jis neturėjo tetos Gertrūdos namuose, - tikrą Draugą, savo Tu, kuriam jis irgi taptų Tu ir galėtų atsiverti. Jis ieškojo Užtarėjo bei Palaikytojo, žodžiu, to, kurio buvo ištroškusi jo vieniša siela. „Savame varge" jis ieškojo Dievo. Galima numanyti, kad jau tada Antaną persekiojo noras suvokti Dievą kaip tikrovę, ir jis tikėjosi, kad būtent seminarija ir yra ta vieta, kur Dievas taps jam šia tikrove...

A. Maceinos laiškas (1977 m. lapkričio 1 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
 

3. TIKĖJIMAS

Man tikėjimas -baisi rizika.1

Antanas Maceina

„Man tikėjimas - baisi rizika",-tai, mano manymu, itin svarbus Maceinos teiginys (ir sykiu prisipažinimas), aiškinantis jo kaip asmenybės dramatišką likimą bei visą filosofinę sistemą, paremtą jo paties gyvenimo patirtimi. Žinoma, mes neabejodami galime teigti, kad visų žmonių likimai yra mažiau ar daugiau dramatiški - tai tiesa, tačiau asmenybių likimai tikriausiai be jokių išimčių yra tragiški. Norint patvirtinti šį teiginį, nėra jokio reikalo čia vardyti daugybę pavardžių, nes skaitytojams nesunku ir patiems taip padaryti...

Bet grįžkime į tuos tolimus metus, kai Maceina tik įstojo į Gižų kunigų seminariją. Manyčiau, tais laikais tikėjimas jam dar nebuvo tokia rizika, nes tada jokios abejonės dėl tikėjimo jo dar nekankino. Jam tik labai trūko „Aš ir Tu santykio, kuriame kiekvienas Aš yra kitam Tu, vadinasi, meilė (išskirta mano - T. M.)"2, ir jis tikėjosi, kad būtent čia, seminarijoje, gyvendamas kitoje, neįprastoje aplinkoje, jis šią tikrąją meilę atras. Tačiau jis mėgo klausti, nes žmogus, siekiantis žinojimo, visada klausinėja ir tikisi surasti atsakymą. Žinojimo kelias visada grįstas klausimais ir atsakymais į juos, kurie toli gražu ne visada mus tenkina, taip paruošdami dirvą naujiems klausimams... Taigi jis klausinėjo: pradinėje mokykloje, gimnazijoje, kurioje klausimai ne tik nebuvo draudžiami, bet kai kurių mokytojų net skatinami, kaip ir turėtų būti kiekvienoje normalioje mokykloje, siekiant padėti vaikui ar jaunuoliui lavinti savo protą, išmokti mąstyti. Maceinos teigimu, žmogų reikia ugdyti, nes nė vienas žmogus negimsta asmenybe, „jis ateina iš gamtos pasaulio kaip užbraiža. Asmenybe jis turi tapti ne tik išvystydamas gamtos duotas užuomazgas, bet ir susikurdamas charakterį, pasaulėžiūrą, estetinį skonį... Viso to gamta neduoda. Tai kuriamosios ugdymo įtakos padariniai"3.

Taigi pernelyg anksti susidūręs su nelaimėmis, Maceina pradėjo klausinėti. Ir šie klausimai buvo neišvengiami, nes nelaimė visada provokuoja klausimą. O klausimas, žinia, yra egzistencinio mąstymo pradžia. Stipriai išgyvendamas motinos mirtį, tėvo antrąsias vedybas, atsiskyrimą nuo gimtųjų namų, Antanas norėjo susivokti, kas atsitiko ir kodėl taip turėjo atsitikti. Taigi, bandydamas išsiaiškinti savo nelaimių, kurios išbloškė jį iš kasdienybės, priežastis, jis klausinėjo. Jis norėjo rasti tokį atsakymą, kuris jį patenkintų. Kitaip tariant, jis ieškojo savo kančios prasmės. Tačiau nerasdamas šio atsakymo, jis vėl klausinėjo ir taip tapo nuolatiniu klausinėtoju. Klausimas tapo jo gyvenimo ir mąstymo pagrindu, nes, kaip „filosofija prasideda klausimu"4 , taip ir sąmoningas gyvenimas, norint jame susivokti, irgi prasideda klausimu. Nustoję klausinėti, mes kaip gimstanti asmenybė mirštam daug anksčiau, nei mums skirta...

Tad klausinėjimas, dar prieš jam įstojant į dvasinę seminariją, buvo, o įstojus į seminariją, tapo pastovia Maceinos būsena - jis negalėjo neklausinėti. Reikia manyti, kad, įstodamas į autoritetingą kunigų seminariją, jis labai tikėjosi rasti atsakymus į daugybę (jei ne į visus) klausimų, kurie nepalikdavo jo ramybėje, nedelsiant reikalaudami atsakymo, ir tikrąją meilę. Maceina atėjo į seminariją su atvira širdimi... Ir jis iš tikrųjų pateko į tokią vietą, kur „gulėjo" atsakymai į visus klausimus ir slėpėsi tikroji meilė. Tad mes galime daryti prielaidą, kad Maceina pateko būtent ten, kur jam su jo neramia bei įskaudinta širdimi ir reikėjo patekti - į atsakymų į visus klausimus saugyklą ir paslėptos meilės šaltinį. Bet... čia ir prasidėjo sunkumai. Žmogus, įpratęs klausinėti, pavertęs klausinėjimą savo būsena, jau nebegali sustoti. Jis nebegali liautis klausinėti net ir tada, kada gauna, atrodo, aiškų ir tiesų atsakymą, ypač jei šis atsakymas pateikiamas kaip dogma, tapusi aksioma. Linkusį klausinėti žmogų, kuris, net ir radęs atsakymą, ieško vis naujų ir naujų jo teisingumo įrodymų, dogma visada verčia priešintis, nes kiekviena dogma yra aprėžtumas, drauge sustingimas bei negyvumas. Dogma visada uždaro klausimą, nes ji visada yra pateikiama kaip neginčytina tiesa. Meilė čia tyli... Matyt, Maceinai, net ir gavusiam tikėjimo atsakymą, vis dėlto kildavo kai kurių abejonių, todėl, galima numanyti, jog, norėdamas jas išsklaidyti, jis nesiliovė klausinėjęs. Tačiau, kaip jis pats rašė, klausinėjo ne savo kurso draugų per pertrauką, bet teologijos profesorių pamokose, o taip daryti seminarijoje buvo visiškai neleistina, nes teologiniu požiūriu „klausti, turint atsakymą, reiškia arba tyčiotis, arba iš tikro abejoti ta ar kita tikėjimo tiesa"5 . Vietos tikėjimo tiesų abejonėms Gižų seminarijoje (ir ne tik šioje seminarijoje) nebuvo, čia pati dogma neleisdavo klausti... Taigi neišvengiamai kilo konfliktas tarp norinčio žinoti nepaklusnaus, nuolat klausinėjančio seminaristo ir seminarijos vadovybės. Šis konfliktas ypač paūmėjo Maceinai atsisakius pataisyti savo pamokslą apie pragarą, kurį jis turėjo parašyti pagal oficialų Bažnyčios mokymą, nes tai buvo mokomasis uždavinys. Maceina, rašydamas šia tema, pasiūlyta prof. kun. Mykolo Ražaičio, atitolo nuo oficialaus Bažnyčios mokymo, nes įrodinėjo, kad pragaro negali būti, tai prieštarauja Dievo gailestingumui. Savaime aišku, kad kun. Ražaitis, nors ir buvo pažangus bei paties Maceinos gerbiamas dėstytojas, negalėjo tokio darbo priimti. Tai, matyt, ir tapo, kaip mano ir „kiek girdėjo" prel. Ladislovas Tulaba, pagrindine priežastimi, kodėl Maceina po ketverių mokslo metų turėjo palikti seminariją, tiksliau tariant, kodėl jis buvo iš jos mandagiai išprašytas. Kaip rašo Maceina savo „biografinėje nuotrupoje" - „Filosofijos keliu", 1928 m. birželio mėnesį jį pakvietė seminarijos rektorius prel. Jonas Naujokas ir liepė rašyti pareiškimą, esą jis, Maceina, pats savo noru palieka seminariją, nes priešingu atveju jį pašalins iš seminarijos profesorių taryba. Seminarijos protokolų knygoje, kaip teigė prel. Tulaba, buvo pažymėta, jog Maceinai, palyginti su kitais seminaristais, pritrūko „bažnytinės dvasios"6, kitaip tariant, visiško klusnumo. Tačiau „bažnytinė dvasia" gana plati sąvoka, todėl, manyčiau, šis „bažnytinės dvasios" nepakankamumas dar reiškia ir netinkamą būsimam kunigui Maceinos mąstymą, paremtą klausimu. Kas klausia, tas arba nežino, arba abejoja savo (šiuo atveju tai nėra reikšminga) ar duotu (šiame kontekste tai esmiškai reišminga) atsakymu, todėl visai logiška, kad toks žmogus negali būti vedlys, t. y. sielovadininkas, jis tokiam reikalui netinkąs. „Sielovadis niekad nepergyvena tikėjimo kaip netikrybės ir todėl kaip rizikos"7, - rašė Maceina. O jis, kaip pats prisipažino, būtent taip ir išgyveno tikėjimą, bandydamas suteikti savam tikėjimui įtaigų pavidalą. Ar tai jam pavyko? Manyčiau, kad vienareikšmio atsakymo į šį klausimą neturėtų būti, nors toks atsakymas ir būtų galimas. Bet kaipo toks jis neišvengiamai būtų primityvus bei paviršutiniškas mėginimas siekti tariamo objektyvumo...

Taigi seminarijoje Maceinai nepavyko „sugyventi su teologija", t. y. jis taip ir neišmoko mąstyti teologiškai, taip, kaip buvo priimta bei reikalaujama šioje dvasinėje įstaigoje, todėl ir buvo priverstas ją palikti. Tačiau su tikėjimu jis „sugyveno", nors būtent seminarijoje jis pradėjo suvokti tikėjimą kaip riziką. Seminarija jo neįstatė į griežtus atsakymo, duoto visiems laikams, rėmus, bet, pasak Maceinos, jam pačiam „ji yra buvusi didžiai teigiama tiek lavinimosi, tiek auklėjimosi mokykla"8. Seminarija, be abejonės, turėjo didelės įtakos jo pasaulėžiūros formavimuisi. Jis ir pats to niekada neneigė. Jis tik neigdavo visokius prasimanymus, kuriuos sovietmečiu skleisdavo kai kurie tyrinėtojai. Remdamiesi nepatikrintais duomenimis, pastarieji aiškino, kas gi „iš tikro" turėjo įtakos Maceinos pasaulėžiūros formavimuisi, ir todėl neišvengiamai darydavo niekuo nepagrįstas ir drauge klaidingas išvadas... Tačiau apie tai šiek tiek vėliau...

Taigi Maceinos pašalinimas iš seminarijos po ketverių mokslo metų jam buvo ir netikėtas, nes jis mokėsi vien penketais, ir skausmingas, nes jis taip ir nerado seminarijoje to, ko tikėjosi joje rasti įstodamas. O juk atrodo, kad per tą netrumpą laiką, kurį Maceina praleido šioje dvasinėje įstaigoje, seminarijos vadovybė turėjo suprasti jo asmenybės ypatybes, o supratusi, - atrasti tinkamą prie jo priėjimą. Tačiau nesuprato ir nenorėjo suprasti, nes griežtai laikėsi visų nustatytų bei priimtų seminaristų auklėjimo normų bei reikalavimų. Kunigo Antano Saulaičio tvirtinimu, seminarijoje tuo metu žmogus buvo įstatytas į griežtus rėmus, kaip „į langelį", iš kurio išlįsti buvo nevalia. Visi turėjo būti vienodi, kaip „keptos bandelės". Kitoniškumas erzindavo, nes iš „kitokio" visada buvo galima laukti visko, t. y. visokių nemalonių netikėtumų... O Maceina aiškiai skyrėsi nuo kitų... Ir nors seminarijos vadovybė nenorėjo prarasti „nelygstamai gabaus"9 mokinio, gana ilgai tikėjosi jį perauklėti, t. y. „įsprausti" į grynosios teologijos rėmus, tačiau iš to nieko neišėjo - Maceina jau tada buvo sunkiai įveikiamas, pernelyg nepriklausomas. Jis norėjo pats viską patirti, suprasti, nuspręsti, pagrįsti ir įsitikinti...

Tad Maceina su savo tikėjimu ir nauju seminarijoje patirtu skauduliu vėl atsidūrė atvirame kelyje, grįstame daugybe neatsakytų klausimų, nes jų, palikus seminariją, nė kiek nesumažėjo, priešingai - jų žymiai padaugėjo. Prasidėjo naujas Maceinos gyvenimo etapas - ieškojimai. Seminarija, kurioje jis tikėjosi rasti atsakymus į visus jam rūpimus klausimus ir tikrąją meilę, kurios jis visada ilgėjosi, tam tikra prasme jį apvylė užtverdama kelią bet kokiems ieškojimams, nes ieškojimai ten, kur, kitų giliu įsitikinimu, visko yra ir tereikia paimti ir laikytis to, ką paėmei, jau yra abejonė šito visko, kas yra turinio atžvilgiu.

 A. Maceina. Filosofijos keliu. - Raštai. - T. VI. - P. 383.
 A. Maceinos laiškas (1982 m. kovo 30 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
 A. Maceina. Žmona ir motina. - Aidai. -1948. - Nr. 14. - P. 199.
 A. Maceina. Filosofijos keliu. - Raštai. - T. VI. - P. 381.
A. Maceina. Raštai. - T. VI. - 1994. - P. 381.
 L. Tulaba. Nuo Dusios iki Tiberio. Atsiminimai. - T. I. - Roma. -1993. - P. 99.
 A. Maceina. Filosofijos keliu. - Raštai. - T. VI. -1994. - P. 382.
 Ten pat.
 Taip Tulaba apibūdino Maceiną savo atsiminimuose Nuo Dusios iki Tiberio. - T. I. - P. 99.

4. IEŠKOJIMAI

Nedaug kas gali pasigirti,
tikrai radęs savo kelią ir
 juo einąs be abejonių...1

Antanas Maceina

Pačiam Antanui nekilo klausimas, ką jis norėtų ir turėtų daryti toliau. Atsakymas buvo vienareikšmis - mokytis Kauno universitete ir drauge ieškoti atsakymų į kylančius klausimus. Tačiau norint jame studijuoti Maceinai reikėjo materialinės paramos. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad būtent tuo metu Aleksandro Maceinos šeimos materialinės galimybės buvo gerokai išsekusios, nes šeima buvo didelė, daug išlaidų, be to, jo tėvas patyrė didelių nuostolių, pradangindamas nemažą savo turto dalį. Apvylęs tėvą (ne savo noru) išėjimu iš seminarijos ir dėl to jausdamasis šiek tiek kaltas bei žinodamas tikrą šeimos materialinę padėtį, Antanas ne iš karto ryžosi prašyti tėvo paramos naujoms studijoms, tačiau kitos išeities nebuvo. Teta Gertrūda, pas kurią jis ilgus metus gyveno ir kuri labai didžiavosi savo sūnėnu bei visapusiškai jį rėmė, po jo pasitraukimo iš seminarijos skaudžiai juo nusivylė ir, kaip prisimena Antano brolis Juozas, visiškai atsisakė jį globoti. Taigi Antanas, nors ir nenorėdamas, buvo priverstas „pasibelsti" į tėvo duris ir prašyti padėti nors vienerius metus, kol pats susiras sau darbą ir galės prasimaitinti. Tačiau tėvas, suprasdamas sūnaus išskirtinumą ir tarsi nujausdamas jo ateitį, besąlygiškai sutiko teikti jam pagalbą, apribodamas save ir savo šeimą. Čia galima tik

Antanas Maceina (stovi pirmas iš kairės - seminaristas (1925 /1926?))

pridurti, kad ne visiems Aleksandro Maceinos vaikams (dabar dar gyvena aštuoni jo vaikai) buvo lemta gauti išsilavinimą, nors visi jie buvo gabūs ir darbštūs...

Gavęs tėvo palaiminimą, Maceina tais pačiais 1928 m. įstojo į Kauno universitetą. Kaip jau buvo minėta, jam nekilo jokių abejonių, kurioje srityje siekti žinojimo. Dar besimokydamas Prienų gimnazijoje Maceina išsiskyrė savo literatūriniais gabumais, dalyvavo leidžiant sienlaikraštį, mėgo poeziją, ypač žavėjosi Vinco Mykolaičio-Putino lyrika, su kuria jau buvo susipažinęs gimnazijoje. Jis labai didžiavosi savo pažintimi su jo mylimu poetu, nes Putino sesuo Magdutė (p. Slavėnienė) irgi mokėsi Prienų gimnazijoje ir gyveno pas jo tetą Gertrūdą kaip tik tuo metu, kai ir jis ten gyveno. Vėliau pas Antano tetą apsigyveno ir Putino jauniausias brolis, kuriam Antanas padėdavo mokytis. Tokia artima pažintis su žymaus poeto šeima skatino jį gilintis į pačią poeziją. Taip atsitiktinumų ir savo paties polinkio dėka Antanas Maceina pateko į poezijos „spąstus". Besimokydamas Gižų seminarijoje jis ir pats pradėjo rašyti eilėraščius bei „epinius kūrinėlius". Prisimindamas šį laikotarpį, Maceina pokalbyje su dr. Jonu Griniumi pasakojo, kad net du iš jo tuo metu parašytų eilėraščių buvo išspausdinti „Židinyje", kurio redaktoriumi tada buvo pats Mykolaitis-Putinas. Maceina yra prisipažinęs, jog jo išspausdintų eilėraščių nuotaika „buvo labai putiniška: tai suvaržytos sielos dejonės; sielos, kuri 'į kryžių liūdnai atsirėmus, kartoja beviltį Oremus'"2. Manyčiau, kad jauno seminaristo nuotaika išreiškė visų pirma jo paties skausmą, o tai, kad ši nuotaika atitiko paties Putino nuotaiką, galimas dalykas, ir paskatino Putiną, Maceinos manymu, anuos eilėraščius išspausdinti. Tad galima daryti prelaidą, kad būtent ši pirmoji Maceinos eilėraščių „Oremus" ir „Kalinys" publikacija ir buvo jo tolimesnės plačios kūrybinės veiklos užuomazga, „galių išskleidimo" pradžia...

Taigi dar besimokydamas seminarijoje Maceina pradėjo rašyti. „Gižų seminarijoje buvo įsikūręs „literatų būrelis": jo tad veikloje - pačiam rašyti, susirinkimuose skaityti, kritikuoti kitų dailiosios literatūros kūrinėlius - dalyvavau visa siela"3. Sis Maceinos dalyvavimas „visa siela" literatų būrelio veikloje ir Mykolaičio-Putino parama bei paskata, matyt, ir nuvedė jį prie universiteto durų bei nukreipė į „literatūros mokslą". Būtent Mykolaitį-Putiną, poetą, pirmaisiais mokslo metais universitete Maceina laiko savo pagrindiniu mokytoju ir pripažįsta jo stiprią įtaką savo kaip asmenybės formavimuisi. Įdomu tai, kad lygiai taip pat, kaip Maceina savo jaunystės metais žavėjosi Mykolaičio-Putino poezija, Mykolai-tis-Putinas savo saulėlydžio metais žavėjosi Antano Jasmanto (Maceinos) poezija. Matyt, dar palyginti jauno Maceinos nuotaika, atspindėta jo eilėraščių rinkinyje „Gruodas"4(geriausieji iš jų, Maceinos teigimu, buvo parašyti 1942-1943 m.), atitiko sulaukusio garbaus amžiaus Putino nuotaiką. Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė (Mykolaičio-Putino žmona) prisimena: „Keletą metų prieš mirtį Putinas ypač mėgo ir dažnai skaitydavo A. Jasmanto5 (Antano Maceinos) eilėraščius - turėjo, rodos, Kazio Bradūno dovanotą jo rinkinį „Gruodas". Su juo kaip Šventuoju Raštu nesiskyrė..."6

Maceina ne tik tapo poetu, iki šiol deramai neįvertintu, bet tam tikra prasme nuo dogmatizmo drauge „išgelbėjo" ir savo mąstymą, ir savo tikėjimą. Reikia pripažinti, kad nuo dogmatizmo nevisiškai išsigelbėjo, nes dogmatinės filosofijos įtaka jaučiama daugelyje jo darbų, pačiame jo racionaliame mąstyme. „Maceina niekuomet negalėjo sau leisti laužyti logikos arba racijos"7, -rašė Maceinos mokinys Andrius Valevičius, tarsi patvirtindamas mano pačios mintis. Visada siekdamas rasti tiesų, aiškų, logiškai pagrįstą atsakymą, Maceina kažkur pasąmonėje visuomet buvo linkęs priimti dogmą, bet tokią, kuri jį patenkintų, būtų jam absoliuti tiesa, kai jokie klausimai jau nebekyla, nes jie savaime išnyksta absoliučios Tiesos akivaizdoje. Tačiau ar galėjo būti kitaip? Juk Maceinos pasaulėžiūrą formavo būtent Gižų seminarija, o ne marijonų vienuolija, kaip teigė Antanas Gaidys savo straipsnyje „A. Maceinos filosofinių pažiūrų socialinės prielaidos ir idėjinės ištakos"8, matyt, pasinaudojęs klaidinga kunigo Andriaus Baltinio informacija (žr. A. Baltinis. Antano Maceinos įnašas į mūsų kultūrą. - Aidai. - 1968. - Nr. 1). Gaidys, kaip ir kunigas, linkęs manyti, kad Maceinos pažiūros iš tikrųjų formavosi „marijonų vienuolyno atošvaitoje". Lyg atsakydamas į šį straipsnį ir tuo drauge nurodydamas į kai kurių kitų autorių daromas „faktines" klaidas, Maceina rašė: „Aš esu gimęs Bagrėnų kaime, augęs Klebiškyje, jaunystę praleidęs Prienuose pas tetą; nė vienoje šioje vietoje nebuvo jokio „marijonų vienuolyno"... Iš viso, jokia vienuolija manos pasaulėžiūros neformavo... "9.Čia norėčiau nurodyti dar vieną dažnai kartojamą rašančiųjų apie Maceiną „faktinę" klaidą, kuri taip pat buvo jo pastebėta: Maceina mokėsi ne Vilkaviškio seminarijoje, o Gižų seminarijoje, kuri priklausė Vilkaviškio vyskupijai. Ir šis mokymasis Gižų seminarijoje tapo jam lemtingas visom prasmėm. Susidūręs ne tik su žodžio laisvės apribojimu, bet ir su kitais įvairiausiais suvaržymais bei draudimais ir sykiu lyg nujausdamas šioje aplinkoje sau, kaip asmenybei, gresiantį pavojų, Maceina pradėjo ginti savo teises. Jis norėjo „apsisprendimo iš savęs", tačiau „šio apsisprendimo sąlyga yra žmogaus laisvė"10, todėl, kovodamas už savo laisvą apsisprendimą, jis ir pradėjo gintis. Tas gynimasis pasireikšdavo jo ginčuose su profesūra, nuolatiniame, gal ir įkyriame, kaip kitiems galėjo pasirodyti, klausinėjime. Ladas Tulaba savo atsiminimuose apibūdina Maceiną kaip impulsyvų, nepakankamai nuolankų, užsispyrusį jaunuolį11. Manyčiau, kad šis apibūdinimas yra gana paviršutiniškas, nes išvardyti jauno Maceinos bruožai nieko nesako apie jo tikrąsias savybes ir juo labiau neatskleidžia jo esmės. Tikriausiai Tulabos minėti bruožai yra jaunojo Maceinos gilaus nepasitenkinimo žodžio ir minties laisvės apribojimu seminarijoje apraiškos. Šis jo nepasitenkinimas ir savitas nepriklausomos asmenybės gynimasis pasireiškė ir jo, manyčiau, net pabrėžtu (nes tai buvo tam tikras protestas) posūkiu į literatūrą. Jau buvo minėta apie Maceinos aktyvų dalyvavimą literatūrinio būrelio, įsikūrusio seminarijoje, veikloje, kur niekas nedrausdavo nei ginčytis, nei kritikuoti, nei rašyti taip, kaip tu nori ir kaip tau išeina, t. y. reikštis savarankiškai ir savaip... Šis būrelis Maceinai buvo lyg ir atodūsis po visų griežtų suvaržymų... Tačiau, matyt, iš tikrųjų nėra to blogo, kas neišeitų į gera, nes jo ginčijimasis, nuolatinis klausinėjimas, aistringas dialogo siekimas ten, kur visa tai buvo neleistina, tapo jam tam tikru tramplinu į filosofiją. Todėl, manyčiau, būtent seminarijoje jis žengė pirmuosius žingsnius ir poezijos, ir filosofijos keliu. Čia nėra jokio prieštaravimo. Jis nesvarstė, kam atiduoti pirmenybę - poezijai ar filosofijai. Jis pats buvo išrinktas, tiksliau, pašauktas kūrybai... Jau tada pasireiškė Maceinos potraukis kurti, gilintis į esmę, kiekviename reiškinyje ieškoti visų priežasčių priežasties, noras sužinoti ir suprasti, gerbti žinojimą tų, kurie galėjo perteikti jam savo žinias. Tai skatino jį būti geru mokiniu tikrąją to žodžio prasme, t. y. ne tik gerai mokytis, bet ir viską iš pagrindų išmokti, gilinantis į tai, kas yra dėstoma ar parašyta. Šios jo teigiamos savybės turėjo, deja, ir neigiamų pasekmių, bet tik jam pačiam...

Ne iš karto suvokęs, kad jis jau stovi jam skirtame kelyje, Maceina, įstojęs į Kauno universiteto Teologijos-Filosofijos fakultetą, visus mokslo metus (1928-1929) atidavė literatūrai. Lietuvių literatūrą jis studijavo pas profesorių Vincą Myko-laitį-Putiną, o vokiečių literatūrą - pas profesorių Juozą Eretą. Čia jam teko studijuoti ir pedagogiką, ir filosofijos įvadą, ir logiką su mokslinio darbo metodika... Tačiau visi šie dalykai, išskyrus literatūrą, dar netraukė Maceinos dėmesio, likdavo jam lyg ir šalutiniai, bet pagal Teologijos-Filosofijos fakulteto reikalavimus būtini. Pasinėręs į literatūrą, Maceina ir pats rašinėjo, tik įstojęs į universitetą pradėjo versti vengrų rašytojo kunigo Tihamero Totho pedagoginio pobūdžio veikalus129, skirtus jaunimui, vertė Vergilijų ir Horacijų... Jo išverstos knygos buvo išleistos, noriai skaitomos. Už kiekvieną išverstą knygą Maceina gaudavo po 400 litus. Jam, studentui, tai buvo dideli pinigai...

Tuometiniai laikai politiniu atžvilgiu buvo neramūs, pažymėti aštria kova dėl valdžios. Tas neramumas, kurį žadino politinė kova ir intrigos, tvyrojo ir universitete, ypač Teologijos-Filosofijos fakultete, nes būtent šis fakultetas buvo vienas tuometinių politikų nesutarimo objektų. „Politika, - teigė prof. Eretas, - niekad nebuvo palanki teologijos-filosofijos fakultetui, išskyrus tuos laikus, kai krikščionys demokratai koalicijoje ar vieni valdė demokratinių seimų laikais. Teologijos-filosofijos fakultetas, mat, buvo atsiradęs steigiamajame Seime13, kaip „politinis kompromisas". Kitų jis buvo kenčiamas, bet ir nuolat puolamas. Toje kovoje politika tebuvo įrankis, o gilesnis pagrindas glūdėjo pasaulėžiūroje (išskirta mano - T. M.). Kitos pasaulėžiūrinės grupės filosofijos skyriuje matė pasaulėžiūros kovą (išskirta mano - T. M.)..."14 Visi šie pasaulietiški neramumai negalėjo nepaveikti buvusio seminaristo nuotaikos ir turėjo įtakos jo naujajam ir netikėtam sprendimui. Praleidęs universitete vienerius metus, Maceina nusprendžia grįžti į Gižų kunigų seminariją. Kas gi nulėmė šį netikėtą, kaip gali pasirodyti, sprendimą? Manyčiau, tai, kad jis vis dar negalėjo išsivaduoti iš ankstesnio įsipareigojimo kunigystei, todėl įsipareigoti pasauliui jis dar negalėjo. Pasaulyje jis buvo tik „žiūrovas". Audringas pasaulis, atrodo, buvo ne jam skirta vieta. Jis dar nesuvokė savo paskirties šiame pasaulyje ir dar nežinojo, kad krikščionis pasaulyje yra misija. Todėl jis ir grįžo ten, kur niekas (be jo paties) nedrumstė ramybės, kur viskas buvo nustatyta ir aišku, kur buvo galima viską ramiai apmąstyti, apsvarstyti ir galutinai apsispręsti. Norėčiau pabrėžti, kad Antanas Maceina buvo tikras krikščionis, t. y. krikščionis tikrąja šio žodžio prasme ir jam, nesupratus savo, kaip krikščionio, misijos pasaulyje, gyventi šiame pasaulyje buvo ne tik sunku, bet ir neįmanoma. Kita vertus, jis negalėjo pilnai priimti ir to, ko primygtinai reikalavo seminarija - permane in his quae didicisti - „(laikytis to, ko išmokai") (2 Tim 1,14). Jis, kaip jau ne kartą buvo minėta, mąstė klausdamas, todėl jo teologija buvo ne iš bažnytinės tradicijos, bet jo paties išmąstyta15. Tad jis atsidūrė tarsi tarp dviejų polių - bažnytinės tikrovės, kuria tuo metu virto seminarija, tapusi per ankšta jam, ir pasaulio tikrovės, kurią jis patyrė peržengęs seminarijos slenkstį ir kurios plačioje erdvėje jam buvo nejauku, nes pasaulio tikrovė jam nebuvo sava. Tačiau grįžimas į seminariją 1929 m. jokiu būdu nereiškė jo galutinio apsisprendimo kunigystės atžvilgiu, tai tik rodė Maceinos svyravimus ir abejones jo gyvenimo pasaulyje atžvilgiu. Tačiau jam neišvengiamai reikėjo rinktis...

Seminarijoje jis buvo priimtas išskėstomis rankomis, t. y. be jokių sunkumų. Matyt, seminarijos vadovybė Maceinos sugrįžimą iš pasaulio suprato kaip jo geravališką bei geranorišką pasirinkimą, kuris buvo padarytas ne pasaulio naudai. Seminarijoje per tuos metus niekas nepasikeitė, bet argi jis tikėjosi atrasti kokių nors naujovių? Viskas čia, kaip ir anksčiau, buvo nepajudinama, nekintama. Galima daryti prielaidą, kad Maceina vis dėlto bandė prisitaikyti prie šio nekintamo gyvenimo, dar sykį įsigilinti ir suvaržyti save dogmomis, priimti visus atsakymus į visus klausimus ir nustoti klausinėti, bet jis nesugebėjo to padaryti, nes nepanoro būti suvaržytas...

Taigi 1929-1930 mokslo metai seminarijoje tapo jo galutinio apsisprendimo metais. Būtent čia jis sąmoningai apsisprendė gyvenimui pasaulyje ir iki savo gyvenimo pabaigos buvo ištikimas šiam pasauliui. Būtent čia jo apsisprendimas virto „įsipareigojimu pasauliui". Ir jo ištikimybė šiam pasauliui buvo „reikli ir todėl veikli. Pasauliškis negali būti tik žiūrovas: jis turi veikti, nes to reikalauja pati jo būsena: atsidėti Dievo karalystei, atside-dant pasauliui"16. Jis buvo įsitikinęs, jog krikščionybė yra Dievo karalystės statymas žemėje, o tikras krikščionis yra jos statytojas. Bet kas gi yra tas Dievo karalystės žemėje statymas? Statyti Dievo karalystę žemėje, pasak Maceinos, reiškia liudyti Kristų: „pranašauti, vadinasi, kalbėti viešai, mokyti, raginti, paguosti", nes „pranašaująs - vyras ar moteris - negali nemokyti ir negali tylėti". „Tai yra apaštalavimas tikrąja prasme: „Kas pranašauja, stato Dievo Bažnyčią" (1 Kor 14,4), vadinasi, teikia įnašą, kad ji plistų bei augtų."17 Maceina suprato savo įsipareigojimą pasauliui kaip įsipareigojimą jam kaip bendruomenei, kaip Evangelijos susocialinimą „objektyvinėse žmogiškosios veiklos srityse"18. Savo ištikimybę žemei jis suprato priešingai, negu kadaise Friedrichas Nietzsche, kuris, skelbdamas Dievo mirtį, matė Dievo ir žemės nesuderinamumą. O Maceina įžvelgė Dievo ir žemės neatskiriamumą ir ištikimybę žemei, t. y. pasauliui, tapatino su ištikimybe Dievui. Pasak Maceinos, įsipareigojimas visada yra subrendimo išraiška, kitaip sakant, „asmenybės branda". Taigi mes galime teigti, kad, priimdamas galutinį sprendimą, Maceina kaip asmenybė jau buvo subrendęs ir pasirengęs bei pasiruošęs pilnatviškam savo „galių išskleidimui"...

1930 m. rugsėjo 11 d.19 Maceina - šį sykį jau iš tiesų jis pats -galutinai atsisveikino su seminarija ir išėjo į platų pasaulį vykdyti savo, kaip krikščionio pasaulyje, misiją.

A. Maceinos laiškas (1980 m. rugsėjo 28 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
 J. Grinius. Pokalbis su profesorium Antanu Maceina (jo 60-ies metų proga). - Draugas. - 1968 m. kovo 2 d. - Nr. 53.
Eilėraštis „Oremus" buvo išspaudintas žurnale „Židinys" (1927 m. spalio mėn. - Nr. 10 (34). - P. 194), pasirašytas inicialais A. M.; eilėraštis „Kalinys" išspaudintas žurnale „Židinys" (1929 m. vasario mėn. - Nr. 2 (50). - P. 116); pasirašytas pseudonimu Levūnas.
 A. Jasmanto (Maceinos) poezijos rinkinys Gruodas pasirodė spaudoje 1965 m.
 Maceinos pseudonimas Jasmantas kilo iš Maceinos žmonos Julijos Maceinienės giminių pavardės. Julijos Maceinienės motina, kilusi iš Žemaitijos, buvo Jasmantaitė.
 Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. - Vilnius. -1992. - P. 213.
A. Valevičius. Antanas Maceina tarp religijos ir filosofijos. - LKMA suvažiavimo darbai - T. XIV. - Vilnius. -1993. - P. 45-55.
 A. Gaidžio straipsnį žr: Problemos. -1971. - Nr. 2.
 Iš A. Maceinos laiško (1977 m. rugsėjo 31 d.) dukrai D. Maceinaitei- Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
10  A. Maceina. Dievas ir laisvė. - Chicago - 1985. - P. 9.
11  L. Tulaba. Nuo Dusios iki Tiberio. - T. 1. - P. 99.
12  Maceina išvertė keturias šio autoriaus knygas - Jaunimo kovos, Jaunuolio lavinimasis, Jaunuolio būdas, Jaunuolio religija.
13  Kauno universitete Teologijos-Filosofijos fakultetas buvo įsteigtas 1922 m. balandžio 12 d.
14  J. Eretas. Stasys Šalkauskis. - Brooklyn. -1960. - P. 169.
15 Plg. A. Maceina. Filosofijos keliu. - Raštai. - T. VI. - P. 382.
16  A. Maceina. Krikščionis pasaulyje. - Boston. -1974. - P. 270.
17  Ten pat. - P. 374-375.
18  Ten pat.
19  Duomenys iš Lietuvos Centrinio Valstybės archyvo (F 631 AP. 7-byla-5482).


 

5. KELYJE

Bet kelias, mūsų kelias yra ieškojimas1

Antanas Maceina

1930 m. grįžęs į universitetą tęsti literatūros studijų, Maceina iš karto įsijungė į ateitininkų veiklą, nes „įsipareigojimas" pasauliui reikalavo tam tikros veiklos, o ateitininkų įsipareigojimai visuomeninėje bei politinėje plotmėje buvo jam artimi. Priminsime, kad ateitininkų sąjūdį, kuris laikui bėgant peraugo į galingą organizaciją su gana sudėtinga, visas gyvenimo sritis apimančia struktūra, pagimdė ne tik būtinybė priešintis svetimai įtakai, nes lietuvių tauta ilgus metus gyveno rusų priespaudoje ir „lenkinimo grėsmėje", bet ir rūpinimasis tautos ateitimi, jos dvasiniu atgimimu. Todėl įsijungimas į ateitininkų veiklą buvo visai nuoseklus Maceinos žingsnis, nes būtent ateitininkų principai sutapo su jo paties principais ir nuostatomis - tarnauti Dievui ir Tėvynei, siekiant viską atnaujinti Kristuje. Kaip matome, šie nuostabūs principai išliko ir dabar, bet, deja, tik kaip deklaracija: jais beveik jau niekas nesivadovauja, jie apmirė, nors ateitininkija atkurta ir mėgina juos atgaivinti... Bet laikai pasikeitė ir dabar mes ieškome pavyzdžių, kaip mums gyventi; mes garbiname ne tiesą, bet jos atspindį, mes morališkai pakrikę ir tenkinamės savo ypatingais potraukiais prekybai bei komercijai ir panašiems dalykams, pamiršdami, kad visa tai yra tik priemonė, bet ne tikslas.. .2

Tačiau tais Lietuvos nepriklausomybės metais ateitininkija buvo gyva ir savo plačiąja veikla bandė įgyvendinti savo tautos idealus bei siekius...

Ateitininkų principai bei reikalavimai buvo suformuluoti ateitininkų ideologo prof. S. Šalkauskio ir priimti 1927 m. reorganizacinėje Palangos konferencijoje. Šioje konferencijoje buvo iškelti šeši pagrindiniai principai: katalikiškumas, tautiškumas, inteligentiškumas, veiklumas, šeimyniškumas ir visuomeniškumas. Įsipareigodamas pasauliui, Maceina priėmė visus ateitininkijos principus ir uoliai (bet ne aklai) juos vykdė. Savo gyvenimu jis įvykdė (išskyrus vieną) pagrindinius ateitininkų reikalavimus, niekada nepažeisdamas jų esmės bei prasmės. Tam tikra prasme jis buvo pavyzdingas ateitininkas, visą laiką einantis idealo link... Turbūt visai natūralu, kad ir šioje garbingoje organizacijoje būta visokių nesutarimų, skilimų, kovų ir jų padarinių - skriaudų. Juk visiems yra žinoma, kad tai, kas yra deklaruojama ir net priimama kaip veikimo gairės, toli gražu ne visada yra įvykdoma arba vykdoma ne visai taip, kaip buvo norėta, numatyta bei nustatyta. Tačiau tai jau atskiras klausimas, kurį mes aptarsime vėliau, kalbėdami apie Maceinos, kaip asmenybės, principus bei nuostatas, apie jo savitą visuomeniškumą, nes „jo veikimo plotmė", kaip teisingai pastebėjo Juozas Brazaitis, buvo išties „ypatinga - pro gyvenimo faktus besiveržiančias idėjas stebėti ir vertinti, tapti ne tiek organizaciniu veikėju, kiek dvasiniu vadu (išskirta mano - T. M.)"3... Galima būtų tik pridurti, kad tuo ankstyvuoju laikotarpiu, kai Maceina tik įsijungė į ateitininkų veiklą, jis buvo tikras idealistas ateitininkijos atžvilgiu ir jau tada atitiko visus ateitininkijos reikalavimus -buvo tikras patriotas (juo ir liko iki savo gyvenimo pabaigos), tikras katalikas (juo jis esmiškai buvo visą jam skirtą nugyventi šioje žemėje laiką) ir tikras inteligentas (iki gyvos galvos).

Iš karto po savo „išėjimo" į pasaulį Maceina įsijungė į plačią visuomeninę veiklą, kuri, dar kartą pabrėžiu, nebuvo organizacinio pobūdžio. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad jis, nors ir išsiskyrė „uždaroku" būdu, pasak jo brolio Juozo Maceinos,

buvo atviras veiklai ir jautrus viskam, kas buvo susiję su veikimu pasaulyje „Dievo link". Jo buvo uždaras tik vidinis pasaulis, bet tai niekaip nebuvo susiję nei su pasyvumu, nei su abejingumu tam, kas vyko aplink jį plačiajame pasaulyje... Jau buvo minėta, kad dar mokydamasis Prienų gimnazijoje Antanas gana aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: kartu su kitais leisdavo mokyklinį sienlaikraštį, ruošdavo pranešimus, padėdavo atsilikusiems mokiniams, o klierikaudamas, kai parvažiuodavo atostogų į Prienus pas tetą Gertrūdą, „dalyvavo ir kalbėjo pavasarininkų susirinkimuose, kursuose ir šventėse"4 . Taigi mes neabejodami galime teigti, kad visuomeniškumas Maceinai nuo pat ankstyvos jaunystės nebuvo svetimas, nors čia vėl reikėtų priminti, kad jis nebuvo svetimas ta prasme, kurią šiam žodžiui teikė ateitininkai ir kurią jis pats intuityviai suprato dar būdamas visai jaunas - padėti kiekvienam, „kuris yra mano pagalbos reikalingas"5. Maceina jau tada jautė atsakomybę už kitus, buvo „draugiškas, paslaugus, pasiruošęs kitam padėti" - būtent taip jį apibūdino vienas jo Prienų gimnazijos bendramokslių Ignas Medžiukas. Tačiau Maceinos visuomeniškumas, jo suprantamas kaip plati veikla statant Dievo Karalystę, negalėjo panaikinti nei jam nuo mažens būdingo uždarumo, nei juo labiau jo vienišumo, kuris, kaip teigė pro-komunistiškai nusistatę žmonės, išnyksta bendroje kolektyvo veikloje. Išeiti į pasaulį nereiškia su juo susilieti. Būti tarp žmonių ir dirbti su jais nereiškia su jais susilieti arba juose ištirpti. Taip, savaime suprantama, dažnai atsitinka, bet šiuo konkrečiu atveju mes susidūrėme su krikščioniškąja Asmenybe, kuri įsipareigojo pasauliui, bet sykiu gyveno „atstu nuo jo" ir nesitaikė prie jo. Šiuo atžvilgiu Maceina ryškiai skyrėsi nuo kitų.

Taigi Maceinos aktyvus įsijungimas į plačią visuomeninę veiklą su idealistine nuostata - perkeisti šį netobulą pasaulį pagal „amžinąjį Dievo planą", buvojo įsipareigojimų pasauliui vykdymo pradžia. Jis pradėjo keisti pasaulį savo kultūrine veikla. Grįžęs į pasaulį, Maceina visų pirma pradėjo daug rašyti, t. y. kalbėti žmonėms, kad „juos pagerintų, paragintų, ir paguostų" (1 Kor 14, 3). Jo produktyvumas buvo stebėtinas. Jau 1929 m. jis debiutavo pagrindiniame ateitininkų leidinyje-žur-nale „Ateitis". Kaip liudija profesorius Juozas Girnius, 1930-1931 m. Maceina šį žurnalą redagavo ir „kiekvienam numeriui pats po straipsnį rašė"6. 1931 m. jis pradeda bendradarbiauti ir kitame kultūros žurnale „Židinyje", taip pat „Naujoje Vaidilutėje" bei kt. leidiniuose... Visi šie leidiniai priklausė periodinei ateitininkų spaudai, ir visuose juose Maceina „kalbėjo". Kalbėjo išraiškingai, naujai, įtaigiai, „giliai įsiskverbdamas į gyvenamojo momento dvasią, nuostabiu ryškumu iškeldamas jos diagnozę"7 . Vadinasi, Maceina ne tik puikiai žinojo, kas vyksta šalyje, jos politiniame, socialiniame, kultūriniame, religiniame gyvenime, bet ir, įvertindamas padėtį, nurodydavo, ką, jo nuomone, reikia daryti bei kuria linkme eiti.

Kalbant apie tuos laikus, kai Maceina pradėjo reikštis kaip asmenybė, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad „nepriklausoma Lietuva gavo menką, labai menką kultūrinį palikimą"8, t. y. buvo mažai mokyklų, įvairių specialistų, teatrų, galerijų, mokslo įstaigų, stigo kultūros srities darbuotojų. Taigi nesunku įsivaizduoti, kad bendras kultūrinis žmonių lygis Lietuvoje buvo ganėtinai žemas. O kadangi Maceina anksti suvokė kultūros reikšmę žmogaus gyvenime, priskirdamas jai „grindžiamąjį vaidmenį" paties žmogaus, jo gyvenimo bei viso pasaulio tobulėjime, vykdant „amžinąjį Dievo planą", jis ir pradėjo rūpintis būtent kultūra, jos atėjimu ir įsitvirtinimu Lietuvoje. Jis kalbėjo žmonėms apie viską, kas jam atrodė svarbu ir jiems, ir kraštui... Ir jis tikėjo savo žodžio galia. Gal tai ir galima pavadinti pernelyg dideliu pasitikėjimu savimi, savo asmenybės sureikšminimu ar dideliu noru pasiekti pripažinimą. Tačiau turbūt tai buvo natūralu: jis buvo jaunas, veržlus, gabus, norėjo atkreipti į save dėmesį ir, kaip teigė prof. Brazaitis, atkreipė, nes sugebėjo „klausytoją žavėti minties žybčiojimais, patraukti ir sudaryti judėjimą"9, vadinasi, - paveikti, įtikinti veikti kultūros kryptimi. O kadangi „kultūros kūrimas neįmanomas be pasaulėžiūrinio prado", jis ir bandė šį pradą plėtoti iškeldamas naujas idėjas savo straipsniuose, kurių buvo gausu ikikarinėje Lietuvos spaudoje. Tačiau jis nevengdavo ir tiesioginių visuomeninių pareigų. 1930-1931 m. Maceina pirmininkavo studentų ateitininkų meno draugijai „Šatrija", įkurtai 1926 m. Draugijos šūkis, nurodantis draugijos veiklos linkmę - „menas grožiui, grožis gyvenimo tobulumui", atitiko Maceinos troškimus, jo idealistines nuostatas siekiant pasaulio tobulinimo bei tobulumo.. . Jo visuomeninė veikla ir visuomeninis reiškimasis nė kiek nesumažino jam būdingo ir nesuvaldomo troškimo žinoti ir pažinti. Atrodo, kad Maceinai tiesiog buvo būtina kuo daugiau žinoti ir kuo daugiau pažinti. Ir jo paties užmojai buvo platūs. Atėjo laikas, kai literatūros studijos jo jau nebetenkino: jam reikėjo ir kitų naujų žinių, ir kito mokytojo. Budistų sakoma, kad mokytojas ateina tada, kada jo reikia. Anksčiau Maceinai reikėjo tokio mokytojo kaip Vincas Mykolaitis-Putinas, ir jis atėjo ir kaip mokytojas atliko savo paskirtį. Dabar Maceinai buvo reikalingas kitas mokytojas, ir jis taip pat pasirodė, ir būtent tik tuo metu, kai atsirado būtinybė jį turėti. Tokiu Maceinos mokytoju tapo žymus bei visų gerbiamas pedagogas ir filosofas profesorius Stasys Šalkauskis. Jis labai greitai įžvelgė Maceinos filosofinius gabumus, o kai šis tapo jo studentu, teigė Juozas Eretas, „dažnai gyrė Maceinos gabumus"10. 1930 m. Šalkauskis, „išegzaminavęs" Maceinos „pomėgius ir sugebėjimus filosofiniam mąstymui", pasak prof. Girniaus, nukreipė jį į filosofijos studijas. Tačiau, kaip teigė pats Maceina, „jei filosofija man būtų buvusi svetima", niekas „nebūtų į ją manęs pakreipęs"11. Ir tai

gryna tiesa: filosofija ne tik nebuvo jam niekada svetima, bet, drįsčiau teigti, kad ji jam buvo žymiai artimesnė, negu jis ir pats tada galvojo. Priminsiu paties Maceinos žodžius - „filosofija prasideda klausimu". O nuolatinis klausinėjimas seniai jau buvo tapęs Maceinos būsena. Juk filosofuoti jis pradėjo nuo pat jaunystės. Seminarijoje jam teko ne tik studijuoti visą tomistinės filosofijos kursą, bet, kaip yra pats pripažinęs, dogminės teologijos paskaitose „reikėdavo nemaža filosofuoti", jau nekalbant apie tai, kad jis ir pats nemažai perskaitė (nes domėjosi) filosofinės ir teologinės literatūros, kurią jam ir kitiems klierikams buvo leidžiama skaityti ir kuri jiems buvo prieinama. Kitas dalykas, kad visokiausi apribojimai pažinimo srityje tuo metu jį šiek tiek atgrasė nuo scholastinės filosofijos, bet ne nuo filosofijos plačiąja šio žodžio prasme. Jis nenorėjo apsiriboti vien Tomo Akviniečio mokslu. Ir neapsiribojo, laikui bėgant jo filosofijos žinios pasidarė tiesiog enciklopediškos: jis studijavo ne tik visiems žinomus ir visų pripažintus pasaulinio masto filosofus, skaitydamas vokiškai, lotyniškai, graikiškai, ispaniškai, prancūziškai, o vėliau net ir rusiškai12, bet ir mažiau žinomus, kurie jam atrodė įdomūs ir traukėjo dėmesį savo originaliomis, gal kitų ir nepastebėtomis ar neįvertintomis mintimis. Maceina visada sugebėdavo įsigilinti į studijuojamą dalyką, nuodugniai išanalizuoti jį dominantį veikalą. Keista, kad dėl jo enciklopedinių žinių kai kurie dabartiniai mūsų filosofai kartais susierzina ir skaitytoją bando įtikinti, esą Maceinos filosofinė mintis rėmėsi „antrarūšiais" mąstytojais, o „pirmarūšiai", pavyzdžiui, Karlas Jaspersas, Martinas Heideggeris ir kiti ne mažiau žinomi ir gerbiami mąstytojai „lemiamo ar nors kiek esmingesnio poveikio Maceinos filosofijai ... tikrai nedarė"13. Tai, švelniai tariant, netiesa ir ši netiesa, deja, sąmoninga... Tačiau į įvairios rūšies išpuolius (jų tikrai netrūksta) nekreipsime dėmesio, juo labiau, kad per visą savo gyvenimą Maceina ne kartą buvo ir įnirtingai puolamas, ir sąmoningai skriaudžiamas...

Studijuodamas universitete Maceina turėjo galimybę susipažinti su įvairiais „filosofiniais autoriais", nors filosofinės studijos universitete buvo tam tikra prasme kryptingos. Kauno universitete buvo dėstoma neotomistinė filosofija, kurios pagrindą sudarė Tomo Akviniečio doktrina kaip tobula amžinosios filosofijos išraiška - philosophia perennis. Jai atstovavo profesoriai Stasys Šalkauskis, Pranas Kuraitis, Mečislovas Reinys, Pranas Dovydaitis ir kiti. Taigi neotomizmas čia apėmė visas filosofines disciplinas, t. y. visą filosofijos struktūrą - metafiziką, gnoseologiją, logiką... Maceinai tai nebuvo įdomu. Prisimindamas šį laikotarpį, jis rašo: „Išskyrus filosofijos istoriją14 (Dovydaitis, Kuraitis), vargu ar universitete išmokau daugiau, negu buvau išmokęs seminarijoje. Daugiausia tik pakartojau lietuviškai tai, ką jau žinojau lotyniškai, nes nė viena universiteto dėstoma filosofinė disciplina (pvz., gamtos filosofija, teodicėja, etika) neprašoko seminarijos lygio"15. Tačiau būtent čia jis susidomėjo savo mokytojo Šalkauskio teorijomis ir darbais, jo kultūros filosofija. O kadangi Šalkauskis savo laiku buvo žymaus rusų mąstytojo Vladimiro Solovjovo sekėjas, tai Maceina, Šalkauskio veikiamas, taip pat susidomėjo Vladimiro Solovjovo, o kartu ir kitų rusų filosofų - Nikolajaus Berdiajevo, Fiodoro Dostojevskio, Ivano Iljino, Sergejaus Bulgakovo (sąrašą būtų galima tęsti) filosofinėmis teorijomis. Maceinos susidomėjimas rusų filosofija ir literatūra bei įsigilinimas į ją baigėsi tuo, kad jis, gyvendamas tremtyje, savo atnaujintą dėstymą universitete pradėjo būtent rusų filosofija, kuri, manyčiau, kažkiek veikė ir jo paties mąstymą...

Kauno universiteto Teologijos-Filosofijos fakultete vyravo gera atmosfera, nes čia „studijavo beveik išimtinai ateitininkai"16 - Juozas Brazaitis, Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis, Juozas Keliuotis ir daug kitų garbingų asmenybių. Čia išryškėjo ir teisinga bei prasminga dėstytojų tendencija - ruošti sau pamainą. Taigi buvo galvojama apie Lietuvos ateitį. „Jautėme pareigą išauklėti naują mokslininkų kartą ir tam nesigailėta lėšų", - rašė profesorius Eretas17.

Profesorius Šalkauskis, atkreipęs dėmesį į Maceiną, taip pat galvojo apie savo pamainą filosofinės pedagogikos srityje. Taigi Šalkauskis, kaip prisimena Maceina, 1931 m. nukreipė jį į teorinę pedagogiką ir sykiu į filosofiją. „Pedagogika, Šalkauskio pažiūra, remiantis filosofija, o filosofija užsibaigianti pedagogika; naujųjų kartų ugdymas yra negalimas be filosofinio apsisprendimo, o filosofinis apsisprendimas liekąs nevaisingas be ugdomosios sistemos"18. Šalkauskis, sukūręs originalią kultūros filosofiją, išliko pedagogu. Beje, jis ir pats savo misiją apibūdino kaip „tautinį auklėjimą per filosofiją". Tad būtų galima daryti prielaidą, kad filosofija Šalkauskiui buvo viena pagrindinių priemonių tautiniam auklėjimui, kurį jis iškėlė kaip itin svarbų tikslą, maža to, kaip savo misiją, kuriai pasitelkdavo visą savo žinojimą. Savaime suprantama, kad jis buvo susirūpinęs, kas galėtų pratęsti ir išplėsti jo filosofinės pedagogikos darbą. Savo misijos tęsėju jis pasirinko Maceiną, kurio gabumais, kaip ir „jo palinkimu saviškai interpretuoti pagrindines sąvokas"19, buvo sužavėtas. Tačiau šis Maceinos „palinkimas", matyt,

Šalkauskio nebuvo pakankamai įvertintas, nes Maceina vis dėlto netapo savo mokytojo misijos tęsėju pilnąja to žodžio prasme. Nors jis visada pripažino tautinio auklėjimo ypatingą svarbą, tačiau Maceinai auklėjimas netapo jo misija. Jis nebuvo toks pedagogas, koks buvo Stasys Šalkauskis, nors ir jam teko nemažai dėstyti, bet būti pedagogu ir būti dėstytoju nėra tapatūs dalykai... Tačiau tais Maceinos studijų universitete metais Šalkauskis jam buvo neginčijamas autoritetas. Ir tai visai natūralu, nes Šalkauskiu sunku buvo nesižavėti, juk jis buvo gausiai apdovanota neeilinė asmenybė: ir puikus pedagogas, ir filosofas, ir logikas, ir psichologas, galiausiai tautos ideologas. „Jis buvo ideologinis grindėjas visų plačiųjų visuomeninių, kultūrinių krikščioniškųjų sąjūdžių"20. Tad nenuostabu, kad susitikimas ir artimas bendravimas su Šalkauskiu turėjo nemažai įtakos Maceinos pasaulėžiūros formavimuisi. Pats Maceina pokalbyje su Jonu Griniumi, viešai apžvelgdamas savo nueitą kelią, pripažino Šalkauskio įtaką, teigdamas, kad „jo poveikis buvo naudingas ne tik man subręsti, bet ir dabartiniams mano studentams21. Šalkauskis buvo mano mąstymo tikrasis formuotojas, prie kurio pripratau problemas lukštenti logiškai ir sistemiškai. (...) Be Šalkauskio šito nebūčiau pasiekęs"22. Taigi Šalkauskio įtaka Maceinai buvo gana stipri bei naudinga. Tačiau kitaip ir negalėjo būti, nes seminarijoje tarp profesūros tokių pedagogų kaip Šalkauskis nebuvo. Tokio plataus masto asmenybių nedaug tebuvo ir Kauno universitete, nors būtent čia ir susirinko beveik visas Lietuvos šviesuomenės žiedas...

Fakulteto dekanas Pranas Kuraitis norėjo, kad Maceina, dar nebaigęs universiteto, vyktų studijuoti į užsienį, bet pats Maceina norėjo pirmiausia pabaigti studijas Kaune. Be to, studijoms užsienyje jis neturėjo lėšų. Tačiau įvykius pagreitino atsiradusi galimybė jam gauti Fakulteto stipendiją, skiriamą pažangiems studentams tęsti mokslus užsienio universitetuose. Norėdamas pasinaudoti šia galimybe, Maceina turėjo per vienerius metus baigti universitetą. Jo diplominis darbas buvo apie religijos reikšmę kultūrai.

Įvykiai klostėsi pernelyg greitai, įtampa buvo didžiulė, bet jo žinių siekimas buvo dar didesnis. Visa tai vyko skurdaus kasdieninio gyvenimo fone. Priminsiu, kad Maceina, dar prieš stodamas į universitetą, prašė savo tėvo materialinės paramos tik vieneriems metams, žadėdamas neilgai būti jam našta. Savo pažadą jis bandė tesėti dirbamas ne tik redaktoriumi „Ateityje" (straipsnius jis rašė dažnai be jokio atlygio), bet ir, kaip pasakojo jo brolis Juozas, vargonaudamas Zitiečių koplyčioje. Už šį vargonavimą jis gaudavo nemokamus pietus ateitininkų valgykloje. Atrodo, kad 1930 m. būtent šioje valgykloje, jo brolio Juozo teigimu23, jis ir susipažino su savo būsima žmona Julija Tverskaite, kurią ne kartą matė ir universiteto koridoriuose, ir ateitininkų sueigose. Julija Tverskaite studijavo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete vokiečių kalbą ir literatūrą, klausė filosofijos, meno istorijos paskaitų, Mistislavo Dobužinskio studijoje mokėsi tapybos, kaip Maceina dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija" veikloje. Ji buvo gabi, labai religinga24 ir itin jautri mergina. Šis pernelyg didelis jautrumas, būdingas ypač meniškoms natūroms, kurį gilino aistringas religingumas bei nesugebėjimas, kaip vėliau paaiškėjo, suderinti realios tikrovės su savo asmeniniu idealu, laikui bėgant skaudžiai atsiliepė Tverskaitės-Maceinienės gyvenime ir priartino jos sunkaus gyvenimo galą25...

Atrodo, jog būtent bendri siekiai bei idealai ir suartino šiuos du jaunus žmones. Jie pradėjo susitikinėti ir kurti bendro gyvenimo planus. 1931 m. jie susižiedavo. Čia reikėtų pabrėžti, kad Maceinos požiūris į moterį kaip į žmoną ir į motiną buvo grynai idealistinis, tačiau sudėtingas ir nevienareikšmis. Jis moterį tikrai „aukštino", kaip yra teigęs Vytautas Kavolis, tačiau jos atžvilgiu Maceina buvo reiklus. Manyčiau, kad jis buvo net pernelyg reiklus, paskirdamas jai apibrėžtą, nors, jo požiūriu, ir labai garbingą vietą vyro gyvenime. Todėl tikriausiai Kavolis, sugretinęs Maceinos ir poeto Jono Aisčio požiūrius į moterį, yra teisus, sakydamas, kad „nors Maceina moteris „aukština", o Aistis jas „žemina", abu autoritetingai žino, kas nėra moters sritis, abu paneigia moterims dvasinį veržlumą ir lygiateisio dalyvavimo kultūros kūryboje (net ir politikoje) galimybę"26. Kavolis čia rėmėsi paties Maceinos mintimi: „Kultūrinė kūryba (...) yra daugiau vyro privilegija. Nors moteris šioje srityje sugeba padaryti ir gražių dalykų, vis dėlto išviršinio pasaulio tvarkymas, objektyvinių kūrinių gaminimas nėra būdingas moteriai iš esmės"27. Be abejonės, ši Maceinos tezė yra ginčytina. Kai kam ypač mūsų laikais ji gali pasirodyti pernelyg konservatyvi, tačiau, kad ir ką kas besakytų, tiesos joje, manyčiau, tikrai yra... Taigi ši tema dar nuo pačios jaunystės buvo Maceinos ilgų apmąstymų objektas. Tačiau visada - ir tai reikėtų pabrėžti - kaip įsikūnijęs moters idealas prieš Maceiną stovėjo „Nazareto Mergaitė", Didžioji Padėjėja, Padėjėja tiek Kristui, tiek žmonijai... Maceina suprato moters vaidmenį vyro gyvenime būtent kaip

Antanas Maceina 1933 m.

padėjėjos. „Dievas sukūrė žmogui padėjėją, panašią į jį; sukūrė „moterį ir atvedė ją žmogui" (2,12)28"29... Toks ir buvo pagrindinis Maceinos nusistatymas moters atžvilgiu. Įdomu tai, kad su moterimis jis visada buvo daug atviresnis, negu su vyrais, matyt, todėl, kad būtent iš moters jis laukė supratimo bei paguodos, nors pats, būdamas visiškai atsidavęs kūrybai, toli gražu ne visada galėjo tą patį duoti moteriai. Praėjus daugeliui metų, kai jiedu jau buvo likimo išskirti, Julija Maceinienė, lyg ir patvirtindama šią mintį, rašė Alinai Skrupskelienei: „Matai, yra žmonių, kurie šeimą labai myli, bet kūrybą gal dar labiau (išskirta mano - T. M.). Jie kankinasi, ilgisi, liūdi be savųjų, bet nekūrę gal dar labiau graužtųsi... Manau, kad prie tokių žmonių tektų priskirti ir mūsąjį tėvelį"30. Taip ir buvo, kūryba Maceinos gyvenime buvo jam svarbesnė už viską...

Maceinos apmąstymai apie moters vaidmenį vyro gyvenime, moterystės esmę bei prasmę gana greitai įgijo tam tikrą pavidalą - 1933 m. jis užbaigė savo pirmąjį stambų veikalą „Mysterium magnum", kuriam, kaip jau minėjau, taip ir nepavyko išvysti dienos šviesos, nors prel. Aleksandras Dambrauskas gavo šiai knygai aprobatą. Šį pirmąjį savo veikalą Maceina labai intensyviai rašė studijuodamas Liuvene. Matyt, norėdamas pamaloninti savo sužadėtinę ir sykiu lyg ir padrąsinti bei paruošti ją būsimajam gyvenimui kartu, jis rašė jai iš Liuveno, kad „Mysterium magnum" yra jų abiejų pastangų vaisius: „Tai mudviejų mintys, mudviejų brandintos, ugdytos, nešiotos"31. Panašios mintys išsakytos ir kituose tais pačiais metais rašytuose laiškuose. Ir visuose juose aiškiai jaučiama Maceinos tvirta idealistinė nuostata moters atžvilgiu šeimoje, šie jo laiškai yra lyg tam tikra paskata, kad netolimoje ateityje, jiems gyvenant kartu, minčių, idealų ir siekių bendrumas būtų išlaikytas ir ištobulintas pagal jo paties suvokimą...

Tačiau, nors ir atsirado neseniai buvusio seminaristo gyvenime moteris, jis pirmenybę teikė mokslui, darbui, visuomeninei veiklai... Ir net kai lankydavosi (o tai buvo gana retai, dažniausia per šventes) savo sužadėtinės namuose, kur jis visada buvo mielai sutinkamas, kiek pasėdėjęs, skubėdavo namo dirbti jo visada laukiančių neatidėliotinų darbų... 1930 -1932 metai buvo jam iš tikrųjų ypatingai sunkūs. Kaip jau minėta, per vienerius mokslo metus jis turėjo baigti studijas universitete. Ir jis tai padarė. Maža to, Šalkauskio skatinamas,

Maceina, prieš išvykdamas į užsienį, dar spėjo įgyti licenciato laipsnį, kad išvengtų galimų, kaip manė Šalkauskis, sunkumų užsienyje. 1932 m. rugsėjo 22 d. Maceina apgynė licenciato darbą „Kultūros ir religijos santykiai", ir kaip visada pažymiu „labai gerai". Bet šis mokslinis laipsnis pasirodė nereikalingas, nes užsienio universitetuose (Liuveno, Šveicarijos Freiburgo, Stras-burgo bei Briuselio) jo laisvam klausytojui (o Maceina vyko kaip laisvas klausytojas) nereikėjo... Be to, jis rimtai ir atsakingai ruošėsi jungtuvėms... Taigi ryškėjo jo, kaip besiskleidžiančios asmenybės, būdingiausi bruožai - atkaklumas ir net užsispyrimas siekiant užsibrėžto tikslo, nepaprastas darbštumas ir atsakomybės jausmas. Viename savo laiškų iš Liuveno sužadėtinei Maceina rašė, kad dirba 11, o dažnai ir žymiai daugiau, valandų per dieną... Vėliau jo nepaprastą darbštumą patvirtins ne tik jo paties pasakyti žodžiai, bet svarbiausia - jo padaryti darbai - 28 knygos bei daugybė straipsnių įvairiomis temomis lietuvių ir užsienio spaudoje...

Taigi 1932 m. Maceina baigė mokslą Vytauto Didžiojo universitete ir tais pačiais metais išvažiavo į Vakarų Europą tęsti studijų. Šalkauskio patarimu (Šalkauskis buvo jo disertacijos vadovas) užsienyje Maceina iš esmės studijavo filosofinę pedagogiką, ten norėjo „pramokti" ir kalbų, kurias galiausiai ir išmoko. Kaip jau minėjau, Maceina mokėjo lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, ispanų bei rusų kalbas. Būdamas Liuvene jis nemažai laiko skyrė ir Fiodoro Dostojevskio kūrybai. Tačiau tada dar nemokėdamas rusiškai, jis Dostojevskio kūrinius skaitė prancūziškai, bet net ir prancūziškas vertimas nesumažino to didžiulio įspūdžio, kurį Maceina patyrė skaitydamas šio autoriaus raštus, ypač jis buvo sužavėtas rašytojo romanu „Broliai Karamazovai". Galima spėti, kad būtent tada jam kilo ne visai aiškus noras „panagrinėti" Dostojevskio kūrybą, kuris galutinai išryškėjo ir susiformavo jam pačiam praėjus visus pragaro ratus: okupacijas, karą, patyrus skaudžių negrįžtamų netekčių, neteisybių... Visa tai jis vėliau apibūdins kaip blogio siautėjimą pasaulyje... Įdomu, kad jis jau tada, 1933 m., dar būdamas visai jaunas ir laimingas, ir kupinas įvairiausių sumanymų, kūrybinių planų bei vilčių, nujautė ir būsimas skriaudas bei kančias ir net nuspėjo gresiantį karo pavojų... Visomis savo mintimis jis plačiai dalydavosi laiškuose su savo būsima žmona, kuri tuo metu irgi skaitė ir žavėjosi didžiojo rusų rašytojo kūryba, bet ji skaitė Dostojevskį rusiškai32... Šių jaunų žmonių intensyvus susirašinėjimas, begalinis ilgesys, noras būti kartu - tas širdies nekantrumas bei įsitikinimas, kad jiedu skirti vienas kitam, baigėsi tuo, kad vasarą, Maceinai grįžus atostogų, birželio 19 d. jie susituokė. Vestuvės buvo kuklios, jose dalyvavo tik giminės ir keli artimi draugai, tarp jų buvo ir vėliau tragiškai žuvęs vokiečių konclageryje vienas artimiausių tuometinių Maceinos draugų (jo sūnaus Sauliaus krikštatėvis) Kauno gimnazijos direktorius Kazys Bauba su žmona... Taip prasidėjo jų bendro neilgo ir sunkaus gyvenimo kelias.

Studijoms užsienyje skirti metai (1932-1935) Maceinai „prabėgo beskaitant ir berašant". Kaip jis rašė, atkreipdamas dėmesį į kai kurių autorių, rašiusių apžvalginius straipsnius apie jo gyvenimą ir kūrybą, daromas klaidas33, užsienyje jis beveik neužsiminėjo filosofija, tiksliau, ši sritis jam nebuvo pagrindinė. Jo disertacijos tema „Tautinis auklėjimas" nebuvo filosofinė, „todėl tiek skaityba, tiek klausytinų kursų pasirinkimas ėjo daugiau pedagogine, o mažiau filosofine kryptimi", „gal tik kultūros filosofijos veikalų esu kiek daugėliau skaitęs", nes būtent „šią discipliną buvau numatęs doktorato egzaminams šalia pedagogikos"34, - taip yra teigęs Maceina. Disertaciją jis parašė per dvejus metus ir apgynęs ją Vytauto Didžiojo universitete, Teologijos-Filosofijos fakultete, 1934 m. spalio 23 d. įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Šią disertaciją jis apgynė apsivilkęs svetimu specialiai pasiskolintu tam reikalui iš draugo kostiumu, nes pats turėjo „tik vieną šviesų ir apnešiotą, tad netiko su juo pasirodyti prieš profesorius ir žmonių pilną salę..."35 Dėvėti svetimus ar įsigytus ne už savo pinigus drabužius profesoriui, deja, teko ne kartą...

1935 m. birželio 6 d. Maceina apgynė habilitacijos darbą „Ugdomasis veikimas" ir įgijo privatdocento teisę dėstyti universitete. Deja, „Ugdomasis veikimas", kaip ir „Mysterium mag-num", spaudoje nepasirodė. Reikėtų pridurti, kad „Mysterium magnum" leidimą Maceina pats sustabdė, priėjęs prie išvados, kad šis veikalas nepakankamai užbaigtas, pernelyg „jaunatviškas" ir reikalauja „pagrindinės peržiūros". Taigi ryškėjo jo reiklumas sau, be to, jis lyg ir įgijo teisę būti reikliam kitų atžvilgiu... Vietoj „Mysterium magnum" Maceina Šv. Kazimiero draugijai36 įteikė savo disertaciją „Tautinis auklėjimas", kurioje, kaip teigė Girnius, „ką St. Šalkauskis buvo tik schematiškai užbrėžęs kaip tautinio auklėjimo uždavinius, A. Maceina išplėtojo, išnagrinėdamas tautišką, patriotinį ir nacionalinį auklėjimą"37. Nesunku pastebėti, kad 1932-1935 metai buvo labai produktyvūs Maceinos gyvenime, kupini tikėjimo džiugia ateitimi, kuriai reikėjo tinkamai pasiruošti ir kuriai jis ruošėsi tikrai negailėdamas savęs, atiduodamas visas savo jėgas būsimam darbui ir su juo susijusiems planams. Be to, jis turėjo mylimą ir mylinčią žmoną, su kuria kartu 1934-1935 m. sėmėsi žinių Vakarų Europos universitetuose - Šveicarijoje, Prancūzijoje, Belgijoje... Grįžę iš užsienio, baigę visas savo studijas, jaunieji ruošėsi įsikurti Kaune nuolatiniam gyvenimui, kadangi Antanas nuo 1935 m. rudens turėjo pradėti dėstyti Kauno universitete. Atrodė, kad gyvenimas klostėsi kuo geriausiai, ir net pinigai, kurių jie neturėjo, jiems ne ypač rūpėjo, svarbiausia buvo tai, kad jie visam laikui yra kartu ir kad tas jų bendras, tik jų dviejų, gyvenimas bei darbas greitai turi įgyti visai apčiuopiamą pavidalą. Tačiau kad ir kaip tai atrodytų keista, Julija nepanoro skirtis su savo artimaisiais, „ji būtinai norėjo apsigyventi kartu sujos šeima (tėtuku, mamyte ir seserimi.. ,)"38. Šis jos noras Antanui buvo netikėtas ir tam tikra prasme griaunantis jo puoselėtas svajones apie juodviejų gyvenimą kartu. Tačiau nusileido žmonai, nors ir buvo įsitikinęs, kad „jauna šeima kaip tik reikalinga dviejų vienatvės"39. Tai, kad jis nenorėjo gyventi kartu su žmonos artimaisiais, jokiu būdu nereiškė, kad tarp jo ir žmonos tėvų bei jos sesers būtų buvę kokių nors nesklandumų ar kad jos tėvai jo atžvilgiu būtų nedraugiškai nusiteikę. Priešingai, Julijos šeimoje jis visada nuo pačios jų pažinties pradžios buvo ir pageidautinas, ir mylimas. Ir jam pačiam Julijos šeima buvo visai priimtina. Tačiau jis buvo pagrįstai įsitikinęs, kad jauna, ką tik įsikūrusi šeima turi gyventi atskirai. Vėliau jis labai gailėjosi, kad nusileido žmonos norui... Tačiau tada Vanagupėje, kur jiedu leido atostogas sugrįžę iš kelionių po užsienį, jis buvo nuolaidus. „Aš, Danute, nesu užsispyrusio būdo, - rašė jis prisimindamas tuos senus laikus savo dukrai 1978 m., - mano

Antanas Maceina ir Julija Tverskaite prieš vestuves 1933 m.

valia nėra niekad „įstatymas"; nusileisti man lengviau, negu pramušti kakta sieną". Ar šis jo nuolaidumas, apie kurį jis rašė savo dukrai, iš tikrųjų buvo jo pastovi savybė, būdinga jam visais gyvenimo atvejais? Manyčiau, kad ne, bet apie tai pakalbėsime šiek tiek vėliau... Tačiau šiuo konkrečiu atveju jis tikrai buvo nuolaidus ir todėl, visai netikėtai sau pačiam, tapo didelės šeimos galva, sykiu prisiimdamas ant savo pečių visus šios šeimos rūpesčius. Ir tai jam nebuvo lengva visokeriopa prasme... Šeima iš penkių asmenų (neskaičiuojant tarnaitės), kurią turėjo išlaikyti tik vienas jaunas neetatinis privatdocentas, įsikūrė (už skolintus pinigus) keturių kambarių bute Lelijų gatvėje Kaune. „Taigi įbridome į skolas ligi ausų ir iš jų neiš-bridome ligi pat karo, kai viskas sudužo"40...

Nuo 1935 m. rudens Antanas Maceina pradėjo dėstyti Kauno Vytauto Didžiojo vardo universitete, Teologijos-Filosofijos fakultete. Fakulteto vadovybė pavedė jam dėstyti bendrąją mokslinio darbo metodiką ir kultūros filosofiją, kuria jis pradėjo domėtis bei studijuoti veikiamas Stasio Šalkauskio. Kultūros filosofijos kursas buvo jo papildytas arba, jo paties žodžiais tariant, „išskleistas" įvairiais epizodiniais kursais (pvz., apie buržuaziją, prometėjizmą...). Maceinos dėstomi kursai daugiausiai „telkėsi aplinkui pedagogiką": be jau minėtos mokslinio darbo metodikos, jam teko skaityti paskaitas ir apie įvairiausias tuometines pedagogines sroves, o šiek tiek vėliau dėstyti pedagogikos istoriją, kurią prieš tai dėstė prof. Pranas Dovydaitis, ir, jo paties nuostabai, net „krikščioniškos doktrinos" kursą arkivyskupo Juozapo Skvirecko nurodymu. Išvardyti kursai, t. y. kultūros filosofija ir pedagogikos istorija, tapo jo pirmųjų paskelbtų studijų, kurios nebuvo susietos su akademiniais laipsniais, - „Kultūros filosofijos įvado" (1936), „Pirminės kultūros pagrindų" („Logos", 1936-1938 m.) ir pirmosios „Pedagogikos istorijos" dalies (1940) pagrindu. Maceina, pokalbyje su Jonu Griniumi apžvelgdamas savo gyvenimo eigą, metus po universiteto baigimo priskyrė prie vienų iš vaisingiausių savo darbo metų. „Sunku būtų tarti, kad anais Lietuvos nepriklausomo gyvenimo metais būčiau tinginiavęs", - sakė jis. Tai, kad išties taip nebuvo, išraiškingai byloja darbai, kuriuos jis tais metais ir padarė, ir parašė. O darbai buvo įvairių įvairiausi. Maceina negalėjo pasitenkinti vien akademiniu darbu... Mes jokiu būdu neturėtume pamiršti, kad jis buvo tikras ateitininkas ir tikras krikščionis, kuris, jo žodžiais tariant, buvo „užsiangažavęs pasauliui". Ir šis jo, kaip krikščionio, „užsiangažavimas pasauliui" reiškė ne jo prisitaikymą prie šio pasaulio, bet, priešingai, jo „nesitaikymą prie pasaulio", kuriame siautėja blogis. Nesitaikymas prie pasaulio Maceinai reiškia nesitaikymą su blogiu, o nesitaikymas su blogiu yra nuolatinė „kova su blogio apraiškomis"41, siekiant tobulumo visose lietuviškojo gyvenimo srityse. Taigi, užsibrėžęs tikslą, Maceina pradėjo veikti. Vos grižęs iš užsienio, jis įsitraukė į jaunųjų katalikų ateitininkų būrelį, kurio tikslas - statyti tobulesnę valstybę -atitiko jo tikslą. Tautininkų režimas šių jaunuolių netenkino, nes, jų manymu, tautininkai nebuvo pajėgūs spręsti daugelio kylančių šalyje problemų. Susirūpinę savo šalies ateitimi, jaunieji katalikai intelektualai nutarė pateikti savo atnaujintos tobulesnės valstybės kūrimo planą. Jie slapčia rinkdavosi kieno nors iš jų bute ir rengė būsimosios tobulesnės Lietuvos programą. Tuose susirinkimuose, kurie vyko visą 1935-1936 metų žiemą, „buvo ieškoma valstybei naujų pagrindų"42. Taigi jaunųjų katalikų intelektualų veiklą galima pavadinti net disidentine, nes buvo veikiama prieš suformuotą bei nustatytą valstybės tvarką. Tarp šių drąsuolių, nepabūgusių pakilti prieš tautininkų autoritarinį režimą, o jų buvo 16 (tai visiems žinomi Lietuvos inteligentai ir patriotai - Ignas Skrupskelis, Juozas Keliuotis, Kazys Pakštas, Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis ir kt.), Maceina, kaip atrodo, buvo vienas aktyviausių, nors ir kitiems patriotinio entuziazmo nestigo... Tad ir pats Maceina, ir jo vienminčiai pateko „į tokią būklę, kurią tiksliausia vadinti opozicija"43. Ar tą jaunųjų katalikų būrelį galima priskirti prie politinių organizacijų, suteikti jam politinės partijos statusą? Vargu. Tačiau, jei kalbėsime apie opoziciją, tai jaunieji katalikai iš tikrųjų sudarė opoziciją toms blogybėms, kurios išryškėjo valdant tautininkams. Šį jaunųjų katalikų būrelį tik iš dalies galima priskirti prie politinės opozicijos, nes tikroji politinė opozicija visada siekia valdžios, o šie jaunieji intelektualai jos nesiekė. Jų grupės branduolį sudarė ne politikai, kurių tikslas - valdžia, o „kultūrininkai", tarp jų net nebuvo „nė vieno kunigo - tai išskirtinis atvejis Lietuvos politiniame gyvenime"44. Šiuo atveju opoziciją sudarė tikri idealistai, įsitikinę, kad išties yra įmanoma sukurti tokią tautinę valstybę, kurios „turinys ... yra lietuviškoji kultūra", o tikslas - bendrasis gėris, galintis tapti norma visiems - ir tiems, kurie valdo, ir tiems, kurie valdomi...45 Juk visai neatsitiktinai šios grupės ruošiama deklaracija buvo pavadinta „Į organiškosios (išskirta mano - T. M.) valstybės kūrybą", t. y. tokios valstybės, kuri, reikia manyti, visiškai atitiktų idealiąją žmogaus prigimtį. Taip Maceina, kaip ir daugelis kitų šios grupės narių, niekada iš esmės nebūdamas politikas, įsitraukė į politinę veiklą. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad jis įsitraukė tik į idėjinę šios veiklos sritį. Man atrodo, kad gana dažnai šios skirtingos sritys - praktinė politinė ir grynai idėjinė (proto) - nepagrįstai yra sutapatinamos. Būtent todėl, irgi be jokio pagrindo, Maceinai dažnai priskiriamas aršaus politiko, kuriuo iš esmės jis niekada nebuvo, vaidmuo. Jo „būklė", paties Maceinos vadinama „opozicija", į kurią jis pateko ir iš kurios taip niekada ir neišsivadavo, esmingai skiriasi nuo visiems mums įprastos ir tiesmukiškai traktuojamos „opozicijos" sąvokos. Savo studijoje „Krikščionis pasaulyje" Maceina labai tiksliai apibūdina buvimo opozicijoje reikšmę. „Būti opozicijoje reiškia betgi susikirsti su įvairiomis pasaulio nuomonėmis bei jėgomis; tai turėti priešų ir su jais kovoti - „ne prieš kūną ir kraują", kaip šią kovą apibūdina šv. Povilas, „bet prieš kunigaikščius ir valdžias, prieš pasaulio tamsybių valdovus, prieš piktybės dvasias padangėse (Efez 6, 12), vadinasi, prieš visa, kas neigia Kristų kaip pasaulio Savininką, kas pasaulį laiko savos valdžios objektu. Kadangi ši tamsybės valdovų pastanga yra visuotinė - pasaulis, kaip sakėme, yra visuma, - tai ir krikščionio opozicija pasauliui savaime pasidaro visuotinė: nėra nė vienos srities, kurioje anos šv. Povilo minimos piktybės dvasios nesireikštų; tuo pačiu nėra nė vienos srities, kurią krikščionis galėtų priimti be niekur nieko. Visur jis turi budėti ir būti atstu (išskirta mano - T. M), kad galėtų skirti dvasias. Sankritis su pasauliu užtat apima visa, nes visa yra nuodėmės paliesta ir tykoma grėsmės nusigrįžti nuo Dievo. Todėl krikščionis, kaip R. Guardini jį vadina, yra „ne paprasta būtybė, bet... kova". Kova yra konkreti opozicinės būsenos išraiška."46 Šie Maceinos žodžiai visiškai atskleidžia tos opozicijos, kurioje jis visada buvo, ir tos kovos, kurią jis kovojo visą savo gyvenimą, pobūdį pasaulio atžvilgiu. Tačiau vėlgi Maceinos minima kova turi ne visai tokią prasmę, kokią mes esame įpratę šiam žodžiui teikti. 1935 m. uždarame jaunų intelektualų būrelyje prasidėję jau minėtos deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą" svarstymai pastūmėjo Maceiną susidomėti socialine bei politine filosofija, nes, kaip jis yra sakęs, „siūlant Lietuvai gerą socialinę, kultūrinę ir politinę santvarką, pirmiausia pačiam reikėjo šiuos klausimus pastudijuoti ir apsvarstyti"47, vadinasi, pagrįsti tam tikra ideologija. Deja, dabartiniais laikais šis žodis tapo vos ne keiksmažodžiu. Taip įvyko tikriausiai todėl, kad jo esmė kažkodėl siejama tik su marksistine-leninistine ideologija, lyg ji būtų vienintelė visame pasaulyje... Todėl, matyt, mums tapo atgrasi bet kokia ideologija kaip prievartos įrankis. Mes seniai pamiršome, kad būtent idėjų pasaulis yra dvasios pasaulis, o dvasios pasaulis yra laisvės pasaulis ir kito tokio būti negali. Jau esame pripratę savivalę klaidingai traktuoti kaip laisvę, nesuprasdami laisvės esmės... Mūsų laikais skaudžiai jaučiama idėjų, kurios būtų pajėgios užvaldyti ne tik protą, bet ir širdį, stoka... Tačiau Maceinos laikais ideologija dar nebuvo toks bauginantis žodis, kokiu tapo (tam tikros propagandos dėka) mūsų dabartiniam jaunimui ir vėlesnės kartos prisitaikėliams. Tais laikais šiam žodžiui buvo teikiama itin svarbi reikšmė, nes buvo tikima idėjų galia... Tačiau keliamų idėjų esmė bei prasmė visada priklauso nuo siekiamų tikslų ir šių tikslų įgyvendinimo būdų. Taigi, kaip jau buvo minėta, jaunųjų katalikų intelektualų tikslai - siekti savo kraštui ir jo gyventojams „gėrio", ugdyti lietuviškąją kultūrą, buvo kilnūs ir nesavanaudiški. Jiems teko, kaip rašė Maceina savo globėjui ir garbintojui prelatui Pranciškui Jurui, pakelti visą kovą su tautininkais, išugdyti katalikiškas institucijas, katalikiškąją spaudą ir katalikišką socialinį gyvenimą (išskirta mano -T. M.). „Jiems taip pat teko mėginti formuluoti ir būsimosios lietuviškos demokratijos metmenis, kuriuos jie paskelbė 1936 metais „N. Romuvoje" (kovo mėn.)48 ir kuriuos pasirašė devyniolika49 jaunųjų kultūrininkų ir visuomenininkų"50. Maceina ne kartą pabrėždavo, kad šių jaunų „kultūrininkų" (jie visi studijavo Vakaruose) veikla buvo būtent katalikiška, kad ji „judino katalikų kultūrinį-religinį gyvenimą", kuris anuo metu Lietuvoje buvo apmiręs. Tad norint sujudinti visuomenę ir atnaujinti šį gyvenimą ir buvo ruošiama deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą". Ruoštasi buvo ilgai ir kruopščiai. „Atsimenu, - pasakoja Zenonas Ivinskis, - Maceinos bute, priimant galutinį deklaracijos tekstą, ėjo ilgos diskusijos, koks yra skirtumas tarp „asmens" ir „individo". Susipainiojome. Maceina, kuris buvo

Julijos Tverskaitės-Maceinienės tėvai - Liucija ir Adomas Tverskiai

vienas iš teksto redaktorių, pateikė aiškias aptartis"51. Taigi kiekvienas deklaracijos žodis buvo apgalvotas bei apsvarstytas... Maceina aktyviai dalyvavo ruošiant deklaraciją, iki kol buvo suteikta atitinkama išsakytoms joje idėjoms forma. Jis ne tik redagavo jos tekstą (deklaracija buvo redaguota tris kartus), bet ir kartu su dr. Ignu Skrupskeliu bei Juozu Keliuočiu jį kūrė. Profesorius Šalkauskis teigiamai atsiliepė apie jaunų kultūrininkų paruoštą programą, nes jo, kaip veiklaus žmogaus ir aktyvaus naujų Tėvynės klestėjimo kelių ieškotojo, negalėjo tenkinti tuometinis Lietuvos kultūrinio bei visuomeninio gyvenimo sustingimas. Džiaugdamasis, kad atsirado žmonių, kuriems rūpi Lietuvos ateitis, jis rašė: „Mano giliu įsitikinimu (tiesa, tai yra mano asmeninė pažiūra), šita deklaracija visai atitinka visuomeninę katalikų pasaulėžiūrą ir yra priimtina katalikams kaip tik todėl, kad šita pasaulėžiūra nėra sustingusi konserva-tizme, stokstančiame gyvos minties ir intelektualinės kultūros, kad ji visada eina integralinės sintezės linkme, kurioje susiderina momento reikalai ir principų reikalavimai, ir kad jai yra svetimas bet kuris vienšališkumas, nes jinai, kaipo katalikiška, yra universali iš esmės. (...) Brangieji draugai romuviečiai, vadindamas Jus šitaip, noriu pabrėžti, kad mūsų takai yra suėję į vieną platų kelią. Man nėra reikalo įsijungti į Jūsų sąjūdį, nes aš esu jau buvęs jo ištakose. (...) Bet iki šiolei mano kelias buvo beveik vienišo kelias. Dabar man pasidarė drąsiau ir džiaugsmingiau, matant, kad aplinkui tai, kas man rūpėjo, yra susibūrę gražus ratelis daugiausia jaunų pajėgų, daug žadančių mūsų tautai ir valstybei. Aš tiesiu Jums ranką ir tariu: nuo šiol žygiuosime drauge į laimingesnę mūsų tautos ateitį"52. Manyčiau, kad tai labai prasmingi ir sąžiningi žodžiai, be jokios savanaudiškos potekstės, kuri, deja, beveik visuomet jaučiama šiuolaikinių reformatorių žodžiuose... Anų laikų reformatoriai buvo nesavanaudiški, neturtingi materialine prasme, tačiau turtingi idėjomis ir veikla šioms idėjoms įgyvendinti. Taigi išties liūdna, kad mūsų laikais beveik nėra nei neturtingų politikų, nei turtingų idėjų...

Būtų pernelyg drąsu teigti, kad tuometiniai jauni reformatoriai susilaukė visuotinio pripažinimo ir kad jų idėjos visiems suteikė tiek pat džiaugsmo, kiek ir prof. Šalkauskiui. Būta ir nemažai kritikos (deklaracija buvo plačiai diskutuojama spaudoje) ir ... išgąsčio. Tačiau tai visai natūralu, nes jauni reformatoriai kėsinosi į tuometinį politinį režimą. Tarp jų buvo ir Antanas Maceina, stropiai, su jam, ypač tais laikais, būdingu entuziazmu (vėliau jo visuomeninis entuziazmas išblėso) bei idealizmu pradėjęs savo kaip pasauliečio misiją...

Aš leidau sau kiek ilgiau sustoti ties Maceinos tuometine visuomenine veikla, nes ji yra ganėtinai reikšminga nagrinėjant jo, kaip asmenybės, vystymąsi. Jo pasaulis buvo dvasios, idėjų pasaulis. Maceina buvo idėjų kildintojas ir jų skleidėjas. Kelti idėjas ir jas propaguoti buvo jo praktinė veikla visuomeninėje ir politinėje sferose. Reikia manyti, kad ši jo veikla buvo sėkminga, nes jis, kaip prisimena liudytojai, buvo vienas populiariausių Kauno universiteto dėstytojų. Jo paskaitos pritraukdavo studentų minias. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, vienas Maceinos paskaitų klausytojų, pasakodamas apie savo susitikimus su juo, sakė: „Jis buvo mūsų [studentų - T. M.] dievas. Mūsų pasaulėžiūros formuotojas. Jo paskaitos buvo protų puota... Visada tolerantiškas, visada mandagus - viskas pas jį buvo aukštumoje"53. Panašių liudijimų yra ir daugiau. Girnius rašė, kad Maceina „buvo ypačiai savo klausytojus sužavįs ir patraukiąs dėstytojas. Pilnos auditorijos klausė A. Maceinos Lietuvoje"54. Pilnos auditorijos klausė jo vėliau ir Vokietijoje, Freiburgo ir Miunsterio universitetuose; čia į jo paskaitas susirinkdavo per 300 įvairių fakultetų ir įvairių pasaulėžiūrų studentų. Maceina ir pats neneigė, kad studentai jį mėgo. Kurgi slypėjo jo, kaip dėstytojo, jėga bei patrauklumas? Girnius teigė, kad Maceiną „darė patrauklų dėstytojo sugebėjimas aktualiai klausimus kelti ir aiškiai spręsti, o ypačiai ta neišmokstama, jam savita emocinė šiluma, kuri gaubė jo paskaitas"55. Pats Maceina studentų susidomėjimą jo paskaitomis bei jų susižavėjimą juo, kaip asmenybe, linkęs aiškinti savo „kitoniškumu". Pokalbyje su Jonu Griniumi jis yra pasakęs: „jie mane mėgsta, nes esąs kitoks, negu vokiečių profesoriai". Man regis, kad taip sakydamas jis pasikuklino. Esu tikra, kad jis buvo kitoks ir dirbdamas Lietuvoje, nes „kitoniškumas" yra skiriamoji kiekvienos asmenybės ypatybė, o „Antanas Maceina buvo viena ryškiausių asmenybių to meto Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojų tarpe", - teigė kunigas Andrius Baltinis56.

Vincas Natkevičius tvirtino, kad Maceina buvo „neabejotinas autoritetas" studentams ateitininkams. Taip buvo ir Vokietijoje, Tiubingene, kur pokario metais buvo įsikūrusi pati didžiausia lietuviškoji pabėgėlių studentų kolonija (per 200 studentų), ir Lietuvoje, kur beveik visi Kauno universiteto studentai priklausė plačiajai ateitininkų organizacijai, užsibrėžusiai ir siekusiai atnaujinti Lietuvą. Ir nors ateitininkijos ideologu bei vadu buvo pelnytai pripažintas neginčijamas autoritetas Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina savo energija, jaunumu, veiklumu bei „kitoniškumu" jau galėjo varžytis su savo mokytoju. Man regis, kad būtent Maceina buvo jaunųjų ateitininkų „gyvoji dvasia", nes savo asmeniniu gyvenimu, veiksmais ir poelgiais bei veikla jis nuosekliai siekė įgyvendinti visus ateitininkų principus, savo elgesiu bei kalba jis uždegdavo, bet kartu ir .. .erzindavo, tačiau ne jaunimą, tarp kurio jis buvo labai populiarus, kaip teigė Juozas Brazaitis57, bet senosios kartos atstovus. „Tuomet fariziejai nuėję susitarė sugauti Jį kalboje" (Lk 11,12)58... Ir „sugavo"... Ypač jaunystėje Maceina, matyt, tikrai buvo, kaip manė prelatas Pranciškus Juras, kiek „drastiškas žodyje". Kunigo Stasio Ylos manymu, Maceina „liesdamas jautrias visuomenines problemas" neturėjo reikiamo „įgudimo", buvo pernelyg emocionalus, principingas, todėl kartais atrodė net ir kategoriškas. „Realybė reikalauja aštriuosius principų kampus nušvelninti, o Maceina nebuvo linkęs to daryti"59. Stasys Yla pastebi, kad Maceina mėgo ieškoti teisybės. Jei kuo įsitikindavo, sunkiai būdavo perkalbamas. Buvo gana jautrus, jei kas užkliudydavo jo pažiūras. Tačiau daugiau jaudinosi dėl viešojo gyvenimo žaizdų bei kreivių. Tada būdavo linkęs eiti į kovą60. Prelatas Tulaba, su kuriuo Maceinos santykiai visada buvo ganėtinai aštrūs, prisimindamas senus seminarijos laikus ir sykiu seminaristą Maceiną, apibūdino jį kaip žmogų, kuriam jau ir ankstyvoje jaunystėje „trūko nuolankumo", tačiau jis esą „suvokdavo per daug pasakęs, padaręs netikslų teigimą, bet nerasdavo savyje valios prisipažinti suklydęs"61. Tulabos nuomonė, manyčiau, dėl tam tikrų priežasčių bei turint omenyje jų gana aštrius santykius kiek tendencinga ir tikrai stokoja „nuolankumo"... Todėl derėtų pasakyti ir netgi pabrėžti, kad daugelis žymiai artimesnių Maceinai ir gerai jį pažinojusių žmonių (Ivinskis, Brazaitis, Girnius, Baltinis, Eretas ir kt.) prisimena Maceiną būtent kaip nuolankų, jautrų, atvirą, nuoširdų, draugišką bei gerbiantį kitų nuomonę žmogų, tačiau tiesų ir principingą. Girnius, apibūdindamas Maceiną, rašė: „Kas būtų Maceiną įsivaizdavęs rūsčiu, užsispyrusiu ar net arogantišku kovotoju [o tokių ir mūsų laikais netrūksta - T. M.], tas turėtų nustebti, su juo gyvai susipažinęs. Tiesa, svetimas jam toks nuolankumas, kurio vardan lenktųsi prieš tuščiavidurius autoritetus, atsisakydamas savigarbos. Tai, ką jis regi kaip tiesą, gina nenuolaidžiai (išskirta mano - T. M.): tiesa nepripažįsta nuolaidų. (...) Tačiau ne jam savyje puoselėti kartėlį ar piktai kerštauti. (...) Kupinas žmogui šilumos ir nuoširdžios pagarbos, jis bičiuliškai sutinka ir pirmąkart jį atsilankantį asmenį"62. Ereto nuomone, Maceina, nors ir buvo silpnos sveikatos, bet buvo atkaklus savo pažiūromis ir visada tvirtai laikėsi savo pozicijų.63 Pritarčiau šių iškilių žmonių nuomonėm, o ypač Juozui Girniui, teigusiam, jog gyvenime Maceina buvo toks, koks jis buvo ir yra savo raštuose, nors taip būna toli gražu ne visada. Tačiau šiuo atveju labai panašu, kad taip ir buvo. Be to, ir Maceinos elgesys, kurio pobūdį nesunku suprasti analizuojant visą jo veiklą, paremtą ateitininkų principais, padeda atskleisti šią asmenybę... Reikėtų pabrėžti, kad kiekvienas teigimas, siekiant įtikinti kitus, reikalauja svaraus pagrindimo bei geranoriškumo, kitaip vargu ar jam bus pritarta, o kategoriškumas išsakant savo nuomonę visada verčia suabejoti pateikto teiginio nešališkumu...

Kaip minėta, Maceinos elgesys bei veikla galėjo sukelti (ir sukėlė) tam tikrų visuomenės sluoksnių nepritarimą, susierzinimą, net priešišką nusiteikimą. Ir tai visai natūralu, nes į „kitoniškumą" visada žmonės neigiamai sureguoja. Tiesa, ne jis vienas skyrėsi nuo kitų, tokia buvo visa jų grupė, vadinama „1936 metų generacijos atstovais", kuri ypač aktyviai rūpinosi Lietuvos ateitimi. Tačiau Maceina savo nepaprastu kūrybiškumu, darbštumu, atkaklumu bei produktyvumu išsiskyrė ir iš šių asmenybių. Vargu ar lengva būtų atrasti tuometinėje Lietuvoje į jį panašų žmogų, kuris per tokį palyginti trumpą laiką - nuo 1935 m. rudens iki 1940 m. pavasario - sugebėjo tiek parašyti bei padaryti savo Tėvynės labui. Per penkerius savo dėstymo universitete metus Maceina sugebėjo išleisti penkias knygas - „Kultūros filosofijos įvadas" (1936 m., 225 p.), „Pirminės kultūros pagrindai" (1936 m. ir 1938 m., 145 p.), „Socialinis teisingumas" (1937 m., 248 p.), „Buržuazijos žlugimas" (1940 m., 206 p.), „Pedagogikos istorija", I tomas (1940 m., 392 p.), tačiau parašyta buvo daugiau - devynios. 1939 m. „Židinyje" (Nr. 4-11) buvo išspausdinta Maceinos studija „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra" (p. 109), į kurią (beje, kaip ir į „Kultūros filosofijos įvadą") reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį, nes lietuviškosios kultūros vystymas bei kūrimas tapo didžiuoju Maceinos rūpesčiu...

O kiek per šį neilgą laiką jis parašė straipsnių, recenzijų, eilėraščių... Maceinos straipsniai buvo spausdinami visuose katalikiškuose žurnaluose - „Židinyje", „Naujoje Romuvoje", „Lietuvos mokykloje", „Tiesos kelyje", filosofijos žurnale „Lo-gos", dienraštyje „XX amžius", kuris buvo įsteigtas 1936 m.

metais vietoj katalikų dienraščio „Rytas". Tarp steigėjų - jaunų katalikų veikėjų (Ambrazevičiaus, Ylos, Dielininkaičio, Ivinskio bei kt.) buvo ir Maceina. Dalyvavimas redakcijos veikloje, kuris tęsėsi nuo 1936 m. iki 1940 m., vedė jį, kaip rašė pats Maceina, jau „tiesiog į kasdieną ir net į žurnalistiką"64. Atrodo, kad „kasdiena" jam - tai visi gyvybiškai svarbūs Lietuvai uždaviniai, kuriuos, norint pakeisti valstybės ir žmonių gyvenimą, padaryti jį tobulesnį, reikėjo nedelsiant spręsti. Tais metais Maceina gyveno viešą bebaimį gyvenimą. Jo dažni pasirodymai spaudoje, aktyvus dalyvavimas konferencijose, dalykiškuose susirinkimuose, pagaliau jo dėstytojavimas - visa tai buvo nukreipta į vieną tikslą - „apaštalauti gyvąja dvasia: vietoj žodžio pastatyti darbą ir vietoje raidės - dvasią"65, pakeisti sustingusį žmonių ir valstybės gyvenimą, kelti Lietuvos kultūrą, įžiebti kūrybiškumą ir per kultūrą bei religiją išvesti Lietuvos žmones į tiesų gyvenimą. Deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą" teiginys, jog „valstybės turinys yra lietuviškoji kultūra", buvo vienas iš pagrindinių principų, siekiant pertvarkyti valstybės gyvenimą. Gilus įsitikinimas, kad „valstybės kūrimas niekados neturi baigtis", kad „kiekvienas sustingimas neša valstybei mirtį"66, paskatino Maceiną dar 1935 m. įsigilinti ne tik į socialinę filosofiją, bet ir į šalies socialinio teisingumo problemas, nes „be teisingumo valstybė, kaip jau šv. Augustinas yra aštriai pasakęs, tampa, plėšikų gauja'67...

Tikriausiai nesunku įsivaizduoti Maceinos dienotvarkę -jis dirbo beveik ištisą parą: rašė knygas, straipsnius, skaitė paskaitas, skaitė knygas, ruošė pranešimus, dalyvavo konferencijose... Savo pažiūras visada dėstė aiškiai, argumentuotai bei

principingai... Ir štai viena iš konferencijų staiga tapo jam lemtinga, nes joje jis leido sau išsakyti viską, ką galvojo apie socialinį katalikų teisingumą. Būtent toje konferencijoje fariziejai sugavo jį kalboje68... Tai įvyko 1936 m. rudenį Kaime Katalikų veikimo centro69 konferencijoje, kurioje, pasak Stasio Ylos, dalyvavo katalikų elitas, gausūs studentų būriai, eilė kunigų, o už garbės stalo susėdo visi Lietuvos vyskupai70. Savo paskaitoje Maceina, pasak jo paties, kalbėjo apie katalikų įnašą į kapitalizmą ir kėlė mintį, esą socialinį klausimą reikia spręsti ryžtingai bei našiai, kol ne per vėlu. Siūloma bažnytinių turtų reforma buvo akivaizdus tokio ryžtingumo ženklas71. Savaime aišku, kad viešas reikalavimas išdalyti „altoriaus auksą" vargšams negalėjo sulaukti Bažnyčios hierarchų pritarimo. Maceinos siūlomos reformos, ypač žemių reforma bei bažnytinių turtų išdalijimas, sukėlė aistringas diskusijas, kuriose dalyvavo ir daug garbingų svečių, pavyzdžiui, vyskupai Justinas Staugaitis ir Mečislovas Reinys bei kt. hierarchai. Tačiau diskusijos, nors tęsėsi gana ilgai, baigėsi ir jokios naudos neatnešė - viskas liko, kaip ir buvę: socialinis katalikų teisingumas nenugalėjo. Maceinos balsas nuskambėjo „tuščiose dykumose", o pats pranešėjas ilgam užsitraukė katalikų hierarchijos rūstybę bei nemalonę. Kai kurie katalikų laikraščiai, ypač „Darbininkas" ir Amerikos Kunigų Vienybės organas „Forum" 1937 m. (Nr. 15-17) straipsnyje „Dėl dr. A. Maceinos paskaitos" išvadino Maceiną „judu", „masonu", vėliau jis ne kartą buvo vadinamas ir bedieviu, ir net Bažnyčios griovėju. Kaip teigė prof. Eretas, pats dalyvavęs konferencijoje ir klausęsis Maceinos paskaitos, kai kuriuos hie-rarchus ir kunigus ypač suerzino tas faktas, kad eksklierikas (išskirta mano -T. M.) drįsta reikalauti iš Bažnyčios socialinio teisingumo72. Čia vertėtų patikslinti, kad Maceina socialinio teisingumo reikalavo ne iš Bažnyčios, o išjos tarnų. Skaudžiausia jam buvo tai, kad šis „nemalonus ginčas" buvo ne viešas, o išsivystė, kaip jis sakė, „patvoriais". Net minėtojo straipsnio „Forume" autorius pasislėpė po inicialais T. N. T.

Maceina labai skaudžiai išgyveno šį konfliktą, tačiau jautėsi teisus. Todėl, nesileisdamas į polemiką, jis ir toliau tęsė savo darbą. Išsiuntęs šeimą vasaroti, jis per atostogas parašė studiją „Socialinis teisingumas", kurios pagrindu tapo minėta paskaita, sukėlusi tiek triukšmo, aistrų ir netgi neapykantos pranešėjo atžvilgiu. Ši knyga, Maceinos žodžiais tariant, kilo „iš labai įskaudintos širdies" ir pasirodė 1937 m. Ji buvo „sykiu paaiškinimas ir atsakymas"73: paaiškinimas tiems, kurie pritarė jo mintims, ir atsakymas tiems, kurie jas neigė... Šiandien, grynojo materializmo ir pragmatizmo laikais, tuometinis Maceinos idealizmas ir stebina, ir atrodo nesuprantamas, tačiau, kita vertus, jis ir žavi... O su įskaudinta širdimi jam buvo lemta nugyventi visą likusį gyvenimą, nes jo širdis buvo skaudinama ir toliau, ir ne tik brolių katalikų...

Su ta nelemta, o tiksliau, lemtinga paskaita apie socialinį katalikų teisingumą prasidėjo Maceinos konfliktas su bažnytine hierarchija, kuris, kilęs Lietuvoje, atsinaujino 1947 m. tremtyje. Po savo garsios paskaitos Maceina buvo laikomas, pasak kunigo Ylos, „kontroversiniu mintytoju" ir „toji reputacija atsivijo jį tremtin ir dar padidėjo..."74 O tais 1936 m. pasekmių neprireikė ilgai laukti, jos netruko pasireikšti. Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas per Teologijos-Filosofijos fakulteto dekaną profesorių Praną Kuraitį perdavė Maceinai paskutinį įspėjimą -jeigu Maceina ir toliau leis sau panašius pasisakymus, iš jo bus atimta teisė dėstyti universitete. Tuo metu Skvireckas buvo Teologijos-Filosofijos fakulteto Didysis kancleris, tad nuo jo daug kas priklausė. Be to, arkivyskupas pareikalavo, kad Maceina pasitrauktų iš KVC valdybos, nors šis ir buvo į ją išrinktas pačios konferencijos. Reikia pažymėti, kad kai kuriais savo veiksmais bei poelgiais arkivyskupas Skvireckas75 tikrai nebuvo palankus jauniems pažangiems katalikams, nusprendusiems pakeisti Lietuvos gyvenimą. „Arkivysk. J. Skvireckas buvo žinomas jau iš seno kaip jaunųjų katalikų nedraugas", - 1949 m. sausio 18 d. Maceina rašė savo globėjui prelatui Pranciškui Jurui, aiškindamas kilusio Lietuvoje ir tremtyje išsirutuliojusio konflikto su bažnytine hierarchija priežastis. Nėra pagrindo manyti, kad šiame laiške Maceina buvo neobjektyvus, tiksliau sakant, šališkas, nes čia jis tik dėsto faktus ir jų nekomentuoja. O faktai byloja apie atvirą arkivyskupo nepalankumą ne tik Maceinai, bet ir Jonui Griniui, Stasiui Ylai, Ignui Skrupskeliui bei kitiems pažangiems katalikams ir atvirą nepasitenkinimą jų veikla. Arkivyskupo poelgiai jų atžvilgiu, sprendžiant iš minėto Maceinos laiško prelatui Jurui, išties buvo pernelyg griežti ir net neteisingi...76

Nesunku suprasti, kad Maceina buvo žmogus, kuriam darbas buvo gyvenimo pagrindas. Atrodo, kad jis gyveno pasinėręs savo darbuose ir savo mintyse, o buitiniai reikalai mažai terūpėjo. Visų pirma jam rūpėjo dar neilgai gyvavusios valstybės, kuri tačiau jau suspėjo išauginti valdininkų, tarnautojų, miesčionių klasę, likimas. Toji privilegijuota klasė, manydama kad ji nusipelnė gyventi geriau negu kiti, „sparčiai augino savyje buržuazinę dvasią"77. Maceinos knyga „Buržuazijos žlugimas" (1940), kurioje jis analizavo socialinę padėtj kituose kraštuose, kaip rašo Brazaitis, buvo įspėjantis šauksmas ir Lietuvai78. Maceinai rūpėjo žmonių gerovė, tautinė kultūra, kuri, jo manymu, turėjo sudaryti valstybės turinį ir be kurios negalėjo būti ir kalbos apie gerovę plačiąja prasme. Taigi šeimai jis negalėjo skirti daug laiko, nes laisvo laiko jis iš esmės neturėjo. Ir tai sudarydavo tam tikrų sunkumų jo žmonai Julijai, kuriai, be abejonės, pritrūkdavo vyro dėmesio. Tačiau negalima teigti, kad Maceinos žmona buvojo veiklos ir bendražygių nuošalėje. Julija (ypač iki vedybų) kartu su Antanu gana aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime - Lietuvių krikščionių demokratų partijos, Katalikų veikimo centro, Ateitininkų sąjungos veikloje, taip pat bendradarbiavo ateitininkų spaudoje - „Židinyje", „XX amžiuje"... Jų bute (atrodo, Maceinos šeima tada jau gyveno Friko gatvėje) dažnai susirinkdavo draugai, diskutuodavo, spręsdavo bendrus reikalus, ir mes turime pagrindo manyti, kad tuose susibūrimuose dalyvavo ir Julija, tik gal ne kaip aktyvi tų pokalbių bei svarstymų dalyvė, o greičiausiai kaip pritarianti bendram reikalui. O kai 1937 m. balandžio 22 d. gimė jų pirmagimis Augustinas, ji visiškai atsidavė vaiko auginimui bei auklėjimui. Tačiau rūpesčių padaugėjo ir pačiam Maceinai, nes jam būdingas stiprus atsakomybės jausmas skatino jį dar daugiau darbuotis, idant jo šeima būtų aprūpinta kiek galima geriau. Jo brolis Juozas teigia, kad Maceinos materialinė padėtis tais laikais [ir ne tik tais - T. M.] nebuvo itin gera, juo labiau, kad jam reikėjo išlaikyti didelę šeimą. Todėl nevengta buvo ir brolio Juozo pagalbos, kuris pagal išgales veždavo jaunai šeimai iš Prienų maisto ar malkų... Pats Maceina nebuvo linkęs nei kam nors skųstis savo sunkia materialine padėtimi, nei kam nors pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą, kuris niekada nebūdavo draugiškų pokalbių tema. Gal šis jo uždarumas savo laiku ir sukėlė visokių prasimanymų apie jo artimus santykius su jo žmonos Julijos seserimi Antanina, kuri, galimas dalykas, ir buvo jam neabejinga... Deja, daugelis mūsų mėgsta „krapštytis" svetimame intymiame gyvenime, o dabartiniais laikais mes dar ir skatinami taip daryti, matyt, dėl to, kad nukreiptume savo dėmesį nuo žymiai svarbesnių, esmingesnių dalykų...

1937-1938-ieji metai Maceinos gyvenime paženklinti jo mažesniu aktyvumu visuomeninėje plotmėje. Tačiau nėra tvirto pagrindo manyti, kad šis jo mažesnis aktyvumas buvo susijęs su ta nemalone, į kurią jis pateko po savo išgarsėjusios paskaitos apie socialinį katalikų teisingumą, arba su išgąsčiu, laukiant pasekmių. Maceina neišsigando hierarchų rūstybės, nors, savaime suprantama, arkivyskupo Skvirecko įspėjimas apie galimą pašalinimą iš universiteto turėjo Maceinai tam tikros reikšmės, bet ne tai jam buvo svarbiausia. Manyčiau, kad svarbiausias dalykas buvo skaudus atviros neteisybės asmeninis patyrimas, kai esantis valdžioje gali su tavimi padaryti beveik viską, ką tik užsimanys, nepaisydamas jokio teisingumo. O šiuo konkrečiu atveju skaudžiausia buvo tai, kad anas, esantis valdžioje, yra Bažnyčios tarnas ir ne paprastas tarnas, o arkivyskupas... Kad ir kaip būtų, tuo metu jis vis dar buvo pasiryžęs tęsti kovą prieš negeroves, pavyzdžiui, buržuazėjimą, socialinę nelygybę ir daugybę kitų. Tačiau savo veikloje jis tapo kiek uždaresnis. Gerokai vėliau Maceina pasakys: „Aš nesu visuomenininkas ar politikas. Į šias sritis praktiškai aš nė neinu. Ir jose aš pasitenkinu tik paskaitomis ir raštais"79. Iš esmės tai atitinka tikrovę: jis iš tikrųjų pasitenkindavo paskaitomis, straipsniais ir raštais, nes buvo, kaip jis pats save vadino, „rašto žmogus". Tačiau viešas žodis, ypač politikoje, manyčiau, irgi yra praktinės veiklos dalis, ideologinės, ne mažiau efektyvios, negu, pavyzdžiui, organizacinė. Taigi, mano galva, tais Antano Smetonos autoritarinio viešpatavimo metais Maceina buvo ir visuomenininkas, ir iš dalies politikas, nes kartu su kitais rengė naujos organiškosios valstybės koncepciją, jos pagrindus. Jis dalyvavo politikoje, apibrėždamas valstybės uždavinius ir tikslus. Tad Maceiną, bent iš dalies, galima pavadinti politiku, nes jis kartu su savo bendražygiais ėmėsi veiklos, kurios tikslas buvo pakeisti tuometinį Lietuvos gyvenimą visokeriopa prasme. Deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą", kurią ruošiant jis aktyviai dalyvavo, tapo tiesioginiu iššūkiu tuometiniam autoritariniam Smetonos režimui, kvietimu į kovą už pilnutinę demokratiją ir kultūrinę autonomiją. Tai, manyčiau, buvo politinis aktas bei iššūkis. Kaip žinia, kai kurios minėtos deklaracijos mintys vėliau įėjo į Lietuvių fronto programą, kurios kūrime jis irgi aktyviai dalyvavo... Bet tai buvo žymiai vėliau...

Politinė situacija Lietuvoje nebuvo stabili. Beveik visais Smetonos prezidentavimo metais šalyje laikėsi karo padėtis, kuri buvo atšaukta 1938 m. lapkričio 1 d., bet jau po mėnesio Kaune ir jo apskrityje, o nuo 1939 m. pavasario ir visoje Lietuvoje, buvo įvestas valstybės „sustiprintos apsaugos metas". Visa tai buvo daroma norint sustiprinti Smetonos režimą ir sėkmingiau kovoti su opozicija, kuri ir taip buvo pakankamai užgniaužta. Tačiau visos šios priemonės jau buvo beprasmiškos, nes virš Lietuvos pakibo kitas pavojus, daug grėsmingesnis negu vidiniai nesutarimai bei kovos. 1939 m. Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, pakibo ant plauko...

Maceina tais paskutiniaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais atsidūrė ne tik valdžios, bet ir konservatyviųjų katalikų sluoksnių opozicijoje. Jo žodis jau tada buvo veiksmingas, bet jis dar nesuspėjo tapti „kūnu", nes nuo 1938 m. Lietuvos padėtis tarptautinėje politinėje erdvėje pradėjo sparčiai keistis, kol galų gale Lietuva kaip priklausoma respublika atsidūrė Sovietų Sąjungos „glėbyje". Sunku kategoriškai tvirtinti, kad jau 1938 m. po Lenkijos ultimatumo ir net vėliau, po Klaipėdos krašto netekimo, Lietuvos inteligentija, juo labiau paprasti žmonės, aiškiai suvokė Lietuvai gresiantį pavojų netekti nepriklausomybės. Atrodo, kad apie tai niekas net negalvojo arba nenorėjo galvoti, nors šiandien, mūsų akimis žiūrint, pavojus buvo pakankamai akivaizdus. Tačiau tada buvo tikima ir vokiečių, o kai kurių net ir rusų pažadais. Visuomenė buvo apolitiška, nes per ilgus Smetonos (ir ne vien tik Smetonos) viešpatavimo metus ji buvo pratinama paklusti ir aklai pasitikėti valdžia, kuri esą visada žino, ką daro. Ir kai pasigirdo balsai apie tautininkų valdžios bankrotą, apie tai, kad reikia gelbėtis, buvo jau per vėlu...

Tais lemtingais Lietuvai ir jos žmonėms metais Maceina, kaip ir visada, dirbo savo darbą, darė tai, kas jam buvo privalu daryti ir ko jis negalėjo nedaryti - jis rašė. Eretas visai teisingai yra pastebėjęs, kad „Maceina su plunksna užgimęs, su plunksna ir mirs. Dėl to jis, kad ir visokių bėdų bei ligų kamuojamas, patvariai tęs savo darbą"80. Taip iš tikrųjų ir buvo. Atrodo, kad jo gyvenimas ėjo įprasta vaga: jis dėstė universitete, rašė knygas ir straipsnius, rūpinosi savo šeima, kurioje 1939 m. lapkričio 17 d. gimė antras sūnus - Saulius... Tačiau Lietuvos ir jos žmonių gyvenimas jau buvo sujauktas, jame nebeliko nieko tikro, tik laukimas ir niekuo nepagrįstos iliuzijos. Smetonos vyriausybė buvo neveiksminga, nieko nedarė, vis kažko laukė ir delsė, taip prarasdama brangų laiką, kada dar galima buvo imtis gynybos. Tačiau lietuvių katalikų inteligentai, kurie suvokė neišvengiamą pavojų, intensyviai ieškojo būdų, kaip pasipriešinti okupantams, jau stovėjusiems ant Lietuvos slenksčio.

 Iš A. Maceinos laiško (1933 m. kovo 21 d.) J. Tverskaitei (S. Maceinos šeimos archyvas).
 Panašios mintys buvo išsakytos Henry David Thoreau (1817-1862), amerikiečių rašytojo, poeto bei filosofo esė Gyvenimas be principo, kuris buvo išleistas rusiškai Sankt-Peterburge, 1992 m.
J. Brazaitis. Raštai. T. IV. - Chicago. -1983. - P. 371.
41. Medžiukas.
Profesorių Maceiną prisimenant. - Tėviškės žiburiai. - 1987 m. kovas. - Nr. 12 (1935).
5 Iš A. Maceinos laiško J. Griniui (1954 m. birželio 29 d.). - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas F181-157.
 J. Girnius. Antanui Maceinai 70 metų. - Aidai. -1978. - Nr. 2.
 J. Brazaitis. Raštai. - T. IV. - P. 358.
 Ten pat.-T. IV.-P. 100.
 Ten pat. - P. 358.
10  J. Eretas. Valančiaus šviesa už marių. - Roma. -1980. - P. 187.
11  J. Grinius. Pokalbis su profesoriumi Antanu Maceina. - Draugas. -1968. - Nr. 53.
12  Rusų kalbą Maceina išmoko gyvendamas tremtyje, jau po karo, norėdamas skaityti jo gerbiamų rusų filosofų bei teologų originalus.
13  L. Donskis. Antanas Maceina: doktrininis intelektualas XX amžiaus lietuvių kultūroje. - Akiračiai. - 1997. - Nr. 3-4.
14  Filosofijos istorija Gižų seminarijoje Maceinos laikais nebuvo dėstoma.
15  A. Maceina. Filosofijos keliu. - P. 395.
16  S. Yla. Ateitininkų vadovas. Chicago. - 1983. - P. 192.
17 J. Eretas. Stasys Šalkauskis. - Brooklyn. -1960. - P. 169.
18  A. Maceina. Filosofijos keliu. - P. 395.
19  J. Eretas. Valančiaus šviesa už marių. - Roma. -1980. - P. 187.
20 S. Yla. Ateitininkų vadovas. - Chicago. - 1983. - P. 366.
21  Pokalbis su Jonu Griniumi įvyko 1968 m. Maceinos 60-ies metų sukakties proga. Tuo metu Maceina dar dėstė Miunsterio universitete, iš kurio, susirgęs tų pačių metų vasarą, buvo priverstas pasitraukti.
22  J. Grinius. Pokalbis su profesoriumi Antanu Maceina. - Draugas (Literatūra, Mokslas, Menas). - 1968. - Nr. 53.
23  J. Maceina. Atsiminimai. - 1998 (rankraštis, S. Maceinos šeimos archyvas).
24  Kai kurių giminių teigimu, Julija net ruošėsi stoti į vienuolyną.
25  Julija Maceinienė mirė 1971 m. Vilniuje, eidama 64 metus.
26  V. Kavolis. Žmogus istorijoje. - Vilnius. -1994. - P. 157.
27  Ten pat. - P. 156.
28  Pradžios knyga.
29  A. Maceina. Didžioji Padėjėja. - Putnam. - 1958. - P. 46.
30  Julijos Maceinienės laiškas (1959 m. kovo mėn. 5 d.) p. Alinai Skrupskelienei.
31  A. Maceinos laiškas (Liuvenas, 1933 m. sausio 8 d.) Julijai Tverskaitei.
32  Julija Tverskaitė puikiai kalbėjo ir skaitė rusiškai, nes vaikystėje (iki 1922 m.) ji gyveno Rusijoje, kurioje jos šeima atsidūrė Pirmojo pasaulinio karo metais, traukdamasi nuo fronto. Rusijoje ji lankė rusišką gimnaziją.
33  Žr. J. L. Navickio straipsnį Maceinos filosofijos samprata ir metodas ir J. Girniaus straipsnį Antanui Maceinai 70 metų. - Aidai. -1978. - Nr. 2. - P. 60 ir P. 49.
34  Maceina. Filosofijos keliu. - P. 396.
35  A. Maceinos laiškas (1977 m. rugsėjo 3 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
36  Šv. Kazimiero draugija - religinė spaudos leidimo ir prekybos organizacija, veikusi Kaune 1905-1940 metais. Turėjo „Šviesos" spaustuvę, knygynus, išleido per 700 knygų, leido periodinius leidinius.
37  J. Girnius. Antanui Maceinai 70 metų. - Aidai. -1978. - Nr. 2. - P. 50.
38  A. Maceinos laiškas (1978 m. kovo 29 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
39  Ten pat.
40  Ten pat.
41  A. Maceina. Krikščionis pasaulyje. - P. 301.
42  J. Eretas. Stasys Šalkauskis. - Brooklyn. - 1960. - P. 183.
43  A. Maceina. Krikščionis pasaulyje. - P. 310.
44
 K. Skrupskelis.
Tariamas jaunųjų katalikų kartos fašizmas. - Naujasis Židinys-Aidai. -1999. - Nr. 4. - P. 212.
45 Į organiškosios valtybės kūrybą. - Naujoji Romuva. -1936. - Nr. 8. -P. 169-175.
46  A. Maceina. Krikščionis pasaulyje. - P. 311.
47  J. Grinius. Pokalbis su profesoriumi Antanu Maceina. - Draugas. -1968.-Nr. 53.
48  Maceina klysta, deklaracija buvo paskelbta vasario 23 d.
49  Pirmąją deklaraciją / organiškosios valstybės kūrybą pasirašė 16 asmenų: J. Ambrazevičius, P. Dielininkaitis, J. Grinius, J. Grušas, Z. Ivinskis, J. Keliuotis, A. Maceina, I. Malinauskas (Malėnas), P. Mantvydas, K. Pakštas, Č. Pakuckas, J. Pankauskas, A. Salys, I. Skrupskelis, A. Vaičiulaitis ir B. Vitkus.
50  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - Vilnius. -1997. -3-as laiškas. - P. 35.
51  J. Eretas. Stasys Šalkauskis. - Brooklyn. -1960. - P. 183.
52  S. Šalkauskis. Romuviečių deklaracija. - Naujoji Romuva. - 1936 m. kovo 15 d.-Nr. 11(271).
53  Pokalbis su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. -1998 m. rugsėjo 8 d.
54  J. Girnius. Antanui Maceinai 70 metų. - Aidai. - 1978. - Nr. 2. (vasario mėn).
55  Ten pat.
56  A. Baltinis. Antano Maceinos įnašas į mūsų kultūrą. - Aidai. -1968. - Nr. 1.
57  J. Brazaitis. Raštai. - T. IV. - P. 357-376.
58  J. Skvirecko vertimas.
59  S. Yla. Krikščioniškojo humanizmo filosofas. - Draugas. -1973. - Nr. 41.
60  Ten pat.
61  L. Tulaba. Nuo Dusios iki Tiberio. - Roma. -1993. - T. L - P. 199.
62  J. Girnius. Antanui Maceinai 70 metų. - Aidai. -1978. - Nr. 2. - P. 56.
63  J. Eretas. Valančiaus šviesa už marių. - Roma. -1980. - P. 221.
64  A. Maceina. Filosofijos keliu. - P. 397.
65  A. Maceina. Ateitininkai ir gyvenamasis metas (paskaita). - M. Mažvydo rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas (F 181-101).
66  Į organiškosios valstybės kūrybą. - Naujoji Romuva. -1936. - Nr. 8 (268).
67  Ten pat.
68  Žr. išn. 76.
69  Katalikų veikimo centras - bažnytinės hierarchijos vadovaujama lietuvių pasauliečių katalikiškosios akcijos organizacija, veikianti nuo v 1919 m.
70  S. Yla. Krikščioniškojo humanizmo filosofas. - Draugas. -1973. - Nr. 41.
71  A. Maceina. Kokie įvykiai buvo nemaloniausi. (A. Maceinos laiškas, kuriame išdėstyti atsakymai į kunigo Broniaus Liubino (Europos lietuvių informacijos centro vedėjo) klausimus). - Darbininkas. - Brook- lyn. -1968 m. kovo 19 d. - Nr. 21.
72  J. Eretas. Valančiaus šviesa už marių. - Roma. - 1980. - P. 233.
73 A. Maceina. Socialinis teisingumas. - Raštai. - T. II. -1992. - P. 7-8.
74  Žr. išn. 88.
75  Žr. Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - Vilnius. -1997. -3-as laiškas. - P. 40.
76  Ten pat. - P. 40.
77  J. Brazaitis. Raštai. - T. IV. - Chicago. -1983. - P. 360.
78  Ten pat.
79  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - Vilnius. - 1997. -4-as laiškas. - P. 49.
80  J. Eretas. Valančiaus šviesa už marių. - Roma. - 1980. - P. 255.
 

6. SUGRIAUTAS GYVENIMAS

Kokie keisti žmogaus gyvenimo
 keliai ir kaip viskas darosi atvirkščia,
negu esi ketinęs bei planavęs!1

Antanas Maceina

1940 m. birželio mėnesį sovietai okupavo Lietuvą. Lietuvos valstybės nepriklausomybė buvo sužlugdyta, o Lietuvos žmonių gyvenimai buvo sugriauti. Taigi visi Maceinos bei jo bendražygių ketinimai ir planai kurti organišką valstybę staiga tapo beprasmiški, nes valstybės kaip atskiro vieneto jau nebeliko. Tuo buvo sunku patikėti, kaip ir tai suvokti, o suvokus, - su tuo susitaikyti. Daugelis tai suvokė neiškart, nes nepriklausomo gyvenimo laikotarpis buvo per trumpas, kad žmonėms nepriklausomybė taptų neabejotina vertybe. Galutinai susivokti padėjo masiniai areštai bei trėmimai... Kad ir kaip tai atrodytų keista, tačiau nuo pačios sovietų okupacijos pradžios tik nedidelė dalis lietuvių inteligentų, tarp kurių buvo ir Maceina, neturėjo jokių, nė menkiausių, iliuzijų dėl savo ir savo šalies ateities... Taigi, atrodo, norint pagelbėti Tėvynei reikėjo bėgti, gelbėtis patiems... Tačiau daugelis Lietuvos intelektualų apsisprendė likti Tėvynėje. Kas gi lėmė būtent tokį jų apsisprendimą? Ko jie tikėjosi? Be galo sunkus klausimas, nes atrodo, kad tikėtis tikrai nebuvo ko. Zenonas Ivinskis, cituodamas savo dienoraštyje Kazį Bizauską, rašė: „inteligentų išbėgimas liaudžiai daro blogą įspūdį. Pagaliau reikia aukų. Mes esame dar per maža aukų sudėję nepriklausomybei apginti.

Reikia pasilikti čia ir gyventi kartu su mase... Šviesuoliai turi pasilikti Lietuvoje"2. Šis paskutinis teiginys - „šviesuoliai turi pasilikti Lietuvoje" - atitiko ir Stasio Šalkauskio, ir Mykolo Krupavičiaus, ir paties Zenono Ivinskio bei kitų pasilikusiųjų Lietuvoje kultūros veikėjų nuomonę... Tačiau ši nuomonė ne visai sutapo su paties Maceinos nuomone, kurią jis vėliau išsakys savo straipsnyje „Nuo ko mes bėgome?", tarsi atsakydamas į visus jam išsakytus priekaištus, esą savo kraštą jis paliko tada, kai buvo reikalingas arba kaip auka, arba kaip kovotojas kultūriniame fronte...

Taigi liepos antroje pusėje, kai jau buvo suimti Maceinos bendražygiai bei bendraminčiai - Pranas Dielininkaitis, Ignas Skrupskelis, Leonas Bistras, o jo bute Kaune padaryta krata (jis tuo metu su šeima gyveno Kampiškių3 klebonijoje) ir jo pėdomis jau ėjo NKVD, Maceina buvo priverstas skubiai palikti Namus. Jis pabėgo į Vokietiją, į nežinią, nes, kad ir ką būtų sakęs patriotinių paskatų vedamas Kazys Bizauskas, Maceina nenorėjo tapti auka, juo labiau, kad ši auka tikrai būtų buvusi beprasmė... Maceinai pabėgus į Vokietiją prof. Zenonas Ivinskis netrukus užrašė savo dienoraštyje: „Daug kas patį A. Maceinos pabėgimą smerkia. Tiesa, jo bute buvo daroma krata, ir jo kabinetas užantspauduotas. Iš to, rodos, galima daryti neabejotiną išvadą, kad jis būtų buvęs suimtas. Bet dabar tragiška žmonos (Maceinienės) ir jos dviejų vaikų padėtis"4. Padėtis išties buvo tragiška, nes Maceinos šeimai (dėl Julijos tėvų sveikatos ir Julijos

Antanas Maceina su sūnumi Sauliumi 1940 m. vasarą ant Nemuno kranto

prisirišimo prie tėvų) teko likti Lietuvoje, kurioje jai grėsė realus pavojus būti ištremtai, nes būtent tada čia prasidėjo pirmieji masiniai areštai bei trėmimai. Prisimindama tą šiurpų laiką, Ma-ceinienė savo „Dienoraštyje" rašė: „Protu svarstydama suprasdavau, kad mano likimas namie gali būti pavojingas. Ir kažkur sielos gelmėse tūnojo nujautimas, kad gali įvykti, kad įvyks, jeigu neišvažiuosiu, kažkas baisaus, kažkas neatitaisomo... Tuo tarpu GPU pradėjo šeimininkauti mūsų bute. Užantspaudavo, be tėtyčio5 kabineto, dar ir valgomąjį. Ir mes jautėmės savo bute svetimi. Aš nenakvodavau namie bijodama, kad neužkluptų kurią naktį iš GPU ir nepradėtų manęs tardyti. Bet ir nakvynę rasti ne taip būdavo lengva, nes visi bijodavo"6. Nerimaudamas dėl šeimos, Maceina rašė laiškus, prašydamas draugų padėti Julijai kartu su vaikais ištrūkti iš Lietuvos. Ir draugai (Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), Steponas Kolupaila, Zenonas Ivinskis, Kazys Bauba) padėjo - surinko reikiamą pinigų sumą, 2000 litų, kad Maceinos šeima pereitų sieną... Ypač daug padėjo artimas Maceinų šeimos draugas Bauba, kuris šią šeimą labai mylėjo ir didžiai vertino, o tai leido Zenonui Ivinskiui su jam, matyt, būdingu kandžiu humoru parašyti, kad Bauba „elgėsi pagal posakį: ,Tegu pasaulis griūva, bet tegul bus Maceinų šeima išgelbėta'7...

Maceina apsistojo Berlyne, o po kelių mėnesių draugų padedama ten atvyko ir jo žmona su dviem mažamečiais vaikais, puoselėdama slaptą ir nedrąsią viltį, kad greitai tas sovietinis siaubas, tegu ir su vokiečių pagalba, išsisklaidys ir jie visi galės grįžti į Lietuvą prie savo darbų ir židinių, kur pasiliko Julijos tėvai ir sesuo Antanina. Taigi Julijos Maceinienės gyvenimas Berlyne tapo laukimu ir skausmingu išgyvenimu to, kas įvyko8. O Antano Maceinos gyvenimas, kaip ir Lietuvoje, buvo pripildytas darbo ir rūpesčio dėl Lietuvos ateities. Tačiau jo darbai ir rūpesčiai čia įgijo kiek kitokį pobūdį negu Lietuvoje. Nepriklausomoje Lietuvoje jo pagrindinis rūpestis buvo katalikų kultūrinis-religinis gyvenimas, jaunimo auklėjimas bei ugdymas, socialinis teisingumas, valstybės tobulinimas. Iš šio rūpesčio išaugo jo knygos, straipsniai, vertimai... Maceina buvo pasišventęs svajonei pastatyti valstybę ant kultūros ir krikščioniškosios dorovės pamatų, todėl nesitaikstė su negerovėmis, dirbo po 16 valandų per dieną... Savaime suprantama, šiandien kai kam gali atrodyti, jog jis buvo gana naivus manydamas, kad kultūra (o kas gi kitas, jeigu ne ji?) išgelbės Lietuvą. „Maceinai ypač rūpėjo išvesti mūsų kultūrą iš sustingimo ir, Pakšto žodžiais tariant, pasukti Lietuvos kultūros laikrodį 100 metų pirmyn"9, - rašė jo amžininkas kunigas Andrius Baltinis. Tačiau visos šios svajonės, visos viltys, visi planai - visas gyvenimas -sugriuvo, sovietams okupavus Lietuvą. Sujauktas gyvenimas sujaukė žmogaus vidų, gyvenimą reikėjo statyti iš naujo ir jam suteikti naują prasmę, reikėjo imtis kitų įsipareigojimų, spręsti kitus uždavinius, bet pirmiausiai reikėjo išgyventi...

Berlyne Maceina su šeima apsigyveno Christkonigshause10 -krikščioniškos labdaros prieglaudoje, kur gyveno ir kiti lietuviai pabėgėliai. Pagrindinis daugumos pabėgėlių rūpestis buvo kuo greičiau ir kuo toliau pasprukti iš Vokietijos. Berlyne buvo nesaugu: dažni bombardavimai keldavo sunkiai suvaldomą baimę dėl savo gyvybės. Maceinai, kaip ir visiems pabėgėliams, irgi rūpėjo šeimos ir savo paties saugumas, todėl ir jis, kaip visi, mynė konsulatų slenksčius, gal tik ne taip dažnai, kaip daugelis jo nelaimės draugų, nes vis dėlto tai nebuvo pagrindinis jo rūpestis... Tačiau, skatinamas žmonos, jis siekė gauti vizas į Argentiną, kur gyveno vyresnioji Julijos sesuo Ona, išvažiavusi ten dėl asmeninių priežasčių dar iš nepriklausomos Lietuvos. Tačiau Maceina, nors ir veikė šia kryptimi, dar nebuvo galutinai apsisprendęs išvažiuoti kuo toliau nuo Tėvynės. Greičiausiai visi šie jo vaikštinėjimai, beldimai į svetimas duris buvo tik blaškymasis dėl nežinios ir nerimas dėl šeimos, kurioje augo du mažamečiai vaikai... Kaip jau buvo minėta, sprendžiant iš laiškų, rašytų 1940 m., jis neturėjo jokių iliuzijų, kad Lietuva greitai atgaus nepriklausomybę... Taigi aplink jį vyravo nežinia... O Lietuvoje tuo metu vyko didysis persitvarkymas, kuris labai greitai išsklaidė tikėjimą komunistų pažadais ir žmonėse dar gyvavusią viltį geriau gyventi. Kai jos visai nebeliko, Lietuvoje kilo galinga pasipriešinimo banga, kovojant už išsilaisvinimą ir už nepriklausomybę. Tačiau dar prieš šiai bangai pakylant, Lietuvos dramatiška padėtimi susirūpino Lietuvos užsienio lietuviai bei Lietuvos diplomatai...

Lietuvos Respublikos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa 1940 m. lapkričio 17 d., „susitaręs su vokiečiais"11, įsteigė Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), kurio tikslas buvo išvaduoti Lietuvą ir atstatyti Naują Lietuvą, „nes buvusieji vadovai nesugebėjo tvarkyti tautos ir valstybės reikalų". „Mūsų idealas yra visos lietuvių tautos idealas: laisva ir nepriklausoma Lietuva"12. LAF'o veikloje, kuri buvo ir, reikia manyti, dar ilgai bus prieštaringai vertinama (matyt, dėl šio nelemto susitarimo su vokiečiais) dalyvavo įvairių pažiūrų žmonės, tačiau jo branduolį sudarė pabėgėliai iš okupuotos Lietuvos, tarp jų atsidūrė ir Maceina. Kitaip ir būti negalėjo. Tai buvo visai nuoseklus ir, sakyčiau, teisingas jo žygis, nes jam visada rūpėjo Lietuvos ir jos žmonių ateitis. Tarsi patikslindamas savo bei „pirmosios tremties dalyvių" rūpesčių esmę, Maceina rašė: „Mes buvome susirūpinę ne tik politine Lietuvos laisve, bet ir krikščioniškąja jos dvasia bei kultūra"13. Manyčiau, kad tuo sudėtingu Lietuvai metu krikščioniškoji Lietuvos dvasia bei kultūra daugeliui LAF'o dalyvių ne taip rūpėjo, kaip Maceinai, kuriam ji visada buvo svarbiausia, nes, jo giliu įsitikinimu, kol gyva tautos kultūra, tol gyva ir pati tauta.... LAF'o rūpestis dėl tautinės kultūros nebuvo ir netgi negalėjo būti pagrindinis dalykas, jo rūpinimasis Lietuvos dvasia kartais reiškėsi, sakyčiau, labai savtu ir Maceinai nepriimtinu būdu... Nemanyčiau, kad Bronio Railos paruošta programa „Už ką kovoja aktyvistai", kuri, pasak Valentino Brandišausko, nepasižymėjo santūrumu kitataučių bei kitatikių, o ypač žydų, atžvilgiu14, Maceinai buvo prie širdies. Jis, būdamas ideologijos komisijos pirmininkas, vadovybės pavedimu rengė savo programą. Galutinė programa buvo „nepalyginti nuosaikesnė"15. Ji tikrai yra nuosaiki (bent mano nacionalinių jausmų ji nė kiek nežeidžia), turint omenyje politinę padėtį, kurioje atsidūrė Lietuva. Beje, nuosaikumo lygis visada priklauso nuo situacijos arba padėties, kurioje atsiduria valstybė. Nėra jokių abejonių dėl gilios nacionalinės Maceinos savimonės. Ypač jaunystėje, kai jis dar turėjo įvairiausių iliuzijų dėl tautinės valstybės, jis ne kartą pabrėždavo ir iškeldavo tautiškumą į principo aukštumas, bet tai, manyčiau, visai natūralu ir nieko bendra neturi su fašizmu, kurį jam kartas nuo karto bando prikaišioti...16 Maceinos straipsnis „Tauta ir valstybė"17, kuris beveik visada būna kaltinimų pagrindu, nėra pakankamas Maceinos pabrėžtinai nacionalistinių ar net fašistinių nusiteikimų įrodymas. Beje, kažkodėl niekas ir niekada nekalba apie kitą jo straipsnį „Nacionalizmo pagrindai"18, kuriame Maceina smerkia nacionalizmą kaip praktiką... O tai, kad okupacija visada paaštrina bei pagilina nacionalinius jausmus, yra natūralu, nes šioje situacijoje pagrindiniu rūpesčiu tampa tautos (ypač mažos), o drauge ir valstybės išlikimas...

Railos įsitikinimu, LAF'as dirbo labai veiksmingai, siekdamas išlaisvinti Lietuvą iš okupantų priespaudos. Tačiau yra ir kitų nuomonių. Pavyzdžiui, Juozas Kojelis taip nemano. Iš visų LAF'o veikėjų jis išskiria tik keletą žmonių, kurie, jo nuomone, dirbo produktyviai - Antaną Valiukėną ir Antaną Maceiną, „kuris paruošė LAF'o programą, dirbdamas individualiai (išskirta mano - T. M.)"19. Tai, manyčiau, atitinka tikrovę, nes Maceina savo įsitikinimais, visa savo veikla, tikslais bei siekiais niekaip negalėjo labai aktyviai dalyvauti politinėje „kovos (išskirta mano - T. M.) organizacijoje"20, nes „politikoje aktyvumas reiškia nuolatinę (išskirta mano - T. M.) veiklą, kuria siekiama įvykdyti savo idealus arba pasiekti eilinius tikslus"21. Politika nebuvo jo veiklos sfera. Jo dalyvavimas joje atitiko „gyvenamojo momento" reikalavimus... Tad nors Maceinai, kaip minėta, (ypač paskutiniu metu) dažnai ir, manyčiau, visai nepagrįstai primetamas jam visai svetimas politiškai užsiangažavusio žmogaus, LAF'o politinio ideologo (nors formaliai jis juo ir buvo) vaidmuo, - iš tikrųjų politinis ideologas jis niekada nebuvo. Tačiau ideologas kaip tam tikrų požiūrių bei idėjų, pirmiausia plačiosios Krikščionybės, šalininkas ir skelbėjas jis, be abejonės, buvo. O LAF'o politinės veiklos propaguotojo bei tikrojo ideologo vaidmuo, atrodo, teisėtai priklausė Railai, nors Kazys Škirpa būtent Maceinai pavedė parašyti ideologinę LAF'o programą, kurią pastarasis, „dirbdamas individualiai", ilgokai rašė, vis ją tvarkydamas ir perrašinėdamas. Matyt, jo ruošiama programa ne visai atitikdavo LAF'o vadovybės reikalavimus bei siekius. Čia vertėtų pridurti, kad tinkamos vadovybei programos Maceina iki galo taip ir neparašė, nors nėra jokių abejonių, kad jos variantų jis buvo sukūręs tikrai nemažai... Taigi jam pavestą darbą teko užbaigti kitiems... Beje, Kojelis tvirtina, kad „daugelis tos programos (manyčiau, būtent tos dalies, kurią ruošė Maceina) minčių, papildytų ir detalizuotų, vėliau atsidūrė „Į pilnutinę demokratiją" svarstymuose"22. Galima pridurti, kad šioje programoje yra nemažai nuostatų, atkeliavusių tiesiog iš deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą"...

Maceina buvo nepaprastai kūrybiškas ir veiklus žmogus. Todėl net ir ekstremaliomis sąlygomis jis negalėjo nerašyti,

Antanas Maceina (pirmoje eilėje trečias iš kairės) su savo draugais Vokietijoje pasibaigus karui

neveikti... Žmonos sumanymas trauktis į Argentiną paskatino jį mokytis ispanų kalbos. „Antanas visu užsidegimu užgulęs ispanų gramatiką"; „šiandien jis „Lectura espanola" beveik iš rankų neišleidžia", - rašė savo „Dienoraštyje" Julija Maceinienė, pridurdama: „Gal tai ir gerai. Bent neturi laiko pesimizmui"23. Tačiau pati Julija pesimizmui laiko tikrai turėjo: slogi nuotaika, iš kurios jai, kaip atrodo, visada buvo sunku išsivaduoti, pernelyg dažnai apsunkindavo jos nelengvą gyvenimą. Jos vyras buvo kitoks - jis tiesiog negalėjo leisti sau tokios „prabangos" -ilgam nuliūsti, pulti į neviltį, jam visada reikėjo kažką daryti. Jo veiklumą Maceinienė, lyg priekaištaudama, apibūdino kaip negalėjimą pakelti kančios: „Antanas kančios nebepakelia. Jam reikia ką nors veikti"24. Teiginys, jog „Antanas kančios nebepakelia", yra labai ginčytinas, nes Maceinienės supratimu, „pakelti kančią" reiškia ilgai ir stipriai emociškai išgyventi tai, kas ją sukelia, iki jėgų netekimo, visiško savęs nualinimo ir, kaip pasakytų pats Maceina, „nubūtinimo". Atrodo, kad Maceinienei tai iš tikrųjų buvo būdinga, tačiau jos vyrui - ne. Jis buvo emociškai stabilus, nors ir gana jautrus žmogus. Maceina galėjo ne tik „pakelti kančią", bet ir ją pergalėti, nes jis, kaip teisingai pastebėjo prof. Eretas, „dvasiškai buvo labai stiprus", kitaip vargu ar būtų galėjęs tiek daug padaryti bei parašyti, ir išvis - išgyventi net ir fizine prasme... Vėliau, jau savo gyvenimo pabaigoje, jis taip save apibūdins: „Nesu pesimistas. Esu greičiau melancholikas"25. Šiuo posakiu gana daug pasakyta ir tikriausiai nėra jokio reikalo aiškinti, kuo skiriasi šios dvi sąvokos... Tačiau melancholiku jis taps daug vėliau, kai netekęs vilčių bei svajonių bendromis jėgomis perkeisti mūsų nuodėmingą pasaulį visam laikui pasitrauks iš visuomeninės veiklos, kai galiausiai supras ir įsitikins, kad bendrų kelių nebūna ir „jo kelias yra tik jo vieno kelias".

O tais laikais net ir ta „netikrybė", prasidėjusi su sovietų okupacija ir privertusi Maceiną bei jo šeimą palikti Lietuvą, negalėjo užgožti nei jo kūrybiškumo, nei jo pastovaus žinių troškimo, nei jam būdingo veiklumo, nei jo noro bendrai veikti Tėvynės labui. Jis, net „jei tektų bent metus Vokietijoje laukti", nenorėjo sėdėti „dykas". Jis ir nesėdėjo „dykas" - po to, kai jam atsakė išduoti vizas į Argentiną, jis (greičiausiai kad nuramintų žmoną) pradėjo ieškoti kitų būdų arba, kaip jis pats sakė, „skylių" ištrūkti iš Vokietijos. Buvo galvota ir apie Jungtines Amerikos Valstijas, ir apie Braziliją, ir apie Portugaliją, ir apie Šveicariją... Tačiau šia kryptimi Maceina veikė ne taip aktyviai, kaip kunigai pabėgėliai, kurių daugelis (o jų 1940 m. spalio mėnesį Berlyne buvo apie 20)26 trokšte troško atsidurti kuo toliau nuo „mylimos" Tėvynės, ir jiems tai pavykdavo žymiai lengviau negu pasauliečiams. Savaime suprantama, kad čia kalbama apie paprastus žmones, kuriems visų pirma (pernelyg) rūpėjo jų pačių gyvenimas bei saugumas. Tačiau nieko panašaus negalima pasakyti apie iškilius žmones, pavyzdžiui, kunigą Stasį Ylą, kuris, kaip ir Maceina, buvo „pirmosios tremties dalyvis", nes ir jo gyvybei, sovietams okupavus Lietuvą, grėsė tiesioginis pavojus. Kun. Yla buvo vienas iš artimiausių Maceinos draugų ir palaikytojų, ypač pirmoje tremtyje... Įdomi smulkmena: kai Maceinos prašymas gauti vizas į Argentiną buvo atmestas, Yla vienintelis iš tremtinių džiaugėsi šiuo jo nepasisekimu, sakydamas, kaip rašė Julija Maceinienė savo „Dienoraštyje", kad tai yra Dievo pirštas. Gal tai ir iš tikrųjų buvo „Dievo pirštas", o gal Yla tiesiog įžvelgė giliai užslėptą Maceinos norą likti arčiau Tėvynės. Daug vėliau savo laiškuose tai patvirtins ir pats Maceina. .. Tais be galo sunkiais metais kun. Yla beveik kiekvieną vakarą lankydavosi Maceinų ankštame kambarėlyje pabėgėlių prieglaudoje, jų pokalbiai trukdavo iki išnaktų: jie abu kurdavo būsimo gyvenimo Tėvynėje planus, svajodavo apie gražią Lietuvos ateitį, čia kildavo nemažai įdomių sumanymų ir idėjų, buvo nagrinėjamos bei svarstomos opiausios problemos... Čia vyko gyvenimas. Šitame mažame kambaryje Maceina dirbo -rašė dar Lietuvoje pradėtą „aktyvistų ideologiją", straipsnius, knygas: „nerašęs jis būti negali. Jis jau spėjo pradėti naują veikalą apie Europos kolektyvizmą; pradėjo vokiškai studiją apie Dostojevskio inkvizitoriaus legendą; mačiau jau planą apie Lietuvos žlugimo priežastis (...), o dabar štai vėl straipsnis"27 apie bolševizmo pavojų Europai. Jis nuolat perrašinėjo aktyvistų ideologiją, dėl kurios ne kartą yra kilę visokių ginčų tarp Lietuvių Aktyvistų Fronto veikėjų. „Juo toliau, juo gilesnis nuomonių skirtumas, skilimas ir bendras nepasitenkinimas. Antanas juokiasi, kad p. Škirpa gali likti vienas, vienas vadas be vadovaujamųjų"28. Šie Julijos Maceinienės žodžiai skamba gana įtikinamai. Be to, yra nemažai istorinės medžiagos, patvirtinančios šią išvadą, pagaliau ir pati LAF'o dalyvių sudėtis -įvairiausios pakraipos politikai (voldemarininkai, tautininkai, socialdemokratai, krikščionys demokratai...), karininkai, kunigai, intelektualai - rodo, kad nesutarimai buvo neišvengiami. Tad visai galimas dalykas, kad Bronys Raila, visa širdimi dalyvaudamas šioje veikloje, kiek pervertino Berlyno LAF'o veiklos reikšmę Lietuvos išlaisvinimo žygyje...

Maceinai tuo metu buvo pasiūlytas darbas draudimo įstaigoje už 200 markių atlyginimą. Jis svarstė, kankinosi, juk šeimai išlaikyti reikėjo pinigų, bet ... taip ir nesugebėjo pergalėti savęs -jis negalėjo dirbti valdininku, prisiversti atsisakyti „savo" darbo. Taigi beliko tikėtis kokios nors pašalpos iš Amerikos... O jis ir toliau dirbo kultūrinį darbą, taip dalyvaudamas Lietuvos vadavimo reikale. Vėliau, beveik po vienuolikos metų, laiške savo artimai bičiulei Stasei Bublienei (Užupytei) jis išsakys niekada nepasikeitusią savo nuostatą dėl kovos už Lietuvos nepriklausomybę: „Kai kas mano, kam tasai Maceina rašo apie Dostojevskį ar Solovjevą? Ką tai turi bendro su mūsų kova už savo nepriklausomybę? Tokiems jau Heilo yra teisingai atsakęs: „Duonos riekė nėra panaši į saulės spindulį. O kas gi iš tikrųjų yra duona, jeigu ne saulės spindulys, įmaišytas į medžiagos gaivalą?". Taip yra ir čia. Knygos apie Dostojevskį ar Solovjovą nėra panašios į kovą už tautos nepriklausomybę. O tačiau kas gi yra ši kova, jei ne tautos įvedimas ir įtvirtinimas tarptautinėje arenoje? Tuo tarpu šios knygos kaip tik ir prisideda prie tokio įvedimo. Tauta tol yra nežinoma ir nevertinama, kol ji nedalyvauja, kaip Šalkauskis sakydavo, tautinių problemų sprendime. Dalyvauti šiose problemose reiškia išvesti tautą iš jos užsisklendimo ir laimėti jai pripažinimą, be kurio kova už nepriklausomybę ginklais arba diplomatija yra tik pusiau kova, tik fizinis laimėjimas, bet dar ne dvasinis. Be to kiekvienas kovoja savo ginklais. Ne visi gali būti kariai ir diplomatai. Bet visi turi kovoti. Aš pasirinkau dvasinius pozityvius ginklus (išskirta mano - T. M.)"29. Ir šiam savo pasirinkimui jis buvo ištikimas visą savo gyvenimą...

Laikas bėgo, tačiau Maceinų gyvenimas beveik nesikeitė, kaip ir tremties pradžioje, jis buvo kupinas laukimo, abejonių, Tėvynės ilgesio... Kaip ir anksčiau, jų mažas kambarys buvo tarsi „vieškelis, kuriuo eina ir eina žmonės". Tik žmonės keisdavosi - kažkas, gavęs vizą, išvažiuodavo, kažkas atvažiuodavo, nešinas naujomis žiniomis iš Lietuvos... Maceinos buvo pradėję ieškoti sau atskiro buto, kad Antanas galėtų ramiai dirbti, bet su mažais vaikais niekas nenorėjo priimti. Tačiau po ilgų ieškojimų ir nusivylimų išsvajotas butas vis dėlto buvo surastas Berlyno pakraštyje. Gyvenimas slinko jau beveik įprasta vaga, bet... be gimtų namų, be artimųjų, be savo žemės... Gyvenimas skolon...

Įvykiu tapo tėvo Kippo atvykimas į Vokietiją. Jis atvežė ne tik daug visokiausių naujienų iš Lietuvos, bet ir viltį grįžti į Tėvynę. Pagaliau nežinia virto viltimi.. -30 Atrodo, kad Maceina tik to ir laukė - su būdingu jam užsidegimu jis pradėjo kurti naujus planus, ką darys grįžęs Tėvynėn. „Jam vaidenasi namai, jis planuoja savo ateities darbus Lietuvoje, jis „tvarko" Švietimo ministeriją, sprendžia mokyklose organizacijų problemą, jis visa siela ten, namie.. ."31

O tuo metu Namuose vis dar šeimininkavo komunistai, sovietizacija vyko visu greičiu. Tačiau santykiai tarp vokiečių ir rusų jau buvo ganėtinai įtempti. Artinosi karas... Jo buvo laukta kaip tam tikro išganymo... Lietuviai irgi nesnaudė: dar 1940 m. pabaigoje jie pradėjo kurti antisovietinio pobūdžio pogrindines organizacijas, o 1941 m. pradžioje jų jau buvo nemažai visoje šalyje. 1941 m. žiemą Vilniuje ir Kaune buvo įkurti LAF'o štabai, kurių tikslas buvo suvienyti pogrindžio jėgas. Lietuva ruošėsi sukilimui...

Tuo tarpu pabėgėliai iš Lietuvos karo laukė su nekantrumu, viltimi ir tikėjimu, kad nauja Lietuva bus atstatyta „per Vokietijos paramą", į kurią reikia orientuotis32. Galų gale ilgai lauktas karas prasidėjo. Tai buvo džiugi naujiena. „Štai atėjo ji, nelaukta, netikėta laimė", - užrašė (šiek tiek sau prieštaraudama) savo „Dienoraštyje" Julija Maceinienė, tuo metu visa širdimi tikėdama, kad ši diena taps ir jos šeimai, ir Lietuvai laimingo gyvenimo pradžia. Deja... Taigi birželio 22 d. vokiečiai įžengė į Lietuvą ir tą pačią dieną - birželio 22 d. vakare prasidėjo antiso-vietinis lietuvių Sukilimas. Jau kitą dieną - birželio 23-ąją LAF'o štabo Berlyne įgaliotinis Leonas Prapuolenis per Kauno radiją paskelbė valstybės atkūrimo aktą, buvo sudaryta Laikinoji vyriausybė, kurioje Maceinai buvo siūloma užimti švietimo ministro postą, bet jis buvo vienas tų, kurių vokiečiai dar ilgai neišleido iš Berlyno, kaip ir paties ministro pirmininko Kazio Škirpos. LAF'o santykiai su vokiečiais gerokai pašlijo... Tad ministro pirmininko pareigas Laikinojoje vyriausybėje buvo pavesta eiti prof. Juozui Ambrazevičiui (Brazaičiui), kuriam atiteko ir švietimo ministro postas...

Sukilimas apėmė visą Lietuvą - vieni įvykiai keitė kitus... O pabėgėlių gyvenimas lyg ir nepasikeitė - jie tik laukė, kada gi pagaliau gaus leidimą grįžti namo. Maceina, matyt, iškamuotas laukimo bei nerimo, vėl, kaip kadaise jaunystėje, pradėjo rašyti eilėraščius: „rašo pusiau mistiškas „psalmes" žemei, moteriai, Dievui - ir maištas jame kyla prieš visa, ir vėl jis linksta pavargusia širdim prie Dievo kojų"33...

Šis naujas poezijos kūrimo tarpsnis, prasidėjęs 1941-1942 m. po ilgo Maceinos poetinio tylėjimo, buvo jo gilių išgyvenimų išraiška. Galimas dalykas, kad poezija jam buvo vienintelis būdas išsakyti savo skausmą, pajutus savo bejėgiškumą ką nors pakeisti galingų įvykių sūkuryje, prašyti Dievo, kad Jis padėtų jam išsilaikyti, nepalūžti, suteiktų jėgų ir paguodos. Nors iš išorės Maceina atrodė santūrus, tačiau jis buvo itin jautrus žmogus ir tai rodo jo poezija, laiškai, žmonos „Dienoraštis", visa jo kūryba. Tačiau nereiktų manyti, kad jis buvo ypač emocionalus žmogus. Greičiausiai tai reiškia, kad jis, iš karto (intuityviai) suvokdamas įvykio ar reiškinio esmę, giliai ją išgyvendamas („kūrybai reikalingi pergyvenimai"), tuoj pat į ją atsiliepdavo rašydamas. Maceina šventai tikėjo, kad šis jo rašymas gali padėti žmonėms susivokti reiškinių bei įvykių esmėje, o susivokus ir įsigilinus į ją - imtis veiklos, siekiant pagerinti mūsų netobulą pasaulį... Įdomu, kad eilėraščius jis rašė būtent tada, kai būdavo pažeistas jo pasitikėjimas savo jėgomis ir kai jam būdavo ypač sunku, „kai nerimas spaudė" ir viskas atrodė beprasmiška ir beviltiška. O dalytis savo išgyvenimais su kitais, net ir su pačiais artimiausiais žmonėmis, jis niekada nemokėjo ir nenorėjo. „Niekados negalėjau savo jausmų kitiems parodyti"34. Tačiau jam reikėjo išsisakyti, išlieti tai, kas susikaupė jo sielos gelmėse. Tuomet jis ir griebdavosi poezijos, atsiskleisdavo joje, išliedamas savo jausmus, bet sykiu lyg ir prisidengdavo poetiniais vaizdais nuo kitų žmonių, norėdamas išsaugoti savo asmenybės neliečiamumą...

1940-1944 metai buvo itin sunkūs, nes Lietuvos žmonėms teko išgyventi bei pakelti tiek daug, kiek, atrodo, pakelti išvis neįmanoma. Per trumpą laiką Lietuva išgyveno net tris okupacijas. Ji atsidūrė lyg tarp dviejų galingų vilkšunių, tik ir laukiančių tinkamo momento ją praryti su visais jos žmonėmis. Pasirinkimas čia buvo nedidelis, o iš tikrųjų jo visai nebuvo. Lietuva buvo tarsi gardus kąsnelis, kuris turėjo atitekti galingesniam. Ji buvo tarsi kamuolys, kuriuo žaidžiama, kuris eina iš rankų į rankas... Atrodo, kad labiau pažeminta lietuvių tauta ir negalėjo būti, regis, tokia ji nebuvo per visą lietuvių tautos istoriją. Lietuvos likimas nuo jos pačios visiškai nepriklausė... Tai buvo be galo skaudus (nedažnai pasitaikantis) ir pamokantis patyrimas. Birželio sukilimas, šis nepaprastas patriotinis lietuvių žygis, kurį galima pavadinti net ir dvasiniu, nes juo buvo siekiama laisvės, padėjo vokiečiams, kurie įžengė į Lietuvą tą pačią dieną. Sutapimas? Ne, tai buvo susitarimas: „Sukilimo pradžios pagrindiniu ženklu laikyti vokiečių peržengimą Lietuvos sienos"35. Ir nors pačiam Kaziui Škirpai dar prieš Sukilimą galų gale tapo visiškai aiškios vokiečių užmačios, padėtis buvo tokia beviltiška, kad iš dviejų blogybių reikėjo pasirinkti, kaip tuomet atrodė, mažesniąją... Manyčiau, kad būtent šis istorijos tarpsnis yra ypatingai svarbus Lietuvai, ir jo pamokomoji reikšmė neišnyko iki pat mūsų laikų. „Nepriklausoma Lietuva, nepriklausomas joje lietuvis - yra nuolatinis mūsų idealas, - rašė Juozas Ambrazevičius, - tačiau nepriklausomybė visuomet yra tik reliatyvi. Kiekviena valstybė priklauso nuo kitų. Tiek materialistiškai, tiek dvasiškai"36. Su šiuo Ambrazevičiaus teiginiu sunku nesutikti, jis taikytinas daugybei valstybių, ypač mažoms, ir galima tik apgailestauti, kad jis pernelyg dažnai pamirštamas. .. Tačiau kur ir kame slėpėsi ir vis slepiasi tikroji Lietuvos žmonių nepriklausomybė - ta, kurios negalima nei paneigti, nei atimti? Atrodo, kad Maceina atrado aiškų bei įtikinamą atsakymą į šį klausimą, o atradęs, visiems laikams paliko visuomeninį darbą ir atsikratė kartais jame užsiliepsnodavusiu noru politikuoti bei dalyvauti „partiniuose reikaluose"...

Laikas ėjo, kiti „išvaduotojai" pakeitė pirmuosius. Išdžiūvo džiaugsmo ašaros ir nuvyto gėlės, su kuriomis buvo sutinkami šitie „išvaduotojai". Džiaugsmas truko neilgai, nes nacistai, užgrobę Lietuvą, greitai atskleidė savo tikslus. Jau 1941 m. rudenį LAF'as visur buvo uždraustas. Tačiau dar prieš sukilimą „gestapas pradėjo stoti prieš LAF'ą ir jo tikslą atkurti nepriklausomybę", o Kaziui Škirpai buvo pasakyta, kad „nepriklausomybės reikalavimas esąs tik šovinistiškos inteligencijos prasimanymas"37. Pačiam Škirpai iš pradžių vokiečiai uždėjo namų areštą, o vėliau jį uždarė koncentracijos stovykloje... Pasinaudoję lietuvių patriotiniu sąjūdžiu, vokiečiai ir nemėgino labai slėpti savo kėslų - paversti Lietuvą didžiojo Reicho dalimi. Laikinoji Lietuvos vyriausybė, taip ir neįgyvendinusi savo pagrindinio tikslo - atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, išgyveno vos šešis mėnesius ir buvo priversta, padedant vol-demarininkams, 1941 m. rugpjūčio 5 d. sustabdyti savo veiklą. Svajonių nebeliko, jos dingo ilgam laikui...

Maceina ir kiti Lietuvos patriotai, per naktis dirbę ir kūrę Lietuvos atstatymo planus, atsidūrė dviprasmiškoje ir beveik beviltiškoje padėtyje. Jų darbas Berlyne baigėsi, čia jie jau niekam nebebuvo reikalingi, o Lietuvoje jų laukė labai miglota ateitis, bet ten buvo Tėvynė, ir nors ji buvo ištikta negandų, jie vis dar tikėjosi būti jai reikalingi. Maceina tikrai tuo tikėjo, todėl neapsakomai apsidžiaugė, kai vieną dieną (1941 m. rugsėjo 3-ąją) gavo iš Juozo Ambrazevičiaus pakvietimą bei pranešimą, kad jis (Antanas Maceina) paskirtas Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto docentu. Pranešime buvo nurodyta, kad mokslas prasideda rugsėjo 15 d., todėl prašoma kuo greičiausiai pasirūpinti sugrįžti į Kauną. Tačiau Maceina rūpinosi savo ir savo šeimos sugrįžimu jau nuo pat karo pradžios, mindamas visų įstaigų, kurios užsiimdavo šiuo reikalu, slenksčius, bet jo pastangos buvo bevaisės. Laikas bėgo, vienas mėnuo keitė kitą, o leidimo grįžti tėvynėn jis vis negavo. Atrodo, kad priežastys buvo aiškios, - kam įsileisti į klastingai užgrobtą kraštą vieną iš drumsčiančiųjų ramybę ir nepriklausančiųjų lengvai valdomai masei. Juk Škirpos, kuris buvo išrinktas Laikinosios Lietuvos vyriausybės ministru pirmininku, vokiečiai irgi neišleido iš Berlyno ir jo pareigas Lietuvoje teko eiti švietimo ministrui Ambrazevičiui. Žinia, ramybės drumstėjai visada pavojingi bet kokiai valdžiai - ir savajai, ir svetimajai... Maceina buvo vienas tų drumstėjų. Tačiau Berlyne jis buvo nė kiek nepavojingas, nes čia jis neturėjo jokio „garbingo" statuso. Jis buvo tik pabėgėlis... O Lietuvoje, net ir okupuotoje, jis buvo Asmenybė, kurios balsas buvo ne tik girdimas ir jo klausoma, bet į kurį buvo įsiklausoma bei atsižvelgiama.

Taigi Maceinos ir jo šeimos grįžimas į Lietuvą buvo labai komplikuotas. Ir nors nemažai žmonių rūpinosi jo sugrįžimu, pavyzdžiui, Vokietaitis38 net atsiuntė Maceinai gana keistą oficialų pakvietimą dirbti lietuvių nacionalistų partijoje kultūros bei propagandos žinyboje (pareigos nebuvo nurodytos), o dar prieš tai kunigas Jonas Aviža, atvažiavęs į Berlyną, buvo pasirengęs pergabenti Maceinų šeimą per sieną ir apie tai net susitarė su pasienio komisaru, tačiau visos pastangos buvo bergždžios. Ambrazevičiaus pakvietimas bei Maceinos paskyrimas Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto docentu irgi neturėjo jokios galios, o ir pats fakultetas, kuriame darbas turėjo prasidėti rugsėjo 15 d., tuomet (1941 m. spalį) dar neveikė. Vokiečiai siekė sustabdyti universitetų bei aukštųjų mokyklų veiklą. Lietuvos kultūra jiems nerūpėjo, o jos vystymasis tam tikra prasme buvo net pavojingas, nes „dvasiniai ginklai" galėjo smarkiai sutrukdyti jiems vykdyti savo grobikišką politiką.

Galų gale visų (draugų, paties Maceinos, giminių) sutelktinėmis pastangomis Maceinai ir jo šeimai pavyko sugrįžti Lietuvon. Tai atsitiko 1941 m. lapkričio 1 d. Tačiau grįžimo džiaugsmas buvo kartokas, nes grįžti teko į vėl okupuotą šalį. Maceinai ir kai kuriems kitiems „pirmosios tremties dalyviams", nesuspėjusiems ar nepanorusiems išvažiuoti į tolimus kraštus, taip, matyt, buvo lemta - pabėgti iš okupuotos šalies ir į tokią pat sugrįžti. Tik okupantai jau buvo kiti, kai kurie manė ir mano, kad geresni. Tačiau ar gali bet koks okupantas būti geresnis ar blogesnis? Manyčiau, kad naciai nė kiek nebuvo geresni už sovietus. Grobikai, kaip ir visi kiti nusikaltėliai, visada yra, kaip sakoma, vieno plauko.

Maceinos sugrįžo į svetimųjų sužlugdytą bei išgrobstytą šalį. Tačiau reikėjo gyventi, auginti vaikus ir net tokiomis „nenormaliomis" sąlygomis, pasitelkus „dvasinius pozityvius ginklus", dirbti tautai bei Tėvynei naudingą darbą. Taigi, grįžęs į Tėvynę, Maceina tuoj pat (vėlyvą 1941 m. rudenį) įsijungė į darbą Vytauto Didžiojo universitete. Jį, kaip ir buvo žadėta, paskyrė Filosofijos istorijos katedros docentu bei jos vedėju Filosofijos fakultete. Tad filosofija tapo jo „pirmaeile pareiga". Vienas pagrindinių kursų, kurį jis skaitė studentams, buvo „Filosofijos įvadas", paties Maceinos teigimu, tapęs vieno jo reikšmingiausių veikalų „Filosofijos kilmė ir prasmė" „pradžia". O jo paskaitos apie Rilke's poeziją, arba, kaip jis pats jas vadino, „R. M. Rilke's poezijos (...) interpretacija paskaitų pavidalu", buvo „paruoša" „Didžiajam inkvizitoriui", „Jobo dramai", „Niekšybės paslapčiai". Šiuo sunkiu laikotarpiu (nuo 1940 m. vasaros iki pat 1946 m.) Maceina neišleido nė vienos naujos knygos, nors paruošiamieji darbai ir vyko. Tačiau jis rašė - knygas, straipsnius, eilėraščius. Jo poetinio rinkinio „Gruodas"39, kuris dienos šviesą išvydo tik 1965 m., pagrindą sudaro eilėraščiai, sukurti 1942-1949 metais, t. y. ypač sunkiais okupacijos ir antrosios Maceinos tremties (kuri niekada taip ir nepasibaigė) metais. Taigi, nesunku pastebėti, kad eilėraščius jis rašė sunkiausiomis valandomis, o būtent tokiu laikotarpiu šios valandos tapdavo metais. Jis drovėjosi šio savo užsiėmimo ir, kaip pats prisipažino pokalbyje su Griniumi, nenorėjo, kad „pasauliečiai juoktųsi, esą Maceina kuriąs eilėraščius, taigi „nerimtas"40. Be to, pasak Maceinos, jis nebuvo tikras dėl jų estetinės vertės. Jis ilgai negalėjo prisiversti kam nors parodyti savo eilėraščių (išskyrus žmoną), galiausiai išdrįsęs jis juos davė paskaityti savo draugui kunigui Stasiui Ylai, o šis, pamatęs, jog eilėraščiai yra vertingi visokeriopa prasme, - prof. Juozui Ambrazevičiui (Brazaičiui) ir poetui Bernardui Brazdžioniui. Visų šių garbingų vyrų vertinimai buvo labai palankūs. Kiek vėliau, 1943 metais, su Maceinos poezija susipažino ir Jonas Grinius, kuris net pavadino Maceiną „lietuvių lyrikos Mocartu"41. Toks palankus žymių ir jau tada autoritetingų žmonių įvertinimas paskatino Maceiną ir toliau rašyti eilėraščius, nors visąlaik išliko tas savitas jo „nedrąsumas" bei „gėdingumas", kurių jis niekada negalėjo, jo žodžiais tariant, „nuslėgti". Suprantama, juk tikroji poezija visada yra tam tikra išpažintis, taigi labai intymus dalykas. Atlikti išpažintį viešai Maceinai buvo pernelyg sunku, - „tarsi stovėčiau prieš minią ir turėčiau išsirengti nuogas", - todėl jis ir pasislėpė po Jasmanto pseudonimu. Daug vėliau, pradėjęs eiti septyniasdešimt trečiuosius metus, jis parašys: „Būdamas universitete studentas, esu truputį klausęs Maironio paskaitų. Sykį jis auditorijoje viešai apie save tarė: „O aš juk esu poetas". Taip apie save tarti aš niekad negalėčiau - paprasčiausiai nedrįsčiau"42. Kartais atrodo, kad šis jo drovumas vertinant save ir savo darbus (ir ne tik juos) yra tolygus skaistumui, visada pasireiškiančiam mūsų poelgiuose ir ypač santykiuose su žmonėmis. Nė nemanau, kad Maceinos atveju tai būtų koks nors fariziejiškumo požymis...

Taigi poezija Maceinos gyvenime užėmė itin svarbią vietą. Manyčiau, kad ji, kaip ir jo laiškai artimiesiems, yra savitas raktas atskleisti ir suprasti Maceiną ne kaip visuomeninį veikėją arba filosofą, o būtent kaip žmogų, kuris kentėdavo, ieškodavo, nerasdavo, nusivildavo ir vėl ieškodavo... „Laiškai labiausiai atskleidžia žmogų", - tvirtina Maceina 1984 m. laiške dukrai, - nors „žmogaus sielos gelmės niekam nėra prieinamos". Tai tiesa, tačiau poezija turbūt daug pajėgesnė, net ir už draugišką bendravimą laiškais, atskleisti žmogaus sielos gelmes. Deja, tos gelmės yra tokios gilios, kad iš tikrųjų taip ir lieka niekam iki galo neprieinamos, nors poezija knygos pavidalu ir prieinama visiems...

Poezija buvo Maceinos vidinis, nematomas ir kitiems sunkiai pasiekiamas gyvenimas. Tačiau buvo ir kitas jo gyvenimas - viešas, ne mažiau svarbesnis jam pačiam už tą nuo visų paslėptąjį, besireiškiantį poetinėje kūryboje. Šiuo tamsiu laikotarpiu, kai Lietuvoje šeimininkavo naciai, jo darbas buvo tikslingas ir, ką jis bedarydavo, pradedant paskaitomis universitete ir baigiant pogrindžio veikla, jis vadovavosi deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą" reikalavimais - ugdyti „vis sąmoningesnius, aktingesnius, sumanesnius, sąžiningesnius, ne tik suprantančius, bet giliai jaučiančius nepriklausomos valstybės prasmę"43 bei reikšmę, ją praradus, Lietuvos gyventojus. Į pogrindžio veiklą Maceina įsijungė tuoj pat grįžęs iš tremties. Lietuvoje veikė patriotinis lietuvių sąjūdis, kurio tikslas buvo suburti ir sutelkti visas tautos jėgas, idant, karui pasibaigus, su kitų Vakarų valstybių pagalba būtų galima, atkurti trokštamą nepriklausomybę. Kaip jau buvo minėta, Berlyne Maceina dalyvavo LAF'o veikloje. Tačiau jau ir tada ši organizacija nebuvo vieninga. Todėl visai natūralu, kad vokiečiams uždraudus LAF'o veiklą, jo dalyviai, nors ir siekdami vieno tikslo, pradėjo burtis partiniu-ideologiniu pagrindu. Taip buvo atkurta Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), suvienijusi radikalesnių požiūrių žmones, o pažangieji katalikai 1941 m. pabaigoje įkūrė Lietuvių Frontą (LF). Vienas šios organizacijos steigėjų, be Juozo Ambrazevičiaus, Adolfo Damušio, Zenono Ivinskio, buvo ir Antanas Maceina. Jis negalėjo likti bendro tautos darbo nuošalėje, nes dirbti šiame darbe buvo jo garbės reikalas. Juo labiau, kad LF'o veikloje Maceina matė tam tikrą jaunesniųjų katalikų sąjūdžio darbo tąsą. Jis buvo įsitikinęs, kad LF'as, kurio veikla „savo kilme siekianti 1936 m. kovo mėn. (turėjau galvoje deklaraciją „Į organinės valstybės kūrybą", paskelbtą „N. Romuvoje"), veikia kaip organizuota grupė jau nuo 1940 m."44 Maceinos įsijungimą į šį darbą taip pat galima pavadinti organišku - juk jis buvo nuostabiai nuoseklus žmogus. Nuoseklumas būdingas ir jo minčiai, ir jo veiklai. Be to, savo veikla jis, matyt, norėjo atsispirti nepagrįstiems kaltinimams bei priekaištavimams, kurie jį pasiekė tremtyje. Kaip jau minėta ir kaip tvirtina Julija Macei-nienė savo „Dienoraštyje", Maceinai ne kartą buvo priekaištaujama už tai, kad jis pabėgo iš Lietuvos ypač sunkiu jai metu, kai jis, kitų manymu, buvo ypač reikalingas Tėvynei. Jo pabėgimu labiausiai buvo pasipiktinę „senieji klebonai" (jie niekaip negalėjo pamiršti jo garsios paskaitos apie socialinį katalikų teisingumą), sakydami: „pats klebonijas parceliavo, o kai atėjo tikrieji parceliuotojai, tai pabėgo..."45 Tai girdėti jam, be abejonės, buvo labai skaudu, „lyg kas peiliu būtų dūręs"46. Panašių ir dar skaudesnių kunigijos „peilio dūrių" Maceinai dar teks iškęsti ne vieną... Tačiau galbūt skausmingiausią priekaištą jam teko patirti (nors ir netiesiogiai) iš savo didžiai gerbiamo mokytojo Stasio Šalkauskio47, kuris aiškiai buvo nepatenkintas tuo, kad jaunieji intelektualai, bolševikams užėmus Lietuvą, paliko kraštą ir pasitraukė užsienin. Šalkauskis buvo įsitikinęs, kad nebuvo jokio tikro pagrindo trauktis iš Lietuvos. Tačiau jis klydo, manydamas, kad kultūros veikėjams negrėsė joks pavojus. Būtent Maceina ir keletas kitų turėjo rimtą pagrindą pasitraukti iš Lietuvos. 1940 m. vasarą pasitraukė „tik tie, kurie arba buvo NKVD griebti, bet laimei nepagriebti [Maceinos atvejis - T. M.] arba jautė tiesioginį pavojų dėl eitų pareigų (pvz. kun. J. Pruns-kis kaip „XX amžiaus" redaktorius) bei buvusios veiklos (pvz. kun. S. Yla kaip knygos „Komunizmas Lietuvoje" autorius). Visi kiti, kurių nepalietė pirmoji suėmimų banga 1940 m. liepos mėnesio viduryje, liko tėvynėje"48. Taigi, kaip matome, tada, 1940 m. vasarą, Maceina neturėjo pasirinkimo. Tiksliau sakant, pasirinkimas buvo - arba būti suimtam, tapti auka, arba bėgti. Jis nutarė bėgti... Maceinos straipsnis „Nuo ko mes bėgome?" -tai platus ir išsamus asakymas į Šalkauskio priekaištą jam ir kitiems „pirmosios tremties dalyviams". Tačiau Šalkauskio priekaištas buvo pagrįstas, nors ir klaidingu, įsitikinimu, kad „sovietų okupacija nesudaranti Lietuvai kultūrinio pavojaus"49, taip pat neišsamiu žymių kultūros veikėjų situacijos, kuri buvo pavojinga jų gyvybėms, įvertinimu. O štai kai kurių kunigų būgštavimai bei įtarimai Maceinos atžvilgiu buvo išvis nepagrįsti bei įžeidžiantys, juo labiau, kad 1940 m. vasarą daugumai kunigų tiesioginis pavojus gyvybei dar negrėsė...

Taigi Maceina aktyviai įsijungė į Lietuvių Fronto veiklą. Reikia pabrėžti, kad tuo metu visos pogrindžio organizacijos siekė vieno pagrindinio tikslo - atkurti Lietuvos nepriklausomybę, tačiau nepriklausomą Lietuvą jie įsivaizdavo skirtingai. Tas nuomonių arba vizijų išsiskyrimas trukdė jiems susivienyti. 1943 m. Lietuvoje veikė du pagrindiniai antinacinės rezistencijos centrai: krikščioniškoji Tautos taryba ir liaudininkų, socialdemokratų, tautininkų bei nacionalistų Vyriausiasis lietuvių komitetas. Ir net šiems centrams susijungus (1943 m. lapkričio 25 d.) į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK) nuomonių skirtumas, nesantaika tarp atskirų organizacijų bei partijų, nors ir siekiančių vieno tikslo, neišnyko. Vėliau, būdamas vėl tremtyje, Maceina savo paskaitoje „Lietuvių Fronto organizacija ir taktika"50 rašė: „Politiniame gyvenime mes miname naujus (išskirta mano -T. M.) kelius". Bendrame politinio Lietuvos gyveni-' mo fone Lietuvių Frontas išsiskyrė iš kitų organizacijų būtent šiais ieškojimais, kurie prasidėjo dar 1935 m. Nuo kitų organizacijų jis skyrėsi dar ir tuo, kad šiame sąjūdyje pagrindiniai veikėjai, pasak Maceinos, buvo ne kolektyvas, o asmenybės, „idėjos nešėjai". „Sąjūdis visada remiasi asmenybėmis, nes jis remiasi idėjomis"51, - rašė Maceina. Tai buvo pagrindinė šio sąjūdžio nuostata. Lietuvių Fronto veikėjai Lietuvą įsivaizdavo kaip šalį, kurioje, atkūrus nepriklausomybę, bus įvykdyta kultūrinė demokratija. Sąjūdžio dalyvių pagrindinis ginklas buvo „gyvas ir rašytas žodis". Savaime suprantama, kad gyvenimas šiek tiek pakoregavo tų žmonių, kurie sudarė LF'o branduolį, veiklą. Lietuvių frontas, pradėjęs dirbti nacių okupuotoje Lietuvoje, buvo antinacinis rezistencinis sąjūdis. Tačiau vėliau, jau 1944 m. vasarą sovietams vėl okupavus Lietuvą, šio sąjūdžio veiklos pobūdis šiek tiek pasikeitė, nes pasikeitė sąlygos, kuriomis LF'ui teko tęsti savo darbą...

Prasidėjęs karas ir Birželio sukilimas smarkiai sugriovė Lietuvą tiesiogine, o gal ir visokeriopa, prasme. Ir nors sukilimas, kuriuo buvo siekiama apginti Tėvynę nuo sovietinių okupantų, šiek tiek atstatė, kaip dabar pasakytų, lietuvių garbę bei orumą, jis, reikia manyti, kaip ir kiekvienas revoliucinio pobūdžio maištas ar ginkluotas pasipriešinimas, atnešė ir nemažai žalos... Tačiau ne todėl, kad padėjo „išvaduotojams" (juk išeities tada nebuvo) lengviau įžengti į Lietuvą... Šie grandioziniai įvykiai sujaukė žmonių gyvenimą, jis tapo įtemptas, neramus, o žmonės irzlūs, nepakantūs, nervingi... Tai suprantama, nes džiaugtis tikrai nebuvo dėl ko. „Jie [naciai -T. M.] nuskurdino mus išplėšdami mūsų krautuves, mūsų fabrikų žaliavų atsargas... -rašė savo tada dar mažiems vaikams Julija Maceinienė. - Mūsų maisto normos yra juokingai mažos. Judu dabar nė nujausti negalite, kad Jus tinkamai pamaitinti mums dabar yra nemaža problema. Tėtytis yra pasiryžęs dėl pieno lašo Judviem keliauti kas antrą dieną į Panemunę!"52 Ir nors karas buvo jaučiamas visur, o jo pabaiga atrodė miglota, vokiečiai ryžtingai šeimininkavo, įvesdami savo tvarką svetimame krašte. Jau 1941 m. liepos pabaigoje prasidėjo bibliotekų „valymas", buvo naikinamos netinkamos, t. y. savo ideologija nepriimtinos naciams, knygos, buvo suvaržyta knygų bei periodinės literatūros leidyba. Lietuvių Fronto leidinys „Į laisvę" buvo uždarytas, o tie leidiniai, kurie dar egzistavo, buvo griežtai cenzūruojami. Sunkūs metai atėjo ir aukštosioms mokykloms bei mokytojų seminarijoms. 1943 m. pavasarį buvo uždaryti Kauno ir Vilniaus universitetai. Profesūra, sykiu ir Maceina, kuris 1942 m. gavo ekstraordinarinio profesoriaus vardą ir buvo išrinktas fakulteto dekanu, liko be darbo... Naciai taip įsismagino įvedinėdami savo tvarką, kad net buvo pasiryžę pakeisti miestų ir gyvenviečių pavadinimus, jie mielai būtų pakeitę, jei jiems tai būtų pavykę padaryti, ir žmonių pavardes. Maceinai buvo pasiūlyta pasivadinti „gražiai" vokiškai - „Maceiner", už tai jam buvo žadamas saugumas bei geras darbas. Tačiau tai padaryti jis griežtai atsisakė53. Naciai iškraustė - tai įvyko 1943 m. rugpjūčio 25 d. - iš buto jo šeimą (tiesą sakant, jie kraustė iš miesto centro bet ką, jei jiems patikdavo butas) prieš pat trečiojo Maceinų kūdikio gimimą. Ir paties Maceinos nepamiršo, jo veikla buvo nuolat stebima. Prasidėjo inteligentų „valymas"...

Taigi tokioje neramioje aplinkoje rugsėjo 12 d. gimė trečias Maceinų vaikas - šįkart mergytė. Tačiau džiaugsmo šeimoje nebuvo. Netekęs darbo, nematydamas jokios prošvaistės, Maceina užsidarė savyje, retai nakvodavo namuose, ieškojo kokios nors išeities ir ... vienatvės. Raginamas draugų jis išvažiavo iš Kauno į kaimą Šakių rajone, kur galiausiai susirgo, todėl teko sugrįžti į Kauną ir gultis į ligoninę, nors būti Kaune jam buvo pavojinga. Jis niekada nebuvo geros sveikatos - nuo pat vaikystės dažnai sirgdavo, negaluodavo. Daug vėliau, lyg stebėdamasis, kad vis dar gyvena, jis parašys dukrai Danutei: „silpnas vaikas, silpnas jaunuolis, visokių negandų bei ligų ištiktas vyras pamažu, pamažu ėmė ir užkopė į senio ,sostą"/54... Grįžęs iš kaimo Maceina buvo paguldytas į Kauno 1-ąją chirurginę kliniką, kurioje jam buvo skubiai atlikta išvaržos operacija. Operavęs Maceiną, chirurgas, pasak giminių, išgelbėjo jo gyvybę tikrąja to žodžio prasme, nes gestapininkams, ieškojusiems Maceinos, kaip nepaklusnaus inteligento, pasakė, jog jo būklė labai sunki ir jam nėra jokios vilties išgyventi...

O tuo metu padėtis fronte ėmė smarkiai keistis. Pergalingai ir greitai skverbęsi vis gilyn į Rusijos platybes, vokiečiai pamažu sulėtino ir galiausiai visai sustabdė savo veržimąsi. Sovietų kariuomenė stumte stūmė vokiečius iš savo teritorijos... Ėjo 1943 metai. Staigus persilaužimas fronte nežadėjo Lietuvai nieko gero, nes buvo akivaizdu, kad Lietuvai grėsė pavojus vėl būti okupuotai. Sunku įsivaizduoti, kad lietuviai galėjo atlaikyti sovietų invaziją be Vakarų valstybių karinės pagalbos. Tačiau buvo tikėtasi, kad Vakarai neleis bolševikams įžengti į Europą ir taip apsaugos Lietuvą nuo sovietų invazijos... Deja, šios viltys ilgainiui nepasiteisino. Be to, nevertėtų pamiršti, kad karo metais Lietuvoje aktyviai veikė ne tik lietuvių rezistencinės organizacijos, bet ir sovietų partizanai, kurie kovojo ne tik su vokiečiais, bet žudė ir terorizavo vietos gyventojus... LKP Centro Komitetas bei Lietuvos TSR vyriausybė nesnaudė ir nežadėjo pasiduoti, tuo labiau, kad tais metais pradėjo ryškėti būsimosios pergalės kontūrai... Taigi Lietuvos ir jos žmonių likimas nuo jų pačių visiškai nepriklausė. Padėtis buvo sunki, dviprasmiška ir ganėtinai beviltiška. Tokioje padėtyje buvo itin sunku apsispręsti. Be pagrindinio esminio gyvenimo apsisprendimo taip padaryti galėjo nedaugelis. Apskritai didelė dalis žmonių, ypač kritiškoje arba ribinėje situacijoje, susitaiko su savo likimu jį atiduodami į svetimas rankas, nes apsispręsti - tai prisiimti atsakomybę. Tačiau atsakomybės našta daugeliui yra nepakeliamas dalykas. Todėl ir pats apsisprendimas - ne kiekvieno galioje bei valioje. Daugelis paklūsta likimo arba, tiksliau, svetimai, primetamai valiai. Tačiau asmenybė visada apsisprendžia pati, o apsispręsdama, visada rizikuoja, nes jai visada gresia, kaip rašė Maceina viename iš savo laiškų (1974 m. gruodžio 4 d.), pavojus „apsispręsti ir už niekį". Taigi asmenybės apsisprendimas gali būti ir klaidingas, ir dėl savo kilnumo bei aukštų siekių nesuprastas kitų, galų gale tam tikra prasme jiems ir pavojingas ar netgi žalingas, nes gali šalia esantiems arba kartu gyvenantiems atnešti daug vargo ir ašarų... Tačiau kad ir kaip ten būtų, šis laisvas sąmoningas apsisprendimas būdingas kiekvienai ryškiai asmenybei.

Maceina savo pagrindinį apsisprendimą padarė būdamas dar labai jaunas. Ir visa jo veikla bei veiksmai buvo kaip šio pagrindinio kamieno šakos. Todėl apsispręsti toje kritiškoje situacijoje, kai 1944 m. liepos 4 d. sovietų kariuomenė peržengė Lietuvos sieną, turint omenyje jo pagrindinį apsisprendimą, jam nebuvo sunku. Tačiau jam kaip žmogui, vyrui, trijų mažamečių vaikų tėvui, didelės šeimos galvai bei maitintojui, buvo labai nelengva pasiryžti tokiam žingsniui, kurį jis nutarė žengti, neturėdamas, atrodo, kitos išeities, kaip tik palikti savuosius, kuriems jis buvo labai reikalingas, likimo valiai... Tačiau paliko... Išėjo dar ne visai pasveikęs po operacijos, silpnas, kenčiantis... Pagal bendrą susitarimą, šios kančios keliu Maceiną lydėjo jo žmonos Julijos sesuo Antanina55...

Maceina paliko namus 1944 m. rugpjūčio 2 d.56... Tai buvo nepaprastai sudėtingas Lietuvos žmonių ir jo paties gyvenimo laikotarpis ir labai sunkus bei komplikuotas šeimos atžvįlgiu sprendimas... Tačiau pasielgti kitaip jis negalėjo... Savo pagrindiniam apsisprendimui jam teko paaukoti šeimą... Išties -„kokie keisti žmogaus gyvenimo keliai" -1940 m. Maceina bėgo į Vokietiją pas tariamus išvaduotojus, o 1944 m. jis vėl bėgo j tą pačią Vokietiją, bet jau pas pralaiminčius savo tėvynės okupantus. Ir kito kelio jam nebuvo. Jis, kaip ir daugūma Lietuvos šviesuolių inteligentų (šį kartą jau neturėjusių jokių iliuzijų dėl savo Tėvynės ateities), traukėsi kartu su savo tėvynės okupantais (karti likimo ironija!) į šių okupantų tėvynę... Šis kelias atrodė be galo ilgas, sunkus ir tamsus - jis vedė per Kulautuvos miškus, Panemunę, per Seredžių, Šakius... Jie ėjo trise57, pėsčiomis, nakvodami kur pasitaiko - apleistose sodybose, klebonijose, pakrūmėse, kartais ištuštėjusiais Lietuvos keliais juos pavėžėdavo pakeleivinės mašinos su besitraukinčiais vokiečiais. .. „Vasara jau buvo pribrendusi ir geltona. Ir mes trys lyg sudžiūvę šieno padraikai nešami iš pastogės nežinomybėn. (...) Vėl visai visai vieni. Ne tiktai trobos tuščios, bet ir laukai ir medžiai tušti, be jokio paukščio, be jokios gyvybės. „Mes keliaujame paskutiniai per niekieno žemę""58. Ir iš tikrųjų žemė tada jau buvo niekieno - ji nepriklausė netgi tikriems jos šeimininkams. .. Galų gale jie pasiekė Slavikus; čia klebonijoje laikiną prieglobstį rado nemažas būrys pabėgėlių, ilgai kažko vis dar laukusių, gal ir stebuklo... „Mes neturėjome čia už ko užsi-griebti. Net skaityti nebuvo kas. Mums beliko kentėti ir laukti. Ir mes laukiame stebuklo: greitai vakaruose turėjo įvykti taika, greitai visi bendromis jėgomis turėjo išvyti bolševikus iš mūsų krašto ir greit turėjome mes vėl grįžti į savuosius". Kai vokiečiai laikinai atidarė sieną, „kilo didelis nerimas pabėgėlių tarpe: ar jau leistis per sieną, ar dar kiek lūkuriuoti... Vieni įrodinėjo, kad nėra ko laukti, kad jau atėjo paskutinis momentas ryžtis palikti savo kraštą, nes čia bolševikai iš po vienos gražios dienos gali netikėtai lyg grybai išdygti. Kiti optimistai įkalbinėjo dar laukti, žiūrėti, kas toliau bus... Pabėgti visada dar būsią laiko. (...) Antanukas nenorėjo skubintis. Jis buvo nutaręs laukti tol, kol dar mažiausias mūsų krašto gabaliukas bus nuo bolševikų laisvas"59... Šį kartą Maceina buvo vienas paskutiniųjų pabėgėlių, išėjusių iš ištuštėjusios Slavikų klebonijos, kai jau nebeliko jokios, net ir beprotiškos vilties. Tik tada jis peržengė Lietuvos sieną... Ir kas gali žinoti, gal jau tada jis nujautė, kad atgal jam kelio nebus, todėl ir delsė, nesiskubino, norėdamas „dar kiek pabūti" savoje žemėje...

A. Maceinos laiškas (1980 m. balandžio 23 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
Z. Ivinskis. Dienoraštis (cituojamas užrašas datuotas 1940 m. liepos 28 d.). - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - Z. Ivinskio archyvas. - (F 29-14/1).
 Kampiškiai - kaimas Kauno rajone, Alšėnų apylinkėje, netoli Garliavos.
4  Z. Ivinskis. Dienoraštis (cituojamas užrašas datuotas 1940 m. liepos 26 d.). - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - Z. Ivinskio archyvas. - (F 29-14/1).
 Taip namiškiai vadino Antaną Maceiną.
 J. Maceinienė. Dienoraštis. - Metai. - 1992. - Nr. 2. - P. 112-113.
 Žr. išn. 9.
 Plačiau apie tai Julija Maceinienė rašo savo Dienoraštyje. - Metai. -1992. - Nr. 1-6.
 A. Baltinis. Antano Maceinos įnašas į mūsų kultūrą. - Aidai. -1968. - Nr. 1.
10  Christkonigshaus (vok.) - Kristaus Karaliaus namai.
11  K. Škirpa. 1941 m. sukilimo vadovietė Berlyne. - Į laisvę. - 1971. -Nr. 51.-P. 30.
12  K. Škirpa. Sukilimas. - Washington. -1973. - P. 35.
13  A. Maceina. Nuo ko mes bėgome. - Į laisvę. -1971. - Nr. 51. - P. 6-22.
14  V. Brandišauskas. Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06 -1941 09). - Vilnius. -1996. - P. 38.
15  Ten pat. - P. 39.
16  L. Mockūnas. Pavargęs herojus: Jonas Deksnys trijų žvalgybų tarnyboje. - Vilnius. -1997. - P. 52-60.
17  Naujoji Romuva. -1939. - Nr. 11.
18  Židinys. -1934. - Nr. 5-6. - P. 480-488.
19  J. Kojelis. Iš nakties į rytą. - Kaunas. - 1996. - P. 349.
20  K. Škirpa. Sukilimas. - Washington. -1973. - P. 34.
21  Ten pat. - P. 78.
22  J. Kojelis. Iš nakties į rytą. - P. 350.
23  J. Maceinienė. Dienoraštis. - Metai. -1992. - Nr. 1. - P. 108.
24  Ten pat. - Nr. 3. - P. 113.
25 A. Maceinos laiškas (1986 m. birželio 20 d.) dukrai D. Mickūriienei (Mickūnų šeimos archyvas).
26  Žr. Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - Vilnius. -1997. -1-as laiškas. - P. 15.
27  Žr. Metai. - 1992. - Nr. 1. - P. 115.
28  Ten pat.
29  A. Maceinos laiškas (1951 m. gruodžio 5 d.) Stasei Bublienei (S. Maceinos šeimos archyvas).
30  Plg. A. Maceinos laiškas (1985 m. vasario 19 d.) K. Bradūnui. -Naujasis Židinys-Aidai. -1999. - Nr. 4 (100). - P. 210.
31  J. Maceinienė. Dienoraštis. - Metai. -1992. - Nr. 3. - P. 115.
32  K. Škirpa. Sukilimas. - Washington. -1973. - P. 77.
33  J. Maceinienė. Dienoraštis. - Metai. -1992. - Nr. 4. - P. 126.
34  A. Maceina. Dienoraštis (užrašyta 1945 m. balandžio mėn. 1 d.). (S. Maceinos šeimos archyvas).
35  M. Naujokaitis. Tauta ruošiasi sukilti. - Į laisvę. -1971. - Nr. 51.
36  J. Ambrazevičius. Dvasinis lietuvio veidas nepriklausomoj Lietuvoj. -Židinys. -1938. - Nr. 5. - P. 654.
37  K. Škirpa. 1941 m. sukilimo vadovietė Berlyne. - Į laisvę. -1971. - Nr. 51. - P. 30.
38  Ilgus metus buvo manoma, kad šį pakvietimą Maceinai atsiuntė Algirdas Vokietaitis (1909) - Vilniaus universiteto docentas, aktyvus rezistencijos dalyvis, kuris nuo 1949 m. gyveno JAV. Tačiau jis pats paneigė šią mintį laiške V. Meškauskui, manydamas, kad tai galėjo būti kitas Vokietaitis - Jonas (žr. Dirva. -1987 m. lapkričio 12 d.).
39  Už šį poezijos rinkinį Maceina gavo Lietuvių rašytojų draugijos premiją.
40  J. Grinius. Pokalbis su profesorium Antanu Maceina. - Draugas. -1968. - Nr. 53 (kultūrinis priedas).
41  J. Grinius. Veidai ir problemos lietuvių literatūroje. - Roma. -1977. -T. II. - P. 458.
42  Iš laiško (1980 m. sausio 30 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
43  Naujoji Romuva. -1936 m. vasario 23 d. - P. 173.
44  L. Tulaba. Nuo Dusios iki Tiberio. T. I. - Roma. - 1993. - P. 312 (A. Maceinos laiškas prel. L. Tulabai, 1952 m. kovo 29 d.).
45  J. Maceinienė. Dienoraštis. - Metai. -1992. - Nr. 2. - P. 119.
46  Ten pat. - P. 120.
47  Grižęs iš tremties, Maceina taip ir nesuspėjo susitikti su Stasiu Šalkauskiu. Šalkauskis mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose.
48  A. Maceina. Nuo ko mes bėgome? - Į laisvę. -1971. - Nr. 51. - P. 6.
49  Ten pat.
50  M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas. - F181-97. - Minimos paskaitos data nenurodyta, nors iš turinio aišku, kad ji parašyta, kai Maceina jau antrą kartą (1944 m.) atsidūrė tremtyje.
51  Ten pat.
52  J. Maceinienė. Dienoraštis (laiškas savo vaikams). - Metai. -1992. -Nr. 5. - P. 120.
53  Augustino Maceinos - vyresniojo Antano Maceinos sūnaus pasakojimas, paremtas jo mamos Julijos Maceinienės prisiminimais.
54  A. Maceinos laiškas (1980 m. sausio 30 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
55  A. Tverskaitė mirė 1945 m. kovo 15 d. Ją mirtinai sužeidė į smilkinį pataikiusi atsitiktinė kulka, kurią netyčia iššovė vokiečių karininkas vienoje iš Viurcburgo kavinių A. Maceinos, J. ir A. Grinių bei Z. Ivinskio akivaizdoje. Ji buvo sužeista 1945 m.vasario 28 d., o po septyniolikos dienų ligoninėje mirė. 
56  Ši mano nurodyta data yra apytikrė. Sprendžiant iš Julijos Maceinienės dienoraščio, Maceina išėjo iš namų pirmomis rugpjūčio dienomis. Tačiau kai kurios aplinkybės rodo, kad tai įvyko būtent rugpjūčio 2 d.
57  Kartu su A. Maceina ir A. Tverskaite ėjo ir jos draugė bibliotekininkė iš Kauno Jieva (pavardė nenustatyta), kurios brolis gyveno Vokietijoje.
58  Iš A. Tverskaitės užrašų (savo užrašus apie jų lemtingą kelionę iki Slavikų, kur,pabėgėliai laukė savo valandos pereiti Lietuvos - Vokietijos sieną, A. Tverskaite pradėjo rašyti Slavikuose 1944 m. spalio 5 dieną). Jos užrašų bei dienoraščio kopijos saugomos S. Maceinos šeimos archyve.
59 Ten pat.

7. GYVENIMO VINGIAI

Gyvenimas nėra toks lygus
 kaip autostrada:
sėsk į auto ir trauk į norimą tikslą.
Gyvenimas yra duobėtas šunkelis,
kurio duobėse sudūžta ir viltingiausi pažadai
1

Antanas Maceina

1944 m. lapkričio pradžioje Maceina su savo svaine Antanina Tverskaite atsidūrė nuolat bombarduojamame Viurcburge. Prasidėjo labai trapus, neužtikrintas, kupinas nerimo, nepriteklių ir neapibrėžtumo jų sunkaus gyvenimo etapas. Tačiau visos negandos, praradimai, ligos, nepritekliai negalėjo užgožti Maceinai būdingo veiklumo, ryžto įveikti visus sunkumus bei kliūtis ir dirbti siekiant bet kokiomis sąlygomis padaryti savo gyvenimą prasmingą ir „nepamesti" jau seniai užsibrėžto tikslo... Taigi, išsinuomavęs pigų nekūrenamą kambarėlį, Maceina ištisas dienas praleisdavo vietiniame universitete skaitydamas. „Niekur ir niekad nesu tiek daug skaitęs filosofijos veikalų, kaip tuo metu Wūrzburge ligi jo sudeginimo (1945 03 16)."2 Taigi „atsinaujino" jo filosofavimas, kuris buvo nutrauktas vokiečiams uždarius Lietuvos aukštąsias mokyklas. Jis laikui bėgant tapo pagrindiniu jo užsiėmimu, pamažu iš jo gyvenimo išstumdamas ir visuomeninę veiklą, ir politiką, ir pedagogiką... Tačiau -ne poeziją. Su poezija jis niekada nesiskyrė. Ji tūnojo jame, kaip sužvarbęs paukštis, kuris laukia tos valandos, kai galės išskristi.

Iš kairės į dešinę: Zenonas Ivinskis, Antanas Maceina, Alina Grinienė ir fonas Grinius Vokietijoje (1946-1948)

Maceina buvo įsitikinęs, kad tarp poezijos ir filosofijos „esama gilaus vidinio ryšio", ir šis jo įsitikinimas buvo pagrįstas giliu asmeniniu išgyvenimu. Taigi padaręs savo pagrindiniu užsiėmimu filosofiją, kuri tapo jo pastovi būsena, Maceina ir „gyvenęs filosofiškai", nors gal ir ne visai taip, kaip Sokratas, kurio gyvenimą Maceina pateikė mums kaip buvojimo-filosofiškai pavyzdį, nes „jo [Sokrato - T. M. ] filosofija buvo jo būvis"3. Tačiau Maceina gyveno ne tik filosofiškai, bet ir poetiškai, nors niekada ir neišdrįso to viešai pripažinti. Jis tik prisipažino, kad „poezijos buveinė" jo širdžiai yra artimesnė ir kad jis joje dažnai lankosi... Tai suprantama, nes jo širdis buvo išties labai jautri ir pažeidžiama, taigi ne veltui jis visą gyvenimą bandė ją suvaržyti. .. Poezija iš tikrųjų buvo tarsi Maceinos apsauga - jo protą ji saugojo nuo dogmatizmo, o širdį - nuo suakmenėjimo... Ir čia norėtųsi iš karto pabandyti atsakyti į Maceinos iškeltą pusiau klausimą: „Ar poezijos gyvenvietė manyje yra lygios vertės, kaip ir filosofijos gyvenvietė.. ."4 Turbūt ne. Tikriausiai taip nebūna, kad viename asmenyje sugyventų lygiavertūs poetas ir filosofas. Kažkas iš jų ima viršų... Maceinos atveju, atrodo, viršų paėmė filosofas, nors jis ir negalėjo nutildyti poeto, tačiau neabejotina, kad tarp jų dviejų - Maceinos filosofo ir Maceinos poeto - „esama gilaus vidinio ryšio"... Apskritai ši tema - Maceina filosofas ir poetas - labai subtili, ir, norint geriau suprasti Maceinos asmenybę, panagrinėti ją tikrai verta...

O dabar vėl grižkime į šaltą, svetimą, nuolat bombarduojamą Viurcburgą, kuriame kiekviena išgyventa diena žeidė Maceinos širdį, o protas kasdien stengėsi išsaugoti jo trapų gyvenimą. Kadangi Maceinai šis laikotarpis yra jo įžengimo į filosofijos kelią pradžia, vadinasi, būtent filosofija arba, tiksliau, filosofavimas tam tikra prasme gelbėjo jį, nuolat kenčiantį, liūdintį bei atgailaujantį (prisiminkime jo paliktą Lietuvoje šeimą) nuo nuolatinės sąžinės graužaties bei širdies dejonių... O karas tęsėsi, kartais netgi atrodė, kad jis niekada nesibaigs. „Dievas žino, kada jis baigsis. O kiek buvo pranašauta, kiek buvo spė-liota ir visų laukta toji karo pabaiga, kai buvom dar Lietuvoj, bet turbūt niekad tiek jos nelaukėm kaip dabar. Ar galima bent įsivaizduoti tokį laiką, kai sirenos nebekaukia, kai lėktuvai nebeūžia viršum galvos, kai miestas sklidinas šviesos! O kokia puiki svajonė, koks sapnas nebejausti to amžino įtempimo ir rūpesčio. Kokia laimė grįžti į savo kraštą, pas savo mylimuosius! Bet kada ateis toji diena? Ar mes sulauksime?.."5 Atrodo, šiuose Tonės Tverskaitės žodžiuose atsispindi bendra tremtinių, kurių gyvenimas vis dar buvo vien laukimas, nuotaika...

„Ar mes sulauksime?.." Nesulaukė - nei ji, nei jis... „Kovo 15 dieną mirė Tonė, - užrašė savo dienoraštyje Antanas Maceina, - „kovo 16 dieną žuvo VVūrzburgas. Abudu šitie įvykiai sukrėtė mane ne savo pačiu žlugimu, bet savo neprasmingumu (išskirta mano - T. M)"6. Norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad ne pati mirtis sukrėtė Maceiną, nes „mirtis savyje - tai, aš esu dabar visiškai įsitikinęs, - nėra nei baisus, nei sunkus dalykas"7, bet būtent šis „neprasmingumas", kurį Maceina labai visada išgyvendavo, nes jis visada ir bet kokiomis sąlygomis ieškojo gyvenime prasmės bei esmės... Moters ir miesto beprasmė žūtis tarsi išmušė žemę iš po jo kojų. „Dabar Wūrzburge jau niekas manęs neberišo: nieko nebėra. Filosofijos seminaro su universitetu nebėra, Tonės nebėra."8 Dar tris dienas, išsikankinęs, karščiuodamas, slankiojo jis „po griuvėsius ir dūmus" ir paliko „šią mirusiųjų buveinę". Griniaus lydimas, Maceina, palikęs Viurcburgą, nutarė važiuoti pas kunigą Rimšelį, kunigavusį kaimelyje netoli Šveinfurto, apie 40 kilometrų nuo Viurcburgo. Svetingas kunigas jais pasirūpino ir tą pačią dieną suieškojo jiems kambarius. Kaimelis, kuriame Maceinai teko praleisti daugiau negu du mėnesius ir sulaukti karo pabaigos, vadinasi Brebersdorfas... Matyt, taip jau buvo likimo lemta, kad būtent šis kaimas, kuriame Maceina apsigyveno atsitiktinai, o tiksliau, tie žmonės, kurie jį priglaudė, laikui bėgant užims svarbią vietą jo tolimesniame gyvenime. 1945 m. pavasarį radęs laikiną prieglobstį Brebersdorfe, Maceina, po 42 metų, atrado čia ir amžiną ypastogę - atsigulė šioje svetingoje, bet svetimoje žemėje amžinam poilsiui. Tačiau visa tai įvyko žymiai vėliau...

Taigi 1945 m. kovo 23 d. prasidėjo naujas Maceinos gyvenimo tarpsnis9. Jis apsigyveno vokiečių ūkininko šeimoje, už maitinimą šeimininkui „užmokėdavo" savo maisto kortelėmis. Diena slinko po dienos, o jis mintimis vis grįždavo prie neseniai įvykusių šiurpių įvykių, mąstė apie neaiškią ateitį, apie paliktą šeimą, nežinodamas nei ko griebtis, nei ką daryti... „Parsinešiau iš vietinio klebono porą knygų ir porą iš kun. Rimšelio. Bet tuo tarpu net skaityti nesinori. Kažkoks vyksta keistas atslūgimas."10 Kita dieną, Verbų sekmadienį (1945 m. kovo 25 d.), jis užrašys savo dienoraštyje: „Lygiai prieš dvyliką metų tokį pat Verbų sekmadienį sėdėjau Liuvene ant kalnelio atokaitoje ir svajojau. Bet kaip kitokia buvo tada nuotaika. Tada gyvenimas buvo prieš mane. Aš jam ruošiausi, daug ko iš jo tikėjausi, daug žadėjau jam duoti. Po dvylikos metų vėl esu svetur. Vėl esu vienų vienas tarp svetimųjų. Gyvenimas dabar sustojęs. Gyvenu laukdamas. Dabarties nebėra. Tačiau ir ateitis pridengta nepermatoma uždanga. Kas bus? - štai klausimas, kuris kankina visus mus, palikusius savo žemę. Pradedame gailėtis ją palikę. Nežinia, ar tai yra tikras gailestis, ar tik nevilties ir nežinios šauksmas. Ir mirti yra geriau tarp savųjų. Bet ar mes būtume mirę tarp savųjų? Frontas slenka vis arčiau ir arčiau. Kad tik greičiau jis persiristų ar kaip kitaip išsispręstų! Bet tai dar ne viskas. Rytuose dar pasilieka mūsų mirtinas priešas. Kas ir kaip susidoros su juo? O nuo to priklauso visų mūsų tremtinių likimas"11. Maceiną dažnai aplankydavo tokios ir panašios mintys - įkyrios, kankinančios, trukdančios dirbti, nes užtemdydavo darbo prasmę, trikdančios jo ir taip sudarkytą gyvenimą, kartais varančios į neviltį, į gilų pesimizmą. Tačiau tarp žmonių, su kuriais Maceina bendravo, jis buvo kitoks - ramus, santūrus, susilaikantis. „Kun. Rimšelis ir Ivinskis su Griniais stebisi mano ramumu, mano „stoiškumu". Bet jie nežino, kiek man šita ramybė kaštuoja. (...) Tik keletą sykių, kai niekas nematė, kai buvau vienų vienas, buvau pradėjęs nesusilaikyti ir verkti. Ir pajutau, kad vieną sykį davus įspūdžiams valią, susilaikyti yra žymiai sunkiau. Todėl vėliau valdžiausi ir vienas likęs."12 Manyčiau, kad šis išorinis jo santūrumas bei ramybė suklaidino ne vieną jį pažinojusį ir bandžiusį suprasti jo asmenybę. Dažnas nesuprato nei jo lengvai pažeidžiamos sielos, nei jo jautrios širdies... Tačiau mokėjimas valdytis, nors tam prireikė daug pastangų, neleido Maceinai paskęsti savo kančioje, neviltyje, apsaugojo jį nuo visokių paklydimų, tuščiažodžiavimo bei įpročių, griaunančių žmogaus sielą ir kūną... Praėjus daugeliui metų jis parašys dukrai: „Aš negeriu, nerūkau, nelaidokauju"13. „Rašymas sudaro mano gyvenimą", - šie jo dažnai kartojami žodžiai skamba lyg tam tikras leitmotyvas. Rašymas ir buvo jo gyvenimo leitmotyvas... Net ir tada, tų siaubingų 1945 m. pavasarį, kai virš galvos kiekvieną dieną ūžė lėktuvai ir sproginėjo bombos, praėjus vos mėnesiui po šiurpių įvykių, kuriuos jam teko išgyventi, jis bandė rašyti. „Šiandien vėl grįžau prie didžiojo inkvizitoriaus. Jį rašyti pradėjau dar Wūrzburge. (...) Atvykęs į Brebersdorfą, kuri laiką neturėjau teksto. Dabar gavau iš kun. Rimšelio „Brolių Kara-mazovų" I tomą, kuriame kaip tik šita legenda yra. Bet keletą dienų knyga gulėjo nejudinama. Bet šiandien mano darbinga nuotaika. Dar lovoje gulėdamas parašiau „Vakarop", kurį man vakar laukuose įkvėpė jaunos miežių vagelės. Paskui po pusryčių ėmiausi toliau inkvizitoriaus. Rašyti sekėsi"14. Maceina dėkojo Dievui, kad jis suteikė jam jėgų dirbti, kad neleido „įg-

Antanas Maceina 1948/1950 m.(?)

rimzti" kančioje... „Ačiū Tau, Viešpatie, kad viskas praeina. Mes dažnai liūdime, kad laikas slenka ir neša praeitin visus mūsų džiaugsmus, visas viltis, lūkesčius, mūsų mylimuosius ir mūsų darbus. Tai liūdna. Tačiau mes pamirštame, kad jis neša sykiu ir mūsų kančią..."15 Būtent čia, Brebersdorfe, Maceina užbaigė savo „Didijį inkvizitorių", kurį pradėjo rašyti (vokiškai) dar būdamas Berlyne, o vėliau (lietuviškai) Viurcburge... Brebersdorfe jis parašė ir poetinį ciklą „Giesmių giesmė". Jonas Grinius, tuomet gyvenęs netoli Maceinos, teigė, kad šiam poezijos ciklui „akstiną davė A. Maceinos svainės Tonės Tverskaitės netikėta mirtis..."16 Tai visai galimas dalykas, nes, kaip buvo minėta, būtent iš gilių išgyvenimų ir kilo Maceinos poetiniai kūriniai. Įdomu tai, kad vienas Maceinos bičiulių sykį jam papriekaištavo, kad jis [Maceina - T. M.] „savo poezijoje kitoks, negu savo filosofijoje: ne toks tikras ir net netikras"17. Su šiuo teiginiu nenorėčiau sutikti, nes poezija, Maceinos žodžiais tariant, „kalba ne proto vedama, o taria pačią žmogaus būtį"18. Ir nors „šioje būtyje yra gana tamsu", būtent poezijoje atsiskleidžia žmogaus gelmės... Tad, manyčiau, žmogaus tikrumas greičiausiai glūdi jo poezijoje, kuri nėra taip lengvai prieinama kito protui bei širdžiai, kaip mums kartais atrodo. Kalbant apie Maceiną, sunku atsikratyti minties, kad savo poezijoje jis ir yra tikrų tikriausias, nes poezija - tai savitas žmogaus dienoraštis...

Karas ėjo į pabaigą „Mums karas jau pasibaigė", - rašė Maceina savo dienoraštyje balandžio 10 d., tačiau ta netikrybė, kuri lydėjo tremtinių gyvenimą, išliko. „Bet kas dabar laukia mūsų, pabėgėlių? Amerikonai, žinoma, elgsis su mumis gerai. Bet tas dar neišprendžia mūsų likimo. Ką mes veiksime, kaip gyvensime? Pirmiau buvom įsijungę į vokiečių užsuktą mašiną ir taip laikėmės. Dabar ta mašina jau sustojo. Prie ko dabar pritapsime? Lietuvių (...) yra jau nemaža. Bet frontas visus labai išsklaidė. Kaip ir kur susirinksime? Nežinomybė. Vėl kova prieš akis"19. Paskutiniais žodžiais tarsi apibrėžiamas tremtinių tikslas - kovoti už nepriklausomos valstybės atstatymą. Maceinai atrodė, jog kovodami tremtiniai įprasmins savo gyvenimą. Tačiau idant šis tikslas būtų įgyvendintas, reikėjo susiburti, susivienyti ir iš pradžių nusibrėžti veikimo gaires... Nekantraudamas jis laukė leidimo išvažiuoti iš jam „mielo kaimelio", nes „karui pasibaigus, reikia susitikti su žmonėmis ir ką nors galvoti"20. Maceina ruošėsi važiuoti į Bambergą, kuriame buvo susitelkę šimtai lietuvių pabėgėlių. „Jis darosi lietuvių centras. Ir šitas centras kviečiasi mane. Ką aš ten veiksiu, nežinau. Bet viskas paruošta - kambarys dideliame viešbutyje ant upės šalia miesto, amerikoniškas maitinimas, baltiniai - žodžiu, viskas, ko aš neturiu21. Važiuoti reikia."22 Iš Brebersdorfo Maceina išvažiavo 1945 m. birželio 1 d. Tada jam atrodė, kad pagaliau pasibaigė jo ilgų „atostogų" metas, kai viltis buvo persipynusi su neviltimi, noras „keliauti ir veikti" - su begaliniu nuovargiu, aiškumo, tikrumo (net ir šioje svetimoje šalyje) troškimas - su sunkiai suvaldomu troškimu grįžti į Tėvynę, pas savuosius... Tačiau, matyt, Bamberge Maceina, kaip ir Zenonas Ivinskis Viurcburge, „nerado (...) to, ko tikėjosi". Jį apvylė tai, kad Bamberge bendras tremtinių darbas buvo „nevaisingas"'... Taigi „susitikimas su žmonėmis", kurio jis taip troško, nebuvo sėkmingas. Su mintimi, kad „vienas žmogus gali daug daugiau padaryti, negu būrys"23, jis netrukus vėl sugrįžo į Brebersdor-fą... Taigi Brebersdorfe jis pragyveno (su nedidele pertrauka, kai buvo išvykęs į Bambergą) „beveik ištisus metus". Ir tie metai tikrai nebuvo „nevaisingi". Kaip jau buvo minėta, būtent Brebersdorfe jis parašė „Didįjį inkvizitorių", sukūrė savo poetinį ciklą „Giesmių giesmė", pradėjo rašyti „Jobo dramą"... Tą laiką, kurį Maceina praleido Brebersdorfe, grižęs iš Bambergo, galima pavadinti tremties prasmės paieškomis. Manyčiau, kad būtent čia šie ieškojimai įgavo aiškų pavidalą - pavirto tikslia tremtinių veikimo programa. Kitaip vargu ar Maceina būtų išvažiavęs iš šio svetingo kaimelio, kuriame pradėjo jaustis beveik kaip namuose, nes nuolat buvo apsuptas šeimininkų, kurių sūnus žuvo Vilniuje, tėviškos globos...

Turėdamas aiškią tremtinių veikimo programą, Maceina „įsirašė į lagerį" Šveinfurte, kuris buvo netoli Brebersdorfo... Taip prasidėjo jo gana ilgas ir sunkus, tačiau kartu veiklus bei kūrybiškas laikotarpis stovyklose. Jis gyveno Šveinfurto, Niur-tingeno, Švabijos Gmiundo tremtinių stovyklose. Šis laikotarpis tęsėsi iki 1949 m. pabaigos... Ištroškęs prasmingos veiklos, Maceina, atsidūrė tarp savųjų, tokių pat, kaip ir jis pats, tremtinių, ir nuo pat pirmųjų dienų kibo į darbą. 1946 metus Maceina laikė „atsikūrimo laiku", kai vėl susibūrė seni bičiuliai, kultūros veikėjai katalikai, pasiryžę iš naujo daryti viską, kas buvo daroma Lietuvoje nuo 1933 metų, „kada į religinį-kul-tūrinį mūsų Tautos gyvenimą pradėjo įsijungti jaunų, Vakaruose studijavusių žmonių..."24 Taigi tremtyje „jauniems (tiesa, per tą laiką jie jau suspėjo kiek pasenti) reformatoriams" reikėjo „organizuoti savą kultūrą". „Mums reikėjo kurti mokyklas, organizacijas (ypač ateitininkų), spaudą, Kat. akciją."25 Be to reikėjo tęsti Lietuvių Fronto - rezistencinio sąjūdžio veiklą, nes jų rezistencija, kaip sakė Maceina vienoje iš savo paskaitų26, dar nebuvo baigta. Tačiau ši veikla, pasikeitus sąlygoms, turėjo įgyti kitokį pobūdį. „Laisvės netekimas grąžino mus visus (tiek krašte, tiek tremtyje esančius) į „Aušros" tarpsnį, kada nepriklausomos valstybės idealas švietė kaip aukščiausias. Jis šviečia dabar ir mums"27. Maceina jau nebegalvojo, kaip kadaise, būdamas pirmoje tremtyje, apie tolimus kraštus. Jis įžvelgė prasmingo darbo galimybę čia, Vokietijoje, kuri geografiškai buvo ne taip toli nuo gimtųjų namų, bet vis dėlto toli, nes namai buvo nepasiekiami. Tačiau viltis, kad jis grįš į Tėvynę, vis dar ruseno jo širdyje. Tad, norėdamas grįžti, turėjo nemažai padaryti čia, Vokietijoje...

Taigi šis pirmasis antros tremties laikotarpis praleistas stovyklose, Maceinos gyvenime pasižymėjo ypač aktyvia jo visuomenine veikla. Netolimos praeities įvykiai, kurie sugriovė ne tik žmonių gyvenimus, bet ir visą valstybę, tiesiog žadino savarankiškos valstybės atkūrimo veiklą. „Atkurti savarankišką valstybę dabar yra tikslas, aplinkui kurį telkiasi ir turi telktis visos tremtinių pastangos. Tai ir yra mūsų gyvenimo įprasminimas."28 Siekti šio tikslo, Maceinos požiūriu, reikia ne tik politikos keliu, „kuris veda į formalinę tautos laisvę", bet ir kultūros keliu, „kuris eina per krikščioniškai humanistinių vertybių išlaikymą bei kūrimą". Sukurtos bei išsilaikiusios tremtyje krikščioniškai humanistinės vertybės ir sudarys būsimojo laisvo gyvenimo Lietuvoje turinį. Todėl buvo būtina kovoti už laisvę ne tik formalia prasme, bet ir už šios laisvės turinį, kurį sudaro kultūra, „išaugusi iš laisvos krikščioniškai humanistinės dvasios". Taigi pats svarbiausias tremtinių gyvenimo uždavinys, kaip teigė Maceina, ir yra tokios kultūros, kuri būtų „laisvės ir asmens (išskirta mano - T. M.) pirmenybės nešėja"29, kūrimas. Kuriant savosios valstybės idealą buvo vadovaujamasi demokratiniu asmens pirmenybės principu ir siekiu įgyvendinti kultūrinę demokratiją. Valstybė turi tarnauti žmogui, nes žmogus yra kultūros (plačiąja prasme), kuri sudaro valstybės turinį, kūrėjas. Tačiau kultūrinis veikimas yra neįmanomas be pasaulėžiūrinio prado. Kiekvienas kultūrinis kūrinys yra įkūnyta žmogiškoji idėja. Idėjų sritis yra viršesnė už „daiktų sritį", nes nuo įkūnytų idėjų priklauso valstybės turinys. „Kultūrinės gėrybės" - mokslinės, meninės, religinės - padeda žmogui tobulėti ir išsiskleisti dvasiškai, tapti „pilnutiniu" žmogumi. Šios „kultūrinės gėrybės" padeda tobulėti ir valstybei, tapti jai „pilnutine", nes „valstybė yra kaip žmogus: kai jis gema, pirmutinis jo tikslas yra išsilaikyti; kai jis išsilaiko, pirmutinis jo tikslas yra išsivystyti ir tapti tikru bei pilnutiniu žmogumi"30. Tačiau politinės priemonės valstybės ir žmogaus tobulinimuisi netinka, nes jos visada yra priverstinės, vadinasi, žlugdančios žmogaus laisvę ir sykiu paneigiančios patį žmogų kaip idėjų nešėją ir kaip laisvą kūrėją. Todėl pati politika negali būti pasaulėžiūrinė, pasaulėžiūra nėra jos kompetencija. Pasaulėžiūra priklauso ir turi priklausyti tik kultūrai...

Taigi tremtyje Maceina ir kiti žymūs kultūros veikėjai kūrė savosios valstybės idealą. Tai buvo tie patys žmonės (nors ir ne visi), kurie savo metu paskelbė manifestą „Į organiškosios valstybės kūrybą", dalyvavo (nors ir nedidelė jų dalis) LAF'o veikloje, o grįžę po pirmosios tremties į Lietuvą organizavo nacių okupuotoje tėvynėje rezistencinį sąjūdį - Lietuvių Frontą, Maceinos apibūdintą kaip „pilnutinės demokratijos sąjūdį"31. Lietuvių Fronto branduolį sudarė katalikiškosios orientacijos žmonės, arba buvę jaunieji katalikai, vadinamieji „36-tų metų generacijos" žmonės - Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), Adolfas Damušis, Zenonas Ivinskis, J. Katilius, Antanas Maceina ir kt. Per visą vokiečių okupaciją šie žmonės bandė tęsti savo jau seniai pradėtą darbą - kurti būsimos valstybės pagrindus. Jų sumanymu, atkurtos valstybės pamatą turėjo sudaryti katalikiškoji lietuvių kultūra, kaip pasaulėžiūrinio prado nešėja, o politikai būsimojoje valstybėje buvo numatytas pagalbinis vaidmuo... 1944 m. atsidūrę tremtyje jie vėl susibūrė ir pratęsė Lietuvoje pradėtą Lietuvių fronto darbą. Aktyviai reikšdamiesi katalikiškame tremties gyvenime - dalyvaudami katalikiškoje akcijoje, daugelyje katalikiškų organizacijų, bei joms vadovaudami, organizuodami katalikų spaudą, jie sukėlė senesnės kartos veikėjų nepasitenkinimą. Jų manymu, šie „reformatoriai" buvo katalikų bendruomenės skaldytojai ir todėl pavojingi Bažnyčiai... Reikėtų priminti, kad nepasitenkinimas jaunųjų katalikų veikla atlydėjo juos į tremtį dar iš Lietuvos, o tremtyje peraugo į atvirą konfliktą tarp Lietuvių Fronto ir Krikščionių demokratų partijos, į kurią susibūrė „tremtyje atsidūrę senieji, kelioliką metų miegoję veikėjai, netekę savo dvarų, biznių ir vietų, panorėjo vėl atsigauti ir vėl vadovauti kat. visuomenei"32. Taigi „senieji veikėjai" siekė vadovauti katalikiškajai visuomenei ir „apginti" ją nuo klaidingos bei žalingos, jų manymu, „jaunųjų reformatorių" veiklos. 1946 m. gegužės mėnesį Štutgarte įvyko katalikų suvažiavimas, kuriame ir buvo nutarta atgaivinti Krikščionių demokratų partiją. Šiame suvažiavime Maceina griežtai pasisakė už LF išlaikymą bei jo veiklos išplėtimą, o tai sukėlė nemažai diskusijų ir nepasitenkinimo. Nieko nuostabaus, juk Maceina jau nuo seno buvo laikomas, kaip rašė Stasys Yla, „kontroversiniu mintytoju" ir „toji reputacija atsivijo jį tremtyje ir dar padidėjo"... O padidėjo ji, pasak kunigo Ylos, kai Maceina ėmė skelbti nepasaulėžiūrinę politiką33... Taigi tremtyje katalikai persiskyrė į du frontus su savo skirtingais tikslais bei programomis. Apie įnirtingus šių partijų ginčus byloja Maceinos susirašinėjimas su prelatu Ladu Tulaba, vyskupu Vincentu Brizgiu bei kitais įtakingais hierarchais. Atrodo, kad senieji veikėjai, kurie sudarė krikščionių demokratų partijos branduolį ir taip aistringai skelbė katalikų vienybę, patys nemažai prisidėjo prie katalikų skilimo... Tačiau kuo gi šiems seniems veikėjams užkliuvo toji nepasaulėžiūrinė politika, kur čia jie norėjo aptikti „erezijos raugą"?..

Nepasaulėžiūrinės politikos idėja pradėjo reikštis jau pirmojoje jaunųjų katalikų programoje, nors tada ši idėja dar nebuvo išvystyta. Tačiau ji buvo tarsi nepaliaujamų pasaulėžiūrinių-politinių rietenų bei kovų tarp partijų gimdinys... „Jaunieji reformatoriai" įžvelgė, jog pasaulėžiūra yra kenksminga politikai, nes, jų manymu, pasaulėžiūrinė politika trukdo tinkamai tvarkyti valstybės gyvenimą... Tad „nepasaulėžiūrinės politikos" idėjos iškėlimas buvo visai nuoseklus tų pačių žmonių, kurie parengė „Į organiškosios valstybės kūrybą" deklaraciją, žingsnis, nes tai buvo anksčiau jų skelbtų idėjų tęsinys... Maceina buvo aistringas šios idėjos šalininkas. Pirmą kartą jis ją iškėlė 1946 m. rotatoriumi spausdintame leidinyje „Mažasis Židinys", vėliau -1947 m. straipsnyje „Kultūrinė demokratija" („Aidai", Nr. 9) ir 1948 m. straipsnyje „Politika ir pasaulėžiūra" („Aidai", Nr.19). „Nepasaulėžiūrinės politikos" esmę, kaip rašė Maceina prelatui Pranciškui Jurui, jis buvo išdėstęs laiške J. E. vyskupui Padolskiui „dviem teigimais: 1. politika yra nekompetentinga spręsti pasaulėžiūros ir su pasaulėžiūra susijusius klausimus ir todėl jų sprendimą bei konkretų tvarkymą turi pavesti pasaulėžiūrinėms bendruomenėms (katalikų atveju Bažnyčiai); 2. pasaulėžiūra savo skelbimui ir vykdymui naudojasi kultūrinėmis ir religinėmis, bet ne politinėmis priemonėmis, kurios esmėje yra prievartinės"34. Tad iš pirmo žvilgsnio visai nesuprantama, kas gi šiuose aiškiai išdėstytuose teiginiuose galėjo sukelti kai kurių žymių katalikų (tarp jų ir ateitininkų, ir kunigų) bei kai kurių hierarchų tokią audringą reakciją, pasireiškusią ne tik nepasitenkinimu bei pasipiktinimu Maceina, bet ir akivaizdžiu priešiškumu jam. Pasak Maceinos, nepasaulėžiūrinės politikos idėja tikrai atnešė didelį kartėlį, ir net sunku suprasti, kodėl taip atsitiko. „Juk tai buvo tik idėja, nukreipta į tolimą ateitį, neliečianti nė vieno asmens ir nė vienos grupės. (...) Kodėl tad ši, pasakyčiau, abstrakcija taip uždegė širdis, kad jos šokosi viena kitą neigti?" Ir čia pat Maceina atsako: „man atrodo, kad anas kartelis atsirado ne dėl ko kito, o tik dėl pakantos stokos kitaip manantiems. Pas mus seniai jau vyravo tarsi kažkokia „dogma", kad katalikiškoji visuomenė turinti būti vieninga ne tik religiškai (kas savaime suprantama), bet ir politiškai (kas yra tik dienos reiškinys). Todėl kai tremtyje (pradžia 1946 m.) šia „falšyva dogma" buvo suabejota ir praktiškai nueita dviem keliais, dalis mūsų katalikų (tarp jų ir ateitininkų) palaikė tai katalikų skaldymu bei silpnumu ir neigė tuos, kurie tokio vieno kelio nelaikė nei pricipingu, nei tremtyje reikalingu. Tad ir prasidėjo erzelis"35. Taigi priešiškumo priežastys - pakantos stoka kitaip manantiems. Maceina ir buvo kitaip manantis, jo „kitoniškumas" buvo toks ryškus, kad pats savaime sukeldavo priešiškumą. Maceina buvo „ne iš jų"... Todėl nenuostabu, kad Maceinos keliamos idėjos beveik iš karto buvo ne tik atmetamos kitaip negu jis manančių, bet ir jo idėjose, net neįsigilinus į jas, buvo įžvelgiama „kažkas negero" - priešiško Bažnyčiai ir Bažnyčios mokslui. Apie tai gana aiškiai byloja vyskupo Brizgio laiškas Maceinai, rašytas 1947 m. lapkričio 5 d. Šį laišką galima laikyti pavyzdžiu, kaip buvo iškreipta Maceinos „nepasaulėžiūrinės politikos" idėja neįsigilinus į dalyko esmę.. -36 Vyskupo Brizgio laiškas giliai įžeidė Maceiną ir jis atsakė gana aštriu bei griežtu laišku (kartais Maceina tikrai buvo „drastiškas žodyje"37), kuriame, be kita ko, buvo sakoma: „Man atrodo, kad su svetimomis mintimis reikia taip lygiai elgtis, kaip ir su svetimu turtu. Niekas, be abejo, nėra įpareigotas svetimą teoriją suprasti iš sykio. Tačiau jeigu jis nori ją atpasakoti, turi pasistengti atpasakoti autentiškai, o ne pagal savo fantaziją. Šiuo klausimu aš parašiau dar sykį „Aiduose" (š. m. 9 nr.). Paskaitykite šį straipsnį, palyginkite ten išreikštas mano pažiūras su Jūsų formuluotomis „tezėmis" ir nesunkiai galėsite suprasti skirtumą"38. Į šį laišką buvęs Maceinos bendramokslis vyskupas Brizgys, su kuriuo jo „santykiai [seminarijos laikais -T. M.] buvo visiškai bičiuliški"39, neatsakė... Taigi dalis lietuvių katalikų hierarchų „nepasaulėžiūrinės politikos" idėją priėmė kaip dar vieną Maceinos iššūkį Bažnyčiai. Jų akimis, Maceina tapo pavojingas, nes, kaip teigė Tulaba laiške Brizgiui, „Maceina veda propagandą prieš krikščionišką politiką"40, kuri esą remiasi katalikų vienybe visais klausimais. Taigi nuo Maceinos -pagrindinio „katalikų skaldytojo" - reikėjo gintis, šauktis Vatikano pagalbos. Kažkas iš kunigų slapčia apskundė Maceiną, t. y. apkaltinoji „katalikams priešingų pažiūrų" skleidimu. Šie kaltinimai buvo įteikti Romai, Šv. Oficijos kongregacijai... Prasidėjo gana ilgi bei nuobodūs aiškinimai ir išpuoliai, nuo kurių buvo priverstas gintis ir pats Maceina... Visa ši istorija baigėsi tuo, kad Maceinos „nepasaulėžiūrinės politikos" tezėse erezijos nebuvo rasta, nors ir buvo kruopščiai ieškota. Įdomiausia turbūt tai, kad pati „nepasaulėžiūrinės politikos" idėja buvo ne jo paties „išradimas". Viename viešų pokalbių41 Maceina pastebi, kad pirmas šią idėją yra paskelbęs vyskupas Pranciškus Būčys savo studijoje „Apie apšvietą" (Chicago, 1918), kurioje jis teigė, kad „įsitikinimų, pažiūrų srityje viešpatija (senas terminas 'valsty-

Antanas Maceina Svabijos Gmiundo stovykloje (atsisveikinimas su stovyklos gyvenimu)

bės' vietoje, Mc.) neturi kompetencijos", vėliau, 1927 m. šią mintį išplėtė prof. Stasys Šalkauskis, skelbdamas kultūrinės autonomijos idėją, ne kartą ją kėlė ir prof. Kazys Pakštas. Taigi politikos ir pasaulėžiūros klausimai buvo svarstomi ir anksčiau... Tačiau tuo metu jie nesukeldavo jokio visuomenės susidomėjimo, o sykiu ir diskusijų, ką jau kalbėti apie aistras. Maceina linkęs manyti, kad tada visuomenė dar nebuvo „priaugusi" svarstyti šių klausimų... Užtat 1946 m. tremtyje lietuvių visuomenė, tiksliau, tam tikra jos dalis, jau tokia buvo „priaugusi", kad net negalėjo suvaldyti savo neigiamų emocijų „nepasaulėžiūrinės politikos" klausimu, ypač šio klausimo kėlėjui. Kažin ar būtų tiek aistrų ir triukšmo, jei šią idėją būtų iškėlęs ne Maceina, o kas nors kitas... Kaip teigė Maceina, pats prel. Mykolas Krupavičius (krikščionių demokratų lyderis) privačiuose pokalbiuose yra sakęs, kad krikščionys demokratai jau nuo 1922 m. skelbia tą patį (išskirta mano - T. M.), ką ir frontininkai, ir kad tik laikas neleido jiems įvesti Lietuvoje kultūrinės autonomijos.. .43 Todėl Maceina tvirtina: „viskas užkliūva už mano pažiūrų arba mano asmens (išskirta mano - T. M.)"43. Tai kad Maceina „užkliūdavo" kitiems, patvirtino ir Juozas Brazaitis, rašęs: „Kartais būna, kad idėja nepriimtina todėl, kad nepriimtinas jos autorius dėl įvairiausių motyvų"44. Maceina tikrai buvo „nepriimtinas". Todėl nemaža senų veikėjų ir kunigų pradėjo kariauti prieš ... vieną asmenį, prieš vieną jai nepriimtiną asmenybę, prieš, kaip jie manė, Bažnyčios pamatų „ardytoją" bei „griovėją", nors Maceina ir teigė, kad „politika neturi liesti altoriaus"45. Šis įtakingų ir mažiau įtakingų žmonių sukilimas prieš Maceiną buvo jam ir skaudus ir, nors suprantamas, bet sunkiai suvokiamas...

Maceina niekada nestokojo idėjų, jam niekada negrėsė, jo žodžiais tariant, „idėjinė impotencija". Ir nors „nepasaulėžiūrinės politikos" idėja buvo ne jo „išrasta", tačiau, jo manymu, pokaris buvo tinkamas laikas vėl ją iškelti, išplėsti, padaryti „politiškai" kada nors atkurtos valstybės kūrimo programos pagrindu. Siūlomoje programoje turėjo atsispindėti savosios valstybės idealas ir jo įgyvendinimo keliai. Tai buvo savotiškas pasiruošimas ateičiai, kai Lietuva vėl taps nepriklausoma valstybe, ateičiai, kuri, deja, tuo metu buvo gana miglota... Tai buvo savosios tremties įprasminimas. Taigi Maceina ne tik iškeldavo idėjas, bet ir bandė jas įgyvendinti, nors ir ne praktinėje veikloje, bet teorinėje plotmėje, išvystydamas jas ligi galo. Lietuvių Fronto programos metmenys „Į pilnutinę demokratiją (Svarstymai apie valstybės pagrindus)" kaip atskiras leidinys pasirodė 1958 m. Prieš tai jie buvo skelbiami 1954-1955 m. žurnale „Į laisvę".

Tad ne tik Lietuvoje, bet ir tremtyje šalia kitos veiklos ir specifinių rezistencinių uždavinių Lietuvių Frontas „sielojosi ir programos gaminiu". Šioje programoje atsispindėjo būsimos valstybės idealas, kurį, pasak Maceinos, reikėjo skelbti, skleisti, aiškinti ir už kurį reikėjo kovoti.

Iškėlęs pasaulėžiūrinės kultūros ir nepasaulėžiūrinės politikos idėją, Maceina ruošė būsimos atkurtos Lietuvos valstybės pagrindus... Tai buvo jam itin svarbus darbas. Pasisakydamas kovoje už savosios valstybės idealą, t. y. už „pilnutinę" (dar niekur nebūtą) demokratiją, „dvasinius-pozityvius ginklus", Maceina ėjo link kultūrinės demokratijos, be kurios, jo įsitikinimu, valstybė niekada negalėjo tapti „tikrai demokratinė". „Kultūros išlaisvinimas iš politinės srities yra pagrindinis mūsų rūpestis"46. Taigi šiame 1946-1949 metų laikotarpyje Maceina daug dėmesio ir drauge laiko skyrė tiek politikos, tiek ir ne politikos problemoms. Jo dėmesio centre atsidūrė, pavyzdžiui, politikos ir pasaulėžiūros, politikos ir kultūros, politikos ir religijos, religijos ir kultūros klausimai... Rašydamas straipsnius ar viešai pasisakydamas, jis kovojo už savosios valstybės idealą, už tokią valstybę, kurioje nebus varžoma žmogaus teisė nulemti savo likimą pagal savo sąžinę, nes „sąžinė apima žmogaus įsitikinimus, jo filosofiją ir religiją"47. Jis nenuilsdamas skelbė, skleidė, aiškino šį idealą, nekreipdamas dėmesio į „urzgimus pakampiuose"... Ir tik praėjus daugeliui metų jis galutinai įsitikino, kad tarp iškeltos idėjos ir jos įgyvendinimo pernelyg dažnai „guli" didžiulis, sunkiai įveikiamas, paprastai išvis neįveikiamas, atstumas. Tuo įsitikinęs, Maceina visam laikui pasitraukė iš visuomeninės veiklos ir beveik tris (gal kiek mažiau) paskutinius dešimtmečius „vedė savotišką atsiskyrėlio gyvenimą, atsidavęs rašymui ir griežtai prižiūrėdamas jau nuo seno nestiprią sveikatą"48... O tais pokario metais Maceina tiesiog negalėjo būti pasyvus, kaip ir profesoriai Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), Adolfas Darnusis, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis ir kt. žymūs kultūros veikėjai. Ištikimi savo ankstesniesiems idealams bei tikslams, jie visi, net ir iš pagrindų pasikeitusioje situacijoje, jautė pareigą dirbti vardan Dievo, Tėvynės ir savo tautiečių ateities, tikėdamiesi, kad pastarieji įvertins jų triūsą bei pasiaukojimą... Šiandien jų atsidavimas tokiems „abstraktiems" dalykams kaip Dievas ir Tėvynė gali kai kam pasirodyti geriausiu atveju keistas, sunkiai paaiškinamas, švelniai tariant, neprotingas, nes žodžių -Dievas, Tėvynė - turinys mūsų laikais yra pakankamai „nususintas" ir nuskurdintas. Tačiau tais laikais šie žodžiai buvo pripildyti gilios prasmės... Be abejonės, ir tada ne visiems jie buvo tokie prasmingi ir svarbūs, kaip šioms asmenybėms, tačiau kartais atrodo, kad vis dėlto daugeliui jie išties buvo reikšmingi...

Taigi veikimo laukas buvo platus, o žmonių, galėjusių ir norėjusių dirbti vardan Dievo ir Tėvynės, buvo ne taip jau ir daug (tiesa, jų visais laikais, deja, nedaug): tik tie patys žmonės, kurie dirbo Lietuvoje, tarp jų ir Maceina. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ir tada, gana aktyvios visuomeninės veiklos laikotarpiu, Maceinos visuomeniškumas rėmėsi tik „bendru katalikišku reikalu" ir asmenine atsakomybe veikloje už šį bendrą reikalą. Juk kas gi yra, pavyzdžiui, toji katalikiškoji akcija, kurioje aktyviai dalyvavo Maceina, jei ne katalikų pasauliečių apaštalavimas - siekimas „laimėti sielas", statant Dievo karalystę žemėje?.. Savo (ir ne tik savo) kaip pasauliečio misijos sampratą Maceina plačiai apmąstė studijoje „Krikščionis pasaulyje"; ir ji nė kiek neprieštarauja tam, kaip šį terminą aptarė popiežius

Pijus XI, vadinamas „katalikų akcijos popiežiumi". Tačiau net ir dalyvaudamas katalikiškoje akcijoje, energingai veikdamas šioje srityje, deja, Maceina patyrė nemažai skriaudos iš pačių aukščiausių dvasininkų, kuriems jis, viešai reikšdamas savo nuomonę bei atvirai kalbėdamas apie negeroves, jau nuo seno stovėjo „skersai gerklės"... Taigi aktyvus „reformatorių" dalyvavimas katalikiškoje akcijoje, noras ją reformuoti, atremti į parapijos bendruomenę ir išvesti iš sustingimo, nerado jokio pritarimo ir buvo kitų krikščionių demokratų veikėjų nepasi-tekinimo priežastimi. Bet „dar svarbesnė priežastis, dėl kurios šie „reformatoriai" užsitraukė vyskupų rūstybę yra „Caritas Li-tuana"49 veiklos palietimas ir pastangos ją iš tikro reformuoti", nes šioje įstaigoje buvo daroma daug negražių dalykų su siunčiamomis tremtiniams pašalpomis ir jų išdalinimu. „Visiems buvo aišku, kad Caritas lit. priedangoje kažkas varo biznį"50, apie tai žinojo ir vyskupai, bet tylėjo... Savaime suprantama, kad pažangūs katalikai, kurie įsipareigojo prieš Dievą ir save vykdyti apaštalavimo misiją pasaulyje - tarnauti Dievui ir sykiu Tėvynei, negalėjo likti nuošalyje ir tylėti lyg nieko nematydami ir nežinodami. Savo bendražygių įpareigotas, Maceina pirmas viešai prabilo apie šias negeroves savo paskaitoje „Ateitininkai ir gyvenamasis momentas"51 Ateitininkų Sendraugių konferencijoje, kuri įvyko 1947 m. sausio 25 d. Augsburge. Ir vėl kilo skandalas, ir vėl buvo melu apkaltintas šis teisingumo ir teisybės ieškotojas: vyskupas Brizgys viešai pareiškė, kad priekaištai, išsakyti „Caritas Lituana" adresu, „neturį pagrindo"52... Taip ir gyveno tremtyje Antanas Maceina ir jo bendražygiai, kovodami su neteisybėmis, norėdami atlikti savo katalikiškąją pareigą - išrauti blogį, esantį tarp jų. Kad ir kaip tai būtų keista, norėdami gyventi pagal krikščioniškos moralės dėsnius, jie gyveno vyskupų nemalonės šešėlyje... Šios nemalonės šešėlis nuolat driekėsi paskui Maceiną ilgus metus, nes dažniausiai būtent jam tekdavo pasisakyti bendru reikalu ir konferencijose, ir suvažiavimuose, ir susirinkimuose... Nemažai skriaudos Maceina patyrė ir iš ateitininkų. Ir tai jau neturėtų nieko stebinti, nes ateitininkijos veiklą kuravo Bažnyčios hierarchai. Tapęs po karo vienu iš pagrindinių (šalia prof. Juozo Ambrazevičiaus) Lietuvių Fronto bičiulių ideologų, Maceina pąsidarė „netinkamas" ir ateitininkams, nors Visada buvo tikras pilnąja šio žodžio prasme ateitininkas ir padėjo nemažai pastangų, kad atitiktų visus ateitininkų reikalavimus... Maceina, reikia pripažinti, net ir ribinėse situacijose visada sugebėdavo išlikti žmogumi, o tai reiškia - gyventi pagal sąžinę. Matyt, ne veltui jis dažnai prisimindavo Gižų seminarijos dėstytojo prof. Ražaičio žodžius: „gyvenimas pagal sąžinę yra vienintelis subjektyvus būdas būti išganytam". Tad šio išganymo jis ir siekė visą savo gyvenimą...

Gyvenimas „pagal sąžinę" išties nelengvas dalykas - įrodymų tam apstu ir dabar, ir praeityje. Šiandien šie įrodymai stovi prieš mus kaip sunkiai paneigiami faktai (nors juos dažnokai bando paneigti arba iškraipyti). Praeities faktai visada tampa interpretacijos objektu, todėl daug lengviau juos ir paneigti, ir iškraipyti. Taigi interpretacija visada remiasi ne tik mūsų žinojimu, pasaulėžiūra, pajauta, bet ir ... mūsų sąžine... Manyčiau, kad gyventi „pagal sąžinę" reiškia nesiekti (kiek žmogus yra pajėgus tai padaryti) asmeninės naudos. Savo veikloje, ypač visuomeninėje, Maceina niekada nesiekė naudos sau, nesvarbu, ar tai būtų lengvai apčiuopiama medžiaginė (pasak šv. Augustino, „pinigas", reiškiantis materialines gėrybes), ar - nemedžiaginė nauda (garbė, populiarumas, valdžia ir t.t.). Jis veikė ir dirbo iš pareigos, įsipareigojęs pasauliui, bet nesitaikstydamas prie jo, gyvendamas „atstu nuo pasaulio". Ir būtent todėl, kad jis veikė atsiduodamas pasauliui, jam buvo ypač skaudūs nepagrįsti įtarinėjimai, kaltinimai bei skundai Vatikanui. Kaip jau buvo minėta, Maceina buvo apskųstas Vatikanui dėl jo skelbtos nepasaulėžiūrinės politikos arba, pasak Maceinos, valstybės neutralumo religijų bei pasaulėžiūrų atžvilgiu. Nesiliauju stebėtis, kad visa tai vyko dėl jo skelbtų idėjų, dėl«jo pažiūrų... „Amerikoje plito vyskupo P. Būčio laiškas, kuriame jis siūlė Ateitininkų Federacijos valdybai arba priversti mane atšaukti savo pažiūras, arba išmesti mane iš ateitininkų (man pačiam jis siūlė išstoti); Vokietijoje visi trys lietuviai vyskupai53 pasisakė prieš mano kandidątūrą į Ateitininkų Federacijos vadus"54. Vyskupai baiminosi, kad Maceinos „vadovavimas gali ateitininkiją pastūmėti vienašališka [jiems nepriimtina - T. M.] linkme."55 Reino konferencijoje, kuri vyko 1947 m. gegužės 20-22 dienomis, vyskupas Brizgys vetavo Maceinos kandidatūrą į Ateitininkų Federacijos vadus. „Jūsų taktas ir būdas pas daugelį yra sukūręs neigiamą nuomonę dėl tinkamumo vadovauti ateitininkijai"56, - nerimavo vyskupas. Vis dėlto Maceina buvo išrinktas AF tarybos pirmininku. O AF vadu vėl tapo Adolfas Darnusis, kuris prieš tai, ruošdamasis vykti į Ameriką, atsistatydino iš šių pareigų. Tačiau netrukus po šios konferencijos Damušis vis dėlto išvyko į Ameriką, ir jau tada Maceinai kaip jo pavaduotojui teko perimti AF vadovavimą. Ateitininkijai Maceina vadovavo dvejus metus ir, kaip visiškai teisingai rašė dr. J. Girnius, veikė „dėl jų" (išskirta mano - T. M.). Galima tik apgailestauti, kad veikimas „dėl jų", t. y. dėl kitų, tarp jų ir tų, kurie jį neigė, toli gražu ne visada yra tinkamai vertinamas... 1949 m. rugsėjo 1 d. Ateitininkų Federacijos taryba buvo perkelta į JAV, ir Maceina galų gale pasijuto „laisvas nuo bet kurių pareigų". Jis ir anksčiau norėjo pasitraukti iš šio posto, tuo labiau, kad nemaža ateitininkų dėl tam tikrų (jau išvardintų) priežasčių nenorėjo, jog jis būtų AF vadu, bet Bažnyčios Vadovybė (Delegatūra) neleido jam atsistatydinti. Jis taip galėjo padaryti tik susiklosčius palankioms sąlygoms. Sprendimas perkelti AF tarybą į JAV kaip tik ir suteikė jam tokią galimybę. Maceina atsisakė AF vado pareigų 1949 m. rugpjūčio 27 d. studentų ir moksleivių stovykloje Kresbrone. Išsilaisvinęs nuo šios jį slegiančios naštos, Maceina pagaliau pasidarė mažiau priklausomas nuo kitų norų, reikalavimų, pageidavimų, užgaidų ir galėjo žymiai laisviau planuoti tolimesnį savo gyvenimą. Jis jau pavargo nuo visų šių rietenų... „Aš esu rašto žmogus, kuris mėgsta vienatvę ir tylą. Jeigu kartais esu įtraukiamas į visuomeninį darbą, tai tik iš bėdos. Jam aš netinku ir stengiuos kuo greičiausia iš jo ištrūkti. Besibaigiant tremties gyvenimui Vokietijoje, aš iš šio man nemielo darbo kaip tik ištrūkau. Tikiuos, kad ir man pačiam, ir visai mūsų katalikiškajai visuomenei tai bus tik nauda", - rašė jis savo globėjui prelatui Pranciškui Jurui 1949 m. spalio 18-ą d. Šiuose žodžiuose esama tiesos, bet ne visos. Greičiausiai čia slypi skaudus savo kartaus patyrimo suvokimas ir apibendrinimas - tarp idėjos iškėlimo ir jos įvykdymo visada stovi sunkiai įveikiamos kliūtys. Jis negalėjo, nors ir ne kartą bandė, pašalinti tas kliūtis, kurios trukdė jam įgyvendinti savo idėjas. Tačiau argi galima kada nors įveikti valdžią ir „pinigą" vien žodžiais ir idealais? Vargu, šie monstrai tam nepasiduoda. Tai kas gi jam, „rašto" kovotojui, beliko, jei ne tyla ir vienatvė? Jis buvo, jo žodžiais tariant, vienų vienas - nesuprastas, dažnai niekinamas, be šeimos, kuri galėtų paremti arba paguosti sunkią gyvenimo valandą... Apie šeimos likimą Maceina ničnieko nežinojo, nors ne kartą bandė sužinoti per pažįstamus, kurių giminaičiai buvo likę Lietuvoje, tačiau, kaip jis pats rašė, žmonės bijojo teirautis net apie savuosius, o ką jau kalbėti apie svetimus... Taigi visos pastangos ką nors sužinoti apie Lietuvoje likusią šeimą buvo nevaisingos. Ši skaudi nežinomybė „nepataisomai" slėgė jo širdį. Jis iš tikrųjų buvo „vienų vienas", nors ir turėjo draugų ir bendraminčių... Tačiau jų buvo visai nedaug...

Dėl savo skelbtų idėjų Maceina vos neprarado savo vienintelio rimto globėjo ir guodėjo prelato Pranciškaus Juro, kurio visokeriopa parama jis naudojosi daug metų, palankumo. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kas būtų buvę su Maceina ir su jo parašytais veikalais, jei ne nuolatinė finansinė šio reto dosnumo žmogaus parama. Juras padėjo ne vien Maceinai, bet ir daugeliui kitų žymių Lietuvos kultūros veikėjų, kurie, jo manymu, buvo verti dėmesio bei pagalbos. Tačiau Maceina, be abejonės, buvo jo numylėtinis: „Tamsta, Brangusis Kristuje, esi artimas mano širdies draugas. Dar daugiau. Esi brolis Kristuje. Esu pasiryžęs dalytis paskutiniu duonos kąsniu. (...) Jeigu kada būtų reikalinga mano finansinė pagalba, nesidrovėk parašyti, paprašyti. Turėsiu vien malonumą, jeigu galėsiu kuomi nors Tamstai pasitarnauti", - rašė prelatas Maceinai 1967 m. gruodžio 12 d. Juras labai aukštai vertino Maceinos kūrybą ir tikriausiai buvo vienas iš nedaugelio, kuriam tikrai rūpėjo ją išsaugoti. Tačiau, kaip rašo prof. Eretas, „pačioje savo pažinties su Maceina pradžioje Juras jo atžvilgiu laikėsi atsargiai, nes Lietuvos frontininkai, prie kurių jis tą jaunąjį ir veiklųjį profesorių priskaitė, jo akyse buvo laicistai57, liberalai, atskalūnai, skaldantieji bendrąjį katalikų frontą. Tačiau susirašinėdamas su Vakarų Vokietijos stovyklose bevargstančiu Maceina, jis pakeitė savo nuomonę ir išleido ... net šešis jo veikalus"58. Be abejonės, pirmykštį prelato Juro atsargumą Maceinos atžvilgiu sąlygojo ir nepalanki katalikų spauda, kuri be paliovos puldavo Maceiną, kaltindama jį erezijomis ir negailėdama jam visokiausių įžeidžiančių epitetų, ir prelato asmeniniai kontaktai su įtakingais dvasininkais, kurių nuomonė apie Maceiną ir jo veiklą, paremtą jiems nepriimtinomis jo skelbiamomis idėjomis, taip pat buvo nepalanki. Tad šį prelato atsargumą nesunku suprasti bei paaiškinti. Pats Juras asmeniškai Maceinos nepažinojo, tačiau, būdamas pernelyg patiklus (jis visada tikėjo žmonių sąžiningumu), buvo linkęs pasikliauti jo gerbiamų bei autoritetingų žmonių nuomone. Kiek vėliau Maceina vis dėlto sugebėjo įtikinti prelatą ir savo nekaltumu, ir savo ištikimybe „žilagalvei Motinai Bažnyčiai". Patikėjęs Maceina ir būdamas tiesiog pakerėtas jo raštais bei poezija, Juras, nors ir jausdamas kitų opoziciją, tapo ir ligi mirties liko Maceinos „tėveliu" (taip jį pavadino Maceina). Jis visada buvo ne tik „pasiryžęs dalytis paskutiniu duonos kąsniu", bet ir dalijosi juo su savo globotiniu, be to, jam iš tikrųjų rūpėjo, kad būtų išsaugoti Maceinos rankraščiai. Prelatas gėrėjosi Maceinos kūriniais. 1948 m. liepos 19 d., perskaitęs „Didįjį inkvizitorių" [pirmąją laidą - T. M.]59, Juras parašė Maceinai susižavėjimo kupiną laišką: „Tamstos „Didžiuoju inkvizitoriumi" negaliu atsigėrėti... Šį veikalą norėčiau skaityti daug kartų... Dievulis apdovanojo Tamstą nepaprastais talentais... Išspausdinti Tamstos veikalus (...) laikyčiau sau didele garbe ir vidujinį džiaugsmą suausčiau su katalikiškąja lietuvių visuomene"60. Prelatas Juras, plačiai žinomas kaip lietuvių emigracijos globėjas, išskyrė Maceiną iš visų, kuriems tik padėdavo, o padėjo jis daug kam, stengdamas palaikyti ir išlaikyti lietuviškąją kultūrą būsimoms kartoms. Jis buvo iš tų retų žmonių, kuriems tikrai nestigo „meilės ir pagarbos savai kultūrai ir jos paminklams"61, lygiai kaip ir meilės savo artimui.

Galima visai pagrįstai teigti, kad tik prelato Juro dėka Maceina turėjo galimybę ištrūkti iš pabėgėlių stovyklos Švabijos Gmiund ir 1949 metų rudenį persikelti gyventi į Freiburgą. Jis jau seniai, dar karo metu, gyvendamas pas ūkininkus Brebersdorfe, puoselėjo sunkiai įgyvendinamą svajonę įsikurti kokiame nors ramiame universitetiniame miestelyje ir „dirbti sau toliau". Tačiau tuomet tai buvo tik svajonė, jokio konkretaus plano nebuvo, o ir būti negalėjo, kai šalia jo kasdien slankiojo mirtis ir kiekvieną dieną jis buvo „pasiruošęs mirti". Dabar, kai jo padėtis buvo konkretesnė, nors ir nepavydėtina, planai irgi įgijo konkretų pavidalą. Jie buvo giliai apmąstyti ir pagrįsti. Maceina, kuriam 1949 m. suėjo jau 41 metai, pavargęs nuo beprasmiškų kovų, žmonių ir „pasaulio", nutarė atsiduoti teologijai ir taip „dar sykį pamėginti priartėti prie Viešpaties altoriaus", t. y. tapti kunigu. Penkerius metus neturėdamas jokių žinių apie savo šeimą, Maceina buvo beveik įsitikinęs, kad jo artimųjų nebėra gyvų, tačiau nebuvo tuo visiškai tikras. Galutinį sprendimą jis nutarė priimti po studijų Teologijos fakultete, kurios truko ketverius metus, tikėdamasis, kad per šį netrumpą laiką jam pasiseks išsiaiškinti savo šeimos likimą. Tačiau, „jeigu pasirodytų, kad Viešpaties Apvaizda yra išlaikiusi mano žmoną gyvą, tuomet pasilikčiau teologas pasaulietis", - 1949 metų vasarą savo planais jis dalijosi su prelatu Juru62, prašydamas paremti jo „teologines-kunigiškąsias" studijas. Matyt, Maceinai buvo esmiškai svarbios šios studijos, nes šiam reikalui jis buvo pasiryžęs paaukoti net dviejų savo veikalų („Didysis inkvizitorius" ir „Jobo drama") išleidimą, kurį finansiškai rėmė prelatas Juras. Tačiau geraširdis Juras sutiko finansuoti ir jo studijas. Savo studijoms Maceina pasirinko Freiburgo universitetą, kuriame, jo manymu, buvo stiprus Teologijos fakultetas, o Filosofijos fakultetas turėjo „specialią kat. filosofijos katedrą teologams".

Maceina persikėlė į Freiburgą 1949 m. spalio pabaigoje. Prasidėjo naujas jo gyvenimo tremtyje - galutinio apsisprendimo laikotarpis, todėl ir lemiamas tolimesniam jo gyvenimui. Manyčiau, kad grįžimas prie savo pirmykščio apsisprendimo -tapti kunigu - buvo visai nuoseklus Maceinos žygis. Drauge jis ruošėsi įgyti neginčytiną teisę būti teologu, kad daugiau niekas negalėtų jo pulti ir įžeidinėti dėl jo „keistų ekskursijų į mažai jam pažįstamas sritis"63, priekaištauti, „kam pasauliškis kišąsis į ne savo sritis". Tačiau šis jo apsisprendimas anaiptol nereiškia, kad Maceina norėjo būti vienas „iš jų". Greičiausiai jis norėjo būti „dėl jų", būdamas arčiau jų, ir dar dėl kitų, įgydamas neginčytiną teisę skelbti ir skleisti Bažnyčios tiesas ir svarbiausia -jis norėjo „atsidėti tiktai (išskirta mano -T. M.) Bažnyčios tarnybai". Pirmiausia jis nutarė iš naujo labai tikslingai ir labai išsamiai studijuoti dogminę ir fundamentinę teologiją. Todėl jis pasirinko Vokietijos Freiburgo universiteto Teologijos fakultetą, o po poros metų jis planavo vykti į Prancūziją vieneriems ar dvejiems metams tęsti savo studijų, nes, jo manymu, būtent Vokietija ir Prancūzija teologijos mokslą buvo „išvystę aukščiausiai". Kyla klausimas, kodėl Maceina nepasirinko Romos? Apie Romą jis net nesvajojo (bent tuo metu) „dėl dviejų priežasčių": „visų pirma (manyčiau, kad ši priežastis buvo svarbiausia) dėl J. E. vysk. Brizgio ir kun. prof. Tulabos (Šv. Kazimiero kolegijos rektoriaus) jam „reiškiamo nepalankumo"... Jis buvo įsitikinęs, kad būtent dėl šios priežasties jam buvo tiesiog neįmanoma patekti į kolegiją. Tikriausiai jis buvo teisus... O patekti į Freiburgo universiteto Teologijos fakultetą jam nebuvo sunkumų64. Taigi atsinaujino dėl įvairių priežasčių neįgyvendinta jo jaunystės svajonė. Ir tik dabar, po tiek metų vargo, netekčių, nusivylimų prelato Juro dėka ši svajonė galėjo tapti realybe. Tačiau ... netrukus po šio svarbaus apsisprendimo iš Amerikos jį pasiekė „netiesioginė ir jau kiek pasenusi žinia", kad jo žmona gyva65. Jo apsisprendimui ši žinia, nors ji ir buvo „netiesioginė" bei „pasenusi", tapo lemtinga. Vėliau savo filosofinėje biografijoje jis parašys: „Mano gyvenimą valdo kažkokia priešingybė: netapti tuo, kuo norėjau, o tapti tuo, kuo nė negalvojau"66... Jis nedelsdamas parašė žmonai laišką, kurį, nedrįsdamas siųsti iš Vokietijos, siuntė per Ameriką, bet jo draugai, pasak Maceinos, šį laišką sunaikino, patardami jam „turėti kantrybės"67. Tačiau, neturėdamas kantrybės, jis vis dėlto bandė susekti savo šeimos pėdsakus... Gal žinios apie šeimą buvo netikros ir išties „pasenusios"?.. Tačiau rasti šeimos pėdsakų jam ilgai nepavyko...

O tuo metu jo gyvenimas buvo įėjęs į tam tikrą vagą, kuri jam tapo jau beveik įprasta. Persikėlęs gyventi į Freiburgą, Maceina su jam būdingu atkaklumu tris semestrus studijavo teologiją Teologijos fakultete. Jis tikėjosi patirti kažką naujo, jam dar nežinomo šioje srityje, įsigilinti į dogmų esmę, bet, greitai supratęs, kad vokiečių teologų dėstymas jam nėra įdomus, nes „jie nagrinėja daugiau dogmų istoriją, o ne pačią dogmą", pasitraukė iš studentų gretų ir atsidavė saviems darbams. Tačiau atrodo, kad jo užsidegimą studijuoti teologiją visų pirma atšaldė ne kas kitas, o žinia, nors ir ne visai tikra, kad jo šeima gyva... Taip susiklosčius aplinkybėms, jo teologinės studijos neteko prasmės - jis negalėjo tapti kunigu-teologu. O būti „teologu pasauliečiu" žinių jam tikrai pakako... Manyčiau, kad jam jų pakako ir tam, kad taptų kunigu. Tačiau šiuo atveju, matyt, jis ne tik siekė žinių, bet ir norėjo įrodyti savo skriaudėjams savo neginčytiną teisę rašyti „teologinėmis temomis", tapti, kiek tai įmanoma, pavyzdingu kunigu-teologu, juo labiau, kad jo laikais buvo nemažai tikrai menkai išprususių kunigų, kurie niekuo nesidomėjo ir nieko neskaitė, nors ir užėmė nemenkas pareigas bažnytinėje hierarchijoje... Tačiau jam nebuvo lemta tapti kunigu...

Sprendžiant iš jo laiškų, rašytų 1951 metais, Maceina vis dėlto buvo patenkintas tuometiniu savo gyvenimu. Ir tai visiškai suprantama. Po tiek metų vargo, nelaimių, skriaudų jam pagaliau atsirado galimybė ramiai, niekieno nekliudomam dirbti tą darbą, kuris visada jį viliojo. Tais metais jis save vadino Privatgelehrter, t. y. laisvu mokslininku, ir sakė, kad „tai pati geriausia 'profesija', nors labai netikra ir nesaugi, nes gali ateiti diena, kada šis 'Privatgelehrter' neturės duonos kąsnio"68.

Tačiau „duonos kąsnį" prelato Juro dėka jis visada turėjo. Ir nors finansiškai jis buvo priklausomas nuo kitų ir tai jį slėgė, tačiau dvasiškai jam buvo „puiku", nes būtent šioje dvasinėje srityje jis iš tikrųjų buvo nuo nieko nepriklausomas ir galėjo dirbti taip, jo žodžiais tariant, kaip išmano, ir tai, ką išmano. Jis labai pasitikėjo Dievo Apvaizda, kuri ligi šiol jo neapvylė. Kristaus tiesa - „ieškokite visų pirma Dievo Karalystės ir Jo teisybės, o visa kita bus Jums pridėta" - tapo jo asmenine nuostata, kuria jis vadovavosi visą savo gyvenimą, neieškodamas sau naudos ir pasitenkindamas tuo, ką kiti geraširdžiai duoda ir tik išskirtiniais atvejais prašydamas pats, kad jam duotų. Jis ieškojo „Dievo Karalystės ir Jo teisybės" mąstydamas, o savo mintis dėstydavo savo raštuose. Jis dirbo „visą laiką, ištisas 16 valandų, išskyrus miegą"69, o žiemą - ir naktimis. Tik retkarčiais jis nuvažiuodavo į Miuncheną aplankyti Grinių, kartais į Pfu-lingeną pas Brazaičius. Neužmiršo Maceina ir vokiečio ūkininko Hofmanno šeimos, kuri jį priglaudė per karą, beveik kiekvienais metais aplankydavo juos, o kartais, pasiėmęs darbo, ten ir vasarodavo. Būtent Brebersdorfe 1950 m. vasarą jis parašė (tiesa, tai buvo tik juodraštis) „Niekšybės paslaptį"...

Atsipalaidavęs nuo visuomeninių pareigų ir persikėlęs į Freiburgą, Maceina, atrodo, net karštligiškai puolė į darbą. Be seniau parašyto „Didžiojo inkvizitoriaus", per vienerius metus, 1950 m., jis užbaigė, tiksliau, beveik parašė visą (anksčiau jis buvo parašęs tik 40 puslapių) „Jobo dramą", „Niekšybės paslapties" juodraštinį variantą (tada šią studiją jis buvo pavadinęs „Mysterium iniquitatis"), galutinai parengė vokišką „Didžiojo inkvizitoriaus" variantą, be viso to, Maceina buvo parašęs savo planuotos studijos „Kaltė ir atgaila" du skyrius. Vienas jų, pavadintas „Nusidėjėlio tragika", buvo išspausdintas „Aiduose"70, tik praėjus šešeriems metams nuo jo parašymo. Šios studijos, kuri pagal pradinį jo sumanymą turėjo sudaryti trečiąjį „Cor inąuietum" ciklo tomą, pagrindą sudarė Fiodoro Dostojevskio romanas „Nusikaltimas ir bausmė". Tačiau ir tai buvo ne viskas, ką jis sugebėjo padaryti per tuos vienerius metus... Išsamų padarytų darbų aprašymą Maceina nusiuntė savo „palaikytojui" Pranciškui Jurui 1950 m. gruodžio 14 d.71 Tai buvo tam tikra Maceinos ataskaita savo globėjui, jo garbės reikalas -parodyti, kad ne veltui jis valgo svetimą duoną, jis ją sunkiai uždirba... Per vienerius metus Maceina parašė 1144 puslapius!.. „Knygas rašyti ir jas leisti dabar yra tikra auka. Bet jos reikia, kad ir Dievas, ir žmonės nesakytų, jog rūpinomės tik duona, o pamiršome Viešpaties žodį"72... Mano galva, tokia auka yra reikalinga ir mūsų laikais, juk niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai garbingiausias profesorius, vienas iš šviesiausių Lietuvos protų, būdamas brandaus amžiaus, lopydavo savo vieninteles kelnes, nes neturėjo pinigų įsigyti naujoms, kad galėtų pasirodyti tarp žmonių. „Už savo raštus aš nieko negaunu"... Tačiau ne tai jam buvo svarbu, jam rūpėjo kita: „Jeigu aš pasiliksiu Europoje, tai ne todėl, kad man čia lengviau, bet todėl, kad čia galiu savai Tautai (išskirta mano - T. M.) sudėti šitą dvasinę savo auką, be kurios mūsų mintis suskurs galutinai"73. Pranašiški žodžiai... Tačiau būtent todėl Maceinai buvo taip svarbu pasilikti prie savo raštų. O pasilikti Europoje Maceina apsisprendė jau nuo Niurtingeno laikų ir šį apsisprendimą galutinai patvirtino 1951 m. pabaigoje. Kas gi dar lėmė šį jo apsisprendimą? Juk jau 1950 m. iš Vokietijos emigravo daug lietuvių, Freiburge jų išvis nebeliko, išskyrus tris kunigus. Iš Maceinos draugų Vokietijoje liko tik keletas... Lietuviai masiškai traukė į Ameriką, pasak Maceinos, į šalį, „kur duonos gundymas yra tobulai pavykęs", todėl, nors ir daugelio buvo įkalbinėjamas vykti kartu, jis nepasidavė „gundytojams" ir pasiliko ten, kur dar buvo „daug dvasinės jėgos"... Tačiau ilgainiui jis nusivils ir Europa...

Maceinos kūrybiniai planai buvo milžiniški. Be minėtų jau parašytų ir ruošiamų dalykų, jis pradėjo „knibinėti" knygą apie šv. Pranciškų, kurią užsakė pranciškonai (ši knyga, pavadinta „Saulės giesmė", buvo išleista 1954 m.). Jo artimiausiuose planuose buvo ir knyga „Žmogdievis", kurioje jis norėjo išdėstyti bedievybės filosofiją. Be to, jis kaip ir visada (gal kiek mažiau negu 1946-1949 m.) plačiai bendradarbiavo periodinėje spaudoje, jausdamas pareigą paremti ypač „Aidus" bei „Ateitį", nes, jo nuomone, būtent šie leidiniai formavo lietuvių ateitį. Buvo ir dar vienas jam svarbus reikalas - galutinai parengti Lietuvių Fronto programą, kuri turėjo pasirodyti 1952 m. Šiam darbui, kaip jau buvo minėta, Maceina skyrė tikrai nemažai laiko, nes buvo įsitikinęs, kad jų, tremtinių, vienas svarbiausių tikslų yra ruošti pamatus Lietuvos ateičiai. Nemažai rūpėjo jam ir užsitęsęs ginčas tarp dviejų pagrindinių katalikų organizacijų -krikščionių demokratų ir frontininkų. Todėl po ilgo bei aštraus susirašinėjimo su prelatu Ladu Tulaba Maceina sutiko parengti krikščionių demokratų ir Lietuvių Fronto vieningos partijos projektą, nors jam pačiam dviejų katalikų partijų buvimas buvo visiškai priimtinas, o tomis sąlygomis net ir neišvengiamas...

Pasiilgęs stovyklose vienatvės ir tylos ir radęs tai Freibur-ge, Maceina buvo beveik laimingas, galėdamas niekieno nekliudomas kurti. Pirmieji ketveri metai Freiburge Maceinai, palyginti su kitais, buvo ramūs, išskyrus visokius nesklandumus, susijusius su knygų išleidimu, amžiną ginčą tarp krikščionių demokratų ir frontininkų, silpną sveikatą, kuri kartkartėmis pasireikšdavo įvairiausiomis ligomis, šeimos ilgesį bei slegiančią nežinomybę. Tačiau net ir ši realiatyvi ramybė tęsėsi palyginti neilgai. Ir šį kartą ne kas nors kitas, bet pats Maceina ją sutrikdė...

Metai bėgo, dėl neaiškios šeimyninės padėties Maceina negalėjo įgyvendinti savo jaunystės svajonės. Atrodo, kad jis netgi visiškai apsiprato su mintimi, kad jam niekada neteks tapti kunigu. Tačiau, kad ir kaip ten būtų, reikėjo išsklaidyti šią slegiančią nežinomybę, kuri trukdė jam dirbti ir pastatė jį į dviprasmišką padėtį. Taigi reikėjo kažką daryti, kažką sugalvoti, nes nuo jo šeimyninės padėties priklausė jo paties tolimesnis gyvenimas. Ir Maceina sugalvojo. Pasinaudojęs savo buvusio dėstytojo Vinco Mykolaičio-Putino 60-ies metų sukaktimi (tai buvo 1953 m.), jis parašė jam sveikinimą ir nurodė savo adresą, tikėdamasis, kad Putinas („jei jis dar nėra savo dūšios bolševikams pardavęs") jo adresą pasistengs perduoti jo žmonai, jei ji gyva, o jei su ja kas nors atsitiko, jam apie tai praneš. Maceina tuomet ir manyti nemanė, kad šis laiškas jam reikš „kryžiaus kelią"74... Po kelių mėnesių tylos jis pagaliau gavo ilgai lauktą žmonos laišką, pasirašytą konspiracijos sumetimais svetima pavarde. Taigi Maceina įsitikino, kad visa jo šeima, išskyrus žmonos tėvus, gyva, gyvena Kaune, bet verčiasi labai sunkiai. Sužinojęs apie sunkią šeimos padėtį, Maceina, nors ir pats gyveno labai kukliai, vos sudurdamas galą su galu, tuoj pat ėmė siųsti į Lietuvą siuntinius. Jis padėdavo šeimai kiek galėdamas - siuntė drabužius, vaistus, batus - viską, ko tik prašydavo žmona. Ši pagalba šeimai nutrūko tik jam mirus... Taigi ryšys su šeima buvo užmegztas. Susirašinėjimas prasidėjo 1954 m. pradžioje ir su pertraukomis truko ligi Maceinos mirties...

1955 m. spalio ,23 d. po dešimties metų išsiskyrimo įvyko pirmas ir paskutinis Antano Maceinos ir Julijos Maceinienės susitikimas. Šis susitikimas buvo išties dramatiškas...

Daugelį metų Maceina karštai meldė Dievą, kad Jis išsaugotų jo šeimą. Šeimai atsiradus, jis patyrė didelį ir neabejotiną džiaugsmą, bet kartu, kaip atrodo (nors tai ir skamba šiurpokai), lyg ir nusivylimą, nes po žmonos laiško pasidarė visiškai akivaizdu, kad neliko nė menkiausios vilties bei galimybės (o mums visada svarbu turėti galimybę, nors galime ja ir nepasinaudoti) išsipildyti jo jaunystės svajonei, lygiai kaip ir įgyti neginčytiną teisę tapti „teisėtu" teologu. Tačiau, nepaisant šių likimo vingių, Maceinos padėtis tapo daug aiškesnė, nors dviprasmiškumas išliko: dabar jis, turėdamas šeimą, jos lyg ir neturėjo. .. Tačiau būtent šeima tapo jo nuolatiniu rūpesčiu ir kančia... Išoriškai jo gyvenimas lyg ir nepakito - jis, kaip ir anksčiau, daug rašė -1953 m. pabaigoje pradėjo rašyti naują veikalą apie Mariją Dievo Motiną. Jis davė įžadą parašyti knygą švč. Mergelės Marijos garbei dar karo metais, kai, stovėdamas ant bedugnės krašto, jis karštai maldavo Jos pagalbos ir jos iš tikrųjų sulaukė. Dabar jis jautė, kad atėjo laikas savo pažadą ištesėti, tuo labiau, kad 1954-ieji buvo sukakties metai. 1954-aisiais sukako 100 metų nuo Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo. Kunigas dr. Gaida-Gaidamavičius teigė, kad mąstyti apie Dievo Motiną Maceina pradėjo „nuo pat savo studijų dienų. Jis mąstė apie Ją būdamas Gižų seminarijoje, vėliau Kauno V. D. universitete kaip studentas ir profesorius, pagaliau mąstė jis apie Ją kaip tremtinys Vokietijoje"75. Tačiau atrodo, kad šis kunigo pastebėjimas, nors ir teisingas, bet nėra visai tikslus. Manyčiau, kad mąstyti apie Dievo Motiną Maceina pradėjo daug anksčiau. Nereikėtų pamiršti, kad Maceinų šeima buvo labai religinga ir ji, kaip ir visa Lietuva, ypač gerbė Švenčiausiąją Dievo Motiną kaip lietuvių tautos globėją. Taigi nenuostabu, kad Maceina, anksti netekęs motinos, savo ypatinga meilę atidavė švč. Mergelei Marijai, kurios šviesus paveikslas užpildė tą tuštumą, kuri apsupo jį po motinos mirties. Kadangi antroji tėvo žmona Katerina nesugebėjo atstoti jam tikros motinos, jis visą savo meilę atidavė Tai, kuri tapo visos žmonijos Didžiąja Užtarėja ir Pagalbininke, ypač nelaimėse bei varguose. Būtent todėl savo teologinėje studijoje „Didžioji Padėjėja" (1958) Maceina sugebėjo „ne tik perteikti tradicinę teologinę doktriną apie Mariją, bet ir filosofiniu žvilgsniu pagauti bei perteikti Jos esmę. (...) Lietuvių raštijoje tai pirmas tokio pobūdžio marijologinis veikalas. (...) Rašančiam apie Mariją, reikia gilaus išmanymo (išskirta mano - T. M.)"76. O Maceina tokį „išmanymą" tikrai turėjo . Sunku nepastebėti, kad Maceinai ypač rūpėjo krikščioniškosios moterystės esmė bei prasmė, jos sakramentinis pobūdis, skaistybės bei nekaltybės problemos, celibatinė moterystė. Dar būdamas studentas jis ne kartą yra rašęs apie krikščioniškąją moterystę „Ryte", „Naujoje Vaidilutėje", kituose leidiniuose. Šioms problemoms bei jų apmąstymui skirti ir visi jo 1933 metų laiškai iš Liuveno savo sužadėtinei Julijai Tverskaitei. Moterystės problemos visada jaudino Maceiną, gal todėl jos visada buvo jam ir svarbios, ir aktualios, kad šios „didžiosios paslapties" jis taip ir nesugebėjo iki galo įminti... 1937 m. „Židinyje" pasirodė net trys jo dideli straipsniai šia tema77, vėliau - 1948 m. bei 1950 m. „Aiduose" (ir ne tik „Aiduose") ši tema vėl suskambėjo ir galiausiai ją vainikavo jo studija „Didžioji Padėjėja". Joje, be kita ko, galima justi, jog autorius ilgisi Moters idealo ir liūdi jo neradęs kasdieniniame gyvenime, bet kartu ir džiaugiasi žinodamas bei patirdamas, jog šis idealas yra įkūnytas Dievo Motinoje - švč. Mergelėje Marijoje. Tačiau ypatingas pakilimas bei džiaugsmas, kurį Maceina patyrė rašydamas šią knygą, nes ji buvo rašoma „daugiau širdimi negu protu", greitai išnyko. Jis dingo tada, kai su knyga susipažino aukštieji dvasininkai -cenzoriai ir, kaip tai ne kartą yra buvę, vėl pradėjo priekaištauti Maceinai, kam jis, pasaulietis, kišasi ne į savo sritis. Šis nuolatinis nuo pirmųjų jo straipsnių prasidėjęs kai kurių dvasininkų (o jų visada buvo nemažai) nepasitenkinimas ilgainiui vis augo. Maceina turėjo nemažai rūpesčių bei nemalonumų dėl „Jobo dramos", vėliau dėl „Saulės giesmės", o 1955 m. - dėl „Didžiosios Padėjėjos", nes, kaip rašė prof. Eretas, „nepasitikėjimo [kilusio dėl Maceinos pažiūrų - T. M.] šešėlis palietė ir jo veikalus"78. Ir nors Maceina tarp dvasininkų turėjo garbingų užtarėjų - galima paminėti kun. Stasį Ylą, kun. dr. Petrą Celiešių, vysk. Praną Padalskį, kun.Vytautą Bagdanavičių, - matyt, puldinėjančių bei formuojančių nuomonę vis dėlto buvo daugiau. Maceiną ištiko didelė vidinė krizė; apimtas gilios depresijos ir nusivylimo jis nusprendė niekada daugiau nerašyti teologinių straipsnių bei knygų lietuviškai. „Rašysiu lietuviškai iš literatūros srities, o vokiškai iš teologijos. Tada būsime visi ramūs: nes Maceina nebeerzins jų savo straipsniais (vokiškų jie neskaitys, kaip jų neskaito ir dabar), ir aš pats, nes nereikės gadinti nervų, skaitant priekaištus arba laiškus, kuriuose šie priekaištai daromi"79. Tačiau visiškai atsisakyti rašyti teologiniais klausimais gimtąja kalba jis nebegalėjo, lygiai kaip ir atsiriboti nuo religinių problemų, nes buvo giliai įsitikinęs, kad kiekvienas žmogaus gyvenimo klausimas yra religinis klausimas ir, išmąstytas ligi galo, yra suvedamas į santykį su Dievu. Ir nors religija, kaip prisipažino Maceina prel. Jurui, nebuvo virtusi jo gyvenimu80, nes jis netapo kunigu, bet ji perskverbė visą Maceinos gyvenimą - jo mintis, pasaulėžiūrą, darbus... Negalima nuneigti, kad visi nemalonumai, kuriuos jis patyrė „iš Bažnyčios tarnų", dažni puolimai bei priekaištai paliko gilų pėdsaką tolesniame Maceinos gyvenime - jis vis atsargiau vadino save teologu, kol pagaliau atrado tinkamą bei tikslų teologijos, kuria jis užsiima, apibrėžimą. Jo teologija - tai kalba apie Dievą. Jis buvo filosofas, kalbantis apie Dievą. Filosofas bei teologas jame nebuvo per-siskyrę, kaip nebuvo persiskyrę žinojimas ir tikėjimas. Šiandien mes galime apgailestauti, kad naujoji popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika „Fides et ratio" („Tikėjimas ir protas"), kurioje yra apibrėžtas tikėjimo ir proto santykis, pasirodė tik dabar, nes jei tokia enciklika būtų pasirodžiusi Maceinos laikais, jis tikrai būtų išvengęs visų tų nemalonumų, kuriuos jam teko pernelyg skaudžiai išgyventi. Minėtoje enciklikoje popiežius Jonas Paulius II teigia, kad teologui, kuris atsisako filosofijos, gresia pavojus „užsidaryti menkai su tikėjimo samprata derančiose mąstymo struktūrose"81, todėl jis pabrėžia, jog būsimiems kunigams ir teologams yra būtina gauti gilų filosofinį išsilavinimą, nes be proto nėra nei tikro tikėjimo, nei žmogiškumo, turinčio kūrybinės galios. Tad tikrai gaila, jog ši enciklika pasirodė tik dabar, bet kartu ir džiugu, kad ateinančios filosofų bei teologų kartos tikriausiai bus apsaugotos nuo neteisėtų puolimų, neteisingos ir įžeidžiančios kritikos - visų tų nemalonumų, kuriuos savo laiku teko patirti Maceinai.

Dažni išgyvenimai bei nusivylimai negerino jo ir taip silpnos nuo vaikystės sveikatos, gydytojai patarė jam keisti gyvenimo būdą. „Bet kaipgi aš jį galiu pakeisti? Tai reikštų pakeisti savo darbą, o to aš negaliu"82. Norint sustiprinti sveikatą, jam buvo reikalingos geresnės gyvenimo sąlygos bei geresnis maitinimas.

Dosnus prelatas Juras - šis „žilagalvis tėvelis" ir čia neliko nuošalyje. Tik prelato Juro dėka 1954 m. pavasarį Maceina įgijo naują nuosavą dviejų kambarių butą. Ir kadangi pats neturėjo galimybės užsiiminėti savo „ūkeliu" - tam nebuvo nei laiko, nei sveikatos, nei noro, - jam prireikė padėjėjos. Maceina pasikvietė šeimininkauti moterį iš tos pačios katalikiškos vokiečių ūkininkų Hofmannų šeimos, kuri jį priglaudė karo metais, kai jis pabėgo iš subombarduoto ir žuvusio Viurcburgo. Maceina puikiai žinojo, kad pasikvietęs šeimininkę jis sulauks daug apkalbų ir įvairiausių įtarinėjimų, tačiau tuščios apkalbos jo nebaugino. Jis jau patyrė tiek daug skriaudų, kad šios apkalbos -dar viena skriauda - niekaip negalėjo nei ką nors pakeisti, nei ypatingai apsunkinti jo gyvenimo.

Po 1955 m. pavasarį patirtos krizės, kurią sukėlė nemalonumai dėl „Didžiosios Padėjėjos", Maceinos laukė dar viena krizė, turbūt sunkiausia iš visų patirtų. Ją sukėlė jo žmonos apsilankymas Freiburge 1955 m. spalio 23 d.83 Apsiribosiu pasakydama, kad Julijos Maceinienės apsilankymo tikslas buvo grąžinti Maceiną į šeimą, taigi - į Lietuvą. Žinia, Antanas Maceina principingai griežtai atsisakė sugrįžti į Sovietų Lietuvą... Reikia pabrėžti, kad Maceinienės apsilankymo Vokietijoje aplinkybės buvo gana sudėtingos ir painios; paviršutiniškai žiūrint, jos gali sukelti tam tikrų nepageidautinų ir neteisingų įtarimų. Norint išsklaidyti galimus įtarimus, šiam susitikimui bus skirta pakankamai dėmesio kitoje šios knygos dalyje...

Taigi susitikimas įvyko ir paliko gilų pėdsaką visame tolimesniame Antano Maceinos gyvenime ir net, manyčiau, uždėjo savotišką antspaudą ant jo vėliau parašytų veikalų... O jo gyvenimas svečioje šalyje, „drebinamas" iš visų pusių, vis dar

niekuo ir niekaip nebuvo užtikrintas. Ši netikrybė kartais „išmušdavo" iš pusiausvyros net ir tokį dvasiškai stiprų žmogų kaip Maceina. Jis vis labiau pavargdavo, dažnai sirguliuodavo. Jam labai norėjosi kažko tikresnio, tvirtesnio. Ir nors nutolęs nuo visuomeninių darbų Maceina tapo, kaip jis save apibūdino, „dvasiškai nepriklausomas", vis dėlto finansinė priklausomybė su amžiumi pradėjo jį vis stipriau slėgti, nepaisant to, kad jis turėjo rimtą pasiteisinimą savo ilgus metus trukusiam „elgetavimui". Elgetavimą Maceina apmąsto viename savo studijos „Saulės giesmė" nemažame skyriuje, kuris taip ir pavadintas -„Elgetavimas". Kai kurias mintis, išdėstytas šiame skirsnyje, galima pritaikyti ir pačiam Maceinai. Priimdamas finansinę paramą iš kitų rankų, visų pirma iš prelato Juro, Maceina save atvirai vadino tai „ubagu", tai „elgeta". „Jau daug metų esu elgeta, kurio žemiškas išlaikymas yra sudėtas į kitų rankas", - liūdnai konstatuoja jis. Tačiau sekdamas šv. Pranciškaus pavyzdžiu jis buvo tikras (ar bandė save įtikinti?), „kad išmalda yra palaiminta ir tam, kuris ją duoda, ir tam, kuris ją ima. Tam, kuris ją duoda, todėl, kad jis įsijungia tuo į Dievo Apvaizdos veiksmus; tam, kuris ją ima, todėl, kad jis tuo būdu apreiškia pasitikėjimą šia Apvaizda"84. Jis buvo įsitikinęs, kad būtent prelato Juro asmenyje jam apsireiškė dieviškoji Apvaizda, nes Juras buvo tas, kuris duoda, nes gauna. Tačiau Maceina netapo šventuoju, net ir sekdamas šv. Pranciškaus pavyzdžiu, jis buvo tik žmogus, kuriam rūpėjo jo rytdiena, jo paties uždarbis ir tolesnio gyvenimo aprūpinimas ir kuriam vis sunkiau buvo gyventi priimant išlaikymą „iš kitų rankų", net ir iš labai mylinčio jį prelato rankų. Jis labai nenorėjo, kad kiti juo rūpintųsi, ypač jei jis pasidarytų nedarbingas, „bet vis dėlto pasaulyje jam tektų dar tebevegetuoti". „Štai šitokio atvejo norėčiau išvengti. Nes vis labiau įsitikinu, kad Kristaus įsakymas „mylėk savo artimą kaip pats save" praktiškai reiškia „nebūk savo artimui našta". Man atrodo, kad šį - tegu ir negatyvinį - principą išvysčius būtų galima sukurti ištisą etiką (išskirta mano - T. M.)..."85 Manyčiau, Maceina sukūrė savo etiką, nors jos ir neišvystė. Tačiau tikrai vertėtų ties ja sustoti ir ją patyrinėti.

Taigi tolesnis materialinis pragyvenimas tapo Maceinos rūpesčiu. „Mes visi rūpinamės", - teigė jis, kalbėdamas apie tai, kad šis rūpestis, tapęs pagrindiniu žmogaus gyvenime, „paglemžia žmogaus būtybę". Maceinos „būtybės" jis tikrai ne-paglemžė, tačiau privertė galvoti, kaip užsidirbti pragyvenimui... Maceina, rašydamas užsakytus straipsnius lietuviškai bei vokiškai spaudai, uždirbdavo šiek tiek pinigų, be to, gaudavo Baltų instituto86, kurio tikruoju nariu buvo nuo jo įkūrimo, stipendiją, bet šių pinigų jam neužtekdavo. Tai buvo išties maži pinigai. Iš „Aidų" už savo apžvalgas bei straipsnius jis gaudavo 20 JAV dolerių, iš „Draugo" - 5 ar 10, vienu metu pranciškonai jam siuntė kas antrą mėnesį honorarą - po 50 dolerių (dažnai vėluodami)... Tačiau ar gali savo raštais daug uždirbti filosofas arba rašytojas, nerašydamas komercinio ar konjunktūrinio šlamšto?.. Tad teisus buvo Maceina, sakydamas, kad knygas (be abejonės, jis turėjo omenyje „rimtą" literatūrą) rašyti ir jas leisti yra tikra auka... Jis ir aukojosi, tačiau, nenorėdamas tapti kitiems našta, stengėsi ir pats užsidirbti. Tačiau norėdamas užsidirbti, jis turėjo, kaip rašė dar 1940 m. savo dienoraštyje Julija Maceinienė, „prasimušti", t. y. užimti tam tikrą padėtį visuomenėje. O tai reiškia - eiti tokias pareigas, už kurias gerai mokama. Jam, svetimšaliui, svečioje šalyje tai buvo ypač sunku. Ir tik

savo atkaklumo, kantrybės, puikaus išsilavinimo, nepriekaištingo vokiečių kalbos mokėjimo dėka jis galų gale „prasimušė". Šia prasme jam buvo labai naudingas jo veikalo „Der Grossinquisitor" („Didysis inkvizitorius") pasirodymas vokiškoje visuomenėje, turėjo reikšmės ir jo straipsniai bei paskaitos vokiečių kalba87, ir 1955 m. išėjusi „Das Geheimnis der Bosheit" („Niekšybės paslaptis"). Šios publikacijos, kaip rašė Eretas, praskynė Maceinai kelią į vokiečių akademinį pasaulį. 1956 m. _ Freiburgo universitetas pakvietė Maceiną dėstyti rusų filosofiją, kurią Maceina puikiai išmanė. Susidomėti rusų filosofija, kaip jau buvo minėta, dar studijų Kaune laikais Maceiną paskatino jo mokytojas prof. Stasys Šalkauskis. Laikui bėgant šis jo susidomėjimas rusų filosofija bei teologija virto giliu šių dalykų pažinimu, kuris atkreipė vokiečių dėmesį į patį Maceiną. „Maceina, - teigė prof. J. Brazaitis, - pirmas iš lietuvių filosofų, suradęs sau nelietuvišką europinę auditoriją. Ir toji auditorija jam parodė reikiamo (išskirta mano -T. M.) dėmesio - ir jo knygoms ir jo paskaitoms..."88 Rusų filosofijai bei Rytų Bažnyčiai Maceina buvo ne tik neabejingas, bet ir jų veikiamas. Atrodo, kad rusų filosofų pasaulėjauta buvo artima jo pasaulėjautai. Maceiną traukė mįslinga rusiškoji dvasia... Tačiau rusų filosofijos įtaką patyrė ne tik Maceina, bet ir kiti žymūs lietuvių ideologai bei filosofai, pavyzdžiui, prel. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, Stasys Šalkauskis bei kt. Maceina buvo tikras, „kad lietuviškoji filosofija išaugo iš Solovjovo". Taigi, Maceinos manymu, lietuviškosios filosofijos šaknys glūdėjo rusų filosofijoje. Todėl nenuostabu, kad Maceina buvo rimtai susidomėjęs ne tik rusų filosofija, bet ir stačiatikių kristologija, rusų literatūra bei menu.

Laikui bėgant jo domėjimasis rusų filosofija bei teologija ne tik nesumažėjo, bet priešingai, - dar labiau sustiprėjo. Būdamas tremtyje Maceina savarankiškai išmoko rusų kalbą vien dėl to, kad galėtų skaityti originalo kalba ir sykiu geriau suprasti bei pajusti rusų mąstytojus, poetus, rašytojus... Kartais atrodo visai dėsninga, kad 1956 metais Freiburgo universiteto vadovybė pakvietė Maceiną dėstyti rusų filosofiją, o kiek vėliau jam buvo pasiūlyta dėstyti ir marksistinę filosofiją...

Freiburgo universitete Maceina pradėjo dėstyti 1956 m. gegužės 1 d. Pradėtas po labai ilgos pertraukos darbas universitete (kiek ironiškai jo pavadintas „daugiau garbės pareiga") labai jį alino, nors jis teturėjo 2 valandas per savaitę. Tai visai suprantama, nes jam reikėjo dėstyti svetima kalba. Be to, Maceinai būdingas atsakomybės jausmas bei sąžiningumas neleido jam pasinaudoti jau seniai įgytomis žiniomis ir vokiško jaunimo neišmanymu - jie „tiek menkai nusimano apie komunizmą ir rusų dvasią, kad net gaila žiūrėti" - bei dėstyti tinkamai (jo supratimu) nepasiruošus. Tad šis pasiruošimas -daug skaityti, rinkti medžiagą, rašyti (savo paskaitas jis visada rašė), taisyti, perrašinėti - pareikalavo iš Maceinos daug laiko ir jėgų. Jis pasidarė irzlus, jo stebėtina kantrybė bei ištvermė pradėjo svyruoti... Sulaukęs keturiasdešimt aštuonerių metų jis vis dar negalėjo užsidirbti pragyvenimui ir sykiu kaip dera padėti savo bevargstančiai Sovietų Lietuvoje šeimai. Žmona vis prašydavo siuntinių, nuolat primindavo jam jo tėvišką pareigą - bent išlaikyti šeimą. Kartais negalėdamas išpildyti paprasto žmonos prašymo, jausdamas savo bejėgiškumą, jis nerimavo, kamavosi ir kartais prisiversdavo paprašyti draugų išsiųsti jo šeimai reikalingų daiktų bei vaistų... Už savo darbą universitete jis negaudavo jokio atlyginimo, jei nelaikysime atlyginimu 220 DM (55 dol.), kurias jam mokėjo už visą semestrą. Jis jautėsi pažemintas, bet buvo priverstas kęsti šį „pasityčiojimą", nes tikėjosi, kad darbas Freiburgo universitete bus naudingas, kaip jis sakė, ateičiai. Jis žūtbūt norėjo įsitvirtinti vokiškoje visuomenėje, lyg nujausdamas, kad jam niekada jau nebeteks dirbti tarp savųjų... Kadangi darbas universitete pareikalavo iš jo daug jėgų ir laiko, tai ir kai kurie anksčiau planuoti darbai, kuriems jis ruošėsi, buvo atidėti į šalį. Neturėdamas laiko ir pinigų, o tik miglotą ateitį, vardan kurios jis dirbo, Maceina „įkliuvo", kaip jis pats sakė, „į savotišką bėdą", nes negalėjo rašyti nei „Aidams", nei Amerikos Balsui Miunchene, nei kitiems leidiniams. O ką jau kalbėti apie sumanytus veikalus, juk visą laiką atimdavo ruošimasis paskaitoms svetima kalba. Įvairiausių sumanymų, pradėtų ir neužbaigtų studijų jis turėjo tikrai nemažai, tačiau ...„kokie keisti žmogaus gyvenimo keliai ir kaip viskas darosi atvirkščiai, negu esi ketinęs bei planavęs"89. Iš tikrųjų viskas „pasidarė atvirkščiai", negu jis ketino bei planavo. Dar 1950 m. Maceina buvo sumanęs parašyti veikalą „Kaltė ir atgaila" pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė", o 1951 m. -veikalus „Žmogaus kova su Dievu" pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines" bei „Keliai į Dievą" ir jais užbaigti ciklą „Cor inquietum". Tačiau šį sumanymą pavyko įgyvendinti tik iš dalies... Jo planai pradėjo keistis jau 1950 m., kai Maceina įsipareigojo parašyti studiją „Mysterium inqiuitatis" (pirmasis studijos, kurios pagrindu tapo Vladimiro Solovjovo „Trumpa apysaka apie antikristą...", pavadinimas, vėliau ji buvo pavadinta „Niekšybės paslaptis") ir taip pagerbti žymaus rusų filosofo Solovjovo, po kurio mirties 1950 m. vasarą buvo praėję 50 metų, atminimą. Maceinos ateities planuose kaip svarbiausieji jo gyvenimo darbai buvo įrašyti - „Žmogaus filosofija" ir „Evangelijų filosofija". „Jeigu man pavyktų juos įvykdyti, tuomet ramiai tarčiau: „Nunc dimitis servum tuum, Domine"90"91. Bet prieš tai, pasak jo, jis turėjo parašyti nemažai kitų knygų... Tačiau, pradėjęs dirbti universitete, saviems darbams jis nebeturėjo laiko. Tai jį be galo liūdino, nes daug sumanymų dėl nepalankių sąlygų - tam tikra prasme dėl priverstinio dėstytojavimo - liko neįgyvendinta. Iš jų norėtųsi paminėti prelato Juro pasiūlytą studiją „Didysis įstatymas" apie meilės įsakymą ir jo reikšmę žmogaus gyvenime, paties Maceinos sumanytą studiją apie Kristaus pirmtaką šv. Joną Krikštytoją... Įdomu tai, kad net ir gilios krizės metu (1955 m.), kai Maceina buvo eilinį kartą įskaudintas dvasininkijos (jo grynai teologinės studijos „Didžioji Padėjėja" cenzorių kritikos), jis buvo sumanęs rašyti daugybę naujų veikalų, tik vokiškai. Tai veikalas „Mamonna" apie turto vaidmenį išganymo istorijoje, vokiškas anksčiau sumanytos studijos apie bedievį žmogų variantas ir, pasak Maceinos, išsami istorijos teologija, kuri turėjo tapti atsakymu „mūsiškiams teologams". Deja, visi išvardyti veikalai, taip pat ir „Žmogaus filosofija" bei „Evangelijų filosofija", taip ir liko neįgyvendintais jo ateities planais. Kai kurios iš minėtų knygų buvo pradėtos, jų bendras sumanymas atsispindėjo Maceinos straipsniuose, bet užbaigtu pavidalu nė viena iš jų, išskyrus „Niekšybės paslaptį", taip niekada ir nepasirodė. Tačiau pasirodė kiti darbai - vertingi ir nusipelnę visokeriopo dėmesio, kuris nebuvo pakankamai atkreiptas netgi iki šiol... Beje, norėtųsi išskirti ir sykiu atkreipti skaitytojo dėmesį į vieną nepaprastai įdomų prelato Juro pasiūlymą Maceinai, kurio šis nepriėmė. Tačiau šiuo atveju reikšmingas ne tiek pats pasiūlymas, kiek atsisakymas jį priimti, tiksliau, jo motyvai. Tris kartus - 1956 m., 1962 m. ir 1973 m. gana primygtinai prelatas siūlė Maceinai parašyti „Aštuonių palaiminimų92 knygą", tačiau Maceina, iš pradžių prisipažinęs, kad pasiūlymas jį labai sudomino, vėliau ilgai delsęs bei svarstęs, vis dėlto tvirtai atsisakė išpildyti Juro prašymą. Kodėl? Savo motyvus Maceina labai aiškiai išdėstė prelatui Jurui laiške, rašytame 1976 m. birželio 16 d. (įsidėmėkime, kada pagaliau Juras gavo galutinį atsakymą į savo prašymą - po dvidešimties metų!). Šiame laiške Maceina rašė: „Aštuoni Kristaus palaiminimai yra tokie kilnūs bei gilūs savo turiniu, jog jie reikalauja būti gyvenami (išskirta mano - T. M.), o ne tik apmąstomi. Dar daugiau: sėkmingas jų apmąstymas gali būti įvykdytas tik tada, kai jis kiltų iš gyvenimo šiais palaiminimais. Tai aš jaučiau ir tebejaučiu labai aiškiai. Tuo tarpu mano gyvenimas anaiptol nebuvo ir nėra anų palaiminimų išraiška: aš nesu nei romus, nei gailestingas, nei tyraširdis, nei taikdarys (išskirta mano - T. M.). Gal tik vienas vienintelis palaiminimas galėtų man tikti: „Palaiminti, kurie liūdi" (Mt 5,4), nes liūdesys iš tikro yra nuolatinė (išskirta mano - T. M.) mano nuotaika"93. Taigi Maceinai prireikė net dvidešimties metų Juro pasiūlymui apmąstyti ir prieiti prie išvados, kad savo gyvenimu jis nėra nusipelnęs rašyti apie aštuonis Kristaus palaiminimus. „Žmogus turi žinoti, kur yra jo galios riba, ir nemėginti jos peržengti..."94 Tai drąsus prisipažinimas ir labai griežtas savęs ir savo gyvenimo įvertinimas, kuris toli gražu ne kiekvienam pagal jėgas. Manyčiau, kad šis prisipažinimas reiškia nesu vertas apie tai rašyti, taigi esu nepajėgus (tinkamai) tai padaryti. Čia ir yra giluminis savo galių supratimas.

Maceina daug parašė, bet žymiai daugiau buvo sumanęs. Tačiau ne viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Aplinkybės taip pat turi įtakos, ar mūsų sumanymai bus įgyvendinti, ar ne, nes „žmogus ne visais atvejais ir nevisose situacijose yra visagalis"95. O situacijos bei aplinkybės, kuriose ir kuriomis Maceinai teko dirbti, niekada jam nebuvo itin palankios. Todėl reikėdavo atsisakyti sumanymų, o kartais net ir nepadaryti to, ką buvo žadėjęs, kaip tai atsitiko su pažadėtu nauju skyriumi „Marijos veikimas istorijoje", kuriuo jis norėjo papildyti savo „Didžiąją Padėjėją", ir ne tik su juo. Šios aplinkybės trukdė jam dirbti norimą ir mylimą darbą, padarė jį priklausomą: likdamas ubagu, jis, pradėjęs dirbti universitete, neteko tos „dvasiškos nepriklausomybės", kuria po prelato Juro sparnu taip džiaugėsi pirmaisiais savo gyvenimo Freiburge metais. Su neapsakomu kartėliu jis galų gale turėjo pripažinti, kad jam nėra į ką atsiremti: „Į lietuviškąją visuomenę aš atsiremti negaliu, nes ji mano filosofija nesidomi ir jokių perspektyvų senatvei [tuo metu, kai jis rašė šį laišką, jam jau buvo 50 metų - T. M.] iš jos tikėtis negalima", todėl jam ir reikia pačiam „grabaliotis", stengtis užsitikrinti pragyvenimo šaltinį ir apsirūpinti artėjančiai senatvei. Tad kas gi jam belieka, jei saviesiems jis nerūpi? „Belieka tad vokiškoji visuomenė, kuriai reikia ką nors pirma parodyti, kad joje galima būtų kiek nors įsitvirtinti"96. Todėl Maceina, dėstydamas Freiburgo universitete, ir rodė vokiškai visuomenei, ką jis sugeba, negailėdamas tam nei laiko, nei jėgų. Jis imdavosi visokių darbų - prašomas važinėjo po Vokietiją su paskaitomis, skaitė studentų referatus, disertacijas, egzaminuodavo, kiekvienam semestrui ruošdavo naują kursą... Tačiau svarbiausia, ką jis sugebėjo padaryti, tai pritaikyti dėstomus kursus prie savų

darbų. Tą daryti jis išmoko dar dėstydamas Kaune. Maceinos kursai tapdavo jo būsimų darbų pagrindu. Tačiau Freiburgo universitete dėstomų kursų specifika jį ribojo, todėl atitinkamai keitėsi ir jo kūrybiniai sumanymai bei planai. Manyčiau, kad jei jis ir toliau būtų galėjęs dirbti kaip Privatgelehrter, t. y. kaip laisvas mokslininkas, ir nebūtų buvęs priklausomas nuo pinigų, tai jis būtų parašęs, nors gal ir ne viską, ką buvo sumanęs, bet iš tiesų daug daugiau... Maceina buvo ne iš tų žmonių, kurie mėgsta švaistytis žodžiais. Jam buvo be galo sunku ir nejauku, kai jis negalėdavo (visada dėl rimtų priežasčių) išpildyti savo pažado... Dažniausiai tai atsitikdavo dėl ligos, daug rečiau dėl kitų priežasčių... Kartais atrodo, kad jis buvo pedantas, skrupulingai atliekantis savo uždavinius, išpildantis pažadus. Tačiau turbūt tai buvo ne pedantizmas, o tikrų tikriausias sąžiningumas bei nuoseklumas, pasireiškiantis visur -veiksmuose, darbuose, mintyse; tai nuoseklumas, kurį dažnai painioja su pedantizmu... Su amžiumi jis žadėdavo vis atsargiau, dažnai pridurdamas: jei tai padaryti leis sveikata... Tačiau keisčiausia, Maceina, kaip pats yra prisipažinęs, daugiausia padarė sirgdamas...97

Pirmaisiais dėstytojavimo Freiburgo universitete metais moralinį pasitenkinimą Maceinai teikė studentų pripažinimas, kurio jis tikrai greitai sulaukė. Jo paskaitos, kaip ir nepriklausomoje Lietuvoje, pritraukdavo studentų dėmesį ir buvo gausiai lankomos - jose paprastai dalyvaudavo apie 300 klausytojų iš įvairių fakultetų. Studentams patiko jo dėstymo metodas - „problemas spręsti, kaip jos yra savy". Pasisekimas tarp studentų bylojo apie jo greitai augantį populiarumą, kuris neliko nepastebėtas. Nuo 1957 m. rudens Maceina turėjo jau 4 valandas per savaitę ir pagaliau jam buvo pažadėtas pastovus atlyginimas... Nuo 1958 m. Maceina pradėjo dėstyti dialektinį materializmą, o kiek vėliau jis sistemingai išskleidė marksistinės filosofijos pagrindus keliuose kursuose. Darbas jį domino, nes jis suprato, kad „komunistinė filosofija yra sunkesnė suprasti ir kritikuoti, negu paprastai manoma"98. Be to, jis suprato, kad marksistinė filosofija organiškai siejasi su visa rusų filosofija, kuria jis nuo senų laikų ne tik domėjosi, bet ir žavėjosi. Manyčiau, kad būtent marksistinės filosofijos dėstymas ir pelnė Maceinai pripažinimą vokiškoje visuomenėje, kuriai jis atskleidė, pasak prof. Juozo Brazaičio, „sovietinio žmogaus dvasią". Jis buvo pripažintas šios filosofijos žinovu. Tačiau pinigų už tai jis negaudavo, šios filosofijos dėstymas taip ir liko tik jo „įnašu" į ateitį. O pinigų verkiant reikėjo - ir ne tik pragyvenimui, bet ir šeimai, sunkiai vargstančiai sovietų užgrobtoje Lietuvoje ir dar apniktai ligų - sirgo ir negalėjo dirbti Maceinos žmona Julija ir jo vidurinis sūnus Saulius. Maceina kiek tik galėdamas padėdavo savo šeimai: jo prašymu ištikimas šeimos draugas kunigas Stasys Yla nuolat siųsdavo siuntinius vargstančiai Maceinos šeimai iš Amerikos, Alina Grinienė (Jono Griniaus žmona) - iš Vokietijos. Kartais siuntiniai buvo siunčiami ir iš kitų vietų - ištikimas savo numylėtiniui geraširdis prelatas Juras irgi neliko Maceinos bėdų nuošalyje. Julijos Maceinienės vardu buvo siunčiami vaistai, kurių reikėjo ir jai pačiai, ir sūnui Sauliui, drabužiai, medžiagos ir 1.1. Prašyti pinigų sau Maceina negalėjo ir beveik niekada neprašė - jis tik su dėkingumu priimdavo tai, kas jam buvo duodama, bet vardan šeimos jis galėjo nusižeminti ir paprašyti99, nors tai jam buvo labai sunku.

Pasinėręs į darbą universitete, Maceina beveik nieko nerašė, bet jo paskaitos taip pat buvo „įnašas" į būsimus veikalus. Tiesa, jis pradėjo vokiškai rašyti knygą (skaitomo kurso pagrindu) apie sovietinį žmogų ateistą. Tačiau ši knyga pasirodė tik 1969 m. „Sowjetische Ethik und Christentum" („Sovietinė etika ir krikščionybė") pavadinimu. Bet tai ir viskas... Eilėraščių jis irgi nerašė, nors išgyvenimų ir sukrėtimų buvo pakankamai. Tačiau iš šių išgyvenimų jam nekilo poetiška nuotaika - sunki buitis bei buitiniai rūpesčiai užgožė jame slypinčią poeziją. Po ilgų ir didelių vargų 1958 m. pabaigoje, atrodo, rudenį, pagaliau išėjo Maceinos „Didžioji Padėjėja", kurios pasirodymas nesuteikė autoriui ypatingo džiaugsmo, nes ši knyga ne tik „pavėlavo išeiti", kaip pastebėjo kunigas Stasys Yla laiške (1976 m. lapkričio 16 d.) Juozui Eretui, bet ir sukėlė jos autoriui daug kančių. Ir nors Maceinos gyvenimas Freiburge buvo labai įtemptas, bet kartu jis buvo tikslingai orientuotas, nes, kaip atrodo, dėstymas Freiburgo universitete tapo jam paskutine šiame gyvenime galimybe „prasimušti", kuria jis ir pasinaudojo, paaukojęs tam nemažai įdomių sumanymų... Savo gyvenimą šiais paskutiniaisiais metais Freiburge jis vadino „pilku"... Ir tame „pilkame" fone vienu reikšmingiausių įvykių tapo Maceinos susitikimas su savo „žilagalviu tėveliu" - prelatu Pranciškumi Juru. Jų pirmas ir paskutinis susitikimas įvyko Vokietijoje 1958 m. rugsėjo mėnesį ir tapo savotišku atsisveikinimu, nors ir po šio susitikimo jų susirašinėjimas tęsėsi iki pat prelato Juro mirties...

Maceina gyveno uždarą gyvenimą, nepalaikydamas jokio ryšio „net su savojo fakulteto profesoriais". Tai jį kartais liūdino: „Ką gi - pabėgėlis iš Rytų yra antro rango žmogelis... Jam leidžiama dėstyti - tai ir viskas. Bet žmogiškas ryšys - tai jau kas kita. Taip ir gyvenu vienišas be galo"100. Ir tik prof. Zenonui Ivinskiui atvažiavus101 bei apsigyvenus Bonoje jo nelinksmas, priklausomas nuo kitų žmonių bei aplinkybių gyvenimas buvo kiek nuspalvintas. Atrodo, kad geru ženklu jam tapo pakvietimas 1959 m. sausio 20 d. skaityti viešą paskaitą „Sovietinės laisvės dialektika" Miunsterio universitete, nes tų pačių 1959 m. pavasarį Maceina buvo pakviestas dėstyti šiame universitete...
 

 Iš A. Maceinos laiško (1978 m. gegužės 11 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
 A. Maceina. Filosofijos keliu. - Raštai. - T. VI. - Vilnius. -1994. - P. 397.
A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. - Roma. - 1978. - P. 12.
 Plg. A. Maceina. Filosofijos keliu. - P. 398.
 Iš A. Tverskaitės dienoraščio, rašyto Viurcburge 1944 m. gruodžio mėn. (S. Maceinos šeimos archyvas).
6 Iš A. Maceinos dienoraščio, rašyto Viurcburge 1945 m. kovo-bir-želio mėn. Mintys, cituojamos iš jo, buvo užrašytos 1945 m. kovo 23 d. (S. Maceinos šeimos archyvas).
7 Ten pat.
8 Ten pat.
9 Norėtųsi pabrėžti, kad daugelyje straipsnių apie Maceiną pasitaiko netikslumų, susijusių su jo biografijos faktais. Pvz., kun.A. Liuima knygos
Antano Maceinos laiškaiprel. Pranciškui Jurui (Vilnius, 1997 m.) įvadiniame straipsnyje rašo, kad Maceina „1944-1949 m. gyveno Šveinfurt'o.... tremties stovyklose". Iš tikrųjų Maceina 1944 m. stovyklose negyveno, ten jis atsidūrė tik 1945 m. birželio mėnesį.
10 A. Maceinos dienoraštis. -1945 m. kovo 24 d. įrašas. (S. Meceinos šeimos archyvas).
11 Ten pat.
12  Ten pat (1945 m. balandžio 1 d., Velykos).
13  A. Maceinos laiškas (1978 m. kovo 23 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
14  A. Maceinos dienoraštis (1945 m. balandžio 21 d.).
15 A. Maceinos dienoraštis (1945 m. balandžio 1 d., Velykos).
16  J. Grinius. Veidai ir problemos lietuvių literatūroje. - T. II. - Roma. -1977.
17  A. Maceinos laiškas (1978 m. gruodžio 4 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
18  Ten pat.
19  A. Maceinos dienoraštis (1945 m. balandžio 10 d.).
20  Ten pat (1945 m. gegužės 15 d.)
21   Visi Maceinos daiktai, išskyrus rankraščius, kuriuos jis visada nešiojosi „prie savęs portfelyje", žuvo per Viurcburgo bombardavimą.
22  A. Maceinos dienoraštis (1945 m. gegužės 9 d.).
23  Ten pat (1945 m. birželio 2 d.).
24  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 3-as laiškas (1949 m. sausio 18 d.). - P. 25.
25  Ten pat.-P. 30.
26  Lietuvių Fronto organizacija ir taktika. M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas. - F181-97.
27  A. Maceina. 40 metų sukakties temomis. - J laisvę. -1958. - Nr. 15. - P. 13.
28  Ten pat.
29  Ten pat.
30  Ten pat.
31  A. Maceina. Lietuvių fronto organizacija ir taktika. - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas. - F 181-97
32  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - P. 36.
33  S. Yla. Krikščioniškojo humanizmo jilosofas. - Draugas. -1973. - Nr. 41.
34  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - Vilnius. -1997. -3-as laiškas (1949 m. sausio 18 d.). - P. 41.
35  Lietuvių lankymaisi į pavergtą kraštą ir jų nauda tautai (pašnekesys su dr. Antanu Maceina). - Į laisvę. -1968. - Nr. 43. - P. 27.
36  Žr. Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 3-as laiškas (1949 m. sausio 18 d.).
37  Prelato Juro žodžiai
38  A. Maceinos laiškas J. E. vyskupui Brizgiui (1947 m. gruodžio 13 d.). - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas. - F 181-144; Brizgys su Maceina susirašinėjo nuo 1946 m. gruodžio 18 d. iki 1970 m. lapkričio 9 d.
39  A. Maceinos laiškas (1977 m. lapkričio 2 d.) J. Girniui. - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius.- A. Maceinos arhyvas. -F 181-155.
40  V. Brizgio laiškas (1946 m. gruodžio 18 d.) A. Maceinai. - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas. - F181-144.
41  Lietuvių lankymaisi į pavergtą kraštą ir jų nauda tautai (Pašnekesys su Antanu Maceina). - Į laisvę. - 1968. - Nr. 43. - P. 31.
42  Žr . Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - P. 43.
43  A. Maceinos laiškas (1947 m. rugpjūčio 28 d.) vysk. Brizgiui. - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas. - F 181-144.
44  J. Brazaitis. Raštai. - T. IV. - Chicago. - 1983. - P. 357-376.
45  Žr. Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - P. 42.
46  A. Maceina. Kultūrinė demokratija. - Aidai. -1947. - Nr. 8. - P. 344.
47 Į pilnutinę demokratiją. Svarstymai apie valstybės pagrindus. - Į laisvę. - 1958. - Nr. 2. - P. 8.
48  J. Vidzgiris. Jis savo tremtį įprasmino (Kelios mintys prie šviežio prof. Antano Maceinos kapo). - Ateitis. - 1987 m. birželio mėn. (numeris, skirtas Antaną Maceiną prisiminti).
49  Caritas Lituana - labdaros organizacija, vadovaujama katalikų vyskupų. Ši įstaiga buvo įkurta arkiv. Skvirecko iniciatyva 1945 m. spalio 9 d.
50  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 3-as laiškas (1949 m. sausio 18 d.). - P. 28-34.
51  Šios paskaitos tekstas saugomas M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje, A. Maceinos archyve (F 181-101).
52  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 3-as laiškas (1949 m. sausio 18 d.). - P. 33.
53  Vysk. Padolskis, vysk. Brizgys, arkivysk. Skvireckas.
54  Antanas Maceina - kokie įvykiai buvo nemaloniausi. - Darbininkas-Brooklyn. -1968 m. kovo 19 d. - Nr. 21.
55  A. Maceinos laiškas (1947 m. rugsėjo 29 d.) V. Brizgiui. - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas. - F181-144.
56  V. Brizgio laiškas (1947 m. spalio 8 d.) A. Maceinai. - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas. - F 181-144.
57  
 Laicizmas (lot. laicus) - antibažnytinis nusistatymas, kuriuo siekiama pašalinti bet kokią Bažnyčios įtaką viešajame gyvenime. Laicizmui atstovauja ateistai, laisvamaniai, socialistai.
58  J. Eretas. Valančiaus šviesa už marių. - Roma. -1980. - P. 149-150.
59  Didysis inkvizitorius pirmą kartą pasirodė spaudoje 1946 m.
60 Prelato Juro laiškas (Lawrence, Mass., 1948 m. liepos 19 d.) A. Maceinai. - Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - Vilnius. -1997. - P. 17.
61  J. Aistinis. Prelatas Pranciškus M. Juras. Jo amžiaus septyniasdešimt metų sukakčiai atminti. - Aidai. - 1961. - Nr. 5. - P. 204.
62 Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 3-as laiškas (1949 m. liepos 1 d.). - P. 52.
63  T. N. T. Dėl dr. A. Maceinos paskaitos. - Amerikos Kunigų vienybės laikraštis Forum. -1937. - Nr. 15-17. - P. 10-15.
64 Išsamiau apie tai knygoje Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 6-as laiškas (1949 m. spalio 18 d.). - P. 55.
65  Ši žinia atkeliavo iš Amerikoje gyvenančio Maceinos bičiulio (pavardė tiksliai nežinoma), kuris, įsigijęs keletą Lietuvoje leidžiamų knygų, tarp jų ir Stendalio Parmos vienuolyną, pastebėjo šios knygos paskutiniame puslapyje redaktorės Julijos Tverskaitės pavardę. Maceina manė, kad toji knyga buvo išleista 1947 m. ar 1948 m. ir kad tuo metu jo žmona dirbo Valst. leidykloje.
66  A. Maceina. Filosofijos keliu. - Raštai. - T. VI. - P. 393.
67  A. Maceinos laiškas (1951 m. gruodžio 5 d.) artimai Maceinų šeimos bičiulei S. Bublienei (S. Maceinos šeimos archyvas).
68  Ten pat.
69  A. Maceinos laiškas (1951 m. gruodžio 5 d.) S. Bublienei (S. Maceinos šeimos archyvas).
70  Žr. Aidai. - 1959. - Nr. 8-9.
71  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 13-as laiškas. -P. 74-75.
72  Ten pat. - 11-as laiškas (1950 m. rugsėjo 20 d.). - P. 71.
73  Ten pat.
74  A. Maceinos laiškas (Freiburgas, 1956 m., Didysis Ketvirtadienis) S. Bublienei (S. Maceinos šeimos archyvas).
75  P. Gaida-Gaidamavičius. A. Maceinos „Didžioji padėjėja". - Aidai. -1960.-Nr. 1,-P. 43-^6.
76  Ten pat.
77  A. Maceina. Krikščioniškosios moterystės prasmė. - Židinys. -1937. - Nr. 7; Moterystės pagrindai. - Židinys. - 1937. - Nr. 8-9; Kūdikis ir asmens pilnatvė. - Židinys. -1937. - Nr. 12.
78  J. Eretas. Valančiaus šviesa už marių. - Roma. - 1980. - P. 190.
79  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 52-as laiškas (1955 m. kovo 4 d.). - P. 157.
80  Plg. Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 19-as laiškas (1951 m. spalio 1 d.). - P. 87.
81  Žr. L. Bukauskas. Protas ir tikėjimas. - Sandora. - 1999. - Nr. 2. -P. 37-38.
82  Žr . išn. 89. - P. 85; Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. -52-as laiškas (1955 m. kovo 4 d.). - P. 85.
83 Pats Maceina įvairiuose šaltiniuose nurodo skirtingą susitikimo su žmona datą, pvz., prel. Jurui jis nurodė spalio 24 d., S. Bublienei -spalio 23 d
216  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui.-22-as laiškas (1952 m. kovo 10 d.). - P. 95.
84 Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui.-22-as laiškas (1952 m. kovo 10 d.). - P. 95.
85  Ten pat. - 78-as laiškas (1962 m., Velykos). - P. 212.
86  Baltų tyrimų institutas (Baltisches Forschungsinstitut) įkurtas 1953 m. Vokietijoje, Bonoje; tikrieji nariai buvo prof. Antanas Maceina, prof. Zenonas Ivinskis ir prof. Juozas Girnius, kiti - latviai ir estai. Leido žurnalą Commentationes Balticae.
87  Norėdamas supažindinti plačiąją vokiečių visuomenę su savo nauju veikalu, Maceina paskelbė jėzuitų leidžiamame žurnale studiją Die Erzählung vom Antichrist als apokalyptishe Geschichts vision Solowjews.
88  J. Brazaitis. Raštai. - T. IV. - Chicago. - 1983. - P. 357-376.
89  A. Maceinos laiškas (1980 m. balandžio 23 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
90  „Dabar atleidi savo tarną, Viešpatie" (lot.)
91  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 19-as laiškas (1951 m. rugsėjo 1 d.). - P. 90.
92  Šie vadinamieji aštuoni palaiminimai yra Dievo Karalystės žemėje programa ir krikščioniškojo tobulumo santrauka. Kiekvienas palaiminimas kokiu nors nauju atspalviu paryškina vieną bendrą dvasią: Dievas aukščiau už visa!
93  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - P. 310.
94  Ten pat.
95
 A. Maceinos laiškas (1981 m. sausio 26 d.) šios knygos autorei (S. Maceinos šeimos archyvas).

96
 Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui.
- 68-as laiškas (1958 m. balandžio 2 d.). - P. 191.
97  A. Maceinos laiškas (1985 m. lapkričio 20 d.) dukrai D. Mic-kūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
98  J. Grinius. Pokalbis su profesorium Antanu Maceina (jo 60-ies metų sukakties proga). - Draugas. - 1968. - Nr. 53.
99  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 65-as laiškas (1957 m. gegužės 19 d.). - P. 185.
100  Ten pat. - P. 195.
101  Prof. Zenonas Ivinskis apsigyveno Bonoje 1959 m. pavasarį.

 

 


 

8. VĖL KELYJE, BET NIEKAD

NIEKAD NE NAMOLEI

Pirmyn, pirmyn į tuščią tolį
Ir vėl atgal, ir niekad ne namolei.1

Antanas Maceina

Miunsteris tapo paskutine Maceinos gyvenimo ir, kaip jis kiek ironizuodamas sakė, jo „karjeros" vieta. Pakvietimą dirbti profesoriumi svečio teisėmis Miunsterio universitete Maceina gavo 1959 m. žiemą, tačiau nelabai palankiu jam laiku, nes tuo metu jis, kaip dažnai būdavo, ypač po patirtų sukrėtimų, sirgo2. Šį kartą jis sirgo gana ilgai - nuo vasario mėnesio (beveik nuo tada, kai gavo pakvietimą profesoriauti) iki gilaus rudens. Liga kiek aptemdė jo džiaugsmą gautu rimtu pakvietimu ir privertė nerimauti, ar jis įstengs tinkamai pasiruošti rudens semestrui, juo labiau kad buvo pakviestas tik vieneriems metams ir ar šis pakvietimas bus pratęstas - priklausė nuo jo paties. Maceinai reikėjo parodyti ir įrodyti, kad jis niekam čia nenusileidžia nei savo žiniomis, nei savo gebėjimu dirbti su studentais. Tačiau, pats pakvietimas jau buvo jo asmenybės ir jo nuopelnų pripažinimo vokiečių akademiniame pasaulyje įrodymas, nekalbant jau apie tai, kad vokiečiams imponavo jo inteligentiškumas, santūrumas bei nuolankumas kitų žmonių atžvilgiu. Po metų labai nelengvo ir įtempto darbo, t. y. 1960 m., jo profesoriavimas šiame universitete buvo pratęstas, o kiek vėliau galutinai užtikrintas. 1961 m. Maceina tapo tikruoju Filosofijos fakulteto nariu ir gavo docento titulą, o 1962 m. jis „buvo paskirtas nebeatšaukiamu

filosofijos profesoriumi, pažymint religijos filosofiją kaip jo ypatingą sritį"3. Taigi pagaliau sulaukęs penkiasdešimt ketverių metų Maceina „prasimušė". Per visą gyvenimą tremtyje jis pirmą kartą gavo „padorų" atlyginimą - 240 dolerių per mėnesį, vėliau jo atlyginimas augo priklausomai nuo pareigų. Galima tik pabandyti įsivaizduoti, kiek jėgų, vidinio susitelkimo, valios, pastangų, darbo, nervų, sveikatos kainavo jam šis „prasimu-šimas", bet vargu ar mes pajėgsime tai suprasti, nes, idant taip padarytume, reikia kartu su juo praeiti visą jo kančios kelią...

Jau 1961 m. Maceina, tapęs tikruoju Filosofijos fakulteto nariu ir tituluotas docentu, gavo ir nemažą algą - „beveik 400 dolerių". Įsitvirtinęs universitete jis pagaliau tapo finansiškai nepriklausomas; taigi nuo jo širdies nukrito tas nuolatinis, su metais augantis slogutis bei rūpestis, kaip prasimanyti pinigų, kad ir pats kaip nors pragyventum ir netaptum, ypač senatvėje, kitiems našta bei padėtum savo vargstančiai Lietuvoje šeimai, kurios nelengvas likimas slėgė jį visą laiką... Jo gyvenimas Miunsteryje jau įgijo žemiško (t. y. netikro) pastovumo bruožų, todėl jis tapo ramesnis ir netgi apsiprato su mintimi (jei išvis įmanoma su ja apsiprasti), kad jam nėra lemta sugrįžti į Tėvynę. „Atsisakęs 1955 metais, kai mano žmona buvo į Freiburgą atvykusi, grįžti į Lietuvą, netekau paskutinės progos."4 Bet dėl savo įsitikinimų pasielgti kitaip jis negalėjo, susitaikęs su mintimi, kad vaikai gali jį pamiršti ir netgi prakeikti... Jis apsiprato ir su kita mintimi, kad, galimas daiktas, jam teks visą likusį gyvenimą praleisti nelabai gražiame gamtos atžvilgiu („Freiburge buvo, žinoma, daug gražiau") Miunsteryje, „tačiau negi čia žmogus rinksiesi: kur gauni darbą, ten reikia ir apsistoti"5.

Taigi, tik pradėjęs dirbti, Maceina iš karto pasinėrė į darbą universitete. Ir nors Miunsteryje gyveno žymiai daugiau lietuvių negu Freiburge, jis beveik su niekuo nei susitikinėjo, nei susirašinėjo (tik darbo reikalais)... Jis netgi nedalyvavo bendroje ateitininkų ir frontininkų studijų savaitėje, kuri vyko Kenig-šteine, lygiai kaip ir Eucharistiniame kongrese Miunchene, atsisakė jis ir pakvietimo į Ameriką dalyvauti LKM Akademijos suvažiavime... Savo atsisakymą dalyvauti šiuose renginiuose, kurie kažkada jam buvo svarbūs, jis motyvavo nepakankamai stipria sveikata ir savo dideliu užimtumu ruošiant dėstomus kursus. Ir iš tikrųjų Maceina visiškai atsidavė naujam (nenaujam) darbui, nes jam vis dar reikėjo galutinai įsitvirtinti (tuo metu jis dar neturėjo Vokietijos pilietybės) ir pagaliau pajusti ne tik dvasinę, bet ir finansinę nepriklausomybę, kuri užtikrintų jam pasiturinčią ateitį - kad jis, niekieno nekliudomas, galėtų laisvai kurti. Tačiau jo pasitraukimo iš visuomeninės veiklos negalima paaiškinti vien tik per dideliu jo darbų krūviu bei ligomis. Maceinos atsisakymai - tai gana aiškiai išreikštas nenoras daugiau dalyvauti visuomeninėje veikloje, kuriai jis savo laiku atidavė tikrai nemažai laiko, naiviai manydamas, kad jo dalyvavimas joje ir tiesus žodis gali ką nors pakeisti šiame netobulame pasaulyje. Taigi anksčiau gyvenant Kaune ar stovyklose ganėtinai stipriai išreikštas bei pasireiškęs jo noras visuomeniškai aktyviai veikti ir netgi kam nors priklausyti (vienminčių grupei, sąjūdžiui, organizacijai), jo „gyvas visuomeninis jausmas" septinto dešimtmečio pradžioje pradėjo ne tik blėsti (tai atsitiko daug anksčiau), bet ir nykti, kol visai išnyko. Kitaip ir būti negalėjo: ne tik gyvenimas privertė Maceiną atsikratyti jaunatviško idealizmo ir blaiviai vertinti savo ir kitų galimybes, bet kartu ir gilus bei skausmingas suvokimas to, kad objektyviai šio žemiškojo pasaulio neįmanoma paversti Dievo Karalyste. Tačiau Maceina niekada neatsisakė siekio tobulinti šį pasaulį kuriant. „Kultūros kūrėjo siekinys peržengia (trancendit) jo kū-

Antanas Maceina 1963(?) Miunsteryje

rinį ir kaip tik šiuo siekiniu įjungia jo veiklą į eschatologiją visų daiktų atbaigimo prasme; kitaip sakant, kultūra įeina Dievo karalystėn ne realiais savo kūriniais, bet idealiais savo siekiniais."6Maceinos pasirinktas kūrybos kelias - tai buvo kelias nugalėti pasaulį, kuriame siautėja blogis, palenkiant šį pasaulį Viešpačiui, „kuris pats savyje yra Tiesa, Gėris ir Grožis"7.

Nors jis ir nenorėjo dalyvauti jokioje visuomeninėje veikloje ir buvo įsitikinęs, kad žmogus, būdamas vienas, gali daug daugiau padaryti negu kolektyve, Maceina vis dėlto kiek pajėgdamas retkarčiais dar dalyvaudavo Lietuviškųjų studijų savaitėse, kurios nuo 1953 m. buvo rengiamos kasmet ir kurių įkvėpėjas buvo jis pats, be to, neatsisakė ir iki paskutiniųjų savo dienų buvo AF Tarybos narys... Studijų savaitės jam buvo ypač brangios, kadangi, pasak Maceinos, šie tremtinių susibūrimai buvo jų kova su nuovargiu, nes „tremtinys pavargsta būti tremtiniu ir mėgina virsti čiabuviu", o „tremtis įsiprasmina ne asYneniniu mūsų įsikūrimu, bet tuo, kiek asmeninis įsikūrimas virsta indėliu į tėvynės kultūrą"8. Maceina buvo tikras, kad tik kultūros kūrimas arba, jo žodžiais tariant, „kultūrinė plotmė" tegali tremtinius išgelbėti nuo pavojaus virsti čiabuviais ir taip žlugti... Jis pats čiabuviu, t. y. „tremties išdaviku" netapo, kadangi jo „asmeninis įsikūrimas" virto tikrai svariu indėliu į Lietuvos kultūrą... Jis daug padarė „būdamas vienas", prašomas niekada neatsisakydavo parašyti pranešimo arba straipsnio;'/ dominančia tema ir, jo manymu, reikalingo lietuviškai visuomenei... Dažniausiai savo pranešimus ar paskaitas jis „įkalbėdavo" „į juostelę" ir nusiųsdavo užsakovui. Kelionių jis niekada nemėgo, o susirinkimai ir suvažiavimai pradėjo jį varginti lygiai taip pat, kaip ir jų dalyviai. 1965 m. Maceina galutinai nustojo asmeniškai dalyvauti studijų savaitėse ir lietuvių suvažiavimuose, kur anksčiau taip noriai skaitė viešas paskaitas. Kodėl? Gal todėl, kad jau nematė šioje bendroje veikloje prasmės, o gal todėl, kad „tremties išdavikų skaičius auga"9?.. Geras Maceinos pažįstamas prof. Vincas Natkevičius rašė, kad paskutinė Maceinos viešoji paskaita įvyko 1965 m. Lietuviškųjų studijų savaitėje Hiutenfelde, Vasario 16-osios gimnazijoje10. Tai, matyt, ir buvo Maceinos visuomeninės viešosios veiklos pabaiga...

Miunsterio universitete Maceina dėstė įvairius rusų bei marksistinės filosofijos kursus. Ir tai buvo tam tikras dar Freiburge dėstytų jo kursų pratęsimas. Tačiau tik Miunsteryje, kaip sakė pats Maceina, jam pavyko galutinai „apvaldyti" komunistinę filosofiją. Nekyla jokių abejonių, kad ši filosofija jį ypač domino: vokiečių universitetai buvo suinteresuoti jos profesionaliu dėstymu, tad pačiam Maceinai buvo naudinga ją išmanyti, siekiant įsitvirtinti akademiniame pasaulyje. Jam asmeniškai -ir kaip žmogui, ir kaip filosofui - buvo labai Svarbu nuodugniai išsiaiškinti, kas yra tas, kuris išvijo jį iš Lietuvos, atskyrė nuo šeimos, paliko be darbo, sužlugdė Lietuvą, pavergė daugybę įvairiausių tautų, naikino bei trėmė žmones... Ir kodėl visa tai įvyko ir dar tebevyksta? Maceina ieškojo esminių reiškinio priežasčių. .. Jis ieškojo atsakymo į rūpimus jam klausimus religijoje, norėdamas suprasti, kas gi yra toji „žmogaus karalystė" [pažymėsime, jog šiuo konkrečiu atveju - tai žmogaus „be pinigo" (proletariato) karalystė], kuri jam „atėmė viską: tėvynę, šeimą, profesiją, duoną"11. Tuo pačiu metu jį, gyvenantį tremtyje, t. y. kitame pasaulyje, ne mažiau domino ir žmogaus „su pinigu" karalystė, kuria jis taip pat nesižavėjo. „Juo daugiau gėrybių kraujasi pasaulio kluonuose, juo rytojaus diena daros tamsesnė..."12. Galiausiai Maceina priėjo prie išvados, kad „'žmogaus karalystė' nepasiseka todėl, kad žmogus žmogui dažnai esti vilkas, ką žinojo jau senieji romėnai ir kas pasitvirtina visose (išskirta mano - T. M.) dabarties sistemose"13. Tai tikrai pranašiška, bet nepaguodžianti įžvalga, kuri verčia visas viltis sutelkti į vieną vienintelį kenčiančio žmogaus Guodėją bei Užtarėją, kuris yra mūsų visų Dievas.

Taigi pirmaisiais savo gyvenimo Miunsteryje metais (nuo 1959 m. rudens iki 1962 m. pabaigos) Maceina beveik visą savo laiką skyrė komunistinei filosofijai, komunistiniam ateizmui, sovietiniam žmogui kaip tam tikrai ateizmo aukai, nes ateizmas, anot Maceinos, įsikūnija sovietinio žmogaus asmenyje ir gyvenime. Jis buvo parengęs (tiesa, juodraštyje) knygą apie komunistinį ateizmą, kurią 1959 m. buvo užsakęs Herderio institutas Marburge. Tuo metu jis buvo gavęs nemažai užsakymų parašyti apie bolševizmą, komunistinę filosofiją, ateizmą ir, kaip rašė prelatui Jurui, „visos šios studijos jau eina prie galo. Pamažu pradės jos netrukus pasirodyti"14. Tačiau, taip ir nepasi-rodžiusios atskiromis knygomis, jos buvo sutelktos jau minėtoje studijoje „Krikščionybė ir sovietinė etika" („Christentum und sowjetische Ethik", 1969). Knyga išėjo tik vokiečių kalba, vertimo į lietuvių kalbą ši knyga taip ir nesulaukė, matyt, dabartiniais laikais ši tema pasidarė jau nebeaktuali, nors tam galima ir paprieštarauti, turint omenyje kaip visatos valdovą tvirtai viešpataujantį žmogų ir vis pavojingai platėjančią bei klestinčią „žmogaus karalystę"... Tačiau šis vienokiu (Sovietų Sąjungoje) ar kitokiu (Vakaruose) būdu „žmogaus karalystės" išsiskleidimas bei platėjimas atskleidė Maceinai nepaprastą bei amžiną Dievo problemos aktualumą ... Ši problema užgožė visas kitas iki šiol jį dominusias problemas, kurios, atrodo, pasidarė jam nereikšmingos, prarado savo svarbą. Tačiau ši problema visada buvo jo dėmesio centre, tik anksčiau šalia jos atsirasdavo ir kitų, daugiau žemiškų, problemų, kurios irgi atrodė svarbios, todėl jas taip pat reikėjo spręsti. Be to, Maceinai, kuris daug metų dirbo „filosofijos mokslininko" darbą dėstydamas Rytų Europos filosofiją Freiburgo ir Miunsterio universitetuose, kaip jis pats buvo linkęs manyti, tiesiog trūko laiko „savitam filosofavimui". Pasak jo, „savitam filosofavimui", iš kurio ilgainiui išaugo svarbiausieji jo gyvenimo darbai - „Religijos filosofija"

Antanas Maceina su žmona Friedel po jungtuvių Vernėje 1978 m. birželio 29 d.

(1976) ir „Filosofijos kilmė ir prasmė" (1978), - jis atsidavė tada, kai, pasitaikius progai (tai atsitiko 1966 metais), „perleido visą Rytų Europos filosofiją jaunesniam privatdocentui"15... Tačiau, manyčiau, jis pasikuklino. Jo „savitas filosofavimas" pasireiškė, sakyčiau, jau ankstyvuosiuose jo raštuose - jo Fiodoro Dostojevskio legendos „Didysis inkvizitorius", Vladimiro Solovjovo „Trumpos apysakos apie antikristą", biblinės „Jobo dramos" interpretacijose... Juk filosofija, Maceinos teigimu, yra interpretacija. Taigi interpretuodamas pasaulinės literatūros filosofinius kūrinius jis „savitai" filosofavo... Būtent „Jobo dramoje" jis išsikėlė uždavinį, tapusį svarbiausiu jo gyvenimo, kurį sudarė rašymas, tikslu, būtent - „egzistencijoje atskleisti transcendenciją"16. Tai buvo prasmės ir esmės klausimas./Dievas visada buvo jo dėmesio ir gyvenimo centre. Apsisprendimą Viešpaties atžvilgiu Maceina laikė svarbiausiu žmogaus apmatu, nes, anot jo, Dievas yra žmogaus buvimo pagrindas... Tačiau žmonės tai pamiršta. Todėl, net ir gyvendami „didelės grėsmės akivaizdoje", jie pamiršta, „kad budėti (išskirta mano -T. M.) reikia visą laiką. Tai yra ne tik Evangelijos nurodymas, bet ir pati gyvenimo patirtis. Tačiau masė greitai nusisuka nuo šio nurodymo, jei tik jai pradeda kiek geriau sektis"17. Tad dėl marksistinės filosofijos ir dabartinio žmogaus nuotaikos, pasak Maceinos, Dievo problema darosi labai aktuali. Manyčiau, jog tai ne mažiau tinka ir kalbant apie mūsų laikus, nors marksistinė filosofija, atrodo, jau pasidarė nebeaktuali...

Taigi, atitolęs „nuo visų kasdienos politinių bei partinių reikalų", kurie jam buvo „nebe prie širdies", Maceina 1963 m. rašė didelį darbą apie marksistinę filosofiją. Daug metų dėstęs studentams rusų filosofiją, komunistinę-marksistinę filosofiją ir net „komunistinę religiją", Maceina, suvokdamas, kaip tikslingai išdėstyta komunizmo doktrina, įžvelgė „mūsosios pasaulėžiūros silpnas vietas". Jai, jo manymu, trūko pagrindimo, nes ne viskas buvo išmąstyta iki galo. Jis priėjo prie išvados, kad „tikėjimas į Dievą, gautas iš Apreiškimo, mus yra taip įtikinęs, kad mes neregime, jog prigimtasis Apreiškimo pagrindas, vadinamas Apologetika, yra atsidūręs dideliame pavojuje"18. Tad reikėjo daug ką permąstyti iš naujo... Maceina savo dėmesį nukreipė į Rytų Bažnyčią, kuri jam (jis pats rašė - „mums") pasidarė „labai aktuali" bei pranašesnė daugeliu atžvilgių, nes, jo giliu įsitikinimu, „Rytų Bažnyčia yra kaip tik toji dvasinė erdvė, kurioje brendo giliausios krikščioniškosios įžvalgos į Kristaus asmenį, virtusios visuotinių susirinkimų nutarimu tikėjimo tiesomis (...)"19. Maceinos susidomėjimas Rytų krikščioniškąja teologija bei gilinimasis į ją buvo visai nuoseklus, ir ne tik todėl, kaip jis pats rašė, kad į Rytų krikščionijos filosofiją bei teologiją jį metai iš metų vedė jo paties akademinis darbas, bet ir todėl, kad jos išlaikė „savyje aną gyvą pirmųjų Krikščionybės amžių dvasią (išskirta mano - T. M.), kuriai Kristus kaip Die-važmogis buvo ne tik tikėjimo, bet kartu ir mąstymo bei pergyvenimo objektas"20. Teologija, su kuria jam tekdavo susidurti, pasidarė jam „svetima", nes tai, kas anksčiau buvo ginama, dabar pradėta neigti - Apreiškimo transcendentiškumas, Dievo buvimo įrodymai, gimtosios nuodėmės samprata, Marijos Mergystė ir t. t.21 Kaip buvo minėta, visos šios problemos visada domino bei jaudino Maceiną, jos visada buvo jo mąstymo objektu, tačiau, jam visai „priartėjus" prie savosios religijos filosofijos, jos atsidūrė jo dėmesio centre. Laikui bėgant šių problemų sprendimas iškilo kaip vienintelis Maceinos gyvenimo tikslas. Anksčiau jo dėmesį šioms problemoms bei domėjimąsi jomis kartais trikdė kiti reikalai, pirmiausia - visuomeninė veikla, į kurią jis įsijungė gana naiviai tikėdamasis, kad nedidelis būrelis jaunų katalikų gali perkeisti šį žemiškąjį netobulą pasaulį... Dabar jo požiūris pasikeitė. Jo veikla (universitete) ir kūryba, t. y. visas jo gyvenimas, susitelkė aplink Dievą.

Religija - santykis su Dievu - tapo pagrindiniu jo gyvenimo ir mąstymo rūpesčiu. Kaip minėta, Maceina buvo įsitikinęs, kad svarbiausias žmogaus apmatas yra apsisprendimas Dievo atžvilgiu. Jis pats jau seniai buvo apsisprendęs, tik šis jo apsisprendimas su metais vis gilėjo, todėl ir savo vienatvėje jis niekada nebuvo vienas - šalia jo visada stovėjo Dievas, kaip vienintelė paguoda ir džiaugsmas, tačiau su juo visada buvo ir kančia, nes, kaip ir visi trokštantieji pažinti Dievą, Jo pažinti negalėjo. „Dievo negalima mąstyti (...). Dievą galiu tik apmąstyti", - rašė Maceina savo „Filosofiniame dienoraštyje"22. Apie ką tik Maceina rašė ar kalbėjo viešose paskaitose - visa tai buvo kalba apie Dievą, kuri tęsėsi ligi jo mirties. Laikas pakeitė Maceinos gyvenimą - tai, kas anksčiau jam atrodė be galo svarbu, amžinybės akivaizdoje neteko savo prasmės - laikas „nubūtina" mus. Santykiai tarp žmonių, kai visada iškyla visokių nesutarimų, užgauliojimų, ginčų, rietenų, nesusipratimų, nustojo jį jaudinti, tačiau liko gailestis dėl veltui prarasto laiko ir jėgų. Ir jis bandė atsigriebti už sugaištą laiką, kompensuoti tai, kas nebuvo padaryta. Kaip buvo minėta, nuo 1962 m. jo dėmesys buvo sutelktas į Rytų Bažnyčios liturgiją, „rusiškąją Kristaus sampratą Solovjovo, Dostojevskio ir Bloko raštuose", į „rytietišką Kristaus išgyvenimą bei supratimą, kaip jį vaizduoja liturgija ir teologija"23. Savo vėlesnes studijas, skirtas šioms problemoms jis, likdamas ištikimas savo duotam žodžiui (nes tai buvo teologinės studijos), rašė tik vokiškai. Maceina buvo tikras, kad parašytos lietuvių kalba jos nieko nesudomins, „o suerzinti - tikrai suerzins". Čia derėtų prisiminti, kad kai prelatas Juras pradėjo savo kilnią veiklą - leisti lietuviškas knygas (1933 m.), ne visi lietuvių kultūros kūrėjai bei dvasininkai buvo patenkinti jo leidžiamų knygų pasirinkimu. Tad savaime aišku, kad šis nepasitenkinimas palietė ir Maceiną. Kaip prisimena prof. Juozas Eretas, prelatas Mykolas Krupavičius apie Juro išleistą Maceinos veikalą „Didysis inkvizitorius" savo laiku yra rašęs, kad jis niekam nereikalingas24. Taip kategoriškai galė-jo teigti net toks garbus žmogus prelatas Krupavičius, tai ką jau kalbėti apie kitus... Panašių priekaištų Maceina galėjo susilaukti rašydamas ir apie „rytietišką Kristaus pergyvenimą bei mąstymą", bet tai jį jau mažai tebejaudino. Tačiau jam visada rūpėjo, kad jo raštai būtų reikalingi lietuvių visuomenei ir būtų skaitomi. Vokiečiams buvo įdomi bei naudinga ir rusų filosofija, ir rusiškoji Kristaus samprata, lietuviams, deja, ne. Tai jį be galo liūdino...

Tuo pačiu metu, kai Maceina pradėjo ruošti (pirmiausia vokiečių kalba) studiją apie rytietišką Kristaus išgyvenimą bei supratimą, jis vokiškai rašė ir didelę studiją apie marksistinę filosofiją, nes buvo tvirtai įsitikinęs, kad lietuviškai niekas jos „tikrai neleis". Šiandien atrodo keista, kad būtent tais metais niekas iš lietuvių intelektualų elito nesidomėjo nei priešo filosofija, nei jo mąstymu, nei jo pasaulėžiūra... Tačiau, regis, taip iš tikrųjų buvo. Apskritai Maceinos darbai, atrodo, buvo sunkiai įkandami sustabarėjusiai lietuvių katalikų užsienio bendruomenei. Daugelis jos narių gerai įsikūrė, įsigijo namus, gavo gerą darbą ir kasdienės duonos rūpesčiai užgožė dvasios troškimus. Gimtieji Namai ėmė tolti nuo jų, o ir rūpintis jais iš toli darėsi vis sunkiau... Taigi „tremties išdavikų skaičius" augo. Nedrįsčiau apibendrinti ir teigti, kad visi pasidavė klestinčių Vakarų gundymams ir pamiršo Tėvynę; taip tikrai nėra buvę, tą byloja išeivijos darbai vardan Tėvynės, bet vis dėlto... Antanas Maceina buvo vienas iš nedaugelio, kuriam rūpestis dėl Namų buvo vienas pagrindinių: jis rūpinosi jais rašydamas ir apie marksistinę filosofiją, ir apie marksistinę etiką, ir apie sovietinį žmogų... Visa jo kūryba buvo rūpinimasis Namais. Maceina labai norėjo „išvesti" savo tautą iš jos „užsisklendimo" „ir laimėti jai pripažinimą" - „ne savo asmeniui dirbu, bet mūsų tautai"25. Kad jis tikrai dirbo „ne savo asmeniui", byloja jo gyvenimas tremtyje - čia jis ne tik nesusikrovė žemiškų turtų, bet netgi neturėjo nuosavo namo, kuris jam atrodė pastovumo bei prieraišumo dvasios, „kuri žmogų padaro nebe keleiviu žemėje, bet žemės gyventoju"26, įsikūnijimu...

Gyvendamas Miunsteryje, Maceina truputį daugiau nei penkerius metus „tylėjo", t. y. neišleido nė vienos knygos, išskyrus lietuviškąjį seniai parašytos studijos „Niekšybės paslaptis" variantą, kuris pasirodė tik 1964 m. (devyneriais metais vėliau po vokiškojo varianto išleidimo). Tačiau šis jo „tylėjimas" buvo iškalbingas. Maceina, ruošdamasis savo paskaitoms, prirašė šimtus puslapių, t. y. daugybę rankraščių, tačiau visi jie buvo vokiški. Kad šie rankraščiai virstų knygomis (ir dar lietuviškomis), jam reikėjo „tik visa tai apdoroti". O norint „apdoroti" surinktą ir parašytą medžiagą, jam reikėjo nuo visko atsiriboti, užsidaryti ir dirbti, nes, jo žodžiais tariant, metai bėgte bėgo. Tačiau visiškai „užsidaryti" nuo visų jis vis dar negalėjo, tam trukdė ir dėstymas universitete, ir visokiausi įsipareigojimai... „Užsidarys" jis vėliau, baigęs dėstytojauti universitete, o tuo metu jis vis dar buvo „visuomeniškas", nes gana platus, nors ir dalykiškas, bendravimas su žmonėmis buvo neišvengiamas. Tačiau, kai darbas universitete pasidarė jam visiškai įprastas, kasdieninis, kai jį besąlygiškai ėmė pripažinti akademiniuose sluoksniuose, tada jis vėl grįžo prie savo seniai sumanytų planų bei darbų. Laikui bėgant šie planai šiek tiek pasikeitė, tačiau kitaip ir būti negalėjo. Laikas ir vienokie ar kitokie įvykiai visada įsikiša į mūsų planus bei sumanymus ir juos koreguoja...

Maceina, daug metų dėstydamas rusų filosofiją, pradedant senąja ir baigiant tuometine - marksistine, kaip minėjau, negalėjo nesidomėti pravoslavų bei Rytų dvasine kultūra. Su jam būdingu kruopštumu bei atkaklumu, siekdamas užčiuopti pačią esmę, jis gilinosi į Rytų teologiją bei Rytų Bažnyčios liturgiją. Tarp lietuvių filosofų (tuo metu ir tikriausiai dabar) sunku buvo (turbūt ir yra) surasti bent vieną rusų filosofijos, teologijos, literatūros, įvairių rusiškojo meno sričių žinovą, kuris prilygtų Maceinai. Į jo akiratį pateko daugybė mažai arba visai Lietuvoje nežinomų filosofų ir teologų (N. Ogarev, A. Chrapovickij, P. Svetlov, E. Trubeckoj ir kt.). O tai, kad ir kaip būtų keista, sukėlė tikrai stebėtiną bei sunkiai paaiškinamą kai kurių pasi-pikinimą, esą kam Maceina cituoja bei remiasi nereikšmingais, „antrarūšiais" (šie „antrarūšiai" tiesiog įstrigo man į galvą), vieno prelegento nuomone, autoriais27. Tačiau Maceina, mano supratimu, rėmėsi tik savu pasaulio matymu, jo suvokimu bei patyrimu, tik sava intuicija... „Sunku būtų pasakyti, - rašė J. Brazaitis, - kuri jo pažinimo galia stipresnė - intelektas ar intuicija"28... Taigi šį, jau ne kartą prasiveržusį pasipiktinimą gana sunku suprasti, nors konkrečiu atveju jis gana lengvai paaiškinamas. .. Kartais mūsų mąstymo (gal tiksliau būtų pasakyti galvojimo) provincialumas, stipriai susijęs su elementarios elgesio kultūros stoka, ne tik stebina, bet norom nenorom verčia susimąstyti apie tikrąsias šio savito neigimo priežastis. Deja, mums iš tikrųjų „stinga meilės ir pagarbos savai kultūrai ir jos paminklams", lygiai kaip ir kultūros plačiąja šio žodžio prasme... Kultūros kūrimas, kuris labiausiai rūpėjo Maceinai ir kuriame jis matė vienintelį realų mūsų gyvenimo įprasminimą, atsidūrė dabartinio mūsų gyvenimo pakraštyje... Panašu, kad ir „mūsoji (išskirta mano -T. M.) nuotaika ... yra antikultūrinė"29.

Maceinos savastis - tai yra tai, ką turėjo tik jis vienas ir daugiau niekas ir kas padarė jo ryškią asmenybę (gal pačią ryškiausią Lietuvos kultūriniame kontekste), kurios reikšmę mes galime patirti tik gilindamiesi į jo palikimą. Maceina iš kitų mūsų šalies kūrėjų bei mąstytojų išsiskiria savo atvirybe- jis buvo atviras visoms kultūroms, neužsisklendęs vienos, t. y. savosios, kultūros rėmuose. Plačiai pripažindamas visų kultūrų reikšmingumą ir vertę, Maceina nė manyti nemanė, kad gausiai cituodamas vien Heideggerį, Jaspersą, Kantą, Hegelį ar kitus minties galiūnus jis ir pats pakyla iki jų lygio, o jei ir ne, tai bent jau stovi kur nors netoliese. Jam, manyčiau, net į galvą nebūtų atėjusi mintis save su kuo nors lyginti ar į ką nors lygiuotis... Jis turėjo savo nelygstamai aukštą lygį... O jis savo paties atžvilgiu buvo pernelyg kuklus: „dirbau, kiek galėdamas gerai; krapš-čiausi vis į viršų, niekad nepasiekdamas viršūnės, bet nė nekris-damas atgal... Kiekvienas privalo atiduoti tai, ką gali. Tačiau žmogus ne visais atvejais ir ne visose situacijose yra visagalis..."30

1963 m. situacija susiklostė taip, kad Maceina vėl su atsinaujinusiu užsidegimu pradėjo rašyti lietuviškai. To priežastimi tapo Amerikos lietuvių kultūros archyvo (ALKA)31 įkūrimas Putname, inicijuotas prelato Juro. Tai reiškė, kad jo ir kitų lietuvių kūrėjų darbai bus išsaugoti ateities kartoms, kurioms galbūt, kaip tikėjosi Maceina, jie bus reikalingi... Savo „neišsemiamuose stalčiuose" jis tikrai turėjo nemažai neužbaigtų darbų, parašytų lietuviškai, tačiau, neturėdamas vilties juos kada nors išleisti, prie jų net neprieidavo. Gavęs iš prelato Juro pasiūlymą paruošti leidybai kokį nors vieną savo veikalą ir jo įkvėptas, Maceina užsidegė noru juos užbaigti. Ir nors Juras tuo metu buvo pasiruošęs išleisti tik vieną jo knygą, Maceina tuoj pat nusiuntė prelatui trijų knygų planus - „Dievo Avinėlio" (Kristus Rytų Bažnyčios tikėjime ir mąstyme), „Nebūties vietininko" (nuodėmės filosofijos metmenys) ir „Žmogaus sukilėlio" (prometėjizmo problema ir jos sprendimai). Reikėtų pasakyti, kad visos trys paminėtos knygos buvo neužbaigtos, tačiau „išnešiotos", apmąstytos ir apmestos. Jų santraukos arba buvo skaitomos kaip paskaitos, arba buvo spausdinamos „Aiduose" bei vokiškoje spaudoje32. Prelatas pasirinko „Dievo Avinėlį", ir tai sutapo su paties autoriaus noru. Norėtųsi atkreipti dėmesį į šį prelato Juro pasirinkimą, rodantį, jog jis, tikriausiai vienas iš nedaugelio tuometinių dvasininkų, buvo tikrai plačių pažiūrų žmogus, ir nors ne visada pajėgdavo suprasti sudėtingus filosofinius Maceinos išvedžiojimus, tačiau gerai jausdavo ir atskirdavo, kas iš tiesų yra vertinga...

„Dievo Avinėlis" išėjo 1966 m. Paties autoriaus žodžiais tariant, ši knyga buvo rašoma „mylinčia širdimi". Atsakydamas į kunigo Broniaus Liubino klausimą, kokios iki šiol parašytos knygos jam yra arčiausiai širdies (klausimai buvo pateikti Maceinos 60-ojo jubiliejaus proga), Maceina išvardijo tris savo knygas - „Socialinį teisingumą", „Saulės giesmę" ir „Dievo Avinėlį"33. Kalbėdamas apie „Dievo Avinėlį", Maceina gana įdomiai prisipažino: „Kad „Dievo Avinėly" pasirinkau Rytų Bažnyčios kristologiją, tai buvo anaiptol ne atsitiktinybė: tai vidinis įsitikinimas ir išpažinimas (išskirta mano - T. M.). Lotyniškoji kristologija, ypač šv. Anzelmo, man niekados nėra buvusi prie širdies - kaip ir visa lotyniškoji santvarka sujos teisynu, su taisyklėmis ir nurodymais kiekvienam žingsniui, su drausme ir praktikomis, taip labai primenančiomis Evangelijos krapus bei mėtas (plg. Mat 23,23). Turiu šia proga prisipažinti: nors esu išaugęs lotyniškoje Bažnyčioje, nors mėgstu jos kalbą ir jos muziką, tačiau savo širdimi ir pergyvenimais, savo teologinėmis mintimis ir įžvalgomis esu Rytų krikščionisZ'34 Apie ką iš tikrųjų byloja šis prisipažinimas - sunku vienareikšmiškai atsakyti. Mes tik galime daryti prielaidą, kad čia pasireiškia Maceinos pasaulėjauta, artima Rytų krikščioniui. Manyčiau, kad Maceinos prisipažinime - „esu Rytų krikščionis" - atsispindi jo ieškojimai, vidinis nepasitenkinimas, ir, be abejo, jo labai sudėtingi santykiai su lietuvių katalikų hierarchija, bažnytiniais cenzoriais, ne kartą vetavusiais jo knygų išleidimą ir reikalavusiais atitinkamų pataisų. Taigi Maceinos atsigręžimas į Rytų Bažnyčią tikrai nebuvo atsitiktinis. Jis ieškojo ramesnės ir draugiškesnės „dvasinės erdvės". „Dievo Avinėlyje" atsispindėjo visi jo išgyvenimai, jo patirtas skausmas, ir kartu džiaugsmas, nes jam atrodė, kad būtent Rytų Bažnyčioje jis rado „tą dvasinę erdvę", kurioje jis pasijuto esąs savas, juo labiau kad šioje dvasinėje erdvėje „brendo giliausios krikščioniškosios įžvalgos į Kristaus asmenį, virtusios visuotinių susirinkimų nutarimu tikėjimo tiesomis"35... „Dievo Avinėliu" Maceina užbaigė savo antrąją trilogiją, į kurią įėjo „Saulės Giesmė" ir „Didžioji Padėjėja". Atrodo, kad po „Dievo Avinėlio" Maceina pradėjo žymiai laisviau mąstyti... Nors jo mąstymas ir nebuvo visiškai dogminis, tačiau vis dėlto buvo stiprokai „pririštas" prie dogmų, tiesa, pats jis to nenorėjo pripažinti. Tačiau puikiai tai suvokdamas, griebdavosi poezijos -„ji mano mąstymą saugo nuo dogmatizmo"36.

1965 m., dar prieš pasirodant „Dievo Avinėliui", Maceina išleidžia savo pirmąjį poezijos rinkinį „Gruodas". Jam tai nebuvo lengvas žingsnis. Jis visada truputį gėdijosi savo nesuvaldomo potraukio rašyti eilėraščius. Tačiau draugai, kuriais jis pasitikėdavo ir kuriems jis ryžosi parodyti savo eilėraščius, buvo tikri, kad jo poezija, be abejonės, verta dėmesio ir turi būti išleista. Vargu ar jis pats kada nors būtų ryžęsis „be spaudimo iš viršaus" išleisti šį savitą savo sielos dienoraštį, nes, kaip jau buvo minėta, Maceina, būdamas uždaro būdo, niekada nebuvo linkęs kam nors atverti savo „dūšią". Todėl suprantama, kodėl jis kankinosi, kai vis dėlto nusprendė „paleisti" savo eilėraščius į pasaulį. Už savo poetinį rinkinį „Gruodas" Maceina gavo rašytojų draugijos premiją. Tačiau premijos jį nelabai jaudino, nors gauti jas buvo malonu, juk žmogus visada tiki, kad kiekviena premija yra pripažinimo ženklas. Deja, taip būna toli gražu ne visada, tiksliau, meno kūrinio pripažinimas ne visada byloja apie šio kūrinio neabejotiną meninę vertę. Maceina tai puikiai žinojo, todėl ir nepasiduodavo tokio pobūdžio gundymams, lygiai kaip ir kitokiems... Pavyzdžiui, Maceina nė karto neatsiliepė į dažnus kvietimus atvykti į Ameriką, kurios jis nemėgo, ir ten dalyvauti įvairiausio pobūdžio kongresuose, ateitininkų stovyklose ir t.t. Jis negalėjo priimti šių kvietimų ne tik dėl silpnos sveikatos ir darbo universitete, kuris atimdavo daug laiko bei jėgų, ir netgi ne todėl, kad buvo, jo žodžiais tariant, „didžiai sėslus", bet svarbiausia todėl, kad nenorėjo gaišti laiko, nes nemanė visus šiuos susibūrimus esant naudingus. Jam atrodė, jog svarbu „veikti ten, kur dar gali, ir nesigriebti to, kas būtų per sunku ir ne per daug naudinga"37. Jis ir veikė ten, kur galėjo, o galėjo jis rašyti ir dėstyti. Jo paties religijos filosofija jau buvo „išnešiota", brandi ir su laiku įgyjo knygos pavidalą. Nuo 1966 m. Maceina ėmė dėstyti savąją religijos filosofiją. Kaip jis pats rašė, iš pradžių dėstė pirmą jos dalį, kurioje buvo nagrinėjama Dievo, Dievo Kūrėjo ir Palaikytojo problema, antroje dalyje, t. y. antrame semestre jis numatė nagrinėti žmogaus santykio su Dievu problemą, o trečiame - planavo spręsti pasaulio problemą, arba religijos ir kultūros santykius. Taigi iš šių išvardytų trijų dalių ir susiklostė Maceinos religijos filosofija, kuri tarsi buvo „tikrinama" skaitant ją klausytojams. Tai išties ' geras būdas patikrinti savo mintis. Ir pats Maceina jį pripažino: „dėstymas universitete yra tuo geras, kad jei kokį kursą pasiskelbi, tai ir turi jį ligi galo išvesti". Jau nuo Kauno universiteto laikų būtent tokiu būdu Maceina ir „išvedė" į pasaulį nemažai savo veikalų. Jam buvo būdinga „tikrinti" savo mintis kitiems girdint, t. y. balsu. Šia savita dialogo forma Maceina sėkmingai naudojosi skaitydamas savo paskaitas ne tik universiteto studentams, bet ir kitai auditorijai. Net ir asmeniniuose laiškuose, kurie irgi yra dialogo atmaina, mes dažnai randame gausybę jo paskaitose ar knygose išsakytų minčių. Susidaro įspūdis, kad Maceina net ir laiškuose bičiuliams ar artimiesiems norėjo patvirtinti ar patikslinti savo mintis, o gal ir gauti joms pritarimą. „Savais laiškais noriu pasikalbėti - su visais, kuriems tik rašau. . "38 Taigi Maceina, ieškodamas būdo ne tik savo mintims išreikšti, bet ir joms patikrinti, dažnai sustodavo „prie pokalbio"39. Tačiau jis nebuvo pagrindinė Maceinos minčių reiškimo forma, nors ir plačiai jo naudojama... Pokalbio Maceina troško nuo pat jaunų dienų visą savo gyvenimą. Ir, matyt, pernelyg dažnai šis pokalbis su kitais neįvykdavo ar nepavykdavo, nes kitaip Maceina nebūtų toks vienišas - „vienišas be galo"40... Tačiau Maceinos egzistencijos centre, jo paties prisipažinimu, visada stovėjo Kristus, svarbiausia buvo santykiai su Juo, pokalbis su Juo, kuris visada buvo tikras ir nuoširdus, kaip ir paties Maceinos „kalba apie Dievą". Bet juk „Kristaus asmeniškai tarp mūsų nebėra"41...

Nuo 1966 m. Maceina jau nebedėstė marksistinės filosofijos ir atsidavė savo religijos filosofijos dėstymui, planuodamas ne tik „likti prie jos ir toliau, bet, kai šis kursas bus baigtas", „perdirbti" jį lietuviškai ir išleisti prelato Balčiūno serijoje „Krikščionis pasaulyje". Jis labai didžiavosi mintimi, kad, jei tik pasiseks, tai lietuviai turės „sava kalba pirmą religijos filosofiją"42. Tačiau ir šio sumanymo nepasisekė įgyvendinti iki galo. 1967 m. gegužės mėn. Maceiną ištiko miokardo infarktas ir jis turėjo „pertraukti darbą ištisus metus"43. Šis rimtas fizinių jėgų išbandymas, juolab, kad prisidėjo dar ir kitos ligos, jam tapo rimta problema - ar pajėgs jis ir toliau dėstyti universitete... Tačiau nebedėstyti jis negalėjo, nes iki pensijinio amžiaus jam dar buvo toloka - tais laikais Vokietijoje valstybės tarnautojai į pensiją išeidavo sulaukę 65 metų. Taigi pensijos klausimas, nesulaukus reikiamo amžiaus, jam, ištiktam rimtos ligos, staiga pasidarė labai aktualus, nors jis ir buvo paskirtas profesoriumi iki gyvos galvos. 1968 m. po ilgos pertraukos Maceina vėl grįžo prie darbo ir dėstė visą vasaros semestrą, bet, vos tik jam pasibaigus, rugpjūčio mėnesio pradžioje jis vėl susirgo ir atsidūrė universiteto klinikose. Tikriausiai šį kartą jį ištiko insultas, nes buvo paralyžiuota kairioji kūno pusė, sutriko kalba. Sirgo Maceina ilgai ir sunkiai. Buvo aišku, kad į universitetą jis jau nebegrįš. Visi jo žemiškieji ryšiai - su šeima, gyvenusia tada jau Vilniuje, su draugais, kurių visada buvo nedaug, su universitetu, visai susilpnėjo. .. Jis visada vengdavo „prieraišumo" bei „pastovumo", norėdamas išlaikyti „keleivinę dvasią", o dabar, kai jį ištiko sunkios ligos, jo ir taip trapūs ryšiai su žmonėmis bei šiuo pasauliu beveik visai sutrūkinėjo... Liga atpalaidavo jį beveik nuo visko, bet tik ne nuo rašomojo stalo... Jis vėl pradėjo rašyti eilėraščius, pamažu užbaiginėjo savo „Religijos filosofijos" pirmąjį tomą - „Dievas kaip kūrėjas", buvo pradėjęs ir antrąjį -„Žmogus kaip kūrinys", bet šis darbas dėl ligos nutrūko. Jį nuolat kamavo liūdnos mintys, vienišumas, šio gyvenimo netikrumas, tačiau jis prašė Viešpaties, kad Jis leistų jam dar truputį pabūti žemėje - „ne man pačiam (ašen jau nebeturiu čia ko ieškoti), bet kad dar galėčiau apie Jį Patį užbaigti rašyti tai, ką esu pradėjęs..."44

1970 m. balandžio 1 d. Antanas Maceina, taip ir nesulaukęs reikiamo amžiaus, buvo priverstas išeiti į pensiją, t y. į „poilsį", kurį jis pavadino „negarbingu", nes tokiame amžiuje jis buvo „per ankstyvas", o dėl ligos „priverstinis". Prasidėjo naujas Maceinos gyvenimo ir kūrybos etapas.

 A. Jasmantas (Maceina). Ir niekad ne namolei. - Chicago. -1980. - P. 11.
 Gydytojai įtarė tulžies pūslės akmenligę.
 J. Girnius. Antanui Maceinai 70 metų. - Aidai. -1978. - Nr. 2. - P. 50.
 Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 78-as laiškas (1962 m., Šv. Velykos). - P. 212.
 Ten pat. - 75-as laiškas (1961 m. rugsėjo 29 d.). - P. 207.
 A. Maceina. Krikščionis pasaulyje. -1974. - P. 210.
 Ten pat. - P. 218.
 A. Maceina. Studijų savaičių prasmė tremtyje (Sveikinimo žodis 25-os studijų savaitės dalyviams). - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas. - F181-11.
 Ten pat.
10  V. Natkevičius. Prof. Antanas Maceina iš arti ir toli (Atsiminimų žiupsnelis). - Ateitis. -1987 m. birželio mėn. (numeris skirtas A. Maceinos atminimui). - P. 28.
11  A. Maceinos laiškas (1981 m. sausio 26 d.) marčiai T. Maceinienei (S. Maceinos šeimos archyvas). ,
12  A. Maceina. Saulės Giesmė. - P. 134. )
13  A. Maceinos laiškas (1981 m. sausio 26 d.) marčiai T. Maceinienei (S. Maceinos šeimos archyvas).
14  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 74-as laiškas (1960 m., Šv. Velykos). - P. 204.
15  A. Maceina. Filosofijos keliu. - Raštai. - T. VI. - Vilnius. -1994. - P. 400.
16  A. Maceina. Jobo drama. - Raštai. - T. III. - Vilnius. -1990. - P. 424.
17  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 81-as laiškas (1963 m. gruodžio 30 d.). - P. 221.
18  Ten pat. - 78-as laiškas (1962 m., Šv. Velykos). - P. 213.
19 A. Maceina.
Dievo Avinėlis. - Putnam. -1966. - P. xii.
20 Ten pat.
21 Plg.
Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 95-as laiškas (1967 m. rugpjūčio 19 d.). - P. 254.
22  A. Maceina. Filosofinis dienoraštis arba Filosofiniai užrašai. - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas. -F 181-4.
23  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 81-as laiškas (1963 m. gruodžio 30 d.). - P. 224.
24  J. Eretas. Valančiaus šviesa už marių. - Roma. - 1980.
25 A. Maceinos laiškas (1951 m. gruodžio 5 d.) S. Bublienei (S. Maceinos šeimos archyvas).
26  Ten pat.
27  L. Donskis. Antanas Maceina: doktrininis intelektualas XX amžiaus lietuvių kultūroje. - Akiračiai. -1997. - Nr. 3-4.
28  J. Brazaitis. Antanas Maceina - 50 metų sukaktis. - Į laisvę. -1958. - Nr. 15 (52).
29  A. Maceina. 40 metų sukakties temomis. - Į laisvę. -1958. - Nr. 15. - P. 17.
30  A. Maceinos laiškas (1981 m. sausio 26 d.) T. Maceinienei (S. Maceinos šeimos archyvas).
31  ALKA yra Lietuvių katalikų mokslo akademijos nuosavybė.
32  A. Maceina. Nusidėjėlio tragika: pagal Dostojevskio veikalą „Nusikaltimas ir bausmė". -Aidai. -1959. - Nr. 8-9.; trečiasis skyrius apie Putiną iš studijos Žmogus sukilėlis buvo išspaudintas lietuvių rašytojų almanache „Tremties metai" 1947 m.; tos pačios studijos antrasis skyrius Prometėjas kaip poetas buvo išspausdintas vokiškai 1956 m., o lietuviškai - „Aiduose" Mickevičiaus 100-ųjų mirties metinių proga 1955 m.
33  Antanas Maceina - kurios knygos man arčiausiai prie širdies (pokalbis su kun. B. Liubinu). - Darbininkas. - Brooklyn. -1968. - Nr. 20.
34  Ten pat.
35  A. Maceina. Dievo Avinėlis. - Putnam. -1966. - P. xii.
36  A. Maceina. Filosofijos keliu. - Raštai. - T. VI. - P. 398.
37  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 90-as laiškas (1966 m. gegužės 26 d.). - P. 248.
38 A. Maceinos laiškas (1977 m. rugsėjo 3 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
39 Plg. A. Maceina.
Niekšybės paslaptis. - Raštai. - T. III. - P. 209.
40  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 70-as laiškas (1959 m. sausio 4 d.). - P. 195.
41  Antanas Maceina - kurios knygos man arčiausia prie širdies (pokalbis su kun. Broniu Liubinu). - Darbininkas. - Brooklyn. -1968. - Nr. 20.
42  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 93-as laiškas (1966 m., Šv. Kalėdos). - P. 252.
43  A. Maceinos laiškas visiems trims savo vaikams - Danutei, Sauliui ir Augustinui (Miunsteris, 1971 m. gruodžio 20 d.). Laiškas parašytas mirus jo žmonai Julijai Maceinieniei.
44 Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 98-as laiškas (1968 m.,Šv. Kalėdos). - P. 263.

9. „MIUNSTERIO VIENUOLIS"1

Buvau vienas, esu vienas
ir būsiu vienas.2

Antanas Maceina


    Po ilgų ir kankinančių ligų, kurios privertė Maceiną, išgirdusį „Didįjį Šūksnį" iš anapus, palikti universitetą, jo gyvenimas pasidarė dar uždaresnis. Kaip jau anksčiau minėjau, Maceinos mes tikrai negalime priskirti prie tų žmonių, kurie buvo linkę bendrauti su bet kuo ir bet kaip, neturėdami rimto pagrindo. Maceinai bendravimas netarnavo gyvenimo paįvairinimui ir jo „pasmaginimui". Masinių susibūrimų Maceina nemėgdavo. Jo
aktyvumas pasireikšdavo ne veikliu dalyvavimu susirinkimuose, o gausiais straipsniais, paskaitomis, viešais drąsiais pasisakymais - jo produktyvumu. Tai netiesiogiai patvirtina savo dienoraštyje3 artimas Maceinos bičiulis prof. Zenonas Ivinskis. Iš jo 1938 m. liepos 6 d. įrašo dienoraštyje galima suprasti, kad Maceina dažnai vengdavo bendrų jaunų katalikų susirinkimų. Kaip rašo Ivinskis, viename šių susirinkimų buvo nutarta išsiaiškinti Maceinos nesilankymo priežastis: „pavesta dr. Pankauskui pakalbėti su Maceina ir Keliuočiu, ar jiedu dar mūsų sąjūdyje toliau dalyvaus". Tad, matyt, jis iš tikrųjų nebuvo itin aktyvus jaunų katalikų posėdžių dalyvis. Viename iš savo laiškų Maceina rašė: „Žmogus nėra tokia 'socialinė būtybė', kaip jis dažnai vadinamas"4. Taigi Maceinos „socialumas" visada buvo savitas, o laikui bėgant jis vis mažėjo. Maceina nuo pat mažens buvo linkęs į vienatvę, nuo kurios jis, kad ir kaip tai būtų paradoksalu, daugiausiai ir kentėjo. Savo laiškuose artimiems žmonėms jis ne kartą skundėsi savo vienatve. Ar jis tikrai norėjo būti vienišas? Į šį klausimą negalima atsakyti vienareikšmiai. Kartais, kai jo skundas tampa tam tikru laiškų leitmotyvu, atrodo, kad nenorėjo, kad jam reikėjo pastovios paguodos ir pastovaus kito žmogaus palaikymo. Tačiau tokio kito žmogaus, kuris galėtų suteikti jam tai, ko jis norėjo, Maceina nerado. Jis ir negalėjo rasti tokio tobulo žmogaus, kuris atitiktų visus jo reikalavimus. O Maceinos reikalavimai visada buvo aukšti bei griežti ir vargu ar kas nors galėjo juos atitikti mūsų žemiškoje tikrovėje. Norint tai suprasti, pakanka susipažinti su jo laiškais, rašytais 1933 m. iš Liuveno savo sužadėtinei Julijai Tverskaitei... Laikui bėgant jo reikalavimai kitiems žmonėms nepasidarė švelnesni, tačiau jis suprato, kad jie, deja, neišpildomi, ir su tuo susitaikė. Per savo gana ilgą gyvenimą Maceina priprato „būti vienas ir vienišas". Ir ne tik priprato, bet kartais atrodo, sąmoningai siekė šios vienatvės, nuo kurios taip stipriai kentėjo - „vienatvėje pasaulis juodžiau atrodo, negu būryje krykščiančių vaikų ar linksmų draugų", „iš kitos tačiau pusės, vienatvėje galima į pasaulį kiek giliau pažvelgti, negu būnant minioj"5. Minios jis nemėgo, nes ir pats nebuvo minios žmogus - jis buvo Asmenybė. Asmenybė niekada nepritampa prie minios, o ir pati minia ją išstumia kaip nesavą iš savo gretų. Ir asmenybei minia nėra sava. Asmenybės prieglobstis yra vienatvė. Įdomu tai, kad nevienat-vę Maceina tapatino su „smagiu gyvenimu", kuris „padaro pa-

Antanas Maceina 1983 m. Miunsteiyje

žiūras paviršutiniškas, nes pridengia pasaulyje šėlstantį blogį". Jis daro gana kategorišką, bet, manyčiau, visiškai teisingą ir pagrįstą išvadą: „kas blogio neregi, tas niekad negalės pasaulio interpretuoti tinkamai"6. Prie šios minties jis ne kartą grįždavo savo straipsniuose bei raštuose, nes joje atsispindėjo viena Maceinos nuostatų pasaulio atžvilgiu. Blogio regėjimas sykiu yra ir „pasaulio, kiek jis yra nuodėmingas ir todėl Dievui prieštaringas"7, paneigimas...

Vienatvės pagimdyta kančia ypač pagilėjo po to, kai jis buvo priverstas palikti Miunsterio universitetą. Ir nors Maceina nuo Freiburgo laikų, kai jis prelato Juro dėka 1954 m. įsigijo butą, buvo apsuptas savo šeimininkės Friedel Hofmann, prižiūrėjusios jo kuklų „ūkelį" ir jį patį, kai susirgdavo, stropaus rūpestingumo, tai vis dėlto negalėjo išgelbėti jo nuo neišvengiamos (norimos ir nenorimos) vienatvės, kurią jis ypač jautė sirgdamas, o vėliau ir sendamas. Maceinos nesibaigiančios ligos privertė jį susirūpinti tyliai atslenkančia senatve. Jis nenorėjo tapti kam nors našta, nes čia, Vokietijoje, manė neturįs tokių artimųjų, kuriems jo negalios nebūtų našta: „Atsisakęs 1955 metais, kai mano žmona buvo į Freiburgą atvykusi, grįžti į Lietuvą, netekau paskutinės progos"8, t. y. neteko progos būti tarp tų, kuriems jis tikrai rūpėtų ir nebūtų našta. Tačiau, manyčiau, kad šią progą, nors ir kaip neišpildomą galimybę, jis vis dar turėjo. Jos jis neteko vėliau -1971 m., mirus jo žmonai... Tačiau liko vaikai... Taigi jo šeima buvo toli ir nepasiekiama, be to, santykiai su ja jau nuo seniai buvo griežtai apibrėžti. Paviršutiniškai žiūrint, iš jo buvo laukiama tik vieno - materialinės paramos, kurią jis ir teikdavo, kol buvo gyvas. Tačiau tiesa ir tai, kad savoj šeimoje jis visada buvo skausmingai, beviltiškai laukiamas, nes apie sugrįžimą ir kalbos negalėjo būti. Tais laikais sugrįžti į Tėvynę jis negalėjo, nes tomis sąlygomis tai buvo neįmanoma. Nors Maceina tai bandė išaiškinti ir savo žmonai, susitikęs su ja 1955 m. Freiburge, ir savo vaikams, kai jie suaugo, laiškuose, tačiau jo pernelyg ilgą laiką iki galo nesuprato - ir žmona, ir vaikai nešiojo savyje gilią nuoskaudą, kad jis juos paliko. Žmogišku požiūriu tai galima suprasti. Julija Maceinienė taip ir mirė, nusinešusi su savimi į kapus šią neišdildomą nuoskaudą, bet kartu ... ir meilę šiam vieninteliam jos gyvenime vyrui, kurio ji, kaip galima numanyti, jautėsi nuskriausta ir išduota... O pats Maceina, kai žmona ir vaikai jam ilgai nerašė (o jei ir rašė, tai vis ką nors prašydami atsiųsti), kaip yra prisipažinęs, nesijautė „nei nusiminęs, nei įsiskaudinęs", nes niekas negali rūpintis „svetimomis naštomis, kai savų jau pakanka", be to, jis buvo įsitikinęs, kad „toks yra visų vienišių likimas - ar tėvynėje, ar svetur"9. Tačiau šiuose jo žodžiuose jaučiama ir nuoskauda (gal dar patirta jam gyvenant šeimoje?), ir drauge susitaikymas su „vienišių", prie kurių jis save be išlygų priskyrė, likimu. Kai 1967-1970 metais jį užgriuvo rimtos ligos, pareikalavusios iš jo netgi tam tikros aukos - atsisakyti dėstymo universitete, Maceina iš visų dar likusių jėgų bandė sutramdyti jas, stropiai prižiūrėdamas savo trapią sveikatą, griežtai laikydamasis gydytojų nustatyto režimo, visaip save apribodamas, taip pat siaurindamas savo bendravimo ratą. Visa tai buvo daroma tam, kad tik galėtų rašyti -užbaigti jau pradėtus darbus ir pradėti sumanytus. „Ne savo asmeniui dirbu..."

Taigi Maceina, aiškiai pajutęs „savoje būtyje" „Didįjį Šūksnį", supratęs kad šis „Šūksnis" bet kada gali suskambėti ir jam, nepuldamas į neviltį, tęsė savo darbą. Per tris ilgus ligos metus Maceina užbaiginėjo anksčiau pradėtus darbus. Pagaliau 1969 m. išėjo jo ilgai rašytas vokiškas veikalas „Sowjetische Ethik und Christentum", o 1970 m. - studija „Bažnyčia ir pasaulis". Šia studija Maceina pradėjo savo trečiąją trilogiją, kurioje svarstė katalikiškojo gyvenimo problemas, iškilusias po Vatikano II Susirinkimo. Sveikatai pagerėjus, kitais - 1971 metais Maceina išleidžia dar vieną savo veikalą „Didieji dabarties klausimai", skirtą pasaulio sekuliarizacijos problemoms. 1973-1974 m. pasirodo dar viena Maceinos knyga „Krikščionis pasaulyje", kurioje Maceina aptaria pasauliečio vaidmenį išganymo istorijoje ir, kaip rašė Juozas Girnius, „siekia pateikti „kultūrinės krikščionio veiklos arba net ir pačios kultūros teologiją"10. Kaip matome, Maceinos produktyvumas, nepaisant įvairiausių ligų bei negandų, ne tik nesumažėjo, o, priešingai, išaugo. Priminsiu jo žodžius: „Keista, ar ne, kad daugiausia padariau sirgdamas..."11 Jo atveju tikriausiai visai nekeista. Ligos visada jį versdavo susitelkti ties vienu svarbiausiu jo gyvenime dalyku - kūryba...

Naujas Maceinos gyvenimo laikotarpis, prasidėjęs jam išėjus į pensiją, tapo viso jo nueito kelio apmąstymo laikotarpiu. Jis jau senokai buvo priėjęs prie išvados, kad „kolektyvinis tiesos ieškojimas negalimas". Jaunystės svajos bendromis jėgomis pasiekti tiesą jau seniai tapo praeitimi ir pavirto pelenais. Dabar jos kėlė tik lengvą ironiją. Jis seniai suprato, kad bendromis jėgomis, nors ir sunkiai, galima pertvarkyti tik valstybę, tačiau tai nereiškia, kad net ir iš pagrindų ją pertvarkius, bus pasiekta ir tiesa, ir teisybė, ir teisingumas. Kaip buvo minėta, Maceina labai skeptiškai vertino Rytų, Vakarų ir ypač Amerikos gyvenimą, kuris „yra taip kuriamas, tarsi žmogus niekados nebūtų puolęs". „Man nėra esminio skirtumo tarp bolševizmo ir ame-rikonizmo, nes abiejų šių dvasių pagrinduose glūdi materializmas", - rašė Maceina dar 1949 m.12 Laikui bėgant ši jo nuomonė ne tik nepasikeitė, bet dar labiau sustiprėjo. Materializmas, pasak jo, užvaldęs pasaulį, neša dvasiai mirtį. Su šia nuomone tikrai sunku nesutikti stebint ir mūsų dabartį. Pasaulio „žiaurumas" kaip „buržuazinės dvasios" išdava privertė Maceiną atsitraukti ir nuo politikos, ir ypač nuo tų žmonių, kurie jam savo „buržuazine dvasia" buvo svetimi. Tad jo vienatvė visais atvejais buvo neišvengiama, nors ją Maceina niekada nelaikė tik savo paties privilegija: „visi esame (...) vieniši savyje"13. Tačiau Asmenybės vienatvę visada lydi įsisąmonintas neišvengiamumas. Asmenybė yra pasmerkta vienatvei.

Julija Maceinienė netrukus prieš mirtį 1971 m. lapkričio mėn.

Nusigręžęs nuo politikos, „nes ji, metams bėgant darėsi vis neprasmingesnė", Maceina „dar stipriau" suaugo su Bažnyčia, kurioje jautėsi „kaip savuose namuose", ir tikėjosi, kad Šv. Dvasia padės jam „šią namų nuotaiką Bažnyčios atžvilgiu" išlaikyti ligi pat jo gyvenimo pabaigos. Ir tikrai šią „nuotaiką " jis išlaikė savyje ligi pat mirties... O tuo laikotarpiu jam rūpėjo „tik Tiesa ir Bažnyčios gerovė"14, bet Bažnyčios ne kaip tam tikros plačiai išsivysčiusios organizacijos, o kaip Kristaus Kūno. Šio Maceinos gyvenimo laikotarpio tikslui apibūdinti tikriausiai tiktų 103-os psalmės žodžiai: Cantabo Domino, donec vivam; psallam Deo meo, quamdiu ero15. Tai buvo Maceinos pagrindinis uždavinys, tačiau buvo ir kiti - žemiški, paprasti, bet būtini „reikalai-reikaliukai": rūpintis savo sveikata, poilsiu, vaikais, kurie liko našlaičiai... 1971 m. lapkričio 19 d. Vilniuje, būdama vos 63 metų, nuo miokardo infarkto mirė jo žmona Julija Maceinienė. Ir nors Maceinų bendras gyvenimas truko gana trumpą laiką, o bendravimą laiškais lydėjo nuolatinė įtampa, žinia apie ankstyvą žmonos mirtį skaudžiai paveikė Maceiną, nes būtent ji buvo ta moteris, su kuria jis kadaise siejo viltis apie harmoningą, tobulą (iki šiol dar niekam nepavykusį) gyvenimą dviese. Ši mirtis suartino jį su vaikais - jis ėmė ne tik gana aktyviai susirašinėti su jais, bet ir nuolat beveik ligi pat savo mirties teikti jiems pagalbą...

Tais pačiais 1971 metais Maceina patyrė dar vieną skaudžią netektį - gruodžio mėnesį mirė Maceinos artimas bičiulis prof. Zenonas Ivinskis. „Po Ivinskio mirties atsirado kažkokia manyje tuštuma, ir vienatvė dar labiau padidėjo, nes dabar neturiu pašonėje jokio žmogaus, su kuriuo būtų galima pasitarti ar į jį atsiremti. Bet tai turbūt visų mūsų likimas. Amžiui slenkant, žmogus vienišėja"16, - guodėsi Maceina savo ištikimam draugui ir globėjui prelatui Jurui. Tačiau „vienuolinis" nusiteikimas (ne būsena) buvo jam įprastas, nes vargu ar kitu atveju jis būtų galėjęs tiek daug parašyti. Jis puikiai suvokė aukos prasmę, žinodamas, kad „krikščionis pasaulyje būna aukodamas"17, t. y. atiduoda pats save tam darbui, kuriam jis yra pašauktas. Maceina buvo pašauktas kultūros kūrybai, kuri „reikalauja didžių aukų - tiek dvasinių, tiek medžiaginių"18. Jis ir aukojosi... Ir nors retkarčiais, apimtas gilios depresijos, jis galėjo ir suabejoti savo aukos prasmingumu bei reikalingumu („Žiūriu į savas lentynoje sustatytas 23 knygas ir galvoju: o kas iš jų? Jokio čia perversmo jos nepadarė ir nepadarys. O kiek triūso į jas įdėta! Gal būtų geriau buvę, užuot jas rašius ir kankinusis, prasėdėjus kur smuklėje ar bent kavinėje... "19, tačiau tai nebuvo jo tikroji nuotaika. Greičiau tai buvo apokaliptinė nuotaika žmogaus, jaučiančio artėjantį „žiaurėjančio" pasaulio galą, - jo negali išgelbėti net ir kultūros kūryba, kuriai Maceina atidavė visas savo jėgas ir didžiulį talentą.

Maceinos sveikata nusistovėjo, jo paties žodžiais tariant, negerėjo, bet ir neblogėjo. Ir jis suaktyvino savo darbą. Atidėjęs į šalį vienadienius dalykus (straipsnius), jis nutarė žymiai daugiau laiko skirti didesniems ir svarbesniems darbams, visų pirma - „Religijos filosofijai". Bendras jo uždavinys nagrinėjant religines problemas buvo „išjudinti mūsų religinę mintį", kuri, kaip ir religinis gyvenimas, buvo „sustingusi". Jis labai sielvartavo, kad žmonėms ši „religinė mintis" nėra svarbi ir aktuali, kad jie paprastai nesieja jos su savo gyvenimu. Pasaulio sekuliarizacija, t. y. „pasaulio nudievinimas", pasak Maceinos, paneigia „pačios būties šventumą ir tuo būdu viską suveda į vieną pilką, kasdieninę sritį, kurią vadiname profanine: sekuliarizacija virsta pasaulio profanizacija"20. Tai jį baugino, vertė susirūpinti būsimosiomis kartomis. Jo manymu, sekuliarizacija yra iššūkis, kuris turi skatinti „krikščionį atstatyti pasaulio šventumą (...), tačiau randant jį ne kosmologinėje ar antropologinėje, bet ontologinėje srityje, vadinasi, ten, kur pasaulis yra grynas santykis su Dievu, vadinasi, kur jis būna kaip Viešpaties veikalas, o ne kaip gamtinės būtinybės ar žmogiškosios laisvės padaras"21. Čia priminsiu kunigo Andriaus Baltinio pasakytus žodžius apie Maceiną: „Šviesos jis pasaulyje ieškojo, šviesą visur matė..."22 Maceina norėjo apsaugoti pasaulį nuo tos tamsos, kurią atnešė pasaulio sekuliarizacija ir evoliucinė P. Teilhard'o de Chardino teorija. Pastaroji pasak Maceinos, tik klaidina žmones įrodinėdama, kad Dievo Karalystė gali įvykti jau istorijoje, tam „reikia tik, kad krikščionys taptų tikrais krikščionimis, ir pasauliui gresią pavojai praeisią savaime (...) Nauja žemė, apie kurią kalba Naujasis Testamentas (plg. 2 Pt 3,13; Apr 21,1), evoliucinei teologijai išnyra iš pačios istorijos kaip aukščiausias jos pažangos vaisius"23. Maceinos manymu, evoliucinė teorija yra labai „nutolusi nuo religijos tikrovės" ir todėl pavojinga...

Maceina buvo tikras, kad nė viena mūsų gyvenimo problema negali būti sprendžiama be religijos. Tuo įsitikinęs jis nė kiek neabejojo, kad jo iškeltas uždavinys - išjudinti religinę mintį - yra ne tik labai svarbus bei aktualus, bet ir gyvybiškai reikalingas žmonėms. Tačiau toli gražu ne visi lietuviškos bendruomenės užsienyje nariai buvo nusiteikę taip, kaip ir jis. Per-skirdami religiją ir gyvenimą, jie dažnai pageidaudavo iš Maceinos kitų, ne religinių knygų, o „gvildenančių bendrąją mūsų problematiką"24. Tai Maceiną ne tik stebino, bet ir piktino, nors tokio pobūdžio pasisakymai bei pageidavimai nebuvo jam jokia naujiena. Jis tik apgailestavo, kad net ir tokiu būdu religija yra stumiama į šalį, tarsi ji nepriklauso žmogaus gyvenimui ir nesudaro jo pagrindo. Tačiau jis visai nežadėjo atsisakyti savo svarbaus bei pagrindinio uždavinio. Maža to, jis, kaip ir visada, nebuvo linkęs nutylėti net ir švelnių išpuolių prieš save, todėl ir paruošė atsakymą savo oponentams, kuris buvo pavadintas „Laiškai mano kritikams" ir išspaudintas 1972 m. rudenį savaitraščio „Draugas" kultūriniame priede... Deja, jo balsas, kaip ir kiekvieno kito, norinčio kurti dvasią, o ne statyti pastatus25, vėl nuskambėjo tyruose. Laimei, jis visai nenutilo ir vienas kitas jį vis dėlto išgirdo ir tebegirdi... Tačiau norėtųsi, kad Maceinos balsą išgirstų kuo daugiau žmonių, juo labiau, kad trečiojoje jo trilogijoje išsakytos mintys mūsų laikais, matant vis didėjančią pasaulio sekuliarizaciją, darosi vis aktualesnės.

Maceinos „Laiškai mano kritikams", kuriuos jis iš pradžių buvo sumanęs išleisti atskiros knygos pavidalu, turi didesnę reikšmę, negu iš pirmo žvilgsnio būtų galima pagalvoti. Tai serija Maceinai labai svarbių straipsnių, nes jie buvo parašyti lyg svarus atkirtis tiems, su kuriais jis visą savo gyvenimą kovojo už religiją kaip kiekvieno žmogaus gyvenimo pagrindą bei šio gyvenimo įprasminimą, bet ne kaip privilegijuotų žmonių užsiėmimą. Tačiau šis sumanymas šiek tiek pasikeitė, įgijo konkretesnę prasmę - straipsniai tapo pokalbiu apie krikščionybės tiesas ir apie tai, kaip jos yra traktuojamos kitų, užsikrėtusių naujausiomis, Maceinos nuomone, klaidingomis idėjomis. Pasaulietis Maceina pradėjo ginti krikščionybės tiesų tvirtumą nuo kunigų, kurie, užsidegę naujomis teorijomis, leido sau kai kuriomis jų suabejoti. Jis šią teisę įgijo ne tik savo žinojimu bei neabejotina kompetencija, bet ir savo nepalenkiama ištikimybe Bažnyčiai. 1973 m. kunigas Augustinas Rubikas net siūlė Maceinai kartu rašyti knygą „pokalbio laiškais pavidalu", kuri turėjo būti pavadinta „Pokalbis dvasiškio su pasauliškiu". Manyčiau, kad anksčiau (iki Vatikano II Susirinkimo), kai Maceina buvo ypač smarkiai dvasininkų puolamas, toks pasiūlymas iš vis nebūtų buvęs įmanomas. Pasirodo, kad Maceinos nuomonė tam tikruose sluoksniuose darėsi svaresnė ir netgi reikšminga... Šį kunigo Rubiko pasiūlymą Maceina priėmė su džiaugsmu ir netgi parašė įžangą būsimai knygai, tačiau įdomus sumanymas, deja, taip ir liko tik sumanymu...

Manyčiau, kad Maceinai taip ir nepavyko išspręsti savo kilnaus uždavinio - išjudinti lietuvių religinę mintį, nors jo mintis ir turėjo nemažą atgarsį bei kėlė vis didesnį tam tikrų sluoksnių susidomėjimą, bet ne jaunimo - „mūsų jaunimas esti gainiojamas visokių vėjų..." Tačiau tai padaryti, ypač Vakaruose, beveik niekam nėra pavykę (ir vargu ar pavyks), išskyrus gal tik vieną ir tikriausiai vienintelę pasaulyje tibetiečių tautą, kurios tautinis auklėjimas nuo mažens yra glaudžiai susijęs su religiniu, o ir pats žmogaus gyvenimas čia niekada nenutolsta nuo religijos. Taigi, matyt, neveltui, nors ir nedidelė (bet ir ne tokia jau maža), dalis europiečių su viltimi žiūri į Rytus, ieškodami ten to, ko negali rasti Europoje ir ką mes visi vadiname dvasiniu penu... O Maceina, būdamas tikras krikščionis, nors ir pernelyg atsargiai, bet pagarbiai vertino budizmą, tačiau ne kaip vieną reikšmingiausių pasaulinių religijų, o kaip filosofinę teoriją, tiksliau, filosofinę būseną, kuri padeda budizmui, kaip jis manė, atrodyti religija26. Visada siekęs objektyvumo (jei jis apskritai yra pasiekiamas), jis su kartėliu pripažino: „Nėra abejonės, kad Rytai ne vienu atžvilgiu yra Vakarus pralenkę ir kad jų dvasinis gyvenimas yra žymiai subtilesnis, nei mūsų. Man studentaujant, prof. Šalkauskis kartais sakydavo, esą indai žiūri į mus, europiečius taip, kaip mes, europiečiai, žiūrime į amerikiečius, tai yra: kaip į barbarus"27. Dar daugiau, pasak Maceinos, Stasys Šalkauskis savo metu yra pareiškęs, kad barbariškoje tautoje ir religija yra barbariška, nes religija reiškiasi per kultūrą. „Religija negali reikštis be kultūros", - teigia Maceina.

Turėjo praeiti nemažai metų, kad Maceina įsitikintų, jog jo svajonė - dvasinį žmogaus gyvenimą padaryti „subtilesnį" -negali išsipildyti ne vien todėl, kad „pasaulis yra didžiai žiaurus", nes jam trūksta artimo meilės ir vidujinio Kristaus tiesų bei įstatymų išpažinimo. Ne tik todėl, kad pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje apribotas formaliu trijų pareigų - „klauptis prieš

Antanas Maceina su žmona Friedel Maceina 1978 m. rugsėjo mėn.

altorių, kreipti akis į sakyklą ir traukti iš kišenės piniginę"28 -atlikimu, kuris nieko nekeičia - nei pačių žmonių, nei jų gyvenimo, tačiau dar ir dėl to, kad tas gyvenimas stokoja kultūros, be kurios negali reikštis religija. Taip teigdamas, Maceina buvo įsitikinęs, kad tik puoselėjant bei tobulinant kultūrą, nes kultūra, pasak jo, sudaro valstybės turinį29, galima sukurti organišką (harmoningą) valstybę, kurioje žmogus galėtų „atsitiesti". Šią temą jis plėtojo ir tremtyje, teikdamas kultūros kūrybai pagrindinę reikšmę visose žmogaus žemiško gyvenimo srityse, sykiu ir religiniame gyvenime. Tvirtindamas, kad „Dievas gyvena tarp mūsų kultūriniu būdu", Maceina turėjo omenyje ir „prigimtąjį ir net kasdieninį ryšį tarp kultūros ir religijos apskritai"30. Kultūros ir religijos neatskiriamumas Maceinai buvo akivaizdus ir neabejotinas. Jis didžiai apgailestavo matydamas, kaip bandoma ir stengiamasi nusakralinti kultūrą, ir numatė visas karčias šio reiškinio pasekmes. O jos išties liūdnos, nes tai, kas dabar yra vadinama kultūra, sunku susieti su tuo, kas per amžius gyvavo ir formavo žmogaus dvasią, darė dvasinį gyvenimą „subtilesnį" ir būtent todėl tai buvo pripažinta neįkainojama amžinąja vertybe. Mes dabar matome bevaises paieškas naujų vertybių, atitinkančių dabartinio žmogaus poreikius. Tos paieškos bevaisės, kadangi jos niekuo nepagrįstos, todėl ir regimas tų paieškų rezultatas, mano galva, neturi nieko bendro nei su tikrąja kūryba, t. y. su dideliu atsidavimu bei aukojimusi, nei su religija, kuri irgi yra aukojimasis. Dabartinė kultūra pernelyg „savarankiška", neturinti jokių sąsajų su religija... Tačiau kultūros sakralumo paneigimas, kaip teigė Maceina, yra „kova prieš visa, kas dieviška"31. Ir su šiuo jo teiginiu sunku nesutikti. Tačiau nuostabiausia tai, kad kultūra, kuri buvo laisvės pagimdyta arba atsirado kaip viena jos apraiškų, dabartiniame pasaulyje yra žudoma laisvės, tiksliau, to, ką daugelis mūsų jau priprato laikyti laisve, sykiu paneigdami ją kaip grynai dvasinį reiškinį...

1973 m. pabaigoje po ilgų ir varginančių nesusipratimų bei vilkinimo pagaliau pasirodė nauja Maceinos knyga „Krikščionis pasaulyje", kurioje plačiai aptariama pasauliečio problema, jo pasiuntinybė, kultūra kaip sakralinė jo tarnyba. Kaip pats Maceina apibūdino, ši knyga yra „ne kas kita, kaip kultūrinės krikščionio veiklos arba net pačios kultūros teologija"32. Šis jo veikalas reikšmingas ir įdomus ne tik pačiu savo sumanymu, bet ir tuo, kad padeda geriau suprasti paties Maceinos asmenybę, jo uždavinius bei veiklą, įsigilinti į jo idėjų pasaulį. 1974 m. už šį religinį veikalą jam buvo paskirta Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos premija...

O tuo metu Maceinos gyvenimas tekėjo įprasta vaga - laikydamasis gydytojų nustatyto režimo, jis dirbdavo po keletą valandų iki pietų, paskui ilsėjosi ir vėl imdavosi, vaizdžiai tariant, plunksnos. „Maceina su plunksna užgimęs, su plunksna ir mirs. Dėl to jis, kad ir visokių bėdų bei ligų kamuojamas, patvariai tęs savo darbą", - rašė prof. Juozas Eretas33. Tai teisingas ir tikslus filosofo Maceinos apibūdinimas. Jis iš tikrųjų „patvariai" tęsė savo darbą ir nors buvo žadėjęs daugiau laiko skirti plataus masto darbams, tačiau negalėjo atmesti ir smulkesnių pasiūlymų bei prašymų, juolab kad prašė jo seni geri bičiuliai, kuriems jis, jausdamas pareigą, negalėjo atsakyti. 1974 m. gegužės mėn. turėjo įvykti Lietuvių Fronto Bičiulių suvažiavimas ir jo valdyba šia proga paprašė Maceiną parašyti programinį referatą, o ateitininkai sendraugiai paskaitos apie „Tikėjimą ir laisvę". Ateitininkams jis taip pat negalėjo atsakyti, juo labiau, kad būtent jų rūpesčiu tais pačiais 1974-aisiais metais buvo išleista trečioji jo „Didžiojo Inkvizitoriaus" laida. Laikraštis „Į laisvę" paprašė straipsnio apie „Dviejų kultūrų sankritį", „Tėviškės Žiburiai" - interviu ir 1.1. Visi šie darbai, pasak Maceinos, buvo jo „kasdieniai darbeliai", kurie tačiau atimdavo nemažai laiko, todėl, laukdami savo eilės, „kentėjo" kiti jau senokai pradėti, bet neužbaigti Maceinos veikalai, pirmiausia seniai sumanyta ir pradėta „Religijos filosofija". Ir nors pastarojo veikalo pagrindą sudarė Miunsterio universitete 1966-1968 m. skaitytos paskaitos, tačiau jas reikėjo išversti į lietuvių kalbą, papildyti ir išplėsti. Taigi jo laukė sunkus bei sudėtingas ir be galo atsakingas darbas, nes lietuviai iki tol savos religijos filosofijos neturėjo. Galima numanyti, kad rašyti „Religijos filosofiją" Maceina delsė tam tikra prasme sąmoningai, nes šis veikalas jam buvo itin svarbus. Jis norėjo jį parašyti nepriekaištingą visais atžvilgiais, todėl ir leido sau neskubėti ir užsiiminėti „šalutiniais" darbais, kuriuose nagrinėjami dalykai dažniausiai ne-nutoldavo nuo jo plačiai svarstomos Dievo ir žmogaus santykių problemos. Tačiau pasitaikydavo ir kitų progų, pavyzdžiui, paminėti jam svarbių žmonių sukaktis - prof. Jono Griniaus šešiasdešimtmetį, 75-metį po Solovjovo mirties, prof. Juozo Brazaičio mirties metines... Vis dėlto metai bėgte bėgo, - „ak, tie bėglūs metai", - todėl labai ilgai šio darbo atidėlioti jis negalėjo. Taigi 1975 m. „Religijos filosofija" tapo pirmaeiliu Maceinos darbu, o „šalutiniai" laukė savo eilės. Svarbiais Maceinos gyvenimo įvykiais tapo Lietuvių Fondo34 užsakymas (tačiau be įsipareigojimų) parašyti filosofinį veikalą ir dviejų tūkstančių dolerių „kūrybos stipendijos" paskyrimas. Maceinos „neišsemiamuose stalčiuose"35 atsirado ką pasiūlyti Fondui. Kadangi jis turėjo vokiškų paskaitų, skaitytų 1966 m. vasaros semestre Miunsterio universiteto studentams, rankraštį apie filosofijos kilmę ir prasmę, tai pasiūlė Fondui parašyti knygą tuo pačiu pavadinimu - „Filosofijos kilmė ir prasmė". Ši knyga tapo vienu reikšmingiausių bei brandžiausių Maceinos veikalų, kurį, pasak Kęstučio Girniaus, galima „laikyti Maceinos filosofijos kertiniu akmeniu"36. Maceina norėjo, kad ši knyga pagrįstų jo religijos filosofiją, ieškant kelio į Dievo buvimą, nes religijos filosofija kaip tokia Dievo buvimo nesvarsto. Tačiau šis veikalas pranoko savo pirminį sumanymą ir tapo pagrindiniu jo kūriniu, kuriame sutelkta vientisa Maceinos filosofinė sistema...

Nors buvo iškilę visokių techninių bei piniginių nesklandumų (jų beveik visada pasitaiko leidžiant filosofinę literatūrą), Maceina tikėjosi, kad ši jo knyga bus išleista. Kaip ir visada, jis nelaukė pelno, nes puikiai žinojo, kad „pats darbas bus veltui (pinigine prasme - T. M.), kaip ir daugelis darbų darbelių ligi šiolei"37. Pelnas jam nebuvo itin svarbus, Maceinai daug svarbiau buvo, kad jo knygos išvystų pasaulį, būtų reikalingos žmonėms ir padėtų jiems „atsistatyti dvasiškai", taptų būsimojo dvasinio Lietuvos atsistatymo plytelėmis, kai ji vėl atsigaus ir bus nepriklausoma vilties ženklu. Jis buvo tikras, kad „nekurti kultūros tremtyje reiškia netikėti Lietuvos prisikėlimu"38. O jis tikėjo, kad ji prisikels, todėl ir kūrė kultūrą tremtyje (lygiai taip, kaip būtų kūręs ją gyvendamas tiek Lietuvoje, tiek visur kitur, kur būtų nublokštas likimo). Jis tai darė rašydamas knygas, kuriomis bandė padėti žmonėms susivokti gyvenime, atskleisti jiems ne tik gyvenimo, pagrįsto aukščiausios moralės įsakymais bei Meile, bet ir kančios - šios nuolatinės žmogaus palydovės, esmę bei prasmę. Jis pats savo kančią įprasmino kurdamas, nes kūryba arba aukojimasis ir yra kančios įprasminimas. Jis, kaip ir jo globėjas prelatas Juras, buvo įsitikinęs, kad „knygos nepakeis nei TV (televizija), nei radijas. Knyga visados pasiliks žmogaus artimu draugu, patarėju, mokytoju, žinių teikėju"39. Tačiau jis žinojo ir kai ką kita - „daug knygų - daug klaidų", knygų „klaidos eina per amžius" ir jos „išspaudė žmonėms jau daug ašarų ir dar daug išspaus"40. Tai žinodamas, Maceina filosofuodamas buvo nepriekaištingai moralus, prisiėmė visą atsakomybę už kiekvieną savo ištartą žodį, išsakytą mintį, savo skelbtą idėją. Jis neleisdavo sau ištarti neapgalvoto žodžio ar neapgalvotos minties. Maceina nebėrė patarimų bei pamokslų, paprastai jų vengė, suvokdamas, kokie jie yra keblūs... „Jei tad mudviem ir būtų lemta susitikti bei išsikalbėti, nemanyk, kad rastum manyje tokį 'išminčių', kuris Tau išblaškytų abejones ir įžiebtų pastovią šviesą. O ne!"41; „Tu manai, esą aš suradęs tikrąjį kelią ir jį rodąs kitiems; Tu lauki iš manęs pasistiprinimo, paaiškinimų, paramos. Ar nenusivilsi, vaikeli, jei laimė nusišypsotų, ir mudviem tektų susitikti? Nepamirški, Danutėle, kad aš esu paprastas, silpnas žmogelis, kaip ir visi kiti; kad ir manyje pilna visokių ydų, klaidų bei silpnybių; kad ir aš turiu aibę abejonių bei neaiškumų, kurie ir liks neaiškumai lig pat mirties"42. Jis niekada nepretendavo būti „išminčiumi", juo labiau Mokytoju, žinodamas ir išpažindamas tik vieną Mokytoją - Kristų, bet norėjo padėti kitiems rasti kelią Dievop...

Maceina ne kartą yra sakęs, kad rašymas ir yra jo gyvenimas. Tam reikėjo „tylos ir vienatvės", o nuo jų Maceina daugiausiai ir kentėjo, bet kartu jų siekė, norėdamas sukurti tinkamą sau gyvenimo erdvę. Jis vengdavo žmonių bei didelių triukšmingų miestų, nes miestas nebuvo jo, „kaimo vaiko", aplinka, nemėgo jis ir didelių kambarių, nes kambario erdvė jį blaškė. Tačiau jis mėgo gamtą, jam patiko žiūrėti į tekantį vandenį, klausytis upelio čiurlenimo. Gamtoje, toli nuo žmonių, jis galėjo ir susikaupti, ir atsipalaiduoti, nes ji nuo pat vaikystės buvo jo aplinka, su kuria jam nereikėjo kovoti...

1976 m. vasaros pradžioje pasirodė „Religijos filosofijos" I tomas, kuriame Maceina svarstė „religijos esmę ir religijos Dievą"; II tomą, kuriame turėjo būti svarstomi žmogaus laisvės ir tikėjimo klausimai, Maceina tikėjosi išleisti kitais, 1977 metais.

Tačiau, gavęs pasiūlymą iš Lietuvių Fondo parašyti filosofinį veikalą, jis po „Religijos filosofijos" I tomo pasirodymo iš karto pradėjo rašyti „Filosofijos kilmę ir prasmę". Ir nors šios knygos pagrindą sudarė universitete skaitytos paskaitos, tačiau darbo, norint paversti šį vokiškai parengtą kursą lietuviška knyga, nestigo. Todėl ir negalėjo dirbti taip greitai, kaip norėjosi. „Filosofijos kilmė ir prasmė", už kurią jis gavo Stasio Šalkauskio kūrybinę premiją, buvo išleista Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos 1978 m. Romoje. Dabar jis jau galėjo imtis „Religijos filosofijos" II-ojo tomo. Tačiau, kaip dažnai atsitinka, kiti darbai bei rūpesčiai, juo labiau įvykiai, griauna mūsų planus...

Jo sveikata visada buvo silpna. Širdies ir kitų negalių kamuojamas, Maceina gyveno „asketiškai", bet dirbo visą laiką: „(...) vis dar dirbinėju, - rašė Maceina 1976 m. rudenį prof. Juozui Eretui, - ne tiek intensyviai, kiek sistemingai". Tačiau aktyvumo, kad ir ką jis pats besakytų, jam nestigo. Šalia didelių darbų vis atsirasdavo kitų, daug smulkesnių, tačiau jam vis dėlto svarbių. Taip 1976 m. rugsėjo mėn. „Aidams" jis parašė šv. Pranciškui43 skirtą straipsnį „Žmogiškosios netikrybės šventasis". Šis straipsnis Maceinai buvo svarbus dėl to, kad jis tam tikra prasme papildė jo studiją apie šv. Pranciškų „Saulės Giesmė", kuria jis ne visai buvo patenkintas. Reikia pasakyti, kad šis pavyzdys (o jų yra nemažai) atskleidžia vieną labai Maceinai būdingą ir net išskirtinį jo bruožą - jis buvo be galo kruopštus bei skrupulingas išskleisdamas kiekvieną savo mintį, atrodo, jis siekėją taip ištobulinti, kad kalba sutaptų su mąstymu. Mąstymo ir kalbos sutapimo jis siekė visuose savo rašiniuose bei paskaitose, ir jam tai sekėsi. Tačiau jo siekiama lygiai taip pat, kaip ir asmeninio tobulumo - šis procesas niekada nesibaigia... Tais pačiais 1976-aisiais metais Maceina įsipareigojo parašyti

LKM suvažiavimui, surengtam lapkričio 26 d. Čikagoje, įžanginį pranešimą, pavadintą „Asmuo ir istorija". Ši tema jam buvo ne tik įdomi, bet kartu skaudi bei aktuali, ypač tremtyje. Ji buvo artima ne tik jam pačiam, bet, kaip jis tikėjosi, ir „kiekvienam, buvojančiam svetur". Šios paskaitos centre iškeltas opus klausimas: „ar galima išeiviui įsijungti į svetimą istoriją, padarant ją savąja"44. Vėliau ši paskaita tapo naujos Maceinos studijos tuo pačiu pavadinimu, kurią išleido ateitininkai 1981 m. rugsėjo mėn. pradžioje Čikagoje, pagrindu. Šioje studijoje, skirtoje jaunimui, Maceina įrodinėja, „kad negalima pereiti iš vienos tautos istorijos į kitos tautos istoriją"45. Tokį Maceinos įsitikinimą lėmė ne tik jo paties bei kitų išeivių skaudi patirtis, bet ir jų visų bendras likimas. Rašydamas savo knygą, jis nebuvo tikras, ar jo pagrindinė mintis bus suprasta, t. y. įsisąmoninta, „nes daugelis nori būti tuo, kur yra gimę. Čia tai didelė ir skaudi problema"46. Ateitininkijai rūpėjo jaunosios lietuvių kartos, gimusios ir augančios svetur, likimas. Deja, ši problema, kaip ir daugelis kitų, susijusių su dabartiniu jaunimu, šiandien yra dar skaudesnė ir dar didesnė...

Maceina, augęs bei brendęs politinių įvykių, savo laiku įtraukusių ir jį į tam tikrą politinę veiklą, sūkuryje, visada buvo jautrus tam, kas vyksta pasaulio politinėje arenoje. Jį jaudino „momento reikalai", ir jis visada atsiliepdavo į šiuos „reikalus" (ypač į tuos, kurie buvo reikšmingi žmonijos likimui), „giliai įsiskverbdavo į gyvenamojo momento dvasią, nuostabiu ryškumu iškeldamas jos diagnozę"47. Pavyzdžiui, matydamas, kad Europoje įsigali „kairysis" socializmas, kuris „graso užlieti Europą ir ją, tarsi prinokusį vaisių, įteikti komunistams"48, Maceina, pateikdamas savo pasaulio padėties „diagnozę", matė tik vieną išeitį - melstis ir dirbti, „dirbti ir fiziškai ir dvasiškai"49, siekiant atnaujinti šį pasaulį. Tačiau jis matė ir tai, kad tikintieji nepadarys „nieko lemiančio pasauliui atnaujinti", nes benediktinų šūkis Ora et labora, kuriuo pats Maceina visada vadovavosi, nėra jų taip įsisąmonintas, kad jie iš tikrųjų pradėtų dirbti ir šis šūkis taptų jų gyvenimo nuostata. Šiandien nuostabiai aktualiai skamba Maceinos žodžiai, išsakyti prelatui Jurui laiške, parašytame 1976 m. gruodžio 9 d.: „žodis Tabora' tikinčiųjų [ir ne tik jų -T. M.] yra labai pastūmėtas į šalį, o kartais net pamirštas. Užuot jo stoja 'ora' ne maldos, bet 'kalbėjimo, plepėjimo, posėdžiavimo' prasme (orare klasikinėje lotynų kalboje ir reiškia 'kalbėti iš tribūnos'). Benediktinų šūkis pakinta ir skamba „Ora et ora -melskis ir plepėk". Bet šitoks tikinčiųjų nusistatymas ir net praktika pasaulio neatnaujins". Taip ir yra - Antanas Maceina buvo įžvalgus ir jo „diagnozės" buvo tikslios... Matyt, būtent tada, 1976 m. pabaigoje, ir gimė Maceinos sumanymas parašyti dar vieną naują knygą pavadinimu „Ora et labora", kuri, deja, tapo paskutiniu jo veikalu. Paskutinės Maceinos knygos pavadinimas „Melskis ir darbuokis" tikrai skamba simboliškai, lyg ir tam tikras priesakas kitiems, ateinančioms kartoms...

Savo gyvenimą Maceina dažnai vadindavo „pilku", „labai kasdienišku", „smulkiu", jame vyravo liūdesys, kuris buvo nuolatinė Maceinos nuotaika. Su amžiumi šis liūdesys savaime gilėjo ir iš jo kildavo eilėraščiai. Poezija buvo neatskiriama Maceinos gyvenimo dalis, būtent todėl jo gyvenimą sunku pavadinti ir kasdienišku, ir pilku. 1977 m. pradžioje jis rašė sūnui

Sauliui: „Dvasinė mano nuotaika ir pajėgumas laikosi dar gana gerai - galiu mąstyti ir rašyti; net pradedu grįžti prie poezijos. (...) Tik darbas universitete neleido įsibėgėti50. Tačiau, atėjus senatvei, gal grįš ir 'įkvėpimas'. Sakoma - tai prancūzo La Fon-taine teorija - kad lyrika yra rašoma jaunystėje ir senatvėje, o subrendusis amžius esąs skiriamas veiklai51. Žiūrėsime, ar ši jo teorija pasitvirtins ir mano gyvenime". Maceinos gyvenime ši teorija tikrai pasitvirtino. Jis buvo įsitikinęs, kad „menas yra didelis žmogaus sielos lavintojas bei kilnintojas. Man pačiam yra tik du didelės vertės žmogaus kūriniai: tai menas, visų pirma poezija, ir filosofija. Abiem jiems ir buvau atsidėjęs visą savo gyvenimą"52. Poezijos, kaip jis pats yra prisipažinęs, jis niekada nerašė - ji skambėjo jame visada, net rašant filosofinius veikalus, ir kai šis skambesys tapdavo melodija, jis ją užrašydavo. Šį kūrybinį procesą Maceina vadino grynai muzikiniu procesu. Čia galima būtų tik pridurti, kad jis buvo labai muzikalus, tiksliau, apdovanotas „vidiniu muzikalumu", kuris tačiau ne iš visų „išsiveržia aikštėn". Tačiau Maceinos vidinis muzikalumas išsiveržė. Jis pradėjo reikštis dar vaikystėje. Priminsiu, jog kai Maceina, dar būdamas vaikas gyveno Prienuose pas tetą Gertrūdą, niekieno nemokomas, jis pats išmoko groti pianinu, kiek vėliau - vargonuoti... Jo vidinis muzikalumas išsiveržė į visą jo kūrybą - ne tik į poeziją, bet ir į filosofinius veikalus, laiškus, vaizdus, jausmus...

Atrodo, kad su amžiumi jis tapo jausmingesnis, atlaidesnis ir dar liūdnesnis. Šio vis gilėjančio liūdesio priežastimi buvo ta pati vienatvė, kurią jis, metams bėgant, o svarbiausia - silpnėjant sveikatai, dar aštriau ir skaudžiau išgyveno. „Ilgas gyvenimas yra visų svajonė. Tačiau kartais šis ilgis esti surištas su tokiomis sunkenybėmis, jog geriau, jei jis nėra toks ilgas"53. O gal jis liūdėjo dėl savo fizinio silpnumo, dėl neišvengiamumo įsileisti į savo gyvenimą kitą žmogų, kuris teisėtai nuolat juo rūpintųsi?.. Anapilin išeidavo draugai, kurių jis nedaug teturėjo, ir su kiekviena mirtimi jo vienatvė augo. Tarsi gelbėdamasis nuo jos, jis pradėjo vis dažniau rašyti vaikams: „mano vienatvė, atrodo, mane į senatvę su namais („kurių niekad nepamiršau, niekad nuo jų savo širdimi nenutolau; su nieku - nei daiktu, nei žmogumi - nesusirišau, kuris atsistotų tarp manųjų ir manęs") tik dar labiau sujungė dabar, kai jūs 'atradote' mane, o aš 'susiradau' jus, jaučiuos tikrai, tarsi ir erdve būčiau tarp jūsų visų"54. Tačiau šis per laiškus palaikomas ryšys buvo labai trapus, jis negalėjo nugalėti tą „tragišką tolį", kuris „gulėjo" tarp jo ir vaikų. Jis negalėjo panaikinti nei slegiančios vienatvės, nei įkyrių minčių apie gresiančią ateityje prieglaudą, jei tik jis neap-sispręs kitaip. 1978 m. sausio mėn. Maceinai sukako 70 metų, ir nors jis dar buvo „pajėgus", t. y. darbingas, jį, kaip ir visada nuo pat ankstyvos jaunystės, kamavo įvairios ligos, todėl ir jo rūpestis savo ateitimi buvo visai pagrįstas. Kaip buvo minėta, persikėlęs į Freiburgą ir nusipirkęs butą, Maceina pasikvietė namų ruošai moterį, kurią pažinojo nuo karo laikų, nes būtent šios moters tėvai - ūkininkai Hofmannai - priglaudė jį, benamį, leisgyvį ir kenčiantį, savo namuose Bredersdorfo kaimelyje... Jo namuose atsiradusi moteris savo laiku sukėlė daug visokiausių apkalbų, buvo pasklidę net gandų, neva Maceina vedė. „Šiuos gandus žmonės - mano politiniai priešininkai, būtent krikšč. demokratai - leidžia kartas nuo karto: prieš kokį 20 metų apie tai buvo parašyta net viename Amerikos laikraštyje. Kai paaiškėjo, kad tai netiesa, laikraštis viešai manęs atsiprašė"55, -rašė Maceina 1978 m. dukrai Danutei Mickūnienei. Tame pačiame laiške Maceina priduria: „Ne mano amžiuje apie kokias 'vedybas' svajoti"... Tačiau ... jau tais pačiais metais jis labai rimtai galvojo apie vedybas, norėdamas išvengti prieglaudos ir sykiu atsidėkoti moteriai, kuri ilgus metus be jokio atlygio (vien už maistą ir kambarį) ištikimai jam tarnavo. Taigi 1978 m. birželio 29 d. „po ilgo svarstymo bei svyravimo" Antanas Maceina vedė Friedel Hofmann, kuriai tada buvo 58 metai.

Ar vedybos ką nors pakeitė jo gyvenime? Manyčiau, kad jos užtikrino jam tam tikrą saugumą, nes jo grynai žmogiška padėtis ir buitis tapo tikresnė bei tvirtesnė. „Jaučiuos laimingas, kad išvengiau prieglaudos, kur būčiau nykęs ir greičiausiai per anksti sunykęs. Esu Friedel dėkingas, kad ji ryžtasi pratęsti mano metus taip ilgai, kaip Aukščiausiajam patiks, sudarydama man galimai palankiausias sąlygas"56. Rūpestis ateitimi atkrito. Kuriam laikui pasitraukė ir dažnai jį slegiantis vienatvės jausmas. Tačiau, manyčiau, šios vedybos neturėjo jam lemiamos įtakos. Jis gyveno savo įprastą gyvenimą, kurio pagrindą, kaip visada, sudarė rašymas. 1978 m. šalia kitų darbų Maceina pradėjo rašyti „savotišką biografinę nuotrupą", jo pavadintą „Filosofijos keliu". Prie šios studijos, kurios paskutinėje dalyje svarstomas lietuvių kalbos klausimas, jis „prasėdėjo visą vasarą". Jį vis labiau domino kalbos filosofija. Savo knygoje „Filosofijos kilmė ir prasmė", kuri pasirodė 1978 m. pradžioje, jis įdėjo priedą „Filosofija ir lietuvių kalba", susilaukusį ypatingo kritikų dėmesio. Šis dėmesys džiugino Maceiną ir jam gimė sumanymas parašyti „Kalbos filosofiją". „Mat, pastaruoju metu ši filosofijos sritis pradeda mane vis labiau dominti, - rašė jis sūnui Sauliui. - Tai, kas turėjo būti apmąstyta pradžioje - pradėję kalbėti, pradedame mąstyti arba atvirkščiai: pradėję mąstyti, pradedame kalbėti - mano atveju, atrodo, bus apmąstyta pabaigoje. Tačiau girdėjau, kad esą gera, jei žmogus senatvėje pakeičia savo darbo turinį ar lauką, tada atsiranda naujų paskatų, naujo įdomumo, ir smegenys ne taip greitai vysta. Žinoma, šį savo lauką keisiu ne čia pat. Kalba stipriai mane domina, bet reikia visų pirma baigti tai, kas pradėta"57. Jo kūrybiškumas neblėso, tačiau visiems sumanymams įgyvendinti, deja, pritrūko laiko... Dar nebuvo parašyta jam svarbi ir jo paties labai vertinama antroji „Religijos filosofijos" dalis, todėl idant, „kaip vienas kritikas rašė, „neliktų vaikas ant vienos kojos"58, teko atidėti ir savo naują sumanymą. Tačiau nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, šis „vaikas" vis dėlto liko tik „ant vienos kojos"...

Maceinos naujoji žmona, įgavusi dabar daugiau teisių, negu tada, kai ji buvo tik paprasta jo namų šeimininkė, pradėjo, kartais atrodo, pernelyg stropiai rūpintis jo sveikata, kontroliuodama net ir lankytojų srautą (ėjo „cerberio" pareigas)59, taip norėdama jį apsaugoti nuo „beprasmiško" nuovargio. Nors Maceina ir nebuvo iš tų žmonių, kurie leistųsi būti kieno nors vadovaujami, tačiau šiuo atveju jam, kaip jaunavedžiui, buvo malonus toks kito žmogaus rūpinimasis juo ir, kaip jis pats rašė, „šilima" bei meilė. Kiekvienais metais ankstyvą rudenį Maceinos praleisdavo Bad Emso kurorte, kur Maceina, griežtai prižiūrimas žmonos, pedantiškai turėdavo atlikti visus gydytojų nurodymus. Tiesą sakant, jis niekada nestokojo sau dėmesio ir per daugelį viengungystės metų buvo pripratęs visus, net ir buitinius, reikalus spręsti pats, tačiau dabar viskas šiek tiek pasikeitė... Ir jis džiaugėsi nuolatine žmonos parama, žmogumi, kuriuo visada galėjo pasikliauti. Jausdamas jai dėkingumą Maceina net tardavosi su ja (bent išklausydavo jos nuomonės), ruošdamasis išleisti kokį nors nelabai sudėtingą straipsnį (Friedel buvo baigusi namų ruošos mokyklą) arba naują poezijos rinkinį, kurį, Kazio Bradūno ir kitų skatinamas, jis žadėjo išleisti. 1978-ieji metai jam buvo ne tik „jubiliejiniai", bet ir reikšmingi jo naujos padėties požiūriu, todėl jis leido sau „didelius" darbus atidėti į šalį ir užsiimti „antraeiliais", kuriuos irgi reikėjo atlikti. Ir tai nebuvo vien tik straipsniai. Tarp „antraeilių" darbų pateko ir jau minėta studija „Filosofijos keliu", ir nauji eilėraščiai, ir ateitininkų užsakyta studija „Asmuo ir istorija", kurią jis žadėjo užbaigti 1979 m. pabaigoje... Tačiau laiku neužbaigė, nes, draugų bei pažįstamų raginamas, apsisprendė paruošti leidybai naują poezijos rinkinį, kurį buvo nusprendęs pavadinti „Naktigonis"60. Nors šis pavadinimas, Maceinos nuomone, „geriausiai nusakąs visą rinkinėlio nuotaiką"61, tačiau jis buvo pakeistas, nes paaiškėjo, kad eilėraštį panašiu pavadinimu - „Naktigonė" jau yra sukūręs Leonardas Andriekus. Norėdamas išvengti painiavos, Maceina savo rinkinį pavadino „Ir niekad ne namolei". Kaip jis yra pats prisipažinęs, naujas pavadinimas dar geresnis už ankstesnįjį - „Naktigonis", nes tiko „visumos nuotaikai" nusakyti. Žinodami, koks jautrus Maceina buvo poezijai ir kaip didžiai ją vertino, išskirdamas ją iš kitų meno sričių, galime numanyti, kad jo poezijos viešas pasirodymas jam buvo didelis įvykis ir išgyvenimas. Jis pats niekada negalėjo tinkamai įvertinti savęs kaip poeto, tiesiog neišdrįsdavo, todėl buvo linkęs pasikliauti kitų nuomone, jaudinosi, laukdamas atsiliepimų, nors ir puikiai žinojo, kad „poezijoje objektyvūs kriterijai yra gana sunku užčiuopti; juos apsprendžia nesykį individualus skonis, dienos šūkiai ir net politiniai įsitikinimai"62... Maceinos poetinis rinkinys buvo išleistas pačioje 1980 m. pabaigoje ir susilaukė net labai palankių atsiliepimų. Maceiną ypač pradžiugino apie jį parašytas Tomo Venclovos straipsnis „Metafizinis poetas", kuriame jis labai vertinamas ne tik kaip poetas, bet ir kaip filosofas. Pačioje savo straipsnio pradžioje Venclova nurodo išskirtinę Maceinos vietą visoje lietuvių kultūroje: „Antanas Jasmantas - ypatingas atvejis mūsų kultūroje. Žinome, jog šiuo slapyvardžiu pasirašinėja filosofas ir teologas Antanas Maceina. Autentiškų filosofų visoje Lietuvos istorijoje turėjome vos keletą ir Antanas Maceina, be abejonės, yra vienas iš jų, gal netgi iškiliausias. Autentiškų poetų priskaičiuojame kiek daugiau, nors irgi ne šimtą ir ne du šimtus. Ir Maceinos alter ego - Antanas Jasmantas - taip pat yra vienas iš jų"63. Maceinai net atrodė, kad jis nevertas tokio itin „gražaus" įvertinimo. Tačiau su „vieninteliu" Venclovos „priekaištu", „esą Jasmantas vartojąs per daug mažybinių daiktavardžių", Maceina-Jasmantas nesutiko: „Venclova yra jau miesto vaikas, Jasmantas gi tebėra kaimietis. O kaimo žmonės savo jausmą ir reiškia beveik tik tokio tipo daiktavardžiais. Kiti kritikai prisipažįsta, anų mažybinių daiktavardžių iš viso nepastebėję"64. Tai tik nedidelis pavyzdys, kaip jautriai Maceina reagavo į savo poezijos kritiką (čia buvo netgi ir ne kritika, o tik pastaba), daug jautriau negu j atsiliepimus apie jo filosofinius arba net teologinius rašinius. Tai rodo, koks Maceina buvo pažeidžiamas, nes būtent savo poezijoje jis ir atsiskleisdavo kaip žmogus - su savo širdies nerimu, abejonėmis, skausmu, baime ir net neviltimi... Nenorėčiau visiškai sutikti su Jonu Griniumi, teigusiu, kad Jasmantui buvo „pirmiausia svarbu drauge su skaitytojais pasidalyti savo pergyvenimais apie didžiąją, neaprėpiamąją, neišsakomąją tikrovę, kurią vadiname būtimi, nes visi joje esame, nors kiekvienas savaip mėginame suvokti ir jausti"65. Man atrodo, kad šis „pasidalijimas savo pergyvenimais" yra labai reliatyvus. Maceinai jis išvis nebuvo būdingas, nes kitaip jis niekada nebūtų pakėlęs vienatvės, kurios jis sąmoningai ir nesąmoningai siekė visą savo gyvenimą, tarsi su pasididžiavimu teigdamas: „buvau vienas, esu vienas ir būsiu vienas". Dalytis - reiškia tikėtis būti suprastam. Maceina buvo tikras, kad žmogus savo sielos gelmėse niekam nėra prieinamas, todėl su niekuo ir nesidalijo, o pateikdavo tik savo mintis kitiems interpretuoti; jausmų, žinia, interpretuoti neįmanoma (nors ir atsiranda „drąsuolių", bandančių tai daryti) - jie išsiveržia žodžiais kaip patirtų išgyvenimų iškrova, idant žmogus galėtų gyventi toliau. Todėl ir Maceina (idant pajėgtų gyventi), nors ir nelabai noriai, leisdavo savo eilėraščius į pasaulį... Išvydę pasaulį, jie, kaip ir kiti jo kūriniai, pradėdavo naują, atskirą, nuo savo kūrėjo nepriklausomą gyvenimą...

Tų pačių 1980-ųjų metų vasarą Maceina užbaigė ateitininkams seniai pažadėtą studiją „Asmuo ir istorija". Knyga išėjo 1981 m. rugsėjo pradžioje. Maceiną visada slėgė laiku neišpildyti pažadai, nors dažniausiai jų neištesėdavo dėl savo ligų, vis silpnėjančios sveikatos. Su amžiumi jam vis sunkiau buvo pripažinti, kad jo sveikata sparčiai blogėja, tikriausiai todėl jis dažnai pabrėždavo (laiškuose artimiesiems), kad ji yra „patenkinama", „gana pakenčiama", kad kūrybinė nuotaika jame „dar labai gyva". Tačiau beveik kiekviename laiške, rašytame savo vaikams, jis smulkiai aprašinėdavo savo sveikatos būklę (veikiausiai todėl, kad jo sūnus ir dukra yra gydytojai), ir tai rodo, kad jis labiau negu kada nors anksčiau buvo susirūpinęs savo, kaip jis rašė, „broliu asilėliu", t. y. kūnu66... „Maži darbeliai man dabar yra įdomesni, negu didelės knygos. Jų irgi esu pažadėjęs, bet ar ištesėsiu, nežinau..."67 Šiais paskutiniaisiais žodžiais jis tarsi pripažįsta trukdžiusį jam dirbti fizinį silpnumą, kurį jis visada stoiškai, nesiskųsdamas išgyvendavo ir stengdavosi pergalėti. Susidaro toks įspūdis, kad jis lyg ir nujautė, jog II-ojo „Religijos filosofijos" tomo jam taip ir neteks užbaigti iki galo, kaip ir seniai sumanytos ir beveik parašytos „Nusidėjėlio tragikos"... Tačiau, ką jis būtų bedaręs, jo niekada neap-leisdavo mintys apie neparašytą „Religijos filosofijos" II dalį. Jis dažnai kartodavo, kad jam norėtųsi ir net „būtina" ją užbaigti: „pirmieji du [skyriai -T. M.] yra beveik baigti; belieka juos tik švariai perrašyti. Tačiau trečiasis dar tebeguli vokiškoje redakcijoje; nes tai yra paskaitos, skaitytos studentams apie Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę"68. Iš šių paskaitų norėčiau dabar sumegsti trečiąjį skyrių. Bet tai nelengva (...) Taip tad ir laužau galvą, kaip čia geriausiai išsiversčiau"69. 1983 m. Maceina vėl grįžo prie „Religijos filosofijos", tačiau, daug bei kruopščiai dirbdamas, vėl susirgo - į lovą jį paguldė sunkus stenokardijos priepuolis. Gydytojai uždraudė jam ne tik rašyti, bet ir skaityti. Darbui sustojus, vėl prasidėjo, kaip jis rašė, kova su „broliu asilėliu". Jis su liūdesiu turėjo pripažinti, kad jo „'aukojimasis' („jei maną darbą būtų verta šitaip vadinti"70) darosi jau per didelis ir per rizikingas". Maceina griežtai neįsileido lankytojų, atsiskyrė nuo visko, kas tik galėjo jį sujaudinti, atsisakė visų užsakymų, atidėjo visus prašymus ateičiai. Jis bijojo, kad priepuolis gali pasikartoti. Tačiau džiaugėsi, kad nejaučia „jokių atminties trūkumų", nes buvo įsitikinęs, kad senatvėje „smegenų veikimas esąs pats svarbiausias. Liūdna kalbėtis su senais žmonėmis, kurie čia pat kartojasi, pamiršdami, ką prieš keletą minučių buvo sakę. O dar liūdniau, kai sklerozė nueina taip toli, jog žmogus pradeda nebejausti esąs tas pats, koks buvęs, ir kad jam aplinka pasidaro svetima, kurioje jis dešimtmečius buvo gyvenęs"71. Šios senatvei būdingos silpnaprotystės jis labiausiai bijojo, nes ligi galo norėjo išlikti „protingas". Po gana ilgo būtino gydymosi bei poilsio Maceina vėl grįžo prie darbo. Tačiau būtų neteisinga manyti, jog poilsiaudamas jis buvo kūrybiškai neveiklus. Jis negalėjo nedirbti, nekurti. Tiesa, į eilėraščių kūrybą jis nežiūrėjo kaip į darbą, nes jie, anot Maceinos, galvoje „patys pasirašo" ir juos tik belieka užrašyti ant popieriaus, tad tik šia prasme galima sakyti, kad Maceina nedirbo. Stenokardijos priepuolis, ištikęs jį 1983 m. pavasarį ir tapęs jo gana ilgo nedarbingumo priežastimi, stipriai sujaukė bei sudrumstė jo vidų, privertė sugrįžti į praeitį, apmąstyti (jau kelintą kartą!) savo gyvenimo kelią... Tai sukeldavo jam neapsakomą liūdesį: „Kai aš pradedu apie savo kelią mąstyti, tai mane apsėda pesimizmas ir net savotiška žmonių neapykanta. Tada kratausi atsiminimų"72. Tačiau šie prisiminimai jo neapleisdavo, tarsi persekiojo jį savo vaizdais, kvapais... Norėdamas jų atsikratyti, jis vėl griebėsi „plunksnos", nes žinojo, kad žmogus tol yra gyvas, kol dirba. Maceina nebijojo mirties - tikras krikščionis jos nebijo. Jam ne kartą teko stovėti mirties akivaizdoje matyti jos nenumaldomą veidą: dar 1945 m. ji apsireiškė jam visu šiur-pumu, kai subombardavus Viurcburgą jis vis slankiojo tarp lavonų kalnų ieškodamas savo svainės Tonės Tverskaitės, idant ją palaidotų... Jis nebijojo mirties, tačiau jo dar laukė daug neužbaigtų darbų bei naujų sumanymų. 1984 m. pradžioje Maceina buvo sumanęs savo 80-mečio proga sudaryti ir išleisti trečiąjį poezijos rinkinį, juo labiau, kad eilėraščių paskutiniaisiais metais jis buvo nemažai parašęs (daugiausiai naktimis). O vienu metu (po minėto stenokardijos priepuolio), kai jis gulėjo lovoje, poezija buvo tapusi vienintele jo kūrybinės veiklos sritimi. „Būtų iš tikro gražu... jei Jasmantas savo 80-ties metų sukakčiai dar išleistų trečiąjį rinkinėlį. To linki jam daugelis. Esti valandų, kai atrodo, kad atsivers kažkokia gelmė ir iš jos, lyg iš šaltinio, pradės trykšti poetinė srovė. Bet tos valandos kol kas būna tik gana trumpos. Bijau tik, kad Jasmantas nesuracionalėtų. Mat, senatvėje fantazija nėra tokia konkreti, o protas kaip tik paaštrėjęs. Todėl senuose poetuose ir jausti posūkis į racionalizmą. Bet nevisuose. Visa tai priklausys nuo To, kuris „storą knygą atsiskleidęs, raidę stums pirštu prie raidės", rašydamas mūsų likimą"73.1984 m. pavasarį Maceinos sveikata pradėjo gerėti, o galva, kaip jis rašė, veikė „be priekaištų". Jo šeimyniniame gyvenime nebuvo „jokių ryškesnių įvykių", kiekviena diena buvo panaši į kitą. Tačiau jo asmeniškame gyvenime beveik kiekviena diena buvo lydima kūrybinio įvykio. Šalia eilėraščių, kurie „patys pasirašydavo", Maceina pradėjo nagrinėti lietuviškąjį naujų liturginių tekstų vertimą, kuris, jo nuomone, buvo labai nevykęs. Puikiai mokėdamas tiek lotynų, tiek lietuvių kalbas, Maceina apsiėmė parašyti studiją apie gimtąją kalbą liturgijoje. Jo straipsniai šia tema pasirodė „Aiduose" 1984 m. rudenį. Be minėtų darbų, jis taip pat sutiko parašyti „Aidams" „studijėlę", skirtą jo artimo bičiulio kunigo Stasio Ylos, kuris mirė 1983 m. ir kurio mirtį Maceina jautriai išgyveno pats gulėdamas lovoje, atminimui. „Tai jau ketvirtas mano bičiulis, kuriuos jiems mirus, tenka aprašyti. Visi jie buvo maždaug mano bendraamžiai. Kartais net nejauku, kad jie visi jau yra anapus, o tu, Antanėli, vis dar tebevaikščioji šia mūsų žemele. Matyt, dar esi reikalingas -bent mirusiesiems aprašyti", - su giliu liūdesiu ir karčia ironija rašė jis dukrai74. Tačiau dabar po visų savo negalavimų, po „skambučio" į savo duris, jis, prašomas ką nors parašyti, žadėjo tik su sąlyga - jei tai padaryti leis jo sveikata. Tačiau šiuo konkrečiu atveju atsisakyti jis negalėjo ir pradėjo rinkti medžiagą, ypač jam ir kitiems rašytus Ylos laiškus, nes buvo tikras (beje, kaip ir šios studijėlės autorė, gausiai naudodamasi, kaip pastebėjo atidus skaitytojas, Maceinos laiškais), kad „laiškai labiausiai atskleidžia žmogų"... Parašydavo jis tik po vieną mašinraščio puslapį per dieną, kadangi taip buvo gydytojų įsakyta, žmona irgi neleisdavo jam „nusidėti", ir nors kartais ateidavo tokia pagunda, jis gana tvirtai laikėsi nurodymų, norėdamas „dar kiek pabūti"75... Tačiau atrodo, kad jis ne visada atsispirdavo šiai pagundai, nes per tris paskutinius dar jam likusius gyvenimo metus jis sugebėjo išleisti kasmet po vieną naują knygą. 1985 metų vasarą leidykla „Ateitis" išleido jo paties labai vertinamą studiją „Dievas ir laisvė". Joje Maceina nagrinėja „paslaptingos"76 laisvės esmę, kuri, jo nuomone, „aiškėja, tik svarstant ją kaip religinę kategoriją, vadinasi tik kaip santykį su Dievu"77. Kitais, 1986 m. pasirodė dar viena Maceinos knyga -„Išlaisvinimo teologija". Ji pasaulį išvydo tik kunigo bei „Tėviškės žiburių" redaktoriaus dr. Prano Gaidos dėka. Knygą sudarė grupė Maceinos straipsnių, kurie buvo skelbti 1985 m. vasarą „Tėviškės žiburiuose". Pačios temos aktualumas bei negęstantis nerimas dėl pavergtos tėviškės likimo paskatino Maceiną parašyti šiuos straipsnius, o redaktorių bei leidėjus surinkti juos ir išleisti atskira knyga. 1987 m. išėjo paskutinė Maceinos knyga, kurios pavadinimas „Ora et labora" („Melskis ir darbuokis"), kaip minėta, skamba tarsi tam tikras priesakas liekantiems gyventi po jo - naujoms lietuvių kartoms. Šiais dviem žodžiais glaustai išsakytas visas žmogaus žemiško gyvenimo turinys. „Benediktiniškas" šūkis Melskis ir dirbk buvo Maceinos gyvenimo credo ir turinys, o pats jo gyvenimas tapo krikščionio gyvenimo pasaulyje pavyzdžiu.

1 Taip Maceiną vadina J. Eretas savo knygoje Valančiaus šviesa už marių.
 A. Maceinos laiškas (1978 m. kovo 29 d.) dukrai Danutei Macei-naitei-Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
 Z. Ivinskio dienoraščiai (1928-1940 m.). - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - F 29-14/1 ir F 29-14/2.
 A. Maceinos laiškas (1978 m. balandžio 5 d.) dukrai D. Macei-naitei-Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
 Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 71-as laiškas (1959 m., Šv. Velykos). - P. 199.
 Ten pat.
 A. Maceina. Altorius ar varstotas? - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas. - F 18-37.
8 Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 78-as laiškas (1962 m.,Šv. Velykos). - P. 212.
 Ten pat.
10  J. Girnius. Antanui Maceinai 70 metų. - Aidai. -1978. - Nr. 2.
11  A. Maceinos laiškas (1985 m. lapkričio 20 d.) dukrai D. Mic-kūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
12  A. Maceinos laiškas (1949 m. gruodžio 19 d.) p. A. Skrupskelis (S. Maceinos šeimos archyvas).
13  A. Maceinos laiškas (1978 m. birželio 7 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
14  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 101-as laiškas (1971 m. birželio 16 d.). - P. 271.
15  Viešpačiui giesmes giedosiu, kolei gyvensiu, skambinsiu Dievui, kol žemėj būsiu, (lot.)
16   Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 105-as laiškas (1972 m., Šv. Velykos). - P. 276.
17   A. Maceina. Krikščionis pasaulyje. - P. 317.
18   A. Maceina. 40 metų sukakties temomis. - Į laisvę. -1958. - Nr. 15. - P. 17.
19  A. Maceinos laiškas (1986 m. balandžio 4 d.) dukrai D. Mic-kūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
20  A. Maceina. Didieji dabarties klausimai. - Raštai. - T. V. - P. 347.
21  Ten pat.
22  A. Baltinis. A. Maceinos įnašas į mūsų kultūrą. - Aidai. -1968. - Nr. 1.
23  A. Maceina. Didieji dabarties klausimai. - Raštai. - T. V. - P. 352-354.
24  Plg. Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 107-as laiškas (1972 m. liepos 10 d.). - P. 281.
25  Maceina yra sakęs: „Mes statome pastatus, bet nekuriame dvasios". - Ten pat. - P. 282.
26  A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. - Raštai - T. VI. - Vilnius. -1994. - P. 94.
27  A. Maceinos laiškas (1980 m. rugsėjo 28 d.) sūnui Sauliui (S. Maceinos šeimos archyvas).
28  A. Maceina. 40 metų sukakties temomis. - Į laisvę. -1958. - Nr. 15.
29  Žr. Į organiškosios valstybės kūrybą. - Naujoji Romuva. - 1936. -Nr. 8.
30  A. Maceina. Krikščionis pasaulyje. - P. 190.
31  Ten pat. - P. 180.
32  A. Maceina. Krikščionis pasaulyje. -1974. - P. 10.
33  J. Eretas. Valančiaus šviesa už marių. - Roma. - 1980. - P. 255.
34  JLietuvių Fondas - laisvojo pasaulio lietuvių institucija, kuri nuo 1960 m. pradėjo remti lietuviškąją kultūrą (ir ne tik ją). Institucijos šūkis: „Milijoninis fondas lietuviškiems reikalams".
35    Taip rašė K. Skrupskelis savo straipsnyje Antano Maceinos socialinė filosofija. - Draugas (kultūrinis priedas). -1978 - Nr. 23.
36  Kęstutis K. Girnius. Filosofijos interpretacija (A. Maceinos „Filosofijos kilmė ir prasmė"). - Aidai. -1978. - Nr. 2.
37  A. Maceinos laiškas prof. J. Eretui (1975 m. birželio 6 d.).-Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - P. 302.
38  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 122-as laiškas (1976 m. birželio 16 d.). - P. 311-312.
39  Ten pat. Prelato Juro laiškas A. Maceinai (1964 m. vasario 29 d.). - P. 228.
40  A. Maceinos laiškas (1978 m. gegužio 17 d.) dukrai D. Mic-kūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
41  A. Maceinos laiškas (1978 m. gruodžio 4 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos achyvas).
42  A. Maceinos laiškas (1980 m. liepos 1 d.) dukrai D. Mickūnie-nei. (Mickūnų šeimos archyvas).
43  Visas 1976 m. spalio mėn. „Aidų" numeris buvo skirtas šv. Pranciškui pagerbti.
44  A. Maceina. Asmuo ir istorija. - Chicago. - 1981. - P. xii.
45  A. Maceinos laiškas (Miunsteris, 1981 m., Visų Šventųjų diena) dukrai D. Mickūnienei. (Mickūnų šeimos archyvas).
46  Ten pat.
47  J. Brazaitis. Raštai. - T. IV. -1983. - P. 358.
48  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 125-as laiškas (1976 m. gruodžio 9 d.). - P. 319.
49  A. Maceina. Ora et labora (Bažnyčios ir kultūros klausimu). -1987. - P. 5.
50  Nors jis ir buvo „užsiėmęs kitais darbais", kaip sakė (Maceina pokalbyje su J. Griniumi. Darbininkas. - Brooklyn. - 1968. - Nr. 20.), bet ir tada „vienas kitas eilėraštis susiklostydavo, ypač 1958 ir 1964 metais". „Vienas kitas" susiklostė ir vėliau.
51  Čia Maceina tikriausiai netyčia padarė klaidą. Skirtinguose laiškuose rašydamas apie savo sugrižįmą prie poezijos, jis teigė, esą lyrika yra rašoma jaunystėje ir senatvėje, ir šią mintį priskyrė dviems autoriams La Fontaine'ui (laiške sūnui Sauliui) ir Lamartine'ui (1977 m. laiške dukrai Danutei). Galima numanyti, kad šios teorijos autorius yra Lamartine'as (1790-1869).
52  A. Maceinos laiškas (1978 m. gegužės 18 d.) anūkei Rasai Mickūnaitei (Mickūnų šeimos archyvas).
63  A. Maceinos laiškas (1980 m. rugpjūčio 25 d.) dukrai D. Mic-kūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
54  Ten pat.
55  A. Maceinos laiškas (1978 m. kovo 29 d.) D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
56  A. Maceinos laiškas (1978 m. rugpjūčio 24 d.) sūnui Sauliui Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
57  A. Maceinos laiškas (1978 m. gruodžio 4 d.) S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
58  A. Maceinos laiškas (1978 m. lapkričio 4 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
59  Plg. V. Natkevičius. Prof. Antanas Maceina iš arti ir toli (Atsiminimų žiupsnelis). - Ateitis. -1987. (numeris, skirtas Antanui Maceinai paminėti).
60  Seniai (dar Kaune) parašyto eilėraščio „Alyvų kalne", kuris nepateko į Gruodą, antras pavadinimas.
61  A. Maceinos laiškas (1980 m. balandžio 23 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
62 A. Maceinos laiškas (1980 m. gegužės 13 d.) D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
63  T. Venclova. Metafizinis poetas (apie Antano Jasmanto-Maceinos poeziją). - Aidai. - 1983. - Nr. 3. - P. 182.
64 A. Maceinos laiškas (1983 m. liepos 20 d.) D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
65  J. Grinius. Veidai ir problemos lietuvių literatūroje. - T. II. - Roma. -1977. - P. 453.
66  „Broliu asilėliu" kūną pavadino šv. Pranciškus.
67  A. Maceinos laiškas (1979 m. spalio 29 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
68  Paskaitos, skaitytos Miunsterio universiteto studentams 1962-1963 m.
69  A. Maceinos laiškas (1983 m. kovo 5 d.) D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
70  A. Maceinos laiškas (1983 m. spalio 1 d.) D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
71  A. Maceinos laiškas (1978 m. rug. 10 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
72   A. Maceinos laiškas (1983 m. spalio 1 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
73  A. Maceinos laiškas (1984 m. kovo 28 d.) D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
74  A. Maceinos laiškas (1984 m. gegužės 7 d.) D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
75  A. Jasmantas. Gruodas. - Chicago. -1965. - P. 17.
76 Taip laisvę apibudino kun. dr. Antanas Paškus.
77 A. Maceina. Dievas ir laisvė. -1985. - P. vii.


 

10. MIRTIS

Rodos, Lermontovas yra taręs,
kad žmogaus gyvenimas yra tarsi puota prie svetimo stalo.
Puotaujame, bet tarsi svetur.
Ir šis 'svetur' lydi mus nuo pradžios ligi galo.1

Antanas Maceina

Ši Maceinos „puota prie svetimo stalo" labai ilgai tęsėsi „svetur" ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Tačiau ši „puota" jau ėjo į pabaigą. Jo sveikata, nors kartais laikinai ir pagerėdavo, vis blogėjo. Tačiau jis ir dabar, gyvenimui artėjant prie pabaigos, kovojo su savo ligomis bei negaliomis, nes jam buvo būtina įvykdyti savo „pašaukimą" iki galo, t. y. užbaigti viską, ką buvo numatęs. Jis buvo įsitikinęs, kad žmogaus egzistencija yra pašaukimas. „Kiekviena egzistencija yra pašaukta. Kiekvienai yra skirtas tam tikras uždavinys. Todėl kiekviena egzistencija turi save su šituo pašaukimu sutapdyti. Kiekviena egzistencija turi nuleisti į savo buvimą aną paskirtį ir ją čia įvykdyti. Tik tada ji būna prasmingai. (...) Ir tik tada egzistencija pasidaro vertinga,-kurios žmogus laikosi ir nenori ja atsikratyti"2. Maceinos „egzistencija sutapdė save su savo pašaukimu" ir įvykdė jai skirtą uždavinį, todėl ji, be abejonės, buvo prasminga ir sykiu vertinga. Jo paties egzistencijos prasmingumas ir vertė Maceiną jos laikytis visomis savo išgalėmis. Būtent todėl, nors ir būdamas labai nepavydėtinos sveikatos, jis sugebėjo pergalėti daugybę įvai-riaušių ligų, gyvenimo negandų bei nelaimių, išgyventi ir iki mirties likti darbingas, „protingas" bei kūrybingas. 1980 m. Maceina lyg su nuostaba rašė dukrai: „Silpnas vaikas, silpnas jaunuolis, visokių negandų bei ligų ištiktas vyras pamažu, pamažu ėmė ir užkopė į senio 'sostą'3. Taigi galima daryti prielaidą, kad užkopti į šį „senio" sostą Maceinai padėjo būtent jo egzistencijos prasmingumas. Jam skirtą „uždavinį" jis vykdė visu savo buvimu, kurio prasmę pats susirado. Rašydamas „Jobo dramoje" apie tai, kad žmogus gali pasiklysti prasmės kelyje ir nerasti savo pašaukimo arba su juo prasilenkti, nes ir čia žmogaus tyko laisvės grėsmė, kuria pažymėta visa jo egzistencija, Maceina kalba apie tam tikrą riziką, kuri lydi kiekvieną žmogaus apsisprendimą, nes apsispręsdamas jis gali pralaimėti4. Prisiminkime paties Maceinos žodžius „man tikėjimas - baisi rizika"5, kurie tik patvirtina tai, kas buvo pasakyta anksčiau. Šioje rizikoje, pasak Maceinos, glūdi gili žmogaus gyvenimo tragika, kuri prasiveržia į visas žmogaus gyvenimo sritis - šeimą, veiklą, kultūrą...6 Panašu, kad mes visi, pasirinkdami savo kelią, neišvengiamai rizikuojame, bet net ir rizikuodami, mes turime ir privalome apsispręsti, norėdami pripildyti savo buvimą prasmės, nes kitos išeities žmogui nėra. Ir nors, pasirinkdamas savo kelią, Maceina, kaip ir visi, rizikavo, taigi jį visada lydėjo ir abejonė, ir kančia, ir net netikrybė, jis nepralaimėjo. Tikriausiai todėl ir jo ėjimas į mirtį buvo ramus. Suvokdamas žmogaus egzisten-

Antanas Maceina su žmona Friedel 1986 m. savo kabinete Miunsteryje

ciją kaip nuolatinį mirimą, kaip praeinamybę, Maceina mirtį laikė paskutiniu mirimo akimirksniu, kuriam jis pats visuomet buvo pasiruošęs.

Jis nyko, kaip ir viskas šiame pasaulyje nyksta - pirma „pamažu, iš lėto, bet nuolatos ir tikrai", vėliau, metams bėgant, vis sparčiau ir akivaizdžiau. „Paradoksiškai kalbant, mes liaujamės mirti tik mirties momentą, nes tuomet pasibaigia mūsų praėjimas"7, - rašė Maceina, ir tai yra nepaneigiama. Ar jis bijojo mirties? Ar mirtis jį baugino? Yra pagrindo manyti, kad ne. Šis pagrindas - tai krikščioniškasis Maceinos mirties supratimas. Dar visai jaunas, studijuodamas užsienyje, jis rašė savo sužadėtinei Julijai Tverskaitei iš Liuveno: „Sakai, atrodo baisu, kad kažkoks likimas gali nutraukti visas mūsų svajones. Noriu tave pataisyti. Jokio likimo nėra. Yra tik Dievo Apvaizda. Kaip Ji lems, taip ir bus. Ji gali pašaukti tave, mane, mudu abu pas save. Kas žino. Tai yra jos keliai ir jos nutarimai. Mums jie yra neprieinami. Mirties aš nebijočiau (išskirta mano - T. M.). Tiesa, ji atimtų tau ar man tą apčiuopiamą džiaugsmą, kurį teikia buvimas drauge. Bet ji neatimtų meilės..."8 Po kelių dienų tais pačiais 1933 metais, tęsdamas šią temą, Maceina rašo: „Mirsime - Dievuje, gyvensime - taip pat Dievuje. Su tokiu nusistatymu aš sutikčiau tavo mirtį, su tokiu sutiktum tu mano. Be abejo, tai visiškai pakeistų gyvenimo vagą. Bet kitaip ir būti negali. Visa yra Dievo"9. Savaime suprantama, kad mes galime interpretuoti šiuos žodžius kaip jaunatvišką, todėl, atrodo, visiškai bebaimį ir net šiek tiek provokuojantį požiūrį į mirtį: ji (mirtis) nepaneigiamai egzistuoja, bet pačių mūsų neliečia (o gal visai nepalies?), o jeigu ir palies, tai irgi nieko baisaus neatsitiks... Tuo metu, kai buvo rašomi šie laiškai, Maceina buvo jaunas, jam ir jo sužadėtinei tiesiogiai tikrai niekas negrėsė, bet jau tada jis buvo suvokęs, kad jie, kaip ir kiekvienas iš mūsų, nuolat gyvena mirties akivaizdoje. Taigi šiuose laiškuose sunku nepastebėti, kad teoriškai Maceina jau tada, 1933 m., išsakė sužadėtinei savo pagrindinę nuostatą mirties atžvilgiu, kuri, laikui bėgant, ne tik nepasikeitė, bet sulaukėjo raštuose gilaus filosofinio apmąstymo. Beje, kitaip ir būti negalėjo, nes negalima svarstyti žmogaus egzistencijos klausimų, jo santykių su Dievu ir nekalbėti apie mirtį, nes „mirtis ir egzistencija yra apspręstos viena kitai"10. Tačiau tais senais laikais jų pasaulyje dar vyravo taika ir jis buvo pripildytas gražiausių svajonių bei planų, kurie, žinia, visada yra susiję tik su

Antano Maceinos brolis Juozas Maceina ir sesuo Marcelė Maceinaitė savo namuose Prienuose 1998 m.

gyvenimu...Vėliau, kai Maceinai teko ne kartą tiesiogiai susidurti su mirtimi ir pernelyg dažnai matyti jos šiurpų veidą, jis patyrė, kad „žmonijos istorija... nuolat siaučiančios mirties arena"11.

Paprastai žmonės nenori matyti mirties, dažniausiai jie mėgina gyventi taip, tarsi jos visai nebūtų. Užtikę laidotuvių procesijas, jie net slapčia džiaugiasi, kad ne jie yra tie pagrindiniai dalyviai, dėl kurių visi jose esantys susirinko, jie naiviai tikisi, kad su jais pačiais nieko panašaus niekada neatsitiks ir netgi negali atsitikti. Maceina niekada nesistengdavo kuo nors pridengti mirties ir niekada nenusisukdavo nuo jos. Ir ne tik todėl, kad mirtis pernelyg dažnai stovėjo labai arti jo ir neleisdavo savęs pamiršti. Maceina puikiai žinojo, kad Viešpats kiekvieną akimirką gali pakviesti jį ir liepti „parodyti, kiek talentų yra laimėta aname būties žaisme", todėl savo gyvenimą ir tvarkė taip, kad padvigubintų prigimtąsias dovanas ir neužkastų žemėje savo talento. Maceina buvo tikras, kad „mirties akivaizdoje ir egzistencijoje, kuri būna mirties akivaizdoje, žmogaus elgsena (išskirta mano - T. M.) yra pagrindinis ir lemiamas dalykas"12. Jo paties elgsena šiuo atžvilgiu, atrodo, buvo nepriekaištinga. Išgyvendamas egzistenciją kaip tam tikrą uždavinį, kaip pašaukimą, jis ir gyveno taip, kad jį įvykdytų, t. y. aukodamasis, o mirtis jam buvo kaip šio pašaukimo nutraukimas, jo užbaiga. Tad troškimas įvykdyti savo pašaukimą žemėje ir lėmė jo elgseną mirties akivaizdoje bei gilius vidinius išgyvenimus. Aštriai jausdamas savo praeinamumą, jis tik bijojo, kad savo uždavinio gali deramai neįvykdyti („visus darbus atlikti su kaupu"), todėl sunkiai sirgdamas ne kartą maldavo Dievą leisti jam dar kiek pabūti šioje žemėje, ir ne dėl savęs, bet kad tik galėtų „apie Jį Patį užbaigti rašyti tai, ką esu pradėjęs"13 ... Jis liūdėjo, nujausdamas, kad nesuspės to padaryti... Tačiau liūdesys, kaip pats yra prisipažinęs, buvo jo nuolatinė nuotaika. Atrodo, kad kitaip ir būti negalėjo, nes taip stipriai kaip jis jausti žmogaus gyvenimo tragiką ir neliūdėti yra neįmanoma, todėl ir ... „Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti". Tikėkimės, kad Maceina sulaukė Dievo paguodos - ir jo yra dangaus karalystė14.

Jis liūdėjo suvokdamas, kad „mirtis visados yra ontologinė rizika (išskirta mano - T. M.) dingti nebūtyje"15, vadinasi, jis puikiai suvokė ir jos tragiką. Tačiau jis niekada nebuvo pesimistas, nes visada buvo pasiruošęs mirti, lygiai kaip ir gyventi. „Esu pasiruošęs mirti kiekvieną valandą. Tačiau ruošiuos ir gyventi", - rašė jis savo dienoraštyje dar 1945 m. balandžio 4 d. Tai buvo svarbi, lemianti nuostata, kuria vadovaudamasis jis ir tvarkė savo gyvenimą, brangindamas kiekvieną jo valandą. Ši nuostata visai nepesimistiška. Pesimistai, atrodo, visada pasiruošę tik gyventi, o stebėtinai prisirišę prie daiktų ir žmonių jie tampa nepataisomais egoistais. Maceina niekada nebuvo labai prisirišęs nei prie daiktų, nei prie žmonių. Kartą apsisprendęs, jis viską paliko ir nuėjo paskui Jį. Tai buvo Meilė, kuri nugali viską - išsiskyrimą su šeima, su Tėvyne, Meilė, kuri, atrodo, gali nugalėti net ir „nepergalimą šioje tikrovėje pačią mirtį". „Mirties akivaizdoje nebūtinai galima tik gerti ir valgyti; mirties akivaizdoje galima ir mylėti, ir kurti, ir prasmę teikti, perkeliant ją iš anapus į šiapus... tik mirties šviesoje gyvenimas tampa švente, o buvimas - verte...", nes „žmogus yra atviras ne tik mirčiai; jis yra atviras ir pomirtinei savo buvimo tąsai.. ."16 Tačiau baigiantis gyvenimui, artėjant „atsiskyrimo" momentui, Maceinos liūdesys vis gilėjo, nors jis, kaip tikras krikščionis, ir buvo įsitikinęs, kad šis „atsiskyrimas" yra laikinas ir „grįžimas į perkeistą žemę yra tikras". Su liūdesiu Maceina seniai buvo susigyvenęs ir manė jį esant neišvengiamą, „nepergalimą" (kaip nepergalima šioje tikrovėje pati mirtis) ir būdingiausią „mūsosios egzistencijos palydovą". Tačiau, nors Maceina ir nebuvo pesimistas, paskutiniaisiais gyvenimo metais, ypač 1986-aisiais, jį dažnai apnikdavo pesimistinės nuotaikos. Tai, matyt, buvo susiję su labai paaštrėjusia gyvenimo tragikos pajauta, „su ontologine rizika dingti nebūtyje". „Kartais nesinori net nė mąstyti. Kartais vėl pradedi leistis į vaikystės bei jaunystės metus, kurie atrodo buvę be galo vargani (jie tokie ir buvo!), taip kad negali džiaugtis nei praeitimi, nei dabartimi. Visas gyvenimo kelias yra buvęs ištisas purvinas kaimo keliukas, o ne žvilganti autostrada. (...) Tokia tad nuotaika dabar mane kartais ištinka", - rašė jis 1986 m. balandžio 4 d. Tokia nuotaika jo ilgai neapleido... Kitas laiškas, rašytas tų pačių 1986 m. birželio mėn. irgi dvelkė pesimizmu - Maceina vėl grįžo prie savo nerimo ir abejonių, kurios kankino jį, vis silpstantį, bet dar tebekovojant} su neišvengiamai artėjančia mirtimi: „... ilgas mūsų gyvenimas yra virtęs tikra istorija: mes pergyvename tiek visokių pakaitų, katastrofų, idėjų ir pastangų, jog visa tai, žiūrint atgal, atrodo tarsi sapnas. Ir žmogus klausi pats save: ar tai iš tikro mano istorija? Kokia prasmė buvo blaškytis šioje istorijoje lyg vilnių siūbuojamam laivui - iš vieno šono į kitą, vis atsimušant į turėklus ir vis kažkaip netyčia nenukrentant į bedugnę. Ne tik mano liga, bet šis pokalbis su savimi pačiu žadina man tokių pesimistinių minčių, kaip pastarajam laiške. Nesu pesimistas. Esu greičiau melancholikas. Bet kartais imi ir suabejoji prasme bei reikšme to, kas man teko veikti šios ilgos 'istorijos' metu"17. Jo vienintelis ginklas kovojant su mirtimi buvo plunksna ir jis, nors ir abejodamas savo pašaukimu, nors ir liūdėdamas, o kartais netgi apimtas nevilties, rašė ir toliau. „Taigi, kaip matai, murmu, bet kuriu"18. Jis rašė paskutinę savo gyvenime knygą „Ora et labora", skirtą lietuvių tautos krikšto sukakčiai. Įvadą šiai knygai Maceina parašė 1986 m. spalio 15 d., kai gyventi jam buvo likę tik trys su puse mėnesio... O jis vis dar galvojo rašyti lietuvių kalbos filosofiją... Išsipildė prof. Juozo Ereto žodžiai: „Maceina su plunksna užgimęs, su plunksna ir mirs"...

Artėjanti mirtis vertė jį susitelkti į save patį. Beveik pusmečiui likus iki mirties jis nustojo rašyti artimiesiems... Matyt, jo ryšiai ir su žmonėmis, ir su aplinka silpnėjo... Jis vienišėjo. Tačiau visai suprantama, „kad juo žmogus mirties akivaizdoje yra laisvesnis nuo ryšių su daiktais [sykiu ir su žmonėmis - T. M.], juo lengviau jis apsisprendžia Viešpaties atžvilgiu, nes jotuomet nėra blaškomas pašalinių rūpesčių"19...

1986 metais, iš karto po Šv. Kalėdų, Maceina susirgo. Iš pradžių atrodė, kad jį vėl ištiko viena jau įprastų jo ligų - bronchitas. Niekas nė nemanė (o gal nenorėjo?), kad tai yra Antano Maceinos baigties pradžia. Tačiau labai greitai, kaip rašė Friedel Maceina jo dukrai Danutei Mickūnienei,20 pradėjo atsisakinėti visi gyvybiškai svarbūs organai. Nepaisant to, Antano Maceinos nuotaika buvo gera ir jis buvo tikras, Friedel žodžiais tariant, kad viskas baigsis gerai. Ką tai galėtų reikšti? Ar tai nebuvo susitaikymas su mirtimi, jos laisvas pasitikimas ir priėmimas „visu savimi", kai mirtis jam tapo ne pašaliniu ir atsitiktiniu, bet centriniu ir pačiu svarbiausiu jo egzistencijos aktu?..21

Savo mirties dieną - sausio 27-ąją - Antanas Maceina buvo nuvežtas į Miunsterio ligoninę. Kaip rašė jo žmona, jis jau nieko nenorėjo. Ar tai nereiškia, kad jis jau buvo, jo paties žodžiais tariant, „išsilaisvinęs iš bet kokio ryšio, kuris temdo ar iškreipia jo asmenį" ir „nenorėjo turėti nieko sava, išskyrus Viešpatį Dievą"22?.. Ligoninėje Maceina buvo paguldytas į intensyvios terapijos palatą, kur gydytojai bandė gelbėti jo gyvybę, darydami prisipildžiusių skysčio plaučių punkciją, tačiau jų pastangos buvo bergždžios... Maceina mirė nuo širdies nepakankamumo... Jo nerami širdis jau nebegalėjo pakelti šiapusinio gyvenimo. Jis išėjo iš šio pasaulio ramiai ir šviesiai, pilnos sąmonės, ištaręs tik du žodžius: „Sudiev, Fridute".

Antanas Maceina buvo palaidotas 1987 m. vasario 2 d. Bre-bersdorfe, tame pačiame kaimelyje, kuriame 1945 m. ankstyvą pavasarį jį, netekusį tėvynės, šeimos, visko, kas jam buvo brangu, priglaudė vokiečių ūkininko Hofmanno šeima... Taip ir baigėsi didelio lietuvių tautos filosofo Antano Maceinos „puota prie svetimo stalo".

1 A. Maceinos laiškas (1984 m. birželio 18 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
 A. Maceina. Jobo drama. - Raštai. - T. III. - Vilnius. - 1990. -P. 549-550.
3 A. Maceinos laiškas (1980 m. sausio 30 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
 Plg. Jobo drama. - P. 550.
 A. Maceina. Filosofijos keliu. - Raštai. - T.VI. - P. 383.
 Žr. A. Maceinos straipsnius bei veikalus: Kultūros tragizmas. -Aidai. -1947. - Nr. 1; Šeimos laimė ir šeimos tragika. - Aidai. -1950. - Nr. 6. -P. 241-246; Nusidėjėlio tragika - Aidai. -1959. - Nr. 8-9; Išeivio tragika. -Asmuo ir istorija -1981. - P. 61; Pilnatvės tragika pasaulyje. - Bažnyčia ir pasaulis. - 1970. - P. 26.
A. Maceina. Jobo drama. - P. 555-556.
 A. Maceinos laiškas (Liuvenas, 1933 m. sausio 11 d.) Julijai Tverskaitei.
 A. Maceinos laiškas (Liuvenas, 1933 m. sausio 14 d.) Julijai Tverskaitei.
10  A. Maceina. Jobo drama. - Raštai. - T. III. - P. 556.
11  A. Maceina. Didysis inkvizitorius. - 1950. - P. 156.
12  A. Maceina. Jobo drama. - Raštai. - T III. - P. 515.
13  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 98-as laiškas (1968 m., Šv. Kalėdos). - P. 263.
14  Plg. Mt 5,10
15  A. Maceina. Asmuo ir istorija. -1981. - P. 20.
16  A. Maceina. Dievas ir laisvė. -1985. - P. 34-36.
17 A. Maceinos laiškas (1986 m. birželio 20 d.) dukrai D. Mickūnienei.
18  Ten pat.
19  A. Maceina. Saulės Giesmė. -1954. - P. 447-448.
20  Friedel Maceina laiškas (be datos) D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
21  A. Maceina. Saulės Giesmė. - P. 448.
22  Ten pat. - P. 168.

 
 

Antras skyrius
 

1. KŪRYBA KAIP ANTANO

MACEINOS PAŠAUKIMAS

Žmogus yra kūrėjas. Žmogaus kūrybiškumas yra pagrindinė jo žymė.

Tai pirmykštis jo būtybės pradas, kuriame glūdi visi kiti pradai1

Antanas Maceina

Šis Maceinos teiginys, kuriuo jis apibūdina žmogų, visų pirma taikytinas jam pačiam. Iš tikrųjų būtų sunku surasti kitą jam tinkamesnį apibūdinimą. Antanas Maceina buvo kūrėjas pilnąja šio žodžio prasme, o kūrybiškumas išties buvo „pagrindinė jo žymė". Būtent kūryba buvo pagrindinis Maceinos gyvenimo nusiteikimas bei principas. Norint tuo įsitikinti, reikia tik įdėmiai pavartyti jo gyvenimo bei jo raštų puslapius, įsiklausyti į jo poeziją...

Tačiau kas gi yra toji kūryba ir kokios jos buvimo prielaidos? Pasak Maceinos, kūryba kyla iš pačių būties gelmių, bet kosminė būtis nėra pirmykštė, ji yra atsirėmusi į Absoliutinę Būtį, iš kurios ji gavo savo buvimą ir šito buvimo prasmę, o sykiu ir kūrybinę galią. Būtis kaip tokia pradeda būti absoliučiai originaliu aktu, kuris yra pradedamoji Dievo kūryba. Pradėjusi būti, būtis tampa, nes ji tikrąja prasme ne yra, ji nėra atbaigta. Ji tampa kūryboje, siekdama savo atbaigimo. Kūryba, anot Maceinos, yra vienintelis kelias į būties pilnatvę. Tačiau „būtis negalėtų kurti, jeigu nebūtų Absoliutinio Kūrėjo, jei kosminės kūrybos nebūtų pranokęs Dieviškosios kūrybos Aktas"2. Šis Dieviškosios kūrybos Aktas ir yra pagrindinė (išskirta mano - T. M.) pasaulio kūrybos prielaida, nes „kūrinija kuria tik dėl to, kad Dievas kuria"3. Kosminė kūryba yra dieviškosios kūrybos pratęsimas ir kelias į jos atbaigimą. Tai yra žmogaus dalyvavimas atbaigiamojoje Dievo kūryboje, kurioje žmogus dalyvauja kaip Dievo bendradarbis, siekiantis būties tobulumo. Maceinos teigimu, kūryba yra jau esančios būties tobulinimas bei atbaigimas, „tai naujas ir originalus (išskirta mano -T. M.) aktas, kuriuo kas nors yra padaroma iš nebūties", tai yra „visai naujas aktas, aktas, kurio niekas ligi tol nėra padaręs ir niekas vėliau nepakartos". Šis aktas yra originalus, „nes jis yra asmeninio principo apsireiškimas ir įsigalėjimas"4, nes tai asmenybės aktas... Žmogaus dalyvavimas amžinajame Dievo plane, kurio tikslas pasaulio ir žmogaus atbaigimas bei kūrinijos palenkimas Kristui kaip Galvai, yra, anot Maceinos, aukščiausias žmogaus gyvenimo uždavinys, nes Dievas, ypač savo Kūrybos metu, apsireiškia būtent žmoguje, kaip tobuliausiame savo kūrinyje, kuriame todėl yra tobuliausiai įsispaudusios Dievo, kaip Kūrėjo, žymės. „Ontologinis kūrybinio žmogaus nusiteikimo pagrindas kaip tik ir yra Dievo, kaip Kūrėjo, atvaizdas žmogaus prigimtyje. (...) Žmogus turi kūrybinį pobūdį, nes jis yra Dievo kūrybiškumo atvaizdas"5. Žmogus turi kurti, nes jis yra sukurtas pagal Dievo Kūrėjo paveikslą. Būtent todėl žmogaus pašaukimas ir yra dalyvauti paslaptingajame Dievo plane, kuris yra „vykdomas žmogaus kūryba"6... Tačiau atrodo, kad ne kiekvienas suvokia šį savo kilnų pašaukimą, todėl sunku nesutikti su Maceinos teigimu, kad visais laikais būtina kelti aikštėn žmogaus kaip kūrėjo sąvoką ir taip pateisinti žmogaus buvimą pasaulyje. Pats Maceina savo buvimą įprasmino ir sykiu pateisino. Jis yra retas pavyzdys sąmoningo kūrėjo, kūrusio dėl to, kad Dievas kūrė, niekada nepamiršusio, kad žmogus yra Dievo Kūrėjo kūrinys, savo prigimtyje nešiojantis Jo atvaizdą, kad būtent todėl ir jo paskirtis yra kurti. Pasak Maceinos, žmogaus polinkį kurti žadina giliausias jo prigimties principas kaip Dievo kūrybiškumo išraiška... Tačiau paprastai žmonės nesusimąsto ne tik apie savo prigimties principą, bet ir apie savo tikrąją kilmę. Dažniausiai jie ją sieja su tėvais, protėviais, ir retas, net ir vadinantis save tikru krikščioniu, - su Dievu. Gilus suvokimas, kad mano buvimas nuolat kuriamu Dievo kūriniu mane įpareigoja, nes „kūrimas teikia kūriniui ne tik buvimą, bet ir šio buvimo kryptį"7 tikrai nedažnas reiškinys mūsų tikrovėje. Nežinodami ar, tiksliau, nesuvokdami savo tikrosios kilmės, žmonės negali suvokti ir savo tikrojo paskyrimo šioje žemėje, o drauge ir savo atsakomybės už šio pasaulio likimą. Čia slypi ir žmogaus gyvenimo, ir jo tikėjimo, kuris dažnai nėra gilus, o tik paviršinis -„klauptis prieš altorių, kreipti akis į sakyklą ir traukti iš kišenės piniginę", - „tragika". Vien pripažinti, kad Dievas yra - dar nereiškia tikėti, nes Dievą reikia ir išpažinti. Taigi atrodo, kad tikėjimo paslaptis glūdi būtent savo tikrosios kilmės, kurią taip giliai įsisąmonino Maceina, suvokime. Jis labai aiškiai save suvokė kaip Dievo kūrinį, kurio paskirtis yra kūryba - kurti kartu su Dievu, būti Jo bendradarbiu, atbaigiant šį nuodėmingą pasaulį ir norint atitaisyti pirmutinę savo klaidą... „Teigdamas savo kūrybiškumą ir realiai kurdamas, žmogus ne tik įvykdo pirmykštį savo paskyrimą, bet sykiu moraliai atlieka savo pareigą būti kosmo atbaigėju. (...) Pasaulis reikalauja kūrybos, nes tik per kūrybą jis gali būti atbaigtas"8, - tvirtina Maceina. Čia reikėtų ypač pabrėžti, kad Maceinos žodžiai niekada nebuvo nutolę nei nuo jo darbų, nei nuo jo veiksenos pasaulyje. Tai irgi nedažnas reiškinys. Maceina teigė savo kūrybiškumą realiai kurdamas. Kūrybos idėja tikrai tapo, jo paties žodžiais tariant, jo gyvenimo darbų varikliu. Jo nepaprastas kūrybiškumas, kilęs iš gilaus savęs kaip Dievo kūrinio suvokimo, palietė įvairias jo gyvenimo bei veiklos sritis ir ypač pasireiškė lietuviškosios kultūros kūrime...

Jei žmogaus uždavinys - tobulinti pasaulį - iš tikrųjų yra idealistinis ir peržengia žmogaus galimybių ribas, tuomet Antaną Maceiną be jokių išlygų galima priskirti prie idealistų. Tačiau šis uždavinys, mano galva, neviršija žmogaus galimybių - tai rodo ne tik Maceinos, bet ir daugelio kitų žymių Lietuvos ir pasaulio kūrėjų veikla. Tačiau daugelis žmonių nemėgsta konkrečių iškilių pavyzdžių, nes pastarieji atrodo tarsi gyvas priekaištas dėl nelabai vykusio jų gyvenimo, kurio nesėkmę jie ypač aiškiai jaučia artindamiesi prie savo gyvenimo pabaigos. Jie taip ir nesugeba suvokti savo paskirties, nes jų gyvenimas sukasi tik aplink juos pačius... Taigi sutikime, kad tobulinti pasaulį pajėgūs visi žmonės. Visi tam pašaukti, bet toli gražu ne visi tai daro... Maceina buvo iš tų žmonių, kurie visu savo gyvenimu vykdo ir įvykdo šį pašaukimą. Jo kūryba palietė daug žmogaus gyvenimo sričių - jis kūrė tautinės mokyklos, pagrįstos „tėviškės principu", idealios šeimos bei valstybės pagrindus, lietuviškąją kultūrą, poeziją, savitą filosofiją, paremtą teiginiu, kad filosofija yra interpretacija... Ar ne pernelyg plačiai jis buvo užsimojęs, kad viskas, ką būtų bedaręs, jam būtų vienodai gerai pavykę? Ar tik ne šiame aistringame užmojuje apimti kiek galima daugiau, įsibrauti į įvairias gyvenimo sritis, pertvarkant ir tobulinant tai, kas jau buvo padaryta, glūdėjo jo - Antano Maceinos - gyvenimo tragika? Ir kur buvo jo išsigelbėjimas?

Tikriausiai atsakymas į pirmą klausimą būtų vienareikšmis ir savaime suprantamas - jam iš tiesų ne viskas vienodai gerai pavyko, o ir negalėjo pavykti, nes kūryba, jo paties žodžiais tariant, yra aukojimasis. Ar tai reikštų, kad jis nesiaukojo? Jokiu būdu. Tačiau vargu ar galima aukotis dėl daugelio dalykų; toks aukojimasis visada yra dalinis, t. y. netikras... Pasak Maceinos, krikščionis pasaulyje būna aukodamas ir taip įjungia savo būtį į Kristaus auką. Kristaus auka yra nebe daiktas, bet pats žmogus: Kristus atidavė Dievui „pats save". Jis aukojosi už žmones. Pasauliškis, būdamas Krikštu ir Sutvirtinimu įjungtas į Kristų, savaime įjungia savo auką į Kristaus auką, nes jis taip pat aukoja ne daiktą, bet patį save įvairiose pasaulio padėtyse. Taigi pasauliškio auka yra dalyvavimas Kristaus aukoje, o Kristaus auka yra tarnyba žmogui, todėl, kaip teigė Maceina, savaime aišku, kad pasauliškio aukojimo regima forma tegali būti irgi tarnyba artimui. Mes aukojame save Dievui, atsiduodami kitam9. Maceinos gyvenimas iš principo nepaneigia šios teorijos. Jo gyvenimas iš tikrųjų buvo auka vardan kitų. Ir jam pačiam tikrai tinka jo paties pasakyti žodžiai, kad pasauliškio aukojimas - tai „yra jo veikla (išskirta mano - T. M.), o jo šventykla yra jo kasdiena". „Kiekviena (išskirta mano -T. M.) pasauliškio padėtis - mokymasis, vedybos, vaikų gimimas, profesija, liga, mirtis ir t. t. -yra jam aukos objektas. Bet tai daugiau negu tik gera intencija, vadinasi, grynai moralinis nusiteikimas šių padėčių atžvilgiu. Tai pačios šios padėtys yra padaromos aukojimo objektu"10... Ar jam pavyko visas šias „padėtis padaryti aukojimo objektu"? Vargu, tačiau jis norėjo ir įdėjo daug pastangų, kad tai padarytų, bet nepajėgė... Norai pranoko galimybes. Čia , manyčiau, slypi jo gyvenimo „tragika". Ir ne tik čia...

Maceinos egzistencija visada buvo nukreipta tam tikra gana aiškia linkme. Tačiau būdamas tik žmogus - „aš esu paprastas, silpnas žmogelis, kaip ir visi kiti"11, jis tiesiog negalėjo visko, ko tik imdavosi, atlikti tobulai, tiksliau, vienodai gerai, lygiai kaip ir visų savo „padėčių padaryti aukojimo objektu"... Tačiau, nepaisant visų jo žmogiškųjų „ydų, klaidų bei silpnybių", jo „siekiniai" visada buvo nukreipti Absoliutaus Tobulumo link...

Tad, kokios Maceinos kūrybinės veiklos sritys ar sritis jam mažiau pasisekė? Atrodo, kad jam visų pirma nepasisekė sukurti idealios šeimos, nors jis ir dėjo tam dideles ir išties kūrybines pastangas...

Nėra jokios abejonės, kad moterystė žmogaus gyvenime užima pakankamai svarbią vietą. Yra žinoma, kad šia problema Maceina ypač domėjosi savo studijų laikais. Manyčiau, kad ir mokymasis seminarijoje jį taip pat skatino ja domėtis. Ši problema jam buvo aktuali ir jo brendimo, paauglystės laikotarpiu. Čia derėtų priminti, kad tuo metu jis liko be motinos, kad jis užaugo ne šeimoje. Ir nors tai ir nenulėmė jo požiūrio į moterį ir jos vaidmenį vyro gyvenime, tai bent iš dalies padėjo jam susiformuoti. Kaip minėta, moterystės problemai Maceina paskyrė savo studiją „Mysterium magnum" ir nemaža straipsnių. Atrodo, kad šioje studijoje jis bandė sukurti idealios krikščioniškosios šeimos pagrindus. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad „Mysterium magnum" Maceina rašė pats ruošdamasis vedyboms. Tai kas gi, pasak Maceinos, sudaro krikščioniškosios moterystės pagrindus? „Moterystės paslaptis glūdi ne šeimos (išskirta mano - T. M.), bet meilės paslaptyje. (...) Ne kūninis ryšys, bet meilės ryšys yra moterystės pagrindas ir metafizinė josios problema"12. Toliau tame pačiame straipsnyje Maceina rašo: „Moterystės sakramento veikimo objektas yra žmogaus lytiškumas, bet lytiškumas ne biologine ir ne gimdomąja prasme, bet lytiškumas, kaip dvasinis principas, kaip asmeninė žmogaus struktūra. (...) Moterystė yra Kristaus ir Bažnyčios santykių atvaizdas ne gimdomąja savo funkcija, bet išvidiniu bendravimu ir asmenine sielų vienybe. Šitas atvaizdas glūdi ne tėvo-motinos, bet vyro-žmonos santykiuose"13. Maceina teigė, jog Dievo Karalystei visų pirma rūpi asmens tobulumas, jai yra daug svarbiau, kad žmonės būtų tobuli, negu kad jų būtų daug. Čia reikėtų pridurti, kad Maceinos požiūris į moterystę per visą gyvenimą iš esmės nepakito, gal tik kiek sušvelnėjo, pasidarė ne toks maksimalus kaip 1933-1937 m. O jo paties karti patirtis davė akstiną neapleisti šios problemos ir toliau. Ir nors be minėtosios studijos, šia tema jis nėra parašęs daugiau jokios kitos, tačiau prie jos jis grįždavo kituose savo veikaluose ir laiškuose, ypač dažnai prieš savo antrąsias vedybas... Beje, mažai kam žinoma, kad Maceina rašė ir pamokslus. Vieną jų jis parašė 1976 m. paprašytas prelato Jono Avižos Birutės Paltarokaitės ir Jono Norkaičio sutuoktuvėms, kurios įvyko tų pačių metų birželio mėnesį Mainco katedroje Vokietijoje. Pamoksle kalbama apie moterystės esmę, kurią sudaro meilės ryšys, o baigiasi jis gražiu linkėjimu: „kuris šiandien, tiesa, nebėra populiarus, kuris tačiau iš Krikščionybės niekados neišnyks, būtent: Tegu judviejų gyvenime nenutyla „Salve regina"14 motyvas"15, nes Marija kilnina ir sudvasina vyro ir moters meilės gyvenimą. Šis Maceinos pamokslas, kurį jis parašė būdamas jau garbingo amžiaus, tik patvirtina tai, kad moterystė visada likdavo jo apmąstymų objektu...

Taigi Maceinos vedybos... Ilgus metus Maceinos šeima buvo nelabai sveiko smalsumo objektu. Ypač jo gyvenimu buvo domėtasi Lietuvos atgimimo laikotarpiu. Būta įvairiausių prasimanymų, be to, spaudoje net yra pasirodęs, pavyzdžiui, nežinia kokiu būdu iškrapštytas labai asmeninis Maceinos laiškas sužadėtinei Julijai Tverskaitei16, arba straipsnis su intriguojančiu detektyviniu pavadinimu „Antano Maceinos šeimos paslaptis"17. Tačiau svarbiausia net ne tai, kad kartkartėmis buvo publikuojama tokia medžiaga, o tai, kad turima informacija švelniai tariant, buvo laisvai interpretuojama ir skiriama miesčionio smalsumui patenkinti... Kai kas gali paprieštarauti, esą interpretacija visada laisva. Tai tiesa, bet ji visada turi remtis tam tikrais sąžiningumo principais, kitaip interpretacijos laisvė virsta savivaliavimu... Taigi idealios šeimos Maceinai sukurti nepavyko. Ir ne todėl, kad prasidėjo karas, okupacijos, trėmimai - visa tai, be abejo, turėjo reikšmės šeimos likimui, bet, manyčiau, ne didžiausios. Jo šeimos likimą lėmė, atrodo, skirtingi sutuoktinių požiūriai į šeimą. Julijos Tverskaitės-Maceinienės požiūris į moterystę buvo greičiau tradicinis, pagrįstas šeimos, tėvo - motinos santykiais. Maceinos požiūris tais laikais buvo modernus, susilaukęs net priekaištų iš hierarchų. Beje, pokalbyje su Jonu Griniumi Maceina išvardijo tris idėjas, dėl kurių jis turėjo konfliktų „su mūsų hierarchija". Viena jų - „moterystėje pirmoje vietoje stovi susituokusiųjų meilė bei pagalba"18. Manyčiau, kad toks Maceinos požiūris į moterystę tais laikais daug kam buvo nepriimtinas, nes nesuprantamas... 1933 m. Maceinos laiškai, rašyti iš Liuveno Julijai Tverskaitei, - tai tam tikri būsimos jaunos šeimos pagrindai; juose Maceina aiškiai išdėstė savo požiūrį į moterystę, į moters vaidmenį vyro - moters sąjungoje. Laiškuose aiškiai išreikštas noras sulaukti pritarimo šiam požiūriui, o kartu ir įsitikinimas, kad jam, be abejonės, bus pritarta. Būtent tuo metu jis rašė savo „Mysterium magnum" ir su būsima žmona plačiai aptarinėdavo moterystės problemas, sykiu aiškiai išdėstydamas savo paties lūkesčius dėl numatomos jų abiejų sąjungos. „Tu būsi mano pagalbininkė, mano bičiulė, mano sesuo..."; „Mes turėsime gyventi idealo gyvenimą. Turėsime!"19; tačiau: „Kas gyvena idealui, tas patiria visą tą kiaurymę, kuri skiria idealą ir tikrovę. Bet man tas ne tik nenaikina energijos, bet dar didina. (...) Mes turime šituos studijų metus pasidaryti ir savęs išgryninimo metais. Tu gerai sakai: tam tu rengiesi būti mano ir tam aš tave imu, kad mudu padėtume vienas kitam tobulėti. Tik tam (išskirta mano - T. M.), o ne kam kitam. Juk tu žinai tai"20. Ir tame pačiame laiške Maceina dar priduria: „Aš jau iš karto žinau, kad mano ir tavo mestos idėjos neras pritarimo [taip ir atsitiko - T. M.]. Tiek to. Bet mes jas mesime ir skleisime ir rodysime. Atsiras vienas kitas - ir to užteks. Mes turėsime tik arba draugų arba priešų. Tai jau prasideda. Ir tai geras ženklas". Taigi Maceina jau tada puikiai suvokė „tą kiaurymę, kuri skiria idealą ir tikrovę", tačiau jis tikriausiai dar nesuvokė iki galo visos, niekada neperžengiamos šios „kiaurymės" gilumos... Ši patirtis ateis vėliau, o tada jis dar džiaugėsi būsima sąjunga su mylimu ir mylinčiu žmogumi, kuris, kaip jam atrodė, pritarė jo „mestoms" idėjoms. Čia reikėtų dar pasakyti, kad jis tikrai nebuvo „svajotojas" („Žinau, mane laiko už mano raštus svajotoju"): nors jis kiek ir pervertino savo ir savo sužadėtinės žmogiškąsias galimybes sukurti idealią, pasak Maceinos, vyro - žmonos sąjungą, tačiau jau tada tarsi nujautė šios sąjungos dramatiškas pasekmes. „Mudviejų laukia didelė laimė ir kartu didelė kančia. Nesitikiu, kad Dievas ves mudu per gyvenimą be kentėjimų. Tai negalima nei norėti, tai būtų tik vylinga iliuzija. Mes turėsime kentėti. Kokie bus tie kentėjimai - kas žino. Gal fiziniai, gal mūsų mintys neras pritarimo žmonėse ir mudu pamatysime, kad visas darbas tuo tarpu nuėjo veltui, kad žemėje negalime pasigėrėti jo vaisiais, gal bus šiaip kokie sunkūs kentėjimai. Būsimasis mūsų gyvenimo būdas taip pat bus mums kančia.. ."21 Tikrai „žemėje šio darbo vaisiais" jiems neteko ilgai džiaugtis. Ir atrodo, kad šios dramatiškos nesėkmės priežastis, kaip jau minėjau, vis dėlto buvo iš esmės skirtingi požiūriai į santuoką. Julija neįvertino jo skelbiamų idėjų naujumo, nes nesuprato, kuo iš esmės jo požiūris į santuoką skyrėsi nuo tradicinio. Idėjos, kurias jis jai dėstė savo aistringuose laiškuose, atrodo, susiliejo jai į vieną be galo gražų jų bendro gyvenimą vaizdą, kuris tik vienas ir buvo jai matomas, o pačios idėjos, jų esmė nebuvo tinkamai įvertintos, jas užgožė šis nuostabus jų būsimojo gyvenimo vaizdas, kuriuo ji buvo pakerėta. Ji visai pritardavo Antanui, kad moters vaidmuo šeimyniniame gyvenime yra pagalbininkės vaidmuo. Ji ir norėjo būti jam pagalbininkė jo reikaluose, gera žmona ir gera motina vaikams. Tik atrodo, kad pagalbininkės vaidmenį ji suprato kiek kitaip, negu jis. Maceina, savo paties idėjų pakerėtas, irgi, kaip vėliau pasirodė, nesuprato, kad būsimoji žmona jo negirdi. Matyt, jam (kaip tikriausiai ir jai) tada atrodė, kad jie galvoja tą patį. Deja, taip manydami, jie abu klydo. Julijos Maceinienės požiūris į moterystę ganėtinai greitai išaiškėjo jiems pradėjus gyventi kartu...

Išaugusi tradicinėje katalikiškoje šeimoje, kurioje buvo itin preciziškai laikomasi visų šią tradiciją atitinkančių papročių bei gyvenimo tvarkos22, Julija, matyt, visa tai perėmė kaip vienintelį jai priimtiną šeimos gyvenimo būdą. Jai turbūt atrodė, kad Antano skelbiamos idėjos nė kiek neprieštarauja nei šiai tvarkai, nei tradicijai. Ji labai mylėjo savo šeimą - savo tėvus, seseris bei brolį. Ji žavėjosi savo tėvu Adomu Tverskiu, kuris buvo šeimos galva tikrąja šio žodžio prasme - stropiai rūpinosi šeimos gerove, buvo labai rūpestingas bei mylintis vyras ir tėvas... Tuo metu Julija gyveno su tėvais ir jaunesniąja seserimi Antanina. Vyriausioji sesuo Ona tada jau gyveno Lotynų Amerikoje, o vyresnioji - Liucija ir brolis Vincas buvo sukūrę savo šeimas ir gyveno atskirai23. Julija nė už ką nenorėjo skirtis su savo šeima... Priminsime, kad Maceinos požiūris į moterį pradėjo formuotis jam augant be motinos ir be tikros šeimos. Taigi jų požiūrius į moterystę formavo skirtingos aplinkybės... Tai leidžia numanyti, kad Julijai moterystės pagrindas buvo šeimos ryšys, Antanui - meilės ryšys. Priešais jį visada stovėjo Nazareto Mergaitės, Dievo Motinos - Didžiosios Padėjėjos paveikslas, kurio atspindį jis tikėjosi rasti savo sužadėtinėje. Marija visada stovėjo priešais jį „Saulėtosios Moters pavidalu"24, kaip Bažnyčios pirmavaizdis, kaip meilės įsikūnijimas. Prisiminkime, kad Maceina yra rašęs: „Moterystė yra Kristaus ir Bažnyčios santykių atvaizdas... "Čia ypač reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad būsimoji Maceinienė tada dar nelabai suvokė, ką Maceinai reiškia jo darbas, kuris reiškiasi kūryba, kad jis yra jo tarnyba artimui, jo aukojamasis veiksmas. Ji nesuprato, kad būtent darbas yra principingai svarbus Antano Maceinos gyvenime ir kad taip bus visada, kad jam niekas ir niekada neatstos jo. Tobulinti save ir pasaulį, kaip teigia Maceina, reiškia pasišventusiai dirbti vykdant savo pašaukimą kurti. O juk jis lyg ir perspėjo savo mylimąją rašydamas: „Aš daug dirbu, nes aš turiu dirbti.

Kitaip aš žūčiau (išskirta mano - T. M.)"25... Tai ji suprato (tačiau, manyčiau, ne iki galo), deja, pernelyg vėlai. Priminsime jos jau cituotą laišką p. A. Skrupskelienei: „Matai, yra žmonių, kurie šeimą labai myli, bet kūrybą gal dar labiau. Jie kankinasi, ilgisi, liūdi be savųjų, bet nekūrę gal dar labai graužtųsi... Manau, kad prie tokių žmonių tektų priskirti ir mūsąjį tėvelį"...

Taigi kitoks, negu Antano, Julijos Maceinienės požiūris į moterystę pradėjo reikštis gana greitai po vedybų, kai jiedu, 1935 m. baigę mokslus užsienyje, ruošėsi įsikurti Kaune. „Vasarojome Vanagupėje26 abu su Mamyte, ką tik grįžę iš užsienio, jau baigę studijas ir rengdamiesi įsikurti Kaune: buvau jau pasidaręs privatdocentas ir turėjau rudenį pradėti paskaitas (...). Pinigų neturėjome nė vienas. Pasiūliau Mamytei pasiieškoti Kaune arba mažą butelį tik mudviem dviem, arba gal net tik didoką kambarį. Ji pradėjo verkti (...), nes ji būtinai (išskirta mano - T. M.) norėjo apsigyventi kartu su jos šeima (tėtuku, mamyte ir seserimi...)."27 Tai Maceinai buvo ne tik skaudi staigmena bei naujiena, bet ir be galo kartus nusivylimas, nes viskas, apie ką jis buvo svajojęs (jis tada buvo tvirtai įsitikinęs, kad jų svajonės bei norai sutampa), apie ką buvo rašęs, staiga pradėjo griūti. „Aš, Danute, nesu užsispyrusio būdo; mano valia nėra niekad 'įstatymas'; nusileisti man lengviau, negu pramušti kakta sieną. Bet jei tą akimirką būčiau nenusileidęs, būtume abu su Mamyte tik laimėję ir išvengę didelių vėlesnių nemalonumų ir net dramų"28. Taigi jo kruopščiai ir ilgai planuotas bendras gyvenimas suskilo pačioje šio gyvenimo pradžioje. Jo nusivylimas buvo stiprus. Tačiau tada jis nusileido žmonai. Jie išsinuomojo už skolintus pinigus keturių kambarių butą ir tapo „iš karto šeima (išskirta mano - T. M.) iš 5 asmenų; šeima, kurioje buvo keturios moterys (Mamytė, Tavo teta, Tavo senelė ir dar tarnaitė. ..)/ bet kuriai išlaikyti buvo tik vienas jaunas neprityręs pri-vatdocentėlis, neetatinis"29. Jie įbrido į skolas ir iš jų neišbrido ligi pat karo, „kai viskas sudužo". Tačiau ne šie materialiniai sunkumai buvo jam svarbūs. „Svarbiausia buvo tai, kad mudu su Mamyte niekad nebebuvome vienu du, savame lizdelyje; kad daug galvų sprendė ir daug širdžių reiškė savus jausmus -reikalingus ir nereikalingus -, ir kad visa tai jautrino ir darė erzlią visą mūsų šeimos atmosferą."30 Taigi tokioje, reikėtų pripažinti, ne itin jaukioje „atmosferoje" prasidėjo Maceinos šeimyninis gyvenimas, visai ne toks, apie kokį jis buvo svajojęs. Maceina buvo įsitikinęs, kad jaunai šeimai reikalinga „dviejų vienatvė", kurioje „judviejų meilė suaugtų į vieną vienintelį 'žmogų'". Jo žmonai, kaip atrodo, toji „dviejų vienatvė" nebuvo būtina, jai reikėjo šeimos. Ir jai buvo gera savoje šeimoje, į kurią ji prieš jo paties valią įtraukė ir Antaną. Vėliau jis ne kartą gailėsis, kad tada nusileido savo jaunai žmonai. „Turėjau būti vyriškesnis ir Mamytei tarti senos išminties žodžius: „Todėl moteris paliks savo tėvą ir motiną.. ."31. Tačiau jis, matyt, buvo pernelyg užimtas savo būsimu darbu, idėjomis, planais, todėl ir nepasakė šių žodžių, susitaikė.

Taigi būtent tada, 1935-ųjų metų vasarą, praėjus vos dvejiems metams po vedybų, prasidėjo Maceinų šeimos tragedija: „Vanagupėje prasidėjo ir mūsų šeimos savotiška drama, - rašė Maceina dukrai Danutei Mickūnienei, - įvariusi savotiškai kvailą kylį tarp mamytės ir manęs"32. Ir šį „kylį" išrauti arba ištraukti, laikui bėgant, darėsi vis sunkiau... Todėl viskas, kas vyko šeimoje toliau, buvo, manyčiau, nelabai pavykusios šeimyninio gyvenimo pradžios pasekmės. Išryškėjęs jų abiejų vienas kito nesupratimas uždėjo tam tikrą antspaudą ant viso tolesnio šeimos gyvenimo. „Man Vanagupė yra savotiškas žmogiškojo likimo simbolis"33, - rašė Antanas Maceina.

Jie mylėjo vienas kitą, tačiau kiekvienas į šią sąvoką įdėjo savo turinį, veltui laukdami vienas iš kito supratimo bei pritarimo savaip suprastai meilei... Prasidėjęs karas, antroji okupacija išskyrė šeimą, kurioje nuo pat pradžios nebuvo tarpusavio supratimo... Čia reikėtų pridurti, kad jeigu ne šie įvykiai, išardę daug šeimų, išsiskyrimas šiai šeimai vis dėlto nebūtų grėsęs, nes Maceina, kaip tikras krikščionis, buvo įsitikinęs, jog moterystė neišardoma iš principo. Apie Maceinienę nereikia net ir kalbėti, nes jai šeimos ryšiai buvo šventi.

Tai, ką patyrė šie du žmonės, pradėdami bendrą gyvenimą, patiria daugelis iš mūsų, tačiau nei Antanas, nei Julija nepriklausė šiai daugumai... Užtat ir pasekmės jiems abiems buvo pernelyg skaudžios, verčiančios susimąstyti kitus...

Julija ir Antanas Maceinos pragyveno kartu vienuolika metų. 1944 m. vasarą likimas juos išskyrė visam likusiam gyvenimui. Jiems buvo skirta pasimatyti tik vieną vienintelį kartą. Kaip buvo minėta, šis susitikimas įvyko 1955 m. spalio 23 d. Macei-nienė atvyko pas savo vyrą į Freiburgą, kad įtikintų jį grįžti į Tėvynę. Nekyla beveik jokių abejonių, kad šis susitikimas buvo organizuotas KGB, nors Maceinienė savo vyrui yra sakiusi, jog ji pati ėmėsi iniciatyvos sugrąžinti jį į Lietuvą. Jei manytume, kad taip ir buvo, tai tiksliau būtų sakyti - sugrąžinti Maceiną į šeimą. Jos sūnus Saulius Maceina, kuriam tuomet, kai įvyko šis susitikimas, buvo 16 metų, neigia šią prielaidą. Tačiau, kad ir kaip ten būtų iš tikrųjų, šis susitikimas buvo išties dramatiškas. Ar ji norėjo susitikti su savo vyru? Be abejo. Ar ji norėjo būtent tokio susitikimo? Manyčiau, kad ne. Ar ji galėjo nevažiuoti? Man atrodo, kad irgi ne. Ji negalėjo atsisakyti važiuoti bet kokiu atveju, nes vaikų likimas, jų ateitis jai buvo svarbiau už viską. Ar ji norėjo, kad jos vyras grįžtų į Tėvynę? Tikriausiai taip, tačiau ji to norėjo pirmiausia dėl vaikų, o ne dėl savęs, nors savo vyrą ji labai mylėjo... Iš tiesų, kaip rašė Maceina, „žmogaus sielos gelmės niekam nėra prieinamos"34... Nesinori sustoti ties šiuo dramatišku susitikimu, nes apie jį jau ne kartą buvo rašoma, „rimtai" svarstoma, ar parsidavė Julija Maceinienė bolševikams, ar ne... Manyčiau, neparsidavė, tačiau, vaizdžiai tariant, buvo įvaryta į kampą galingos KGB. Maceina gana smulkiai aprašė šį susitikimą savo laiškuose prelatui Pranciškui Jurui, kunigui Stasiui Ylai, artimai Maceinų šeimos draugei S. Bublienei... Šiuose laiškuose Maceinienė atrodo kaip labai pasimetęs, iškankintas ir įbaugintas žmogus. Ji net savo vyrui nedrįso pasakyti visos tiesos: painiojosi, verkė, reikalavo... Ne visai suprantama, kodėl. Galima tik spėlioti - tikriausiai todėl, kad bijojo nors kiek pakenkti vaikams...Čia ir vėl norėtųsi išskirti bei pabrėžti vieną patį reikšmingiausią, skatinamąjį motyvą, kuriuo visada, kaip atrodo, vadovavosi Maceinienė. Ji kovojo už savo šeimą, už savo vaikus, už jų ateitį, kuri sovietinėje Lietuvoje buvo visai neužtikrinta, pernelyg trapi... Maceinai pasitraukus į Vakarus, jos šeima tapo tik vaikai, dėl kurių ji ir gyveno... Kai jie užaugo, sukūrė savo šeimas, ji tarsi prarado gyvenimo prasmę. Jos netekusi, ji nenorėjo gyventi. Šis nenoras greitai nuvedė ją į kapus... Ji mirė būdama 63 metų, tačiau atrodė kaip labai nuvargęs ir susenęs žmogus, iškankintas gyvenimo, susilenkęs nuo vargų bei kančių... Ne kartą buvo minėta, kad būtent šeimoje slypėjo Julijos Maceinienės gyvenimo prasmė, todėl nėra nieko nuostabaus, kad ji už šią prasmę kovojo visomis jai prieinamomis priemonėmis. Jos veiksmuose nebuvo jokios politikos, nors kartais, kad ir kaip tai būtų keista, jos ieškoma... Kiekvieną žmogaus poelgį galima įvairiai interpretuoti ir jame įžvelgti tai, ką nori įžvelgti, siekiant savų užmaskuotų, tamsių, o gal net ir skaidrių, tikslų. Tačiau Maceinienės tikslas buvo skaidrus, nes ji vadovavosi savaip suprasta meile...

Julija Maceinienė netapo savo vyro pagalbininke, seserimi, bičiule, kaip to troško prieš vedybas Antanas. Ji tapo gera, pasišventusią bei pasiaukojusia jų trijų vaikų motina, visada pasiryžusia ginti juos nuo visų įmanomų ir net sunkiai įsivaizduojamų gyvenimo negandų bei pavojų. Taip Julija bandė apginti juos ir nuo žymaus jų tėvo, pasidariusio toje valstybėje, kurioje jai teko (taip jau susiklostė aplinkybės) pragyventi visą savo likusįjį gyvenimą, persona non grata. Tikriausiai nėra jokio tikslo aiškinti (nes ir taip aišku), ką ji tokiomis sąlygomis išgyveno ir iškentėjo, turėdama tokį vyrą kaip Antanas Maceina. Ne tik ji, bet ir vaikai... Tačiau tai jau kita tema...

Antanas Maceina sunkiai išgyveno susitikimą su savo žmona. Šis susitikimas net paguldė jį į lovą. Jis puikiai suprato nelengvą savo šeimos padėtį, tačiau ką gi jis galėjo padaryti? Padėti kiek išmanydamas materialiai? Jis tą darė. Rašyti laiškus? Jis rašė, bet ne itin dažnai, nes bijojo užtraukti vaikams dar didesnių nemalonumų. Jis buvo „dėmė" jų biografijose. „Kai Mamytė mane aplankė Freiburge 1955 m. rudenį, tai ji man tarė, esą mano buvimas Vakaruose yra jums visiems dėmė; vėliau laiške ji manęs prašė nesiimti nieko, kas apsunkintų ir taip jau 'suteptą' jūsų padėtį. Todėl ir buvau santūrus; gal net per daug. Bet, nežinodamas aplinkybių bei nuotaikų, tariau sau: geriau per maža, negu per daug; geriau patylėti, negu tarti kokį žodį, kuris aną dėmę tik paryškintų. Žinau, kad Mamytė dėl to labai kentėjo ir kad jūs, tuo metu dar jaunučiai, neviską galėjote suprasti ir pateisinti. Bet dabar, žiūrėdamas atgal, manau, kad mano atsargumas bei santūrumas nebuvo be gerų pasekmių. Mat, jei būčiau davęs valią savo žodžiams bei veiksmams, kažin ar ana 'dėmė' nebūtų virtusi jums 'pasmerkimu'. (...) Dabar laikai jau pasikeitę, ir aš kaip 'dėmė' gal jūsų nebeapsunkinu, nors visiškai tikras ir nesu.. "35 Tad ką gi jis dar galėjo padaryti? Grįžti? Jokiu būdu. Taip pasielgdamas jis būtų paneigęs visą savo darbą, kūrybą - savo pašaukimą. Tai būtų buvusi ir savęs, ir sykiu savo artimųjų išdavystė. „Ką gi Tu, Sauliukas ir Danutė galvotumėte apie tokį tėvą, kuris išsižada savo įsitikinimų, meta savo idėjas ir grįžta, kad galėtų būti drauge... Vargu ar toks tėvas būtų vertas savo vaikų pagarbos. Vaikai juk laukia iš savo tėvo, kad jis būtų jiem pavyzdys kovoje už tiesą. Galime nesutikti, kas yra tiesa; galima teigti, kad komunizmas turi tiesą. Tačiau reikia visų pirma šia tiesa įsitikinti, kad tai tiesa, o tik paskui prisiimti jos sistemą bei gyvenimą. Kas tai daro be įsitikinimo už duonos kąsnį ar už šeimos jaukumą, tas yra smulkus niekšelis - daugiau nieko. O aš nesu įsitikinęs, kad komunizmas, neigdamas religiją ir visą transcendenciją, yra teisus... Tad aš negaliu savų įsitikinimų užčiaupti ir eiti į tokią tvarką, kuri man šiuos įsitikinimus paraližuos. Šis tad yra svarbiausias pagrindas, kodėl aš negaliu grįžti. Jeigu aš būčiau kitokios profesijos, tada būtų kas kita. Bet dabar reikia susitaikyti su šia padėtimi. Man atrodo, kad man reikės baigti savo gyvenimėlį svetur, prisiglaudus senatvėje kokiame vienuolyne... Bet aš būsiu išlaikęs egzaminą pats prieš save, nors šis egzaminas man ir yra labai sunkus. Man bus didelė paguoda, jei Tu ir abu jaunesnieji išeisite į gyvenimą ir dirbsite taip pat iš įsitikinimo, kaip ir jūsų tėvelis - tegu ir skirtingose srityse. Todėl nepamirškite manęs, kaip ir aš jūsų nepamiršiu. Tačiau pamažu apsipraskite be manęs... Sakau, tai skaudu, tačiau kitaip yra neįmanoma be savęs paties išdavimo."36 Aš drįsau apsunkinti skaitytojo dėmesį šia ilga citata iš Maceinos laiško vyresniajam sūnui, nes čia, manyčiau, esama rakto jo asmenybei suprasti. Jis tarnavo ne žmonai, ne šeimai, bet artimui, vadinasi, sykiu ir žmonai, ir šeimai, ir daugeliui kitų žmonių, kurių, kaip tikras krikščionis, neišskyrė iš šios sąvokos. Maceinai artimas buvo kiekvienas konkretus žmogus, buvęs jo egzistencijos erdvėje. Jis tarnavo savo artimui rašydamas knygas. „Knyga yra idėjos nešėja ir tuo pačiu gyvenimo - vienokio ar kitokio - kūrėja"37. Keldamas savo raštuose idėjas, jis kūrė gyvenimą, kuris turėtų tapti tobulesnis. Jis iš tikrųjų, kaip rašė kunigas Andrius Baltinis, gyvenime ieškojo šviesos. Tačiau jo šeimyninis gyvenimas nuo pat pradžių buvo aptemdytas abipusio nesupratimo, kuris atsirado vos tik prasidėjus jų draugystei ir lydėjo per visą bendrą jų gyvenimą. Pernelyg užimtas savo paties idėjomis, su jam būdingu (ypač jaunystėje) užsidegimu kurdamas moterystės pagrindus, Maceina, deja, nepamatė kito žmogaus, neįsiklausė į jį, todėl ir nesuprato jo, o nesupratęs - suklydo, manydamas, kad jo iškeltoms idėjoms buvo visiškai pritarta. Matyt, šis jam būdingas susitelkimas į save, savo idėjas, darbą tolino jį ir nuo žmonių, ir drauge nuo tikrovės... Jo vėliau pasakyti žodžiai -„Buvau vienas, esu vienas ir būsiu vienas" - skamba netgi kaip tam tikras iššūkis, kaip sąmoningas atsiskyrimas nuo kitų, kurie nėra aš pats, net kaip nuostata savo paties atžvilgiu. „Niekas gamtoje negali užpildyti vyro vienatvės"38, - teigė Antanas Maceina. Tačiau tai padaryti galėtų ir turėtų žmona. Būti žmona - reiškia teikti vyrui tai, ko jis neturi savyje ir ko neranda aplinkiniame pasaulyje. Žmona turėtų pergalėti vyro vienatvę, papildyti jo žmogiškumą, atbaigti jo dvasią ir taip padaryti jį pilnatvišką. Tačiau dažniausiai moteris nesugeba tapti savo vyro žmona, nes atskiria žmonos pareigas nuo motinos pareigų, o tai ir yra „dažnų jungtuvių tragikos"39 priežastis. Pagal Maceiną išeina, kad būtent tai sudarė ir jų - Maceinų - jungtuvių tragiką. Maceinos teorijoje vyro vaidmuo jungtuvėse tarsi nublanksta ir visa atsakomybė už nepavykusią santuoką lyg ir tenka moteriai. Reikalavimas padaryti vyrą „pilnutiniu" tampa tikrai sunkia moters pareiga. Norėdama ją atlikti ji turėtų atsisakyti motinystės, o taip pasielgti gali tik labai reta moteris. Tačiau vyrui tapti „pilnutiniu", pasak Maceinos, galima ir be žmonos, tam reikia, kad jo gyvenime vietos turėtų moteriškoji dvasia - „nesvarbu (išskirta mano - T. M.) ar jo motinos, ar jo mylimosios, ar jo sesers, ar galop Marijos"40. Maceinos gyvenime ši moteriškoji dvasia visada turėjo savo dalį, kurios, atrodo, jam pakako... Ir nors Maceina net ir garbaus amžiaus sulaukęs, su dideliu ilgesiu rašė apie abipusę meilę, kuriai niekas nekliudo suaugti „į vieną vienintelį 'žmogų'"41, tačiau manyčiau, kad tai yra tik jo vis tos pačios teorijos, kurios savo laiku jam taip ir nepavyko įgyvendinti tikrovėje, atgarsis.

Taigi Maceinai nepavyko sukurti tobulos šeimos pagal savo paties moterystės teoriją. Nepavyko, atrodo, dar ir todėl, kad jis savo šeimą kūrė tik kaip teoretikas, idėjų nešėjas, o praktiškai įgyvendinti jo teoriją turėjo Julija Maceinienė, kuri taip ir nesugebėjo pagal ją tapti Maceinos žmona ir sykiu jo idėjų įgyvendintoja šioje labai asmeniškoje srityje... Tačiau tokioje labai asmeninėje srityje kaip šeima, kuri reikalauja gilaus abipusio supratimo, įsiklausymo, kurti tikriausiai reikia kartu... Atrodo, kad jis išvis nenorėjo kurti kartu jokioje srityje, nors taip daryti anksčiau yra bandęs - jis dalyvavo bendroje kūryboje... Tačiau Maceina buvo pernelyg nepriklausomas, kartais net kategoriškas bei neklusnus. Jis buvo individualistas. Ir santuokoje, kaip ir kitose „padėtyse", jam buvo svarbu ir būtina išsaugoti savo neliečiamą nepriklausomybę. Kitaip kurti jis būtų negalėjęs. O kas gi gali kurti, nebūdamas laisvas?..

Tačiau grįžkime prie Maceinos vedybų. Senatvėje jo santuoka buvo kitokia. Jis dar karo metais sutiko moterį, kuri visą savo gyvenimą paskyrė jam vienam, savanoriškai jam tarnavo, nieko iš jo neprašydama, juo labiau - nereikalaudama. Ir nors „moterystė senatvėje turi kiek kitos prasmės, nei jaunystėje"42, ši moteris tapo jam pagalbininke, tačiau greičiau buitine prasme, t. y. ne ta, kokią jis kadaise buvo suteikęs šiam žodžiui. Ji tapo jam taip pat seserimi bei bičiule. Panašu, kad jis gavo tai, ko norėjo, bet tik panašu, nes ... senatvėje moterystė turi kitą prasmę. Tad kokia gi ji yra, pasak Maceinos? „Jaunystėje ji išsivysto į plotį: vaikai, darbai, profesija, planai, siekiai... Tuo tarpu senatvėje, kai viskas jau maždaug baigta, moterystė auga į gylį: žmona ir vyras stiprina vienas kito asmenį tiesiog. Juodu jaučiasi vis labiau vienas kitam artimi, nepakeičiami, neatstoja-mi. Juodu remiasi vienas į kitą pačia savo sielos gelme - gal todėl, kad senatvėje pasaulis ima nuo žmogaus vis labiau tolti ir tolti, palikdamas aplinkui tylą bei tuštumą. Tad džiaugsmas taip ir užlieja širdį, kai turi petį, į kurį gali atsiremti ne tik kūninės silpnybės, bet ir dvasinio sunkumo valandomis."43 Maceina vedė Friedel Hofmann 1978 m. birželio 29 d. Vedė abejodamas, tačiau labiau bijojo prieglaudos, likti vienas, visų užmirštas, niekam nereikalingas, be to, norėjo atsidėkoti šiai moteriai, kuri sunkiomis jo gyvenimo valandomis visada būdavo šalia jo, norėdama padėti ir apsaugoti nuo ligų, negandų ir ... nuo viso pasaulio... Ar ji tapo jo tikrąja žmona ta prasme, kurią jis kadaise teikė šiam žodžiui?.. Sunku pasakyti, bet tikriausiai ne...

Kūryba - imli sąvoka. Pasak Maceinos, žmogus yra kūrybiškas todėl, jog savo būtyje atspindi Dievą Kūrėją. Jis reiškiasi kiekvienoje savo gyvenimo „padėtyje" kurdamas, remdamasis principu, kad „savo padėties pareigų tobulas atlikimas turi padaryti tobulą ir jų atlikėją"44. Kadangi kūryba yra kelias į tobulumą, tai pasauliškio pagrindinis rūpestis ir yra kurti objektyvius veikalus visose srityse, keliant aikštėn kūriniškąjį būties šventumą ir taip tobulinant dabartinį pasaulį45. Maceina taip ir darė visose savo „padėtyse" - studijose, vedybose, šeimoje, profesijoje, socialinėje, politinėje, visuomeninėje, meno srityse... Tačiau, kaip buvo minėta, ne viskas jam vienodai pavyko...

Antroji sritis, ties kuria norėtųsi sustoti - tai valstybės kūrimas. Ji yra viena tų sričių, kurioje reiškiasi bendra kūryba. Tačiau tai labai keblus dalykas. Kai Maceina sako - „buvau vienas, esu vienas ir būsiu vienas", - tai reiškia, kad jis teigia save kaip kūrėją, nes, mano galva, tik būdamas vienas žmogus pajėgia tikrai kurti. Bandymai kurti kartu su kitu ar kitais paprastai pasmerkti nesėkmei. Taip, atrodo, atsitiko ir jam su kitais žymiais kultūros veikėjais mėginant sukurti harmoningos valstybės modelį, tarsi valstybė kada nors galėtų tapti harmoninga... Įdomu tai, kad pats Maceina būdamas labai nepriklausomas, visada vengdamas bet kokios priklausomybės, susižavėjo pačia idėja - bendromis jėgomis bei kūrybinėmis pastangomis sukurti tokią valstybę, kurios pagrindas būtų meilė, teisingumas ir kūryba, vadinasi, nesibaigiantis visų tobulėjimas. Tiesa, šį bendrumą jis suvokė labai savitai - lyg ir kartu, bet sykiu ir atskirai nuo visų... Pradinis teiginys - žmogus yra Dievo Kūrėjo paveikslas. Tačiau, atrodo, jo dar nepakanka, nes Dievo atvaizdas žmoguje yra stipriai aptemdytas. Taigi, norint ką nors daryti kartu, pirmiausia reikia išvalyti, išgryninti, išryškinti šį atvaizdą, nes vargu ar kitaip įmanoma kartu su kitais ką nors sukurti, juo labiau vadinamąją organiškąją harmoningą valstybę, ar kokią nors kitą, dar tobulesnę, kurioje triumfuotų „pilnutinė" demokratija bei socialinis teisingumas. Tad, nors tokia užduotis gali ir turi būti vykdoma, tačiau nemanau, kad ji gali būti realiai įvykdyta, nes išgryninti Dievo paveikslą kiekviename, kuris tik nori dalyvauti valstybės kūrime, vargu ar įmanoma. Todėl manyčiau, kad tokia valstybė yra utopija, lyg utopinis „saulės miestas". Miestą išties galima pastatyti bendromis jėgomis, bet užlieti jį šviesa ir saule, kad visiškai išnyktų tamsa, - tikrai neįvykdoma užduotis. Taigi, atrodo, ir šioje srityje - valstybės kūrime - Maceina pasirodė kaip tikras idealistas, kuris tačiau savo idėjas (ypač jaunystėje) iškeldavo į principo aukštumą, nesileisdamas į jokius kompromisus. Todėl ir praktiškai jų įgyvendinti dažniausiai buvo neįmanoma. Taip atsitiko ir kuriant šeimą, ir organiškąją valstybę, kurią nuolat tobulinant galiausiai būtų pasiekta „pilnutinė" demokratija, kur politika būtų nepasaulėžiūrinė, o kultūra būtinai pasaulėžiūrinė. Atrodo, kad, pradėjęs su kitais kultūros veikėjais 1935-1936 metais kurti valstybės tobulinimo projektus, Maceina nė kiek neabejojo, jog bendromis jėgomis išties galima sukurti valstybę, kurios pagrindas būtų meilė, teisingumas ir kultūra. „Kad tai įvyktų, visų pirma reikia rasti tiesų ir atvirą žodį, kuris sugebėtų mus visus išvesti iš užburto rato", ir šiuo žodžiu pažadinti kuriamąją tautos energiją46. Ją Maceina tada norėjo pažadinti savo žodžiu, lygiai kaip vėliau juo išjudinti tautos religinę mintį... Tik, deja, pernelyg dažnai mūsų žodis netampa kūnu. Netapo jis ir šiuo atveju, nors pats Maceina, kaip ne kartą buvo minėta, neabejojo, kad „naujasis politinis idealas" - organiškoji valsybė, kurioje „būtų sukurta tinkama pusiausvyra tarp valstybės ir tautos, valstybės ir individo, valstybės ir kultūros", „iš tikro būtų virtęs tikrove"47. Tačiau tam, pasak Maceinos, sutrukdė „nelemti įvykiai", kurie nutraukė valstybinį jaunų „kultūrininkų" veikimą48. Tai tikrai stebėtinas įsitikinimas, nes tokios valstybės, kokia buvo numatyta lietuviškame projekte, ne tik niekada nebuvo, bet, manyčiau, ir būti negalėjo. Tačiau, matyt, Maceinai (beje, kaip ir jo bendražygiams) labai norėjosi, kad jų svajonė taptų tikrove. Greičiausiai šis nesuvaldomas noras tikrovę paversti pasaka ir pagimdė idealistinį nusiteikimą bei įsitikinimą, kad tai iš tikrųjų gali įvykti, jei tam tik nebus sukliudyta... Matyt, būtent šis, tačiau, mano galva, klaidingas įsitikinimas, jog įmanoma įgyvendinti savo politinį idealą, ilgam ir sulaikė Maceiną prie visuomeninio darbo, kuriant bei tobulinant savosios valstybės idealą visose jos srityse... Kai ką gali nustebinti tai, kad Maceina įsitraukė į visuomeninę veiklą, kuri jo prigimčiai, atrodo, turėtų būti svetima. Tačiau ir bendroje kūryboje jis atrado sau atskirų individualią vietą. Kurti projektus, kelti idėjas ir jas siūlyti... Jo stebėtinas pasitikėjimas savimi, savo galiomis, jo pernelyg plačiai suprastas pasauliečio užsiangažavimas šiam pasauliui „mesdavo" jį į įvairias gyvenimo sritis, tad ir į politinę... Jis tikrai, kaip teisingai pastebėjo kunigas Stasys Yla, ypač jaunystėje, „ėjo į platumas", „šakojosi"49... Kaip minėta, Maceina ne tik aktyviai dalyvavo kuriant deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą", bet buvo ir krikščionių demokratų komiteto narys, krikščionių darbininkų centro valdybos narys, dirbo žurnalo „XX amžius" redakcijoje, dėstė, rašė knygas, straipsnius, skaitė paskaitas ateitininkų ir kituose katalikų suvažiavimuose.... Tačiau šis entuziastingas Maceinos „ėjimas į platumas" kartais negalėjo nepakenkti gilumui. Todėl ir ne visi jo raštai yra vienodos vertės bei reikšmės. Tikriausiai visų pirma čia reikėtų paminėti jo studiją „Socialinis teisingumas", kurios turinį pranoko gera intencija arba, jo paties žodžiais tariant, geri „siekiniai"... Socialinės Maceinos pažiūros, paremtos krikščioniškosios moralės principais, tikrai nedaro įspūdžio, joms, atrodo, trūksta rimtesnio pagrindimo. Taigi rašyti „iš labai įskaudintos širdies"50 yra gana keblu... Tiesa, pats Maceina šią knygą laikė „tik užbraiža"51, tad, matyt, ir mums derėtų laikyti ją tik „užbraiža"...

Maceina tikrai nemažai parašė, ir „nevisa, - kaip jis pats sakė, - ten yra 'auksas'52. Tai natūralu, nes manyčiau, kad pernelyg plačiai užsimojęs, net ir labai talentingas žmogus visada rizikuoja pasilikti paviršiuje, ir tik sustojęs ties vienu dalyku jis gali pasiekti gilumą. Maceina (ypač jaunystėje) rūpinosi daugeliu dalykų: „tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno" (Lk 10,41-42). Neįmanoma aprėpti neaprėpiamo. O Maceina, atrodo, norėjo aprėpti kuo daugiau... Ir nors viską, ką tik darė kultūriniame bei visuomeniniame šalies gyvenime, jis kreipė viena - krikščioniškosios mąstysenos linkme, tačiau jis nebuvo pajėgus visko atlikti vienodai gerai. Visuomeniniai reikalai visada atima pernelyg daug laiko, o rezultatai dažnai nematomi, beveik neapčiuopiami, o kartais dar liūdniau -priešingi tam, kas buvo sumanyta bei pateikta žmonių teismui. Nors jie ir būna nukreipti į ateitį, tačiau yra „gyvenamojo momento reikalai". Jie gali būti reikalingi, įdomūs, mažiau ar daugiau reikšmingi, bet jie yra tik „momento reikalai", dažnai užgožiantys tikrąją gyvenimo esmę ir nutolinantys nuo jos. Maceina daug laiko paaukojo šiems reikalams, dalyvaudamas visokiausiuose suvažiavimuose, diskusijose, svarstymuose, ginčuose (o gal net ir rietenose?), politinėse programose bei projektuose. Tačiau šis platus viešas dalyvavimas nepadarė iš jo viešo žmogaus. Jis taip ir liko individualistas, kuris teigė asmens pirmenybę prieš masę, daugumą arba kolektyvą. Beje, šiuo teigimu buvo pagrįsta ir jo idealios valstybės vizija. Tribūna jam buvo reikalinga skelbti savoms idėjoms ir net pranašauti, ko vėliau jis visiškai atsisakė. Beje, savo nevykusio pranašavimo pavyzdžiu jis laikė studiją „Buržuazijos žlugimas", kurioje, gretindamas buržuaziją su prometeizmu rašė: „buržuazija kaip istorinis pavidalas yra jau išsisėmusi ir todėl viešojo gyvenimo toliau nebevaldys; jos vietą užims prometeizmas, tai yra, herojinis žmogaus teigimas, susijęs su kovingu nusigrįžimu nuo Dievo. Tai ir buvo šūvis pro šalį"53, nes praėjus daug metų po šios pranašystės ana buržuazija įsigalėjo ne tik visose Vakarų gyvenimo srityse, bet ir mūsų gyvenime... Tačiau jaunystėje jam turbūt dar atrodė, kad jo viešas teisingas, „tiesus ir atviras žodis" iš tikrųjų gali išvesti visuomenę iš sustingimo, arba, kaip jis pats sakė, „iš užburto rato". Deja, jis skaudžiai apsiriko...

Galiausiai jam pritrūko laiko kitiems daug svarbesniems darbams. Kartais netgi atrodo, kad gal patys svarbiausieji jo darbai taip ir liko neparašyti būtent dėl laiko stokos... Vėliau jis ne kartą gailėjosi, kad daug laiko ir jėgų išeikvojo „tuštiems dalykams". Tai supratęs, jis mėgino „susitelkti aplink visai kitokias problemas"54...

Maceina ilgai negalėjo išsiskirti su savosios valstybės idealu ir buvo įsitikinęs, kad galima sukurti tokią valstybę, kokios dar nėra buvę pasaulyje. Jis visada siejo valstybę su tauta. Jis tikrai manė, kaip mums primena Kęstutis Skrupskelis, kad „geriausia padėtis, kai valstybės ribos sutampa su tautos ribomis"55, nes tai duoda rimtą pagrindą mažai tautai išsilaikyti ir sykiu išvengti kosmopolitizmo grėsmės, kuris „nori žmoniją paversti „vienlype mase". O kultūra ir yra būdas tautai išsilaikyti. Tačiau, kadangi tautos skiriasi ir fiziniu tipu ir dvasiniu charakteriu, tad idant jos išsilaikytų, reikia plėtoti bei tobulinti būtent savo tautinę kultūrą. Kiekviena tauta (kaip ir kiekvienas žmogus) turi savo kultūrinę misiją, t. y. savo pašaukimą, kurį turi įgyvendinti. Būtent dėl to nė vienos tautos negalima iškelti aukščiau kitų - jos visos yra lygios..56 Tautinės valstybės užduotis -ginti tautos interesus ir visokeriopai remti jos kultūrą, kuri sudaro valstybės turinį. Tauta ir valstybė, pasak Maceinos, neperskiriamos. Būtent už šį siekiamą ir aiškiai pabrėžiamą valstybės ir tautos neperskiriamą junginį Maceina ne kartą buvo ir yra kritikuojamas, susilaukė priekaištų, ir net visiškai nepagrįstų, todėl ir žeidžiančių kaltinimų fašizmu5 7.

Maceinos valstybė turėjo būti ir tautinė, ir kartu demokratinė. Tačiau „demokratija reikalauja, kad valstybė nespręstų ir neįsakinėtų kultūrinio gyvenimo turinio"58. Tai ne valstybės kompetencija, nes „valstybė neturi kompetencijos pasaulėžiūros srityje, todėl jos vedama politika ir turi būti nepasaulėžiūrinė, vadinasi neatremta nė į vieną pasaulėžiūrą, o sudaranti visom pasaulėžiūrom vienodas sąlygas"59. Pirmoje vietoje tokioje valstybėje turėtų stovėti kultūra, nes pasaulėžiūra būtent jos sritis. „Pasaulėžiūra nėra tik vidinis įsitikinimas, nėra tik žodis, bet ir darbas bei gyvenimas"60. Ji reiškiasi per kultūrą, todėl kultūra visada pasaulėžiūrinė, „nepasaulėžiūrinės kultūros nėra ir negali būti"61. Valstybė neturi kištis į kultūros reikalus, jos uždavinys - apsaugoti ją ir asmenį kaip kultūros kūrėją bei jo kultūrinį pasireiškimą.

„Istorinė nelaimė, - rašė Skrupskelis, - kad tautiškumas susirišo su vadistinėm valstybės teorijomis, o kosmopolitiškumas su demokratinėm"62. Tačiau Maceina niekada pernelyg nesižavėjo nei demokratinėmis teorijomis, nei pačia demokratija, nors ir pripažino, kad „demokratija yra tobuliausia valdymosi forma"63. Jis manė, kad ši forma reikalauja tam tikro turinio, nes buvo įsitikinęs, kad „demokratija dvasiškai yra tuščia: tai tik laisva erdvė, kurioje klesti dvasia; bet šią dvasią kuria kiekvienas pats sau (išskirta mano - T. M.)"64. Demokratija „teikia laisvės, bet neteikia jokio turinio: šį turinį turi susirasti bei pasigaminti kiekvienas pats sau"65. Maceina jį tikrai „susirado" ir „pasigamino". „Pats sau". Šiuo turiniu tapo lietuvių krikščioniškosios kultūros kūrimas. Jo ir kitų Lietuvos kultūros veikėjų tremtyje sukurtos kultūrinės vertybės ir turėjo užpildyti tą tuštumą, kuri atsiranda kartu su laisve, ir sykiu padėti kitiems ją įveikti. Tačiau ar taip atsitiko?.. Ilgus metus gyvendamas laisvoje šalyje, Vakarų sistemoje, kuri vadinama demokratija, Maceina priėjo prie išvados, kad „demokratijoje žmogus stovi gyvenimo prasmės bei tikslo atžvilgiu prieš visišką nežinią. Ir jei jis pats šios nežinios nenugali, demokratijos tyla virsta nebepakeliama"65. Kaip jau buvo minėta, jis, praėjus tam tikram laikui, nustojo žavėtis bet kokia politine sistema. Jis suprato visą „tragiką" ir tų sistemų, kurios „rymo ant žmogiškosios prigimties idealo, reikalaujančio turimą laisvę aukoti kito laisvei", nes „žmogiškosios prigimties tikrovė yra tokia67, kad žmogus neaukoja nei savos gerovės (ekonominėje sistemoje), nei savos laisvės (politinėje sistemoje) tiek, kad šios sistemos, atremtos į idealą, galėtų skleistis bei klestėti"68. Tik jaunystėje jis dar turėjo visokių iliuzijų ir joms paaukojo nemažai savo laiko ir kūrybinių jėgų... Todėl ir jo kūrybinių pastangų vaisiai ikikarinėje Lietuvoje buvo, manyčiau, mažiau reikšmingi, negu tie, kurių jis pasiekė būdamas tremtyje. Gyvendamas Vokietijoje jis galutinai įsitikino, kad „vienas (išskirta mano - T. M.) žmogus gali daug daugiau padaryti, negu būrys"69 ir kad žmogaus kelias yra tik jo vieno kelias, kad bendrų kelių nebūna.

Ypač dėmesį reikėtų atkreipti į tai, kad Maceinos pasaulis visų pirma buvo idėjų pasaulis. Todėl tikrovę jis bandė pertvarkyti pirmiausia iškeldamas idėjas. Kunigas Vytautas Bagda-navičius tvirtino, kad „Maceina nemėgsta domėtis faktais... Jo galvojimas eina iš aukšto žemyn"70. Nenorėčiau šiam teiginiui visiškai pritarti. Manyčiau, kad Maceina ypač jaunystėje, kai gyveno dar nepriklausomoje Lietuvoje, net labai domėjosi gyvenimo faktais. Tad jo santykis su gyvenimo tikrove buvo ganėtinai glaudus. Jis akimirksniu atsiliepdavo į visus daugiau ar mažiau reikšmingus gyvenimo faktus. Tai patvirtina jo dažni „pasirodymai" lietuvių spaudoje - gausybė straipsnių įvairiais gyvenimo klausimais. Tačiau Maceinos idėjos ikikarinėje Lietuvoje buvo dažnai susijusios su „gyvenamojo momento reikalais", todėl jos ne visada pasižymėjo originalumu bei gilumu. Vėliau, kai jis sugebės atsitraukti nuo šių reikalų ir nustos taip aistringai domėtis gyvenimo faktais, jo mąstymo erdvė pagilės ir jo idėjose atsispindės bei atsivers pati žmogaus būtis, jos esmė, nes būtent tada ir prasidės „naujas būties pergyvenimas", kuris virs „pagrindiniu ir nuolatiniu"... Taigi kunigo Bagdanavičiaus teiginys daugiau tinka brandžiam Maceinai apibūdinti...

1968 m. Maceina prisipažino, kad labai lengva idėjų pasisemti iš kitų, iš valdančiųjų arba iš viršaus, bet „labai sunku jų pasisemti iš savo paties vidaus, iš savos asmeninės būties, iš savo mąstymo bei savos veiklos"71. Tais metais, kai buvo ištarti šie žodžiai, jis jau buvo idėjų prisisėmęs ir „iš savo paties vidaus", ir „iš savo mąstymo bei iš savos veiklos". Jos pasidarė brandžios ir savitos. Maceinos kūrybinės galios išsiskleidė, lygiai kaip ir jo paties nepakartojama asmenybė.

„Kūryba jo (Miaceinos - T. M.) kasdieninė duona", - yra pasakęs kunigas Sitasys Yla72. Ir šie žodžiai, kaip joks kitas įvertinimas, geriauisiai apibūdina Maceinos veiklos esmę bei turinį, jo nusiteikimą, gyvenimo principą bei jo buvimo būdą. Kūrybiškumas lydėjo  jį visuose jo ieškojimuose. Net ir dėstytojaujant... Dėstymas - tai ypatinga jo veiklos ir sykiu kūrybos sfera... Dažnai tekco girdėti ir skaityti apie jo išskirtinį sugebėjimą patraukti klauisytojų dėmesį. Pirmame šios studijos skyriuje, trumpai apie tai kalbėdama įterpiau monsinjoro Kazimiero Vasiliausko prisiminimus apie Maceiną kaip nuostabų paskaitininką. Tačiau iš kur gi kilo tas, jo nepaprastas sugebėjimas patraukti ir ilgai išlaikyti klausytojo dėmesį? Man regis, ši paslaptis glūdėjo būtent jo kūrybiškume ir niekur kitur; jis kūrė kitų akyse - klausytojai čia buvo kūrybinio proceso stebėtojai, o greičiausiai net ir dalyviai. Tad iš esmės tai nebuvo susiję nei su Maceinos jaunatvišku emocingumu, nei su jam būdingu paprastumu - „be jokio teatrališkumo, ar išdidumo", kaip prisimena Juozas Girnius73, o taip pat Stasys Yla, Juozas Prunskis bei kiti jį pažinoję žmonės... Juk Maceina pritraukdavo klausytojus ne tik Kaune, būdamas jaunas, aistringas, „drąsus mintyje ir žodyje". Ir Freiburge, ir Miunsteryje į jo paskaitas lygiai taip pat rinkdavosi daugybė klausytojų, kurie net netilpdavo salėje... Jas, kaip prisimena publicistas Liudas Dambrauskas, klausęs Maceinos paskaitų Kaune, noriai lankydavo ne tik tie studentai, kuriems jos buvo privalomos, bet „ir medikai, ir chemikai, ir technikai. Paprastai ten būdavo sunkoka pakliūti, turėdavai ateiti prieš gerą pusvalandį, kad gautum filologų auditorijoje vietelę"74. Buvęs Maceinos studentas Pranas Visvydas kiek atskleidžia šį savo dėstytojo sugebėjimą: „Mūsų akyse profesorius Maceina buvo subtilus ir spalvingas filosofas. Jau po pirmos paskaitos gandas apie jo sugebėjimą dėstyti pasklido po visą universitetą. Aš jau buvau įsirašęs į jo privalomą filosofijos įvadą ir į kultūros filosofiją. Kultūros filosofija tapo labiausiai lankoma. Čia būrėsi visas fakulteto elitas, ne tiek iš reikalo, kiek iš malonumo klausytis Maceinos žavingo stiliaus. Taikli įžanga, ryškus planelis, sakinių trumpumas, sąvokų gyvumas, vaizdai/ pasikartojimai - visa tai pagaudavo klausytojus... Filosofija prašneko poezijos lūpomis... Atsivėrė ir Dostojevskis, biblinis Jobas, ir Mickevičiaus Vėlinių Konradas, ir Rainer Marija Rilke"75. Pasak kunigo Ylos, Maceina buvo kūrybiškas akademikas, ir tai, matyt, reikštų, kad Maceina gerai išmanė savo dalyką ne tik laikydamasis tam tikrų dėsnių, bet ir suteikdamas savo ištartam žodžiui visai naują atspalvį - tai buvo „kūryba žodyje ir per žodį"... Ir Maceinos filosofijoje žodis buvo ne tik sąvoka, bet dažnai ir vaizdas. Kaip gražiai pastebėjo Visvydas, Maceinos žodyje „filosofija prašneko poezijos lūpomis". Ji negalėjo prašnekti kitaip, nes Maceina buvo poetas, kurio poezijoje žodis virto nuostabiu vaizdu...

„Jeigu Mikelandželo nebūtų sukūręs nei Mozės, nei Pietos, nei Dovydo skulptūrų, būtų nenutapęs Siksto koplyčios freskų ir neiškėlęs į dangų Šv. Petro bazilikos kupolo, vis tiek jis būtų didelis vardas italų, Europos ir viso pasaulio kultūros istorijoje. Būtų ir yra didelis savo literatūriniu palikimu, savo poezija... Panaši analogija ir išvada peršasi, kai rašome ar kalbame ir apie Antano Maceinos kūrybinį palikimą. Jis ne tik filosofas, sociologas, bet ir grožinės literatūros žmogus - jos nagrinėtojas ir, svarbiausia - pats poetas. Ir Maceinos dideliam vardui jau ir to vieno - poeto užtektų."76. Kartais gali kilti klausimas, kas gi Maceiną pastūmėjo į poeziją? Tikriausiai šis klausimas neturi prasmės, nes poetais ne tampama, o jais gimstama. Žymus rusų poetas Aleksandras Blokas yra sakęs, kad poetu žmogus vadinamas ne todėl, jog rašo eilėraščius, bet jis juos rašo todėl, kad yra harmonijos sūnus, arba poetas. Maceina buvo poetas „savo prigimtimi"77...

Šios studijos pirmoje dalyje buvo kalbėta apie išorines aplinkybes, kurios pastūmėjo Maceiną atsigręžti į kitų poetų kūrybą, nes jo paties poezija kaip muzika skambėjo jame jau nuo vaikystės. Juk neatsitiktinai jis, dar vaikas, gyvendamas pas tetą Prienuose, pats „be mokytojo" išmoko groti pianinu, o kiek vėliau vargonauti. Ir net tokiu būdu, vargonaudamas Zitiečių koplyčioje Kaune, pelnė sau duoną78. Taigi muzika išties gyveno jame... Vėliau jo vidinis muzikalumas „išsiveržė aikštėn" - visų pirma į jo poeziją, filosofiją ir net laiškus. Šį jo muzikalumą Vincas Natkevičius pokalbyje su Vaidotu Žuku pavadino „meistrišku muzikalumu". Tad kas gi tai yra - gal „taisyklingas ir drauge laisvas ritmas", o galbūt „tarytum atsitiktinė, o iš tikrųjų griežta ir darni rimavimo eiga"? Visa tai, ką mini Tomas Venclova savo straipsnyje „Metafizinis poetas", be abejo, būdinga Maceinos poezijai. Tačiau „čia dar ne viskas". Atrodo, kad šis „meistriškas muzikalumas", pasireiškęs ne tik jo poezijoje, plačiąja prasme, yra tas išskirtinis Maceinos gebėjimas „girdėti" tai, ko kiti žmonės „negirdi". Girdėti ir matyti tai, ko kiti nepajėgūs taip padaryti, yra ypatinga pažinimo galia, vadinama intuicija. Kaip žinome, ji yra vienas pažinimo metodų, kuriuo remiasi visa žmogaus kūryba ir kuris, norint pažinti tiesą, nereikalauja jokio loginio pagrindimo. Maceina buvo gausiai apdovanotas intuicija. Tai pabrėžė daugelis jį gerai pažinojusių žmonių. „Intuicija ... sudaro jo filosofinio mąstymo esmę ir jo kaip filosofo asmens branduolį. Tik išeidami iš šio intuityvinio mąstymo, kaip jo asmens branduolio, galima jį pažinti kaip teologą, filosofą bei poetą"79, - rašo A. Leitiškis. Tą patvirtina ir prof. Juozas Brazaitis: „Sunku net pasakyti, kuri jo pažinimo galia stipresnė - intelektas ar intuicija. Intuicijos gausumas ir stiprumas artina Maceiną į meninio, poetinio pažinimo kelią... Tas Maceinos pažinimo charakteris matyti iš jo žodinės išraiškos, pusiau intelektualistinės, pusiau poetinės"80. Kunigas Stasys Yla tvirtina, kad sunku išskirti Maceiną filosofą ir Maceiną poetą dėl to, kad „intuityvinis pažinimas, pasak Bergsono, įgalina labiau įžvelgti analizės rezultatus bei jų ryšį. Tie du elementai - vaizdinis ir analitinis yra dominuojantys Maceinos raštuose. Į šiuos elementus, reikia manyti, atremtas ir jo didelis kūrybiškumas"81. Su šiais pastebėjimais sunku būtų nesutikti. Tačiau tikriausiai dar galima pridurti, kad Maceina filosofas papildo Maceiną poetą ir atvirkščiai. Kartais netgi atrodo, kad susipažinus su Maceinos (Jasmanto) poezija, lengviau būtų galima suprasti jo filosofiją. Tačiau poetinis vaizdas irgi ne visada suprantamas, kaip ir sąvoka... Juk poetinė kalba yra šifras. Tačiau poetinį vaizdą galima bent pajusti...

Anksčiau buvo minėta, kad Maceinai nepavyko įgyvendinti visų savo sumanymų. Jų sąrašą galima papildyti taip ir neišėjusiu trečiuoju (nors eilėraščių jam ir pakaktų) poezijos rinkiniu, kuriuo jis norėjo ir vylėsi pažymėti savo aštuoniasdešimties metų jubiliejų. „Man ateina kartais į galvą juokinga mintis: o kad taip savo 80 metų gimtadieniui Jasmantas išleistų trečiąjį rinkinėlį? Bet gal ši mintis ir nėra juokinga"82. Mintis tikrai nebuvo „juokinga", nes ji buvo pagrįsta jo turima medžiaga -pluoštu „trumpučių posmelių". Tačiau „laikas trumpina mūsų viltis ir leidžia joms realizuotis tik dalimis"83... Aštuoniasdešimties metų Maceina taip ir nesulaukė. Mirtis nutraukė jo pašaukimą ir buvo paskutinė šio pašaukimo akimirka...

Ir čia nenorom kyla klausimas - ar verta išvis kalbėti apie kokias nors kūrėjo nesėkmes, jei „kurti žmogų yra apsprendusi pati prigimtis" ir jei kūryba, pasak Maceinos, yra žmogaus uždavinys ir net gyvenimo būdas. Jos yra neišvengiamos kūrybos kelyje, be jų tikriausiai nebūtų ir sėkmės. Kalbėti apie kūrėjo pasisekimus arba nesėkmes reiškia vertinti jo kūrybos rezultatus. Šis vertinimas visada yra mažiau ar daugiau subjektyvus, todėl čia visuomet slypi pavojus suklaidinti patiklų skaitytoją arba klausytoją. Tad ar nebūtų tikslinga kartu su kūrėju pereiti jo kūrybinį kelią ir pabandyti suprasti jo kūrybos būtinybę ir netgi neišvengiamumą, kadangi kurti žmogų yra „apsprendusi" pati jo prigimtis? O kalbant apie Maceiną - dar ir pabandyti suprasti jo išties reto, iki mirties neišblėsusio kūrybiškumo priežastį bei jo kuriamąją galią, kurios neišsekino net ir gilus kūrybos bei savo kaip kūrėjo „tragikos" suvokimas... Juk kiekvienas kultūrinis kūrinys, pasak Maceinos, yra tik ženklas, tik nuoroda į tikrąjį būties pasaulį, tik „mūsų buvimo strėlė į anapus", nors ir didžioji84... Tačiau kurdamas žmogus siekia ne ženklų, ne simbolių, bet realybės. „Jis nori gyventi ne ženklų, bet tikros būties pasaulyje". Deja... „Ženklas sueina į konfliktą su tikrove"85.

Norėtųsi dar kartą pabrėžti, kad Maceinos gyvenimo bei jo filosofijos centre stovėjo Dievas - Kūrėjas, savo kuriamuoju veikimu sukūręs pasaulį ir visa, kas jame. Be Dievo kūrybinio žodžio, pasaulio iš viso nebūtų. „Pasaulis yra Viešpaties kūrinys - štai jo santykis su Dievu"86. Niekas negali panaikinti kūriniškojo visatos pobūdžio, niekas negali įsiterpti tarp Dievo ir jo kūrinio - jų ryšys amžinas ir nesunaikinamas. Žmogus, būdamas sukurtas pagal Dievą, ir pats kuria pagal Jį. Kurdamas kultūrą, žmogus savo veikalais vykdo būties tiesą, jos gėrį ir grožį. Jis nori, kad gėris apvaldytų blogį, tiesa - klaidą, teisybė - neteisybę, gyvenimas - mirtį. Tiesa, to siekdamas, jis niekada nepasiekia pilnatvės, tačiau savo kultūriniu veikimu jis plečia tai, ką pats Dievas yra užbrėžęs kūrinijoje, būtent, kad Dievas taptų viskas visame. Kitaip sakant, kad pasaulis taptų tobulas bei „pilnutinis", kad jame įsigalėtų gėris, grožis bei meilė. Taip kultūros kūrėjai įsijungia į kūrimo tvarką, savo kūryba vykdydami Dievo viešpatavimą kūrinijoje87. Taigi Dievo - Kūrėjo samprata visa Maceinos filosofija pagrįsta. Ir ji nebuvo atitraukta nuo jo gyvenimo. Teigdamas Dievą - Kūrėją kaip visa ko pagrindą, Maceina ir pats visu savo gyvenimu siekė Jo. Tarp Maceinos gyvenimo ir jo filosofijos nėra jokio prieštaravimo. Jis kūrė, kaip minėta, nes Dievas kūrė. Ir savo nepaprastą kūrybiškumą jis taip pat paveldėjo iš Dievo. Jis privalėjo būti kūrybiškas ligi gyvenimo pabaigos, nes yra Dievas - Kūrėjas, su kuriuo jį siejo nesuardomas ryšys ir kuris buvo jam nuolatinis, niekada nesibaigiantis kūrybiškumo kildintojas bei šaltinis...

Maceina ne tik skleidė, vykdė, bet ir skelbė kultūrą. Nors jai kaip nesiliaujančiai žmogaus kūrybai Maceina ir teikė nepaprastai svarbią vietą žmogaus gyvenime, tačiau tuo nė kiek nesumažino religijos reikšmės ir nenorėjo, kaip gali kartais pasirodyti, jos pakeisti kultūra. Jis tik tvirtino, kad religija reiškiasi kultūrinėmis formomis, „nes savų išraiškos formų religija neturi"88. Čia negaliu nepriminti profesoriaus Stasio Šalkauskio daugeliui žinomo posakio, esą barbariškoje tautoje ir religija yra barbariška, kurį Maceina ne kartą cituoja skaitytojams, norėdamas pabrėžti kultūros reikšmę religijai ir jų nesuardomą ryšį. Jis teigė, kad visos religijos apraiškos - jos skelbiamos tiesos, kulto apeigos, organizacija - yra įvilktos į kultūrinį, vadinasi, žmogaus sukurtą pavidalą. Religinės apraiškos gali turėti savyje tikrai dieviškąjį pradą, kaip tai yra krikščionybėje, bet šis pradas darosi mums prieinamas tik tada, kai įsikūnija žmogiškajame prade, t. y. kai dieviškasis turinys išreiškiamas žmogiškąja forma. Juk santykyje su Dievu žmogus negali pakilti į Dievo plotmę ir prisiimti dieviškojo buvimo formų. Tad Dievas nusileidžia į žmogaus plotmę ir prisiima žmogiškojo buvimo lytis89. „Dievas gyvena tarp mūsų kultūriniu būdu". Ir būtent todėl kultūra, pasak Maceinos, yra grindžiamasis įnašas religijai kaip dievažmogiškajam santykiui90. Jis tvirtino, kad krikščionybė taip susijusi su kultūrine žmogaus veikla bei jos rezultatais, kad be jų ir jos pačios pasiuntinybė žemėje būtų neįmanoma. Taip Maceina apibūdino ir savo pašaukimą, ir savo buvimo būdą, ir savo pasaulėžiūros grindžiamąją idėją.

Nepaprastas Antano Maceinos pasaulėžiūros bei mąstysenos nuoseklumas ir kryptingumas atsispindi visuose jo kūriniuose. Tuo paženklintas ir visas jo gyvenimas bei veikla.

Galimas dalykas, kad kai kas šį jo kryptingą nuoseklumą linkęs vadinti schematiškumu, tačiau būtent šio nuoseklumo bei tikslingo kryptingumo dėka Maceina ir yra prieinamas kaip asmenybė; taip yra ir su jo filosofija. Tačiau tai dar nereiškia, kad mes pajėgūs suprasti jo gelmes, kurios niekam iš mirtingųjų nėra iki galo suprantamos. Maceina mums nurodo tik kryptį, kur jo „ieškoti", arba duoda mums raktą jo asmenybei suprasti.

1 A. Maceina. Kultūros filosofijos įvadas. - Raštai. - T. I. - Vilnius. - 1991.-P. 185.
 Ten pat. - P. 168.
 Ten pat. - P. 169.
 Ten pat. - P. 174.
 Ten pat. - P. 189.
 A. Maceina. Krikščionis pasaulyje. - Boston. -1974. - P. 158.
Ten pat.-P. 146-147.
A. Maceina. Kultūros filosofijos įvadas. - P. 197.
 A. Maceina. Krikščionis pasaulyje. - P. 312-324.
10  Ten pat. - P. 317.
11  A. Maceinos laiškas (1980 m. liepos 1 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
12
A. Maceina.
Moterystės pagrindai. - Židinys. -1937. - Nr. 8-9. - P. 139.
13 Ten pat. - P. 145.
14  Salve regina - giesmė Dievo Motinos Marijos garbei.
15  Iš A. Maceinos Pamokslo J. Norkaičio ir B. Paltarokaitės jungtuvėms (S. Maceinos šeimos archyvas).
16  B. Balikienė. Vieną gražų vakarą... - Respublika. -1990 m. liepos 26 d.
17  V. Markevičius. A. Maceinos šeimos paslaptis. -Vasario 16. -1990. - Nr. 5.
18  J. Griniaus Pokalbis su profesorium Antanu Maceina. - Draugo kultūrinis priedas. - 1968 m. kovo 2 d.
19  A. Maceinos laiškas (Liuvenas, 1933 m. sausio 8 d.) J. Tverskaitei (S. Maceinos šeimos archyvas).
20  A. Maceinos laiškas (Liuvenas, 1933 m. vasario 22(?) d.) J. Tverskaitei (S. Maceinos šeimos archyvas).
21  A. Maceinos laiškas (Liuvenas, 1933 m. sausio 8 d.) J. Tverskaitei (S. Maceinos šeimos archyvas).
22  Taip dažnai būna šeimose, kuriose yra negrynakraujai lietuviai: Julijos Maceinienės tėvas Adomas Tverskis buvo pusiau žydas - jo tėvas buvo grynakraujis žydas, kuris pasikrikštijo, tapo uoliu kataliku, o motina - lietuvė.
23  J. Maceinienės sesuo Ona išvažiavo į Argentiną nepriklausomos Lietuvos laikais, ten ištekėjo ir, atrodo, ten, ir mirė; sesuo Liucija ūkininkavo Šėtoje netoli Kėdainių; brolis Vincas gyveno Kaune. Jų motina Liucija Jasmantaitė-Tverskienė buvo namų šeimininkė, paskutiniaisiais gyvenimo metais gyveno pas dukrą Liuciją Šėtoje, ten ir palaidota.
24  A. Maceina. Didžioji Padėjėja. - Putnam. -1958. - P. 177.
25  A. Maceinos laiškas (1933 m. sausio 8 d.) J. Tverskaitei (S. Maceinos šeimos archyvas).
26  Kaimelis šalia Palangos.
27  A. Maceinos laiškas (1978 m. kovo 29 d.) dukrai Danutei Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
28  Ten pat
29  Ten pat
30  Ten pat.
31  Ten pat.
32  Ten pat.
33  Ten pat.
34  A. Maceinos laiškas (1978 m. birželio 7 d.) dukrai Danutei Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
35  A. Maceinos laiškas (1977 m. rugpjūčio 31 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
36  A. Maceinos laiškas (1958 m. sausio 3 d.) sūnui Augustinui Maceinai (A. Maceinos šeimos archyvas).
37  A. Maceinos laiškas (1954 m. birželio 29 d.) J. Griniui. - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas -F 181-157.
38  A. Maceina. Žmona ir motina. - Aidai. - 1948. - Nr. 14. - P. 193-196; 198-200.
39  Ten pat.
40  Ten pat.
41  A. Maceinos laiškas (1978 m. kovo 29 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
42  A. Maceinos laiškas (1980 m. spalio 27 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
43  Ten pat.
44  A. Maceina. Krikščionis pasaulyje. - P. 251.
45  Ten pat. - P. 252.
46  Į organiškosios valstybės kūrybą. - Naujoji Romuva. -1936. - Nr. 8.
47  A. Maceina. 40 metų sukakties temomis. - Į laisvę. -1958. - Nr. 15. - P. 5.
48 
 Ten pat. - P. 6.
49  S. Yla. Krikščioniškojo humanizmo filosofas. - Draugas (Mokslas, menas, literatūra). - 1973. - Nr. 41
50  A. Maceina pokalbyje su Europos Lietuvių Informacijos vedėju kun. B. Liubinu (Darbininkas. - Brooklyn. -1968. - Nr. 21.) į jo pateiktą klausimą apie tai, kokios knygos yra jam arčiausiai prie širdies, atsakė, kad „jų yra buvę trys", viena jų - Socialinis teisingumas, kuri „kilo iš labai įskaudintos širdies". Šis skaudulys atsirado kilus konfliktui po jo viešos paskaitos (1936 m.), kurioje jis pareikalavo iš katalikų hie-rarchų, kad jie vykdytų socialinį teisingumą ir išdalintų vargšams altorių auksą. Po šio reikalavimo Maceina buvo apkaltintas erezijomis. Paskaita, kurią Maceina skaitė K. V. C. konferencijoje, tapo jo studijos Socialinis teisingumas pagrindu.
51  A. Maceina. - Socialinis teisingumas. - Raštai. - T. II. - Vilnius. -1992. - P. 7.
52  A. Maceinos laiškas (1986 m. birželio 20 d.) dukrai D. Mickūnienei.
53  Per filosofą prasiveržia dvasinis nerimas (Pokalbis su Antanu Maceina). - Pokalbių akiračiai. - Vilnius. - 1991. - P. 223.
54  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 78-as laiškas (1962 m., Šv. Velykos). - P. 213.
55  K. Skrupskelis. Tariamasis jaunųjų katalikų kartos fašizmas. -Naujasis Židinys-Aidai. - 1999. - Nr. 4. - P. 227.
56 A. Maceina. Tautinis pašaukimas. - Židinys. -1933. - Nr. 8-9. - P. 99.
57 Žr. L. Donskis. Antanas Maceina: doktrininis intelektualas XX amžiaus Lietuvių kultūroje. - Akiračiai. -1997. - Nr. 3-4; Tarp Karlailio ir
Klaipėdos. - Klaipėda. - 1997; Akistata: gėdingiausias istorijos puslapis? -Sandora. - 1998. - Nr. 10; P. Butkus. Lietuvių filosofijos stereotipai. -Šiaurės Atėnai. -1997. - Nr. 5.
58
 Į pilnutinę demokratiją.
- Į laisvę. -1958. - Nr. 2.
59
 Lietuvių lankymaisi į pavergtą kraštą ir jų nauda tautai
(Pašnekesys su dr. Antanu Maceina). - Į laisvę. - 1968. - Nr. 43. - P. 28-29.
60 Į pilnutinę demokratiją. - P. 8.
61 Ten pat.
62 K. Skrupskelis.
Antano Maceinos socialinė filosofija. - Draugas (Mokslas, menas, literatūra). -1978. - Nr. 23.
63 Lietuvių lankymaisi į pavergtą kraštą ir jų nauda tautai (Pašnekesys su dr. Antanu Maceina). - Į laisvę. - 1968. - Nr. 43. - P. 18.
64  Ten pat.
65  Ten pat.
66  Ten pat, p. 19.
67  Pasak Maceinos, žmogiškosios prigimties tikrovė yra savimyla.
68  Ten pat.
69  A. Maceinos dienoraštis (užrašyta 1945 m. birželio 2 d.). - S. Maceinos šeimos archyvas.
70  Draugas. -1970 m. balandžio 25 d.
71  Lietuvių lankymaisi į pavergtą kraštą ir jų nauda tautai (Pašnekesys su dr. Antanu Maceina). - Į laisvę. - 1968. - Nr. 43. - P. 18.
72  S. Yla. Krikščioniškojo humanizmo filosofas. - Draugas (kultūrinis priedas). -1973. - Nr . 41.
73  J. Girnius. Antan ui Maceinai 70 metų. - Aidai. -1978. - Nr. 2. - P- 56-
74  L. Dambrauskas- Gyvenimo akimirkos. - Vilnius. -1990. - T. I. - P- 231-
75  P. Visvydas. Lietuvos universitetas. - Chicago. -1972. - P. 773.
76  K. Bradūnas. Prie poeto Antano Jasmanto stabtelėjant. - Draugas (mokslas, menas, literatūra). - 1987. - Nr. 188.
77  A. Leitiškis. Maceinos filosofinis pažinimas. - Draugas (kultūrinis priedas). - 1968 m. sausio 27 d.
78  Už vargonavimą Zitiečių koplyčioje Maceina gaudavo jų valgykloje nemokamus pietus.
79  A. Leitiškis. Maceinos filosofinis pažinimas. - Draugas (kultūrinis priedas). -1968 m. sausio 27 d.
80  J. Brazaitis. Antanas Maceina - 50 metų sukaktis. - Į laisvę. -1958. - Nr. 15.
81  S. Yla. Krikščioniškojo humanizmo filosofas. - Draugas (kultūrinis priedas). -1973. - Nr. 41.
82  A. Maceinos laiškas (1984 m. vasario 29 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
83  A. Maceinos laiškas (1982 m. sausio 30 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
84  A. Maceina. Apie poeto būtį ir kūrybą. - Kas yra kūryba. - Kaunas. - 1992. - P. 180.
85  A. Maceina. Kultūros tragizmas. - Aidai. - 1947. - Nr. 1. - P. 4.
86  A. Maceina. Krikščionis pasaulyje. -1974. - P. 146.
87  Ten pat. - P. 146-180.
88  A. Maceina. Krikščionis pasaulyje. -1974. - P. 191.
89  Ten pat.-P. 190-191.
90  Ten pat. - P. 194.


 

2. FILOSOFIJA KAIP ANTANO

MACEINOS BŪSENA

... filosofija yra suderinama su kiekviena profesija,
nes ji pati nėra profesija.  Tik senovės sofistai
ir dabarties filosofijos 'profesoriai' yra pavertę filosofiją profesija.
Iš tikro gi filosofija yra žmogiškoji būsena.1

Antanas Maceina

Pasak Maceinos, „būsena - būdas, kaip tas ar kitas dalykas būna (modus essendi)"2. Tad jei „filosofija yra žmogiškoji būsena", vadinasi, žmogus būna filosofuodamas. Tačiau Maceina yra pasakęs ir tai kad žmogus būna kurdamas3. Čia nėra jokio prieštaravimo, nes „filosofija yra kūrybinė (išskirta mano - T. M.) žmogaus veikla mąstymo plotmėje"4. Pasak Maceinos, filosofija kyla iš mąstymo santykio su būtimi. Ji yra žmogiškojo būvio apraiška ir būtent todėl ji yra „žmogui neišvengiama", kaip teigė Karlas Jaspersas. Taigi, norime to ar nenorime, bet mes visi filosofuojame, net apie tai ir nežinodami5, nes filosofuoti žmogui yra būdinga iš prigimties. Tačiau, nors kurti ir filosofuoti žmogų yra „apsprendusi pati jo prigimtis" ir mes visi daugiau ar mažiau dalyvaujame kūrybiniuose procesuose ir filosofuojame, toli gražu ne kiekvieną iš mūsų galima pavadinti kūrėju, filosofu, poetu... Maceina tapo kūrėju plačiausia šio žodžio prasme. Jis tapo filosofu - kūrėju, „teologu - kūrėju", kaip jį pavadino kunigas Stasys Yla, poetu... Daugelis netampa... Nes žmogus kaip asmuo negali būti kūrėjas, juo gali tapti tik žmogus asmenybė. Kiekvienas yra asmuo, bet ne kiekvienas -asmenybė. „Asmuo yra žmogiškosios būtybės pagrindas, tuo tarpu asmenybė yra didesnis ar mažesnis jos galių išsiskleidimas. (...) Žmogus kaip asmuo nėra matuojamas nei jo galiomis, nei jo veikmenimis, o tik tuo, kad jis yra Aš - toks pat, kaip ir visi kiti Aš."6 Vadinasi asmenybė matuojama būtent jos galiomis, tiksliau, jos galių išsiskleidimu. O tai pasirodo tam tikrais rezultatais. Kūrybinių galių išsiskleidimo rezultatas - kūriniai. Tapdamas asmenybe, Maceina tapo kūrėju...

Kiekvienas žmogus, t. y. kiekvienas asmuo, kuria, bet ne kiekvienas sukuria, lygiai taip pat, kaip ir filosofuodamas ne kiekvienas sukuria filosofiją. Tad, nors „filosofija nėra 'išrinktųjų' pomėgis, bet žmogiškoji būtinybė apskritai"7, tačiau tai nereiškia, kad mus visus galima pavadinti filosofais tikrąja šio žodžio prasme. Pasak Maceinos, filosofija, kuri istorijos eigoje susiklosto kaip „minties kultūra" (Kari Joėl), yra kultūrinis laimėjimas ir būtent todėl ji reikalauja būti ugdoma (išskirta mano -T. M.) ir perteikiama kiekvienai kartai iš naujo8. „Niekas į filosofiją neįgema. Kiekvienas yra į ją įvedamas, ja uždegamas, ja praturtinamas."9 Todėl kitu atveju šis „kiekvienas", nors ir būdamas šalia filosofijos, lieka toli nuo jos. Ir net filosofuodamas jis taip ir nežino, kad filosofuoja... Tačiau kiekvieną, pasak Maceinos, galima į ją įvesti, ja uždegti bei ja praturtinti. Didžiulis Maceinos nuopelnas yra tas, kad jis „išvedė" filosofiją iš elito ir parodė, jog ji prieinama kiekvienam...

Tačiau filosofija kaip „minties kultūra" susiklosto ne tų, kurie, net ir filosofuodami, lieka šalia jos, dėka, bet tų, kurie filosofiją paverčia savo būsena pilnąja šio žodžio prasme. Taip atsitinka tada, kai filosofinis mąstymas tampa asmens gyvenimu, kas reiškia „esminį atsidėjimą" filosofavimui, neturint laisvalaikio. Šis „esminis atsidėjimas" ir buvo būdingas Maceinai. Taigi kalbėdami apie jį, manyčiau, mes turime gana tvirtą pagrindą teigti, kad filosofinis mąstymas buvo jo gyvenimas. Apie tai iškalbingai byloja ne tik visi jo parašyti maži ir dideli veikalai, bet ir laiškai, kuriuose jis dažnai svarstydavo kokį nors filosofinį klausimą... Maceina sukūrė filosofiją, kurioje atsispindėjo visas jo mąstymas ir jo veikimas.... Tai reiškia, kad jis sukūrė asmeninę, todėl - savitą filosofiją... Juk filosofija yra asmens buvimo apraiška. „Buvojame taip, kaip filosofuojame", - teigė Maceina. „Filosofijos ir žmogaus būvio vienybė yra lygiai tokia pat ankšta, kaip filosofijos ir asmens (išskirta mano - T. M.) vienybė."10 Tad norėdami suprasti patį filosofą, jo asmenybę, mes turime ieškoti raktojo filosofijoje, kuri visada, pasak Maceinos, yra biografinė11. Anot jo, neasmeninės filosofijos negali būti. Su šiuo teiginiu sunku nesutikti, lygiai kaip ir įsivaizduoti neasmeninį kūrinį. Juk net ir bendroje kūryboje mes visada randame visų dalyvavusiųjų joje asmenų pėdsakų...

Taigi, norint suprasti Maceinos asmenybę, visų pirma reikia susipažinti su jo filosofija, su jo kūryba apskritai, nes žmogus kaip kūrėjas apsireiškia tik savo kūryboje. Tad jei norime „paregėti" kūrėją filosofą giliausioje jo paties tikrovėje, mes neturime būti „suvedžioti" kasdienės jo būties, nes kasdienybė, būdama „gilus prapuolimas pasaulyje", jo neatskleidžia. Jį atskleidžia tik jo kūriniai - jie kalba apie jį, liudija, apreiškia, garbina arba pasmerkia12... Tad kaip filosofuoja ir sykiu buvoja Maceina? Kas gi yra jo filosofijos pagrindas? Maceinos mokinys dr. Andrius Valevičius13 teigė, kad Maceina ieškodamas po karo likusiuose savo gyvenimo griuvėsiuose prasmės ir esmės, kūrė „laisvą savo gyvenimo kūrimo filosofiją"14. Maceinos „visa viltis pagrįsta Dievu (išskirta mano - T. M)", „jis žino, kaip parašyta Evangelijoje: Su Dievu viskas įmanoma (išskirta mano - T. M.)"15. Taigi, Valevičiaus manymu, Maceina, kurdamas savo filosofiją, liko kažkur „tarp religijos ir filosofijos". Manyčiau, kad tai labai ginčytina išvada. Tačiau, rašydamas apie Maceinos santykius su Dievu, Valevičius teisus, nors reikėtų pridurti, kad Dievu buvo pagrįstos ne tik visos Maceinos viltys, (tai taikytina visiems tikintiesiems), bet ir jo filosofija, nes Dievą Maceina laikė žmogaus buvimo pagrindu. Dievas stovėjo ne tik jo gyvenimo, buvojimo, bet ir jo filosofinio mąstymo centre, nes „buvojame taip, kaip filosofuojame". Maceina visų pirma buvo tikintis žmogus krikščionis. Tikėjimas, kaip ir filosofavimas, buvojo būsena. Tačiau „jeigu Krikščionybė, filosofiją kaip būseną neigia, tai tik todėl, kad ji filosofavimą keičia tikėjimu, paversdama šįjį krikščioniškojo būvio lytimi"16. Anot jo, tikėjimas, kaip krikščionio būsena, negali susitaikyti su filosofine būsena ir „iš šio tad nesusitaikymo ir kyla anasai gilus sankirtis, kuriuo yra pažymėti tikėjimo ir filosofijos santykiai istorijoje"17. Šio sankirčio tikrovė remiasi abiejų apraiškų - filosofijos ir tikėjimo - kaip žmogiškųjų būsenų tikrove. Abi apraiškos yra visybinio pobūdžio, todėl būtinu būdu plečia savo reikšmę į visą žmogų ir kovoja viena su kita, jei jų linkmės nesutinka18. Tačiau Maceinos kūryboje šių būsenų „linkmės sutiko". Jis, atrodo, sugebėjo išvengti „sankirčio" tarp tikėjimo ir filosofijos. Bent jo paties buvojime bei kūryboje šių dviejų būsenų tikrovė gyveno sandoroje. Reikia pažymėti, kad, ieškodamas būdų pašalinti sankirtį tarp filosofijos ir tikėjimo, Maceina buvo ne tik progresyvus, bet ir įžvalgus, nes mūsų laikais jau pasirodė ženklų, kad tai nėra neįmanoma. Naujoji popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika „Tikėjimas ir protas", atrodo, ir yra tasai ženklas.

Antano Maceinos filosofija visu savo svoriu atremta į Dievo - Kūrėjo sampratą. Dievas - Kūrėjas yra jo filosofijos išeities taškas, pradų pradas. Todėl mes tikrai turime rimtą pagrindą Maceiną vadinti būtent religiniu filosofu, kurio pasaulėžiūra bei pasaulėjauta pagrįsta tikėjimu į Dievą, kurio buvimą jis atskleidė „protu", ir jokiu būdu ne teologu. Tad Maceinos filosofija yra „atremta" ir į tikėjimą, ir į „savąjį žinojimą", kad Dievas yra19. Tikėjimas ir žinojimas susiliejo jame ir tapo neperskiriami. „Žmogus yra vienas ir vieningas. Jame negali atsiskirti žinojimas nuo tikėjimo. Juodu turi sudaryti vienybę ir perskverbti visus žmogaus darbus ir jo mintis."20 Maceina ir yra ryškiausias tokios nuostabiai harmoningos vienybės pavyzdys. Tad nenorėčiau sutikti su Arūnu Sverdiolu, kad „Maceinos mąstymo kelyje kone kas žingsnis yra ženkli filosofijos ir teologijos įtampa, kuri slypi kiekvienoje religinėje filosofijoje ir kurią galima įžvelgti net pačiame žodžių junginyje „religinė filosofija", api-mančiame įsitikinimą ir abejonę"21. Manyčiau, kad religija ir filosofija nebuvo persiskyrusios nei jo mintyje, nei jo pasaulėžiūroje, nei jo svarstymuose. „Aš negaliu nagrinėti kurios nors gyvenimo problemos tik grynai savo protu, kas, Vakarų pažiūra, yra tikro filosofo žymė. Man visados norisi pasiklausti, o ką šiuo atžvilgiu sako Apreiškimas. Ir tik Apreiškimo šviesoje man paaiški ir protinės problemos. Mano įsitikinimu, Apreiškimas užbaigia mokslą. Todėl, jeigu mes norime prie šios užbaigos prieiti, o ne pasilikti pusiaukelyje, turime Apreiškimo pasiklausyti ir jo šviesoje klausimus spręsti."22 Taigi nėra jokio reikalo „spausti" Maceinos filosofiją ne tik į teologijos, bet ir į grynos filosofijos - „į kokio nors 'izmo' rėmus"23. Mes vis tiek to padaryti tinkamai nesugebėsime, nes jo filosofija jokio „izmo" rėmuose „neišsiteks", kaip ji neišsitenka ir teologijos rėmuose. Todėl, pateikdami savo nuomonę arba kritiškas pastabas, visų pirma turėtume atsižvelgti į tai, kuo remiasi visa Maceinos filosofija ir kas ją „aprėžia" ar palieka atvirą mums apmąstyti... Tad nemanyčiau, kad filosofuodamas jis atsidūrė tarp filosofijos ir teologijos, kaip kad manė dr. Valevičius, nes Maceina nebuvo teologas ir tokiu savęs nelaikė. Laiške Kaziui Bradūnui jis rašė: „Teologas nesu, kaip mano recenzentai dažnai teigia... Teologija yra ne tai, kad mes savu protu (išskirta mano - T. M.) mąstome Apreiškimo tiesas ar įvykius, bet tai, kad mes šias tiesas ar įvykius pateikiame pagal Šventraštį, Tradiciją ir Bažnyčios sprendimus... Religijos filosofija žmogiškuoju protu interpretuoja apreikštąją tikrovę... Šia prasme ašen ir mėginu filosofuoti apie religiją; šia prasme ir dėstau religijos filosofiją savo klausytojams, nors mąstau ir rašau apie apreikštąją tikrovę."24 Kunigas Stasys Yla, pavadinęs Maceiną „beveik teologu - kūrėju", matyt, turėjo omenyje jo ne visai mums įprastą, kitus net erzinantį bei piktinantį, tikslingai nukreiptą mąstymą bei nuostabų sugebėjimą, interpretuojant apreikštąją tikrovę, skverbtis vis gilyn ir gilyn į religinę tematiką bei problematiką, vadinasi, plačiąja prasme - į žmogaus gyvenimo problematiką.;. Tačiau jo nagrinėjama religinė tematika bei problematika niekada nevirsdavo teologija, kaip ir jo filosofija niekada ne-pasilikdavo grynos filosofijos srityje. Tad nors ir būtų norėjęs kas nors jo laikais, kad Maceina atsiribotų nuo religinių klausimų, jis to padaryti niekaip nebūtų galėjęs, nes tai būtų tolygu „nukrikščioninti jo mąstymą", o galiausiai - sužlugdyti jo asmenybę. Visada pasilikdamas krikščioniškoje plotmėje, Maceina negalėjo nesvarstyti religinių klausimų bei atsiriboti nuo jų, nes, jo giliu įsitikinimu, „kiekvienas gyvenimo klausimas yra galutinėje sąskaitoje religinis. Kiekvienas, išmąstytas ligi galo, susiveda į santykius su Dievu. Kaip tad aš galiu nuo viso to atsisakyti?"25 Atsisakyti jis negalėjo... Tad ir mes, gal kiek ir susierzinę dėl jo religinio mąstymo (tik neaišku, kodėl), kad ir kaip norėdami atskirti Maceinos filosofiją nuo religijos, vargu ar sugebėsime tai padaryti ne sužaloję jo filosofijos ir sykiu jo asmenybės. Taigi verčiau to ir nedaryti...

Maceina ne tik niekada nenorėjo teologijos paversti filosofija, o filosofijos - teologija, bet niekada ir nebandė to daryti. Tiesiog jo mąstymas (beje, kaip ir jo veikimas) visada buvo nukreiptas viena linkme - Dievop. „... Ar gali katalikas filosofas nemąstyti apie savo tikėjimo objektus ir apie juos nerašyti? Religija nėra teologų specialybė. Ji yra sudedamasis ir esminis (išskirta mano - T. M.) žmogiškosios asmenybės pradas. Kas tad šį pradą savyje nešioja, tas turi jį ir reikšti regimu būdu savo veikime. O šis veikimas kiekvieno yra kitoks. (...) Jeigu Viešpats yra suteikęs kam nors talentą mąstyti, tai Jis turbūt norėjo, kad Jo apdovanotasis visų pirma apie Jį pamąstytų, o tik paskui apie Jo padarus."26 Taigi filosofuodamas Maceina ne tik pats ėjo, bet ir kitiems tiesė kelią į Dievą27, rodydamas ir teigdamas, kad filosofavimas nėra tik išrinktųjų pomėgis, kad filosofija yra prieinama visiems ir „suderinama su kiekviena profesija, nes ji pati nėra profesija"28. Kiekvienas žmogus filosofuoja. Ir „kiekvienas, kuris filosofuoja, eina Dievo linkui"29, -teigė Maceina. Jis piktinosi, kad kai kurie teologai norėjo religiją „išguiti iš filosofinio mąstymo ir rezervuoti sau vieniems"30. Jo įsitikinimu, religija turi būti visur. Išguiti religiją iš filosofinio mąstymo yra iš esmės tas pats, kaip perskirti valstybę ir Bažnyčią, religiją ir mokyklą, religiją ir ūkį...

Niekam nepavyko „išguiti religijos" iš Maceinos filosofinio mąstymo, lygiai kaip pastarojo „įvaryti" į grynosios filosofijos rėmus. Taip padaryti pasirodė tiesiog neįmanoma, nes filosofija ir religija, būdamos jo tikromis būsenomis, kaip buvo sakyta, susiliejo jame į neperskiriamą vienį. Tai buvo Maceinos buvojimo būdas ir sykiu kelias Dievop. Pasak jo, filosofija kyla iš mąstymo santykio su būtimi, vadinasi, santykio su Dievu, nes, kaip teigia Maceina, Būtis yra Dievas. Betgi santykis su Dievu yra religija. Ar tai nereiškia, kad filosofija kyla iš šio santykio? Manyčiau, kad Maceinos filosofija kyla būtent iš jo. Tačiau „būtis ... gali būti Dievas tik tuo atveju, kai ji yra 'mano Dievas'. Būti gi 'mano Dievas' būtis gali, tik būdama manęs kaip Aš grindėją arba kūrėja"31. Tad nuosekliai Maceinos filosofija kyla iš labai asmeniško, labai artimo santykio su Dievu, kuris jam buvo - „mano" Dievas. „Dievas yra visų pirma Kūrėjas" - tai pamatinė jo filosofijos tezė. Dievas kuria būtybę „visados dabar", - teigė Maceina, pabrėždamas būties buvojimą kūrėjiškai ir žmogaus kaip Aš būtybės buvojimą kūriniškai, t. y. „pačia savo sąranga" reikalaujančios „savo kūrėjo arba Dievo"32. Visa, kas kyla, yra ir būna, yra kūrėjiškos Dievo veiklos, arba Dievo kūrybos, vaisiai. Dievas yra pagrindinis Kūrėjas, Jis yra tas, kuris teikia buvimą. „Kūrinys būna kūrėjo noru, kad būtų"33, o „buvimas yra nuolatinė dieviškojo kūrimo dabartis" ... Tad visai neatsitiktinai ir kūrybos sąvoka Maceinai buvo pagrindinė. „Kūrybos sąvoka man yra pagrindinė (...) Tai atžvilgis, per maža išryškintas ir pratęstas į kitas sritis, ypač į žmogaus filosofiją."34. Būtent šį „atžvilgį" Maceina bandė pratęsti ir į kitas sritis, atskleisti Būties, kuri yra, ir būtybės, kuri būna, t. y. Kūrėjo ir kūrinio santykius, kurie nulemia visą kūrinio buvojimą bei šio buvojimo būdą.

Dievo buvimas Maceinai yra neginčytinas, jis tiki ir žino, kad Dievas, kaip visa ko Kūrėjas bei pagrindas, yra. Tačiau žmogus, pasak Maceinos, kaip Aš-būtybė nėra apspręstas Dievo kaip savo Kūrėjo. „Dievas žmogaus neapsprendžia, kadangi kuria jį kaip savąjį Tu, kuris atveiktų į šį aukščiausią meilės veiksmą irgi meile, vadinasi, ne apsprendimu iš aukšto, bet apsisprendimu iš savęs"35. Šis „apsisprendimas iš savęs" yra laisvas, nes jo sąlyga yra laisvė, kurią žmogus turi pats susikurti. Tačiau laisvė reikalauja būtinybės ir remiasi ja... Bet būtinybė turi būti įprasminta. O taip atsitinka tik tada, kai ji remiasi laisvu apsisprendimu... Maceina apsisprendė už Dievą - Kūrėją. Šis laisvas apsisprendimas įprasmino ir jo gyvenimą, ir jo veikimą, ir jo filosofiją. Jis buvo „tikintis žmogus-krikščionis", todėl ir būtinybė jam nekėlė jokių problemų... Tačiau...

„Juk jeigu Dievas yra visų pirma Kūrėjas, tai jis yra ir mano kūrėjas tikriausia šio žodžio prasme... Tik prieš savo paties Kūrėją galiu pulti ant kelių, tik savo Kūrėją galiu mylėti ir tik savo Kūrėją galiu vadinti savo Išganytoju... Arba Dievas yra mano asmens Kūrėjas, ir todėl religija ontologiškai pagrįsta, arba Dievo iš viso nėra, ir religija tada yra tik etinis svaičiojimas."36 Taigi, jei Dievo nėra, tai ne tik religija tampa „etiniu svaičiojimu", bet ir visas Antano Maceinos filosofinis statinys ima griūti...

Kaip sakyta, filosofija buvo Maceinos būsena. Tad kas gi, jo nuomone, yra filosofija? Pagrindinis bei pamatinis jo teiginys -filosofija yra laisva interpretacija. Kuo remiasi ši laisva interpretacija, arba kas ją įgalina? Pasak Maceinos, filosofiją įgalina tik būtybė kaip kūrinys, nes tik kūrinys - ne daiktas - leidžiasi būti interpretuojamas, o jei būtybė yra kūrinys, tai pati jos sąvoka reikalauja Kūrėjo. Vadinasi, kelias Dievop atsiveria savaime. Nes, esant būtybei kaip kūrinio tikrovei, yra tikrovė ir Dievas kaip Kūrėjas37. Tad būtybė, interpretuota kaip kūrinys, yra nuoroda į Dievą kaip į buvimo pagrindą. Nuoroda į transcendenciją... Atrodo, kad uždavinys, kurį Maceina kadaise iškėlė pats sau - „egzistencijoje atskleisti transcendenciją"38, lyg ir būtų išspręstas, nes „Dievas taip santykiauja su žmogumi, kaip būtis su būtybe"39, pats žmogaus buvimas yra šis santykis. Būtis yra būtybės buvimo pagrindas, kadangi būtybė yra tik todėl būtybė, kad būna. O tai, kas padaro, kad būtybė būna, ir yra būtis. Taigi Būties ir būtybės, Dievo ir žmogaus, Kūrėjo ir kūrinio ryšys nepaneigiamas ir neperskiriamas net ir tuo atveju, jei žmogus ir netiki į Dievą, Jį neigia, arba nusideda. Visa žmogaus būtis „yra taip suręsta, kad savimi Dievą išreiškia, Jo ieško ir Jo klausia nepaisydama, kad sąmoningos lūpos nė žodžio apie Dievą neužsimintų"40. Tad atrodo, kad Maceina užskleidė savo filosofijos puslapius tardamas: „tarp būties ir Dievo dedame lygybės ženklą"41. Tačiau...

Į būtybės kaip kūrinio sampratą Maceiną atvedė, jo žodžiais tariant, pačios filosofijos apmąstymas. Į filosofijos/jos kilmės ir prasmės apmąstymus jis leidosi, reikia manyti, supratęs, jog nežino kelio į Dievą, negali atskleisti Jo buvimo protu. Matyt, šis nežinojimas ir lėmė tai, kad jis gana ilgą laiką dėstė svetimą filosofiją, interpretavo kitų autorių filosofinius bei literatūrinius kūrinius, konkrečias asmenybes... Tačiau argi visos tos jo interpretacijos nebuvo filosofija? Juk filosofija yra laisva interpretacija. „Filosofuoti yra galima tik būtybės kaip kūrinio akivaizdoje"42. .. Taigi, manyčiau, kad visi jo anksčiau interpretuoti kūriniai buvo kelias „į savąjį žinojimą", jo kelias Dievop...

Maceinos būsena buvo filosofija. Tačiau filosofija yra kūryba, nes „filosofas filosofiją kuria"43, bet sykiu „filosofuodamas žmogus, kuria (išskirta mano - T. M.) savo paties apmatą, vadinasi, apsprendžia savo atvirybę tam tikru pavidalu, kuriuo jis buvoja pasaulyje"44. Filosofuodamas Maceina sukūrė savo paties „apmatą", „apsprendė savo atvirybę tam tikru pavidalu" ir drauge save „aprėžė". Jis tapo aprėžtybe, įvykdyta laisvės veiksmu. Jis buvo savęs paties „skulptorius ir poetas" (G. Pico della Mi-randola), t. y. savęs paties kūrėjas, nes filosofija, kaip žmogaus būsena, interpretacijos būdu „žmogų pagauna ir apsprendžia"45. Filosofija žmogų kuria. Filosofuodamas Maceina kūrė pats save, nes kūryba, kaip ir filosofija, buvo jo būsena. „Būtybė - vis tiek kokia ji būtų - egzistuoja tik tam tikroje būsenoje. Mes šią jos būseną visų pirma suvokiame ir kaip ją suvokiame, tokią parodome ir 'išmintį'. O šios 'išminties' ieškodami, filosofuojame"46. Interpretuoti - reiškia nusakyti būdą, kaip būtybė buvoja pasaulyje, nes ji buvoja tam tikroje būsenoje. Nusakyti būtybės buvojimo būdą reiškia atsakyti į klausimą, kaip ji buvoja. Maceinos buvimo pasaulyje būdas buvo kūryba, filosofija ir tikėjimas. Šios būsenos apsprendė jo dalyvavimą nesiliaujančiame kūrybos procese, kurio pradininkas ir tęsėjas buvo Dievas. .. Jos sykiu lėmė ir Maceinos dalyvavimą amžinajame Dievo Plane, kuris, anot jo, „vykdomas žmogaus kūryba" ir kurio „tikslas yra visa palenkti Kristui kaip Galvai, įsteigiant jo „amžiną ir visuotinę karalystę" (Kristaus Karaliaus šventės prefacija), kur bus įvykdyta tai, ko žmonija siekė savo istorijos metu -tiesa, meilė, teisingumas, sandora, kur „mirties daugiau nebebus, nei dejavimo, nei šauksmo, nei skausmo daugiau nebebus" (.Apr 21, 4)"47...

Paviršutiniškai žiūrint atrodo, kad Maceina sukūrė nors ir nuostabiai nuoseklią, tačiau gana ... paprastą filosofiją. Tačiau ... norėčiau atkreipti dėmesį į Maceinos „pirmąją metafizinę įžvalgą", kuri „vainikuoja filosofijos kilmės analizę"48. Jis teigė: „filosofijos kilmėje atsiskleidžia kitas būtybės matmuo arba būtybė kaip gelmė (išskirta mano - T. M.)"49. Būtent ši gelmė ir žadina žmoguje ir nuostabą, ir abejonę, ir kančią. Jei būtybė būtų vienamatė, tai, pasak Maceinos, ji būtų iš viso neįmanoma, nes filosofija remiasi klausimu. Tačiau šis klausimas, kaip ir atsakymas, turi kilti „iš pačių dvasios gelmių (išskirta mano - T. M.)"50. Juk jis nekyla, jei žmogus nesistebi, neabejoja, nekenčia. Tačiau ir nuostaba, ir abejonė bei kančia yra neįmanomos, jei būtybė neturi gelmių. Jei ji jų neturėtų, mes niekuo nesistebėtume, neabejotume ir dėl nieko nekentėtume, todėl ir neklaustume, ir nefilosofuotume... Tačiau, „kai šios gelmės sujunda, kai suūžia požeminės jų srovės, tada išgirstame paskendusiųjų varpų gaudimą - aną didįjį šauksmą į savą Tėvynę, ir mes suklustame, ir pasidarome tylūs, ir statomės palapines ant šių ūžaujančių gelmių kranto, nes čia mums gera yra būti"51. Maceina, be abejonės, turėjo ir turi šių gelmių, jų „sujudimas" pernešdavo jį „į naują būties sritį", išvaduodavo iš buvimo sunkumų, nes „žemėje būti yra sunku"52. Joje būti jam tikriausiai buvo sunkiau negu daugeliui... Tačiau, nepaisant to, kaip nepaneigiamas „sujudintų gelmių" rezultatas gimė jo filosofiniai ir poetiniai kūriniai. Jie buvo jo „būties išpildymas" ir sykiu skambėjo kaip visai kitos naujos būties pažadas. Maceinos kūriniai (beje, kaip ir visų kūrėjų) yra aukštesnės tikrovės ženklai, nuoroda į ją. „Platono veikalai nėra tikrovinės jo mintys, bet tik jo minčių ženklas, kurio pagalba šios mintys mumyse atsigauna."53 Nurodyti ir drauge priminti tai, kas žmonių beveik visai pamiršta, t. y. aną aukštesnę tikrovę, ir yra kūrėjo uždavinys. Žmogiškoji kūryba yra toji nuoroda, arba, pasak Maceinos, „didžioji mūsų buvimo strėlė į anapus"54. Būtent čia ir slypi žmogaus kūrybos svarba, jos reikšmė bei vertė. Čia esti žmogaus paskirtis ir prasmė - kurti... Tačiau „žmogaus sielos gelmės niekam nėra prieinamos, pačioje žmogaus būtyje „yra gana tamsu: čia niekas mygtuko nepaspaudžia ir elektros šviesos neįjungia. Čia reikia pačiam grabaliotis - lyg kokiame begaliniame labirinte. Ligšioliniai mano raštai ir yra toksai grabaliojimas"55... Šis „grabaliojimas" - nesibaigiančios paieškos ir nežinia, ką savo kelio gale galima prieiti, sukeldavo jam ir nuostabą, ir abejonę, ir kančią. Tad ir kurdamas, ir tikėdamas Maceina nesiliovė nei stebėtis, nei abejoti, nei kentėti...

Taigi Dievo Kūrėjo, atrodo, neabejotinas, išmąstytas ligi galo bei įrodytas buvimas susiduria su Maceinos gelmėmis... Priminsiu, laiške Bradūnui jis rašė: „Arba Dievas yra mano asmens Kūrėjas, ir todėl religija yra ontologiškai pagrįsta, arba Dievo iš viso nėra, ir religija tada yra tik etinis svaičiojimas. Tai mano religijos filosofijos dilema (išskirta mano - T. M.)"56. Taigi, kaip jis pats prisipažino, Dievo Kūrėjo buvimas buvo jo religijos filosofijos dilema, tačiau, manyčiau, kad tai buvo ir jo paties dilema... Negalėjo nebūti. Priminsime jo ne kartą sakytus žodžius: „Man tikėjimas baisi rizika". Kodėl gi jam, tikinčiam žmogui-krikščioniui, tikėjimas buvo rizika? Į tai jis pats atsako: „Kadangi tačiau tikėjimas yra laisvas apsisprendimas, tai jis savaime slepia savyje pavojų apsispręsti ir už niekį. Mes niekad (išskirta mano -T. M.) negalime būti tikri, kad tai, ką tikime, iš tikro ir yra taip, kaip tikime"57. Vadinasi, ne tik tikėjimas kaip toks jam buvo „baisi rizika", bet ir filosofavimas, ir apskritai kūryba.. . O juk rizika ir yra nuolatinė abejonė bei kančia, nes visada galima „apsispręsti ir už niekį". Taigi neatsitiktinai visose „gyvenimo padėtyse" Maceina įžvelgdavo gilų tragizmą...

Siekdamas išminties, Maceina filosofiją suprato kiek kitaip negu daugelis. Sutikdamas su tuo, kad filosofija yra „išminties meilė", jis šią meilę suprato ne kaip žmogaus „padėtį", kaip kad daugelis ją supranta, bet kaip išminties „troškulį", arba „veržimąsi"58. Šis negęstantis išminties troškulys lydėjo jį per visą jo netrumpą gyvenimą... Tad apibūdinti Maceiną kaip veržlų žmogų galime tik tuo atveju, kai omeny turime ne tiek jo nesuvaldomą norą žinoti, kiek jo troškimą suvokti reiškinį ir atskleisti jį savo protu, t. y. aktyvų veržimąsi į išminties plotus...

Maceina Dievo atžvilgiu apsisprendė visiškai laisvai, bet šis jo „apsisprendimas iš savęs", manyčiau, buvo padiktuotas būtinybės - būtybei rūpi būti, nes ji gali ir nebūti. Būtent todėl, atrodo, jis ir susitelkė ne į klausimą kas yra, „bet kodėl yra, jei gali ir nebūti", vadinasi, Maceinai rūpėjo „ne tiek esmė, kiek buvimas bei jo pagrindas"59. Būtybė juk visada buvoja nebūties akivaizdoje. Todėl jai būtinai reikalingas ne tik pagrindas, bet ir palaikytojas, tas, kuris laikytų ją būtyje, taip pat pažadas tokios buveinės, „kur mirties daugiau nebebus, nei dejavimo, nei šauksmo, nei skausmo..." „Mirties problema - štai kas yra religijos šaknis. Deja, šios šaknies filosofija nepasiekia, nes neatsako, ar žmogus būna ir po mirties. Jei mano mirtis yra manęs kaip Aš-būtybės galas, tuomet mano santykis su Būtimi man yra daugiau, negu abuojas: jis yra apgaulus ir todėl atmestinas. Santykis su Būtimi kaip buvimo grindėją gali užsimegsti tik tada, kai mano buvimas yra man amžinai laiduotas. Tačiau to niekas nežino. Užtat čia esama laisvės tikėjimui ir netikėjimui, religijai kaip palaimai ir religijai kaip apgaulei. Štai kodėl, mano pažiūra, filosofija kaip interpretacija loginę būtinybę veda į Dievą, bet neveda į religiją, kadangi neveda į mano pomirtinį buvimą; pomirtinės metafizikos nėra. Gi egzistentiškai svarbiausia yra ne tai ar Dievas yra, bet tai ar aš esu amžinas kaip Aš, kaip Antanas. Negalint į tai atsakyti filosofiškai, loginis kelias į Dievą darosi blankus ir net bereikšmis. Gal čia ir glūdi kažkokia beveik įgimta atgrasa visam tam, kas Dievop eina logikos keliu. Radus Dievą šio kelio gale, dar anaiptol nerandama laido, kad mirštant nežūstama visiškai... Nes Dievo buvimo atskleidimas mirties tikrovės anaiptol nepašalina, o tuo pačiu nepašalina nė galimybės mirtimi žlugti galutinai. Tuo tarpu anas mūsų minties kelio gale „sėdįs" ir mūsų „laukiąs" Dievas netaria apie tai nė žodelio. Filosofija nutyla, bet ir Dievas tyli."60 Tačiau „loginis kelias į Dievą", apie kurį kalba Maceina, yra mąstymo kelias, jis „visados tiktai loginis: ne-loginis mąstymas yra kliedėjimas"61. Kaip minėta, savo filosofijos puslapius jis užskleidė tardamas: „Tarp būties ir Dievo dedame lygybės ženklą"... Čia Maceinos filosofija nutyla, „bet ir Dievas tyli"... Tačiau, nors „Dievą prabil-dinti sava metafizika mes negalime"62, vis dėlto esame laisvi tylinčio Dievo akivaizdoje. O laisvi mes todėl, kad apsisprendimas priklauso nuo mūsų pačių, be to, pažinimo link mes galime eiti ne vien tik mąstymo keliu („mąstymas yra refleksinis pažinimo veiksmas, todėl siauresnis už pažinimą"63), nes yra įvairių pažinimo būdų - juslinis, jausminis, protinis, intuityvus ir net mistinis. Taigi pažinimo išraiška nebūtinai turi būti žodinė, „bet kai šį įvairų pažinimą mėginame išreikšti žodžio pagalba, pradedame kalbėti ir čia atsiranda logika, nes kitaip ir patys nežinotume, ką kalbą, nei kiti mūsų nesuprastų"64... Maceina buvo gilus mąstytojas ir išminties siekė įvairiais pažinimo būdais, išskyrus gal tik mistinį, kuriam jis visada jautė atgrasą. „Maceina skverbiasi į pažinimo gelmes ne vien protu, bet ir intuicija", - rašė kunigas Stasys Yla65. Prof. Juozas Brazaitis beveik tą patį pakartojo: „Maceina buvo apdovanotas stipriu in-tuityviniu pažinimu..."66 Apie šią Maceinos pažinimo galią tikrai buvo nemažai rašyta, ne vienas ją yra pastebėjęs... Pats Maceina laiške Juozui Prunskiui rašė: „Mudu abu - paskutiniai „XX amžiaus" dienraščio mohikanai - sergame širdimi, kuri vis būdavo įkinkoma į mūsų darbelius. Mes, jūs ir aš, dirbome ne tik protu, bet ir jausmu, kurio atgarsius - gerus ir blogus - ta vargšė mūsų kūno 'pumpelė' vis sugerdavo į save, atsakydama dažniausiai graužuliu bei nerimu"67. Būtent dėl to, kad dirbo ne tik protu, bet ir jausmu, Maceinai ir gyventi buvo kiek sunkiau negu kitiems...

Tačiau dabar mums rūpi kitas klausimas - kas gi suteikė Maceinai stiprybės, - neleido jam palūžti nuo sunkių ieškojimų, apsaugojo nuo nukrypimų jo išminties kelyje? Manyčiau, kad atsakymas peršasi savaime - tai Dievas, kuris laisvai „aprėžė" ir pažemino save tuo, kad sulaikė savo absoliučiąją galybę ir, nusileidęs į kūriniškojo buvimo plotmę, nusilenkė jos dėsniams.

Save aprėždamas ir pažemindamas Dievas apsireiškia kaip Meilė. Būtent Meilė ir buvo tai, ko Maceinai visąlaik trūko, ko jis visą gyvenimą troško ir ieškojo..., ir rado Kristuje, „atsirėmęs" ne tik į tikėjimą, bet ir į savąjį žinojimą. Maceina tvirtai „atsirėmė" į kenozės, kaip laisvo Dievo susižmoginimo, prisiimant žmogiškąją prigimtį su visa jos sąranga ir su visomis jos veiklos savybėmis, sampratą. Dievas aprėžė absoliutinę savo galią ne tik tam, kad kūrinys būtų ir veiktų, bet ir tam, „kad kurtų žmogų kaip savąjį Tu"68. Tapdamas žmogumi Dievas dalijasi su mumis ir šio buvimo forma69. Tuo jis tampa mums labai artimas, mūsų Dievas giliausia šio žodžio prasme. „Dievas santykiauja su žmogumi kaip Tu su Tu, kuriuos jungia meilė (išskirta mano -T. M.)."70 Meilė, kuri jungia, Maceinai buvo nepaprastai svarbus dalykas, gal net pats svarbiausias, nes būtent meilės jis visą savo gyvenimą nuo pat vaikystės stokojo ir ieškojo jos kaip būties pagrindimo bei turinio. Tad tikriausiai tiksliau būtų pasakyti, kad gyvenime jis ieškojo ne tiek šviesos, kaip sakė kunigas Andrius Baltinis, kiek meilės, kuri ir neša šviesą. Todėl taip ir dirbo, aukodamasis Dievui, kuris yra Meilė, todėl ir kūrė vardan Jo Meilės Karalystės. Nes kas gi yra toji Dievo Karalystė, jei ne Meilės Karalystė, kurioje nebebus nei mirties - šios didžiausios meilės priešininkės, nei jokio vargo bei skausmo. Dievo Karalystė - tai visu plotu įvydyta Meilė. Maceina rado šią meilę Kristuje - įsikūnijusiame Dievuje, kuriame ji pasiekė savo aukščiausiąjį laipsnį, Jam mirštant dėl žmonių ant kryžiaus. „Mirti už kitą yra betgi pats didžiausias meilės ženklas, nieku kitu nebe-pralenkiamas ir net nebepasiekiamas"71, nes nėra didesnės meilės, kaip gyvybę atiduoti už savo artimą, jo atpirkimo bei išganymo dėlei. Kenotinis Dievas buvo Maceinos vilties, jo troškimų, siekinių bei kančios įprasminimas. Jis buvo jo kelias. Kristus ir pats save vadino keliu: „Aš kelias", - sakė Jis, todėl „nė vienas neateina pas Tėvą kaip tik per mane" (Jn 14,6). Tačiau kiekvienam šis kelias yra nusižeminimo ir savęs apribojimo, kančios ir mirties kelias. Kiekvienas mūsų jį turi nueiti kartu su Kristumi. Atrodo, Maceina nuėjo šį kelią, nenukrypdamas nuo jo. Tačiau abejonė vis dėlto lydėjo jį, nors jis ir yra sakęs, jog „abejoti neturėjau kuo"72... Jis turėjo kuo abejoti ir abejojo, nes niekada nebuvo tikras, kad tai, ką tikėjo, iš tikro taip yra, kaip jis tikėjo, tačiau jis buvo tikras, kad „žmogus ir pasaulis turi būti pakelti Dievop, turi dalyvauti jo amžinajame, perkeistame, šviesos pilname gyvenime"73.

Tačiau ar įtikino jį Kristaus prisikėlimas? Ar šis prisikėlimas tapo jam pačiam amžino gyvenimo laidas?... Iškentėti, anot Maceinos, reiškia nugalėti blogį. Mirtis yra pati baisiausia bei žiauriausia blogio apraiška. Vadinasi, iškentėti mirtį ją prisiimant - reiškia ją pergalėti, nes po to mirties jau tikrai nebebus, lygiai kaip ir skausmo, šauksmo, vargo... Kas gi tuomet bus?.. Kristaus kančia, mirtis už mus - toji išgerta ligi dugno kančios taurė - ir galop prisikėlimas įprasmina mūsų kančias ir išties teikia vilčių visų trokštamam naujam amžinajam gyvenimui... Maceina nori tikėti, kad Kristaus prisikėlimas yra tam tikras laidas ir žmogaus prisikėlimui. „Jeigu Kristus yra prisikėlęs ir daugiau nebemiršta, tai ir žmogus kaip jo paveikslas yra pašauktas prisikelti ir amžinai gyventi."74 Jeigu ...

Visą savo gyvenimą Maceina buvo, kaip retai pasitaiko, be galo sąžiningas bei atviras. Atrodo, kad jo dėstytojo prof. Ražaičio pasakyti žodžiai, jog „gyvenimas pagal sąžinę yra vienintelis subjektyvus būdas būti išganytam", tapo jam tam tikru įsakymu, kuriam nepaklusti jis negalėjo ir nenorėjo. Savo minčių, pažiūrų, išvadų jis niekada neteikdavo kaip neginčytinos vienintelės tiesos, o dažniausiai kaip prielaidą ar galimybę... Trokšdamas išminties, jis, be abejonės, siekė didžiųjų tiesų, kurios, jo nuomone, „visos yra atviros"75. Tačiau tai nereiškia, kad jos lengvai pasiekiamos. Maceina galiausiai siekė to, ko troško ir kiti žmonės - meilės, gėrio, grožio, amžinybės... Kitaip sakant, viso to, ko stokoja mūsų šiapusinis nuodėmingas ir „be atodairos žiaurus" pasaulis. Tačiau to, ko daugelis tik trokšta, pernelyg neeikvodami savęs bei savo jėgų (o ką jau kalbėti apie pasiaukojimą), Maceina siekė veikimu, nesibaigiančia kūryba, t. y. statomąja savo veikla. Jo siekiniai įgydavo tam tikrą pavidalą, arba, kitaip tariant, objektyvuodavosi jo kūriniuose. Per juos prašneko ir meilė, ir grožis, ir gėris, ir kartu skausmingas jų ilgesys... Juose skambėjo ir viltis Dievuje, kuris yra taip arti ir taip toli... Tačiau artumas neskaudina, skaudina nuotolis: „Toli man lig Tavęs. Ir Tau toloka. Retai mūs žingsniai susitinka"76... Tai sukeldavo kančią, negalėjo jos nesukelti... Tad Maceinos filosofija tapo savitu jo kančių, abejonių bei nuolatinių ieškojimų dienoraščiu...

 A. Maceinos laiškas (1978 m. gruodžio 4 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
 A. Maceina. Asmuo ir istorija. - 1981. - P. 88 (Retesnių žodžių paaiškinimas).
 A. Maceina. Kultūros tragizmas. - Aidai. - 1947. - Nr. 1. - P. 1.
 A. Maceinos laiškas (1979 m. birželio 20 d.) Ateitininkų Federacijos vadui dr. P. Kisieliui (S. Maceinos šeimos archyvas).
 A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. - Roma. - 1978. - P. 39.
 A. Maceina. Asmuo ir istorija. -1981. - P. 16.
 A. Maceinos laiškas (1979 m. birželio 20 d.) AF vadui dr. P. Kisieliui.
 Ten pat.
 Ten pat.
10  A. Maceina. Filosofijos esmė ir prasmė. -1978. - P. 153.
11  Ten pat. p. 154.
12  A. Maceina. Apie poeto būtį ir kūrybą. - Kas yra kūryba (Lietuvių egzodo rašytojai apie kūrybą). - 1992. - P. 163.
13  Pavadinti dr. Andrių Valevičių Maceinos mokiniu galima remiantis Maceinos laiškais, skirtais jam ir savo vaikams, iš kurių matyti, jog jie artimai bendravo kaip mokinys su mokytoju.
14  A. Valevičius. Antanas Maceina tarp religijos ir filosofijos. - LKMA Suvažiavimo darbai - T. XIV. - Vilnius. - 1993. - P. 45-55.
15  Ten pat.
16  A. Maceina. Filosofijos esmė ir prasmė. -1978. - P. 153.
17  Ten pat.
18  Ten pat.
19  A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. - 1978. - P. VIII.
20  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - Vilnius. - 1997. - 19-as laiškas (1951 m. spalio 1 d.). - P. 87.
21  A. Sverdiolas. Antano Maceinos filosofinis kelias. - A. Maceina. Raštai-T. I.-1991.-P. 19.
22  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - P. 87-88.
23  A. Maceinos laiškas (1978 m. gruodžio 4 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
24  A. Maceinos laiškas K. Bradūnui. - Draugas (kultūrinis priedas). -1967 m. sausio 28 d.
25  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. -1997. - 19-as laiškas (1951 m. spalio 1 d.). - P. 88.
26  Ten pat. - P. 88-89.
27  Prel. Pranciškus Juras padovanojo Maceinai savo nuotrauką su užrašu „filosofui, tiesiančiam žmogaus kelią į Dievą".
28  A. Maceinos laiškas (1978 m. gruodžio 4 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
29  A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. -1978. - P. 8.
30  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - 19-as laiškas. - P. 89.
31  A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. -1978. - P. 271-272.
32  Ten pat. - P. 263.
33  A. Maceina. Religijos filosofija. - Putnam. - 1976. - P. 272.
34  A. Maceinos laiškas K. Bradūnui. - Draugas. -1976 m. sausio 28 d.
35  A. Maceina. Dievas ir laisvė. -1985. - P. 9.
36  A. Maceinos laiškas K. Bradūnui. - Draugas. -1976 m. sausio 28 d.
37  Plg. A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. -1978. - P. IX.
38  A. Maceina. Jobo drama. - Raštai. - T. III. -1990. - P. 424.
39  A. Maceina. Religijos filosofija. - Putnam. -1976. - P. 34.
40  A. Maceina. Jobo drama. -1990. - P. 424.
41  A. Maceina. Religijos filosofija. - 1976. - P. 61.
42  A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. - P. 9.
43  A. Maceina. Filosofijos keliu. - Raštai. - T. VI. -1994. - P. 399.
44  A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. - P. 203.
45  A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. - P. 203.
46  A. Maceinos laiškas (1979 m. vasario 13 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
47  A. Maceina. Krikščionis pasaulyje. - Boston. - 1974. - P. 158-162.
48  
A. Sverdiolas. Antano Maceinos filosofinis kelias. - A. Maceina. Raštai. - T. L - P. 18.
49  A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. - P. 121.
50  A. Maceinos laiškas (1977 m. rugpjūčio 8 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
51  A. Maceina. Apie poeto būtį ir kūrybą. - Kas yra kūryba (Lietuvių egzodo rašytojai apie kūrybą). - Kaunas. - 1992. - P. 166.
52  Ten pat.
53  Ten pat. - P. 178.
54  Ten pat. - P. 180.
55  A. Maceinos laiškas (1978 m. gruodžio 4 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
56  A. Maceinos laiškas K. Bradūnui. - Draugas. -1967 m. sausio 28 d.
57  A. Maceinos laiškas (1978 m. gruodžio 4 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
58  A. Maceinos laiškas (1978 m. gruodžio 29 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
59  A. Maceinos laiškas (1979 m. balandžio 22 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
60  A. Maceinos laiškas (1978 m. lapkričio 21 d.) J. Girniui. - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas F181-155).
61  A. Maceinos laiškas (1979 m. balandžio 22 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
62  A. Maceinos laiškas (1978 m. lapkričio 21 d.) J. Girniui.
63 A. Maceinos laiškas (1979 m. balandžio 22 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
64  Ten pat.
65  S. Yla. Krikščioniškojo humanizmo filosofas. - Draugas. -1973. - Nr. 41.
66  J. Brazaitis. Antanas Maceina - 50 metų sukaktis. - Į laisvę. -1958. -Nr. 15.-P. 18-26.
67  Citata iš A. Maceinos laiško (1984 m. kovo 11 d.) J. Prunskiui paimta iš pastarojo straipsnio A. A. Antanas Maceina. - Draugas. -1987 m. vasario 7 d.
68  A. Maceina. Dievas ir laisvė. - Chicago. - 1985. - P. 64.
69 'Plg. A. Maceina. Dievo Avinėlis. - Putnam. -1966. - P. 111.
70  A. Maceina. Dievas ir laisvė. - P. 64.
71  A. Maceina. Dievo Avinėlis. - P. 112.
72  Per filosofą prasiveržia dvasinis nerimas (pokalbis su Antanu Maceina). - Pokalbių akiračiai („Akiračių" interviu su išeivių kultūros veikėjais (1969-1989)). - Vilnius. -1991. - P. 222.
73  A. Maceina. Dievo Avinėlis. - P. 139.
74  Ten pat. - P. 149.
75  A. Maceinos laiškas (1984 m. sausio 23 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
76  A. Jasmantas (Maceina). Biografija- Ir niekad ne namolei. - Chi-cago. - 1980. - P. 6.


 

3. IŠMINTIS, KILUSI IŠ KANČIOS

Esu jau senas žmogus,
daug matęs, daug patyręs ir daug kentėjęs.
Gal todėl ir filosofas pasidariau, nes filosofija,
kaip ją gražiai apibrėžė vienas rusų
mąstytojas, „est mudrostj, roždennaja stradaniem"
1

Antanas Maceina

„... tikrovė yra ne tik neteisinga; tikrovė yra žiauri be atodairos (išskirta mano - T. M.)"2 - atrodo, kad būtent šie žodžiai geriausiai nusako pagrindinį Maceinos „pergyvenimą" pasaulio atžvilgiu. Šis jo išgyvenimas, Maceinos žodžiais tariant, turėjo „atitikmenį pasaulyje", kurio ir negalėjo neturėti, nes „jis [šis išgyvenimas - T. M.] gema mumyse, tik mums susidūrus su pasauliu"3.

Maceina labai anksti susidūrė su blogiu, šėlstančiu pasaulyje. Tačiau ne tai yra svarbu, nes kiekvienas jo neišvengia. Svarbiau, manyčiau, yra tai, kad jis pernelyg anksti patyrė kraštutinę jo apraišką - mirtį. Kaip minėta, būdamas dešimties metų, jis neteko motinos. Maža to, motina mirė jo akivaizdoje, vadinasi, su mirtimi jis susidūrė akis į akį. Po šio susidūrimo su ja dar vaikystėje, Maceina nuolat jos lydimas buvo ir vėliau. Mirtis tapo jo nuolatinė ir įkyri palydovė. Ji visada buvo šalia. Tačiau galima sakyti, ir tai bus tiesa, kad ji lydi mus visus. Tačiau toli gražu ne kiekvienas mūsų nuolat jaučia mirties nepaliaujantį alsavimą. Priminsiu, kad nuo vaikystės Maceina buvo labai silpnos sveikatos: jis dažnai negaluodavo, persisaldydavo, jį kamavo džiova, širdies, kepenų, kraujagyslių sutrikimai, bronchitas, galiausiai infarktas, insultas. Visa tai buvo mirties ženklai. Kartkartėmis ji atvirai parodydavo jam šiurpų savo veidą. Negalima ramiai skaityti Maceinos dienoraščio, kuriame jis aprašo savo akimis matytą svainės Antaninos Tverskaitės žūtį ir vėlesnes jos lavono paieškas po Viurcburgo subombardavimo. „Praėjau pro dvi eiles suanglėjusių griaučių, kurių niekas jau nebegalėjo atpažinti..."4 Po ilgo klaidžiojimo sargas įleido jį į ligoninės, į kurią Antanina buvo nuvežta po mirtino šūvio, lavoninę. „Vaizdas be galo šiurpus. Lavonai gulėjo suversti krūvomis. Graudingiausia buvo mažyčių tik gimusių kūdikių krūvelė. Gulėjo jie visi - tokie tylūs, gražūs, balti, tarsi norėtų sušilti, prisiglaudę vienas prie kito. Tonės lavoną pažinau iš kojų. Ji buvo padėta ant ratelių su kitu lavonu, visiškai nuoga. Tik galva palikta aprišta, kaip buvo ligoninėje"5... Taigi ne kiekvienam lemta pamatyti mirtį tokiu baisiu pavidalu... Kartais atrodo, kad šie nuolatiniai Maceinos susidūrimai su kraštutine blogio apraiška buvo jam Dievo skirti, kad jis patirtų šiapusinę tikrovę kaip „nuolat siaučiančios mirties areną"6, o patyręs - ieškotų kelių, kaip nugalėti blogį...

Susidūrimas su įvairiai pasireiškiančiu blogiu, kaip su „ob-jektyvine kančios puse"7, Maceinos gyvenime akivaizdus. Tad ir kančia kaip „subjektyvinis blogio patyrimas"8 irgi akivaizdi, ji visada buvo kartu su juo. Tad visai neatsitiktinai savo eilėraštyje „Gruodas" Maceina ją vadina „sesuva kančia"... Pernelyg daug jo gyvenime buvo netekčių, ryškių - artimųjų netekčių: motinos, žmonos, vaikų, namų, draugų, Tėvynės, profesijos, duonos. Tad, atrodo, teisus buvo prof. Juozas Brazaitis teigdamas: „Jis [Maceina - T. M.] kaip gal ir ne vienas kitas jaučia savyje pasikartojančą Jobo dramą. Jeigu jis egzistencinėse kraštutinėse situacijose, jam siųstuose kentėjimo mėginimuose nepraranda optimizmo ir gyvenimo bei kūrybos prasmės, tai priežastis turbūt yra ta pati kaip Jobo"9...

Jobo knygos „atradimas" paliko ryškų pėdsaką Maceinos filosofijoje. Jis tikrai jautė savyje pasikartojančią Jobo dramą, gal tik ne taip, kaip kiekvienas kitas, bet žymiai aštriau bei skaudžiau. Atrodo, kad būtent Jobo knyga padėjo pagrindus jo iš kančios kilusiai filosofijai. Todėl manyčiau, kad šios biblinės istorijos reikšmė jo kūrybiniam gyvenimui ligi šiol nėra deramai įvertinta. O ji tikrai galėtų būti raktas jo asmenybei bei jo filosofijai suprasti, ir ne tik todėl, kad Jobo drama yra visų mūsų drama, kad „mes kiekvienas esame didesnis ar mažesnis Jobas"10...

Maceina neišvengė nė vienos ribinės situacijos (Grenzsitua-tionen - Karlas Jaspersas), kuriomis, pasak Jasperso, yra laikomos kančia, kova, kaltė ir mirtis. Šios situacijos jo gyvenime tapo tokiomis įprastomis, kad, atrodo, jis ir atokvėpio neturėjo. Tačiau jis turėjo protą, valią, kūrybą - tas prigimtąsias ir išvystytas jėgas, kurių dėka, dėdamas išties nemažas pastangas, Maceina, kaip ir kiekvienas kitas, bandė šias situacijas pergalėti ir, jo žodžiais tariant, atsistatyti apardytą savo žemiškąją tikrovę. Tačiau vargu ar jis būtų ištvėręs, neturėdamas žymiai rimtesnės atramos, nes jis skyrėsi nuo kitų „tik gal didesniu jautrumu"11... O juk daug kas kėsinosi suardyti jo žemiškąją tikrovę - ir tiesiogine, ir perkeltine prasme... Tačiau nesuardė, jis iškentėjo...

Maceina visada norėjo padėti kitiems atstatyti jų blogio apardytą tikrovę - ar žodžiu, ar tiesioginiu veiksmu12, nes puikiai žinojo kančios, kaip blogio pasekmės, ardomąją galią. „Yra gera, jei žmogus jau pačioje vaikystėje akivaizdžiai patiria, kad gyvenimas nėra tik žaismas, bet ir kančia, kuri visų laukia ir kuria todėl visi privalome dalintis"13, „nes pasidalintas rūpestis ar skausmas yra jau pusinis"14. Jo rašymas bei veikimas buvo būdas padėti žmonėms susivokti šiame „didžiai žiauriame pasaulyje"15, padėti jiems apsispręsti. Štai ką jis rašė savo biblinės „Jobo knygos" interpretacijoje: „Mėgindamas šia studija atskleisti Dievą žmoguje, autorius kaip tik ir nori ne vienam palengvinti (išskirta mano - T. M.) šį apsisprendimą [apsisprendimą Dievo atžvilgiu - T. M.]. Jis nori įteigti labai praktinę ir aktualią mintį, kad mes pačia savo sąranga esame Dievui apspręsti ir kad valingas mūsų apsisprendimas yra ano ontologinio ap-sprendimo pripažinimas arba jo atmetimas"16. Taigi neabejodami galime teigti, kad visa Maceinos kūryba buvo sąmoningai nukreipta žmogaus labui - „ne savo asmeniui dirbu..."

Kokią gi reikšmę Maceinai turėjo Jobo knyga? Reikia pasakyti, kad pats jo literatūrinių kūrinių pasirinkimas savo filosofinėms interpretacijoms - Fiodoro Dostojevskio legenda „Didysis inkvizitorius", Vladimiro Solovjovo „Trumpas pasakojimas apie antikristą", pagaliau biblinė „Jobo knyga" - labai daug ką pasako apie šių interpretacijų autorių. Šis pasirinkimas labai aiškiai nurodo, kokios problemos kankino Maceiną kaip žmogų. Inkvizitorius, Antikristas - tai ryškiausi įkūnyto blogio paveikslai, blogio, kuris yra „objektyvinė kančios pusė" ir su kuriuo Maceina, kaip ir Jobas, ne kartą susidūrė savo gyvenime... Jobas visko neteko: sveikatos, šeimos, turto. Tą patį mes galime pasakyti ir apie Maceiną. Susidūręs su blogiu, jis irgi, kaip ir Jobas, visko neteko.... Abiem atvejais kančia, kaip „subjektyvinis blogio patyrimas", prasidėjo skriauda bei netektimis. Susidūręs su blogiu ir patyręs kančią, Maceina, kaip ir Jobas, pradėjo klausti. Tačiau daug anksčiau negu Jobas, nes ir su blogiu savo gyvenime Maceina susidūrė daug anksčiau. Tad atrodo, kad „ne-klausiančioji būklė" Maceinai buvo nežinoma... Kančios pažadinti klausimai davė pradžią žmogaus būties apmąstymams, žmogaus gyvenimas tapo jo mąstymo objektu bei pagrindu. Taigi šiuos apmąstymus pažadino ne kas kitas, o būtent kančia. Pilnas kančios Maceinos gyvenimas ir jo mąstymas, apspręstas kančios, sutapo kaip atitinkama būsena. Prof. Juozas Girnius mano, kad gyvenimo ir mąstymo sutapimas, virtęs būsena, būdingas kiekvienam tikram filosofui17... Laikui bėgant, kančios „apspręsti" Maceinos apmąstymai įgijo knygų pavidalą. Visi jo veikalai labai asmeniški, o pats asmeniškiausias turbūt - „Jobo drama", kurioje, kaip minėta, jis išsikėlė nelengvą uždavinį, kurį sprendė ilgus savo kūrybinio gyvenimo metus - „egzistencijoje atskleisti transcendenciją". Išspręsti šį uždavinį jam asmeniškai buvo labai svarbu...

Atrodo, kad „Jobo drama" sutalpino savyje visą skaudžią Maceinos asmeninę patirtį, nes tada, kai ji buvo rašoma, jis jau buvo praradęs viską - „tėvynę, šeimą, profesiją, duoną" - ir buvo „išmestas, kaip tasai Robinzonas, į salą, tiesa, apgyventą, bet paverstą neapsakomais griuvėsiais"18... Taigi „Jobo drama" tapo tam tikru Maceinos neseniai skaudžiai patirtų bei giliai apmąstytų sunkių asmeninių netekčių (prie to prisidėjo ir labai žeidžiantys bei neteisingi Bažnyčios hierarchų kaltininimai erezija) atgarsiu. Tad, atrodo, kad visai neatsitiktinai išleisdamas „Jobo dramą" jis susidūrė su visokiomis kliūtimis. Tai buvo tarsi patirtų neteisybių tąsa. „Maceinai beruošiant veikalą „Jobo drama" spaudai, 1948-1949 metais buvo kilę daug kalbų, diskusijų dėl nepasaulėžiūrinės politikos teorijos ir nepagrįstų kaltinimų „jauniesiems reformatoriams" bei „frontininkams", kurių vadovu buvo laikomas knygos autorius. Nepasitikėjimo šešėlis palietė ir jo veikalus."19 Taip pat ir jo „Jobo dramą". O gal bendrame nepasitikėjimo fone aukštiems dvasininkams sukėlė nerimą tai kad Maceina savo dėmesį nukreipė į Senąjį Testamentą?.. Tačiau, kad ir kaip ten būtų iš tikrųjų, kaip prisimena Juozas Eretas savo knygoje „Valančiaus šviesa už marių", Simui Sužiedėliui teko ginti ir patį Maceiną, ir jo „Jobo dramą" prelato Pranciškaus Juro akyse, kuris, patikėjęs apkalbomis, pareiškė, kad negalįs leisti veikalų tokių autorių, kurių mintys nesutaria su krikščioniškomis tiesomis20... Tačiau „Jobo dramoje" išties, kaip ir tikino prelatą Jurą prof. Sužiedėlis, nebuvo jokio prieštaravimo krikščioniškoms tiesoms...

Taigi minėtasis veikalas buvo paties Maceinos kančios prasiveržimas per biblinės Jobo dramos formą. Tai pirmas Maceinos veikalas, spontaniškai kilęs tiesiog iš kančios kaip neišvengiamybės, kaip iš žmogaus likimo. Tad atrodo, kad tai išties buvo Maceinos filosofijos, kilusios iš kančios, pradžia. Jobo gyvenimas čia tapo ryškiausiu žmogiškojo buvimo kančios situacijoje pavyzdžiu. O kadangi mūsų visų buvimas vyksta kančioje, tai būtent „kančioje tarsi kokiame veidrodyje galbūt aiškiausiai ir atsispindi mūsojo buvimo savybės"21. Būtent kančioje atsispindi, kuo ir kaip žmogus šioje tikrovėje būna, nes žemiškas buvimas yra savęs išsipildymo laukas. Todėl, pasak Maceinos, „pats giliausias bei svarbiausias žmogaus apmatas"22 yra apsisprendimas Dievo atžvilgiu, nes apsispręsdamas žmogus vykdo savo būvį... Jei mes įdėmiai paseksime Maceinos gyvenimo eigą, gali pasirodyti, kad Maceinai šis apsisprendimas nebuvo sunkus, jis netgi dėsningas, turint omenyje visas jo gyvenimo aplinkybes. Tačiau iš tikrųjų taip apsispręsti išties, kaip ir tikina Maceina, nėra lengva, kadangi pripažinti tikrovę „tiek Dievui, tiek blogiui"23 yra sunku. Galima net manyti, kad išvis nėra tokio šaltinio, kuriame sutilptų Dievo ir blogio tikrovės. Manyčiau, kad ir Maceinai nebuvo lengva jas sutalpinti bei atrasti tokį šaltinį, kuriame jos abi sutilptų. Lygiai kaip ir rasti pateisinimą Dievui blogio akivaizdoje. Ir jam, kaip ir daugeliui, susidūrus su blogiu, kilo, nes negalėjo nekilti, klausimai - už ką jis kenčia ir kaip Dievas gali leisti, kad žmonės nekaltai kentėtų, kad blogis įsigalėtų bei valdytų pasaulį?.. Tokio pobūdžio klausimai jam turėjo būti ypač skaudūs, nes jis buvo tikintis žmogus. Tačiau jie kyla iš pačių gelmių ir reikalauja atsakymo. Maceinai rasti (ne gauti) atsakymą buvo gyvybiškai svarbu, todėl šių atsakymų jis nenuilsdamas ieškojo į visus vienas po kito kylančius klausimus. Atrodo, kad jis juos atrado, kaip ir šaltinį, kuriame sutalpino blogio ir Dievo tikrovės, bei pateisinimą Dievui blogio akivaizdoje... Regis, kad rado... Tačiau ieškojo, nuolat lydimas abejonės bei kančios. Ir nors jis yra sakęs, kad „nei stebėtis, nei abejoti neturėjau kuo", tačiau šis jo prisipažinimas skamba nelabai įtikinamai ir net prieštarauja tam, ką jis ne kartą buvo sakęs anksčiau. Čia turime omenyje jo ne kartą išsakytą ir jau minėtą mintį, kad kiekvienas žmogaus apsisprendimas yra susijęs su asmenine rizika, nes visada galima apsispręsti ir už niekį. Tad argi žmogus, suvokęs, kad apsisprendęs jis rizikuoja, sykiu neabejoja savo apsisprendimu? O abejodamas argi neieško patikimesnės alternatyvos?.. Neradęs jos, jis lieka prie to paties, ką jau buvo anksčiau atradęs ir tik ieško tam vis naujų įrodymų. Maceina yra sakęs, kad abejonė, palietusi mūsų būvį ir tapusi egzistencine, virsta kančia, nes ji atskleidžia būtybės klastą bei apgaulę ir sukelia nepasitikėjimą pasauliu24. Reikėtų pažymėti, kad Maceinai būdingas nepasitikėjimas pasauliu itin sustiprėjo po jo patirtų netekčių. Šis nuolat augantis nepasitikėjimo jausmas privertė Maceiną kiek įmanoma vengti tiesioginių sąlyčių su šiuo pasauliu ir netgi tam tikram laikui užsisklęsti nuo žmonių savo vienatvėje. Juk visai neatsitiktinai jis buvo vadinamas „Miunsterio vienuoliu"...

Taigi Maceinos filosofijoje, kilusioje iš kančios, glūdi abejonė, virtusi kančia. Manyčiau, kad būtent abejonė žadindavo jo kančią, o ši neleisdavo jam nurimti, nuolat skatino ieškoti bei mąstyti. Ji buvo tarsi varomoji jo minčių jėga. Todėl visai pagrįstai galima teigti, kad jo mintys buvo „iškentėtos". Tad ir jo filosofijoje, nepaisant pagrįsto transcendencijos optimizmo, slypi gilus liūdesys. Kaip Maceina yra prisipažinęs, liūdesys iš tikrųjų buvo nuolatinė jo nuotaika25, nes jis buvo „gana jautrus", o po patirtų kančių jam tapo įprasta „nuliūsti - iš sykio tik truputį, o paskui vis labiau"26. Manyčiau, kad tokią nuolatinę nuotaiką lėmė ne tik jo jautrumas bei dažni susidūrimai su blogiu, bet ir gilus suvokimas, jog jis nieko negali pakeisti šiame blogio pilname pasaulyje. Tačiau Maceina nenorėjo taikytis su pasauliu, kuriame šėlsta blogis; šis nesitaikymas pasireiškė tuo, kad, gyvendamas pasaulyje, jis gyveno ne juo. Atsidėdamas pasaulio reikalams, kadangi buvo pasauliui įsipareigojęs, jis su juo nesutapo. Jis gyveno atstu nuo jo27. Tačiau „nesitaikymas prie pasaulio", „kiek jis yra nuodėmingas ir todėl Dievui prieštaringas"28, skatino jo kūrybą...

Mąstymas, kilęs iš kančios, leido Maceinai gana anksti pajusti bei suvokti pasaulio bei žmogaus „tragiką". Apie tai byloja beveik kiekvienas jo filosofinis kūrinis ir nemaža straipsnių -„Kultūros tragizmas" (1947), „Šeimos laimė ir šeimos tragika" (1950), „Nusidėjėlio tragika" (1959)... Žodis „tragika" įvairiuose junginiuose - „kūrybos tragika", „filosofijos tragika", „išeivio tragika", „pilnatvės tragika" - toks dažnas Maceinos raštuose, kad neatkreipti į jį dėmesio tiesiog neįmanoma... Be abejo, tai jo pasaulėjautos išraiška. Tačiau reikia pastebėti, kad toks sunkus žmogaus būklės bei pasaulio „padėčių" apibūdinimas atsirado po visų Maceinos išgyventų nelaimių ir katastrofiškų įvykių, kurie sugriovė jo gyvenimą, nes ikikarinėje jo kūryboje šis žodis gana retai aptinkamas... Tad savaime peršasi išvada, kad Maceinos pasaulėjauta, veikiama įvairių ganėtinai reikšmingų įvykių, po karo pastebimai pasikeitė. Tačiau ne vien tik įvykiai čia turėjo reikšmės. Maceinos pasaulėjautos pasikeitimas taip pat glaudžiai susijęs ir su jo retu sugebėjimu skverbtis į šio pasaulio esmes, matyti, kaip šis pasaulis iš tikrųjų būna. Nemanyčiau, kad šis sugebėjimas galėjo suteikti jam daug džiaugsmo... Juk pasaulis ir žmogus nuolat stovėjo prieš jį niekad nenusivilkdami savo tragiško apsiausto. Tad ne veltui

Maceina sakė, kad egzistencija vertinga ir tuo sykiu prasminga tik tada, kai gyvena anapus savęs... Tačiau kaipgi įmanoma gyventi nuolat jaučiant pasaulio bei žmogaus „tragiką"? Kaip gyventi su tokia pasaulėjauta ir ne tik nepalūžti, bet nepaliaujamai kurti?

Atsakymas atrodo labai paprastas - Maceiną išgelbėjo tikėjimas. Tai tiesa, bet ne visa. Jį išgelbėjo tikėjimas, sutvirtintas žinojimo. Tikėjimas, t. y. tikėjimas be metafizinės atramos, dar nėra tvirtas pagrindas žmogui oriai išsilaikyti ir nenuilstamai kurti. Kaip minėta, Maceina sugebėjo atskleisti Dievo buvimą protu. Šis atskleidimas pagrindė ne tik jo filosofiją, bet ir jo paties buvimą. Tai buvo Dievo kaip „antrininko", kaip savojo Tu, atradimas, kadangi „žmogus be Dievo neturi antrininko"29, vadinasi, neturi savojo Tu. O „juk Dievas kuria žmogų kaip savąjį Tu (...). Tai reiškia: būti Tu yra žmogiškojo būvio pagrindas"30. Žmogus, laisvai apsispręsdamas „nebūti Dievo Tu"31, netenka šio pagrindo ir sykiu naikina save, atsidurdamas nebūties akivaizdoje. Taigi, pasak Maceinos, būtent šiame - „nebūti Dievo Tu" - laisvos būtybės apsisprendime ir glūdi blogio kilmė. Blogio, kurio buvimą sunku pateisinti Dievo akivaizdoje lygiai taip pat, kaip ir Dievo buvimą blogio akivaizdoje. Atrodo, kad Maceina gana ilgai ir kruopščiai ieškojo šaltinio, kuriame jis galėtų sutalpinti Dievo ir blogio tikrovės. Tai jam buvo be galo svarbu ir aktualu visais atžvilgiais. Ir jis atrado tokį šaltinį - tai laisvė. Maceinos manymu, tik laisvė nepadaro Dievo atsakingo už blogį ir sykiu nesunaikina blogio galybės. Pasak jo, laisvė yra toji ertmė arba neaprėžtybė, kurioje žmogus vykdo savo apsisprendimą. Tačiau laisvėje sutelpa ir Dievo, ir blogio tikrovės, todėl apsispręsdamas žmogus sykiu pasirenka ir savo egzistencijos tikrovę. Anot Maceinos, blogis yra „atvirkštybė laisvės santykyje su Dievu"32. Tai atvirkščia galia, kuri kėsinasi sunaikinti Dievo tikrovę ir Jo santykį su žmogumi. Tad žmogus, apsispręsdamas prieš Dievą, neigia ir Jo tikrovę, ir savo santykį su Juo. Neigdamas savo santykį su Dievu, „jis lieka vienas savo namuose"33, niekuo neapsaugotas, atviras visokioms blogo apraiškoms ir be jokios ateities. Jis neišvengiamai kenčia, negalėdamas, nemokėdamas iškentėti. Tačiau jis nenori kentėti. Kančia, kaip sako Maceina, yra „subjektyvinis blogio patyrimas", vadinasi, blogio, kuris žmogų nubūtina, pasekmė. Tačiau žmogui rūpi būti... Taigi ir šia prasme apsisprendimas Dievo atžvilgiu tampa labai svarbus. Savaime aišku, tai nereiškia, kad laisvai apsispręsdamas už Dievą, žmogus nustos kentėjęs ir kad tai pašalins kančią iš mūsų gyvenimo. Tačiau laisvas apsisprendimas už Dievą duoda pagrindą kančiai iškęsti, nes kančią, o sykiu ir blogį, galima pergalėti tik juos iškenčiant. Atrodo, kad Maceinos filosofija, kilusi iš kančios, siekia ne rasti kelią blogiui, kuris yra objektyvinė kančios pusė, pergalėti, bet palengvinti kitų apsisprendimą Dievo atžvilgiu. Laisvai apsispręsdamas Dievo atžvilgiu, žmogus ir gyvena pagal šį apsisprendimą. Apsispręsdamas „nebūti Dievo Tu", žmogus pats apsisprendžia prieš Dievą ir sykiu leidžia, pasak Maceinos, skleistis blogiui jo būvyje ir visur, kur tik žmogus buvoja bei reiškiasi. Žmogus pats tarsi didina blogį ir drauge kančią. Tačiau jis nenori kentėti. Jis nori pergalėti savo kančią, bet dažniausiai nežino, kaip tai padaryti. Ir nors kančios, kaip ir blogio, pergalėti taip, kad jie visai išnyktų iš mūsų gyvenimo, yra neįmanoma, vis dėlto tai galima įveikti savo buvime, tačiau tik vieninteliu būdu - „egzistenciniu asmens elgesiu"34. Koks gi turi būti šis elgesys blogio ir jo pasekmės - kančios atžvilgiu? Anot Maceinos, asmuo turi šiuos dalykus iškęsti.

„Kančia gali būti pergalima tik jos iškentimu"35. Tai pagrindinė Jobo knygos mintis, kuri visai neatsitiktinai patraukė Maceinos dėmesį ir kurią jis plačiai išskleidė, keldamas ir įvairiais aspektais nagrinėdamas kančios klausimą ne viename savo filosofiniame kūrinyje. Tačiau Maceina šią mintį ne tik išplėtojo, bet ir pagrindė. Teigdamas, kad Jobo knyga yra religinė ir savo forma, ir savo esme, nes žmogaus egzistencijos klausimas čia virsta religiniu klausimu, Maceina egzistencijos sprendimą randa jos santykyje su Dievu, arba religijoje36. Jo nuomone, būtent čia ir glūdi egzistencijos vertė ir sykiu prasmė. Čia derėtų vėl priminti, kad Maceina buvo įsitikinęs, jog kiekvienas žmogaus egzistencijos klausimas yra „galutinėje sąskaitoje" religinis, nes išmąstytas ligi galo jis „susiveda į santykius su Dievu"37. Tai pagrindinė jo nuostata.

Taigi kančios klausimo sprendimo Maceina ieškojo religijoje. Atrodo, kad jis nekūrė ir nesiūlė jokios teorinės moralinės ar socialinės sistemos kančiai pergalėti. Ar tikrai taip ir buvo?.. Jis teigė: „Blogis yra pergalimas, jį iškenčiant". Tą patį jis yra sakęs, kaip buvo minėta, ir apie kančią. Tačiau kaip iškęsti šią kančią, kuri, kartais atrodo, tiesiog taip užvaldo mus, kad nėra net kada atsikvėpti?.. Priminsiu, kad kančia yra blogio patyrimas. Tai susidūrimo su blogiu, įsišaknijusio mūsų pasaulyje, neišvengiama pasekmė. Tačiau vėl kyla klausimas, kaipgi Dievas, esantis visų mūsų Kūrėjas, žmonių draugas, Meilė, įkūnyta Kristuje, nes Kristus yra Dievo meilės asmeninė apraiška, gali leisti, kad žmogus kentėtų, kad pasaulyje įsigalėtų blogis? Kaip mes galime pateisinti ir priimti tokį Dievą blogio akivaizdoje?

Ir pagaliau, kaip galime Juo pasikliauti ir Jį laikyti savo Kūrėju, savo pagrindu bei atrama? Maceinai tai buvo itin svarbus ir konkretus klausimas, liečiantis „visai konkretų žmogaus nusistatymą būties pagrindo ir jos prasmės atžvilgiu"38... Atsakymą jis rado ne tiek teodicėjoje, kuri reiškia Dievo pateisinimą blogio akivaizdoje, kiek Dievo kenozėje - Kristuje. Visuose Maceinos blogio bei kančios, kaip blogio pasekmės, apmąstymuose centrinę vietą užima „Kristus kaip vienintelės galimos teodicėjos samprata"39. Be Kristaus, kuris yra žmonių draugas ir už juos aukoja savo gyvybę, Dievo pateisinimas blogio akivaizdoje būtų išvis neįmanomas. Šiuo atžvilgiu ši vienintelė galima teodicėja Maceinos svarstymuose tampa labai svarbiu bei reikšmingu atramos tašku. Kristaus kančia bei mirtis ant kryžiaus, pasak Maceinos, išsprendžia nekaltos būtybės kančios problemą taip, jog Kūrėjas virsta nekaltu aukos Avinėliu. Dievas atidavė savo vienintelį Sūnų. Kristus, nusilenkdamas Tėvo valiai, prisiėmė kančią ir iškentė ją ligi galo, nors visa Jo žmogiškoji prigimtis priešinosi jai skirtiems baisiems išbandymams... Būtent taip ir išsprendžiama, pasak Maceinos, blogio problema iš Dievo pusės. Kristus, išgerdamas kančios taurę ligi dugno, davė žmonėms egzistencinį sprendimą, „kuris glūdi ryžte ištverti kiekvienoje blogio ištiktoje padėtyje ligi galo"40, kaip pergalėti blogį. Tačiau vėlgi kyla klausimas: kodėl ir kam mes turime prisiimti kančią ir ją iškentėti? Ar tik todėl, kad Dievas paaukojo dėl žmonių savo vienintelį Sūnų, taip apreikšdamas savo begalinę meilę žmonėms? Kristus prisiėmė kančią ir mirtį dėl žmonių. Jis aukojosi už žmones: „Dėl jų aš pašventinu save", - sakė Jis. Tai šventa tiesa. Tačiau čia pat Jis priduria: „kad ir jie būtų pašventinti tiesa" (Jn 17,19) (išskirta mano - T. M.), kad išsivaduotų iš pasaulio tamsybių ir gyventų šviesoje. Štai kas be galo svarbu. Argi išsivaduoti iš tamsos, iš blogio, iš nuodėmės ir gyventi šviesoje, t. y. perkeistame pasaulyje, ir nėra visų žmonių svajonė? Kristaus aukojimasis buvo ir yra „permaldavimas už mūsų nuodėmes" (3 J n 2, 2). Jis savo kančia ir mirtimi atperka žmonių nuodėmes ir veda juos į naują gyvenimą. Todėl Jis yra žmonių Atpirkėjas ir Išganytojas. Kristus yra Išganytojas todėl, kada Jis vienas yra be nuodėmės. „Tik jis vienas prisiėmė ant savęs kitų nuodėmes ir mirė už mus kaip garbinamoji auka savam Tėvui."41 Kiekvienam žmogui reikalingas išganymas, nes kiekvienas nešiojasi savyje ne tik pradinę nuodėmę, bet ir nuolat nusideda, negalėdamas pats pergalėti nuodėmės. Žmogui reikalingas Atpirkėjas, nes be šios atramos jis neišvengiamai žlugtų, paskendęs savo nuodėmėse ir savo beprasmėje kančioje. Jam reikalingas Išganytojas, kuris galėtų jį sukurtą atbaigti, nes žmogus buvo sukurtas neatbaigtas. Jis buvo sukurtas kaip tampanti būtybė, t. y. nuolat Dievo kuriama ir save kuriančioji būtybė. Todėl, pasak Maceinos, išganymas neišsisemia atpirkimu, nes išganymas reiškia žmogaus atbaigimą. Juk jeigu žmogus netgi ir nenusidėtų, jis vis tiek turėtų tapti. Todėl Dievas nuolat žmogų kuria, kad jį atbaigtų. Vadinasi, suprasdamas išganymą kaip žmonijos vyksmą atbaigos linkui, Maceina teigia, kad išganymo istorija prasidėjo ne puolimu, bet sukūrimu. O kadangi išganymo istorija yra žmonijos buvimo visuma, tai, būdama tampanti, ši visuma suima savin visus tapsmo tarpsnius - kūrimą, kuriuo ji prasideda, atpirkimą, kuriuo ji vyksta, perkeitimą, kuriuo ji įvyksta. Kristus yra vienintelis išganymo istorijos pradininkas, jos vykdytojas ir tikslas. Todėl visas pasaulis turi būti palenktas Jam kaip Galvai, kaip Atpirkėjui ir Išganytojui. Kristaus auka, vykdoma išganymo dėlei, liečianti visą žmoniją, plinta visoje kūrinijoje ir įtraukia į save visą Dievo planą, kurio pagrindinis tikslas yra žmogaus bei pasaulio atbaigimas. Atbaigtas žmogus - tai perkeistas žmogus, vadinasi, naujas žmogus. Atbaigtas pasaulis yra perkeistas pasaulis, vadinasi naujas pasaulis, kuriame daugiau nebebus nei skausmo, nei dejavimo, nei kančios, nei mirties... Tai bus pasaulis, kuriame išsipildys visi žmonių troškimai. Šis naujas pasaulis yra nuolat Dievo kuriamas. Ir tik nuo mūsų pačių, kaip Dievo kūrinių, priklauso, ar dalyvauti šiame kūrime, ar dalyvauti šiame amžinajame Dievo plane, ar ne. Tačiau dalyvauti jame neįmanoma nedalyvaujant Kristaus išganomoje aukoje... Vadinasi, atsisakę dalyvauti Kristaus veikime ir Jo aukoje, mes atsisakome Kristaus, paneigiame Jį kaip mūsų Kūrėją, Atpirkėją ir Išganytoją. Tik apsisprendęs už Dievą, žmogus dalyvauja ir Kristaus kūrime, ir Kristaus aukoje. Taip jis siekia naujo gyvenimo, kurio laidas yra Kristus...

Tačiau viskas būtų ganėtinai beprasmiška ir niūru, jei išganomoji Kristaus veikla baigtųsi Kristaus mirtimi. Išganymas juk reiškia ir būsimą naują gyvenimą, ir naują žmogų. Kristus nebūtų Išganytojas, jei jis neprisikeltų. „Kristaus prisikėlimas yra pagrindinis (išskirta mano -T. M.) įvykis išganymo istorijoje, be kurio tiek tikėjimo skelbimas, tiek pats mūsų tikėjimas būtų tuščias"42. Išganymas yra ne tik nuolatinis žmogaus kūrimas, bet ir jo atbaigimas bei atvedimas į perkeistąją žemę. Kristus ir yra kelias į šią žemę. Būtent Jo prisikėlimas yra mūsų amžino gyvenimo laidas, nes jame glūdi visa mūsų ateitis. „Jeigu Kristus yra prisikėlęs ir daugiau nebemiršta, tai ir žmogus kaip jo paveikslas yra pašauktas prisikelti ir amžinai gyventi"43, - teigė Maceina. Todėl, pasak jo, ir šio gyvenimo kančia kaip Logos kenozės vykdymas tampa ne ardančiu, bet statančiu, t. y. kuriančiu, pradu. „Mūsų kenozė, kaip dalyvavimas Kristaus keno-zėje pagrindžia būsimąją mūsų garbę"44. Būtent todėl ir mūsų kentėjimai kaip konkreti kenotinė mūsų būsena žemėje darosi prasmingi. Ir kadangi šie kentėjimai yra neišvengiami, mums būtinai reikia suvokti jų prasmę. Maceina, pritardamas stačiatikių teologams45, netapatina kentėjimų su kryžiumi, kurį kiekvienas mūsų turi nešti per savo gyvenimą. Anot jo, „kentėjimai ir sunkenybės", su kuriais mes susiduriame savo gyvenimo kelyje, yra tik Dievo mums skirto uždavinio, suvoktino kaip kryžius, apraiškos. Kryžius ir yra tas būdas, kuriuo mes vykdome Dievo mums skirtą uždavinį. „Kryžius, būtent, savas kryžius, yra visados konkretus: tai toji individualinė kančia, kuri mus lydi visą gyvenimą."46 Ir jei šią kančią išgyvename kaip savo uždavinį bei pašaukimą, tuomet mes išryškiname ne tik savo dvasios sąrangą, bet ir įgyjame nepakartojamo originalumo, nes kiekvieno žmogaus kančia yra nepakartojama. Tačiau, maža to, išgyvendami kančią kaip savo uždavinį bei pašaukimą, vadinasi, gyvendami Kristuje, mes dalyvaujame žmogaus bei pasaulio išganyme bei perkeitime. O gyvenimas Kristuje yra tobulumo kelias, kuris veda į amžiną perkeistą gyvenimą. Be to, tai labai asmeninis kelias, kaip ir kryžius, kurį mes, vykdydami skirtą mums užduotį, turime nešti per visą savo gyvenimą. Maceinai labai imponavo šis rusų teologo Zenkovskio kryžiaus sujungimas su žmogaus asmenybe, kuris, jo nuomone, tik papildo kryžiaus kaip Dievo kenozės sampratą. Jis pats buvo įsitikinęs, kad „žmogus kaip asmuo vienybėje su Kristumi ne tik nepradingsta, ne tik nedildo savo originalumo, bet atvirkščiai, savo nepakartojamumą išvysto ligi aukščiausio laipsnio, kadangi neša savą kryžių, kurį tik jis vienas nešti tegali"47... Visas Maceinos gyvenimas patvirtina šį jo teiginį. Čia derėtų pabrėžti, kad visus išbandymus, kuriuos jam teko atlaikyti, ir patį savo gyvenimą Maceina priėmė kaip pašaukimą, kaip jam Dievo skirtą uždavinį, kaip savo kryžių. Šiame kontekste daug ką pasako jo ištarti žodžiai, kurie buvo ne kartą minėti, jog daugiausia jis yra nuveikęs sirgdamas. Jie patvirtina ne tik Maceinos gebėjimą pergalėti savo kentėjimus juos iškenčiant, bet ir jam būdingą ryžtą vykdyti jam skirtą uždavinį bei pašaukimą. Vargu ar kiekvienas mūsų gali tą patį pasakyti apie save. Juk dažniausiai sirgdami mes ir tik sergame... Maceinai šio gyvenimo kančia kaip Logos kenozės vykdymas tikrai tapo ne ardančiu, bet statančiu pradu... Būtent jį geriausiai nusako jo paties pasakyti žodžiai, jog vienybėje su Kristumi asmenybės nepakartojamumas auga ligi aukščiausio laipsnio... Juk iš tiesų Maceinos nepakartojamumas išsivystė tikrąja šio žodžio prasme vienybėje su Kristumi...

Čia reikėtų pasakyti, kad visai neatsitiktinai svarstydamas kentėjimų prasmę Maceina pasirėmė rusų teologų bei religinių filosofų mintimis. Rytietiškas Kristaus išgyvenimas bei mąstymas buvo jam „ne tik artimas, bet tiesiog savas"48. Be jokios abejonės, artima jam buvo ir senoji religinė rusų filosofija, kilusi iš kančios. Tad ir savo pirmosioms filosofinėms interpretacijoms jis neatsitiktinai pasirinko didžiųjų rusų mąstytojų kūrinius, prie kurių ne kartą grįždavo savo apmąstymuose ir kuriuos gausiai citavo. Matyt, šioji dvasinė erdvė jam išties buvo labai artima...

Taigi, savo gyvenime daug kentėjęs, Maceina išskirtinį dėmesį skyrė kančiai kaip nuolatinei žmogaus būsenai bei filosofijos kildintojai. Negalėjo neskirti, nes ir jis pats „buvo kančios tikrovė"49. Šiais žodžiais Maceina apibūdino šv. Pranciškų

Asyžietį. Tačiau, atrodo, kad jie puikiai tinka ir patį Maceiną apibūdinti, nes kaip ir šv. Pranciškų, jį visą gyvenimą sirguliavo: tai plaučiai, tai skrandis, tai kepenys, tai širdis... Ir jam, kaip ir šventajam, be šių grynai kūno skausmų, teko kentėti šaltį bei alkį, viršinių patogumų stoką, pavydą ir net persekiojimus, galop savo idealo nesupratimą ir nevykdymą50. Čia omeny turimi tik išorinio Maceinos ir šv. Pranciškaus gyvenimo gana įdomūs sutapimai, tačiau jie anaiptol nėra tapatinami... Maceina buvo kūrėjas, o šv. Pranciškus - atpirkėjas, atbaigęs savyje atpirkimo darbą. Tačiau derėtų pažymėti, kad būtent šv. Pranciškus, „kuriame Dievas spindėjo jau net žemiškojo buvimo metu"51, Maceinai buvo nelygstamas tikro krikščionio pavyzdys. Savo neturtu ir kentėjimais, savo paprastumu ir nusižeminimu šv. Pranciškus vykdė savo pašaukimą reikšti kenčiantįjį Kristų ir skelbti kryžiaus kelią krikščioniškajai egzistencijai, kuri bėga nuo kančios, bėgdama sykiu ir nuo žmogiškumo, nes būtent iš šio bėgimo ir iš protesto prieš ją, Maceinos nuomone, kyla didžiausias žmogaus nužmoginimas. Šv. Pranciškus niekada nebėgo nuo kančios, nekovojo su ja, jos neneigė, prieš ją neprotestavo. Jis jos netgi troško ir ieškojo, nes jis troško naujos būties, o kančia ir yra kelias į ją, į tikrąjį bei tobulą džiaugsmą. Šv. Pranciškus, atsistojęs prieš minią aukos pavidalu, „kaip elgeta, kaip paskutinysis, kaip kenčiantysis ir sužeistasis"52, rodė žmonijai nelengvą kelią, kuriuo tik vienu įvykdomas mūsų žmogiškumas, plačiąja prasme - humanizmas, o humanizmas ir sykiu žmogiškumas pastovus tik tada, kai jis yra perėjęs kryžiaus kelią53... „Išlikti žmogumi yra pats svarbiausias dalykas, - sakė Maceina. - Kur sunyksta žmogiškumas (išskirta mano - T. M.), ten nieko negelbės nė gražiausias tautiškumas... Žmogiškumas yra pati didžiausia vertybė..."54

Panašu, kad savo gyvenime Maceina sekė savo numylėto šventojo pavyzdžiu. Jis taip pat niekada nebėgo nuo kančios, priėmė ją kaip neišvengiamybę, kaip savo likimą ir sykiu kelią Dievop. Tačiau Maceinos pašaukimas buvo kitoks. Jis buvo pašauktas tapti kūrėju, filosofu... Tapti kūrėju pilnąja šio žodžio prasme nėra lengva; tai reiškia egzistenciniu savo elgesiu pergalėti siautėjantį pasaulyje blogį, o drauge ir kančią, kurios Maceinos gyvenime tikrai netrūko. „Man pačiam blogis įvairiu savo pavidalu (skurdas, nelaimė, pikta valia, mirtis) buvo artimas nuo pat ankstyvos jaunystės (mirus motinai, augau Prienuose pas tetą), tad ir mano galvojimas labiausiai apspręstas kančios: nei stebėtis, nei abejoti neturėjau kuo. Svarbiausia gi, kad nesistengiau teikti atsakymo į blogio esamybę pasaulyje. Todėl mane ir patraukė Jobo knyga, kurioje tokio atsakymo irgi nėra: blogis yra pergalimas, jį iškenčiant..."55 Tad kančia iš tikrųjų buvo Maceinos būsena, iš kurios, akivaizdu, kilo jo filosofija. Maceina pabrėžia, kad „filosofija kyla iš kančios ne problemos (išskirta mano - T. M.), bet būsenos prasme"56. Tačiau kančia kaip mano paties problema, nes aš nenoriu kentėti, čia irgi niekur neišnyksta. Ir jei ji yra neišvengiama, o taip ir yra, tai jai būtina suteikti prasmę. Įprasminti kančią, manyčiau, yra ganėtinai keblu. Tai, be abejo, nėra tik grynai teorinis klausimas, tai labai asmeninis klausimas, kurio sprendimas priklauso nuo mūsų pačių apsisprendimo. Ir nors Maceina teigia, kad filosofija kyla iš kančios būsenos, bet ne problemos prasme, tuo galima gal šiek tiek ir suabejoti. Tiesa, laisvas apsisprendimas lyg ir pašalina problemą, bet juk, pasak jo, kiekvienas apsisprendimas yra rizika... Vadinasi, kančios problema lyg ir išlieka. Nemanyčiau, kad Maceinai kančia galėjo virsti dar ir džiaugsmu, kaip šv. Pranciškaus gyvenime. Tai išties tik šventųjų privilegija...

Maceina įprasmino savo kentėjimus. Ir kas gali žinoti, gal po didelių kančių (juk buvo ir atokvėpių) jis kartais ir jausdavo džiaugsmą, suprasdamas, kad „kančia išvadavo jo dvasią iš klaidingo santykio su pasauliu"57 ir leido jam pamatyti, koks šis pasaulis yra ir kaip jis būna... „Viskas pasaulyje yra apdilę ir apirę. Dievas miręs arba pabėgęs. Mirtis neaiški. Meilė neišmokta."58 Matydamas pasaulį Maceina liūdėjo, ir šis liūdesys, virtęs „rūpestingu ilgesiu" bei „nerimu", laikui bėgant, vis gilėjo... Jo laiškuose, rašytuose 1980 m. ir vėliau, girdisi tiesiog tragiškos gaidos... „Kažkoks siaubas kybo ant žmonijos, ir visi vaikščioja suklusę, truputį susikuprinę... Tik tie ramūs, kurie iškeliavo keliais be kelrodžių, „ir niekas niekas nepaklydo"59.. "60Jis liūdėjo matydamas, kad žmonės apsisprendžia dažniausiai ne Dievo naudai, kad civilizacijos bei demokratijos laimėjimai žmonių negelbsti, o dažnai netgi žlugdo, kad „europinis žmogus yra pasidaręs apostatu"61... Ir jis ilgėjosi kito naujo gyvenimo...

Savo įžvalgomis, lygiai kaip ir savo asmeniniu būviu bei skaidria filosofija, Maceina, be abejo, pralenkė savo laiką. Jis visada buvo išmintingai kantrus ir pakantus - ne blogiui (o gal ir blogiui?) Greičiausiai taip ir buvo. Tačiau ne konkrečioms blogio apraiškoms, bet tik kaip nuorodai į transcendenciją, nes „blogis egzistuoja tik todėl, kad Dievas yra", nes „blogis yra tikrovė tik Dievo tikrovės šviesoje"62...

Visą savo gyvenimą bei filosofiją, kurie sutapo kaip atitinkama būsena, Maceina pagrindė Kristumi, t. y. susižmoginusiu Dievu. Ar jis sukūrė savo filosofinę sistemą? Maceina sakė: „Aš niekad nemėginau kurti sistemos. Pasitenkinau iškapstinėjęs vieną kitą klausimėlį"63. Galimas dalykas, kad jis ir nekėlė sau tikslo tai sukurti ir, be abejonės, taip ir buvo. Tačiau kartais atrodo, kad jis, pasinaudojęs Bažnyčios mokslu ir savo neeiliniu protu, vis dėlto norėjo sukurti savą ir tam tikra prasme netgi universalią filosofinę sistemą, kuri tiktų ir įtiktų visiems - ir tikintiesiems, ir nelaikantiems savęs tikinčiaisiais. Tačiau dar niekam nepavyko sukurti tokios sistemos, kuri tenkintų visus, kurie, ja pasinaudoję, rastų juos tenkinančius atsakymus į pateiktus klausimus... Kai jau nebekyla jokie klausimai, kai jau nelieka vietos abejonei bei nuostabai, kai išnyksta kančia, baigiasi žemiškasis gyvenimas... Tuomet prasideda kitoks, jau nežemiškas gyvenimas... Tačiau tai jau tikėjimo klausimas... Maceiną nuolat lydėjo ir abejonė, ir kančia, o tikėjimas jam buvo „baisi rizika", užtat ir klausinėti jis nenustojo ligi gyvenimo pabaigos. Ši nenutrūkstama klausimų virtinė, kuri lydėjo jį visą gyvenimą ir kurią jis savo atsakymais bandė nutraukti, leido išlikti Maceinai „gyvam" iki mūsų dienų. Atrodo, kad jis ir dabar vis klausinėja, neleisdamas mums nurimti...

„Iškapstinėjęs vieną kitą klausimėlį", kaip kukliai Maceina apibūdino savo filosofavimą, jis, be abejo, sukūrė savitą filosofiją - asmeninę, kruopščiai, ligi smulkmenų apgalvotą, nuoseklią, nuostabiai vieningą, prieinamą beveik kiekvienam mąstančiam žmogui... Jis sukūrė filosofiją, kurios centre stovi Kristus kaip mūsų visų Kūrėjas, kaip visa ko pagrindas ir grindėjas, kuriuo viskas laikosi ir laikysis per amžius. Priėjęs prie išvados, kad Dievas yra Būtis, Antanas Maceina užskleidė savo filosofijos puslapius...

„Prisimeldžiau, o Viešpatie! Dabar tyliu
Ir tylinčio manęs Tu pasitikt ateisi
Balutėm blizgančiu pavasario keliu."64

1 A. Maceinos laiškas (1981 m. sausio 26 d.) T. Maceinienei (S. Maceinos šeimos archyvas). Rusiškos frazės aurorius - Ivan Iljin.
 A. Maceinos laiškas (1978 m. gruodžio 4 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
 A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. - Raštai. - T. VI. - P. 110.
 A. Maceinos dienoraštis (užrašyta 1945 m. kovo 23 d.). (S. Maceinos šeimos archyvas).
 Ten pat.
 A. Maceina. Didysis inkvizitorius. - Raštai. -1990. - P. 152.
 A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. - Raštai. - T. VI. -1994. - P. 111.
8 Ten pat.
 J. Brazaitis. Raštai. - T. IV. - Chicago. -1983. - P. 366.
10  A. Maceina. Jobo drama. - Raštai. - T. III. - P. 426.
11  J. Brazaitis. Raštai. - T. IV. - P. 359.
12  Mažai kam žinoma, kad Maceina septynerius (gal daugiau?) metus materialiai rėmė vieną jam visai nepažįstamą daugiavaikę protestantišką vokiečių šeimą, gyvenančią Kėlio miestelyje prie Reino. Apie tai jis prisipažino dr. Vincui Šmulkščiui laiške, rašytame 1960 m. sausio 6 d. (laiško kopija saugoma S. Maceinos šeimos archyve).
13  A. Maceinos laiškas (1980 m. gegužės 13 d.) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
14  A. Maceinos laiškas (1981 m. sausio 26 d.) T. Maceinienei (S. Maceinos šeimos archyvas).
15  A. Maceinos laiškas (1979 m. Kūčios) dukrai D. Mickūnienei (Mickūnų šeimos archyvas).
16  A. Maceina. Jobo drama. - Raštai. - T. IV. - P. 430.
17  Plg. J. Girnius. Antanui Maceinai 70 metų. - Aidai. -1978. - Nr. 2. -P. 56.
18  A. Maceinos laiškas (1981 m. sausio 26 d.) T. Maceinienei (S. Maceinos šeimos archyvas).
19  J. Eretas. Valančiaus šviesa už marių. - Roma. -1980. - P. 190-191.
20  Ten pat.
21  A. Maceina. Jobo drama. - P. 426.
22  A. Maceina. Dievas ir laisvė. - Chicago. -1985. - P. 95.
23  Ten pat. - P. 94.
24 A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. - P. 94.
25  Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - P. 310.
26  A. Maceinos laiškas (1978 m. birželio 6 d.) sūnui S. Maceinai (S. Maceinos šeimos archyvas).
27 A. Maceina. Krikščionis pasaulyje. - P. 297-298.
28  A. Maceina. Altorius ar varstotas? - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius. - A. Maceinos archyvas. - F 181-37.
29  A. Maceina. Dievas ir laisvė. - Chicago. -1985. - P. 96.
30  Ten pat. - P. 98.
31  Ten pat.-P. 99.
32  Ten pat.-P. 101.
33  Ten pat. - P. 96.
34  Per filosofą prasiveržia dvasinis nerimas, (pokalbis su Antanu Maceina). - Pokalbių akiračiai. - Vilnius. -1991. - P. 222.
35  A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. - Raštai. - T. VI. - P. 115.
36  Plg. A. Maceina. Jobo drama. - Raštai. - T. III. - P. 443.
37  Plg. Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui. - Vilnius. -1997. - P. 88.
38  A. Maceina. Dievo Avinėlis. - Putnam. - 1966. - P. 116.
39  Ten pat.-P. 114.
40  Ten pat.-P. 118.
41  A. Maceina. Krikščionis pasaulyje. - P. 131.
42  A. Maceina. Dievo Avinėlis. - Putnam. - 1966. - P. 147.
43  Ten pat. - P. 149.
44  Ten pat. - P. 150.
45  Šiuo konkrečiu atveju Maceina rėmėsi rusų teologo V. Zenkovskio mintimis.
46  Ten pat. - P. 145.
47  Ten pat. - P 146.
48  A. Maceina. Dievo Avinėlis. - Pratartis. - P. xii.
49  A. Maceina. Saulės Giesmė. - P. 437.
50  Plg. Ten pat. - P. 437.
51  Ten pat. - P. 442.
52  Ten pat. - P. 443.
53  Ten pat. - P. 443.
54  A. Maceina: jei išveja pro duris, teateina pro kitas (A. Maceinos pokalbis su kun. Broniumi Liubinu). - Darbininkas. - Brooklyn. -1968. - Nr. 23; šie Maceinos žodžiai, manyčiau, geras atsakymas tiems, kurie mėgina kaltinti Maceiną fašizmu arba geriausiu atveju nacionalizmu.
55  Per filosofą prasiveržia dvasinis nerimas (pokalbis su Antanu Maceina). - Pokalbių akiračiai. - Vilnius. -1991. - P. 222.
56  A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. - P. 97.
57  A. Maceina. Saulės Giesmė. - P. 439.
58  A. Maceina. Apie poeto būtį ir kūrybą. - Kas yra kūryba. - Kaunas. -1992. - P. 167.
59  Čia Maceina cituoja eilutę iš savo eilėraščio „Paklydėlis". Tačiau jo eilėraščių rinkinyje Ir niekad ne namolei (1980) ši eilutė skamba kiek kitaip: „Čia niekas niekad nepaklydo".
60  A. Maceinos laiškas (1980 m. rugpjūčio 25 d.) dukrai D. Mickūnienei. (Mickūnų šeimos archyvas).
61  A. Maceina. Saulės Giesmė. - P. 434.
62  A. Maceina. Dievas ir laisvė. - P. 100-101.
63  Per filosofą prasiveržia dvasinis nerimas (pokalbis su Antanu Maceina). - Pokalbių akiračiai. - 1991. - P. 222.
64 A. Jasmantas (Maceina). Tyla. - Draugas. - 1987. - Nr. 188 (34).

Šis eilėraštis buvo parašytas 1983 m.


 

UŽBAIGOS ŽODIS

INTERPRETACIJOS TIESA

Interpretacijos tiesa yra ne kas kita,
kaip kūriniui suteikto vidurkio švytėjimas
kūrinio visumoje ir atskirose jo dalyse.1

Antanas Maceina

Užskleidusi savo nedidelės studijos paskutinį puslapį, vis niekaip negaliu atsikratyti minties, kiek gi tiesos slypi šioje manojoje filosofo Maceinos asmenybės interpretacijoje?.. Ar mano pačios kartais gal pernelyg jausmingas požiūris į Maceiną neužgožė šio kūrėjo tikrovės? Ir išvis - „ar interpretacija ir subjektyvizmas nėra tapatūs?"2...

Sekdama Maceina ir sutikdama su juo, kad žmogus kaip tampanti būtybė yra Dievo kūrinys, priminsiu, kad „interpretuoti reiškia aiškintis kūrinį savu būdu, aiškintis sau ir s a v a i p "3. Tai reiškia, kad, interpretuodami kūrinį, mes teikiame jam savo „vidurkį", kuris yra mūsų pažiūros, mintys, jausmai ir net nuotaikos. Džiaugiuosi, kad į šį „vidurkį" Maceina įjungė ir jausmus, ir nuotaikas. Kitaip, matyt, man būtų sunku atsikratyti minties, kad tai, ką parašiau, prasilenkė su interpretacijos tiesa, užgoždamas ją emocijomis. Dabar aš ramesnė, nes tai, ką parašiau apie Maceiną, pasiremdama jo gyvenimo faktais, jo laiškais ir svarbiausia - kūryba, yra tai, ką apie jį galvoju, kaip jį jaučiu, išgyvenu ir suprantu. Viliuosi, kad mano interpretacija yra pagrįsta, kad ji nėra „savavališka" ir savo teikiamu „vidurkiu" kūrinio nepaliečia, arba kuri, pasak Maceinos, „nepataiko į objektą, kurį norėtų interpretuoti"4. Savaime suprantama, kad jis kaip asmenybė yra ne vien tai, ką aš pasiekiau savo mintimis ir jausmais, kad jis kaip visuma toli gražu netapatus mano sumanymui. Tačiau aš niekada ir neturėjau pretenzijų atskleisti jo visumos. Ir net norėdama, negalėčiau to padaryti. To niekas nepajėgus padaryti, nors tokių užmojų gana dažnai pasitaiko... Parašiusi šią studiją, aš tarsi „užskleidžiau" ir sykiu „aprėžiau" Maceinos asmenybę, bet tik sau ir tik dabar. Mano interpretacija virto „aprėžtu pavidalu", kuriame, pasak Maceinos, kaip tik ir glūdi konkrečios interpretacijos tiesa. Džiugu, kad jo asmenybė visada gali būti interpretacijos objektu kitiems, kad ji savo atvirybėje gali turėti daugybę interpretacijų - „pagal laiko, tautos, visuomenės, asmens pobūdį"5, pagal teikiamą jai vis kitokį „vidurkį". Jo asmenybė ir man liko atvira, nes viliuosi, kad galėčiau suteikti jai dar ir kitokį „vidurkį"... Tačiau dabar, kai užbaigiau šią savo studiją, aš jau nieko negaliu joje pakeisti, o jei ir pabandyčiau, tai būtų visai kitas darbas.

Kiek man pavyko šį kartą prisiliesti prie Maceinos asmenybės, spręs skaitytojas. O man beliko tikėtis, kad mano pačios noras prasilaužti pro kasdienės jo būties lukštą ir paregėti Jį gilesnėje Jo paties tikrovėje nors iš dalies išsipildė6...

Tačiau yra vienas nepaneigiamas dalykas - rašiau šią studiją „mylinčia širdimi", nes filosofas Antanas Maceina „priklauso prie to nedaugelio, kurie mūsų tautai yra kur kas daugiau davę, negu patys iš jos gavę"7.
Tatjana Maceinienė 1999 m. spalio 15 d.

A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. - Raštai - T. VI. -1994. - P. 185.
 Ten pat. - P. 181.
 Ten pat. - P. 178.
 Ten pat. - P. 182.
 Ten pat. - P. 179.
 Toks buvo ir paties Maceinos noras - rašant apie poeto būtį, prasilaužti pro kasdienės jo būties lukštą. Žr. A . Maceina. Apie poeto būtį ir kūrybą. - Kas yra kūryba (Lietuvių egzodo rašytojai apie kūrybą). - 1992. - P. 164.
 A. Baltinis. Nepakartojamas ir nepakeičiamas. - Draugas (šeštadieninis priedas). - 1968 m. sausio 27 d.
 

TRUMPA BIBLIOGRAFIJA

Rašydama šią studiją, kaip jau minėjau pratarmėje, visų pirma rėmiausi Antano Maceinos kūriniais - jo veikalais, straipsniais, rašytais įvairiais gyvenimo metais, jo archyvu, kuris saugomas M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje ir kuriame sutelkta daug Maceinos straipsnių, paskaitų, užrašų ir net pamokslų, nemaža jo dalykinių bei kitų laiškų, rašytų draugams, dvasininkams, bendražygiams. Be jų, aš naudojausi ir mūsų šeimos asmeniniu archyvu, kuriame gausu Maceinos laiškų, rašytų ne tik šeimos nariams, bet ir Sauliaus Maceinos prašymu atsiųstų iš įvairiuose pasaulio kraštuose gyvenančių žmonių, kurie pažinojo Maceiną ir kartu su juo dirbo. Taip pat rėmiausi asmeniniais Maceinos dukros Danutės Mickūnienės bei jo sūnaus Augustino Maceinos archyvais. (Buvo remtasi apie 600 A. Maceinos laiškų).

Didelį dėmesį skyriau dienoraščiams - visų pirma paties Antano Maceinos, jo žmonos Julijos Maceinienės, jo svainės Antaninos Tverskaitės bei jo artimo bičiulio prof. Zenono Ivinskio, taip pat Maceinos artimųjų - brolio Juozo Maceinos ir sesers Marcelės Maceinaitės bei jį pažinojusių žmonių - p. J. ir A. Damušių, p. P. Ivinskienės ir kitų prisiminimams...

Be šios itin svarbios medžiagos, suteikusios pagrindą mano apmąstymams, aš atkreipiau dėmesį į tas publikacijas, kurios, mano manymu, yra vertingos rašant apie Antano Maceinos asmenybę. Tai visų pirma tų žmonių, kurie ne tik gerai pažinojo Maceiną, dirbo kartu su juo, bet ir buvo jam artimi - Juozo Ambrazevičiaus (Brazaičio), kun. Stasio Ylos, Juozo Girniaus, Jono Griniaus, Zenono Ivinskio bei kitų iškilių asmenybių vertinimai... Tai buvo man svarbūs šaltiniai ir juos skaitytojas ras išnašose...

Be to, susipažinau su daugybe knygų, kuriose minimas Maceinos vardas, bei straipsniais, parašytais žmonių, kurie domėjosi ir domisi jo asmenybe bei kūryba. Be svarbiausiųjų knygų ir straipsnių, išvardytų išnašose, rašydama šią studiją, naudojausi ir kita literatūra apie A. Maceiną, kurios sąrašą siūlau skaitytojui.

1. Č. Kavaliauskas. Tarp fizikos ir teologijos (rinktiniai straipsniai ir pokalbiai). - Vilnius. -Aidai. - 1998. - P. 65-69, 73, 77,108-109,183, 208,222, 242.

2. J. Eretas. Stasys Šalkauskis. - Brooklyn. -1960.

3. Tolyn į laiką-gilyn į gelmę... (Kun. S. Yla raštuose ir atsiminimuose). - Vilnius. - Aidai. -1997. - P. 9,49,299,301,304,322,341,342,347.

4. S. Yla. Ateitininkų vadovas. - Chicago. - 1983. - P. 192,193,196, 448,449,452,454.

5. Krikščionybė Lietuvoje. - Čikaga. - 1997.

6. J. Girnius. Pranas Dovydaitis. - Chicago. - 1975. - P. 176, 186, 188-189,221-222,697-698.

7. J. Kojelis. Iš nakties į rytą. - Kaunas. - 1996. - P. 74-76, 221-331, 431-435.

8. V. Kavolis. Žmogus istorijoje. - Vilnius. -1994. - P. 156-157,162-164 ir 1.1.

9. V. Kulbokas. Kritikos skerspiūvis - lietuvių literatūra svetur (1945-1967). - Chicago. - 1968. - P. 438.

10. B. Raila. Tamsiausia prieš aušrą. - Chicago. -1960. - P. 382-386.

11. B. Raila. Kuo alsavome. - Vilnius. -1994. - P. 325-339.

12. B. Genzelis. Lietuvos filosofijos istorijos bruožai. - Vilnius. -1997. -P. 244-250.

13. B. Deksnys. Lietuvių buržuazinės emigracijos teocentrinio humanizmo koncepcijos socialinis turinys - Katalikybė ir šiuolaikinė ideologinė kova (Straipsnių rinkinys. Sudarytojas B. Kuzmickas). - Vilnius. -1987. - P. 146-159.

14. B. Kuzmickas. Šiuolaikinė katalikiška filosofija. - Vilnius. -1976. -P. 189-191.

15. P. Visvydas. Minties ir žodžio sandora. - Draugas (kultūrinis priedas). - 1978. - Nr. 23 (4). - P. 4.

16. J. B. Laučka. Antanui Maceinai visada rūpėjo ateitininkija. -Draugas (priedas). -1989 m. sausio mėn. 14 d.

17. J. L. Navickas. Maceinos filosofijos samprata ir metodas. - Aidai. -1978. - Nr. 2. - P. 58-64.

18. K. Skrupskelis. Maceinos „Religijos filosofija". - Aidai. - 1978. -P. 65-70.

19. V. Natkevičius. Religinė ir filosofinė tematika Antano Jasmanto poezijoje. - Draugas. - 1983. - Nr. 80 (16)-81 (17).

20. S. Yla. Išskirtinas kūrybiniu našumu (Antano Maceinos 75 metų sukakčiai). - Draugas. - 1983. - Nr. 20 (4).

21. K. J. Čeginskas. Mirtis Antano Maceinos raštuose. - Ateitis. -1987 (numeris, skirtas A. Maceinai prisiminti). - P. 18-24.

22. R. Paulauskas. S. Šalkauskio ir A. Maceinos filosofinė pedagogika. -Vilnius. - „Žinijos" draugijos leidinys. -1990.

23. J. Jakštas. Istorizmas ir Maceina. - Aidai. -1983. - Nr. 5. - P. 284-293.

VARDŲ RODYKLĖ

Aistis Jonas (Aleksandravičius) (1904-1973) - lietuvių poetas ir publicistas, po karo gyveno JAV 56
Andriekus Leonardas Kazimieras (g. 1914) - kunigas pranciškonas, žurnalo
Aidai redaktorius, poetas 210
Aviža Jonas (1913-1983) - kunigas, prelatas, katalikų spaudos bendradarbis 100,235
Bagdanavičius Vytautas (g. 1908) - kunigas marijonas,
Lietuviškos knygos klubo vadovas, dienraščio Draugas moderatorius 149,257
Balčiūnas Vytautas (g. 1910)-kun. monsinjoras, kapelionas, knygų serijos „Krikščionis gyvenime" organizatorius 183
Baltinis Andrius (1909-1976) -kunigas, teologas, gyveno JAV 38, 71,73, 86,193,246,283,309
Banionytė-Maceinienė Katerina (1899-1962) - antroji Aleksandro Maceinos žmona. Palaidota Prienuose 19,25,148
Bauba Kazys (1908-1943) -pedagogas, redaktorius, rezistentas. Buvęs Šuthofo vokiečių konc-lageryje, ten ir žuvęs 60,85,86
Berdiajev Nikolaj (1874-1948) -rusų religinis filosofas, personalizmo atstovas 52
Bergson Henri (1859-1941) -prancūzų filosofas 261
Bistras Leonas (1890-1971) -politikas, krikščionių demokratų veikėjas. 1940 m. vasarą bolševikų suimtas ir išvežtas į Sibirą 84
Bizauskas Kazys (1893-1941) -diplomatas, Steigiamojo Seimo narys, švietimo ministras, Lietuvos atstovas prie Šv. Sosto Romoje 83,84
Bradūnas Kazys (g. 1917) - poetas, „Aidų" redaktorius 36, 95, 210, 259,271,272,274,275,279
Brazaitis-Ambrazevičius Juozas (1903-1974) - literatūrologas ir visuomenininkas, 1941 m. buvo Lietuvos Laikinosios vyriausybės švietimo ministras ir ėjo ministro pirmininko pareigas, karo ir pokario metais aktyviai dalyvavo VLIK'o veikloje 45,48,53,68,72, 73, 75, 79, 85, 96, 99,100,102,104, 124,130,132,134,143,154,161,177, 200, 204, 261, 282, 288, 310
Brazdžionis Bernardas (g. 1907) -poetas, kritikas, daugelio straipsnių autorius, pasirašydavęs Jono Brazaičio slapyvardžiu 102
Brizgys Vincentas (1903-1992) -vyskupas, buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius, Kauno arkivyskupo augziliaras. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1951 m. gyveno JAV 125,127,128,130,133,135,141
Bublienė Stasė (Užupytė) (g. 1909) - Antano Maceinos dukters Danutės Mickūnienės krikštamotė. Gyvena JAV 94,141,143,146,151, 175,243
Būčys Pranciškus Petras (1872-1951) - teologas, profesorius, Marijonų vienuolijos generolas, Rytų apeigų vyskupas 128,135
Bulgakov Sergej (1871-1944) - rusų religinis filosofas, teologas bei ekonomistas 52
Celiešius Petras (1906-1986) -prelatas, įvairių žurnalų bendradarbis, Vakarų Europos Lietuvių sielovados centro vedėjas 149
Dambrauskas Aleksandras -Adomas Jakštas (1860-1938) -prelatas, tautinio atgimimo veikėjas, mokslininkas, poetas bei kritikas, laikraščių steigėjas, redaktorius ir bendradarbis 58,154
Damušis Adolfas (g. 1908) -Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, inžinierius, visuomenininkas, 1941 m. Laikinosios vyriausybės pramonės ministras, vienas Birželio sukilimo organizatorių 14,104,124,132,136,310
Dielininkaitis Pranas (1902-1942) -sociologas, krikščionių demokratų veikėjas. Vokiečių okupacijos metais redagavo laikraštį
\ laisvę, buvo Lietuvos Laikinosios vyriausybės darbo ministras 16, 53, 65, 68,75,84
Dobužinskis Mstislavas (1875-1957) - tapytojas, teatro dailininkas, grafikas 55
Dostojevskij Fiodor (1821-1881) -rašytojas 52, 59, 60, 93, 94, 144, 156,171,174,213,259,289
Dovydaitis Pranas (1886-1942) -Kauno universiteto profesorius, filosofas, Nepriklausomybės Akto signataras, vienas ateitininkijos kūrėjų, žurnalų redaktorius 52,64, 259, 311
Eretas (Ehret) Juozas (1896-1984) - šveicaras, Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoris, Kauno universiteto profesorius, germanistas, literatas 39, 40, 49, 53, 65,68, 73, 77,82,92,137,138,149, 154,162,174,185,199,201,203,225, 291,310
Gaida-Gaidamavičius Pranas (g. 1914) - kunigas, visuomenininkas, žurnalistas, redaktorius, kelių knygų autorius 147,217
Grinienė Miliušytė Alina (1916-1998) - mokytoja, visuomeninkė 14,110,114,118,161
Grinius Jonas (1902-1980) - literatas, meno istorikas, kritikas, artimas Maceinos draugas 16,35, 47,49, 53,54,64, 65,67, 68, 71,78, 102,110,114,116,118,119,132,143, 161, 200, 206, 212, 236, 246
Grinius Juozas (1915-1994) -filosofas, kultūrininkas ir visuomenininkas -16,47-49,60,61,71, 73,128,136,153,165,189,258,281, 290,310,311
Guardini Romano (1885-1968) -kunigas, teologas, filosofas, artimas krikščioniškam egzistencializmui 67
Heilo Ernest (1828-1885) -prancūzų katalikų rašytojas, mąstytojas 94
Hofmann Friedel - viena iš dviejų vokiečių ūkininko Hofmanno dukrų. Hofmannų šeima karo metais (1944-1945) priglaudė Maceiną Bredersdorfo kaimelyje po to, kai jis paliko sugriautą Viurcburgą 143,151,171,187,197,207,208,210, 220,226,248
Yla Stasys (1908-1983) - kunigas, spaudos ir visuomenės veikėjas, daugiau kaip 20 studijų ir kelių maldaknygių autorius, krikščionių demokratų veikėjas. Knygos
Komunizmas Lietuvoje autorius. 1940 m. pasitraukė į Vokietiją, vienas Lietuvių Aktyvistų Fronto kūrėjų 53, 54,72,75-78,93,102,105,125,149, 161,162,216,243,251,258,259,261, 267,272, 282,310, 311
Iljin Ivan (1882-1954) - rusų religinis filosofas 52,286
Ivinskis Zenonas (1903-1971) -Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, istorikas, Baltų instituto narys, Bonos universiteto profesorius, parašęs daug straipsnių ir knygų istorijos klausimais. Vienas artimiausių Maceinos draugų 14, 16, 53, 65, 68, 73, 75,83-86,104, 110,114,118,121,124,132,153,162, 163,185,192,310
Jasmantaitė-Tverskienė Agnietė Liucija (1866-1949?) - Julijos Maceinienės motina. Namų šeimininkė. Po vyro mirties persikėlė gyventi pas dukrą Liuciją j Šėtą (Kėdainių raj.), ten ir palaidota 36, 69,239
Jaspers Kari (1883-1969) - vokiečių filosofas egzistencialistas 51,178,
266, 288
Joel Kari (1864-1934) - vokiečių filosofas neoidealistas 267
Juras Pranciškus (1891-1980) -prelatas, Lietuvių instituto pirmininkas, Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvo (ALKA) įkūrėjas 68, 72,78,80,92,117,122,125-127,130, 133, 134, 136-141, 143, 144, 149-152, 157-159, 161, 162, 165, 170, 172-174, 178, 179, 181-184, 186-188,191,192,194,201,205,223,243, 254,270-273,291,293,297
Kavolis Vytautas (1930-1998) -profesorius sociologas, vienas „Santaros - Šviesos" lyderių 56,311
Keliuotis Juozas (1902-1983) -redaktorius, žurnalistas, rašytojas, buvo ištremtas į Sibirą 53, 65, 68, 69,185
Kipp Johann (1884-1958) - vokiečių jėzuitas, 1923 m. atsiųstas į Lietuvą, išmoko lietuvių kalbą, dirbo ganytojo darbą. 1924 m. atidarė jėzuitų gimnaziją. 1940 m. repatriavo į Vokietiją 95
Kojelis Juozas (1916) - klasikinis filologas, antinacinės rezistencijos dalyvis. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, nuo 1949 m. gyveno JAV. Ateitininkų Sendraugių, Lietuvių Fronto bičiulių organizacijose ėjo įvairias pareigas 89,90,311
Kolupaila Steponas (1892-1964) -hidrologas, Kauno universiteto profesorius. 1944 m. vasarą pasitraukė į JAV 85
Krupavičius Mykolas (1885-1970)- prelatas, visuomenininkas, žemės ūkio ministras, vienas Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų 84,129,174
Kuraitis Pranas (1883-1964) -kunigas, filosofas, profesorius, dėstė Teologijos-Filosofijos fakultete ir kunigų seminarijoje, buvo ištremtas į Rusiją 16,52,55,78
Maceina Aleksandras (1879-1959)- Maceinos tėvas, gimęs Bagrėno kaime, Ašmintos valsčiuje (Prienų parapija) valstiečių šeimoje. Palaidotas Prienuose 18,19,21,22,24, 33,34
Maceina Augustinas (g. 1937) -vyresnysis Antano Maceinos sūnus. Muzikas. Pirmojo K. M. Čiurlionio pianistų konkurso laureatas. Gyvena Vilniuje 14,79,108, 183, 246, 310
Maceina Juozas (g. 1909) - Maceinos tikrasis brolis, buvęs statybininkas. Šiuo metu pensininkas, gyvena Prienuose kartu su savo seserimi Marcele Maceinaite tame pačiame name ant Nemuno kranto, kur Antanas Maceina praleido savo jaunystę 14, 19, 20, 22, 23, 25,33,46,55, 79, 222,310
Maceina Saulius (g. 1939) - antrasis Antano Maceinos sūnus. Gydytojas, gyvena ir dirba Vilniuje 15, 16,24,27,33,60,82,85,94,97,111, 113, 115-117, 120, 143, 146, 159, 161,169,170,178,183,196,202,206, 208,209,214,237,238,240,242,245, 256, 266, 271, 273, 277-281, 285-287,289,291,293,310
Maceinaite Gertrūda (1888?-1943) - Aleksandro Maceinos sesuo, siuvėja. Antano Maceinos globėja. Jos namuose, kur dabar gyvena Juozas Maceina ir Marcelė Maceinaite, Antanas Maceina gyveno po motinos mirties. Palaidota senose Prienų kapinėse 20,25,26, 33,34,46,206
Maceinaite Marcelė (g. 1916) -Maceinos tikroji sesuo. Daug metų dirbo Prienų vaistinėje, šiuo metu pensininkė. Gyvena Prienuose 14, 19, 25, 222, 310
Maceinaitė-Mickūnienė Marija Danutė (g. 1943) - Antano Maceinos dukra. Gydytoja. Gyvena Šarnelės kaime, Plungės rajone, dirba Žemaičių Kalvarijoje 14,20, 38,61,62,83,92,103,108,109,118, 156,160,182,183,185,186,190,193, 201,202,204,207,208,210,211,212, 213,214,215,216,218,219,225,226, 233,240,241,243,245,247,248,252, 262,289,305,310
Maceinienė-Tverskaitė Julija (1907-1971) - menotyrininkė, vertėja, pirmoji Antano Maceinos žmona. Palaidota Vilniuje, Rokantiškių kapinėse 14, 21, 36, 44, 55, 56,58, 60, 62,63, 69,84-87,91, 93, 95-97,105,107,108,111,141,148, 151,153,161,183,186,188,191,192, 220, 221, 235-240, 242-244, 247
Martišius Peliksas (1879-1955) -kunigas, pirmasis Prienų gimnazijos direktorius ir steigėjas. Mokykloje direktoriavo nuo 1918 m. iki 1944 m. Vėliau perkeltas klebonauti į Simną, ten ir mirė. Palaidotas Prienų kapinėse 24
Medžiukas Ignas (1909-?) -teisininkas. Dalyvavo tautinių ir katalikiškų organizacijų veikloje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1926 m. reiškėsi kaip žurnalistas, rašė kultūrinėmis ir politinėmis temomis 47
Mykolaitis-Putinas Vincas (1893-1967)-rašytojas 34-36,39,49,146,179
Mirandola Pico G. della (1463-1494) - italų mąstytojas, humanistas 277
Morkūnaitė-Maceinienė Jieva (18907-1918) - Maceinos motina, gimusi Užbalio kaime, Balbieriškio valsčiuje (Prienų parapija) valstiečių šeimoje. Mirė Klebiškyje (Marijampolės apskr.). Palaidota Prienuose 19
Natkevičius Vincas (1918-1999) -visuomenininkas, veiklus lietuvių pogrindžio dalyvis, buvęs Ateitininkų Federacijos sekretorius, reiškėsi spaudoje. Gyveno Vokietijoje 72,168,209,260,311
Naujokas Jonas (Naujokaitis J.) (1872-1948) -prelatas, nuo 1921 m. Gižų kunigų seminarijos rektorius 30
Padolskis Vincentas (1904-1960) -vyskupas, Katalikų Bažnyčios veikėjas 126,135
Pakštas Kazys (1893-1960) -Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, geografas, visuomenininkas, Ateitininkų Federacijos vadas 65,68,86,129
Pankauskas Jonas (1904-) -psichologas, dėstęs Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-Filosofijos fakultete, 1940 m. ištremtas į Sibirą 68,185
Pijus XI (Achile Ratti; 1857-1939) - popiežiumi tapo 1922 m. Prieš tai buvo Milano arkivyskupas, kardinolas; sudarė 18 konkordatų, paskelbė 30 enciklikų, organizavo Vatikano radijo stotį, įsteigė Popiežiaus Mokslų Akademiją, reformavo Katalikų akciją, 1926 m. paskelbė bulę
Lithuanorum gente, kuria buvo įkurta Lietuvos baž-ytinė provincija 133
Prapuolenis Leonas (g. 1913) -visuomenės ir pogrindžio veikėjas, aktyvus LAF'o dalyvis, vienas Birželio sukilimo vadovų, Dachau koncentracijos stovyklos kalinys, 1944 m. išvyko į Vakarus 96
Prunskis Juozas (g. 1907) kunigas, prelatas, žurnalistas, redaktorius, spaudos rėmėjas, parašė per 20 knygų 88,89,90,94,105,258,282, 311
Raila Bronys (g. 1909) - visuomenininkas, žurnalistas bei publicistas. Vienas pirmųjų Lietuvių aktyvistų fronto steigėjų ir pro-pogandos komisijos pirmininkas 88,90,94,311
Ražaitis Mykolas (1893-1959) -kunigas, dėstė Gižų ir Kauno kunigų seminarijose, reiškėsi visuomeninėje veikloje 29,30,134,284
Reinys Mečislovas (1884-1953) -arkivyskupas, filosofijos daktaras, vienas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos steigėjų, akademikas. 1947 m. suimtas sovietinės valdžios. Mirė Vladimiro kalėjime 52, 76
Rimšelis Viktoras (g. 1915) -kunigas marijonas, visuomenininkas. Kunigu įšventintas 1943 m. Bendradarbiavo
Drauge, Ateityje, Tėviškės Žiburiuose ir kt. leidiniuose. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos narys 116-118
Rubikas Augustinas (1915-1985) -kunigas, stovyklų kapelionas, žurnalų bendradarbis, rašęs teologijos klausimais 195
Saulaitis Antanas (g. 1939) - kunigas, Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provinciolas 31
Skrupskelienė Alina - publicisto Igno Skrupskelio žmona 57,58,240
Skrupskelis Ignas (1903-1942) -germanistas, dienraščio
XX amžius redakcijos kolektyvo narys, LKMA Centro valdybos narys, 1940 m. nuteistas ir ištremtas į Sibirą 65, 66,68,69,78,84,190,200,254,255, 311
Skvireckas Juozapas Jonas (1873-1959) - Kauno arkivyskupas metropolitas, VDU profesorius, mirė Austrijoje 64, 72, 78, 80,133,135
Solovjov Vladimir (1853-1900) -rusų religinis filosofas, poetas, publicistas ir kritikas 52, 94,154, 156,171,174, 200, 289
Staugaitis Justinas (1866-1943) -kunigas. Kaip krikščionių demokratų atstovas dalyvavo Steigiamajame seime, buvo Seimo pirmininkas. Nuo 1926 m. - Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros valdytojas. Daug rašė spaudoje 76
Sužiedėlis Simas (1903-1985) -istorikas, Kauno universiteto Teologijos-Filosofijos fakulteto profesorius, laikraščio
Darbininkas redaktorius, Ateitininkų federacijos vadas. Bendradarbiavo daugelyje žurnalų, suredagavo 6 Lietuvių enciklopedijos anglų kalba tomus 291
Šalkauskis Stasys (1886-1941)-16,45, 49,52-54,58,59,64,69,70,72,84,94, 105,106,129,154,196,203,264,310
Škirpa Kazys (1895-1979) - generalinio štabo pulkininkas, politikas, diplomatas, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF'o) steigėjas 88, 90,93,96,98-100
Teilhard de Chardin Pierre (1881-1955) - prancūzų filosofas, mokslininkas, teologas 194
Toth Tihamer (1889-1939) - kunigas, rašytojas, rašęs pedagogine religine tematika 40
Tulaba Ladas (g. 1912) - kunigas prelatas, buvęs Šv. Kazimiero kolegijos Romoje rektorius 14,30,31,38, 39,72,73,104,125,128,141,145,321
Tverskaite Antanina (1910-1945) -jaunesnioji Tverskių dukra. Mokėsi universitete, bet jo nebaigė. Rašė eilėraščius. Netekėjusi. Žuvo atsitiktinai Viurcburge, ten ir palaidota bendrame kape aukų, žuvusių po Viurcburgo bombardavimo 1945 m. 14,80,86,110,111, 113,115,119,239,287,310
Tverskaite Liucija (1899-?) -Tverskių dukra. Ištekėjo už smulkaus ūkininko Cicėno. Ūkinininka-vo Šėtoje, kur ir palaidota 69,239
Tverskaite Ona (1893-?) - vyresnioji Tverskių dukra. Labai jauna išvažiavo \ Lotynų Ameriką, vėliau apsigyveno Argentinoje, kur ištekėjo už lietuvių emigranto Paspirgėlio. Dirbo siuvėja 87,239
Tverskis Adomas (1866-1946?) -Julijos Maceinienės tėvas. Dirbo Kauno aukštesniosios mokyklos kurjeriu, 1945-1946 m. - Paštuvos bažnyčios zakristijonas. Palaidotas Paštuvoje 69,238,239
Tverskis Vincas (1897-?) - Tverskių sūnus. Po karo dirbo sargu. Gyveno ir mirė Kaune 239
Valiukėnas Antanas (1913-?) -žurnalistas, žurnalo
Akademikas steigėjas ir pirmasis redaktorius. 1940 m. pasitraukė į Vokietiją. LAF'o dalyvis. Škirpos sekretorius. 1945 m. Berlyne sovietinio saugumo suimtas dingo be žinios 89,321

Viršelio dail. Tomas Vyšniauskas ^

Leidykla „Aidai" (SL 1728) Universiteto g. 4, 2001 Vilnius. Užsakymo Nr.477 Spausdino AB „Vilspa" Viršuliškių skg. 80, 2065 Vilnius

Antanas Maceina buvo ir yra (o kurį laiką dar tikrai ir bus) reikšmingiausias lietuvių filosofas. Reikšmingiausias pirmiausia todėl, kad pirmasis tikrai filosofavo lietuviškai. Bet ką gi reiškia "filosofuoti lietuviškai"? Tardami gimtosios kalbos žodžius ne įrankius vartojame, o tarsi plikomis rankomis prisiliečiame prie to, kas filosofijai pirmiausia rūpi - prie pačios būties. Prisiliečiame taip, kad gauname pajusti pačios būties svorį, jos rupų paviršių, jos šilumą ir tvirtumą. Terminas - žodis-įrankis -visa tai užgožia ir iškreipia. Jį vartodami ilgainiui tampame nebejautrūs būčiai. Ir tik atsigręžę į gimtąją kalbą galime tikėtis vėl atgauti prarastą jautrumą.

Gimtoji kalba yra būdas, kuriuo kiekvienas žmogus gyvena savo gimtinėje - pasaulyje, kuriame jis gimė, kuriame jis tik ir gali tikrai gyventi ir tikrai mirti, pasaulyje, kuriame žmogus tikrai yra namie. O juk kaip tik toks ir buvo Antano Maceinos gyvenimas. Gyvenimas, kuris, nepaisant to, kad didesnė jo dalis prabėgo svetur, yra geriausia lietuviško filosofavimo pamoka.

Tomas Sodeika

.