Todėl 1930 metų rugsėjo 11 d.¹⁹, šį sykį „savo paties noru", jis paliko seminariją ir vėl grįžo į jam nemielą pasaulį. Tačiau reikia pabrėžti, kad ir šis grįžimas dar nebuvo jo galutinis apsisprendimas pasaulio atžvilgiu.

Tikriausiai reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Maceina nuolat gyveno kraštinėse situacijose: nuo pat vaikystės jį tarsi persekiojo mirtis ir kančia. Todėl jis negalėjo „pergyventi pasaulio kaip šviesoje skendinčios puošmenos", išgyveno jį kaip neteisingą ir žiaurų, kuris žmogų „kankina ir galop pražudo"²⁰. Tad grįžimas į pasaulį jam buvo išties sunkiai pakeliamas. Nenuostabu, kad mėgindamas suprasti žmogaus gyvenimo pasaulyje tragiką, jis ypatingą dėmesį skyrė Karlo Jasperso išmąstytoms kraštinėms situacijoms — kančiai, kovai, kaltei, mirčiai. Remdamasis savo asmeniniu patyrimu, Maceina permąstė kiekvieną iš šių situacijų, suprato jų neišvengiamumą ir pradėjo ieškoti išeities. Atrodo, jis atrado ją, kai galutinai (jei tai įmanoma) „laimėjo" Dievą... Keliais į Dievą jam tapo „visos kraštinės situacijos", nes „jos visos atskleidžia žmogui, iš vienos pusės, apsupančią nebūtį, iš kitos — jį laikančią Absoliutinę Būtį"²¹...

Sugrįžęs į pasaulį po nesėkmingų bandymų tęsti studijas seminarijoje, Maceina bandė pergalėti jį ištikusią kančią savo proto galia, todėl ir pradėjo, kaip atrodo, karštligiškai rašyti, tarsi rašydamas trokštų atsiriboti nuo jam nemielo pasaulio. Rašė jis daug. Tai patvirtina ir Juozas Girnius, kuris savo straipsnyje, skirtame Maceinos 70 metų jubiliejui, rašo: „A Maceinos kūrybingumą liudijąs produktyvumas yra tiesiog nuostabus. Iš pat pradžių juo pasižymėjo ir ligi šiolei juo stebina" (išskirta mano — T. M.). 1929 m. debiutavęs „Ateityje", 1930—31 mokslo metais jis šį žurnalą redaguoja ir kiekvienam numeriui pats po straipsnį rašo. 1931 metais (taigi vis dar studentas) pradeda bendradarbiauti ir kultūros žurnale židinyje ne tik recenzijomis, bet ir savarankišku straipsniu (apie tuomet aktualius modernius šokius, nors pats, rodos, išvis nemokėjo šokti). Stambią disertaciją parengia vos per dvejus metus! Net rašydamas disertaciją ir vėliau habilitacijos darbą, A. Maceina nepranyksta iš spaudos. O baigus studijas, jo straipsnių gausu visuose katalikų žurnaluose: židiny, Naujojoj Romuvoj, Lietuvos Mokykloje, kunigų Tiesos kelyje, fakulteto filosofijos žurnale Logose ir kitoje spaudoje, visų pirma XXamžiaus dienraštyje, kurio redaktorių kolektyvui priklausė. Dalis tų straipsnių parašyti rengiant atskiras knygas ar panaudojant jau parašytų knygų temas. Bet dauguma straipsnių yra atskiromis temomis — specialiai rašyti"²². Bet tai toli gražu ne viskas, ką darė ir padarė Maceina per tą trumpą laiką, kurį aprašė Girnius. Tad galima įsivaizduoti, kiek pastangų dėjo Maceina, norėdamas pergalėti savo nenorą apsigyventi šio pasaulio tikrovėje. „Kaip gyveni tarp tų šaltų mūrų, tarp to triukšmo ir ūžimo, imi manyti, kad iš tikro pasaulis nevertas „nė lašo aukos", Putino žodžiais tariant, bet kai išeini į Dievo pasaulį <...> ši mintis žymiai pasikeičia. Žmonių pasaulis yra per daug netobulas, kad juo vienu pasitenkintum"²³. Jis ir nenorėjo juo tenkintis. Kaip minėta, Maceina ne kartą bandė išspręsti savo ateitį nenukrypdamas nuo kadaise pasirinkto kelio: kai iškilo grėsmė būti išvarytam iš seminarijos, kreipėsi į jėzuitus prašydamas leisti jam tęsti mokslus pas juos, bet jam buvo atsakyta; vėliau grįžo į Gižų seminariją, tačiau ir šis bandymas pasiekti tikslą nebuvo sėkmingas. Jis vėl grįžo į universitetą. Bet ir tęsdamas studijas universitete, jis neatsisakė minties grįžti į pasirinktąjį kelią. 1931 metais, kai iki universiteto studijų baigimo jam liko kiek daugiau negu vieneri metai, Maceina vėl — jau antrą kartą — kreipėsi į jėzuitus, nes norėjo baigęs universitetą įstoti į ordiną ir gauti galimybę „galutinai pasiruošti kunigystei", nes jo noras tapti kunigu teologu, kaip minėta, neišblėso. Šį kartą jėzuitų viršininkas tėvas Kipas pritarė Maceinos planams²⁴. Jėzuitams buvo reikalingi tokie žmonės kaip Maceina — išsilavinę, protingi, darbštūs ir veiklūs... Taigi, atrodo, viskas klostėsi taip, kaip jis norėjo ir ko atkakliai siekė...

¹ A. Maceinos laiškas (1980 m. bal. 23 d.) sūnui Sauliui Maceinai // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
² A. Maceinos laiškas (1980 m. geg. I 3 d.) dukrai Danutei Marijai Mickū- nienei // Mickūnų šeimos archyvas.
³ J. Griniaus pokalbis su profesorium Antanu Maceina (jo 60-mečio proga) // Draugas, 1968, Nr. 53.
Eilėraštis „Oremus" buvo išspaudintas žurnale „židinys" (1927 m. spalio mėn., Nr. 10 (34), p. 194, pasirašytas inicialais A. M.; eilėraštis „Kalinys" išspaudintas žurnale „židinys" (1929 m. vasario mėn., Nr. 2 (50)—116), pasirašytas pseudonimu Lėvūnas.
^⁴Maceina A. Filosofijos keliu // Raštai, t. 6, p. 394.
⁵ A. Jasmanto (Maceinos) poezijos rinkinys „Gruodas" pasirodė spaudoje 1965 metais.
⁶ A. Maceinos pseudonimas Jasmantas kilo iš Maceinos žmonos Julijos Maceinienės giminių pavardės. Julijos Maceinienės motina, kilusi iš Žemaitijos, buvo Jasmantaitė.
⁷ Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. — Vilnius: Vaga, 1992, p. 213.
⁸ Valevičius A. An tanas Maceina tarp reliyijos ir filosofijos // LKMA suvažiavimo darbai, t. 14. - Vilnius, 1993, p. 45-55.
⁹ Žr. A. Gaidžio straipsnį žurnale „Problemos", 1971, Nr. 2.
¹⁰ Baltinis A. Antano Maceinos Įnašas į mūsų kultūrą // Aidai, 1 968, Nr. I.
¹¹ A. Maceinos laiškas (1977 m. rugsėjo 31 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
^¹²Maceina A. Dievas ir laisvė // Maceina A. Raštai, t. 7. — Vilnius: Mintis, 1994, p. 259.
¹³ Tulaba L. Nuo Dusios iki Tiberio, p. 99.
¹⁴ Maceina išvertė keturias šio autoriaus knygas: „Jaunimo kovos", „Jaunuolio lavinimasis", „Jaunuolio būdas", „Jaunuolio religija".
¹⁵ Teologijos-filosofijos fakultetas Kauno universitete buvo įsteigtas 1922 m. balandžio 12 d.
¹⁶ Eretas J. Stasys Šalkauskis. - Brooklyn, 1960, p. 169.
¹⁷ Plg.: Maceina A. Filosofijos keliu // Raštai, t. 6, p. 382.
¹⁸ Ten pat, p. 387.
¹⁹ Duomenys iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, f. 631, ap. 7, b. 5482.
²⁰ Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė // Rištai, t. 6, p. 107.
²¹ Maceina A.Jobo drama // Raštai, t. 3, p. 426.
²² Girnius J. Antanui Maceinai 70 metų // Aidai (numeris skirtas prof. A. Maceinos 70-mečiui), 1978, Nr. 2, p. 50.
²³ A. Maceinos laiškas (Luvenas, 1933 m. sausio 28 d.) Julijai Tverskaitei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
^²⁴Juozo Maceinos atsiminimai (rankraštis) // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.

Kelyje

„Kokie keisti žmogaus gyvenimo keliai ir kaip viskas darosi atvirkščia, negu esi ketinęs bei planavęs... "¹

1930 metų rudenį grįžęs į universitetą tęsti literatūros studijų, Maceina ne tik daug rašė, bet ir iš karto įsitraukė į ateitininkų veiklą, nes įsipareigojimai kunigystei reikalavo tam tikros veiklos, o visuomeniniai ateitininkų įsipareigojimai buvo jam artimi. Priminsime, kad ateitininkų sąjūdį, kuris laikui bėgant peraugo į galingą organizaciją su gana sudėtinga, visas gyvenimo sritis apimančia struktūra, pagimdė ne tik būtinybė priešintis svetimai įtakai, nes lietuvių tauta ilgus metus gyveno rusų priespaudoje ir „lenkinimo grėsmėje", bet ir rūpinimasis tautos ateitimi, jos dvasiniu atgimimu. Todėl įsitraukimas į ateitininkų veiklą buvo visai nuoseklus Maceinos žingsnis, nes būtent ateitininkų principai sutapo su jo paties principais ir nuostatomis — tarnauti Dievui ir Tėvynei siekiant viską atnaujinti Kristuje. Šie nuostabūs principai išliko ir dabar, bet, atrodo, tik kaip deklaracija: jais beveik niekas jau nesivadovauja, jie apmirė, nors ateitininkija atkurta ir mėgina juos atgaivinti... Tačiau laikai pasikeitė, ir dabar mes ieškome kitokių gyvenimo pavyzdžių; mes garbiname ne Dievą, bet „pinigą", ne tiesą, bet jos atspindį, mes morališkai pakrikę ir tenkina- mės savo ypatingais potraukiais prekybai bei komercijai ir panašiems dalykams, pamiršdami apie tai, kad visa tai yra tik priemonė, bet ne tikslas...². Tačiau tais Lietuvos nepriklausomybės metais ateitininkija buvo gyva ir plačia veikla bandė įgyvendinti savo tautos idealus bei siekius. O Maceina, aktyviai dalyvaudamas ateitininkų veikloje, ruošėsi kunigystei... „Šisai sąjūdis man visą gyvenimą buvo tarsi kokia šilta bei jauki buveinė. Jeigu man Krikščionybės dogmos nėra niekad kėlusios jokių abejonių, tai gal kaip tik todėl, kad ši ateitininkiška buveinė man buvo visai konkretus krikščionybės pavidalas, savas nuo pat jaunystės ir savas likęs lig pat senatvės dienų... Ateitininkija rodo Bažnyčią visu jos grožiu, jaukumu, patrauklumu, sykiu su jos randais ir net žaizdomis...", — rašė Maceina 1983 metais ateitininkuos vadui Juozui Laučkai (žr. „Draugas" 1983 06 25)... Taigi visai natūralu, kad grįžęs į pasaulį, jis rado „šiltą ir jaukią buveinę" būtent ateitininkijoje.

Ateitininkų principai ir reikalavimai buvo suformuluoti ateitininkų ideologo prof. Stasio Šalkauskio ir priimti 1927 metais reorganizacinėje Palangos konferencijoje. Šioje konlerencijoje buvo iškelti šeši pagrindiniai principai: katalikiškumas, tautiškumas, inteligentiškumas, veiklumas, šelmiškumas ir visuome-

Antanas Maceina (trečioje eilėje ketvirtas iš kairės) su studentais ateitininkais, 1931 m.

niškumas. Maceina priėmė visus (išskyrus, atrodo, tik vieną) ateitininkijos principus ir uoliai (bet ne aklai) juos vykdė. Savo gyvenimu jis įvykdė pagrindinius ateitininkijos reikalavimus, niekada nepažeisdamas nei jų esmės, nei prasmės. Tam tikra prasme jis buvo pavyzdingas ateitininkas, visą laiką einantis idealo link. Turbūt visai natūralu, kad ir šioje garbingoje organizacijoje būta visokių nesutarimų, skilimų, kovų ir jų padarinių — skriaudų. Juk visiems žinoma, kad tai, kas deklaruojama ir net priimama kaip veikimo gairės, toli gražu ne visada yra įvykdoma arba vykdoma ne visai taip, kaip buvo norėta, numatyta bei nustatyta. Tačiau tai jau atskiras klausimas, kurį aptarsime vėliau, kalbėdami apie Maceinos, kaip asmenybės, principus bei nuostatas, apie jo savitą visuomeniškumą, nes „jo veikimo plotmė", kaip teisingai pastebėjo Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), buvo išties „ypatinga — pro gyvenimo faktus besiveržiančias idėjas stebėti ir vertinti, tapti ne tiek organizaciniu veikėju, kiek dvasiniu vadu (išskirta mano - T. M.)"³... Galima būtų tik pridurti, kad tuo ankstyvuoju laikotarpiu, kai Maceina tik įsitraukė į ateitininkų veiklą, jis buvo tikras idealistas ateitininkijos atžvilgiu ir jau tada atitiko visus ateitininkijos reikalavimus — buvo tikras patriotas (juo ir liko iki savo gyvenimo pabaigos), tikras katalikas (juo iš esmės buvo visą jam skirtą nugyventi šioje žemėje laiką) ir tikras inteligentas (iki gyvos galvos).

Taigi, grįžęs į universitetą, Maceina įsitraukė į plačią visuomeninę veiklą, kuri, pabrėžiu dar kartą, nebuvo organizacinio pobūdžio. Nors ir būdamas „uždaroko" būdo, pasak brolio Juozo Maceinos, buvo atviras veiklai ir jautrus viskam, kas buvo susiję su veikimu pasaulyje „Dievo link". Jo buvo uždaras tik vidinis pasaulis, bet tai niekaip nebuvo susiję nei su pasyvumu, nei su abejingumu tam, kas vyko aplink jį plačiajame pasaulyje... Kaip minėta, dar mokydamasis Prienų gimnazijoje, Antanas gana aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: kartu su kitais leido mokyklinį sienlaikraštį, rengė pranešimus, padėjo silpnesniems mokiniams, o kai klierikaudamas parvažiuodavo atostogų į Prienus pas tetą Gertrūdą, „dalyvavo ir kalbėjo pavasarininkų susirinkimuose, kursuose ir šventėse"⁴. Taigi neabejodami galime teigti, kad visuomeniškumas Maceinai nuo pat ankstyvos jaunystės nebuvo svetimas, nors čia vėl derėtų priminti, kad jis nebuvo svetimas ta prasme, kurią šiam žodžiui teikė ateitininkai ir kurią jis pats intuityviai suprato dar būdamas visai jaunas — padėti kiekvienam, „kuris yra mano pagalbos reikalingas"⁵. Maceina jau tada jautė atsakomybę už kitus, buvo „draugiškas, paslaugus, pasiruošęs kitam padėti" — būtent taip jį apibūdino vienas jo Prienų gimnazijos bendramokslis Ignas Medžiukas. Tačiau Maceinai būdingas visuomeniškumas, jo suprantamas kaip plati veikla statant Dievo karalystę, negalėjo panaikinti nei jam nuo mažens būdingo uždarumo, nei juo labiau jo vienišumo, kuris, kaip teigė prokomunis- tiškai nusistatę žmonės, išnyksta bendroje kolektyvo veikloje. Būti pasaulyje nereiškia su juo susilieti. Būti tarp žmonių ir dirbti su jais nereiškia susilieti su jais arba juose ištirpti. Taip, savaime suprantama, dažnai atsitinka, bet šiuo konkrečiu atveju mes susidūrėme su krikščioniškąja Asmenybe, kuri gyveno „atstu" nuo pasaulio ir nesitaikė prie jo. Šiuo požiūriu Maceina ryškiai skyrėsi nuo kitų.

Taigi Maceina aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą turėdamas idealistinę nuostatą — pakeisti šį netobulą pasaulį pagal „amžinąjį Dievo planą". Ir pradėjo jį keisti savo kultūrine veikla. Grįžęs į universitetą, Maceina pirmiausia, kaip minėta, pradėjo daug rašyti, t. y. kalbėti žmonėms, kad „juos pagerintų, paragintų ir paguostų" (1 Kor 14, 3). Jo produktyvumas buvo stebėtinas. Jau 1929 metais jis debiutavo pagrindiniame ateitininkų leidinyje žurnale „Ateitis". Kaip liudija dr. Juozas Girnius, 1930—1931 mokslo metais Maceina šį žurnalą redaguoja ir „kiekvienam numeriui pats po straipsnį rašo"⁶. 1931 metais jis pradeda bendradarbiauti ir kitame kultūros žurnale „Židinyje", taip pat „Naujojoje Vaidilutėje", kituose leidiniuose. Visi šie leidiniai priklausė periodinei ateitininkų spaudai, ir visuose juose Maceina „kalbėjo". Kalbėjo išraiškingai, naujai, įtaigiai, „giliai įsiskverbdamas į gyvenamojo momento dvasią, nuostabiu ryškumu iškeldamas jos diagnozę"⁷ . Vadinasi, Maceina ne tik puikiai žinojo, kas vyksta šalyje, jos politiniame, socialiniame, kultūriniame, religiniame gyvenime, bet ir įvertinęs padėtį nurodydavo, ką, jo nuomone, reikia daryti bei kuria linkme eiti.

Tuo metu, kai Maceina pradėjo reikštis kaip asmenybė, „nepriklausoma Lietuva gavo menką, labai menką kultūrinį palikimą"⁸, t. y. buvo mažai mokyklų, įvairių specialistų, teatrų, galerijų, mokslo įstaigų, stigo kultūros srities darbuotojų. Taigi nesunku įsivaizduoti, kad bendras kultūrinis lygis Lietuvoje buvo ganėtinai žemas. O kadangi Maceina anksti suvokė kultūros reikšmę žmogaus gyvenime ir priskyrė jai „grindžiamąjį vaidmenį" paties žmogaus, jo gyvenimo bei viso pasaulio tobulėjimui, vykdant „amžinąjį Dievo planą", jis ir pradėjo rūpintis būtent kultūra, jos atėjimu ir įsitvirtinimu Lietuvoje. Jis kalbėjo žmonėms apie viską, kas jam atrodė svarbu ir jiems, ir kraštui... Ir jis tikėjo savo žodžio galia. Kitaip ir negalėjo būti — juk jis ruošėsi kunigystei... Kita vertus, gal tai ir galima pavadinti pernelyg dideliu pasitikėjimu savimi, savo asmenybės sureikšminimu ar dideliu noru pasiekti pripažinimą. Tačiau, jei taip ir buvo (nors nemanau), turbūt tai natūralu: jis buvo jaunas, veržlus, gabus, norėjo atkreipti į save dėmesį ir, kaip teigė prof. Brazaitis, atkreipė, nes sugebėdavo „klausytoją žavėti minties žybčiojimais, patraukti ir sudaryti judėjimą"⁹, reiškia — paveikti, įtikinti veikti kultūros labui. O kadangi „kultūros kūrimas neįmanomas be pasaulėžiūrinio prado", jį plėtoti jis bandė iškeldamas naujas idėjas savo gausiuose straipsniuose ikikarinės Lietuvos spaudoje. Tačiau jis nevengė ir tiesioginių visuomeninių pareigų. 1930—1931 metais Maceina pirmininkavo studentų ateitininkų meno draugijai „Šatrija", įkurtai 1926 metais. Draugijos šūkis „Menas grožiui, grožis gyvenimo tobulumui" atitiko Maceinos troškimus, jo idealistines nuostatas siekiant pasaulio tobulinimo bei tobulumo... Jo visuomeninė veikla ir visuomeninė raiška nė kiek nesumažino nenumaldomo troškimo žinoti ir pažinti. Atrodo, Maceinai tiesiog buvo būtina kuo daugiau žinoti ir kuo daugiau pažinti, nes užmojai buvo platūs. Atėjo laikas, kai literatūros studijos Maceinos jau nebetenkino: jam reikėjo ir kitų naujų žinių, ir kito mokytojo. Anot budistų, mokytojas ateina tada, kada jo reikia. Anksčiau Maceinai reikėjo tokio mokytojo kaip Vincas Mykolaitis-Putinas, ir jis atėjo, ir kaip mokytojas atliko savo vaidmenį. Dabar Maceinai buvo reikalingas kitas mokytojas, jis taip pat pasirodė, ir būtent tuo metu, kai atsirado būtinybė jį turėti. Tokiu Maceinos mokytoju tapo žymus ir visų gerbiamas pedagogas bei filosofas profesorius Stasys Šalkauskis. Jis labai greitai įžvelgė Maceinos filosofinius gabumus, o kai šis tapo jo studentu, teigė Juozas Eretas, „dažnai gyrė Maceinos gabumus"¹⁰. 1930 metais Šalkauskis, „išegzaminavęs" Maceinos „pomėgius ir sugebėjimus filosofiniam mąstymui", pasak Juozo Girniaus, „nukreipė jį į filosofijos studijas". Tačiau, kaip teigė pats Maceina, „jei filosofija man būtų buvusi svetima", niekas „nebūtų į ją manęs pakreipęs"¹¹. Ir tai gryna tiesa: filosofija ne tik nebuvo jam niekada svetima, bet, drįsčiau teigti, kad ji jam buvo žymiai artimesnė, negu jis ir pats tada galvojo. Priminsiu paties Maceinos žodžius — „filosofija prasideda klausimu". O nuolatinis klausinėjimas seniai jau buvo tapęs Maceinos būsena. Juk filosofuoti jis pradėjo nuo pat jaunystės. Seminarijoje jam teko ne tik studijuoti visą tomistinės filosofijos kursą, bet, kaip pats pripažino, dogminės teologijos paskaitose „reikėdavo nemaža filosofuoti", jau nekalbant apie tai, kad jis ir pats nemažai perskaitė (nes domėjosi) filosofinės ir teologinės literatūros, kurią jam ir kitiems klierikams buvo leidžiama skaityti ir kuri jiems buvo prieinama. Kitas dalykas, kad visokiausi apribojimai pažinimo srityje tuo metu jį šiek tiek atgrasė nuo scholastinės filosofijos, bet ne nuo filosofijos plačiąja šio žodžio prasme. Jis nenorėjo apsiriboti vien Tomo Akviniečio mokslu. Ir neapsiribojo, laikui bėgant, jo filosofijos žinios pasidarė tiesiog enciklopedinės: jis studijavo ne tik visiems žinomus ir visų pripažintus pasaulinio masto filosofus skaitydamas vokiškai, lotyniškai, graikiškai, ispaniškai, prancūziškai, o vėliau net ir rusiškai¹², bet ir mažiau žinomus, kurie jam atrodė įdomūs ir traukė dėmesį savo originaliomis, gal kitų ir nepastebėtomis ar neįvertintomis mintimis. Maceina visada sugebėdavo įsigilinti į studijuojamą dalyką, nuodugniai išanalizuoti jį dominantį veikalą. Keista, kad dėl jo enciklopedinių žinių kai kurie dabartiniai lietuvių filosofai kartais susierzina ir bando įtikinti skaitytoją, esą Maceinos filosofinė mintis rėmėsi „antrarūšiais" mąstytojais, o „pirmarūšiai", pavyzdžiui, Karlas Jaspersas, Martinas Heidegeris ir kiti nemažiau žinomi ir gerbiami mąstytojai „lemiamo ar nors kiek esmingesnio poveikio Maceinos filosofijai... tikrai nedarė"¹³. Tai, švelniai tariant, netiesa ir ši netiesa, deja, sąmoninga... Tačiau į įvairios rūšies išpuolius (iki šiol jų tikrai netrūksta) nekreipsime dėmesio, juo labiau, kad per visą savo gyvenimą (deja, ir po jo) Maceina ne kartą buvo ir įnirtingai puolamas, ir sąmoningai skriaudžiamas...

Studijuodamas universitete, Maceina turėjo galimybę susipažinti su įvairiais „filosofiniais autoriais", nors filosofinės studijos universitete tam tikra prasme buvo kryptingos. Kauno universitete buvo dėstoma neotomistinė filosofija, kurios pagrindas buvo Tomo Akviniečio doktrina kaip tobula amžinosios filosofijos išraiška — philosophia perennis. Jai atstovavo profesoriai Stasys Šalkauskis, Pranas Kuraitis, Mečislovas Reinys, Pranas Dovydaitis ir kiti. Taigi neotomizmas čia apėmė visas filosofines disciplinas, t. y. visą filosofijos struktūrą — metafiziką, gnoseologiją, logiką... Maceinai tai nebuvo įdomu. Prisimindamas šį laikotarpį, jis rašo: „Išskyrus filosofijos istoriją¹⁴ (Dovydaitis, Kuraitis), vargu ar universitete išmokau daugiau, negu buvau išmokęs seminarijoje. Daugiausia tik pakartojau lietuviškai tai, ką jau žinojau lotyniškai, nes nė viena universiteto dėstoma filosofinė disciplina (pvz., gamtos filosofija, teodicėja, etika) neprašoko seminarijos lygio"¹⁵. Tačiau būtent čia jis susidomėjo savo mokytojo Šalkauskio teorijomis ir darbais, jo kultūros filosofija. O kadangi Šalkauskis tuo metu buvo žymaus rusų mąstytojo Vladimiro Solovjovo pasekėjas, tai Maceina, Šalkauskio veikiamas, taip pat susidomėjo Solovjovo, o kartu ir kitų rusų filosofų — Nikolajaus Berdiajevo, Fiodoro Dostojevskio, Ivano Iljino, Sergijaus Bulgakovo (sąrašą būtų galima tęsti) — teorijomis. Maceinos susidomėjimas rusų filosofija ir literatūra bei gilinimasis į ją baigėsi tuo, kad jis, gyvendamas tremtyje, savo atnaujintą dėstymą universitete pradės būtent rusų filosofija, kuri, manyčiau, kažkiek veikė ir jo paties mąstymą...

Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete vyravo gera atmosfera, nes čia „studijavo beveik išimtinai ateitininkai"¹⁶ — Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis, Juozas Keliuotis ir daug kitų garbingų asmenybių. Čia išryškėjo ir teisinga bei prasminga dėstytojų tendencija — rengti savo pamainą. Taigi buvo galvojama apie Lietuvos ateitį. „Jautėme pareigą išauklėti naują mokslininkų kartą ir tam nesigailėta lėšų", — rašė profesorius Eretas¹⁷.

Profesorius Šalkauskis, atkreipęs dėmesį į Maceiną, taip pat galvojo apie savo pamainą filosofinės pedagogikos srityje, beje, apie tikrus Maceinos planus kaip ir visi kiti jis nieko nežinojo. Taigi Šalkauskis, kaip prisimena Maceina, 1931 metais nukreipė jį į teorinę pedagogiką ir kartu į filosofiją. „Pedagogika, Šalkauskio pažiūra, remiantis filosofija, o filosofija užsibaigianti pedagogika; naujųjų kartų ugdymas yra negalimas be filosofinio apsisprendimo, o filosofinis apsisprendimas liekąs nevaisingas be ugdomosios sistemos"¹⁸. Šalkauskis, sukūręs originalią kultūros filosofiją, išliko pedagogu. Beje, jis ir pats savo misiją apibūdino kaip „tautinį auklėjimą per filosofiją". Tad būtų galima daryti prielaidą, kad filosofija Šalkauskiui buvo viena pagrindinių priemonių tautiniam auklėjimui, kurį jis iškėlė kaip itin svarbų tikslą, maža to, kaip savo misiją, kuriai pasitelkdavo visą savo žinojimą. Savaime suprantama, kad jis buvo susirūpinęs, kas galėtų tęsti ir išplėsti jo filosofinės pedagogikos darbą. Savo misijos tęsėju jis pasirinko Maceiną, kurio gabumais, kaip ir „jo palinkimu saviškai interpretuoti pagrindines sąvokas"¹⁹, buvo sužavėtas. Tačiau šio Maceinos „palinkimo" Šalkauskis, matyt, pakankamai neįvertino, nes Maceina vis dėlto netapo savo mokytojo misijos tęsėju tikrąja to žodžio prasme. Nors jis visada pripažino ypatingą tautinio auklėjimo svarbą, tačiau Maceinai auklėjimas nebuvo įdomus, be to, kaip minėta, jis turėjo kitų planų... Jis niekada nebuvo toks pedagogas, koks buvo Stasys Šalkauskis, nors teko nemažai dėstyti, bet būti pedagogu ir būti dėstytoju ne tas pats... Tačiau tais Maceinos studijų universitete metais Šalkauskis jam buvo neginčijamas autoritetas. Ir tai visai natūralu, nes nesusižavėti Šalkauskiu buvo sunku, tai buvo neeilinė asmenybė: puikus pedagogas, filosofas, logikas, psichologas, o galiausiai tautos ideologas. „Jis buvo ideologinis grindėjas visų plačiųjų visuomeninių, kultūrinių krikščioniškųjų sąjūdžių"²⁰. Todėl nenuostabu, kad susitikimas ir artimas bendravimas su Šalkauskiu turėjo nemažą įtaką Maceinos pasaulėžiūrai. Pats Maceina pokalbyje su Jonu Griniumi, viešai apžvelgdamas savo nueitą kelią, pripažino Šalkauskio įtaką ir teigė, kad „jo poveikis buvo naudingas ne tik man subręsti, bet ir dabartiniams mano studentams²¹. Šalkauskis buvo mano mąstymo tikrasis formuotojas, prie kurio pripratau problemas lukštenti logiškai ir sistemiškai. <... > Be Šalkauskio šito nebūčiau pasiekęs"²². Taigi Šalkauskio įtaka Maceinai buvo gana stipri ir naudinga. Tačiau kitaip ir negalėjo būti, nes seminarijoje tarp profesūros tokių pedagogų kaip Šalkauskis nebuvo. Tokių asmenybių nedaug tebuvo ir Kauno universitete, nors būtent čia ir susirinko beveik visas Lietuvos šviesuomenės žiedas.

Fakulteto dekanas Pranas Kuraitis norėjo, kad Maceina, dar nebaigęs universiteto, vyktų studijuoti į užsienį, bet pats Maceina norėjo pirmiausia baigti studijas Kaune. Juk jis jau buvo susitaręs su jėzuitais... Be to, studijoms užsienyje jis neturėjo lėšų. Tačiau atsirado viliojanti galimybė jam gauti fakulteto stipendiją, skiriamą pažangiems studentams tęsti mokslus užsienio universitetuose. Norint pasinaudoti šia galimybe, reikėjo per vienerius metus baigti universitetą. Ar ši galimybė jį viliojo? Manyčiau, ne. Greičiausiai tada jį viliojo perspektyva kuo greičiau baigti universitetą ir, pasinaudojus jėzuitų palankumu, tapti kunigu... Deja, šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. „Mano gyvenimą valdo kažkokia priešingybė: netapti tuo, kuo norėjau, o tapti tuo, kuo nė negalvojau..."²³

Tai kodėl Maceina netapo tuo, kuo norėjo? Kodėl atsisakė ilgus metus puoselėtos svajonės tapti kunigu ir realios galimybės juo tapti? Kurgi slypėjo priežastis? Kas galėjo sutrukdyti pasiekti norimą tikslą?..
Atsakymas gana paprastas ir net banalus — meilė. Priminsiu, kad Maceina nuo pat vaikystės neturėjo draugų, o ypač artimų draugų. Anksti patyręs daug netekčių ir skausmo bei neradęs taip reikalingos paguodos iš artimųjų bei bendramokslių, jis užsidarė savyje ir ieškojo paguodos ne tarp žmonių, bet knygose ir Dievo namuose, kur jam buvo gera ir saugu. Tik Dievas, su kuriuo jis ir nusprendė susieti savo gyvenimą ir Jam tarnauti, buvo vienintelė paguoda ir viltis. Taigi gyvendamas pasaulyje, Maceina ir nemėgino ieškoti draugų, su kuriais galėtų pasidalyti savo mintimis bei svajonėmis. Jis netikėjo, kad tokių gali rasti. Gerokai vėliau, patyręs dar daugiau nuoskaudų ir skriaudų, savo vyresniajam sūnui Augustinui jis rašys: „Nepasitikėk žmonėmis, nelauk iš jų <... > užtarimo ar paramos"²⁴. Ši karti nuostata pradėjo formuotis dar vaikystėje...

Bet apie viską iš eilės.

Įvykiai klostėsi pernelyg greitai, įtampa buvo didžiulė... Visa tai vyko skurdaus kasdieninio gyvenimo fone. Priminsiu, kad Maceina, dar prieš stodamas į universitetą, prašė savo tėvo materialinės paramos tik vieneriems metams ir žadėjo neilgai būti jam našta. Savo pažadą jis bandė tesėti dirbamas ne tik redaktoriumi „Ateityje" (straipsnius jis rašė dažnai be jokio atlygio), bet ir var- gonaudamas Zitiečių koplyčioje: „Aš keldavausi penktą valandą Kaune, nes šeštą jau reikėjo groti Zitiečių koplyčioje mišioms: už tai gaudavau pietus zitiečių valgykloje"²⁵. Atrodo, kad 1930 metais būtent šioje valgykloje, jo brolio Juozo teigimu²⁶, jis ir susipažino su savo būsimąja žmona Julija Tverskaite, kurią ne kartą matė ir universiteto koridoriuose, ir ateitininkų sueigose. Julija Tverskaite studijavo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete vokiečių kalbą ir literatūrą, klausė filosofijos, meno istorijos paskaitų, Mstislavo Dobužinskio studijoje mokėsi tapybos, kaip ir Maceina dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija" veikloje. Ji buvo gabi, jautri ir, kaip teigė giminės, itin religinga mergina: baigusi studijas, ruošėsi stoti į vienuolyną, todėl beveik kasdien lankėsi pas zitietes — „pratinosi prie vienuoliškojo gyvenimo"²⁷. Pernelyg didelis jautrumas, būdingas ypač meniškoms sieloms, kurį gilino aistringas religingumas ir nesugebėjimas, kaip vėliau paaiškėjo, suderinti realią tikrovę su asmeniniu idealu, laikui bėgant skaudžiai atsiliepė Tverskaitės-Maceinienės gyvenime ir priartino jos sunkaus gyvenimo pabaigą...²⁸

Jie matėsi retai: kiekvienas buvo užimtas savo reikalais. Tačiau jis atkreipė dėmesį į jos pamaldumą, laikyseną... Reikia pabrėžti, kad Julija Tverskaite buvo pirmoji mergina, kuria jis susidomėjo, beje, kaip ir ji juo. Tačiau ji patraukė jo dėmesį ne iš karto ir ne savo grožiu (gražuole jos tikrai nepavadinsi), bet kitkuo, kas jam buvo daug svarbiau, negu išorinis grožis. Pasak liudininkų²⁹, Juliją iš kitų merginų išskyrė nenumaldomas noras siekti žinių, apsiskaitymas, darbštumas, kūrybiškumas, sąžiningumas, kuklumas, religingumas, idealo siekis... Žodžiu, visos tos dorybės, kurios buvo būdingos ir pačiam Antanui. Jis buvo sužavėtas, ypač po vienos paskaitos apie Kalėdų reikšmę katalikų gyvenime, kurią ji skaitė ateitininkų susirinkime Kalėdų išvakarėse ir kuri atitiko jo paties mintis... Manyčiau, jo dėmesys ir susižavėjimas ja pirmiausia buvo pagrįstas dvasiniu artumu. Be to, ši mergina tarsi įkūnijo visas žmogaus dorybes, kurias vertino Antanas. Atrodo, būtent bendri siekiai tarnauti Viešpačiui, vienodos pažiūros į kūrybą ir suartino šiuos du jaunus žmones. Jie pradėjo susitikinėti ir... kurti bendro gyvenimo planus, nes abu nusprendė pasilikti pasaulyje ir „padėti Dievui atbaigti kosmą". 1932 metais jie susižiedavo. Taip įvyko lemtingas posūkis Antano Maceinos gyvenime: apie ilgai svajotą kunigystę reikėjo pamiršti... Tačiau tarnauti Dievui galima ir pasaulyje, t. y. gerokai platesnėje erdvėje, negu tik toje, apie kurią jis svajojo norėdamas tapti kunigu. Maceina žinojo, kad tarnauti Dievui pasaulyje yra sunku: pasaulis gali sužlugdyti žmogų... Bet sunkumų jis nebijojo. Juk jis dabar buvo ne vienas: pirmą kartą gyvenime jis sutiko tikrą draugą, tiksliau — draugę, ir gyvenimas pasaulyje jam jau neatrodė nepakeliamas. Be to, jis seniai žinojo, kad Meilė yra Dievas. Todėl, matyt, ir galvojo, kad sutikta meilė — tai paties Dievo apsireiškimas. Susitikime su Julija Antanas įžvelgė Dievo valią, pajuto, kaip pats rašė, „Dievo apvaizdos pirštą", kuri suvedė juos „į vieną gyvenimą" tam, kad kartu gyventų „idealo gyvenimą"³⁰. 1933 metais jie susituokė. Priešintis Dievo valiai jis negalėjo, o ir nenorėjo: „mums nieko nebelieka, kaip tik prašyti Dievo palaimos: vis tiek mirčiai ar gyvenimui. Ir paskui smagiai sau dirbti. Mirsime — Dievuje, gyvensime — taip pat Dievu- je"³¹. Atrodo, tai ir buvo jo, kaip tikro krikščionio, sąmoningo įsipareigojimo pasauliui pradžia. Šis įsipareigojimas pasauliui reiškia, pasak Maceinos, kurti kultūrą, nes tik kurdamas „žmogus stengiasi taisyti tai, ką nuodėmė yra sugadinusi"³², ir padeda Dievui „atbaigti kosmą". Taigi jis galutinai suvokė savo pašaukimą — kurti kultūrą, „imtis kūrybinės veiklos visu rimtumu bei rūpestingumu"³³. Jis buvo tikras, kad atrado tikrąją savo padėjėją.

Čia reikėtų pabrėžti, kad Maceinos požiūris į moterį, kaip į žmoną ir motiną, buvo grynai idealistinis, tačiau sudėtingas ir nevienareikšmis. Jis moterį tikrai „aukštino", kaip yra teigęs Vytautas Kavolis, tačiau jai Maceina buvo reiklus. Manyčiau, kad net pernelyg reiklus: skyrė jai apibrėžtą, nors, jo požiūriu, ir labai garbingą vietą vyro gyvenime. Todėl tikriausiai Kavolis, sugretinęs Maceinos ir poeto Jono Aisčio požiūrius į moterį, yra teisus sakydamas, kad „nors Maceina moteris „aukština", o Aistis jas „žemina", abu autoritetingai žino, kas nėra moters sritis, abu paneigia moterims dvasinį veržlumą ir lygiateisio dalyvavimo kultūros kūryboje (net ir politikoje) galimybę"³⁴. Kavolis čia rėmėsi paties Maceinos mintimi: „Kultūrinė kūryba <...> yra daugiau vyro privilegija. Nors moteris šioje srityje sugeba padaryti ir gražių

dalykų, vis dėlto išviršinio pasaulio tvarkymas, objektyvinių kūrinių gaminimas nėra būdingas moteriai iš esmės"³⁵. Be abejonės, dėl šios Maceinos tezės galima ginčytis. Kai kam ypač mūsų laikais ji gali pasirodyti pernelyg konservatyvi, tačiau, kad ir ką kas besakytų, tiesos joje, manyčiau, tikrai yra... Taigi ši tema jau nuo pačios jaunystės buvo Maceinos ilgų apmąstymų objektas. Tačiau visada — ir tai reikėtų pabrėžti — kaip įsikūnijęs moters idealas prieš Maceiną stovėjo „Nazareto Mergaitė", Didžioji Padėjėja, Padėjėja tiek Kristui, tiek žmonijai... Maceina suprato moters vaidmenį vyro gyvenime būtent kaip padėjėjos. „Dievas sukūrė žmogui padėjėją, panašią į jį; sukūrė „moterį ir atvedė ją žmogui" (2, 22)^{36, 37} Toks ir buvo pagrindinis Maceinos požiūris į moterį, Įdomu tai, kad su moterimis jis visada buvo daug atviresnis negu su vyrais, matyt, todėl, kad būtent iš moters jis laukė supratimo ir paguodos, nors pats, būdamas visiškai atsidavęs kūrybai, toli gražu ne visada galėjo atsakyti tuo pačiu. Praėjus daugeliui metų, kai jiedu jau buvo likimo išskirti, Julija Maceinienė, lyg ir patvirtindama šią mintį, rašė Alinai Skrupskelienei: „Matai, yra žmonių, kurie šeimą labai myli, bet kūrybą gal dar labiau (išskirta mano — T. M. ). Jie kankinasi, ilgisi, liūdi be savųjų, bet nekūrę gal dar labiau graužtųsi... Manau, kad prie tokių žmonių tektų priskirti ir mūsąjį tėvelį"³⁸. Taip ir buvo, kūryba Maceinos gyvenime buvo jam svarbesnė už viską...

Maceinos apmąstymai apie moters vaidmenį vyro gyvenime, moterystės esmę ir prasmę gana greitai įgijo tam tikrą pavidalą — 1933 metais jis baigė savo pirmąjį stambų veikalą „Mysterium magnum", kuriam, kaip jau minėjau, taip ir nepavyko išvysti dienos šviesos, nors prel. Aleksandras Dambrauskas gavo šiai knygai aprobatą. Šį pirmąjį savo veikalą Maceina labai intensyviai rašė studijuodamas Luvene. Matyt, norėdamas pamaloninti savo sužadėtinę, o kartu lyg ir padrąsinti bei paruošti ją būsimajam gyvenimui drauge, jis rašė jai iš Luveno, kad „Mysterium magnum" yra jų abiejų pastangų vaisius: „Tai mudviejų mintys, mudviejų brandintos, ugdytos, nešiotos"³⁹. Panašios mintys išsakytos ir kituose tais pačiais metais rašytuose laiškuose. Ir visuose juose aiškiai jaučiama tvirta idealistinė Maceinos nuostata moters atžvilgiu šeimoje, šie laiškai yra lyg tam tikra paskata, kad netolimoje ateityje, jiems gyvenant kartu, minčių, idealų ir siekių bendrumas būtų išlaikytas ir ištobulintas pagal jo paties suvokimą...

Tačiau, nors neseniai buvusio seminaristo gyvenime ir atsirado moteris, pirmenybę jis teikė mokslams, kūrybai, visuomeninei veiklai... Ir net lankydamasis (o tai būdavo gana retai, dažniau-

Antanas Maceina, 1934 m.

siai per šventes) savo sužadėtinės namuose, kur visada buvo mielai sutinkamas, kiek pasėdėjęs, skubėdavo namo dirbti jo visada laukiančių neatidėliotinų darbų... 1930—1932 metai jam buvo iš tikrųjų ypač sunkūs. Kaip jau minėta, per vienerius metus jis turėjo baigti studijas universitete. Ir jis tai padarė. Maža to, Šalkauskio skatinamas Maceina, prieš išvykdamas į užsienį, dar spėjo įgyti licenciato laipsnį, kad išvengtų galimų, kaip manė Šalkauskis, sunkumų užsienyje. 1932 metų rugsėjo 22 dieną Maceina apgynė licenciato darbą „Kultūros ir religijos santykiai" ir, kaip visada, buvo įvertintas „labai gerai". Bet šis mokslinis laipsnis pasirodė nereikalingas, nes užsienio universitetuose (Luveno, Šveicarijos Fribūro, Strasbūro bei Briuselio) jo laisvam klausytojui (o Maceina vyko kaip laisvas klausytojas) nereikėjo... Be to, jis rimtai ir atsakingai ruošėsi jungtuvėms... Taigi ryškėjo jo, kaip besiskleidžiančios asmenybės, būdingiausi bruožai — atkaklumas ir net užsispyrimas siekiant užsibrėžto tikslo, nepaprastas darbštumas ir atsakomybės jausmas. Viename savo laiškų iš Luveno sužadėtinei Maceina rašė, kad dirba 11, o dažnai ir gerokai daugiau valandų per dieną... Vėliau jo nepaprastą darbštumą patvirtins ne tik jo paties pasakyti žodžiai, bet svarbiausia — jo padaryti darbai — 28 knygos bei daugybė straipsnių įvairiomis temomis lietuvių ir užsienio spaudoje.

Taigi 1932 metais Maceina baigė mokslą Vytauto Didžiojo universitete ir tais pačiais metais išvažiavo į Vakarų Europą tęsti studijų. Šalkauskio patartas (Šalkauskis buvo jo disertacijos vadovas) užsienyje Maceina iš esmės studijavo filosofinę pedagogiką, ten norėjo „pramokti" ir kalbų, kurias galiausiai ir išmoko. Kaip minėta, Maceina mokėjo lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, ispanų ir rusų kalbas. Būdamas Luvene, jis nemažai laiko skyrė ir

Antano Maceinos disertacijos įvertinimas

ir reikalauja „pagrindinės peržiūros". Taigi ryškėjo jo reiklumas sau, be to, jis lyg ir įgijo teisę būti reiklus kitų atžvilgiu... Vietoj „Mysterium magnum" Maceina Šv. Kazimiero draugijai⁴⁴ įteikė savo disertaciją „Tautinis auklėjimas", kurioje, kaip teigė Girnius, „ką St. Šalkauskis buvo tik schematiškai užbrėžęs kaip tautinio auklėjimo uždavinius, A. Maceina išplėtojo, išnagrinėdamas tautišką, patriotinį ir nacionalinį auklėjimą"⁴⁵. Nesunku pastebėti, kad 1932—1935 metai buvo labai produktyvūs Maceinos gyvenime, kupini tikėjimo džiugia ateitimi, kuriai reikėjo tinkamai pasiruošti ir kuriai jis ruošėsi tikrai negailėdamas savęs, atiduodamas visas savo jėgas būsimam darbui ir su juo susijusiems planams. Be to, jis turėjo mylimą ir mylinčią žmoną, su kuria 1934— 1935 m. kartu sėmėsi žinių Vakarų Europos universitetuose — Šveicarijoje, Prancūzijoje, Belgijoje... Grįžę iš užsienio, baigę visas savo studijas, jaunieji ruošėsi įsikurti Kaune nuolatiniam gyvenimui, kadangi Antanas nuo 1935 metų rudens turėjo pradėti dėstyti Kauno universitete. Atrodė, kad gyvenimas klostėsi kuo geriausiai, ir net pinigai, kurių jie neturėjo, jiems ne ypač rūpėjo, svarbiausia buvo tai, kad jie visam laikui yra kartu ir kad tas jų bendras, tik jų dviejų, gyvenimas ir bendras darbas greitai turi įgyti visai apčiuopiamą pavidalą. Tačiau, kad ir kaip tai atrodytų keista, Julija nepanoro skirtis su savo artimaisiais, „ji būtinai norėjo apsigyventi kartu su jos šeima (tėtuku, mamyte ir seserimi...)"⁴⁶.

Šis noras Antanui buvo netikėtas ir tam tikra prasme griaunantis jo puoselėtas svajones apie juodviejų gyvenimą kartu. Tačiau nusileido žmonai, nors ir buvo įsitikinęs, kad „jauna šeima kaip tik reikalinga dviejų vienatvės"⁴⁷. Tai, kad jis nenorėjo gyventi kartu su žmonos artimaisiais, jokiu būdu nereiškė, kad tarp jo ir žmonos tėvų bei jos sesers būtų buvę kokių nors nesklandumų ar kad jos tėvai jo atžvilgiu būtų nedraugiškai nusiteikę. Priešingai, Julijos šeimoje jau nuo pačios jų pažinties pradžios jis buvo ir pageidaujamas, ir mylimas. Ir Antanui Julijos šeima buvo priimtina. Tačiau jis buvo pagrįstai įsitikinęs, kad jauna, ką tik susikūrusi šeima turi gyventi atskirai. Vėliau jis labai gailėjosi, kad nusileido žmonos norui... Tačiau tada Vanagupėje, kur jiedu leido atostogas grįžę iš kelionių po užsienį, jis buvo nuolaidus. „Aš, Danute, nesu užsispyrusio būdo, — rašė jis prisimindamas tuos senus laikus savo dukrai 1978 m., — mano valia nėra niekad „įstatymas"; nusileisti man lengviau, negu pramušti kakta sieną". Ar šis jo nuolaidumas, apie kurį rašė dukrai, iš tikrųjų buvo jo nuolatinė savybė, būdinga visais gyvenimo atvejais? Manyčiau, kad ne, bet apie tai šiek tiek vėliau... Tačiau šiuo konkrečiu atveju jis tikrai buvo nuolaidus ir todėl visai netikėtai sau pačiam tapo didelės šeimos galva ir kartu prisiėmė ant savo pečių visus šios šeimos rūpesčius. Ir tai jam nebuvo lengva visokeriopa prasme... Penkių asmenų šeima (be tarnaitės), kurią turėjo išlaikyti tik vienas jaunas neetatinis privatdocentas, įsikūrė keturių kambarių bute (įsigytame už skolintus pinigus) Lelijų gatvėje Kaune. „Taigi įbridome į skolas ligi ausų ir iš jų neišbridome ligi pat karo, kai viskas sudužo..."⁴⁸^.

Nuo 1935 m. rudens Antanas Maceina pradėjo dėstyti Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Teologijos-filosofijos fakultete. Jam buvo pavesta dėstyti bendrąją mokslinio darbo metodiką ir kultūros filosofiją, kuria jis pradėjo domėtis veikiamas Stasio Šalkauskio. Kultūros filosofijos kursą jis papildė arba, paties žodžiais tariant, „išskleidė" įvairiais epizodiniais kursais (pvz., apie buržuaziją, prometėjizmą...). Maceinos dėstomi kursai labiausiai „telkėsi aplinkui pedagogiką"; be jau minėtos mokslinio darbo metodikos, jam teko skaityti paskaitas ir apie įvairiausias tuometines pedagogines sroves, o šiek tiek vėliau dėstyti pedagogikos istoriją, kurią prieš tai dėstė prof. Pranas Dovydaitis, ir, jo paties nuostabai, net „krikščioniškos doktrinos" kursą arkivyskupo Juozapo Skvirecko nurodymu. Išvardyti kursai, t. y. kultūros filosofija ir pedagogikos istorija, tapo jo pirmųjų paskelbtų studijų, kurios nebuvo susietos su akademiniais laipsniais, — „Kultūros filosofijos įvado" (1936 m.), „Pirminės kultūros pagrindų" („Logos", 1936— 1938 m.) ir pirmosios „Pedagogikos istorijos" dalies (1940 m.), pagrindu. Maceina, kalbėdamas su Jonu Griniumi apie savo gyvenimą, metus po universiteto baigimo priskyrė prie vienų iš vaisingiausių savo darbo metų. „Sunku būtų tarti, kad anais Lietuvos nepriklausomo gyvenimo metais būčiau tinginiavęs", — sakė jis. Tai, kad išties taip nebuvo, išraiškingai byloja darbai, kuriuos jis tais metais ir padarė, ir parašė. O jie buvo įvarių įvairiausi. Maceinos negalėjo tenkinti vien tik akademinis darbas. Jokiu būdu negalima pamiršti, kad jis buvo tikras ateitininkas ir tikras krikščionis, kuris, jo žodžiais tariant, buvo „užsiangažavęs pasauliui". Tačiau šis jo „užsiangažavimas" nepakeitė jo nusistatymo pasaulio atžvilgiu — pasaulio Maceina nuo pat vaikystės nemėgo.

Taigi jo, kaip krikščionio, įsipareigojimas pasauliui reiškė ne jo prisitaikymą prie šio pasaulio, bet, priešingai, jo „nesitaikymą prie pasaulio", kuriame siautėja blogis. Nesitaikymas prie pasaulio Maceinai reiškė nesitaikstymą su blogiu, o nesitaikstymas su blogiu yra nuolatinė „kova su blogio apraiškomis"⁴⁹ siekiant tobulumo visose lietuviškojo gyvenimo srityse. Taigi, užsibrėžęs tikslą, Maceina pradėjo veikti. Vos grižęs iš užsienio, jis įsitraukė į jaunųjų katalikų ateitininkų būrelį, kurio tikslas — statyti tobulesnę valstybę — atitiko jo tikslą. Tautininkų režimas šių jaunuolių netenkino, nes, jų manymu, tautininkai nebuvo pajėgūs spręsti daugelį šalyje kylančių problemų. Susirūpinę šalies ateitimi, jaunieji katalikai intelektualai nutarė pateikti savo atnaujintos tobulesnės valstybės kūrimo planą. Jie slapčia rinkdavosi kieno nors iš jų bute ir rengė būsimosios tobulesnės Lietuvos programą. Susirinkimuose, kurie vyko visą 1935—1936 metų žiemą, „buvo ieškoma valstybei naujų pagrindų"⁵⁰. Taigi jaunųjų katalikų intelektualų veiklą net galima pavadinti disidentine, nes buvo veikiama prieš suformuotą bei nustatytą valstybės tvarką, Tarp šių drąsuolių, nepabūgusių pakilti prieš tautininkų autoritarinį režimą, o jų buvo 16 (tai visiems žinomi Lietuvos inteligentai ir patriotai: Ignas Skrupskelis, Juozas Keliuotis, Kazys Pakštas, Pranas Dielininkai- tis, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis ir kt.), Maceina, kaip atrodo, buvo vienas aktyviausių, nors ir kitiems patriotinio entuziazmo nestigo... Tad ir pats Maceina, ir jo vienminčiai pateko „į tokią būklę, kurią tiksliausia vadinti opozicija"⁵¹. Ar tą jaunųjų katalikų būrelį galima priskirti prie politinių organizacijų, suteikti jam politinės partijos statusą? Vargu. Tačiau, jei kalbėsime apie opoziciją, tai jaunieji katalikai iš tikrųjų sudarė opoziciją toms blogybėms, kurios išryškėjo valdant tautininkams. Šį jaunųjų katalikų būrelį vargu ar galima priskirti prie politinės opozicijos, nes tikroji politinė opozicija visada siekia valdžios, o šie jaunieji intelektualai (bent dauguma iš jų) jos nesiekė. Jų grupės branduolį sudarė ne politikai, kurių tikslas — valdžia, o „kultūrininkai", tarp jų net nebuvo „nė vieno kunigo — tai išskirtinis atvejis Lietuvos politiniame gyvenime"⁵². Šiuo atveju opoziciją sudarė tikri idealistai, įsitikinę, kad išties įmanoma sukurti tokią tautinę valstybę, kurios „turinys... yra lietuviškoji kultūra", o tikslas — bendrasis gėris, galintis tapti norma visiems — ir tiems, kurie valdo, ir tiems, kurie valdomi...⁵³ Juk visai neatsitiktinai šios grupės rengiama deklaracija buvo pavadinta „Į organiškosios (išskirta mano — T. M.) valstybės kūrybą", t. y. tokios valstybės, kuri, reikia manyti, visiškai atitiktų idealiąją žmogaus prigimtį. Taip Maceina (kaip ir daugelis kitų šios grupės narių), niekada iš esmės nebūdamas politikas, įsitraukė į „politinę" veiklą. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad jis įsitraukė tik į idėjinį šios veiklos sritį. Man atrodo, kad gana dažnai šios skirtingos sritys — praktinė politinė ir grynai idėjinė (proto) — nepagrįstai yra sutapatinamos. Būtent todėl, irgi be jokio pagrindo, Maceinai dažnai priskiriamas aršaus politiko, kuriuo iš esmės jis niekada nebuvo, vaidmuo. Žinoma, asmenybę ir jos veiklą „interpretuoti galima skirtingai" (V Ališauskas), tačiau interpretacija neturėtų būti „savavališka" („prasilenkusi su objektu") ir tapti „išmone"⁵⁴... Deja, su Maceina taip dažnai atsitinka...

Taigi Maceina niekada nebuvo politikas tikrąja šio žodžio prasme. Jo „būklė", paties Maceinos vadinama „opozicija", į kurią jis pateko ir iš kurios taip ir niekada neišsivadavo, iš esmės skiriasi nuo visiems mums įprastos ir tiesmukiškai traktuojamos „opozicijos" sąvokos. Savo studijoje „Krikščionis pasaulyje" Maceina labai tiksliai apibūdina buvimo opozicijoje reikšmę. „Būti opozicijoje reiškia betgi susikirsti su įvairiomis pasaulio nuomonėmis bei jėgomis; tai turėti priešų ir su jais kovoti — „ne prieš kūną ir kraują", kaip šią kovą apibūdina šv. Povilas, „bet prieš kunigaikščius ir valdžias, prieš pasaulio tamsybių valdovus, prieš piktybės dvasias padangėse (Efez 6, 12), vadinasi, prieš visa, kas neigia Kristų kaip pasaulio Savininką, kas pasaulį laiko savos valdžios objektu. Kadangi ši tamsybės valdovų pastanga yra visuotinė — pasaulis, kaip sakėme, yra visuma, — tai ir krikščionio opozicija pasauliui savaime pasidaro visuotinė: nėra nė vienos srities, kurioje anos šv. Povilo minimos piktybės dvasios nesireikštų; tuo pačiu nėra nė vienos srities, kurią krikščionis galėtų priimti be niekur nieko. Visur jis turi budėti ir būti atstu (išskirta mano —T. M.), kad galėtų skirti dvasias. Sankirtis su pasauliu užtat apima visa, nes visa yra nuodėmės paliesta ir tykoma grėsmės nusigrįžti nuo Dievo. Todėl krikščionis, kaip R. Gvardinis jį vadina, yra 'ne paprasta būtybė, bet... kova'. Kova yra konkreti opozicinės būsenos išraiška"⁵⁵. Šie Maceinos žodžiai visiškai atskleidžia tos opozicijos, kurioje jis visada buvo, ir tos kovos, kurią jis kovojo visą savo gyvenimą, pobūdį pasaulio atžvilgiu. Tačiau vėlgi Maceinos minima kova turi ne visai tokią prasmę, kokią mes esame įpratę šiam žodžiui teikti. 1935 metais uždarame jaunųjų intelektualų būrelyje prasidėję jau minėtos deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą" svarstymai pastūmėjo Maceiną susidomėti socialine bei politine filosofija, nes, kaip jis yra sakęs, „siūlant Lietuvai gerą socialinę, kultūrinę ir politinę santvarką, pirmiausia pačiam reikėjo šiuos klausimus pastudijuoti ir apsvarstyti"⁵⁶, vadinasi, pagrįsti tam tikra ideologija. Deja, dabartiniais laikais šis žodis tapo vos ne keiksmažodžiu. Tai įvyko tikriausiai todėl, kad jo esmė kažkodėl gana ilgai buvo siejama tik su marksistine-leninine ideologija, lyg ji būtų vienintelė visame pasaulyje... Todėl, matyt, mums tapo atgrasi bet kokia ideologija kaip prievartos įrankis. Mes seniai pamiršome, kad būtent idėjų pasaulis yra dvasios pasaulis, o dvasios pasaulis yra laisvės pasaulis ir kito tokio būti negali. Jau esame pripratę savivalę klaidingai traktuoti kaip laisvę, nesuprasdami laisvės esmės... Mūsų laikais skaudžiai jaučiama idėjų, kurios būtų pajėgios užvaldyti ne tik protą, bet ir širdį, stoka... Tačiau Maceinos laikais ideologija dar nebuvo toks bauginantis žodis, kokiu tapo (tam tikros propagandos dėka) mūsų dabartiniam jaunimui ir vėlesnės kartos prisitaikėliams. Tais laikais šiam žodžiui buvo teikiama itin svarbi reikšmė, nes buvo tikima idėjų galia... Tačiau keliamų idėjų esmė bei prasmė visada priklauso nuo siekiamų tikslų ir šių tikslų įgyvendinimo būdų. Taigi, kaip jau minėta, jaunųjų katalikų intelektualų tikslai, siekiant savo kraštui ir jo gyventojams „gėrio", ugdyti lietuviškąją kultūrą, buvo kilnūs ir nesavanaudiški. Jiems teko, kaip rašė Maceina savo globėjui ir gerbėjui prelatui Pranciškui Jurui, pakelti visą kovą su tautininkais, išugdyti katalikiškas institucijas, katalikiškąją spaudą ir katalikišką socialinį gyvenimą (išskirta mano — T. M.). „Jiems taip pat teko mėginti formuluoti ir būsimosios lietuviškos demokratijos metmenis, kuriuos jie paskelbė 1936 metais „N. Romuvoje" (kovo mėn.)⁵⁷ ir kuriuos pasirašė devyniolika⁵⁸ jaunųjų kultūrininkų ir visuomenininkų"⁵⁹. Maceina ne kartą pabrėždavo, kad šių jaunų „kultūrininkų" (jie visi studijavo Vakaruose) veikla buvo būtent katalikiška, kad ji „judino katalikų kultūrinį- religinį gyvenimą", kuris anuo metu Lietuvoje buvo apmiręs. Tad norint sujudinti visuomenę ir atnaujinti šį gyvenimą, ir buvo rengiama deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą". Ruoštasi buvo ilgai ir kruopščiai. „Atsimenu, — pasakoja Zenonas Ivinskis, —

Antanas Maceina (antroje eilėje trečias iš kairės) ir žmona Julija (pirmoje eilėje antra iš kairės) su draugais Kaune, 1935 m.

iŠ.

Maceinos bute, priimant galutinį deklaracijos tekstą, ėjo ilgos diskusijos, koks yra skirtumas tarp „asmens" ir „individo". Susipainiojome. Maceina, kuris buvo vienas iš teksto redaktorių, pateikė aiškias aptartis"⁶⁰. Taigi kiekvienas deklaracijos žodis buvo apgalvotas bei apsvarstytas... Maceina aktyviai dalyvavo rengiant deklaraciją, iki kol buvo suteikta atitinkama išsakytoms joje idėjoms forma. Jis ne tik redagavo jos tekstą (deklaracija buvo redaguota tris kartus), bet ir kartu su dr. Ignu Skrupskeliu bei kitais jį kūrė. Profesorius Šalkauskis teigiamai atsiliepė apie jaunųjų kultūrininkų parengtą programą, nes jo, kaip veiklaus žmogaus ir aktyvaus naujų Tėvynės klestėjimo kelių ieškotojo, negalėjo tenkinti tuometinis Lietuvos kultūrinio bei visuomeninio gyvenimo sąstingis. Džiaugdamasis, kad atsirado žmonių, kuriems rūpi Lietuvos ateitis, jis rašė: „Mano giliu įsitikinimu (tiesa, tai yra mano asmeninė pažiūra), šita deklaracija visai atitinka visuomeninę katalikų pasaulėžiūrą ir yra priimtina katalikams kaip tik todėl, kad šita pasaulėžiūra nėra sustingusi konservatizme, stokstančiame gyvos minties ir intelektualinės kultūros, kad ji visada eina integralinės sintezės linkme, kurioje susiderina momento reikalai ir principų reikalavimai, ir kad jai yra svetimas bet kuris vienšališkumas, nes jinai, kaipo katalikiška, yra universali iš esmės. <...> Brangieji draugai romuviečiai, vadindamas Jus šitaip, noriu pabrėžti, kad mūsų takai yra suėję į vieną platų kelią. Man nėra reikalo įsijungti į Jūsų sąjūdį, nes aš esu jau buvęs jo ištakose. <... > Bet iki šiolei mano kelias buvo beveik vienišo kelias. Dabar man pasidarė drąsiau ir džiaugsmingiau, matant, kad aplinkui tai, kas man rūpėjo, yra susibūrę gražus ratelis daugiausia jaunų pajėgų, daug žadančių mūsų tautai ir valstybei. Aš tiesiu Jums ranką ir tariu: nuo šiol žygiuosime drauge į laimingesnę mūsų tautos ateitį"⁶¹. Manyčiau, kad tai yra labai prasmingi ir sąžiningi žodžiai, be jokios savanaudiškos potekstės, kuri, deja, beveik visuomet jaučiama šiuolaikinių reformatorių žodžiuose... Anų laikų reformatoriai buvo nesavanaudiški, neturtingi materialine prasme, tačiau turtingi idėjų ir veiklos šioms idėjoms įgyvendinti. Taigi išties liūdna, kad mūsų laikais tikriausiai nėra nei neturtingų politikų, nei turtingų idėjų...

Būtų pernelyg drąsu teigti, kad tuometiniai jaunieji reformatoriai susilaukė visuotinio pripažinimo ir kad jų idėjos visiems suteikė tiek pat džiaugsmo, kiek ir prof. Šalkauskiui. Būta ir nemažai kritikos (apie deklaraciją plačiai diskutuota spaudoje) ir... išgąsčio. Tačiau tai visai natūralu, nes jaunieji reformatoriai kėsinosi į tuometinį politinį režimą. Tarp jų buvo ir Antanas Maceina, stropiai, su jam, ypač tais laikais, būdingu entuziazmu (vėliau jo visuomeninis entuziazmas išblėso) bei idealizmu pradėjęs savo, kaip pasauliečio, misiją... Taigi, įsipareigojęs pasauliui, jis buvo nuostabiai nuoseklus.

Aš leidau sau kiek platėliau sustoti ties Maceinos tuometine visuomenine veikla, nes ji yra ganėtinai reikšminga nagrinėjant jo, kaip asmenybės, vystymąsi. Jo pasaulis buvo dvasios, idėjų pasaulis. Maceina buvo idėjų kildintojas ir jų skleidėjas. Kelti idėjas ir jas propaguoti buvo jo praktinė visuomeninė veikla. Reikia manyti, kad ši jo veikla buvo sėkminga, nes jis, kaip prisimena liudytojai, buvo vienas populiariausių Kauno universiteto dėstytojų. Jo paskaitos pritraukdavo studentų minias. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, vienas Maceinos paskaitų klausytojų, pasakodamas apie savo susitikimus su juo, sakė: „Jis buvo mūsų (studentų — T. M.) Dievas. Mūsų pasaulėžiūros formuotojas. Jo paskaitos buvo protų puota... Visada tolerantiškas, visada mandagus — viskas pas jį buvo aukštumoje"⁶². Panašių liudijimų yra ir daugiau. Girnius rašė, kad Maceina „buvo ypačiai savo klausytojus sužavįs ir patraukiąs dėstytojas. Pilnos auditorijos klausė A. Maceinos Lietuvoje"⁶³. Pilnos auditorijos klausė jo vėliau ir Vokietijoje, Freiburgo ir Miunsterio universitetuose; čia į jo paskaitas susirinkdavo per 300 įvairių fakultetų ir įvairių pasaulėžiūrų studentų. Maceina ir pats neneigė, kad studentai jį mėgo. Kurgi slypėjo jo, kaip dėstytojo, jėga bei patrauklumas? Girnius teigė, kad Maceiną „darė patrauklų dėstytojo sugebėjimas aktualiai klausimus kelti ir aiškiai spręsti, o ypačiai ta neišmokstama, jam savita emocinė šiluma, kuri gaubė jo paskaitas"⁶⁴. Pats Maceina studentų susidomėjimą jo paskaitomis bei jų susižavėjimą juo, kaip asmenybe, linkęs aiškinti savo „kitoniškumu". Pokalbyje su Jonu Griniumi jis yra pasakęs: „jie mane mėgsta, nes esąs kitoks negu vokiečių profesoriai". Man regis, kad taip sakydamas, jis pasikuklino. Esu tikra, kad jis buvo kitoks ir dirbdamas Lietuvoje, nes „kitoniškumas" yra skiriamoji kiekvienos asmenybės ypatybė, o „Antanas Maceina buvo viena ryškiausių asmenybių to meto Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojų tarpe", — teigė kunigas Andrius Baltinis⁶⁵.

Vincas Natkevičius tvirtino, kad Maceina buvo „neabejotinas autoritetas" studentams ateitininkams. Taip buvo ir Vokietijoje, Tiubingene, kur pokario metais buvo įsikūrusi pati didžiausia lietuviškoji pabėgėlių studentų kolonija (per 200 studentų), ir Lietuvoje, kur beveik visi Kauno universiteto studentai priklausė plačiai ateitininkų organizacijai, užsibrėžusiai ir siekusiai atnaujinti Lietuvą. Ir nors ateitininkijos ideologu bei vadu buvo pelnytai pripažintas neginčijamas autoritetas Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina savo energija, jaunumu, veiklumu bei „kitoniškumu" jau galėjo varžytis su savo mokytoju. Man regis, kad būtent Maceina buvo jaunųjų ateitininkų „gyvoji dvasia", nes savo asmeniniu gyvenimu, veiksmais ir poelgiais bei veikla jis nuosekliai siekė įgyvendinti visus ateitininkijos principus, savo elgesiu bei kalba jis uždegdavo, bet kartu ir... erzindavo, tačiau ne jaunimą, tarp kurio jis buvo labai populiarus, kaip teigė Juozas Brazaitis⁶⁶, bet senosios kartos atstovus. „Tuomet fariziejai nuėję susitarė sugauti Jį kalboje" (Lk 11, 12) ⁶⁷... Ir „sugavo"... Nes Maceina, ypač jaunystėje, matyt, tikrai buvo, kaip manė prelatas Pranciškus Juras, kiek „drastiškas žodyje". Kunigo Stasio Ylos manymu, Maceina, „liesdamas jautrias visuomenines problemas", neturėjo reikiamo „įgudimo", buvo pernelyg emocionalus, principingas, todėl kartais atrodė net kategoriškas. „Realybė reikalauja aštriuosius principų kampus nušvelninti, o Maceina nebuvo linkęs to daryti"⁶⁸. Stasys Yla pastebi, kad Maceina mėgo ieškoti teisybės. Jei kuo įsitikindavo, sunkiai buvo perkalbamas. Buvo gana jautrus, jei kas užkliudydavo jo pažiūras. Tačiau daugiau jaudinosi dėl viešojo gyvenimo žaizdų bei kreivių. Tada būdavo linkęs eiti į kovą⁶⁹. Prelatas Tulaba, su kuriuo Maceinos santykiai visados buvo ganėtinai aštrūs, prisimindamas senus seminarijos laikus ir sykiu seminaristą Maceiną, apibūdino jj kaip žmogų, kuriam jau ir ankstyvoje jaunystėje „trūko nuolankumo", tačiau jis esą „suvokdavo per daug pasakęs, padaręs netikslų teigimą, bet nerasdavo savyje valios prisipažinti suklydęs"⁷⁰. Tulabos nuomonė, manyčiau, dėl tam tikrų priežasčių bei turint omenyje jų gana aštrius santykius kiek tendencinga ir išties stokoja „nuolankumo"... Todėl derėtų pasakyti ir netgi pabrėžti, kad daugelis gerokai artimesnių Maceinai ir gerai jj pažinojusių žmonių (Ivinskis, Brazaitis, Girnius, Grinius, Baltinis, Eretas ir kt.) prisimena Maceiną būtent kaip nuolankų, jautrų, atvirą, nuoširdų, draugišką bei gerbiantį kitų nuomonę žmogų, tačiau tiesų ir principingą. Girnius, apibūdindamas Maceiną, rašė: „Kas būtų Maceiną įsivaizdavęs rūsčiu, užsispyrusiu ar net arogantišku kovotoju, tas turėtų nustebti, su juo gyvai susipažinęs. Tiesa, svetimas jam toks nuolankumas, kurio vardan lenktųsi prieš tuščiavidurius autoritetus, atsisakydamas savigarbos. Tai, ką jis regi kaip tiesą, gina nenuolaidžiai (išskirta mano — T. M.): tiesa nepripažįsta nuolaidų. <... > Tačiau ne jam savyje puoselėti kartėlį ar piktai kerštauti. <...> Kupinas žmogui šilumos ir nuoširdžios pagarbos, jis bičiuliškai sutinka ir pirmąkart jį atsilankantį asmenį"⁷¹. Ereto nuomone, Maceina, nors ir silpnos sveikatos, bet buvo atkaklus savo pažiūromis ir visada tvirtai laikėsi savo pozicijų⁷². Pritarčiau šių iškilių žmonių nuomonėms, o ypač Juozui Girniui, teigusiam, jog gyvenime Maceina buvo toks, koks jis buvo ir yra savo raštuose, nors taip būna toli gražu ne visada. Tačiau šiuo atveju, manyčiau, taip ir buvo. Be to, ir Maceinos elgesys, kurio pobūdį nesunku suprasti analizuojant visą jo veiklą, paremtą ateitininkijos principais, padeda atskleisti šią asmenybę... Reikėtų pabrėžti, kad kiekvienas teigimas siekiant įtikinti kitus reikalauja svaraus pagrindimo bei geranoriškumo, kitaip vargu ar jis ras pritarimą, o kategoriškumas išsakant savo nuomonę visada verčia suabejoti pateikto teiginio nešališkumu...

Kaip minėta, Maceinos elgesys ir veikla galėjo sukelti (ir sukėlė) tam tikrų visuomenės sluoksnių nepritarimą, susierzinimą, net priešišką nusiteikimą. Ir tai visai suprantama, nes „kitoniškumas" visada sukelia neigiamą žmonių reakciją. Tiesa, ne jis vienas skyrėsi nuo kitų, tokia buvo visa jų grupė, vadinama „1936 metų generacijos atstovais", kuri ypač aktyviai rūpinosi Lietuvos ateitimi. Tačiau Maceina savo nepaprastu talentu, kūrybiškumu, darbštumu, atkaklumu bei produktyvumu išsiskyrė ir iš šių asmenybių. Vargu ar lengva būtų atrasti tuometinėje Lietuvoje (o ir dabartinėje) į jį panašų žmogų, kuris per tokį palyginti trumpą laiką — nuo 1935 m. rudens iki 1940 m. pavasario — sugebėjo tiek parašyti bei padaryti savo Tėvynės labui. Per penkerius savo dėstymo universitete metus Maceina sugebėjo išleisti penkias knygas: „Kultūros filosofijos įvadas" (1936 m., 225 p.), „Pirminės kultūros pagrindai" (1936 m. ir 1938 m., 145 p.), „Socialinis teisingumas" (1937 m., 248 p.), „Buržuazijos žlugimas" (1940m., 206p.), „Pedagogikos istorija", 1 tomas (1940 m., 392 p.), o parašė dar daugiau — devynias. 1939 m. „židinyje" (Nr. 4—11) buvo išspausdinta Maceinos studija „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra" (109 p.). į kurią (beje, kaip ir į „Kultūros filosofijos įvadą") reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį, nes lietuviškosios kultūros vystymas bei kūrimas tapo didžiuoju Maceinos rūpesčiu.

O kiek per šį neilgą laiką jis parašė straipsnių, recenzijų, eilėraščių... Maceinos straipsniai buvo spausdinami visuose katalikiškuose žurnaluose — „Židinyje", „Naujojoje Romuvoje", „Lietuvos Mokykloje", „Tiesos Kelyje", filosofijos žurnale „Logos", dienraštyje „XX Amžius", kuris buvo įsteigtas 1936 m. vietoj katalikų dienraščio „Rytas". Tarp steigėjų — jaunųjų katalikų veikėjų (Ambrazevičiaus, Ylos, Dielininkaičio, Ivinskio bei kt.) — buvo ir Maceina. Dalyvavimas redakcijos veikloje, kuris tęsėsi nuo 1936 iki 1940 metų vedė jį, kaip rašė pats Maceina, jau „tiesiog į kasdieną ir net į žurnalistiką"⁷³. Atrodo, kad „kasdiena" jam — tai visi gyvybiškai svarbūs Lietuvai uždaviniai, kuriuos, norint pakeisti valstybės ir žmonių gyvenimą, padaryti jį tobulesnį, reikėjo nedelsiant spręsti. Tais metais Maceina gyveno viešą bebaimį gyvenimą. Jo dažni pasirodymai spaudoje, aktyvus dalyvavimas konferencijose, dalykiškuose susirinkimuose, pagaliau jo dėstytojavimas — visa tai buvo nukreipta į vieną tikslą — „apaštalauti gyvąja dvasia: vietoj žodžio pastatyti darbą ir vietoje raidės — dvasią"⁷⁴, pakeisti sustingusį žmonių ir valstybės gyvenimą, kelti Lietuvos kultūrą, įžiebti kūrybiškumą ir per kultūrą bei religiją išvesti Lietuvos žmones į tiesų gyvenimą.

Deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą" teiginys, jog „valstybės turinys yra lietuviškoji kultūra", buvo vienas pagrindinių principų siekiant pertvarkyti valstybės gyvenimą. Tvirtas įsitikinimas, kad „valstybės kūrimas niekados neturi baigtis", kad „kiekvienas sustingimas neša valstybei mirtį"⁷⁵, paskatino Maceiną dar 1935 metais įsigilinti ne tik į socialinę filosofiją, bet ir į šalies socialinio teisingumo problemas, nes „be teisingumo valstybė, kaip jau šv. Augustinas yra aštriai pasakęs, tampa „plėšikų gauja"⁷⁶...

Tikriausiai nesunku įsivaizduoti Maceinos darbotvarkę — jis dirbo beveik ištisą parą: rašė knygas, straipsnius, skaitė paskaitas, knygas, rengė pranešimus, dalyvavo konferencijose... Savo pažiūras visada dėstė aiškiai, argumentuotai ir principingai... Ir štai viena iš konferencijų staiga tapo jam tam tikra prasme lemtinga, nes joje jis išsakė viską, ką galvojo apie socialinį katalikų teisingumą. Būtent toje konferencijoje fariziejai sugavo jį kalboje ⁷⁷... Tai įvyko 1936 metų rudenį Kaune, Katalikų veikimo centro⁷⁸konferencijoje, kurioje, pasak Stasio Ylos, dalyvavo katalikų elitas, gausūs studentų būriai, daugybė kunigų, o už garbės stalo susėdo visi Lietuvos vyskupai⁷⁹. Savo paskaitoje Maceina, pasak jo paties, kalbėjo apie katalikų įnašą į kapitalizmą ir kėlė mintį, esą socialinį klausimą reikia spręsti ryžtingai bei našiai, kol ne per vėlu. Siūloma bažnytinių turtų reforma buvo akivaizdus tokio ryžtingumo ženklas⁸⁰. Savaime aišku, kad viešas reikalavimas išdalyti „altoriaus auksą" (o tiksliau — „bažnytinę žemę") vargšams negalėjo sulaukti Bažnyčios hierarchų pritarimo. Maceinos siūlomos reformos, ypač žemių reforma bei bažnytinių turtų išdalijimas, sukėlė aistringas diskusijas, kuriose dalyvavo ir daug garbingų svečių, pavyzdžiui, vyskupai Justinas Staugaitis ir Mečislovas Reinys bei kiti hierarchai. Tačiau diskusijos, nors tęsėsi gana ilgai, baigėsi ir jokios naudos neatnešė — viskas liko, kaip ir buvę: socialinis katalikų teisingumas nenugalėjo. Maceinos balsas nuskambėjo „tuščiose dykumose", o pats pranešėjas ilgam užsitraukė katalikų hierarchų rūstybę bei nemalonę. Kai kurie katalikų laikraščiai, ypač „Darbininkas" ir Amerikos kunigų vienybės organas „Forum" 1937 m. (Nr. 15—17) straipsnyje „Dėl dr. A. Maceinos paskaitos" išvadino Maceiną „judu", „masonu", vėliau jis ne kartą buvo vadinamas ir bedieviu, ir net Bažnyčios griovėju. Kaip teigė prof. Eretas, pats dalyvavęs konferencijoje ir klausęsis Maceinos paskaitos, kai kuriuos hierarchus ir kunigus ypač suerzino faktas, kad eksklierikas (išskirta mano —T. M.) drįsta reikalauti iš Bažnyčios socialinio teisingumo⁸¹. Čia vertėtų patikslinti, kad Maceina socialinio teisingumo reikalavo ne iš Bažnyčios, o iš jos tarnų. Skaudžiausia jam buvo tai, kad šis „baisiai nemalonus ginčas" buvo ne viešas, o išsivystė, kaip jis sakė, „patvoriais". Net minėtojo straipsnio „Forume" autorius pasislėpė po inicialais — T. N. T. Norėčiau priminti, kad tai buvo jau antras (pirmas įvyko seminarijoje) Maceinos susidūrimas su Bažnyčios tarnais, bet toli gražu ne paskutinis...

Maceina labai skaudžiai išgyveno šį konfliktą, tačiau jautėsi teisus. Todėl, nesileisdamas į polemiką, jis ir toliau tęsė savo darbą. Išsiuntęs šeimą vasaroti, jis per atostogas parašė studiją „Socialinis teisingumas" (beje, kaip teigė Pizos universiteto prof. Pietras U. Dinis, pokario metais kunigas Vincentas Mincevičius išvertė šią studiją į italų kalbą. Šio vertimo kopija saugoma R Dini). Studijos pagrindu tapo minėta paskaita, sukėlusi tiek triukšmo, aistrų ir netgi neapykantos pranešėjui. Ši knyga, Maceinos žodžiais tariant, kilo „iš labai įskaudintos širdies" ir pasirodė 1937 metais. Ji buvo „sykiu paaiškinimas ir atsakymas"⁸²: paaiškinimas tiems, kurie pritarė jo mintims, ir atsakymas tiems, kurie jas neigė... Šiandien, grynojo materializmo ir pragmatizmo laikais, tuometinis Maceinos idealizmas ir stebina, ir atrodo nesuprantamas, tačiau, kita vertus, jis ir žavi... O su įskaudinta širdimi jam buvo lemta nugyventi visą likusį gyvenimą, nes jo širdis buvo skaudinama ir toliau, ir ne tik brolių katalikų. Tačiau jis ir „nesitikėjo", kad gyvenimas pasaulyje gali būti be kančios: „Nesitikiu, kad Dievas ves mudu per gyvenimą be kentėjimų. Tai negalima net norėti, tai būtų tik vylinga iliuzija. Mes turėsime kentėti", todėl „gera pagalvoti <...> ir apie perkentimą", — rašė jis 1933 metais savo sužadėtinei Julijai Tverskaitei. Apie kančios „perkentimą" jis ne tik galvojo: šis „perkentimas" tapo jo nuolatine kova su siaučiančiu pasaulyje blogiu, kitaip jis tiesiog neišgyventų — kančia jį sužlugdytų...

Ta nelemta, o tiksliau, lemtinga, paskaita apie socialinį katalikų teisingumą pagilino Maceinos konfliktą su bažnyčios hierar- chais, kuris, kilęs Lietuvoje, atsinaujino 1947 metais tremtyje. Po garsios paskaitos Maceina buvo laikomas, pasak kunigo Ylos, „kontroversiniu mintytoju" ir „toji reputacija atsirijo jį tremtin ir dar padidėjo..."⁸³ O tais 1936 metais pasekmių ilgai laukti nereikėjo. Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas per teologijos-filosofijos fakulteto dekaną profesorių Praną Kuraitį paskutinį kartą perspėjo Maceiną — jeigu jis ir toliau leis sau panašius pasisakymus, iš jo bus atimta teisė dėstyti universitete. Tuo metu Skvireckas buvo Teologijos-filosofijos fakulteto Didysis kancleris, tad nuo jo daug kas priklausė. Be to, arkivyskupas pareikalavo, kad Maceina pasitrauktų iš KVC valdybos, nors į ją jį buvo išrinkusi pati konferencija. Pažymėtina, kad kai kurie arkivyskupo Skvirecko⁸⁴ veiksmai ir poelgiai tikrai nebuvo palankūs jauniems pažangiems katalikams, nusprendusiems pakeisti Lietuvos gyvenimą. „Arkivysk. J. Skvireckas buvo žinomas jau iš seno kaip jaunųjų katalikų nedraugas", — 1949 metų sausio 18 d. Maceina rašė savo globėjui prelatui Pranciškui Jurui, aiškindamas Lietuvoje kilusio ir tremtyje „išsirutuliojusio" konflikto su bažnyčios hierarchais priežastis. Nėra pagrindo manyti, kad šiame laiške Maceina buvo neobjektyvus, tiksliau sakant, šališkas, nes čia jis tik dėsto faktus ir jų nekomentuoja. O faktai byloja atvirą arkivyskupo nepalankumą ne tik Maceinai, bet ir Jonui Griniui, Stasiui Ylai, Ignui Skrups- keliui bei kitiems pažangiems katalikams ir atvirą nepasitenkinimą jų veikla. Arkivyskupo poelgiai jų atžvilgiu, sprendžiant iš minėto Maceinos laiško prelatui Jurui, išties buvo pernelyg griežti ir net neteisingi...⁸⁵

Nesunku suprasti, kad Maceina buvo žmogus, kuriam darbas buvo gyvenimo pagrindas. „Aš daug dirbu, nes aš turiu dirbti. Kitaip aš žūčiau"⁸⁶. Taip jis ir gyveno pasinėręs į savo darbus ir mintis, o buitiniai reikalai mažai terūpėjo. Pirmiausia jam rūpėjo dar jaunos, tačiau jau spėjusios išauginti valdininkų, tarnautojų, miesčionių klasę, valstybės likimas. Toji privilegijuota klasė, mananti, kad nusipelnė gyventi geriau už kitus, „sparčiai augino savyje buržuazinę dvasią"⁸⁷. Sunku susilaikyti nepasakius, kad tada viskas vyko lygiai taip, kaip dabar vyksta Lietuvoje... Maceinos knyga „Buržuazijos žlugimas" (1940 m.), kurioje jis analizavo socialinę padėtį kituose kraštuose, kaip rašo Brazaitis, buvo įspėjantis šauksmas ir Lietuvai⁸⁸. Maceinai rūpėjo žmonių gerovė, tautinė kultūra, kuri, jo manymu, turėjo sudaryti valstybės turinį ir be kurios negali būti nė kalbos apie žmonių gerovę plačiąja prasme. Taigi šeimai jis negalėjo skirti daug laiko, nes laisvo laiko jis iš esmės neturėjo. Ir tai sudarydavo tam tikrų sunkumų žmonai Julijai, kuriai, be abejonės, trūko vyro dėmesio. Tačiau Maceinos žmona nebuvo jo veiklos ir bendražygių nuošalėje. Julija (ypač iki vedybų) kartu su Antanu gana aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime — Lietuvių krikščionių demokratų partijos, Katalikų veikimo centro, Ateitininkų sąjungos veikloje, taip pat bendradarbiavo ateitininkų spaudoje — „Židinyje", „XX Amžiuje"... Jų bute (atrodo, Maceinos šeima tada jau gyveno Friko gatvėje) dažnai susirinkdavo draugai, diskutuodavo, spręsdavo bendrus reikalus, ir mes turime pagrindo manyti, kad tuose susibūrimuose dalyvavo ir Julija, tik gal ne kaip aktyvi tų pokalbių bei svarstymų dalyvė, o greičiausiai kaip pritarianti bendram reikalui. O kai 1937 metų balandžio 22 d. gimė jų pirmagimis Augustinas, ji visiškai atsidavė jo auginimui bei auklėjimui. Tačiau rūpesčių padaugėjo ir pačiam Maceinai, nes stiprus atsakingumo jausmas skatino jį dar daugiau darbuotis, idant jo šeima būtų kuo geriau aprūpinta. Jo brolis Juozas teigė, kad Maceinos materialinė padėtis tais laikais (ir ne tik tais — T. M.) nebuvo itin gera, juo labiau, kad jam reikėjo išlaikyti didelę šeimą. Todėl nevengta ir brolio Juozo pagalbos, kuris pagal išgales veždavo iš Prienų maisto ar malkų... Pats Maceina nebuvo linkęs nei kam nors skųstis savo sunkia materialine padėtimi, nei kam nors pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą, kuris niekada nebūdavo draugiškų pokalbių tema. Gal šis jo uždarumas kada nors ir sukėlė visokių prasimanymų apie artimus jo santykius su žmonos Julijos seserimi Antanina, kuri, galimas dalykas, ir buvo jam neabejinga... Deja, daugelis mūsų mėgsta „krapštytis" svetimame intymiame gyvenime, o dabartiniais laikais mes dar ir skatinami tai daryti, matyt, dėl to, kad nukreiptume savo dėmesį nuo daug svarbesnių, esmingesnių dalykų...

1937—1938 metai Maceinos gyvenime paženklinti mažesniu visuomeniniu aktyvumu. Tačiau nėra tvirto pagrindo manyti, kad sumažėjęs aktyvumas buvo susijęs su nemalone, į kurią jis pateko po savo išgarsėjusios paskaitos apie socialinį katalikų teisingumą arba su išgąsčiu laukiant pasekmių. Maceina neišsigando hierarchų rūstybės, nors, savaime suprantama, arkivyskupo Skvirecko įspėjimas apie galimą pašalinimą iš universiteto turėjo Maceinai tam tikrą reikšmę, bet ne tai jam buvo svarbiausia. Svarbiausias ir skaudžiausias dalykas buvo tai, kad konfliktas su bažnyčios hierar- chais palietė jį „kaip krikščionį"... Manyčiau, kad asmeninis atviros neteisybės patyrimas, kai esantys valdžioje gali su tavim daryti beveik viską, ką tik užsimano, nepaisydami jokio teisingumo, buvo ir skaudus, ir svarbus. O šiuo konkrečiu atveju „nemaloniausias dalykas" buvo tai, kad anas, esantis valdžioje, yra Bažnyčios tarnas ir ne paprastas tarnas, o arkivyskupas... Kad ir kaip būtų, tuo metu jis vis dar buvo pasiryžęs tęsti atvirą kovą su negerovėmis, pavyzdžiui, buržuazėjimu, socialine nelygybe ir daugybe kitų. Tačiau jo veikla kiek susiaurėjo. Daug vėliau Maceina pasakys: „Aš nesu visuomenininkas ar politikas. Į šias sritis praktiškai aš nė neinu. Ir jose aš pasitenkinu tik paskaitomis ir raštais"⁸⁹. Iš esmės tai atitinka tikrovę: jam iš tikrųjų pakako paskaitų, straipsnių ir raštų, nes buvo, kaip pats save vadino, „rašto žmogus". Tačiau viešas žodis (ypač politikoje), manyčiau, irgi yra praktinės veiklos dalis, ideologinės, ne mažiau veiksmingos, negu, pavyzdžiui, organizacinė. Taigi, mano galva, tais Antano Smetonos autoritarinio viešpatavimo metais Maceina buvo ir visuomenininkas, ir gal iš dalies politikas, nes kartu su kitais rengė naujos organiškos valstybės koncepciją, jos pagrindus. Jis kartu su savo bendražygiais ėmėsi veiklos, kurios tikslas buvo iš esmės pakeisti (gal, tiksliau, reformuoti?) tuometinį Lietuvos gyvenimą. Kad ir kaip būtų, deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą", kurią rengiant jis aktyviai dalyvavo, tapo tiesioginiu iššūkiu tuometiniam autoritariniam Smetonos režimui, kvietimu į kovą už pilnutinę demokratiją ir kultūrinę autonomiją... Kaip žinia, kai kurios minėtos deklaracijos mintys vėliau įėjo į Lietuvių fronto programą, kurią kuriant Maceina irgi aktyviai dalyvavo. Bet tai buvo gerokai vėliau...

Politinė situacija Lietuvoje nebuvo stabili. Beveik visais Smetonos prezidentavimo metais šalyje laikėsi karo padėtis, kuri buvo atšaukta 1938 metų lapkričio 1 d., bet jau po mėnesio Kaune ir jo apskrityje, o nuo 1939 metų pavasario ir visoje Lietuvoje įvestas valstybės „sustiprintos apsaugos metas". Visa tai buvo daroma norint sustiprinti Smetonos režimą ir sėkmingiau kovoti su opozicija, kuri, beje, ir taip buvo pakankamai užgniaužta. Tačiau visos šios priemonės jau buvo beprasmės, nes Lietuvai iškilo kitas pavojus, daug grėsmingesnis negu vidiniai nesutarimai bei kovos. 1939 m. Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, pakibo ant plauko.

Maceina paskutiniaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais atsidūrė ne tik valdžios, bet ir konservatyviųjų katalikų opozicijoje. Jo žodis jau tada buvo veiksmingas, bet jis dar nespėjo tapti „kūnu", nes nuo 1938 metų Lietuvos padėtis tarptautinėje politinėje erdvėje pradėjo sparčiai keistis, kol galų gale Lietuva, kaip priklausoma respublika, atsidūrė Sovietų Sąjungos „glėbyje". Sunku kategoriškai tvirtinti, kad jau 1938 metais po Lenkijos ultimatumo ir net vėliau, netekus Klaipėdos krašto, Lietuvos inteligentija, o ypač paprasti žmonės, aiškiai suvokė Lietuvai gresiantį pavojų netekti nepriklausomybės. Atrodo, kad apie tai niekas net negalvojo arba nenorėjo galvoti, nors šiandien, žiūrint mūsų akimis, pavojus buvo pakankamai akivaizdus. Tačiau tada buvo tikima ir vokiečių, o kai kurių net ir rusų pažadais. Visuomenė buvo apolitiška, nes per ilgus Smetonos (ir ne vien tik Smetonos) viešpatavimo metus ji buvo pratinama paklusti ir aklai pasitikėti valdžia, kuri, esą visada žino, ką daro. Ir kai pasigirdo balsai apie tautininkų valdžios bankrotą, apie tai, kad reikia gelbėtis, jau buvo per vėlu...

Tais lemtingais Lietuvai ir jos žmonėms metais Maceina, kaip ir visada, dirbo savo darbą, darė tai, kas jam buvo privalu daryti ir ko jis negalėjo nedaryti — jis rašė. Eretas visai teisingai yra pastebėjęs, kad „Maceina su plunksna užgimęs, su plunksna ir mirs. Dėl to jis, nors ir visokių bėdų bei ligų kamuojamas, patvariai tęs savo darbą"⁹⁰. Taip iš tikrųjų ir buvo. Atrodo, kad jo gyvenimas ėjo įprasta vaga: jis dėstė universitete, rašė knygas ir straipsnius, rūpinosi savo šeima, kurioje 1939 metų lapkričio 17 d. gimė antras sūnus —Saulius... Tačiau Lietuvos ir jos žmonių gyvenimas jau buvo sujauktas, jame nebeliko nieko tikro, tik laukimas ir niekuo nepagrįstos iliuzijos. Smetonos vyriausybė buvo neveiksni, nieko nedarė, kažko laukė, delsė ir taip prarado brangų laiką. Tačiau katalikai inteligentai, suvokę neišvengiamą pavojų, intensyviai ieškojo būdų, kaip pasipriešinti okupantams, jau stovėjusiems ant Lietuvos slenksčio.

^{¹
A. Maceinos laiškas
(1980 m. bal. 23 d.) dukrai Danutei
Marijai Mickūnaitei // Mickūnų šeimos archyvas.

²
Panašias mintis išsakė Henris Davidas Toro (1817—1862) —
amerikiečių rašytojas, poetas ir filosofas esė „Gyvenimas be
principo", išleistame rusiškai Sankt Peterburge 1992 metais.

³
Brazaitis J. Raštai, t. 4. -
Chicago, 1983, p. 371.

⁴
Medžiukas I. Profesorių
Maceiną prisimenant // Tėviškės žiburiai, 1987, Nr.
12 (1935).

⁵
A. Maceinos laiškas (1954 m. birželio 29 d.) J. Griniui //
Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių
skyrius, A. Maceinos archyvas, f. 181-157.⁶ Girnius J. Antanui Maceinai 70 metų // Aidai,
1978, Nr. 2.⁷ Brazaitis J. Raštai, t. 4, p. 558.

⁸ Ten pat, p. 100.⁹ Ten pat, p. 358.

¹⁰ Eretas J. Valančiaus šviesa už marių. — Roma,
1980,
p.
187.¹¹ J.
Griniaus pokalbis su profesoriumi Antanu Maceina //
Draugas, 1968, Nr. 53.

¹²
Rusų

kalbą
Maceina išmoko gyvendamas tremtyje, jau po karo,
norėdamas skaityti savo gerbiamų rusų filosofų ir teologų
originalus.

¹³
Donskis L. Antanas Maceina: doktrininis
intelektualas XX amžiaus lietuvių kultūroje
// Akiračiai, 1997, Nr. 3-4.

¹⁴
Filosofijos istorija Gižų seminarijoje Maceinos laikais
nebuvo dėstoma.

¹⁵
Maceina A. Filosofijos
keliu // Raštai, t. 6, p. 395.

¹⁶
Yla S.
Ateitininkų vadovas. -
Chicago,

1983, p. 192.

¹⁷ Eretas J. Stasys Šalkauskis. -

Brooklyn,
1960, p. 169.

¹⁸ Maceina A. Filosofijos keliu // Raštai,
t. 6, p. 395.

¹⁹ Eretas J. Valančiaus šviesa už marių,

p.
187.

^²⁰Yla S.
Ateitininkų vadovas, p. 366.

²¹
Pokalbis su J. Griniumi įvyko 1968 m. Maceinos 60-mečio
sukakties proga. Tuo metu jis dar dėstė Miunsterio
universitete, iš kurio, susirgęs tų pačių metų vasarą, buvo
priverstas pasitraukti.

²² J
Griniaus pokalbis su profesoriumi Antanu Maceina
// Draugas, 1968, Nr. 53.

²³
Maceina A. Filosofijos
keliu // Raštai, t. 6, p. 393.

^²⁴
A. Maceinos laiškas
( 1952 m. Kalėdos) sūnui Augustinui Maceinai // A. Maceinos
archyvas.

^²⁵Ten pat.

^²⁶Juozo Maceinos
atsiminimai (rankraštis) // S. ir T. Maceinų šeimos
archyvas.

^²⁷
Ten pat.

^²⁸J.
Maceinienė mirė 1971 m. Vilniuje, eidama 64 metus.

^²⁹Juozas
Maceina, Stasė Bublienė ir kt.

³⁰A.
Maceinos laiškas (Luvenas, 1933 m. sausio 8 d.) Julijai
Tverskaitei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.

³¹ A.
Maceinos laiškas (Luvenas, 1933 m. sausio 14 d.) Julijai
Tverskaitei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.

³²
Maceina A. Krikščionis
pasaulyje // Maceina A. Raštai, t. 5. — Vilnius:
Mintis, 1993, p. 498.

³³
Ten pat, p. 562.

³⁴
PIg.: Kavolis V. Žmogus istorijoje. — Vilnius, 1994, p. 157.

³⁵
Ten pat, p. 156. ³⁶ Pradžios knvga.

³⁷
Maceina A. Didžioji Padėjėja
// Maceina A. Raštai, t. 4. — Vilnius: Mintis, 1994, p. 375.

³⁸ J. Maceinienės laiškas ( 1959 m. kovo 5 d.)
p. A. Skrupskelienei // S. ir T. Maceinų šeimos archvvas.

³⁹A.
Maceinos laiškas (Luvenas, 1933 m. sausio 8 d.) Julijai
Tverskaitei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.

^⁴⁰
Julija Tverskaitė
puikiai kalbėjo ir skaitė rusiškai, nes vaikystėje (iki 1922
m.) gyveno Rusijoje, kurioje jos šeima atsidūrė Pirmojo
pasaulinio karo metais traukdamasi nuo fronto. Rusijoje ji
lankė rusišką gimnaziją.

^⁴¹
Žr.:
Dr.

J. L. Navicko
straipsnį Maceinos filosofijos samprata ir metodas ir
dr. J. Girniaus straipsnį

An tan ui
Maceinai 70 metų//
Aidai, 1978, Nr. 2, p. 60 ir 49.

^⁴²
Maceina A.
Filosofijos keliu // Raštai, t. 6, p. 396.

⁴³ A. Maceinos laiškas (1977 m. rugs. 3 d.)
dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos
archyvas.

^⁴⁴Šv.
Kazimiero draugija — religinė spaudos leidimo ir prekybos
organizacija, veikusi Kaune 1905—1940 metais. Turėjo
„Šviesos" spaustuvę, knygynus, išleido per 700 knygų, leido
periodinius leidinius.

⁴⁵ Girnius J. Antanui Maceinai 70 metų //
Aidai, 1978, Nr. 2, p. 50.

⁴⁶ A. Maceinos laiškas (1978 m. kovo 29 d.)
dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos
archyvas.

⁴⁷ Ten pat.

⁴⁸ Ten pat.

⁴⁹ Maceina A. Krikščionis pasaulyje //
Raštai,
t. S, p.

587.

⁵⁰ Eretas J. Stasys Šalkauskis, p. 183.

^5l Maceina A. Krikščionis pasaulyje //
Raštai, t. 5, p. 594.

⁵² Skrupskelis K. Tariamas jaunųjų katalikų
kartos fašizmas // Naujasis židinys — Aidai, 1999, Nr.
4, p. 212.

⁵³Į organiškosios valstybės kūrybą//
Naujoji Romuva, 1936, Nr. 8, p. 169—175.

⁵⁴
Maceina A. Filosofijos kilmė
ir prasmė // Raštai, p. 182.

⁵⁵
Maceina A. Krikščionis
pasaulyje // Raštai, t. 5,
p. 595.

⁵⁶ J.
Griniaus pokalbis su profesoriumi Antanu Maceina
// Draugas, 1968, Nr. 53.

⁵⁷
Maceina klysta, Deklaracija buvo paskelbta vasario 23

dieną.

⁵⁸
Pirmąją deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą"
pasirašė 16 asmenų: J. Ambrazevičius, P Dielininkaitis, J.
Grinius, J. Grušas, Z. Ivinskis, J. Keliuotis, A. Maceina,
I. Malinauskas (Malėnas), P Mantvydas, K. Pakštas, Č.
Pakuckas, J. Pankauskas, A. Salys, 1. Skrupskelis, A.
Vaičiulaitis ir B. Vitkus.

⁵⁹
Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (3 laiškas).
— Vilnius, 1997,
p.

⁶⁰
Eretas J.
Stasys Šalkauskis, p. 183.

⁶¹
Šalkauskis S.
Romuviečių deklaracija // Naujoji Romuva, 1936,

Nr.
1 1
(271).

⁶²
Pokalbis su monsinjoru
Kazimieru Vasiliausku, 1998 m. rugsėjo 8 d.

⁶³ Girnius J. Antanui Maceinai 10 metų //
Aidai, 1 978, Nr. 2.

⁶⁴
Ten pat.

⁶⁵
Baltinis A. Antano
Maceinos įnašas į mūsų kultūrą // Aidai, 1 968,
Nr. 1.

⁶⁶
Brazaitis J.
Raštai, t. 4, p. 357-376.

⁶⁷
J. Skvirecko
vertimas.

⁶⁸
Yla S.
Krikščioniškojo humanizmo filosofas // Draugas, 1973,
Nr. 41.

⁶⁹
Yla S.
Krikščioniškojo humanizmo filosofas // Draugas, 1973,
Nr. 41.

⁷⁰
Tulaba L. Nuo Dusios
iki Tiberio,
t.
1.
p. 199.

^⁷¹
Girnius J.
Antanui Maceinai 70 metų // Aidai, 1978, Nr. 2, p. 56.

^{^⁷²}
Eretas J. Valančiaus šviesa už marių, p. 221.

^{^⁷³}
Maceina A. Filosofijos keliu // Raštai, t. 6, p. 397.

^{^⁷⁴}
Maceina A. Ateitininkai ir gyvenamasis metas (paskaita) //
Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių
skyrius, A. Maceinos archyvas, f. 181-101.

^{^⁷⁵}
Į organiškosios valstybės kūrybą
// Naujoji Romuva, 1956, Nr. 8 (268).

^{^⁷⁶}
Ten pat.

⁷⁷ Žr. 76 išnašą.

^{^⁷⁸}Katalikų
veikimo centras — bažnyčios hierarchų vadovaujama lietuvių
pasauliečių katalikiškosios akcijos organizacija, veikusi
nuo 1919 metų.

⁷⁹ Yla S. Krikščioniškojo humanizmo filosofas
// Draugas, 1973, Nr. 41.

^⁸⁰
Maceina A. Kokie
įvykiai buvo nemaloniausi (A. Maceinos laiškas, kuriame
išdėstyti atsakymai į kunigo Broniaus Liubino, Europos
lietuvių informacijos centro vedėjo, klausimus) //
Darbininkas, 1968, Nr. 21.

⁸¹
Eretas J. Valančiaus
šviesa už marių, p. 233.

^⁸²
Maceina A.
Socialinis teisingumas // Maceina A. Raštai, t. 2. —
Vilnius: Mintis, 1992, p. 7-8.

⁸³
žr. 88 išnašą.

⁸⁴
Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (3 laiškas),
p. 40.

⁸⁵
Ten pat.

⁸⁶
A. Maceinos
laiškas (Luvenas, 1933 m. sausio 8 d.) Julijai Tverskaitei
// S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.

⁸⁷
Brazaitis J. Raštai,
t. 4, p. 360.

⁸⁸
Ten pat.

⁸⁹
Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (4 laiškas),
p. 49.

⁹⁰
Eretas J.
Valančiaus šviesa už marių, p. 255.}

Sugriautas gyvenimas

„...tikrovė yra ne tik neteisinga; tikrovė yra žiauri be atodairos"¹.

1940 metų birželį mėnesį sovietai okupavo Lietuvą. Lietuvos valstybės nepriklausomybė žlugo, o Lietuvos žmonių gyvenimai buvo sugriauti. Taigi visi Maceinos bei jo bendražygių ketinimai ir planai kurti organišką valstybę staiga neteko prasmės, nes valstybės, kaip atskiro vieneto, jau nebeliko. Tuo buvo sunku patikėti, kaip ir suvokti, o suvokus, — su tuo susitaikyti. Daugelis tai suprato ne iškart, nes nepriklausomybės laikas buvo per trumpas, kad žmonėms ji taptų neabejotina vertybe. Galutinai suvokti padėjo masiniai areštai bei trėmimai... Kad ir kaip tai atrodytų keista, tačiau nuo pirmųjų okupacijos dienų tik nedaug lietuvių inteligentų, tarp kurių buvo ir Maceina, neturėjo jokių, nė menkiausių iliuzijų dėl savo ir savo šalies ateities... Taigi, atrodo, norint pagelbėti Tėvynei, reikėjo bėgti, gelbėtis patiems... Tačiau dauguma Lietuvos intelektualų nutarė likti Tėvynėje. Kas gi lėmė tokį apsisprendimą? Ko jie tikėjosi? Be galo sunkus klausimas, nes atrodo, kad tikėtis tikrai nebuvo ko. Zenonas Ivinskis, cituodamas savo dienoraštyje Kazį Bizauską, rašė: „Inteligentų išbėgimas liaudžiai daro blogą įspūdį. Pagaliau reikia aukų. Mes esame dar per maža aukų sudėję nepriklausomybei apginti. Reikia pasilikti čia ir gyventi kartu su mase... Šviesuoliai turi pasilikti Lietuvoje"². Šis paskutinis teiginys — „šviesuoliai turi pasilikti Lietuvoje", — atitiko ir Stasio Šalkauskio, ir Mykolo Krupavičiaus, ir paties Zenono Ivinskio bei kitų pasilikusiųjų Lietuvoje kultūrininkų nuomonę... Tačiau ši nuomonė ne visai sutapo su paties Maceinos nuomone, kurią jis vėliau išdėstys straipsnyje „Nuo ko mes bėgome" ir tarsi atsakys į visus jam išsakytus priekaištus, esą savo kraštą jis paliko tada, kai buvo reikalingas arba kaip auka, arba kaip kovotojas kultūriniame fronte...

Taigi liepos antroje pusėje, kai jau buvo suimti Maceinos bendražygiai ir bendraminčiai Pranas Dielininkaitis, Ignas Skrupske- lis, Leonas Bistras, o jo bute Kaune padaryta krata (jis tuo metu su šeima gyveno Kampiškių³ klebonijoje) ir jo pėdomis jau ėjo NKVD, Maceina buvo priverstas skubiai palikti Namus. Jis pabėgo į Vokietiją, į nežinią, nes, kad ir ką būtų sakęs patriotinių paskatų vedamas Kazys Bizauskas, Maceina nenorėjo tapti auka, juo labiau, kad ši auka tikrai būtų buvusi beprasmė... Kai Maceina pabėgo į Vokietiją, prof. Ivinskis savo dienoraštyje netrukus užrašė: „Daug kas patį A. Maceinos pabėgimą smerkia. Tiesa, jo bute buvo daroma krata, ir jo kabinetas užantspauduotas. Iš to, rodos, galima daryti neabejotiną išvadą, kad jis būtų buvęs suimtas. Bet dabar tragiška žmonos (Maceinienės) ir jos dviejų vaikų padėtis"⁴. Padėtis išties buvo tragiška, nes Maceinos šeimai (dėl Julijos tėvų sveikatos ir Julijos prisirišimo prie tėvų) teko likti Lietuvoje, kur jai grėsė realus pavojus būti ištremtai, nes būtent tada čia prasidėjo pirmieji masiniai areštai bei trėmimai. Prisimindama tą šiurpų laiką, Maceinienė savo „Dienoraštyje" rašė: „Protu svarstydama suprasdavau, kad mano likimas namie gali būti pavojingas. Ir kažkur sielos gelmėse tūnojo nujautimas, kad gali įvykti, kad įvyks, jeigu neišvažiuosiu, kažkas baisaus, kažkas neatitaisomo... Tuo tarpu GPU pradėjo šeimininkauti mūsų bute. Užantspaudavo, be tėtyčio⁵ kabineto, dar ir valgomąjį. Ir mes jautėmės savo bute svetimi. Aš nenakvodavau namie bijodama, kad neužkluptų kurią naktį iš GPU ir nepradėtų manęs tardyti. Bet ir nakvynę rasti ne taip būdavo lengva, nes visi bijodavo"⁶. Nerimaudamas dėl šeimos, Maceina rašė laiškus, kuriuose prašė draugų padėti Julijai kartu su vaikais ištrūkti iš Lietuvos. Ir draugai (Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), Steponas Kolupaila, Zenonas Ivinskis, Kazys Bauba) padėjo — surinko reikiamą pinigų sumą, 2000 litų, kad Maceinos šeima pereitų sieną... Ypač daug padėjo artimas Maceinų šeimos draugas Bauba, kuris šią šeimą labai mylėjo ir didžiai vertino, o tai leido Zenonui Ivinskiui su jam, matyt, būdingu kandžiu humoru parašyti, kad Bauba „elgėsi pagal posakį: „Tegu pasaulis griūva, bet tegul bus Maceinų šeima išgelbėta"⁷...

Maceina apsistojo Berlyne, o po kelių mėnesių draugų padedama ten atvyko ir jo žmona su dviem mažamečiais vaikais, puoselėdama slaptą ir nedrąsią viltį, kad tas sovietinis siaubas greitai, tegu ir padedant vokiečiams, išsisklaidys ir jie visi galės grįžti į Lietuvą prie savo darbų ir židinių, kur pasiliko Julijos tėvai ir sesuo Antanina. Taigi Julijos Maceinienės gyvenimas Berlyne tapo laukimu ir skausmingu išgyvenimu to, kas įvyko⁸. O Antano Maceinos gyvenimas, kaip ir Lietuvoje, buvo pilnas darbo ir rūpesčio dėl Lietuvos ateities. Tačiau čia jo darbai ir rūpesčiai įgijo kiek kitokį pobūdį negu Lietuvoje. Nepriklausomoje Lietuvoje jo pagrindinis rūpestis buvo katalikų kultūrinis-religinis gyvenimas, jaunimo auklėjimas bei ugdymas, socialinis teisingumas, valstybės tobulinimas. Iš šio rūpesčio gimė jo knygos, straipsniai, vertimai... Maceina buvo pasišventęs svajonei pastatyti valstybę ant kultūros ir krikščioniškosios dorovės pamatų, todėl ir naikino „pikta iš savo pačių tarpo" (I Kor), dirbo po 16 valandų per dieną... Savaime suprantama, šiandien kai kam gali atrodyti, jog jis buvo gana naivus manydamas, kad kultūra (o kas gi kitas, jeigu ne ji?) išgelbės Lietuvą. „Maceinai ypač rūpėjo išvesti mūsų kultūrą iš sustingimo ir, Pakšto žodžiais tariant, pasukti Lietuvos kultūros laikrodį 100 metų pirmyn"⁹, — rašė jo amžininkas kunigas Andrius Baltinis. Tačiau visos šios svajonės, visos viltys, visi planai — visas gyvenimas — sugriuvo, sovietams okupavus Lietuvą. Sujauktas gyvenimas sujaukė žmogaus vidų, gyvenimą reikėjo statyti iš naujo ir jam suteikti naują prasmę, reikėjo imtis kitų įsipareigojimų, spręsti kitus uždavinius, bet pirmiausia reikėjo išgyventi...

Berlyne Maceinų šeima apsigyveno Christkönigshause¹⁰ — krikščioniškos labdaros prieglaudoje, kur glaudėsi ir kiti lietuviai pabėgėliai. Daugumos jų svarbiausias rūpestis buvo kuo greičiau ištrūkti ir kuo toliau pasprukti iš Vokietijos. Berlyne nebuvo saugu: dažni bombardavimai keldavo sunkiai suvaldomą baimę dėl savo gyvybės. Maceinai, kaip ir visiems pabėgėliams, irgi rūpėjo šeimos ir savo paties saugumas, todėl ir jis, kaip visi, mynė konsulatų slenksčius, gal tik ne taip dažnai, kaip daugelis jo nelaimės draugų, nes vis dėlto tai nebuvo pagrindinis jo rūpestis... Tačiau skatinamas žmonos, jis siekė gauti vizas į Argentiną, kur gyveno vyresnioji Julijos sesuo Ona, išvažiavusi ten dėl asmeninių priežasčių dar iš nepriklausomos Lietuvos. Bet Maceina nebuvo galutinai apsisprendęs išvažiuoti kuo toliau nuo Tėvynės. Greičiausiai visi šie jo vaikštinėjimai, beldimai į svetimas duris buvo tik blaškymasis dėl nežinios ir nerimas dėl šeimos, kurioje augo du mažamečiai vaikai... Laiškai, rašyti 1940 m., rodo, kad jis netikėjo, jog Lietuva greitai atgaus nepriklausomybę... Taigi aplink jį vyravo nežinia... O Lietuvoje tuo metu vyko didysis persitvarkymas, kuris labai greitai išsklaidė tikėjimą komunistų pažadais ir žmonėse dar gyvavusią viltį apie normalų gyvenimą. Kai jos visai nebeliko, Lietuvoje kilo galinga pasipriešinimo banga. Tačiau dar prieš tai dramatiška šalies padėtimi susirūpino užsienio lietuviai ir Lietuvos diplomatai...

Lietuvos Respublikos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa 1940 metų lapkričio 17d., „susitaręs su vokiečiais"¹¹ įsteigė Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), kurio tikslas buvo išvaduoti Lietuvą ir atstatyti naują Lietuvą, „nes buvusieji vadovai nesugebėjo tvarkyti tautos ir valstybės reikalus". „Mūsų idealas yra visos lietuvių tautos idealas: laisva ir nepriklausoma Lietuva"¹². LAF'o veikloje, kuri buvo ir, reikia manyti, dar ilgai bus vertinama prieštaringai (matyt, dėl šio nelemto susitarimo su vokiečiais), dalyvavo įvairių pažiūrų žmonės, tačiau jo branduolį sudarė pabėgėliai iš okupuotos Lietuvos, tarp jų atsidūrė ir Maceina. Kitaip ir būti negalėjo. Tai buvo visai nuoseklus ir, sakyčiau, teisingas jo žingsnis, nes jam visada rūpėjo Lietuvos ir jos piliečių ateitis. Jis negalėjo likti nuošalyje. Tarsi patikslindamas savo ir „pirmosios tremties dalyvių" rūpesčių esmę, Maceina rašė: „Mes buvome susirūpinę ne tik politine Lietuvos laisve, bet ir krikščioniškąja jos dvasia bei kultūra¹³ Manyčiau, kad tuo sudėtingu Lietuvai metu krikščioniškoji Lietuvos dvasia bei kultūra daugeliui LAF'o dalyvių ne taip rūpėjo kaip Maceinai, kuriam ji visada buvo svarbiausia, nes, jo tvirtu įsitikinimu, kol gyva tautos kultūra, tol gyva ir pati tauta... LAF'o rūpestis dėl tautinės kultūros nebuvo ir netgi negalėjo būti pagrindinis dalykas, jo rūpinimasis Lietuvos dvasia kartais buvo, švelniai tariant, labai savitas, Maceinai nepriimtinas... Nemanyčiau, kad Bronio Railos parengta programa „Už ką kovoja aktyvistai", kuri, pasak Valentino Brandišausko, nepasižymėjo santūrumu kitataučių bei kitatikių, o ypač žydų atžvilgiu¹⁴, Maceinai buvo prie širdies. Jis, būdamas ideologijos komisijos pirmininkas, vadovybės pavedimu rengė savo programą. Galutinė programa buvo „nepalyginti nuosaikesnė"¹⁵. Ji tikrai yra nuosaiki (bent mano nacionalinių jausmų ji nė kiek nežeidžia), turint omenyje politinę padėtį, kurioje atsidūrė Lietuva. Beje, nuosaikumo lygis visada priklauso nuo situacijos arba padėties, kurioje atsiduria valstybė. Nėra jokių abejonių dėl gilios nacionalinės Maceinos savimonės. Ir jaunystėje, ir brandžiame amžiuje jis ne kartą pabrėždavo ir iškeldavo tautiškumą į principo aukštumas (ypač kultūroje), bet tai, manyčiau, visai natūralu ir nieko bendro neturi su fašizmu, kurį jam ne kartą bandė ir bando prikaišioti¹⁶... Maceinos straipsnis „Tauta ir valstybė"¹⁷, kuris beveik visada būna kaltinimų pagrindas, nėra pakankamas Maceinos pabrėžtinai nacionalistinių ar net fašistinių nusiteikimų įrodymas. Beje, kažkodėl niekas ir niekada nekalba apie kitą jo straipsnį „Nacionalizmo pagrindai"¹⁸, kuriame Maceina smerkia nacionalizmą kaip praktiką. Aš jau nekalbu apie daugybę jo pasisakymų ta tema straipsniuose bei laiškuose ir apie bendrą jo — tikro krikščionio — nusistatymą: „išlikti žmogumi yra pats svarbiausias dalykas". „Savo gyvenime esu sukiojęsis tarp daugelio tautų: tiek studijų metu Belgijoje <...>, Šveicarijoje, Prancūzijoje, vėl Belgijoje, tiek tremtyje (Vokietijoje), tiek dabar, dėstydamas universitete <...>, kur dirba irgi įvairių tautybių žmonės. Šie daugialypiai susitikimai atskleidė vieną tiesą: išlikti žmogumi yra pats svarbiausias dalykas. Kur sunyksta žmogiškumas, ten nieko negelbės nė gražiausias tautiškumas (kalba, dainos, šokiai, drabužiai). Jeigu tad man jau būtinai reiktų duoti patarimo dabartinei lietuviškai jaunuomenei, tai šis patarimas susibėgtų į vieną vienintelę formulę: išaugti ir išlikti pilnaverčiu žmogumi; žmogumi aukštos kultūros, gilaus išsilavinimo, skaidrios moralės; kūrybišku žmogumi savoje srityje. Žmogiškumas yra pati didžiausia vertybė tiek tėvynėje, tiek tremtyje"¹⁹... O tai, kad pavojus tautai išnykti kaip tautiniam vienetui visada paaštrina bei pagilina nacionalinius jausmus, yra natūralu, nes šioje situacijoje pagrindiniu rūpesčiu tampa tautos (ypač mažos), o drauge ir valstybės išlikimas...

Railos įsitikinimu, LAF'as dirbo labai veiksmingai, siekdamas Lietuvos išlaisvinimo iš okupantų priespaudos. Tačiau yra ir kitų nuomonių. Pavyzdžiui, Juozas Kojelis taip nemano. Iš visų LAF'o veikėjų jis išskiria tik keletą žmonių, kurie, jo nuomone, dirbo produktyviai — Antaną Valiukėną ir Antaną Maceiną, „kuris paruošė LAF'o programą, dirbdamas individualiai (išskirta mano — T. M.)"²⁰. Tai, manyčiau, atitinka tikrovę, nes Maceina savo įsitikinimais, visa savo veikla, savo tikslais bei siekiais niekaip negalėjo labai aktyviai dalyvauti politinėje „kovos (išskirta mano - T. M.) organizacijoje"²¹ nes „politikoje aktyvumas reiškia nuolatinį (išskirta mano — T. M.) veiklą"²², ir manau, būtent praktinę veiklą. Tačiau politika nebuvo jo veiklos sfera. Dalyvavimas joje atitiko jo „gyvenamojo momento" reikalavimus", ir tiek... Gal jis aktyviai ir dalyvautų politikoje, jeigu nežinotų ir nematytų, kaip žmonės, aktyviai įsitraukę į politinę veiklą, praranda žmogiškumą. Juk esant ribinei situacijai, žmonės labiau atsiskleidžia — parodo savo tikrąjį veidą ir toli gražu ne visada šis veidas būna patrauklus. Apie tokius tremtyje „atsiskleidusius" žmones ir jų „nešvarius" darbus, beje, tarp kurių buvo nemažai kunigų, Maceina antros tremties metu smulkiai rašė prel. Pranciškui Jurui. „Senieji politikai susijungė su biznieriais, darančiais machinacijas artimo meilės įstaigose <...>, nenoriu Jums pasakoti tų nešvarybių, kurios kyla jau iš žmonių nenormalumo..."²³ . Taigi, nors Maceinai, kaip minėta, dažnai ir, manyčiau, visai nepagrįstai primetamas jam visai svetimas politiškai užsiangažavusio žmogaus, LAF'o politinio ideologo (nors formaliai jis juo ir buvo) vaidmuo — iš tikrųjų politinis ideologas jis niekada nebuvo. Tačiau ideologas, kaip tam tikrų požiūrių bei idėjų, pirmiausia plačiosios krikščionybės, šalininkas ir skelbėjas jis, be abejonės, buvo. O LAf'o politinės veiklos propaguotojo bei tikrojo ideologo vaidmuo, atrodo, teisėtai priklausė Railai, nors Kazys Škirpa būtent Maceinai pavedė parašyti ideologinę LAF'o programą, kurią pastarasis, „dirbdamas individualiai", ilgokai rašė, vis ją tvarkydamas ir perrašinėdamas. Matyt, jo rengiama programa ne visai atitikdavo LAF'o vadovybės reikalavimus bei siekius. Čia vertėtų pridurti, kad tinkamos vadovybei programos Maceina iki galo taip ir neparašė, nors nėra jokių abejonių, kad jos variantų jis buvo sukūręs nemažai... Taigi jam pavestą darbą teko užbaigti kitiems. Beje, Kojelis tvirtina, kad „daugelis tos programos (manyčiau, būtent tos dalies, kurią rengė Maceina) minčių, papildytų ir detalizuotų, vėliau atsidūrė „Į pilnutinę demokratiją" svarstymuose"²⁴. Galima pridurti, kad šioje programoje yra nemažai nuostatų, atkeliavusių tiesiog iš deklaracijos „Į organiškosios valstybės kū rybą".

Maceina buvo nepaprastai kūrybiškas ir veiklus žmogus. Todėl net ir ekstremaliomis sąlygomis jis negalėjo nerašyti, neveikti... Žmonos sumanymas trauktis į Argentiną paskatino jį mokytis ispanų kalbos: „Antanas visu užsidegimu užgulęs ispanų gramatiką", „šiandien jis „Lectura espanola" beveik iš rankų neišleidžia", — rašė savo „Dienoraštyje" Julija Maceinienė pridurdama: „Gal tai ir gerai. Bent neturi laiko pesimizmui"²⁵. Tačiau pati Julija pesimizmui laiko tikrai turėjo: slogi nuotaika, iš kurios jai, kaip atrodo, visada buvo sunku išsivaduoti, pernelyg dažnai apsunkindavo jos nelengvą gyvenimą. Jos vyras buvo kitoks — jis tiesiog negalėjo leisti sau tokios „prabangos" — ilgam nuliūsti, pulti į neviltį, jam visada reikėjo kažką daryti. Jo veiklumą Maceinienė, lyg priekaištaudama, apibūdino kaip negalėjimą pakelti kančios: „Antanas kančios nebepakelia. Jam reikia ką nors veikti"²⁶. Teiginys, jog „Antanas kančios nebepakelia", yra labai ginčytinas, nes, Maceinienės supratimu, „pakelti kančią" reiškia ilgai ir stipriai emociškai išgyventi tai, kas ją sukelia, iki jėgų netekimo, visiško savęs nuali nimo ir, kaip pasakytų pats Maceina, „nubūtinimo". Atrodo, kad Maceinienei tai iš tikrųjų buvo būdinga, tačiau jos vyrui — ne. Jis buvo emociškai stabilus, nors ir jautrus žmogus. Maceina galėjo ne tik „pakelti kančią", bet ir ją pergalėti, nes jis, kaip teisingai pastebėjo prof. Eretas, „dvasiškai buvo labai stiprus", kitaip vargu ar būtų galėjęs tiek daug padaryti bei parašyti ir išvis — išgyventi net ir fizine prasme... Vėliau, jau savo gyvenimo pabaigoje, jis taip save apibūdins: „Nesu pesimistas. Esu greičiau melancholikas"²⁷. Šis prisipažinimas gana daug pasako, ir tikriausiai nėra jokio reikalo aiškinti, kuo skiriasi šios dvi sąvokos... Tačiau tikru melancholiku jis taps daug vėliau, kai netekęs vilčių bei svajonių bendromis jėgomis perkeisti mūsų nuodėmingąjį pasaulį, visam laikui pasitrauks iš visuomeninės veiklos, kai galiausiai visiškai įsitikins, kad bendrų kelių nebūna ir „jo kelias yra tik jo vieno kelias". Galima tik pridurti, kad Maceina visada (dar nuo jaunystės) intuityviai jautė, kad jo kelias yra vienišiaus kelias...

O tais laikais net ir ta „netikrybė", prasidėjusi su sovietų okupacija ir privertusi Maceiną bei jo šeimą palikti Lietuvą, negalėjo užgožti nei jo kūrybiškumo, nei jo nuolatinio žinių troškimo, nei jam būdingo veiklumo, nei jo noro bendrai veikti Tėvynės labui, siekiant bendrų tikslų. Jis, net „jei tektų bent metus Vokietijoje laukti", nenorėjo sėdėti „dykas". Jis ir nesėdėjo „dykas" — po to, kai jam atsakė išduoti vizas į Argentiną, jis (greičiausiai, kad nuramintų žmoną) pradėjo ieškoti kitų būdų arba, kaip jis pats sakė, „skylių" ištrūkti iš Vokietijos. Buvo galvota ir apie Jungtines Amerikos Valstijas, ir apie Braziliją, ir apie Portugaliją, ir apie Šveicariją... Tačiau šia kryptimi Maceina veikė ne taip aktyviai kaip kunigai pabėgėliai, kurių daugelis (o jų 1940 m. spalio mėnesį Berlyne buvo apie 2O)²⁸ trokšte troško atsidurti kuo toliau nuo „mylimos" Tėvynės, ir jiems tai pavykdavo gerokai lengviau negu pasauliečiams. Savaime suprantama, kad čia kalbama apie paprastus žmones, kuriems pirmiausia (pernelyg) rūpėjo jų pačių gyvenimas ir saugumas. Tačiau nieko panašaus negalima pasakyti apie iškilius žmones, pavyzdžiui, kunigą Stasį Ylą, kuris, kaip ir Maceina, buvo „pirmosios tremties dalyvis", nes ir jo gyvybei, sovietams okupavus Lietuvą, grėsė tiesioginis pavojus. Kun. Yla buvo vienas iš artimiausių Maceinos draugų ir palaikytojų, ypač pirmoje tremtyje... Įdomi smulkmena: kai Maceinos prašymas gauti vizas į Argentiną buvo atmestas, Yla vienintelis iš tremtinių džiaugėsi šiuo jo nepasisekimu ir sakė, kaip rašė Julija Maceinienė savo „Dienoraštyje", kad tai yra Dievo pirštas. Gal tai ir iš tikrųjų buvo „Dievo pirštas", o gal Yla tiesiog įžvelgė giliai užslėptą Maceinos norą likti arčiau Tėvynės. Daug vėliau savo laiškuose tai patvirtins ir pats Maceina... Tais be galo sunkiais metais kun. Yla beveik kiekvieną vakarą lankydavosi ankštame Maceinų kambarėlyje pabėgėlių prieglaudoje, jų pokalbiai trukdavo iki išnaktų: jie abu kurdavo būsimo gyvenimo Tėvynėje planus, svajodavo apie gražią Lietuvos ateitį, čia kildavo nemažai įdomių sumanymų ir idėjų, buvo nagrinėjamos bei svarstomos opiausios problemos... Čia vyko gyvenimas. Šitame mažame kambaryje Maceina dirbo — rašė dar Lietuvoje pradėtą „aktyvistų ideologiją", straipsnius, knygas: „nerašęs jis būti negali. Jis jau spėjo pradėti naują veikalą apie Europos kolektyvizmą; pradėjo vokiškai studiją apie Dostojevskio inkvizitoriaus legendą; mačiau jau planą apie Lietuvos žlugimo priežastis <...>, o dabar štai vėl straipsnis"²⁹ apie bolševizmo pavojų Europai. Jis nuolat perrašinėjo aktyvistų ideologiją, dėl kurios ne kartą yra kilę visokių ginčų tarp Lietuvių aktyvistų fronto veikėjų. „Juo toliau, juo gilesnis nuomonių skirtumas, skilimas ir bendras nepasitenkinimas. Antanas juokiasi, kad p. Škirpa gali likti vienas, vienas vadas be vadovaujamųjų"³⁰. Sie Julijos Maceinienės žodžiai skamba gana įtikinamai. Be to, yra nemažai istorinės medžiagos, patvirtinančios šią išvadą, pagaliau ir pati LAF'o dalyvių sudėtis — įvairiausios pakraipos politikai (volde- marininkai, tautininkai, socialdemokratai, krikščionys demokratai...), karininkai, kunigai, intelektualai — rodo, kad nesutarimai buvo neišvengiami. Tad visai galimas dalykas, kad Bronys Raila, visa širdimi dalyvaudamas šioje veikloje, kiek pervertino Berlyno LAF'o veiklos reikšmę Lietuvos išlaisvinimo žygyje.

Maceinai tuo tarpu buvo pasiūlytas darbas draudimo įstaigoje už 200 markių atlyginimą. Jis svarstė, kankinosi, juk šeimai išlaikyti reikėjo pinigų, bet... taip ir nesugebėjo savęs pergalėti — jis negalėjo dirbti valdininku, prisiversti atsisakyti „savo" darbo. Taigi beliko tikėtis kokios nors pašalpos iš Amerikos... O jis ir toliau dirbo kultūrinį darbą ir taip dalyvavo Lietuvos vadavimo darbe. Vėliau, beveik po vienuolikos metų, laiške savo artimai bičiulei Stasei Bublienei (Užupytei) jis išsakys niekada nepasikeitusią savo nuostatą dėl kovos už Lietuvos nepriklausomybę: „Kai kas mano, kam tasai Maceina rašo apie Dostojevskį ar Solovjovą? Ką tai turi bendro su mūsų kova už savo nepriklausomybę? Tokiems jau Hello yra teisingai atsakęs: „Duonos riekė nėra panaši į saulės spindulį. O kas gi iš tikrųjų yra duona, jeigu ne saulės spindulys, įmaišytas į medžiagos gaivalą?" Taip yra ir čia. Knygos apie Dostojevskį ar Solovjovą nėra panašios į kovą už tautos nepriklausomybę. O tačiau kas gi yra ši kova, jei ne tautos įvedimas ir įtvirtinimas tarptautinėje arenoje? Tuo tarpu šios knygos kaip tik ir prisideda prie tokio įvedimo. Tauta tol yra nežinoma ir nevertinama, kol ji nedalyvauja, kaip Šalkauskis sakydavo, tautinių problemų sprendime. Dalyvauti šiose problemose reiškia išvesti tautą iš savo užsisklendimo ir laimėti jai prisipažinimą, be kurio kova už nepriklausomybę ginklais arba diplomatija yra tik pusiau kova, tik fizinis laimėjimas, bet dar ne dvasinis. Be to, kiekvienas kovoja savo ginklais. Ne visi gali būti kariai ir diplomatai. Bet visi turi kovoti. Aš pasirinkau dvasinius pozityvius ginklus (išskirta mano — T. M.)"³¹. Ir šiam savo pasirinkimui jis buvo ištikimas visą savo gyvenimą...

Laikas bėgo, bet Maceinų gyvenimas beveik nesikeitė, kaip ir tremties pradžioje jis buvo kupinas laukimo, abejonių, Tėvynės ilgesio... Kaip ir anksčiau, jų mažas kambarys buvo tarsi „vieškelis, kuriuo eina ir eina žmonės". Tik žmonės keisdavosi — kažkas, gavęs vizą, išvažiuodavo, kažkas atvažiuodavo, nešinas naujomis žiniomis iš Lietuvos... Maceinos buvo pradėję ieškoti sau atskiro buto, kad Antanas galėtų ramiai dirbti, bet su mažais vaikais niekas nenorėjo priimti. Tačiau po ilgų ieškojimų ir nusivylimų išsvajotas butas vis dėlto buvo surastas Berlyno pakraštyje. Gyvenimas slinko jau beveik įprasta vaga, bet... be gimtų namų, be artimųjų, be savo žemės... Gyvenimas skolon...

Įvykiu tapo Tėvo Kipo atvykimas į Vokietiją. Maceinos santykiai su Tėvu Kipu nepasikeitė, jie buvo draugiški bei šilti, nors, manyčiau, pastarasis ne kartą apgailestavo, kad Maceina pasirinko kitą kelią, negu buvo planavęs. Juk gerų, išsilavinusių ir pasišventusių kunigų Lietuvoje nebuvo daug... Jis atvežė ne tik daug visokiausių naujienų iš Lietuvos, bet ir viltį grįžti į Tėvynę. Pagaliau nežinia virto viltimi...³² Atrodo, kad Maceina tik to ir laukė — su būdingu jam užsidegimu jis pradėjo kurti naujus planus, ką darys grįžęs Tėvynėn. „Jam vaidenasi namai, jis planuoja savo ateities darbus Lietuvoje, jis „tvarko" Švietimo ministeriją, sprendžia mokyklose organizacijų problemą, jis visa siela ten, namie..."³³

O tuo metu Namuose vis dar šeimininkavo komunistai, sovietizacija vyko visu greičiu. Tačiau santykiai tarp vokiečių ir rusų jau buvo ganėtinai įtempti. Artinosi karas... Jo laukta kaip tam tikro išganymo... Lietuviai irgi nesnaudė: dar 1940 m. pabaigoje Lietuvoje pradėtos kurti antisovietinio pobūdžio pogrindinės organizacijos, o 1941 m. pradžioje jų jau buvo nemažai visoje šalyje. 1941 m. Žiemą Vilniuje ir Kaune buvo sukurti LAF'o štabai, kurių tikslas buvo suvienyti pogrindžio jėgas, Lietuva ruošėsi sukilimui...

Tuo tarpu pabėgėliai iš Lietuvos karo laukė nekantraudami, vildamiesi ir tikėdami, kad Lietuva bus atstatyta „per Vokietijos paramą", į kurią reikia orientuotis³⁴. Galų gale ilgai lauktas karas prasidėjo. Tai buvo džiugi naujiena. „Štai atėjo ji, nelaukta, netikėta laimė", užrašė (šiek tiek sau prieštaraudama) savo „Dienoraštyje" Julija Maceinienė, tuo metu visa širdimi tikėdama, kad ši diena taps ir jos šeimai, ir Lietuvai laimingo gyvenimo pradžia. Deja... Taigi birželio 22 d. vokiečiai įžengė į Lietuvą ir tą pačią dieną — birželio 22 vakare — prasidėjo antisovietinis lietuvių sukilimas. Jau kitą dieną — birželio 23-iąją — LAF'o štabo Berlyne įgaliotinis Leonas Prapuolenis per Kauno radiją paskelbė valstybės atkūrimo aktą, buvo sudaryta Laikinoji vyriausybė, kurioje Maceinai buvo siūloma užimti švietimo ministro postą, bet jis buvo vienas tų, kurių vokiečiai dar ilgai neišleido iš Berlyno, kaip ir paties ministro pirmininko Kazio Škirpos. LAF'o santykiai su vokiečiais gerokai pašlijo... Tad ministro pirmininko pareigas Laikinojoje vyriausybėje buvo pavesta eiti prof. Juozui Ambrazevičiui (Brazaičiui), kuriam atiteko ir švietimo ministro postas...

Sukilimas apėmė visą Lietuvą — vieni įvykiai keitė kitus... O pabėgėlių gyvenimas lyg ir nesikeitė — jie tik laukė, kada gi pagaliau gaus leidimą grįžti namo. Maceina, matyt, iškamuotas laukimo bei nerimo, vėl, kaip kadaise jaunystėje, pradėjo rašyti eilėraščius: „rašo pusiau mistiškas „psalmes" žemei, moteriai, Dievui — ir maištas jame kyla prieš visa, ir vėl jis linksta pavargusia širdim prie Dievo kojų"³⁵...

Šis naujas poezijos kūrimo tarpsnis, prasidėjęs 1941—1942 m. po ilgo Maceinos poetinio tylėjimo, buvo jo gilių išgyvenimų išraiška. Galimas dalykas, kad tai jam buvo vienintelis būdas išsakyti savo skausmą, pajutus bejėgiškumą ką nors pakeisti galingų įvykių sukūryje, prašyti Dievo, kad jis padėtų jam išsilaikyti, nepalūžti, suteiktų jėgų ir paguodos. Nors iš išorės Maceina atrodė santūrus, tačiau jis buvo, kaip minėta, labai jautrus žmogus. Tai rodo ir jo poezija, laiškai, ir visa jo kūryba. Tačiau nereikėtų manyti, kad jis buvo ypač emocionalus žmogus. Greičiausiai tai reiškia, kad jis, iš karto (intuityviai) suvokdamas įvykio ar reiškinio esmę, giliai ją išgyvendamas, („kūrybai reikalingi pergyvenimai"), tuoj pat į ją atsiliepdavo rašydamas. Maceina šventai tikėjo, kad šis jo rašymas gali padėti žmonėms susivokti reiškinių bei įvykių esmėje, o susivokus ir įsigilinus į ją — imtis veiklos siekiant pagerinti mūsų netobulą pasaulį... Įdomu, kad eilėraščius jis rašė būtent tada, kai būdavo pažeistas jo pasitikėjimas savo jėgomis ir kai jam būdavo ypač sunku, „kai nerimas spaudė" ir viskas atrodė beprasmiška ir beviltiška. O dalytis savo išgyvenimais su kitais, net ir su pačiais artimiausiais žmonėmis, jis niekada nemokėjo ir nenorėjo. „Niekados negalėjau savo jausmų kitiems parodyti"³⁶. Tačiau jam reikėjo išsisakyti, išlieti tai, kas susikaupė jo sielos gelmėse. Tuomet jis ir griebdavosi poezijos, atsiskleisdavo joje, išliedamas savo jausmus, bet sykiu lyg ir prisidengdavo poetiniais vaizdais nuo kitų žmonių, norėdamas išsaugoti savo asmenybės neliečiamumą...

1940—1944 metai buvo itin sunkūs, nes Lietuvos žmonėms teko išgyventi ir pakelti tiek daug, kiek, atrodo, pakelti išvis neįmanoma. Per trumpą laiką Lietuva išgyveno net tris okupacijas. Ji atsidūrė lyg tarp dviejų galingų vilkšunių, tik ir laukiančių tinkamo momento ją praryti su visais jos žmonėmis. Pasirinkimas čia buvo nedidelis, o tiksliau jo visai nebuvo. Lietuva buvo tarsi gardus kąsnelis, kuris turėjo atitekti galingesniam. Ji buvo tarsi kamuolys, kuriuo žaidžiama, kuris eina iš rankų į rankas... Atrodo, kad labiau pažeminta lietuvių tauta negalėjo būti, regis, tokia ji nebuvo per visą savo istoriją. Lietuvos likimas nuo jos pačios visiškai nepriklausė... Tai buvo be galo skaudus (nedažnai pasitaikantis) ir pamokantis patyrimas. Birželio sukilimas — šis nepaprastas patriotinis lietuvių žygis, kurį galima pavadinti net ir dvasiniu, nes juo buvo siekiama laisvės, padėjo vokiečiams, kurie įžengė į Lietuvą tą pačią dieną. Sutapimas? Ne, tai buvo susitarimas: „Sukilimo pradžios pagrindiniu ženklu laikyti vokiečių peržengimą Lietuvos sienos" ³⁷. Ir nors pačiam Kaziui Škirpai dar prieš sukilimą tapo visiškai aiškios vokiečių užmačios, padėtis buvo tokia beviltiška, kad iš dviejų blogybių reikėjo pasirinkti, kaip tuomet atrodė, mažesniąją... Manyčiau, kad būtent šis istorijos tarpsnis, nors ir vertinamas nevienareikšmiškai, yra ypač svarbus Lietuvai, nes jo pamokomoji reikšmė neišnyko iki pat mūsų laikų. „Nepriklausoma Lietuva, nepriklausomas joje lietuvis — yra nuolatinis mūsų idealas, — rašė Juozas Ambrazevičius (Brazaitis). — Tačiau nepriklausomybė visuomet yra tik reliatyvi"³⁸. Su šiuo Ambrazevičiaus teiginiu sunku nesutikti, jis taikytinas visoms valstybėms, ypač mažoms, ir galima tik apgailestauti, kad jis pernelyg dažnai pamirštamas... Tačiau kur ir kame slėpėsi ir vis slepiasi tikroji Lietuvos žmonių nepriklausomybė — ta, kurios negalima nei paneigti, nei atimti? Atrodo, kad Maceina atrado aiškų bei įtikinamą atsakymą į šį klausimą, o atradęs visiems laikams paliko ir visuomeninį darbą, ir atsikratė retkarčiais jame užsiliepsnodavusio noro politikuoti bei dalyvauti „partiniuose reikaluose"...

Laikas ėjo, kiti „išvaduotojai" pakeitė pirmuosius. Išdžiūvo džiaugsmo ašaros ir nuvyto gėlės, su kuriomis buvo sutinkami šitie „išvaduotojai". Džiaugsmas truko neilgai, nes nacistai, užgrobę Lietuvą, greitai atskleidė savo tikslus. Jau 1941 m. rudenį LAF'as visur buvo uždraustas. Tačiau dar prieš sukilimą „gestapas pradėjo stoti prieš LAF'ą ir jo tikslą atkurti nepriklausomybę", o Kaziui Škirpai buvo pasakyta, kad „nepriklausomybės reikalavimas esąs tik šovinistiškos inteligencijos prasimanymas"³⁹. Pačiam Škirpai vokiečiai uždėjo namų areštą, o vėliau uždarė jį koncentracijos stovykloje... Pasinaudoję lietuvių patriotiniu sąjūdžiu, vokiečiai nė nemėgino slėpti savo kėslų — paversti Lietuvą didžiojo reicho dalimi. Laikinoji Lietuvos vyriausybė, taip ir neįgyvendinusi savo pagrindinio tikslo — atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, išgyveno vos šešis mėnesius ir buvo priversta, padedant voldemarininkams, 1941 m. rugpjūčio 5 d. sustabdyti savo veiklą. Svajonių nebeliko, jos dingo ilgam laikui...

Maceina ir kiti tikrieji Lietuvos patriotai, per naktis dirbę ir kūrę Lietuvos atstatymo planus, atsidūrė dviprasmiškoje ir beveik beviltiškoje padėtyje. Jų darbas Berlyne baigėsi, čia jie jau niekam nebebuvo reikalingi, o Lietuvoje jų laukė labai miglota ateitis, bet ten buvo Tėvynė, ir, nors ji buvo ištikta negandų, jie vis dar tikėjosi būti jai reikalingi. Maceina tikrai tuo tikėjo, todėl neapsakomai apsidžiaugė, kai vieną dieną (1941 m. rugsėjo 3-iąją) gavo iš Juozo Ambrazevičiaus kvietimą bei pranešimą, kad jis (Antanas Maceina) paskirtas Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto docentu. Pranešime buvo nurodyta, kad mokslas prasideda rugsėjo 15 d., todėl prašoma kuo greičiausiai pasirūpinti sugrįžti į Kauną. Tačiau Maceina rūpinosi savo ir savo šeimos sugrįžimu jau nuo pat karo pradžios mindamas visų įstaigų, kurios užsiimdavo šiuo reikalu, slenksčius, bet jo pastangos buvo bevaisės. Laikas bėgo, vienas mėnuo keitė kitą, o leidimo grįžti tėvynėn jis vis negavo. Atrodo, kad priežastys aiškios, — kam įsileisti į klastingai užgrobtą kraštą vieną iš drumsčiančiųjų ramybę ir nepriklausančiųjų lengvai valdomai masei. Juk ir Škirpos, kuris buvo išrinktas Lietuvos laikinosios vyriausybės ministru pirmininku, vokiečiai taip pat neišleido iš Berlyno ir jo pareigas Lietuvoje, kaip minėta, teko eiti švietimo ministrui Ambrazevičiui. Žinia, ramybės drumstėjai visada pavojingi bet kuriai valdžiai — ir savajai, ir svetimajai... Maceina buvo vienas tų drumstėjų. Tačiau Berlyne jis buvo nė kiek nepavojingas, nes čia jis neturėjo jokio „garbingo" statuso. Jis buvo tik pabėgėlis... Bet Lietuvoje, net ir okupuotoje, jis buvo Asmenybė, kurios balsas buvo ne tik girdimas ir jo klausoma, bet į kurį buvo įsiklausoma bei atsižvelgiama.

Taigi Maceinos ir jo šeimos grįžimas į Lietuvą buvo labai komplikuotas. Ir nors nemažai žmonių rūpinosi jo sugrįžimu, pavyzdžiui, — Vokietaitis⁴⁰ net atsiuntė Maceinai gana keistą oficialų kvietimą dirbti lietuvių nacionalistų partijoje kultūros bei propagandos žinyboje (pareigos nebuvo nurodytos), o dar prieš tai kunigas Jonas Aviža, atvažiavęs į Berlyną, buvo pasirengęs pergabenti Maceinų šeimą per sieną ir apie tai net susitarė su pasienio komisaru, tačiau visos pastangos buvo bergždžios. Ir Ambrazevičiaus kvietimas bei Maceinos paskyrimas Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto docentu taip pat neturėjo jokios galios, o ir pats fakultetas, kuriame darbas turėjo prasidėti rugsėjo 15d., tuomet (1941 m. spalį) dar neveikė. Vokiečiai siekė sustabdyti universitetų bei aukštųjų mokyklų veiklą. Lietuvos kultūra jiems nerūpėjo, o jos vystymasis tam tikra prasme buvo net pavojingas, nes „dvasiniai ginklai" galėjo smarkiai sutrukdyti jiems vykdyti savo grobikišką politiką.

Galų gale visų (draugų, paties Maceinos, giminių) sutelktinėmis pastangomis Maceinai ir jo šeimai pavyko grįžti Lietuvon. Tai atsitiko 1941 metų lapkričio 1 dieną. Tačiau grįžimo džiaugsmas buvo kartokas, nes grįžti teko į vėl okupuotą šalį. Maceinai ir kai kuriems kitiems „pirmosios tremties dalyviams", nespėjusiems ar nepanorusiems išvažiuoti į tolimus kraštus, matyt, taip buvo lemta — pabėgti iš okupuotos šalies ir į tokią pat sugrįžti. Tik okupantai jau buvo kiti, kai kurie manė ir mano, kad geresni. Tačiau ar gali bet koks okupantas būti geresnis ar blogesnis? Manyčiau, kad naciai nė kiek nebuvo geresni už sovietus.

Maceinos grįžo į svetimųjų sužlugdytą bei išgrobstytą šalį. Tačiau reikėjo gyventi, auginti vaikus ir net tokiomis „nenormaliomis" sąlygomis, pasitelkus „dvasinius pozityvius ginklus", dirbti tautai bei Tėvynei naudingą darbą. Taigi, grįžęs į Tėvynę, Maceina tuoj pat (vėlyvą 1941 metų rudenį) pradėjo dirbti Vytauto Didžiojo universitete. Jį, kaip ir buvo žadėta, paskyrė Filosofijos fakulteto Filosofijos istorijos katedros docentu bei jos vedėju. Tad filosofija tapo jo „pirmaeile pareiga". Vienas pagrindinių kursų, kurį jis skaitė studentams, buvo „Filosofijos įvadas", paties Maceinos teigimu, tapęs vieno jo reikšmingiausių veikalų „Filosofijos kilmė ir prasmė" „pradžia". O jo paskaitos apie Rilkės poeziją, arba, kaip jis pats jas vadino, „R. M. Rilkės poezijos <...> interpretacija paskaitų pavidalu", buvo „paruoša" „Didžiajam Inkvizitoriui", „Jobo dramai", „Niekšybės paslapčiai". Šiuo sunkiu laikotarpiu (nuo 1940 metų vasaros iki pat 1946 metų) Maceina neišleido nė vienos naujos knygos, nors paruošiamieji darbai ir vyko. Tačiau jis rašė — rašė knygas, straipsnius ir eilėraščius. Jo poetinio rinkinio „Gruodas"⁴¹, kuris išvydo dienos šviesą tik 1965 metais, pagrindą sudaro eilėraščiai, sukurti 1942—1949 metais, t. y. ypač sunkiais okupacijos ir antrosios Maceinos tremties (kuri niekada taip ir nesibaigė) metais. Taigi nesunku pastebėti, kad eilėraščius jis rašė sunkiausiomis valandomis, o būtent tokiu laikotarpiu šios valandos tapdavo metais. Jis drovėjosi šio savo užsiėmimo ir, kaip pats prisipažino pokalbyje su Griniumi, nenorėjo, kad „pasauliečiai juoktųsi, esą Maceina kuriąs eilėraščius, taigi 'nerimtas'⁴². Be to, pasak Maceinos, jis nebuvo tikras dėl jų estetinės vertės. Jis ilgai negalėjo prisiversti kam nors parodyti savo eilėraščius (išskyrus žmoną), galiausiai išdrįsęs jis juos parodė savo draugui kunigui Stasiui Ylai, o šis, pamatęs, jog eilėraščiai yra vertingi visokeriopa prasme, — prof. Juozui Ambrazevičiui (Brazaičiui) ir poetui Bernardui Brazdžioniui. Visų šių garbingų vyrų vertinimai buvo labai palankūs. Kiek vėliau, 1943 metais, su Maceinos poezija susipažino ir Jonas Grinius, kuris net pavadino Maceiną „lietuvių lyrikos Mocartu"⁴³. Toks palankus žymių ir jau tada autoritetingų žmonių įvertinimas paskatino Maceiną ir toliau rašyti eilėraščius, nors visąlaik išliko tas savotiškas „nedrąsumas" bei „gėdingumas", kurių jis niekada negalėjo, jo žodžiais tariant, „nuslėgti". Tai suprantama, nes tikroji poezija visada yra tam tikra išpažintis, taigi labai intymus dalykas. Atlikti išpažintį viešai Maceinai buvo pernelyg sunku, — „tarsi stovėčiau prieš minią ir turėčiau išsirengti nuogas" — todėl jis ir pasislėpė po Jasmanto pseudonimu. Daug vėliau, pradėjęs eiti septyniasdešimt trečiuosius metus, jis rašys: „Būdamas universitete studentas, esu truputį klausęs Maironio paskaitų. Sykį jis auditorijoje viešai apie save tarė: „O aš juk esu poetas". Taip apie save tarti aš niekad negalėčiau — paprasčiausiai nedrįsčiau"⁴⁴. Kartais atrodo, kad šis jo drovumas, vertinant save ir savo darbus (ir ne tik juos) yra tolygus skaistumui, visada pasireiškiančiam mūsų poelgiuose ir ypač santykiuose su žmonėmis. Nė nemanau, kad Maceinos atveju tai būtų koks nors fariziejiškumo požymis...

Taigi poezija Maceinos gyvenime užėmė itin svarbią vietą. Manyčiau, kad ji, kaip ir jo laiškai artimiesiems, yra savitas raktas atskleisti ir suprasti Maceiną ne kaip visuomenės veikėją arba filosofą, o būtent kaip žmogų, kuris kentėdavo, ieškodavo, nerasdavo, nusivildavo ir vėl ieškodavo... „Laiškai labiausiai atskleidžia žmogų", — tvirtina Maceina 1984 metais laiške dukrai, — nors „žmogaus sielos gelmės niekam nėra prieinamos". Tai tiesa, tačiau poezija turbūt daug pajėgesnė net ir už draugišką bendravimą laiškais atskleisti žmogaus sielos gelmes. Tačiau tos gelmės yra tokios gilios, kad iš tikrųjų taip ir lieka niekam iki galo neprieinamos, nors poezija knygos pavidalu ir prieinama visiems...

Bredersdorfas kaimelis netoli Viurcburgo, kuriame Antanas Maceina nuo 1945 m. pavasario praleido beveik metus

pastogę — atgulė šioje svetingoje, bet svetimoje žemėje amžinam poilsiui. Tačiau visa tai įvyko daug vėliau...

Taigi 1945 metų kovo 23 d. prasidėjo naujas Maceinos gyvenimo tarpsnis⁹. Jis apsigyveno vokiečių ūkininko šeimoje, už maitinimą šeimininkui „užmokėdavo" savo maisto kortelėmis. Diena slinko po dienos, o jis mintimis vis grįždavo prie neseniai įvykusių šiurpių įvvkių, mąstė apie neaiškią ateitį, apie paliktą šeimą, nežinodamas nei ko griebtis, nei ką daryti... „Parsinešiau iš vietinio klebono porą knygų ir porą iš kun. Rimšelio. Bet tuo tarpu net skaityti nesinori. Kažkoks vyksta keistas atslūgimas"¹⁰. Kitą dieną, Verbų sekmadienį (1945 03 25), jis užrašys savo dienoraštyje: „Lygiai prieš dvyvliką metų tokį pat Verbų sekmadienį sėdėjau Liuvene ant kalnelio atokaitoje ir svajojau. Bet kaip kitokia buvo tada nuotaika. Tada gyvenimas buvo prieš mane. Aš jam ruošiausi, daug ko iš jo tikėjausi, daug žadėjau jam duoti. Po dvylikos metų vėl esu svetur. Vėl esu vienų vienas tarp svetimųjų. Gyvenimas dabar sustojęs. Gyvenu laukdamas. Dabarties nebėra. Tačiau ir ateitis pridengta nepermatoma uždanga. Kas bus? — štai klausimas, kuris kankina visus mus, palikusius savo žemę. Pradedame gailėtis ją palikę. Nežinia ar tai yra tikras gailestis, ar tik nevilties ir nežinios šauksmas. Ir mirti yra geriau tarp savųjų. Bet ar mes būtume mirę tarp savųjų? Frontas slenka vis arčiau ir arčiau. Kad tik greičiau jis persiristų ar kaip kitaip išsispręstų! Bet tai dar ne viskas. Rytuose dar pasilieka mūsų mirtinas priešas. Kas ir kaip susidoros su juo? O nuo to priklauso visų mūsų tremtinių likimas"¹¹. Maceiną dažnai aplankydavo tokios ar panašios mintys — įkyrios, kankinančios, trukdančios dirbti, nes užtemdydavo darbo prasmę, trikdė jo ir taip sudarkytą gyvenimą, kartais varė į neviltį ir į gilų pesimizmą. Tačiau tarp žmonių, su kuriais Maceina bendravo, jis buvo kitoks — ramus, santūrus, susitvardęs. „Kun. Rimšelis ir Ivinskis su Griniais stebisi mano ramumu, mano „stoiškumu". Bet jie nežino, kiek man šita ramybė kaštuoja. <...>. Tik keletą sykių, kai niekas nematė, kai buvau vienų vienas, buvau pradėjęs nesusilaikyti ir verkti. Ir pajutau, kad vieną sykį davus įspūdžiams valią, susilaikyti yra žymiai sunkiau. Todėl vėliau valdžiausi ir vienas likęs"¹². Manyčiau, kad šis išorinis jo santūrumas bei ramumas suklaidino ne vieną jį pažinojusį ir bandžiusį suprasti jo asmenybę. Dažnas nesuprato nei jo lengvai pažeidžiamos sielos, nei jo jautrios širdies... Tačiau mokėjimas valdytis, nors tam prireikė daug pastangų, neleido Maceinai paskęsti savo kančioje, neviltyje, apsaugojo jį nuo visokių paklydimų, tuščiažodžiavimo bei įpročių, griaunančių žmogaus sielą ir kūną ... Po daugelio metų jis rašys dukrai: „Aš negeriu, nerūkau, nelaidokauju"¹³. „Rašymas sudaro mano gyvenimą", — šie jo dažnai kartojami žodžiai skamba lyg tam tikras leitmotyvas. Rašymas ir buvo jo gyvenimo leitmotyvas... Net ir tada, tų siaubingų 1945 metų pavasarį, kai virš galvos kiekvieną dieną ūžė lėktuvai ir sproginėjo bombos, praėjus vos mėnesiui po šiurpių įvykių, kuriuos jam teko išgyventi, jis bandė rašyti. „Šiandien vėl grįžau prie didžiojo inkvizitoriaus. Jį rašyti pradėjau dar Würzburge. <...> Atvykęs į Brebersdorfą, kurį laiką neturėjau teksto. Dabar gavau iš kun. Rimšelio „Brolių Karamazovų" I tomą, kuriame kaip tik šita legenda yra. Bet keletą dienų knyga gulėjo nejudinama. Bet šiandien mano darbinga nuotaika. Dar lovoje gulėdamas parašiau „Vakarop", kurį man vakar laukuose įkvėpė jaunos miežių vagelės. Paskui po pusryčių ėmiausi toliau inkvizitoriaus. Rašyti sekėsi"¹⁴. Maceina dėkojo Dievui, kad jis suteikė jam jėgų darbui, kad neleido „įgrimzti" kančioje...

„Ačiū Tau, Viešpatie, kad viskas praeina. Mes dažnai liūdime, kad laikas slenka ir neša praeitin visus mūsų džiaugsmus, visas viltis, lūkesčius, mūsų mylimuosius ir mūsų darbus. Tai liūdna. Tačiau mes pamirštame, kad jis neša sykiu ir mūsų kančią..."¹⁵ jis mokėsi pergalėti kančią ją iškentėdamas. Ir išmoko. Vėliau jis ėmėsi misijos „palengvinti" kelią kitiems pergalėti kančią, vadinasi, išgyventi ir nepalūžti. Jis išgyveno ir nepalūžo: „noras žūti", kuris jį aplankė, kai, netekęs darbo ir bet kokių galimybių dirbti mylimą darbą, jis blaškėsi ieškodamas išeities ir galiausiai, kai aplinkybės privertė jį palikti šeimą ir išeiti į „nežinią", daugiau niekada neaplankė jo. Jis „susigyveno" su kančia, kuri tapo jo filosofavimo šaltiniu... Būtent čia, Brebersdorfe, Maceina užbaigė savo „Didįjį Inkvizitorių", kurį pradėjo rašyti (vokiškai) dar būdamas Berlyne, o vėliau (lietuviškai) Viurcburge... Brebersdorfe jis parašė ir poetinį ciklą „Giesmių giesmė". Jonas Grinius, tuomet gyvenęs netoli Maceinos, teigė, kad šiam poezijos ciklui „akstiną davė A. Maceinos svainės Tonės Tverskaitės netikėta mirtis..."¹⁶Tai visai galimas dalykas, nes, kaip minėta, būtent iš gilių išgyvenimų ir kilo Maceinos poetiniai kūriniai. Įdomu tai, kad vienas Maceinos bičiulių sykį jam papriekaištavo, kad jis (Maceina — T. M.) „savo poezijoje kitoks negu savo filosofijoje: ne toks tikras ir net netikras"¹⁷. Su šiuo teiginiu nenorėčiau sutikti, nes poezija, Maceinos žodžiais tariant, „kalba ne proto vedama, o taria pačią žmogaus būtį"¹⁸. Ir nors „šioje būtyje yra gana tamsu", būtent poezijoje atsiskleidžia žmogaus gelmės... Tad, manyčiau, žmogaus tikrumas greičiausiai glūdi jo poezijoje, kuri nėra taip lengvai prieinama kito protui bei širdžiai, kaip mums kartais atrodo. Kalbant apie Maceiną, sunku atsikratyti minties, kad savo poezijoje jis ir yra tikrų tikriausias, nes poezija — tai savitas žmogaus dienoraštis...

Karas ėjo į pabaigą... „Mums karas jau pasibaigė", — užrašė Maceina savo dienoraštyje balandžio 10 d., tačiau netikrumas, lydėjęs tremtinių gyvenimą, liko. „Bet kas dabar laukia mūsų, pabėgėlių? Amerikonai, žinoma, elgsis su mumis gerai. Bet tas dar neišsprendžia mūsų likimo. Ką mes veiksime, kaip gyvensime? Pirmiau buvom įsijungę į vokiečių užsuktą mašiną ir taip laikėmės. Dabar ta mašina jau sustojo. Prie ko dabar pritapsime? lietuvių <...> yra jau nemaža. Bet frontas visus labai išsklaidė. Kaip ir kur susirinksime? Nežinomybė. Vėl kova prieš akis"¹⁹. Paskutiniais žodžiais tarsi apibrėžiamas tremtinių tikslas — kovoti už savos valstybės nepriklausomybės atstatymą. Šioje kovoje Maceina matė tremtinių gyvenimo prasmę. Tačiau idant šis tikslas būtų įgyvendintas, reikėjo susiburti, susivienyti ir nusibrėžti veiklos gaires... Nekantraudamas jis laukė leidimo išvažiuoti iš jam „mielo kaimelio", nes „karui pasibaigus, reikia susitikti su žmonėmis ir ką nors galvoti"²⁰. Maceina ruošėsi važiuoti į Bambergą, kuriame buvo susitelkę šimtai lietuvių pabėgėlių. „Jis darosi lietuvių centras. Ir šitas centras kviečiasi mane. Ką aš ten veiksiu, nežinau. Bet viskas paruošta — kambarys dideliame viešbutyje ant upės šalia miesto, amerikoniškas maitinimas, baltiniai — žodžiu, viskas, ko aš neturiu²¹. Važiuoti reikia"²². Iš Brebersdorfo Maceina išvažiavo 1945 metų birželio 1 d. Tada jam atrodė, kad pagaliau baigėsi jo ilgų „atostogų" metas, kai viltis buvo persipynusi su neviltimi, noras „keliauti ir veikti" — su begaliniu nuovargiu, aiškumo, tikrumo (net ir šioje svetimoje šalyje) troškimas — su sunkiai suvaldomu troškimu grįžti į Tėvynę, pas savuosius... Tačiau, matyt, Bamberge, Maceina, kaip ir Zenonas Ivinskis Viurc- burge, „nerado... to, ko tikėjosi". Jį nuvylė tai, kad Bamberge bendras tremtinių darbas buvo „nevaisingas"... Taigi „susitikimas su žmonėmis", kurio jis taip troško, nebuvo sėkmingas. Su mintimi, kad „vienas žmogus gali daug daugiau padaryti negu būrys"²³, jis netrukus vėl sugrįžo į Brebersdorfą... Taigi Brebersdorfe jis pragyveno (su nedidele pertrauka, kai buvo išvykęs į Bambergą) „beveik ištisus metus". Ir šie metai tikrai nebuvo „nevaisingi". Kaip jau minėta, būtent Brebersdorfe jis parašė „Didįjį Inkvizitorių", sukūrė poetinį ciklą „Giesmių giesmė", užbaigė „pirmą juodraštį „Jobo dramos". Tą laiką, kurį Maceina praleido Brebersdorfe, grįžęs iš Bambergo, galima pavadinti tremties prasmės paieškomis. Manyčiau, kad būtent čia šie ieškojimai įgavo aiškų pavidalą — pavirto tikslia tremtinių veiklos programa. Kitaip vargu ar Maceina būtų išvažiavęs iš šio svetingo kaimelio, kuriame pradėjo jaustis beveik kaip namuose, nes nuolat buvo apsuptas šeimininkų, kurių sūnus žuvo Vilniuje, tėviškos globos...

Turėdamas aiškią tremtinių veiklos programą, Maceina „įsirašė į lagerį" Šveinfurte, buvusį netoli Brebersdorfo... Taip prasidėjo jo gana ilgas ir sunkus, tačiau kartu veiklus bei kūrybiškas laikotarpis stovyklose. Jis gyveno Šveinfurto, Niurtingeno, Švabijos Gmiundo tremtinių stovyklose. Šis laikotarpis tęsėsi iki 1949-ųjų pabaigos... Ištroškęs prasmingos veiklos, Maceina atsidūrė tarp savųjų, tokių pat kaip ir jis, tremtinių, ir nuo pat pirmųjų dienų kibo į darbą. 1946 metus Maceina laikė „atsikūrimo laiku", kai vėl susibūrė seni bičiuliai, katalikai kultūrininkai, pasiryžę iš naujo daryti viską, kas buvo daroma Lietuvoje nuo 1933 metų, „kada į religinį-kultūrinį mūsų Tautos gyvenimą pradėjo įsijungti jaunų, Vakaruose studijavusių žmonių..."²⁴ Taigi tremtyje „jauniems (tiesa, per tą laiką jie jau spėjo kiek pasenti) reformatoriams" reikėjo „organizuoti savą kultūrą". „Mums reikėjo kurti mokyklas, organizacijas (ypač ateitininkų), spaudą, Kat. Akciją"²⁵. Be to, reikėjo tęsti Lietuvių fronto — rezistencinio sąjūdžio — veiklą, nes jų rezistencija, kaip sakė Maceina vienoje iš savo paskaitų²⁶, dar nebuvo baigta. Tačiau ši veikla, pasikeitus sąlygoms, turėjo įgyti kitokį pobūdį. „Laisvės netekimas grąžino mus visus (tiek krašte, tiek tremtyje esančius) į „Aušros" tarpsnį, kada nepriklausomos valstybės idealas švietė kaip aukščiausias. Jis šviečia dabar ir mums"²⁷. Maceina jau nebegalvojo, kaip kadaise, būdamas pirmoje tremtyje, apie tolimus kraštus. Jis įžvelgė prasmingo darbo galimybę čia, Vokietijoje, kuri geografiškai buvo ne taip toli nuo

Zenonas Ivinskis, Antanas Maceina, Alina Grinienė ir Jonas Grinius Vokietijoje, 1946— 1948 m.

gimtųjų namų, bet vis dėlto toli, nes Namai buvo nepasiekiami. Tačiau viltis, kad jis grįš į Tėvynę, vis dar ruseno jo širdyje. Tad, norėdamas grįžti, turėjo nemažai padaryti čia, Vokietijoje...

Taigi šiuo pirmuoju antros tremties laikotarpiu, praleistu stovyklose, Maceinos visuomeninė veikla buvo ypač aktyvi. Netolimos praeities įvykiai, sugriovę ne tik žmonių gyvenimus, bet ir visą valstybę, tiesiog žadino savarankiškos valstybės atkūrimo veiklą. „Atkurti savarankišką valstybę dabar yra tikslas, aplinkui kurį telkiasi ir turi telktis visos tremtinių pastangos. Tai ir yra mūsų gyvenimo įprasminimas"²⁸. Siekti šio tikslo, Maceinos požiūriu, reikia ne tik politikos keliu, „kuris veda į formalinį (išskirta mano — T. M.) tautos laisvę", bet ir kultūros keliu, „kuris eina per krikščioniškai humanistinių vertybių išlaikymą bei kūrimą". Šis antras kelias, būtent kultūros kelias, Maceinai buvo pats svarbiausias, nes „išlaikytos" ir sukurtos tremtyje krikščioniškai humanistinės vertybės ir sudarys būsimojo laisvo gyvenimo Lietuvoje turinį. Todėl buvo būtina kovoti ne tik už laisvę formalia prasme, bet ir už šios laisvės turinį, kurį sudaro kultūra, „išaugusi iš laisvos krikščioniškai humanistinės dvasios". Taigi pats svarbiausias tremtinių gyvenimo uždavinys, kaip teigė Maceina, ir yra tokios kultūros, kuri būtų „laisvės ir asmens (išskirta mano — T. M.) pirmenybės nešėja"²⁹, kūrimas. Kuriant savosios valstybės idealą, buvo vadovaujamasi demokratiniu asmens pirmenybės principu ir siekiu įgyvendinti kultūrinę demokratiją. Valstybė turi tarnauti žmogui, nes žmogus yra kultūros (plačiąja prasme), kuri sudaro valstybės turinį, kūrėjas. Tačiau kultūrinis veikimas yra neįmanomas be pasaulėžiūrinio prado. Kiekvienas kultūrinis kūrinys yra įkūnyta žmogiškoji idėja. Idėjų sritis yra viršesnė už „daiktų sritį", nes nuo įkūnytų idėjų priklauso valstybės turinys. „Kultūrinės gėrybės" — mokslinės, meninės, religinės — padeda žmogui tobulėti ir atsiskleisti dvasiškai, tapti „pilnutiniu" žmogumi. Šios „kultūrinės gėrybės" padeda tobulėti ir valstybei, tapti jai „pilnutine", nes „valstybė yra kaip žmogus: kai jis gema, pirmutinis jo tikslas yra išsilaikyti; kai jis išsilaiko, pirmutinis jo tikslas yra išsivystyti ir tapti tikru bei pilnutiniu žmogumi"³⁰. Tačiau politinės priemonės valstybės ir žmogaus tobulinimuisi netinka, nes jos visada yra priverstinės, vadinasi, žlugdančios žmogaus laisvę ir sykiu paneigiančios patį žmogų kaip idėjų nešėją ir kaip laisvą kūrėją. Todėl pati politika negali būti pasaulėžiūrinė, pasaulėžiūra nėra jos kompetencija. Pasaulėžiūra priklauso ir turi priklausyti tik kultūrai...

Taigi tremtyje Maceina ir kiti žymūs kultūrininkai kūrė savosios valstybės idealą. Tai buvo tie patys žmonės (nors ir ne visi, kai kurių jau nebebuvo tarp gyvųjų³¹), kurie anksčiau paskelbė manifestą „Į organiškosios valstybės kūrybą", dalyvavo LAF'o veikloje, o grįžę po pirmosios tremties į Lietuvą organizavo nacių okupuotoje tėvynėje rezistencinį sąjūdį — Lietuvių frontą, kurį Maceina apibūdino kaip „pilnutinės demokratijos sąjūdį"^32:. Lietuvių fronto branduolį sudarė katalikiškos orientacijos žmonės, arba buvę jaunieji katalikai, vadinamieji „36-tų metų generacijos" žmonės — Juozas Brazaitis*, Adolfas Damušis, Zenonas Ivinskis, Juozas Katilius (Vytautas Vaitiekūnas), Antanas Maceina ir kt. Per visą vokiečių okupaciją šie žmonės bandė tęsti savo jau seniai pradėtą darbą — kurti būsimos valstybės pagrindus. Jų manymu, atkurtos valstybės pamatą turėjo sudaryti katalikiškoji lietuvių kultūra, kaip pasaulėžiūrinio prado nešėja, o politikai būsimojoje valstybėje buvo teikiamas pagalbinis vaidmuo... Kokia gi vieta šiame sąjūdyje, kuris „šalia specifinių rezistencinių uždavinių... sielojosi ir programos gaminimu"³³, priklausė Maceinai? Juozas Brazaitis įvardijo jį kaip Lietuvių fronto ideologą, tačiau laikė (ir visiškai pagrįstai) „ne tiek organizaciniu veikėju, kiek dvasiniu vadu (išskirta mano — T. M.)"³⁴. Beje, manyčiau, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Maceina kaip dvasinis vadas reiškėsi ne tik LF veikloje. Brazaitis, minėdamas ir kitas Maceinos visuomeninės veiklos sritis³⁵, rašė apie „ypatingą" „jo veikimo plotmę", būtent: „pro gyvenimo faktus besiveržiančias idėjas stebėti ir vertinti, tapti ne tiek organizaciniu veikėju, kiek dvasiniu vadu (išskirta mano — T. M.)." Vadinasi, Maceina buvo ir kitų savo veiklos sričių dvasinis vadas... Tačiau grįžkime prie LF veiklos. 1944 metais atsidūrę tremtyje, buvę jaunieji katalikai vėl susibūrė ir tęsė Lietuvoje pradėtą Lietuvių fronto darbą. Aktyviai dalyvaudami katalikiškame tremties gyvenime — vadovaudami įvairioms akcijoms ir organizacijoms, organizuodami katalikų spaudą — jie sukėlė senesniosios kartos veikėjų nepasitenkinimą. Jų manymu, šie „reformatoriai" buvo katalikų bendruomenės skaldytojai ir todėl pavojingi Bažnyčiai... Reikėtų priminti, kad nepasitenkinimas jaunųjų katalikų veikla atlydėjo juos į tremtį dar iš Lietuvos, o tremtyje peraugo į atvirą konlliktą tarp Lietuvių fronto ir Krikščionių demokratų partijos, į kurią susibūrė „tremtyje atsidūrę senieji, kelioliką metų miegoję veikėjai, netekę savo dvarų, biznių ir vietų, panorėjo vėl atsigauti ir vėl vadovauti kat. Visuomenei"³⁶. Taigi „senieji veikėjai" siekė vadovauti katalikiškajai visuomenei ir „apginti" ją nuo klaidingos bei žalingos, jų manymu, „jaunųjų reformatorių" veiklos. 1946 metų gegužę Štutgarte įvyko katalikų suvažiavimas, kuriame ir buvo nutarta atgaivinti Krikščionių demokratų partiją. Šiame suvažiavime Maceina griežtai pasisakė už LF išlaikymą bei jo veiklos išplėtimą, o tai sukėlė nemažai diskusijų ir nepasitenkinimo. Nieko nuostabaus, juk Maceina jau nuo seno buvo laikomas, kaip rašė Stasys Yla, „kontroversiniu mintytoju" ir „toji reputacija atsivijo jį tremtyje ir dar padidėjo"... O padidėjo ji, pasak kunigo Ylos, kai Maceina ėmė skelbti nepasaulėžiūrinę politiką ...³⁷ Taigi tremtyje katalikai suskilo į du frontus su savo skirtingais tikslais ir programomis. Apie įnirtingus šių partijų ginčus byloja Maceinos susirašinėjimas su prelatu Ladu Tulaba, vyskupu Vincentu Brizgiu bei kitais įtakingais hierarchais. Atrodo, kad senieji veikėjai, kurie sudarė Krikščionių demokratų partijos branduolį ir taip aistringai skelbė katalikų vienybę, patys nemažai prisidėjo prie katalikų skilimo... Tačiau kuo gi šiems seniems veikėjams užkliuvo toji nepasaulėžiūrinė politika, kur čia jie norėjo aptikti „erezijos raugą"?..

* 1944 m., kai J. Ambrazevičiui iškilo grėsmė būti suimtam, jis „virto Brazaičiu ir pasiliko juo iki mirties".

Nepasaulėžiūrinės politikos idėja pradėjo reikštis jau pirmoje jaunųjų katalikų programoje, nors tada ji dar nebuvo išvystyta. Ji buvo tarsi nepaliaujamų pasaulėžiūrinių-politinių rietenų bei kovų tarp partijų „gimdinys"... „Jaunieji reformatoriai" įžvelgė, jog pasaulėžiūra yra kenksminga politikai, nes, jų manymu, pasaulėžiūrinė politika trukdo tinkamai tvarkyti valstybės gyvenimą. Tad „nepasaulėžiūrinės politikos" idėjos iškėlimas buvo visai nuoseklus tų pačių žmonių, kurie parengė „Į organiškosios valstybės kūrybą" deklaraciją, žingsnis, nes tai buvo anksčiau jų skelbtų idėjų tęsinys... Maceina buvo aistringas šios idėjos šalininkas. Pirmą kartą jis ją iškėlė 1946 metais leidinyje „Mažasis židinys", vėliau — 1947 metų straipsnyje „Kultūrinė demokratija" („Aidai", Nr. 9) ir 1948 metų straipsnyje „Politika ir pasaulėžiūra" („Aidai", Nr. 19). „Nepasaulėžiūrinės politikos" esmę, kaip rašė Maceina prelatui Pranciškui Jurui, jis buvo išdėstęs laiške J. E. vyskupui Padolskiui „dviem teigimais: 1. politika yra nekompetentinga spręsti pasaulėžiūros ir su pasaulėžiūra susijusius klausimus ir todėl jų sprendimą bei konkretų tvarkymą turi pavesti pasaulėžiūrinėms bendruomenėms (katalikų atveju Bažnyčiai); 2. pasaulėžiūra savo skelbimui ir vykdymui naudojasi kultūrinėmis ir religinėmis, bet ne politinėmis priemonėmis, kurios esmėje yra prievartinės"³⁸. Tad iš pirmo žvilgsnio visai nesuprantama, kas gi šiuose aiškiai išdėstytuose teiginiuose galėjo sukelti kai kurių žymių katalikų (tarp jų ir ateitininkų, ir kunigų) bei kai kurių hierarchų tokią audringą reakciją, pasireiškusią ne tik nepasitenkinimu bei pasipiktinimu Maceina, bet ir akivaizdžiu priešiškumu jam. Pasak Maceinos, nepasaulėžiūrinės politikos idėja tikrai atnešė didelį kartėlį ir net sunku suprasti, kodėl tai atsitiko. „Juk tai buvo tik idėja, nukreipta į tolimą ateitį, neliečianti nė vieno asmens ir nė vienos grupės <...>. Kodėl tad ši, pasakyčiau, abstrakcija taip uždegė širdis, kad jos šokosi viena kitą neigti?" Ir čia pat Maceina atsako: „man atrodo, kad anas kartėlis atsirado ne dėl ko kito, o tik dėl pakantos stokos kitaip manantiems. Pas mus seniai jau vyravo tarsi kažkokia „dogma", kad katalikiškoji visuomenė turinti būti vieninga ne tik religiškai (kas savaime suprantama), bet ir politiškai (kas yra tik dienos reiškinys). Todėl kai tremtyje (pradžia 1946 m.) šia „falšyva dogma" buvo suabejota ir praktiškai nueita dviem keliais, dalis mūsų katalikų (tarp jų ir ateitininkų) palaikė tai katalikų skaldymu bei silpnumu ir neigė tuos, kurie tokio vieno kelio nelaikė nei principiniu, nei tremtyje reikalingu. Tad ir prasidėjo erzelis"³⁹. Taigi priešiškumo priežastys — pakantos stoka kitaip manantiems. Maceina ir buvo kitaip manantis, jo „kitoniškumas" buvo toks ryškus, kad pats savaime gėlė širdį ir sukeldavo priešiškumą. Maceina buvo „ne iš jų"... Todėl nenuostabu, kad jo keliamos idėjos beveik iš karto buvo ne tik atmetamos kitaip negu jis manančių, bet ir jo idėjose, net neįsigilinus į jas, buvo įžvelgiama „kažkas negero" — priešiško Bažnyčiai ir Bažnyčios mokslui. Apie tai gana aiškiai byloja vyskupo Brizgio laiškas Maceinai, rašytas 1947 metų lapkričio 5 d. Šį laišką galima laikyti pavyzdžiu, kaip buvo iškreipta Maceinos „nepasaulėžiūrinės politikos" idėja neįsigilinus į dalyko esmę⁴⁰... Vyskupo Brizgio laiškas be galo įžeidė Maceiną ir jis atsakė gana aštriu bei griežtu laišku (kartais Maceina tikrai buvo „drastiškas žodyje"⁴¹), kuriame, be kita ko, buvo sakoma: „Man atrodo, kad su svetimomis mintimis reikia taip lygiai elgtis, kaip ir su svetimu turtu. Niekas, be abejo, nėra įpareigotas svetimą teoriją suprasti iš sykio. Tačiau jeigu jis nori ją atpasakoti, turi pasistengti atpasakoti autentiškai, o ne pagal savo fantaziją. Šiuo klausimu aš parašiau dar sykį „Aiduose" (š. m. 9 nr.). Paskaitykite šį straipsnį, palyginkite ten išreikštas mano pažiūras su Jūsų formuluotomis „tezėmis" ir nesunkiai galėsite suprasti skirtumą"⁴². Į šį laišką buvęs Maceinos bendramokslis vyskupas Brizgys, su kuriuo „santykiai (seminarijos laikais — T. M.) buvo visiškai bičiuliški"⁴³, neatsakė... Taigi dalis lietuvių katalikų hierarchų „nepasaulėžiūrinės politikos" idėją priėmė kaip dar vieną Maceinos iššūkį Bažnyčiai. Jų akimis, Maceina tapo pavojingas, nes, kaip teigė Tulaba laiške Brizgiui, „Maceina veda propagandą prieš krikščionišką politiką"⁴⁴, kuri esą remiasi katalikų vienybe visais klausimais. Taigi nuo Maceinos — pagrindinio „katalikų skaldytojo" — reikėjo gintis, šauktis Vatikano pagalbos. Kažkas iš kunigų (panašu, kad L. Tulaba) slapčia apskundė Maceiną, t. y. apkaltino jį „katalikams priešingų pažiūrų" skleidimu. Šie kaltinimai buvo įteikti Romai, Šv. Oficijos kongregacijai... Prasidėjo gana ilgi bei nuobodūs aiškinimai ir išpuoliai, nuo kurių buvo priverstas gintis ir pats Maceina... Visa ši istorija baigėsi tuo, kad Maceinos „nepasaulėžiūrinės politikos" tezėse erezijos nerasta, nors ir kruopščiai ieškota. Įdomiausia turbūt tai, kad pati „nepasaulėžiūrinės politikos" idėja buvo ne jo paties „išradimas". Viename viešų pokalbių⁴⁵ Maceina pastebi, kad pirmas šią idėją yra paskelbęs vyskupas R Būčys savo studijoje „Apie apšvietą" (Chicago, 1918), kurioje jis teigė, kad „įsitikinimų, pažiūrų srityje viešpatija (senas terminas 'valstybės' vietoje, Mc.) neturi kompetencijos", vėliau, 1927 metais, šią mintį išplėtė prof. S. Šalkauskis, paskelbęs kultūrinės autonomijos idėją, ne kartą ją kėlė ir prof. Kazys Pakštas. Taigi politikos ir pasaulėžiūros klausimai buvo svarstomi ir anksčiau... Tačiau tada jie nesukeldavo jokio visuomenės susidomėjimo, o sykiu ir diskusijų, ką jau kalbėti apie aistras. Maceina linkęs manyti, kad tada visuomenė dar nebuvo „priaugusi" svarstyti šių klausimų... Užtat 1946 metais tremtyje lietuvių visuomenė, tiksliau, tam tikra jos dalis, jau buvo tokia „priaugusi", kad net negalėjo suvaldyti savo neigiamų emocijų „nepasaulėžiūrinės politikos" klausimu, ypač šio klausimo kėlėjui. Kažin ar būtų tiek aistrų ir triukšmo, jeigu šią idėją būtų iškėlęs ne Maceina, o kas nors kitas... Kaip teigė Maceina, pats prel. Mykolas Krupavičius (krikščionių demokratų lyderis) privačiuose pokalbiuose „yra pasakęs, kad kr. demokratai jau nuo 1922 m. skelbia tą patį (išskirta mano — T. M.), ką ir frontininkai, ir kad tik laikas neleido jiems įvesti Lietuvoje kultūrinės autonomijos"⁴⁶... Todėl Maceina ir tvirtina: „viskas užkliūva už mano pažiūrų arba mano asmens (išskirta mano — T. M.)"⁴⁷ . Tai, kad Maceina „užkliūdavo" kitiems, patvirtino ir Juozas Brazaitis rašęs: „Kartais būna, kad idėja nepriimtina todėl, kad nepriimtinas jos autorius dėl įvairiausių motyvų"⁴⁸. Maceina (dar nuo seminarijos laikų) tikrai buvo „nepriimtinas". Todėl nemažai senų veikėjų ir kunigų pradėjo kariauti prieš... vieną asmenį, prieš vieną jai nepriimtiną asmenybę, prieš, kaip jie manė, Bažnyčios pamatų „ardytoją" bei „griovėją", nors Maceina ir teigė, kad „politika neturi liesti altoriaus"⁴⁹. Šis įtakingų ir nelabai įtakingų žmonių sukilimas prieš Maceiną buvo jam ir skaudus ir, nors suprantamas, bet sunkiai suvokiamas... Šį konfliktą su bažnyčios hierar- chais Maceina pavadino, kaip minėta, pačiu „nemaloniausiu dalyku"... „idėjinėje plotmėje". Tačiau, be abejonės, šis „dalykas" palietė jį ir asmeniškai kaip žmogų ir krikščionį, kuris negailėdamas savęs vykdė savo misiją pasaulyje...

Maceina niekada nestokojo idėjų, jam niekada negrėsė, jo žodžiais tariant, „idėjinė impotencija". Ir nors „nepasaulėžiūrinės politikos" idėja buvo ne jo „išrasta", tačiau, jo manymu, pokaris buvo tinkamas laikas vėl ją iškelti, išplėsti, padaryti „politiškai" kada nors atkurtos valstybės kūrimo programos pagrindu. Siūlomoje programoje turėjo atsispindėti savos valstybės idealas ir jo įgyvendinimo keliai. Tai buvo savotiškas pasiruošimas ateičiai, kai Lietuva vėl taps nepriklausoma valstybe, ateičiai, kuri, deja, tuo metu buvo gana miglota... Tai buvo savosios tremties įprasminimas. Taigi Maceina ne tik kėlė idėjas, bet ir bandė jas įgyvendinti, nors ir ne praktinėje veikloje, bet teorinėje plotmėje išvystydamas jas ligi galo. Lietuvių fronto programos metmenys „Į pilnutinę demokratiją (Svarstymai apie valstybės pagrindus)" kaip atskiras leidinys pasirodė 1958 metais. Prieš tai jie buvo skelbiami 1954—1955 metais žurnale „Į laisvę". Tad ne tik Lietuvoje, bet ir tremtyje šalia kitos veiklos ir kitų rezistencinių uždavinių Lietuvių frontas „sielojosi ir programos gaminiu". Šioje programoje atsispindėjo savosios valstybės idealas, kurį, anot Maceinos, reikėjo skelbti, skleisti, aiškinti ir už kurį reikėjo kovoti.

Iškėlęs pasaulėžiūrinės kultūros ir nepasaulėžiūrinės politikos idėją, Maceina ruošė būsimos atkurtos Lietuvos valstybės pagrindus.... Tai buvo jam itin svarbus darbas. Pasirinkdamas kovoje už savosios valstybės idealą, t. y. už „pilnutinę" (dar niekur nebūtą) demokratiją, „dvasinius-pozityvius ginklus", Maceina ėjo kultūrinės demokratijos link, be kurios, jo įsitikinimu, valstybė niekada netaps „tikrai demokratinė". „Kultūros išlaisvinimas iš politinės srities yra pagrindinis mūsų rūpestis"⁵⁰. Taigi šiuo 1946—1949 metų laikotarpiu Maceina daug dėmesio ir laiko skyrė ir politikos, ir ne politikos problemoms. Jo dėmesio centre atsidūrė, pavyzdžiui, politikos ir pasaulėžiūros, politikos ir kultūros, politikos ir religijos, religijos ir kultūros klausimai... Rašydamas straipsnius ar viešai pasisakydamas, jis kovojo už savosios valstybės idealą, už tokią valstybę, kurioje nebus varžoma žmogaus teisė nulemti savo likimą pagal savo sąžinę, nes „sąžinė apima žmogaus įsitikinimus, jo filosofiją ir religiją"⁵¹. Jis nenuilstamai skelbė, skleidė, aiškino savo idėjas nekreipdamas dėmesio į „urzgimus pakampiuose"... Gindamas nepasaulėžiūrinės politikos idėją, Maceina net ruošėsi „nepasaulėžiūrinės politikos sampratą išvystyti atskira knyga. <...> Tačiau pakvietimas dėstyti Freiburgo universitete (1956) sumaišė mano planus, ir ši knyga liko neparašyta"⁵². Taigi konfliktas su bažnytine hierarchija — šis „nemaloniausias dalykas" jo gyvenime truko ilgus metus, tačiau jis kovojo: „šį sykį ašen nebuvau toks santūrus kaip Lietuvoje, tiek laiškais, tiek straipsniais gindamas savo idėją"⁵³... Ir tik po daugelio metų jis galutinai įsitikino, kad tarp iškeltos idėjos ir jos įgyvendinimo pernelyg dažnai „guli" didžiulis, sunkiai įveikiamas, o dažnai išvis neįveikiamas atstumas. Tuo įsitikinęs, Maceina visiškai pasitraukė iš visuomeninės veiklos ir beveik tris (gal kiek mažiau) paskutinius dešimtmečius „vedė savotišką atsiskyrėlio gyvenimą, atsidavęs rašymui ir griežtai prižiūrėdamas jau nuo seno nestiprią sveikatą"⁵⁴... O tais pokario metais Maceina tiesiog negalėjo būti pasyvus, kaip ir kiti žymūs kultūrininkai Juozas Brazaitis, Adolfas Damušis, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis. Ištikimi savo ankstesniems idealams bei tikslams jie visi net iš pagrindų pasikeitusioje situacijoje jautė pareigą dirbti Dievo, Tėvynės ir savo tautiečių ateities vardan, slapčia tikėdami, kad pastarieji įvertins jų triūsą bei pasiaukojimą... Šiandien jų atsidavimas tokiems „abstraktiems" dalykams kaip Dievas ir Tėvynė gali kai kam pasirodyti geriausiu atveju keistas, sunkiai paaiškinamas, švelniai tariant, neprotingas, nes žodžių — Dievas, Tėvynė — turinys mūsų laikais yra pakankamai „nususintas" ir nuskurdintas. Tačiau tais laikais šie žodžiai buvo didžiai prasmingi. Be abejonės, ir tada ne visiems jie buvo tokie prasmingi ir svarbūs, kaip šioms asmenybėms, tačiau kartais atrodo, kad vis dėlto daugeliui jie išties buvo reikšmingi...

Taigi veiklos laukas buvo platus, o žmonių, galėjusių ir norėjusių dirbti vardan Dievo ir Tėvynės, buvo ne taip jau daug (tiesa, jų visais laikais, deja, nedaug): tik tie patys žmonės, kurie dirbo Lietuvoje, tarp jų ir Maceina. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ir tada, gana aktyvios visuomeninės veiklos laikotarpiu, Maceinos visuomeniškumas rėmėsi tik „bendru katalikišku reikalu" ir asmenine atsakomybe veikloje už šį bendrą reikalą. Juk kas gi yra, pavyzdžiui, toji katalikiškoji akcija, kurioje aktyviai dalyvavo Maceina, jeigu ne katalikų pasauliečių apaštalavimas — siekis „laimėti sielas" statant Dievo karalystę žemėje?.. Savo (ir ne tik savo), kaip kataliko pasauliečio, misijos sampratą Maceina plačiai apmąstė studijoje „Krikščionis pasaulyje", ir ji visiškai neprieštarauja tam, kaip šią misiją aptarė popiežius Pijus XI, vadinamas „katalikų akcijos popiežiumi". Tačiau net dalyvaudamas katalikiškoje akcijoje, energingai veikdamas šioje srityje, Maceina, deja, patyrė nemažai skriaudos iš pačių aukščiausių dvasininkų, kuriems jis, viešai išsakantis savo nuomonę ir atvirai kalbantis apie negeroves, jau nuo seno stovėjo „skersai gerklės"... Taigi aktyvus „reformatorių" dalyvavimas katalikiškoje akcijoje, noras ją pertvarkyti, atremti į parapijos bendruomenę ir išvesti iš sąstingio nerado jokio pritarimo ir buvo kitų krikščionių demokratų veikėjų nepasitekinimo priežastis. Bet „dar svarbesnė priežastis, dėl kurios šie „reformatoriai" užsitraukė vyskupų (ir senų katalikų — T. M.) rūstybę, yra „Caritas Lituana"⁵⁵ veiklos palietimas ir pastangos ją iš tikro reformuoti", nes šioje įstaigoje buvo daroma daug negražių dalykų su siunčiamomis tremtiniams pašalpomis ir jų dalijimu. „Visiems buvo aišku, kad Caritas lit. priedangoje kažkas varo biznį"⁵⁶, apie tai žinojo ir vyskupai, bet tylėjo... Savaime suprantama, kad pažangūs katalikai, įsipareigoję Dievui ir sau vykdyti apaštalavimo misiją pasaulyje — tarnauti Dievui ir sykiu Tėvynei — negalėjo likti nuošalyje ir tylėti lyg nieko nematytų ir nežinotų. Savo bendražygių įpareigotas, Maceina pirmas viešai prabilo apie šias negeroves paskaitoje „Ateitininkai ir gyvenamasis momentas"⁵⁷ Ateitininkų sendraugių konferencijoje, kuri įvyko 1947 metų sausio 25 d. Augsburge. Ir vėl kilo skandalas, ir vėl šis teisingumo ir teisybės ieškotojas buvo apkaltintas melu: vyskupas Brizgys viešai pareiškė, kad priekaištai, išsakyti „Caritas Lituana" „neturį pagrindo"⁵⁸... Taip ir gyveno tremtyje Antanas Maceina ir jo bendražygiai, kovodami su neteisybėmis, norėdami atlikti savo katalikiškąją pareigą — išrauti blogį, esantį tarp jų. Nors ir labai keista, bet norėdami gyventi pagal krikščioniškos moralės dėsnius, jie gyveno vyskupų nemalonės šešėlyje. Šios nemalonės šešėlis nuolat persekiojo Maceiną ilgus metus, nes dažniausiai būtent jam tekdavo pasisakyti dėl bendro reikalo ir konferencijose, ir suvažiavimuose, ir susirinkimuose... Nemažai skriaudos Maceina patyrė ir iš ateitininkų. Ir tai jau neturėtų nieko stebinti, nes ateitininkuos veiklą globojo Bažnyčios hierarchai. Taigi, kaip matyti, Bažnyčios hierarchų išpuoliai perskverbė visą Antano Maceinos gyvenimą, visą jo veiklą... Tapęs po karo vienu pagrindinių (šalia prof. Juozo Brazaičio) Lietuvių fronto bičiulių ideologu, Maceina pasidarė „netinkamas" ir ateitininkams, nors visada buvo tikras ateitininkas ir labai stengėsi atitikti visus ateitininkų reikalavimus... Reikia pripažinti, kad Maceina, net ir kritinėse situacijose visada išlikdavo žmogumi, o tai reiškia — gyveno pagal sąžinę. Matyt, ne veltui jis dažnai prisimindavo Gižų seminarijos dėstytojo prof. Ražaičio žodžius — „gyvenimas pagal sąžinę yra vienintelis subjektyvus būdas būti išganytam". Tad šio išganymo Maceina ir siekė visą savo gyvenimą...

Gyventi „pagal sąžinę" išties nelengva — įrodymų tam apstu ir praeityje, ir dabar. Šiandien šie įrodymai stovi prieš mus kaip sunkiai paneigiami faktai (nors dažnokai bandoma juos paneigti arba iškraipyti). Praeities gi faktai visada tampa interpretacijos objektu, tačiau „prasilenkusi su objektu interpretacija darosi tuščia ir galop virsta išmone"⁵⁹. Manyčiau, interpretacija visada remiasi ne tik mūsų žinojimu, pasaulėžiūra, pajauta, bet ir... mūsų sąžine. O gyventi „pagal sąžinę" reiškia nesiekti (kiek žmogus yra pajėgus tai padaryti) asmeninės naudos. Savo veikloje, ypač visuomeninėje, Maceina niekada nesiekė naudos sau, nesvarbu, ar tai būtų lengvai apčiuopiama medžiaginė (pasak šv. Augustino, „pinigas", reiškiantis materialines gėrybes), ar — nemedžiaginė nauda (garbė, populiarumas, valdžia ir t. t.). Jis veikė ir dirbo iš pareigos, įsipareigojęs pasauliui, bet nesitaikstydamas prie jo, gyvendamas „atstu nuo pasaulio". Ir būtent todėl, kad jis veikė atsiduodamas pasauliui, jam buvo ypač skaudūs nepagrįsti įtarinėjimai, kaltinimai bei skundai Vatikanui. Kaip jau minėta, Maceina buvo apskųstas Vatikanui dėl skelbtos nepasaulėžiūrinės politikos arba, pasak Maceinos, valstybės neutralumo religijų bei pasaulėžiūrų atžvilgiu. Nesiliauju stebėtis, kad visa tai vyko dėl jo skelbtų idėjų, dėl jo pažiūrų... „Amerikoje plito vyskupo R Būčio laiškas, kuriame jis siūlė Ateitininkų federacijos valdybai arba priversti mane atšaukti savo pažiūras, arba išmesti mane iš ateitininkų (man pačiam jis siūlė išstoti); Vokietijoje visi trys lietuviai vyskupai⁶⁰

Antanas Maceina (pirmoje eilėje pirmas iš dešinės) su draugais Vokietijoje Reino koniferencijos metu, 1947 m.

pasisakė prieš mano kandidatūrą į Ateitininkų Federacijos vadus"⁶¹. Vyskupai baiminosi, kad Maceinos „vadovavimas gali atei- tininkiją pastūmėti vienašališka (jiems nepriimtina — T. M.) linkme"⁶². Reino konferencijos metu, kuri vyko 1947 metų gegužės 20—22 d., vyskupas Brizgys vetavo Maceinos kandidatūrą į Ateitininkų federacijos vadus. „Jūsų taktas ir būdas pas daugelį yra sukūręs neigiamą nuomonę dėl tinkamumo vadovauti ateitininki- jai"⁶³, — nerimavo vyskupas. Bet Maceina vis dėlto buvo išrinktas AF tarybos pirmininku. O AF vadu vėl tapo Adolfas Damušis, kuris prieš tai, ruošdamasis vykti į Ameriką, atsistatydino iš šių pareigų. Tačiau netrukus po šios konferencijos Damušis vis dėlto išvyko į Ameriką, ir jau tada Maceinai, kaip jo pavaduotojui, teko perimti AF vadovavimą. Ateitininkijai Maceina vadovavo dvejus metus ir, kaip visiškai teisingai rašė dr. J. Girnius, veikė „dėl jų" (išskirta mano — T. M.). Galima tik apgailestauti, kad veikimas „dėl jų", t. y. dėl kitų, tarp jų ir tų, kurie jj neigė, toli gražu ne visada yra tinkamai vertinamas... 1949 metų rugsėjo 1 d. Ateitininkų federacijos taryba buvo perkelta į JAV, ir Maceina galų gale pasijuto „laisvas nuo bet kurių pareigų". Jis ir anksčiau norėjo pasitraukti iš šio posto, juo labiau, kad nemažai ateitininkų dėl tam tikrų (jau išvardytų) priežasčių nenorėjo, jog jis būtų AF vadu, bet Bažnyčios vadovybė (delegatūra) neleido jam atsistatydinti. Jis tai galėjo padaryti tik susiklosčius palankioms sąlygoms. Sprendimas perkelti AF tarybą į JAV kaip tik ir suteikė jam tokią galimybę. Maceina atsisakė AF vado pareigų 1949 metų rugpjūčio 27 d. studentų ir moksleivių stovykloje Kresbrone. Išsilaisvinęs nuo šios jį slegiančios naštos, Maceina pagaliau pasidarė mažiau priklausomas nuo kitų norų, reikalavimų, pageidavimų, užgaidų ir galėjo žymiai laisviau planuoti tolesnį savo gyvenimą. Jis jau pavargo nuo visų šių rietenų... „Aš esu rašto žmogus, kuris mėgsta vienatvę ir tylą. Jeigu kartais esu įtraukiamas į visuomeninį darbą, tai tik iš bėdos. Jam aš netinku ir stengiuos kuo greičiausiai iš jo ištrūkti. Besibaigiant tremties gyvenimui Vokietijoje, aš iš šio man nemielo darbo kaip tik ištrūkau. Tikiuos, kad ir man pačiam, ir visai mūsų katalikiškajai visuomenei tai bus tik nauda", — rašė jis savo globėjui prelatui Pranciškui Jurui 1949 metų spalio 18 d. Šiuose žodžiuose esama tiesos, bet ne visos. Greičiausiai čia slypi skaudus savo karčios patirties suvokimas ir apibendrinimas — tarp idėjos iškėlimo ir jos įvykdymo visada stovi sunkiai įveikiamos kliūtys. Jis negalėjo, nors ne kartą bandė, pašalinti tas kliūtis, kurios trukdė jam įgyvendinti savo idėjas. Tačiau argi galima kada nors įveikti valdžią ir „pinigą" žodžiais ir idealais? Vargu, šie monstrai tam nepasiduoda. Tai kas gi jam, „rašto" kovotojui, beliko, jei ne tyla ir vienatvė? Tiesa, tylėti jis nesiruošė, nes Bažnyčios tarnų išpuoliai vis tęsėsi... Tačiau jis buvo, jo žodžiais tariant, vienų vienas — nesuprastas, dažnai paniekinamas, be šeimos, kuri galėtų paremti arba paguosti sunkią gyvenimo valandą... Apie šeimos likimą Maceina ničnieko nežinojo, nors ne kartą bandė sužinoti per pažįstamus, kurių giminaičiai buvo likę Lietuvoje, tačiau, kaip jis pats rašė, žmonės bijojo teirautis net apie savuosius, o ką jau kalbėti apie svetimus... Taigi visos pastangos ką nors sužinoti apie Lietuvoje likusią šeimą buvo nevaisingos. Ši skaudi nežinomybė „nepataisomai" slėgė jo širdį. Jis iš tikrųjų buvo „vienų vienas", nors ir turėjo draugų bei bendraminčių. Tačiau jų buvo visai nedaug...

Antanas Maceina Švabijos Gmiundo stovykloje, 1949 m.

Dėl savo skelbiamų idėjų Maceina vos neprarado vienintelio rimto globėjo ir guodėjo prelato Pranciškaus Juro, kurio visokeriopa parama jis naudojosi daug metų, palankumo. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kas būtų buvę su Maceina ir su jo parašytais veikalais, jei ne nuolatinė finansinė šio reto dosnumo žmogaus
parama. Juras padėjo ne tik Maceinai, bet ir daugeliui kitų žymių Lietuvos kultūrininkų, kurie, Juro manymu, buvo verti dėmesio bei pagalbos. Tačiau Maceina, be abejonės, buvo jo numylėtinis: „Tamsta, Brangusis Kristuje, esi artimas mano širdies draugas. Dar daugiau. Esi brolis Kristuje. Esu pasiryžęs dalytis paskutiniu duonos kąsniu <...>. Jeigu kada būtų reikalinga mano finansinė pagalba, nesidrovėk parašyti, paprašyti. Turėsiu vien malonumą, jeigu galėsiu kuomi nors Tamstai pasitarnauti", — rašė prelatas Maceinai 1967 metų gruodžio 12 d. Juras labai aukštai vertino Maceinos kūrybą ir tikriausiai buvo vienas iš nedaugelio, kuriam tikrai rūpėjo ją išsaugoti. Tačiau, kaip rašo prof. Eretas, „pačioje savo pažinties su Maceina pradžioje Juras jo atžvilgiu laikėsi atsargiai, nes Lietuvos frontininkai, prie kurių jis tą jaunąjį ir veiklųjį profesorių priskaitė, jo akyse buvo laicistai⁶⁴, liberalai, atskalūnai, skaldantieji bendrąjį katalikų frontą. Tačiau susirašinėdamas su Vakarų Vokietijos stovyklose bevargstančiu Maceina, jis pakeitė savo nuomonę ir išleido... net šešis jo veikalus"⁶⁵. Be abejonės, pirmykštį prelato Juro atsargumą Maceinos atžvilgiu sąlygojo ir nepalanki katalikų spauda, be paliovos puldavusi Maceiną, kaltinusi jį erezijomis ir negailėjusi visokiausių įžeidžiančių epitetų, ir prelato asmeniniai ryšiai su įtakingais dvasininkais, kurių nuomonė apie Maceiną ir jo veiklą, paremta jiems nepriimtinomis jo skelbiamomis idėjomis, taip pat buvo nepalanki. Tad šis prelato atsargumas nesunkiai suprantamas ir paaiškinamas. Pats Juras asmeniškai Maceinos nepažinojo, tačiau, būdamas pernelyg patiklus (jis visada tikėjo žmonių sąžiningumu), buvo linkęs pasikliauti jo gerbiamų bei autoritetingų žmonių nuomone. Kiek vėliau Maceina ris dėlto sugebėjo įtikinti prelatą ir savo nekaltumu, ir savo ištikimybe „žilagalvei Motinai Bažnyčiai". Patikėjęs Maceina ir būdamas tiesiog pakerėtas jo raštų bei poezijos, Juras, nors ir jausdamas kitų opoziciją, tapo ir ligi mirties liko Maceinos „tėveliu" (taip jį pavadino Maceina). Jis visada buvo ne tik „pasiryžęs dalytis paskutiniu duonos kąsniu", bet ir dalijosi juo su savo globotiniu, be to, jam iš tikrųjų rūpėjo, kad būtų išsaugoti Maceinos rankraščiai. Prelatas gėrėjosi Maceinos kūriniais. 1948 metų liepos 19 d., perskaitęs „Didįjį Inkvizitorių" (pirmąją laidą — T. M.)⁶⁶, Juras parašė Maceinai susižavėjimo kupiną laišką: „Tamstos „Didžiuoju Inkvizitoriumi" negaliu atsigėrėti... Šį veikalą norėčiau skaityti daug kartų... Dievulis apdovanojo Tamstą nepaprastais talentais... Išspausdinti Tamstos veikalus <...> laikyčiau sau didele garbe ir vidujinį džiaugsmą suausčiau su katalikiškąja lietuvių visuomene."⁶⁷ Beje, prelato Juro gėrėjimasis primena dabartinio vyskupo Jono Kaunecko žavėjimąsi Maceina. Savo neseniai paviešintame pasisakyme „Lietuvių garsiausio filosofo-teologo-poeto Antano Maceinos (Jasmanto) šimtmečiui" vyskupas Kauneckas rašo: „O man A. Maceinos „Didysis Inkvizitorius" — ne tik lietuvių, bet ir viso pasaulio mąstymo viršūnė. Jei lietuvių kalba nebūtų nieko daugiau parašyta, tik A. Maceinos „Didysis Inkvizitorius" — vien tos knygos užtektų lietuvių tautą pavadinti didžiąja

Antanas Maceina Freiburge, apie 1949 m.

tauta!" (Religijos komentarai// Atmintis, 2008 01 26). Taigi... Prelatas Juras, plačiai žinomas kaip lietuvių emigracijos globėjas, išskyrė Maceiną iš visų, kuriems tik padėdavo, o padėjo jis daug kam, stengdamasis palaikyti ir išlaikyti lietuviškąją kultūrą būsimoms kartoms. Jis buvo iš tų retų žmonių, kuriems tikrai nestigo „meilės ir pagarbos savai kultūrai ir jos paminklams"⁶⁸, lygiai kaip nestigo jam ir meilės savo artimui.

Galima visai pagrįstai teigti, kad tik prelato Juro dėka Maceina turėjo galimybę ištrūkti iš pabėgėlių stovyklos Švabijos Gmiunde ir 1949 metų rudenį persikelti gyventi į Freiburgą. Jis jau seniai, dar karo metu, gyvendamas pas ūkininkus Brebersdorfe, puoselėjo sunkiai įgyvendinamą svajonę įsikurti kokiame nors ramiame universitetiniame miestelyje ir „dirbti sau toliau". Tačiau tuomet tai buvo tik svajonė, jokio konkretaus plano nebuvo, o ir būti negalėjo, kai šalia jo kasdien slankiojo mirtis ir kiekvieną dieną jis buvo „pasiruošęs mirti". Dabar, kai jo padėtis buvo konkretesnė, nors ir nepavydėtina, planai irgi įgijo konkretų pavidalą. Jie buvo visapusiškai apmąstyti ir pagrįsti. Maceina, kuriam 1949 metais suėjo jau 41-eri, pavargęs nuo beprasmių kovų, žmonių ir „pasaulio", nutarė atsiduoti teologijai ir taip „dar sykį pamėginti priartėti prie Viešpaties altoriaus", t. y. tapti kunigu. Penkerius metus neturėdamas jokių žinių apie savo šeimą, Maceina buvo beveik įsitikinęs, kad jo artimųjų nebėra gyvų, tačiau nebuvo tuo visiškai tikras. Galutinį sprendimą jis nutarė priimti po studijų Teologijos fakultete, kurios truko ketverius metus, tikėdamasis, kad per šį netrumpą laiką jam pasiseks išsiaiškinti savo šeimos likimą. Tačiau, „jeigu pasirodytų, kad Viešpaties Apvaizda yra išlaikiusi mano žmoną gyvą, tuomet pasilikčiau teologas pasaulietis", — 1949 metų vasarą dalijosi jis savo planais su prelatu Juru⁶⁹, prašydamas paremti jo „teologines-kunigiškąsias" studijas. Matyt, Maceinai buvo esmiškai svarbios šios studijos, nes šiam reikalui jis buvo pasiryžęs paaukoti net dviejų savo veikalų („Didysis Inkvizitorius" ir „Jobo drama") išleidimą, kurį finansiškai rėmė prelatas Juras. Tačiau geraširdis Juras sutiko finansuoti ir jo studijas. Savo studijoms Maceina pasirinko Freiburgo universitetą, kuriame, jo manymu, buvo stiprus Teologijos fakultetas, o filosofijos fakultetas turėjo „specialią kat. filosofijos katedrą teologams".

Maceina persikėlė į Freiburgą 1949 metų spalio pabaigoje. Prasidėjo naujas jo gyvenimo tremtyje laikotarpis, kai jis vėl pabandė (kelintą jau kartą!) „priartėti prie Viešpaties altoriaus". Manyčiau, kad grįžimas prie savo pirmykščio apsisprendimo — tapti kunigu — buvo visai nuoseklus Maceinos žygis. Jis niekada nemėgo pasaulio, kuris nuo mažens jo atžvilgiu buvo negailestingas. Jis norėjo „išeiti į Dievo pasaulį", nes „žmonių pasaulis yra per daug netobulas". Drauge jis ruošėsi įgyti neginčytiną teisę būti teologu, kad daugiau niekas negalėtų jo pulti ir įžeidinėti dėl „keistų ekskursijų į mažai jam pažįstamas sritis"⁷⁰, priekaištauti, „kam pasauliškis kišąsis į ne savo sritis". Tačiau šis jo naujas nenaujas apsisprendimas anaiptol nereiškia, kad Maceina norėjo būti vienu „iš jų". Greičiausiai jis norėjo būti „dėl jų", būdamas arčiau jų, ir dar dėl kitų, įgydamas neginčytiną teisę skelbti ir skleisti Bažnyčios tiesas ir svarbiausia — jis norėjo „atsidėti tiktai (išskirta mano T. M.) Bažnyčios tarnybai". Pirmiausia jis nutarė iš naujo labai tikslingai ir labai išsamiai studijuoti dogminę ir fundamentinę teologiją. Todėl jis pasirinko Vokietijos Freiburgo universiteto Teologijos fakultetą, o po poros metų planavo vykti į Prancūziją vieneriems ar dvejiems metams tęsti savo studijų, nes, jo manymu, būtent Vokietija ir Prancūzija teologijos mokslą buvo „išvystę aukščiausiai". Kyla klausimas, kodėl Maceina nepasirinko Romos? Apie Romą jis net nesvajojo (bent tuo metu) „dėl dviejų priežasčių": „visų pirma (manyčiau, kad ši priežastis buvo svarbiausia) dėl J. E. vysk. Brizgio ir kun. prof. Tulabos (Šv. Kazimiero kolegijos rektoriaus)" jam „reiškiamo nepalankumo". Jis buvo įsitikinęs, kad būtent dėl šios priežasties jam tiesiog neįmanoma patekti į kolegiją. Tikriausiai jis buvo teisus... O patekti į Freiburgo universiteto Teologijos fakultetą jam jokių sunkumų nebuvo⁷¹. Taip atsinaujino dėl įvairių priežasčių (apie tai buvo kalbėta) jo neįgyvendinta jaunystės svajonė. Ir tik dabar, po tiek metų vargo, netekčių, nusivylimų prelato Juro dėka ši svajonė galėjo tapti realybe. Tačiau... netrukus po šio svarbaus apsisprendimo iš Amerikos jį pasiekė „netiesioginė ir jau kiek pasenusi žinia, kad jo žmona gyva"⁷². Jo apsisprendimui ši žinia, nors ir buvo „netiesioginė" bei „pasenusi", tapo lemtinga: jis ir toliau turėjo likti ir dirbti pasaulyje... Vėliau savo filosofinėje biografijoje jis parašys: „Mano gyvenimą valdo kažkokia priešingybė: netapti tuo, kuo norėjau, o tapti tuo, kuo nė negalvojau"⁷³... Maceina nedelsdamas parašė žmonai laišką, kurį, nedrįsdamas siųsti iš Vokietijos, siuntė per Ameriką, bet jo draugai, pasak Maceinos, šį laišką sunaikino patarę jam „turėti kantrybės"⁷⁴. Tačiau, neturėdamas kantrybės, jis vis dėlto bandė susekti savo šeimos pėdsakus... Gal žinios apie šeimą buvo netikros ir išties „pasenusios"?.. Tačiau rasti šeimos pėdsakų jam ilgai nepavyko...

O tuo metu jo gyvenimas buvo įėjęs į tam tikrą vagą, kuri jau tapo jam beveik įprasta. Persikėlęs į Freiburgą, Maceina su jam būdingu atkaklumu tris semestrus studijavo teologiją Teologijos fakultete. Jis tikėjosi patirti kažką naujo, jam dar nežinomo šioje srityje, įsigilinti į dogmų esmę, bet, greitai supratęs, kad vokiečių teologų dėstymas jam nėra įdomus, nes „jie nagrinėja daugiau dogmų istoriją, o ne pačią dogmą", pasitraukė iš studentų gretų ir atsidavė saviems darbams. Tačiau atrodo, kad jo užsidegimą studijuoti teologiją visų pirma atšaldė ne kas kitas, o žinia, nors ir ne visai tikra, kad jo šeima gyva... Taip susiklosčius aplinkybėms, jo teologinės studijos neteko prasmės — jis negalėjo tapti kunigu teologu. O būti „teologu pasauliečiu" žinių jam tikrai pakako... Manyčiau, kad žinių jis turėjo pakankamai ir tam, kad taptų kunigu. Tačiau šiuo atveju, matyt, jis ne tik siekė žinių, bet ir norėjo įrodyti savo skriaudėjams neginčytiną teisę rašyti „teologinėmis temomis", tapti, kiek tai įmanoma, pavyzdingu kunigu teologu, ypač dėl to, kad jo laikais buvo nemažai tikrai menkai išprususių kunigų, kurie niekuo nesidomėjo ir nieko neskaitė, nors ir užėmė nemenkas pareigas bažnytinėje hierarchijoje. Tačiau jam nebuvo lemta tapti kunigu...

Sprendžiant iš Maceinos laiškų, rašytų 1951 metais, jis vis dėlto buvo patenkintas tuometiniu savo gyvenimu. Ir tai visiškai suprantama. Po tiek metų vargo, nelaimių, skriaudų jam pagaliau atsirado galimybė ramiai, niekieno nekliudomam dirbti tą darbą, kuris visada jį viliojo. Tais metais jis save vadino Privatgelehrter, t. y. laisvu mokslininku, ir sakė, kad „tai pati geriausia 'profesija', nors labai netikra ir nesaugi, nes gali ateiti diena, kada šis 'Privat- gelehrter' neturės duonos kąsnio"⁷⁵. Tačiau „duonos kąsnį" prelato Juro dėka jis visada turėjo. Ir nors finansiškai buvo priklausomas nuo kitų ir tai jį slėgė, tačiau dvasiškai jam buvo „puiku", nes būtent šioje dvasinėje srityje jis iš tikrųjų buvo nuo nieko nepriklausomas ir galėjo dirbti taip, jo žodžiais tariant, kaip išmano, ir tai, ką išmano. Jis labai pasitikėjo Dievo Apvaizda, kuri ligi šiol jo neapvylė. Kristaus tiesa — „ieškokite visų pirma Dievo Karalystės ir Jo teisybės, o visa kita bus Jums pridėta" — tapo jo asmenine nuostata, kuria jis vadovavosi visą savo gyvenimą, neieškodamas naudos sau ir pasitenkindamas tuo, ką kiti geraširdžiai duoda, ir tik išskirtiniais atvejais prašydamas pats, kad jam duotų. Jis ieškojo „Dievo Karalystės ir Jo teisybės" mąstydamas, o savo mintis dėstydavo savo raštuose. Jis dirbo „visą laiką, ištisas 16 valandų, išskyrus miegą"⁷⁶, o žiemą — ir naktimis: „Aš turiu dirbti. Be darbo aš žūčiau..." Iš tikrųjų taip, nes įsipareigojimą pasauliui jis suprato kaip nenuilstamą darbą statant Dievo Karalystę žemėje... Tik retkarčiais jis nuvažiuodavo į Miuncheną aplankyti Grinius, kartais į Pfulingeną pas Brazaičius. Neužmiršo Maceina ir vokiečio ūkininko Hofmanno šeimos, jį priglaudusios karo metais, beveik kiekvienais metais aplankydavo juos, o kartais, pasiėmęs darbą, ten ir vasarodavo. Būtent Brebersdorfe 1950 metų vasarą jis parašė (tiesa, tai buvo ir vėl tik juodraštis) „Niekšybės paslaptį"...

Atsipalaidavęs nuo visuomeninių pareigų ir persikėlęs į Freiburgą, Maceina, kartais atrodo, net karštligiškai puolė į darbą. Be seniau parašyto „Didžiojo Inkvizitoriaus", per vienerius 1950 metus jis užbaigė, tiksliau, beveik parašė visą (anksčiau jis buvo parašęs tik 40 puslapių) „Jobo dramą", galutinai parengė vokišką „Didžiojo Inkvizitoriaus" variantą, parašė „Niekšybės paslapties" juodraštinį variantą (tada šią studiją jis buvo pavadinęs „Mysterium iniquitatis"), be viso to, Maceina buvo parašęs du savo planuotos studijos „Kaltė ir atgaila" skyrius. Vienas jų, pavadintas „Nusidėjėlio tragika", išspausdintas ,Aiduose"⁷⁷ praėjus šešeriems metams nuo jo parašymo. Šios studijos, kuri pagal pradinį jo sumanymą turėjo sudaryti trečiąjį „Cor inquietum" ciklo tomą, pagrindą sudarė Fiodoro Dostojevskio romanas „Nusikaltimas ir bausmė". Tačiau ir tai buvo ne viskas, ką jis sugebėjo padaryti per tuos vienerius metus... Išsamų atliktų darbų sąrašą Maceina nusiuntė savo „palaikytojui" Pranciškui Jurui 1950 metų gruodžio 14 d.⁷⁸. Tai buvo savotiška Maceinos ataskaita savo globėjui, jo garbės reikalas — parodyti, kad ne veltui jis valgo svetimą duoną, jis ją sunkiai uždirba... Per vienerius metus Maceina parašė 1144 puslapius!.. „Knygas rašyti ir jas leisti dabar yra tikra auka. Bet jos reikia, kad ir Dievas, ir žmonės nesakytų, jog rūpinomės tik duona, o pamiršome Viešpaties žodį"⁷⁹ ... Mano galva, tokia auka yra reikalinga ir mūsų laikais, juk niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai garbingiausias profesorius, vienas iš šviesiausių Lietuvos protų, būdamas brandaus amžiaus, lopydavo savo vieninteles kelnes, nes neturėjo pinigų įsigyti naujoms, kad galėtų pasirodyti tarp žmonių. „Už savo raštus aš nieko negaunu"... Tačiau ne tai jam buvo svarbu, jam rūpėjo kitkas: „Jeigu aš pasiliksiu Europoje, tai ne todėl, kad man čia lengviau, bet todėl, kad čia galiu savai Tautai (išskirta mano — T. M.) sudėti šitą dvasinę savo auką, be kurios mūsų mintis suskurs galutinai"⁸⁰. Pranašiški žodžiai... Tačiau būtent todėl Maceinai buvo taip svarbu pasilikti prie savo raštų. O pasilikti Europoje Maceina apsisprendė jau nuo Niurtingeno laikų, ir šį apsisprendimą galutinai patvirtino 1951 metų pabaigoje. Kas gi dar lėmė šį jo apsisprendimą? Juk jau 1950 metais iš Vokietijos emigravo daug lietuvių, Freiburge jų išvis nebeliko, išskyrus tris kunigus. Iš Maceinos draugų Vokietijoje (o ir visoje Europoje) liko tik keletas — Griniai, Ivinskis — Romoje, Brazaičiai ruošėsi išvykti į Ameriką... Lietuviai masiškai traukė į Ameriką, pasak Maceinos, į šalį, „kur duonos gundymas yra tobulai pavykęs", todėl, nors ir daugelio įkalbinėjamas vykti kartu, nepasidavė „gundytojams" ir pasiliko ten, kur dar buvo „daug dvasinės jėgos"... Tačiau buvo dar vienas svarbus motyvas pasilikti Europoje: „lietuviškąją mintį paskleisti pasaulyje". Neturime pamiršti, kad Maceina rašė ne tik lietuviškai, bet ir vokiškai. Jau 1951 metais jo „Didysis Inkvizitorius" turėjo pasirodyti vokiečių kalba (pasirodė 1952 m.) ir tais pačiais metais buvo „visiškai parengtas" „Niekšybės paslapties" „vokiškas tekstas", kuris „gulėjo" Herderio leidykloje ir „laukė savo eilės". Maceina nekantriai laukė šios knygos pasirodymo: „neabejoju, kad pasirodžius vokiškai manajai „Niekšybės paslapčiai", vokiečiai laikys mane teologu-kunigu, kol nustebę patirs, kad esu tik paprastas pasauliškis. Mano studija apie antikristą yra esmingai teologinė (išskirta mano — T. M.), nors man atrodo, kad ji yra aktualiausia iš visų mano parašytųjų. Bet toks jau mano likimas: man religiniai klausimai yra labai arti prie širdies ir juose daugiausia išmanau. Kad tai nepatinka mūsiems teologams ir vyskupamas, tai žinau, bet nesijaudinu, nes, mano pažiūra, religijoje specialistų nėra ir negali būti. Kiekvienas žmogus gali ir net privalo apie religiją susimąstyti ir savo išvadas kitiems pasakyti, jeigu jos tik sutinka su Bažnyčios mokslu. Todėl mūsųjų nepasitenkinimas ir priekaištai manęs ne tik neatbaido, bet tik dar labiau paskatina šiuos

Antanas Maceina (antras iš dešinės) ir Zenonas Ivinskis (pirmas iš dešinės) su draugais Vokietijoje, 1954 m.

klausimus pastudijuoti ir apie juos pagalvoti"⁸¹. „Niekšybės paslaptis" vokiškai pasirodė spaudoje 1955 metais ir, suprantama, sulaukė visokių atsiliepimų: „priekaištų ir nemalonumų" jis turėjo dėl kiekvienos savo išleistos knygos...

Maceinos kūrybiniai planai buvo milžiniški. Tai natūralu, nes be darbo jis būtų žuvęs... Jis nemėgo „poilsio laikotarpių", nes „jų... metu ir prasiveržia vienatvės sunkumas". Tad norėdamas išvengti „vienatvės sunkumo" ir išnaudoti jos privalumus — „vienatvė yra man gera tuo, kad niekas nekliudo rašyti. O rašyti turiu daug ką" — Maceina dirbo „visą laiką"⁸²... Be jau minėtų parašytų ir rengiamų dalykų, jis pradėjo „knibinėti" knygą apie šv. Pranciškų, kurią užsakė pranciškonai (ši knyga, pavadinta „Saulės giesme", išleista 1954 m.). Artimiausiuose planuose buvo ir knyga „Žmog- dievis", kurioje jis norėjo išdėstyti bedievybės filosofiją. Be to, jis, kaip ir visada (gal kiek mažiau negu 1946—1949 m.), plačiai bendradarbiavo periodinėje spaudoje jausdamas pareigą paremti ypač „Aidus" bei „Ateitį", nes, jo nuomone, būtent šie leidiniai formavo lietuvių ateitį. Buvo ir dar vienas jam svarbus reikalas — galutinai parengti Lietuvių fronto programą, kuri turėjo pasirodyti 1952 metais. Šiam darbui, kaip jau minėta, Maceina skyrė tikrai nemažai laiko, nes buvo įsitikinęs, kad jų, tremtinių, vienas svarbiausių tikslų yra paruošti Lietuvos ateities pamatus. Nemažai rūpėjo jam ir užsitęsęs ginčas tarp dviejų pagrindinių katalikų organizacijų — krikščionių demokratų ir frontininkų. Todėl po ilgo bei aštraus susirašinėjimo su prelatu Ladu Tulaba Maceina sutiko parengti krikščionių demokratų ir Lietuvių fronto vieningos partijos projektą, nors jam pačiam dviejų katalikų partijų buvimas buvo visiškai priimtinas, o tomis sąlygomis net ir neišvengiamas...

Stovyklose pasiilgęs vienatvės ir tylos ir radęs tai Freiburge, Maceina buvo beveik laimingas galėdamas niekieno nekliudomas kurti. Pirmieji ketveri metai Freiburge Maceinai, palyginti su kitais, buvo ramūs, išskyrus visokius nesklandumus, susijusius su knygų leidyba, kunigų nepasitenkinimu jo kūryba, amžinus ginčus tarp krikščionių demokratų ir frontininkų, silpną sveikatą, kuri kartkartėmis pasireikšdavo įvairiausiomis ligomis, šeimos ilgesį bei slegiančią nežinomybę. Tačiau netgi ir ši realiatyvi ramybė tęsėsi palyginti neilgai. Ir šį kartą ne kas nors kitas, bet pats Maceina ją sutrikdė...

Metai bėgo, dėl neaiškios šeimyninės padėties Maceina nega- lėjo įgyvendinti savo jaunystės svajonės. Atrodo, kad jis netgi visiškai apsiprato su mintimi, jog niekada netaps kunigu. Tačiau, kad ir kaip ten būtų, reikėjo išsklaidyti šią slegiančią nežinomybę, kuri trukdė jam dirbti ir pastatė jį į dviprasmišką padėtį. Taigi reikėjo kažką daryti, kažką sugalvoti, nes nuo jo šeimyninės padėties priklausė ir paties tolesnis gyvenimas. Ir Maceina sugalvojo. Pasinaudojęs savo buvusio dėstytojo Vinco Mykolaičio-Putino 60-ties metų sukaktimi (tai buvo 1953 m.), parašė jam sveikinimą ir nurodė savo adresą tikėdamasis, kad Putinas („jei jis dar nėra savo dūšios bolševikams pardavęs") jo adresą pasistengs perduoti jo žmonai, jei ji gyva, o jei su ja kas nors atsitiko, jam apie tai praneš. Maceina tuomet nė nenumanė, kad šis laiškas jam reikš „kryžiaus kelią"⁸³... Po kelių mėnesių tylos jis pagaliau gavo ilgai lauktą žmonos laišką, konspiracijos sumetimais pasirašytą svetima pavarde. Taigi Maceina įsitikino, kad visa jo šeima, išskyrus žmonos tėvus, gyva, gyvena Kaune, bet verčiasi labai sunkiai. Sužinojęs apie sunkią šeimos padėtį, Maceina, nors ir pats gyveno labai kukliai, vos sudurdamas galą su galu, tuoj pat pradėjo rūpintis siuntiniais šeimai į Lietuvą: juos iš Amerikos siuntė kunigas Stasys Yla. Maceina padėdavo šeimai kiek galėdamas — siuntė drabužius, vaistus, batus — viską, ko tik prašydavo žmona, o kai tam pritrūkdavo pinigų, tekdavo, kaip pats rašė, ir „paubagauti"... Ir tik jam mirus, pagalba šeimai nutrūko... Taigi ryšys su šeima buvo užmegztas. Susirašinėjimas prasidėjo 1954 metų pradžioje ir su pertraukomis truko ligi Maceinos mirties.

1955 metų spalio 23 d. po dešimties metų išsiskyrimo įvyko pirmas ir paskutinis Antano Maceinos ir Julijos Maceinienės susitikimas, kuris išties buvo dramatiškas...

Julija Maceinienė (apie 1955 m.) jau po paskutinio susitikimo su savo wru

Daugelį metų Maceina karštai meldė Dievą, kad Jis išsaugotų jo šeimą. Šeimai atsiradus, jis patyrė didelį ir neabejotiną džiaugsmą, bet kartu, kaip atrodo (nors tai ir skamba šiurpokai), lyg ir nusivylimą, nes po žmonos laiško pasidarė visiškai akivaizdu, kad neliko nė menkiausios vilties bei galimybės (o mums visada svarbu turėti galimybė, nors galime ja ir nepasinaudoti) išsipildyti jo jaunystės svajonei, lygiai kaip ir įgyti neginčytiną teisę tapti „teisėtu" teologu. Jis turėjo visam laikui pasilikti šiame „be atodairos žiauriame pasaulyje"... Tačiau, nepaisant šių likimo vingių, Maceinos padėtis tapo daug aiškesnė, nors dviprasmiškumas liko: dabar jis, turėdamas šeimą, jos lyg ir neturėjo... Taigi būtent šeima tapo jo nuolatiniu rūpesčiu ir kančia... Išoriškai jo gyvenimas tarsi ir nepakito — jis, kaip ir anksčiau, daug rašė — 1953 metų pabaigoje pradėjo rašyti naują veikalą apie Mariją Dievo Motiną. Jis davė įžadą parašyti knygą Švč. Mergelės Marijos garbei dar karo metais, kai, stovėdamas ant bedugnės krašto, jis karštai maldavo Jos pagalbos ir iš tikrųjų jos sulaukė. Dabar jis jautė, kad atėjo metas savo pažadą ištesėti, ypač dėl to, kad 1954-ieji buvo sukakties metai. 1954 metais sukako 100 metų nuo Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo. Kunigas dr. Gaida-Gaidamavičius teigė, kad mąstyti apie Dievo Motiną Maceina pradėjo „nuo pat savo studi
jų dienų. Jis mąstė apie ją būdamas Gižų seminarijoje, vėliau Kauno V D. universitete kaip studentas ir profesorius, pagaliau mąstė jis apie Ją kaip tremtinys Vokietijoje"⁸⁴^{^]}. Tačiau atrodo, kad šis kunigo pastebėjimas, nors ir teisingas, bet nevisiškai tikslus. Manyčiau, kad galvoti apie Dievo Motiną Maceina pradėjo daug anksčiau. Nereikėtų pamiršti, kad jo šeima buvo labai religinga ir, kaip ir visa Lietuva, ypač gerbė Švenčiausiąją Dievo Motiną kaip lietuvių tautos globėją. Taigi nieko keisto, kad Maceina, anksti netekęs motinos, savo ypatingą meilę atidavė Švč. Mergelei Marijai, kurios šviesus paveikslas užpildė tuštumą, supusią jį po motinos mirties. Kadangi antroji tėvo žmona Katerina nesugebėjo atstoti tikrosios motinos, jis savo meilę atidavė Tai, kuri tapo visos žmonijos Didžiąja Užtarėja ir Pagalbininke, ypač nelaimėse bei varguose. Būtent todėl savo teologinėje studijoje „Didžioji Padėjėja" (1958 m.) Maceina sugebėjo „ne tik perteikti tradicinę teologinę doktriną apie Mariją, bet ir filosofiniu žvilgsniu pagauti bei perteikti Jos esmę <...>. Lietuvių raštijoje tai pirmas tokio pobūdžio marijologinis veikalas. <...> Rašančiam apie Mariją reikia gilaus išmanymo (išskirta mano — T. M.)"⁸⁵. O Maceina tokį „išmanymą" tikrai turėjo... Nesunku pastebėti, kad Maceinai ypač rūpėjo krikščioniškosios moterystės esmė ir prasmė, jos sakramentinis pobūdis, skaistybės bei nekaltybės problemos, celibatinė moterystė. Dar būdamas studentu, jis ne kartą yra rašęs apie krikščioniškąją moterystę „Ryte", „Naujojoje Vaidilutėje", kituose leidiniuose. Šioms problemoms bei jų apmąstymui skirti ir visi jo 1933 metų laiškai iš Luveno sužadėtinei Julijai Tverskaitei. Moterystės problemos visada jaudino Maceiną, gal todėl jos visada buvo jam ir svarbios, ir aktualios, kad šios „didžiosios paslapties" jis taip ir nesugebėjo iki galo įminti... Dar 1937 metais „židinyje" pasirodė net trys dideli jo straipsniai, skirti šiai temai⁸⁶, vėliau — 1948 bei 1950 metais „Aiduose" (ir ne tik „Aiduose") ši tema vėl suskambėjo ir galiausiai ją vainikavo studija „Didžioji Padėjėja". Joje, be kita ko, galima justi, jog autorius ilgisi Moters idealo ir liūdi jo neradęs kasdieniame gyvenime, bet kartu ir džiaugiasi žinodamas bei patirdamas, jog šis idealas yra įkūnytas Dievo Motinoje — Švč. Mergelėje Marijoje. Tačiau ypatingas pakilimas bei džiaugsmas, kurį Maceina patyrė rašydamas šią knygą, nes ji buvo rašoma „daugiau širdimi negu protu", greitai išnyko. Jis dingo tada, kai su knyga susipažino aukštieji dvasininkai — cenzoriai ir, kaip tai ne kartą yra buvę, vėl pradėjo priekaištauti Maceinai, kam jis, pasaulietis, kišasi ne į savo sritis. Šis nuolatinis, nuo pirmųjų jo straipsnių prasidėjęs kai kurių dvasininkų (o jų niekada netrūko) nepasitenkinimas, o tikriausiai ir pavydas ilgainiui vis augo. Jis turėjo nemažai rūpesčių ir nemalonumų dėl „Jobo dramos", vėliau dėl „Saulės giesmės", o 1955 metais — dėl „Didžiosios Padėjėjos", nes, kaip rašė prof. Eretas, „nepasitikėjimo (kilusio dėl Maceinos pažiūrų — T. M.) šešėlis palietė ir jo veikalus"⁸⁷ . Ir nors Maceina tarp dvasininkų turėjo garbingų užtarėjų — galima paminėti kun. Stasį Ylą, kun. dr. Petrą Celiešių, kun. Vytautą Bagdanavičių, — matyt, puldinėjančių bei formuojančių nuomonę vis dėlto buvo daugiau. Maceiną ištiko didelė vidinė krizė; apimtas gilios depresijos ir nusivylimo, jis nusprendė niekada daugiau nerašyti teologinių straipsnių bei knygų lietuviškai. „Rašysiu lietuviškai iš literatūros srities, o vokiškai iš teologijos. Tada būsime visi ramūs: nes Maceina nebeerzins jų savo straipsniais (vokiškų jie neskaitys, kaip jų neskaito ir dabar), ir aš pats, nes nereikės gadinti nervų, skaitant priekaištus arba laiškus, kuriuose šie priekaištai daromi"⁸⁸. Tačiau visiškai nerašyti teologiniais klausimais gimtąja kalba jis nebegalėjo, lygiai kaip ir atsiriboti nuo religinių problemų, nes buvo tvirtai įsitikinęs, kad kiekvienas žmogaus gyvenimo klausimas yra religinis klausimas ir išmąstytas ligi galo, susiveda į santykį su Dievu. Tačiau, nors religija, kaip prisipažino Maceina prel. Jurui, nebuvo virtusi jo gyvenimu⁸⁹, nes jis netapo kunigu, bet persmelkė visą Maceinos gyvenimą — jo mintis, pasaulėžiūrą, darbus... Negalima paneigti, kad visi nemalonumai, kuriuos jis patyrė „iš Bažnyčios tarnų", dažni puolimai ir priekaištai paliko gilų pėdsaką tolesniame Maceinos gyvenime — jis vis atsargiau vadino save teologu, kol pagaliau atrado tinkamą bei tikslų teologijos, kuria jis užsiima, apibrėžimą. Jo teologija — tai kalba apie Dievą. Jis buvo filosofas, kalbantis apie Dievą. Filosofas bei teologas jame nebuvo „persiskyrę", kaip nebuvo „persi- skyrę" žinojimas ir tikėjimas. Šiandien mes galime apgailestauti, kad popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika „Fides et ratio" („Tikėjimas ir protas"), kurioje yra apibrėžtas tikėjimo ir proto santykis, pasirodė per vėlai, nes jei tokia enciklika būtų pasirodžiusi Maceinos laikais, jis tikrai būtų išvengęs (bent dalies) visų tų nemalonumų, kuriuos jam teko pernelyg skaudžiai išgyventi. Minėtoje enciklikoje popiežius Jonas Paulius II teigia, kad teologui, kuris atsisako filosofijos, gresia pavojus „užsidaryti menkai su tikėjimo samprata derančiose mąstymo struktūrose"⁹⁰, todėl popiežius pabrėžia būtinybę būsimiems kunigams ir teologams gauti gerą filosofinį išsilavinimą, nes be proto nėra nei tikro tikėjimo, nei žmogiškumo, turinčio kūrybinės galios. Tad tikrai gaila, jog ši enciklika pasirodė palyginti neseniai, bet kartu ir džiugu, kad ateinančios filosofų bei teologų kartos tikriausiai bus apsaugotos nuo neteisėtų puolimų, neteisingos ir įžeidžiančios kritikos — visų tų nemalonumų, kuriuos kadaise nepelnytai patyrė Maceina.

Dažni išgyvenimai bei nusivylimai negerino jo ir taip silpnos sveikatos, gydytojai ne kartą įkalbinėjo jį keisti gyvenimo būdą. „Bet kaipgi aš jį galiu pakeisti? Tai reikštų pakeisti savo darbą, o to aš negaliu"⁹¹. Tačiau norint sustiprinti sveikatą, jam buvo reikalingos geresnės gyvenimo sąlygos ir geresnis maitinimas. Dosnus prelatas Juras — šis „žilagalvis tėvelis" — ir dabar neliko nuošalyje. Tik prelato Juro dėka 1954 metų pavasarį Maceina įgijo naują nuosavą dviejų kambarių butą. Ir kadangi pats neturėjo galimybės užsiiminėti savo „ūkeliu" — tam nebuvo nei laiko, nei sveikatos, nei noro, — jam prireikė padėjėjos. Maceina pasikvietė šeimininkauti moterį iš tos pačios katalikiškos vokiečių ūkininkų Hofmannų šeimos, kuri jį priglaudė karo metais pabėgusį iš subombarduoto ir žuvusio Viurcburgo. Maceina puikiai žinojo, kad, pasikvietęs šeimininkę, jis sulauks daug apkalbų ir įvairiausių įtarinėjimų, tačiau tuščios apkalbos jo nebaugino. Jis jau patyrė tiek daug skriaudų, kad šios apkalbos — dar viena skriauda — niekaip negalėjo nei ką nors pakeisti, nei ypatingai apsunkinti jo gyvenimą.

Po 1955 metų pavasarį patirtos krizės, kurią sukėlė nemalonumai dėl „Didžiosios Padėjėjos", Maceinos laukė dar viena krizė, turbūt pati sunkiausia iš visų patirtų. Jos priežastis — žmonos apsilankymas Freiburge 1955 metų spalio 23 d.⁹² Pasakysiu tik tiek, kad Julijos Maceinienės apsilankymo tikslas buvo grąžinti Maceiną į šeimą, taigi — į Lietuvą. Žinia, Antanas Maceina labai griežtai atsisakė sugrįžti į Sovietų Lietuvą... Reikia pabrėžti, kad Maceinienės apsilankymo Vokietijoje aplinkybės gana sudėtingos ir painios; žiūrint paviršutiniškai, jos gali sukelti tam tikrų nepageidautinų ir net neteisingų įtarimų. Norint juos išsklaidyti, šiam susitikimui bus skirta pakankamai dėmesio kitoje šios knygos dalyje...

Taigi šis susitikimas paliko gilų pėdsaką visame likusiame Antano Maceinos gyvenime ir net, manyčiau, uždėjo savotišką antspaudą ant jo vėliau parašytų veikalų... O jo gyvenimas svečioje šalyje, „drebinamas" iš visų pusių, vis dar niekuo ir niekaip nebuvo užtikrintas. Šis netikrumas kartais „išmušdavo" iš pusiausvyros net ir tokį dvasiškai stiprų žmogų kaip Maceina. Jis vis labiau pavargdavo, dažnai sirguliuodavo. Jis troško kažko tikresnio, tvirtesnio. Ir nors jis, kiek nutolęs nuo visuomeninių darbų, tapo, kaip save apibūdino, „dvasiškai nepriklausomas", vis dėlto finansinė priklausomybė su amžiumi pradėjo jį vis stipriau slėgti, nors jis ir turėjo rimtą pasiteisinimą savo ilgus metus trukusiam „elgetavimui". Beje, elgetavimą Maceina apmąsto viename savo studijos „Saulės giesmė" nemažame skyriuje, kuris taip ir vadinasi — „Elgetavimas". Kai kurias mintis, išdėstytas šiame skirsnyje, galima pritaikyti ir pačiam Maceinai... Priimdamas finansinę paramą iš kitų rankų, visų pirma iš prelato Juro, Maceina save atvirai vadino tai „ubagu", tai „elgeta". „Jau daug metų esu elgeta, kurio žemiškas išlaikymas yra sudėtas į kitų rankas", — liūdnai konstatuoja jis. Tačiau, sekdamas šv. Pranciškaus pavyzdžiu, jis buvo tikras, „kad išmalda yra palaiminta ir tam, kuris ją duoda, ir tam, kuris ją ima. Tam, kuris ją duoda, todėl, kad jis įsijungia tuo į Dievo Apvaizdos veiksmus; tam, kuris ją ima, todėl, kad jis tuo būdu apreiškia pasitikėjimą šia Apvaizda"⁹³. Jis buvo įsitikinęs, kad būtent prelato Juro asmenyje jam apsireiškė dieviškoji Apvaizda, nes Juras buvo tas, kuris duoda, nes gauna. Tačiau Maceina netapo šventuoju, net ir sekdamas šv. Pranciškaus pavyzdžiu, jis buvo tik žmogus, kuriam rūpėjo jo rytojaus diena, jo paties uždarbis ir tolesnio gyvenimo aprūpinimas ir kuriam vis sunkiau buvo gyventi priimant išlaikymą „iš kitų rankų", net ir iš labai jį mylinčio prelato rankų. Jis labai nenorėjo, kad kiti juo rūpintųsi, ypač jei jis taptų nedarbingas, „bet vis dėlto pasaulyje jam tektų dar tebevegetuoti". „Štai šitokio atvejo norėčiau išvengti. Nes vis labiau įsitikinu, kad Kristaus įsakymas „mylėk savo artimą kaip pats save" praktiškai reiškia „nebūk savo artimui našta". Man atrodo, kad šį — tegu ir negatyvinį — principą išvysčius, būtų galima sukurti ištisą etiką (išskirta mano — T. M.)"⁹⁴. Manyčiau, Maceina sukūrė savo etiką, nors jos ir neišvystė, tačiau tikrai vertėtų ją patyrinėti.

Taigi tolesnis materialinis pragyvenimas tapo Maceinos rūpesčiu. „Mes visi rūpinamės", — teigė jis, kalbėdamas apie tai, kad šis rūpestis, tapęs pagrindiniu žmogaus gyvenime, „paglemžia žmogaus būtybę". Maceinos „būtybės" jis tikrai nepaglemžė, tačiau privertė galvoti, kaip užsidirbti pragyvenimui. Maceina, rašydamas užsakytus straipsnius lietuviškai bei vokiškai spaudai, uždirbdavo šiek tiek pinigų, be to, gaudavo Baltų instituto⁹⁵, kurio tikruoju nariu buvo nuo jo įkūrimo, stipendiją, bet šių pinigų jam neužtekdavo. Tai buvo išties menki pinigai. Iš „Aidų" už savo apžvalgas bei straipsnius jis gaudavo 20 JAV dolerių, iš „Draugo" — 5 ar 10, vienu metu pranciškonai siuntė jam kas antrą mėnesį honorarą — po 50 dolerių (dažnai vėluodami šį honorarą išmokėti)... Tačiau ar gali savo raštais daug uždirbti filosofas arba rašytojas, nerašantis komercinio ar konjunktūrinio šlamšto?.. Tad teisus buvo Maceina sakydamas, kad knygas (be abejonės, jis turėjo omenyje „rimtą" literatūrą) rašyti ir jas leisti yra tikra auka... Jis ir aukojosi, tačiau, nenorėdamas tapti kitiems našta, norėjo ir pats užsidirbti. Bet norėdamas užsidirbti, jis turėjo, kaip rašė dar 1940 metais savo dienoraštyje Julija Maceinienė, „prasimušti", t. y. užimti tam tikrą padėtį visuomenėje. O tai reiškia — eiti tokias pareigas, už kurias gerai mokama. Jam, svetimšaliui, svečioje šalyje tai buvo ypač sunku. Ir tik savo atkaklumo, kantrybės, puikaus išsilavinimo, nepriekaištingo vokiečių kalbos mokėjimo dėka jis galų gale „prasimušė". Šia prasme jam buvo labai naudingas jo veikalo „Der Grossinquisitor" („Didysis Inkvizitorius") pasirodymas vokiškoje visuomenėje, turėjo reikšmės ir jo straipsniai bei paskaitos vokiečių kalba"⁹⁶ ir 1955 metais išėjusi „Das Geheimnis der Bosheit" („Niekšybės paslaptis"). Šios publikacijos, kaip rašė Eretas, praskynė Maceinai kelią į vokiečių akademiškąjį pasaulį. 1956 metais Freiburgo universitetas pakvietė Maceiną dėstyti rusų filosofiją, kurią Maceina puikiai išmanė. Susidomėti rusų filosofija, kaip jau minėta, dar studijų Kaune laikais Maceiną paskatino jo mokytojas prof. Stasys Šalkauskis. Laikui bėgant, šis jo susidomėjimas rusų filosofija bei teologija virto giliu šių dalykų pažinimu, kuris atkreipė vokiečių dėmesį į patį Maceiną. „Maceina, — teigė prof. Brazaitis, — pirmas iš lietuvių filosofų, suradęs sau nelietuvišką europinę auditoriją. Ir toji auditorija jam parodė reikiamo (išskirta mano — T. M.) dėmesio — ir jo knygoms, ir jo paskaitoms"⁹⁷. Taigi Maceina dar šešiasdešimtaisiais metais buvo „suradęs sau europietišką auditoriją" (pabrėžiu, pirmas iš lietuvių filosofų), o dabar jau — ir Rytų Europos auditoriją (irgi pirmas iš lietuvių filosofų): jo filosofiniai veikalai, išversti į rusų kalbą, tikrai sulaukė „reikiamo dėmesio" Rusijoje ⁹⁸. Galima tik apgailestauti, jog Tėvynėje to „reikiamo" dėmesio jis vis dar nesulaukė... Rusų filosofijai bei Rytų Bažnyčiai Maceina buvo ne tik neabejingas, bet ir jų veikiamas. Atrodo, kad rusų filosofų pasaulėjauta buvo artima jo pasaulėjautai. Maceiną traukė mįslinga rusiškoji dvasia... Tačiau šios filosofijos įtaką patyrė ne tik Maceina, bet ir kiti žymūs lietuvių ideologai bei filosofai, pavyzdžiui, prel. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, Stasys Šalkauskis ir kiti. Maceina buvo tikras, „kad lietuviškoji filosofija išaugo iš Solovjovo". Taigi, Maceinos manymu, lietuviškosios filosofijos šaknys glūdėjo rusų filosofijoje. Todėl nenuostabu, kad Maceina buvo rimtai susidomėjęs ne tik rusų filosofija, bet ir stačiatikių kristologija, rusų literatūra bei menu. Laikui bėgant, šis domėjimasis ne tik nesumažėjo, bet, priešingai, — dar labiau sustiprėjo. Tremtyje Maceina savarankiškai išmoko rusų kalbą vien tam, kad galėtų skaityti originalo kalba ir geriau suprasti bei pajusti rusų mąstytojus, poetus, rašytojus... Tad atrodo visai dėsninga, kad 1956 metais Freiburgo universiteto vadovybė pakvietė Maceiną dėstyti rusų filosofiją, o kiek vėliau jam buvo pasiūlyta dėstyti ir marksistinę filosofiją... Kaip jau minėta, 1955 metais Maceina išgyveno dvi krizes: pirmoji buvo susijusi su jo veikalu „Didžioji Padėjėja", tiksliau, su agresyvia bažnyčios hierarchų reakcija, kurią sukėlė šios knygos pasirodymas spaudoje; antroji — žmonos apsilankymas Freiburge siekiant įkalbėti Maceiną grįžti į Lietuvą — Sovietų Lietuvą... Šias dvi krizes jis išgyveno sunkiai. Tačiau nepalūžo, „perkentėjo", vadinasi, pergalėjo savo kančią. Maceina apgynė savo pasaulėžiūrines nuostatas ir atsispyrė žmonos bandymui grąžinti jį į okupuotą šalį, apgynė jas ir nuo hierarchų tęsdamas savo veiklą, paremtą tvirtais, niekada jo nesulaužytais principais. Užsitęsęs konfliktas su hierarchais leido jam padaryti dvi išvadas: „ 1. bažnytiniai hierachai yra savos aplinkos bei tradicijos vaikai ir todėl sunkiai pajėgia iš jos išsilaužti, eidami paprastai iš paskos; 2. todėl jų pažiūras reikia visados kritiškai vertinti, nes Bažnyčioje yra neklaidingi tik „populus Dei" kaip visuma ir popiežius kaip šios visumos Galva, kai kalba visumos vardu ex cathedra. Visa kita yra kintama, reliatyvu ir palenkta pavojui klysti bei klupti. Šia prasme žiūriu gana kritiškai ir į dabartines katalikų pastangas prisitaikyti arba pasivyti moderninę kultūrą bei moderninį žmogų, nes vieną kartą suklupus, negalima žinoti, ar nesuklupsi ir antrą kartą"⁹⁹. Manyčiau, kad šie žodžiai tinka beveik visiems žmonėms, „nes žmogus lieka žmogumi — net jei nešiotų ir vyskupo kepuraitę"¹⁰⁰...

Freiburgo universitete Maceina pradėjo dėstyti 1956 metų gegužės 1 d. Pradėtas po labai ilgos pertraukos darbas universitete (kiek ironiškai jo pavadintas „daugiau garbės pareiga") labai jį alino, nors jis teturėjo dvi valandas per savaitę. Tai visai suprantama, nes jam reikėjo dėstyti svetima kalba. Be to, Maceinai būdingas atsakomybės jausmas ir sąžiningumas neleido jam pasinaudoti jau seniai įgytomis žiniomis ir vokiško jaunimo neišmanymu — jie „tiek menkai nusimano apie komunizmą ir rusų dvasią, kad net gaila žiūrėti" — bei dėstyti tinkamai (jo supratimu) nepasiruošus. Tad šis pasiruošimas — daug skaityti, rinkti medžiagą, rašyti (savo paskaitas jis visada rašė), taisyti, perrašinėti — pareikalavo iš Maceinos daug laiko ir jėgų. Jis pasidarė irzlus, jo stebėtina kantrybė bei ištvermė pradėjo svyruoti... Sulaukęs keturiasdešimt aštuonerių metų, jis vis dar negalėjo užsidirbti pragyvenimui ir sykiu kaip dera padėti savo vargstančiai Sovietų Lietuvoje šeimai. Žmona vis prašydavo siuntinių, nuolat primindavo jam tėvišką pareigą — bent išlaikyti šeimą. Kartais, negalėdamas išpildyti eilinio žmonos prašymo, jausdamas savo bejėgiškumą, jis nerimavo, kamavosi ir net prisiversdavo prašyti draugų išsiųsti jo šeimai reikalingų daiktų bei vaistų... Už savo darbą universitete jis negaudavo jokio atlyginimo, jei atlyginimu nelaikysime 220 DM (55 dol.), kurias jam mokėjo už visą semestrą. Jis jautėsi pažemintas, bet buvo priverstas kęsti šį „pasityčiojimą", nes tikėjosi, kad darbas Freiburgo universitete bus naudingas, kaip jis sakė, ateičiai. Jis žūtbūt norėjo įsitvirtinti vokiškoje visuomenėje lyg nujausdamas, kad jam niekada jau nebeteks dirbti tarp savųjų... Kadangi darbas universitete iš jo pareikalavo daug jėgų ir laiko, tai ir kai kurie anksčiau planuoti darbai buvo atidėti į šalį. Neturėdamas nei laiko, nei pinigų, o tik miglotą ateitį, vardan kurios dirbo, Maceina „įkliuvo", kaip pats sakė, „į savotišką bėdą", nes negalėjo rašyti nei „Aidams", nei „Amerikos balsui" Miunchene, nei kitiems leidiniams. O ką jau kalbėti apie sumanytus veikalus, juk visą laiką atimdavo ruošimasis paskaitoms svetima kalba. Įvairiausių sumanymų, pradėtų ir nebaigtų studijų jis turėjo tikrai nemažai, tačiau...„kokie keisti žmogaus gyvenimo keliai ir kaip viskas darosi atvirkščia, negu esi ketinęs bei planavęs"¹⁰¹. Iš tikrųjų viskas pasidarė atvirkščiai, negu jis ketino bei planavo. Dar 1950 metais Maceina buvo sumanęs parašyti veikalą „Kaltė ir atgaila" pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė", o 1951-aisiais — veikalus „Žmogaus kova su Dievu" pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines" bei „Keliai į Dievą" ir jais užbaigti ciklą „Cor inquietum". Tačiau šį sumanymą pavyko įgyvendinti tik iš dalies... Beje, jo planai pradėjo keistis jau 1950 metais, kai Maceina įsipareigojo parašyti studiją „Mysterium iniquitatis" (pirmasis studijos, kurios pagrindu tapo Vladimiro Solovjovo „Trumpa apysaka apie antikristą...", pavadinimas, vėliau ji buvo pavadinta „Niekšybės paslaptis") ir taip pagerbti žymaus rusų filosofo Solovjovo, po kurio mirties 1950 metų vasarą buvo praėję 50 metų, atminimą. Maceinos ateities planuose kaip svarbiausieji jo gyvenimo darbai buvo įrašyti: „Žmogaus filosofija" ir „Evangelijų filosofija". „Jeigu man pavyktų juos įvykdyti, tuomet ramiai tarčiau: 'Nunc dimitis servum tuum, Domine"^{102, 103}. Bet prieš tai, pasak jo, jis turėjo parašyti nemažai kitų knygų... Tačiau, pradėjęs dirbti universitete, saviems darbams jis nebeturėjo laiko. Tai jį be galo liūdino, nes daug sumanymų dėl nepalankių sąlygų — tam tikra prasme dėl priverstinio dėstytojavimo — liko neįgyvendinta. Iš jų norėtųsi paminėti prelato Juro pasiūlytą studiją „Didysis įstatymas" apie meilės įsakymą ir jo reikšmę žmogaus gyvenime, paties Maceinos sumanytą studiją apie Kristaus pirmtaką šv. Joną Krikštytoją... Įdomu tai, kad net ir gilios krizės metu (1955 m.), kai Maceiną eilinį kartą įskaudino dvasininkija (jo grynai teologinės studijos „Didžioji Padėjėja" cenzorių kritika), jis buvo sumanęs rašyti daug naujų veikalų, tačiau tik vokiškai. Tai veikalas „Ma- monna" apie turto vaidmenį išganymo istorijoje, vokiškas anksčiau sumanytos studijos apie bedievį žmogų variantas ir, pasak Maceinos, išsami istorijos teologija, kuri turėjo tapti atsakymu „mūsiškiams teologams". Deja, visi išvardyti veikalai, taip pat „Žmogaus filosofija" bei „Evangelijų filosofija", taip ir liko neįgyvendinti jo ateities planai. Kai kurios iš minėtų knygų buvo pradėtos, jų bendras sumanymas atsispindėjo Maceinos straipsniuose, bet kaip užbaigtos nė viena iš jų, išskyrus „Niekšybės paslaptį", taip niekada ir nepasirodė. Tačiau pasirodė kiti darbai — vertingi ir nusipelnę visokeriopo dėmesio, kurio taip ir nesulaukė netgi iki šiol... Beje, norėtųsi išskirti ir sykiu atkreipti skaitytojo dėmesį į vieną nepaprastai įdomų prelato Juro pasiūlymą Maceinai, kurio šis nepriėmė. Tačiau šiuo atveju reikšmingas ne tiek pats pasiūlymas, kiek atsisakymas jį priimti, tiksliau, jo motyvai. Tris kartus — 1956, 1962 ir 1973 metais — gana primygtinai prelatas siūlė Maceinai parašyti „Aštuonių palaiminimų¹⁰⁴ knygą", tačiau Maceina, iš pradžių prisipažinęs, kad pasiūlymas jį labai sudomino, vėliau, ilgai delsęs bei svyravęs, vis dėlto tvirtai atsisakė išpildyti Juro prašymą. Kodėl? Savo motyvus Maceina labai aiškiai išdėstė prelatui Jurui laiške, rašytame 1976 metais birželio 16 d. (įsidėmėkime, kada pagaliau Juras gavo galutinį atsakymą į savo prašymą — po dvidešimties metų!). Šiame laiške Maceina rašė: „Aštuoni Kristaus palaiminimai yra tokie kilnūs bei gilūs savo turiniu, jog jie reikalauja būti gyvenami (išskirta mano — T. M), o ne tik apmąstomi. Dar daugiau: sėkmingas jų apmąstymas gali būti įvykdytas tik tada, kai jis kiltų iš gyvenimo šiais palaiminimais. Tai aš jaučiau ir tebejaučiu labai aiškiai. Tuo tarpu mano gyvenimas anaiptol nebuvo ir nėra anų palaiminimų išraiška: aš nesu nei romus, nei gailestingas, nei tyraširdis, nei taikdarys (išskirta mano — T. M.). Gal tik vienas vienintelis palaiminimas galėtų man tikti: „Palaiminti, kurie liūdi" (Mt. 5, 4), nes liūdesys iš tikro yra nuolatinė (išskirta mano —T. M.) mano nuotaika"¹⁰⁵. Taigi Maceinai prireikė net dvidešimties metų Juro pasiūlymui apmąstyti ir padaryti išvadą, kad savo gyvenimu jis nėra nusipelnęs rašyti apie aštuonis Kristaus palaiminimus. „Žmogus turi žinoti, kur yra jo galios riba, ir nemėginti jos peržengti..."¹⁰⁶ Tai drąsus prisipažinimas ir labai griežtas savęs ir savo gyvenimo įvertinimas, kuris toli gražu ne kiekvienam pagal jėgas. Manyčiau, kad šis prisipažinimas reiškia — nesu vertas apie tai rašyti, taigi esu nepajėgus (tinkamai) tai padaryti. Čia ir glūdi giluminis savo galių supratimas.

Maceina daug parašė, tačiau žymiai daugiau buvo sumanęs. Bet ne viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Aplinkybės taip pat turi įtakos, ar mūsų sumanymai bus įgyvendinti, ar ne, nes „žmogus ne visais atvejais ir ne visose situacijose yra visagalis"¹⁰⁷ . O situacijos bei aplinkybės, kurioms esant Maceinai teko dirbti, niekada nebuvo itin palankios. Todėl reikėdavo atsisakyti sumanymų, o kartais net ir nepadaryti to, ką buvo žadėjęs, kaip tai atsitiko su pažadėtu nauju skyriumi „Marijos veikimas istorijoje", kuriuo jis norėjo papildyti savo „Didžiąją Padėjėją", ir ne tik su juo... Šios aplinkybės trukdė jam dirbti norimą ir mylimą darbą, padarė jį priklausomą: likdamas elgeta, jis, pradėjęs dirbti universitete, neteko tos „dvasiškos nepriklausomybės", kuria po prelato Juro sparnu taip džiaugėsi pirmaisiais savo gyvenimo Freiburge metais. Su neapsakomu kartėliu jis galų gale turėjo pripažinti, kad jam nėra į ką atsiremti: „Į lietuviškąją visuomenę aš atsiremti negaliu, nes ji mano filosofija nesidomi ir jokių perspektyvų senatvei (tuo metu, kai jis rašė šį laišką, jam jau buvo 50 metų —T. M.) iš jos tikėtis negalima", todėl jam ir reikia pačiam „grabaliotis", stengtis užsitikrinti sau pragyvenimo šaltinį ir apsirūpinti artėjančiai senatvei. Tad kas gi jam dar belieka, jei saviesiems jis nerūpi? „Belieka tad vokiškoji visuomenė, kuriai reikia ką nors pirma parodyti, kad joje galima būtų kiek nors įsitvirtinti"¹⁰⁸. Todėl Maceina, dėstydamas Freiburgo universitete, ir rodė vokiškai visuomenei, ką sugeba, negailėdamas nei laiko, nei jėgų. Jis imdavosi visokių darbų — prašomas važinėjo po Vokietiją su paskaitomis, skaitė studentų referatus, disertacijas, egzaminuodavo, kiekvienam semestrui ruošdavo naują kursą... Tačiau svarbiausia, ką jis sugebėjo padaryti, tai pritaikyti dėstomus kursus prie savų darbų. Tai daryti jis išmoko dar dėstydamas Kaune. Maceinos kursai tapdavo jo būsimųjų darbų pagrindu. Tačiau Freiburgo universitete dėstomų kursų specifika jį ribojo, todėl atitinkamai keitėsi ir jo kūrybiniai sumanymai bei planai. Manyčiau, kad jei jis ir toliau būtų galėjęs dirbti kaip Privatgelehrter, t. y. kaip laisvas mokslininkas ir nebūtų buvęs priklausomas nuo pinigų, tai jis būtų parašęs, nors gal ir ne viską, ką buvo sumanęs, bet iš tiesų daug daugiau... Maceina buvo ne iš tų žmonių, kurie mėgsta švaistytis žodžiais. Jam buvo be galo sunku ir nejauku, kai jis negalėdavo (visada dėl rimtų priežasčių) išpildyti savo pažado... Dažniausiai tai atsitikdavo dėl ligos, daug rečiau dėl kitų priežasčių... Kartais atrodo, kad jis buvo pedantas, skrupulingai atliekantis savo uždavinius, iš- pildantis pažadus. Tačiau turbūt tai buvo ne pedantizmas, o tikrų tikriausias sąžiningumas ir nuoseklumas visur — veiksmuose, darbuose, mintyse; tai nuoseklumas, dažnai painiojamas su pedantizmu... Sendamas jis žadėdavo vis atsargiau, dažnai pridurdamas: jei tai padaryti leis sveikata... Tačiau keisčiausia tai, kad Maceina, kaip pats yra prisipažinęs, daugiausia padarė sirgdamas...¹⁰⁹

Pirmaisiais dėstytojavimo Freiburgo universitete metais moralinį pasitenkinimą Maceinai teikė studentų pripažinimas, kurio jis tikrai greitai sulaukė. Jo paskaitos, kaip ir nepriklausomoje Lietuvoje, patraukdavo studentų dėmesį ir buvo gausiai lankomos — jose paprastai dalyvavo apie 300 klausytojų iš įvairių fakultetų. Studentams patiko jo dėstymo metodas — „problemas spręsti, kaip jos yra savy". Pasisekimas tarp studentų bylojo apie jo greitai augantį populiarumą, kuris neliko nepastebėtas. Nuo 1957 metų rudens Maceina jau turėjo 4 valandas per savaitę ir pagaliau jam buvo pažadėtas pastovus atlyginimas... Nuo 1958 metų Maceina pradėjo dėstyti dialektinį materializmą, o kiek vėliau — „dėsčiau sistemiškai marksistinę filosofiją kaip šiandieninę Rytų Europos apraišką"¹¹⁰. Darbas jį domino, nes jis suprato, kad „komunistinė filosofija yra sunkesnė suprasti ir kritikuoti, negu paprastai manoma"¹¹¹. Be to, jis suprato, kad marksistinė filosofija organiškai siejasi su visa rusų filosofija, kuria jis nuo senų laikų ne tik domėjosi, bet ir žavėjosi. Manyčiau, kad būtent marksistinės filosofijos dėstymas ir pelnė Maceinai vokiškos visuomenės pripažinimą, kuriai jis atskleidė, pasak prof. Juozo Brazaičio, „sovietinio žmogaus dvasią". Jis buvo pripažintas šios filosofijos žinovu. Tačiau pinigų už tai negaudavo, šios filosofijos dėstymas taip ir liko tik jo „įnašu" į ateitį. O pinigų verkiant reikėjo — ne tik pragyvenimui, bet ir šeimai, sunkiai vargstančiai sovietų užgrobtoje Lietuvoje ir dar apniktai ligų — sirgo ir negalėjo dirbti Maceinos žmona Julija, sirgo ir jo vidurinysis sūnus Saulius. Maceina kiek tik galėdamas padėjo šeimai, tik jo galimybės buvo ribotos... Tad ir vėl teko „paubagauti"...

Pasinėręs į darbą universitete, Maceina beveik nieko nerašė, bet jo paskaitos buvo „įnašas" į būsimus veikalus. Tiesa, jis pradėjo rašyti knygą vokiečių kalba (skaitomo kurso pagrindu) apie sovietinį žmogų ateistą. Tačiau ji pasirodė tik 1969 metais „Sowjetische Ethik und Christentum" („Sovietinė etika ir krikščionybė") pavadinimu. Bet tai ir viskas... Eilėraščių jis irgi nerašė, nors išgyvenimų ir sukrėtimų pakako. Tačiau šie išgyvenimai nekėlė poetiškos nuotaikos — sunki buitis ir buitiniai rūpesčiai užgožė jame slypinčią poeziją. Po ilgų ir didelių vargų 1958 metų pabaigoje, atrodo, rudenį, pagaliau išėjo Maceinos „Didžioji Padėjėja", kurios pasirodymas nelabai nudžiugino autorių, nes ši knyga ne tik „pavėlavo išeiti", kaip pastebėjo kunigas Stasys Yla laiške (1976 m. lapkričio 16 d.) Juozui Eretui, bet ir sukėlė jos autoriui daug kančių... Maceinos gyvenimas Freiburge buvo labai įtemptas, bet kartu jis buvo tikslingai orientuotas, nes, kaip atrodo, dėstymas Freiburgo universitete tapo jam paskutine šio gyvenimo galimybe „prasimušti", kuria jis ir pasinaudojo paaukojęs tam nemažai įdomių sumanymų... Savo gyvenimą ypač paskutiniais metais Freiburge jis vadino „pilku"... Ir tame „pilkame" fone vienu reikšmingiausių įvykių tapo Maceinos susitikimas su savo „žilagalviu tėveliu" — prelatu Pranciškumi Juru. Jų pirmas ir paskutinis susitikimas įvyko Vokietijoje 1958 metais rugsėjį ir tapo savotišku atsisveikinimu, nors ir po šio susitikimo jie susirašinėjo iki pat prelato Juro mirties...

Maceina gyveno uždarą gyvenimą, neturėdamas jokio ryšio „net su savojo fakulteto profesoriais". Tai jį kartais liūdino: „Ką gi — pabėgėlis iš Rytų yra antro rango žmogelis... Jam leidžiama dėstyti — tai ir viskas. Bet žmogiškas ryšys — tai jau kas kita. Taip ir gyvenu vienišas be galo"¹¹². Ir tik prof Zenonui Ivinskiui atvažiavus¹¹³ bei apsigyvenus Bonoje, jo nelinksmas, priklausomas nuo kitų žmonių bei aplinkybių gyvenimas kiek praskaidrėjo. Geru ženklu jam tapo kvietimas 1959 metų sausio 20 d. skaityti viešą paskaitą „Sovietinės laisvės dialektika" Miunsterio universitete, nes tų pačių metų pavasarį Maceina buvo pakviestas dėstyti šiame universitete...¹ A. Maceinos laiškas (1978 m. gegužės 11 d.) sūnui Sauliui Maceinai // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
² Maceina A. Filosofijos keliu // Raštai, t. 6, p. 397. ³ Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė // Rištai, t. 6, p. 19.
⁴ Plg.: Maceina A. Filosofijos keliu // Raštai, t. 6, p. 398.^l5Ten pat, 1945 m. balandžio 1. d. įrašas.
⁵ A. Tverskaitės dienoraštis, rašytas Viurcburge 1944 m. gruodžio mėn. // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
⁶ A. Maceinos dienoraštis, rašytas Viurcburge 1945 m. kovo-birželio mėn. Mintys, cituojamos iš jo, buvo užrašytos 1945 m. kovo 23 d.// S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
⁷ Ten pat.
⁸ Ten pat.
⁹ Norėtųsi pabrėžti, kad daugelyje straipsnių apie Maceiną pasitaiko netikslių jo biografijos faktų. Pvz., kun. A. Liuima knygos „Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui" (Vilnius, 1997) įvade rašo, kad Maceina „1944— 1949 m. gyveno Šveinfurt'o... tremties stovyklose". Iš tikrųjų Maceina 1944 m. stovyklose negyveno, ten jis atsidūrė tik 1945 m. birželį.
¹⁰ A. Maceinos dienoraštis ( 1945 m. kovo. 24 d. įrašas) // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
¹¹ Ten pat, 1945 m. kovo 24 d. įrašas.
¹² Ten pat, 1945 m. balandžio 1 d. įrašas.
¹³ A. Maceinos laiškas (1978 m. kovo 23 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archvvas.
^¹⁴A. Maceinos dienoraštis (1945 m. balandžio 21 d. įrašas) // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
^l5Ten pat, 1945 m. balandžio 1. d. įrašas.
¹⁶ Grinius J Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, t. 2. — Roma, 1977.
¹⁷A. Maceinos laiškas (1978 m. gruodžio 4 d.) sūnui Sauliui Maceinai // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
¹⁸Ten pat.
¹⁹A. Maceinos dienoraštis (1945 m. balandžio 10 d. įrašas) // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
^:20 Ten pat, 1945 m. gegužės 1 5 d. įrašas.
^:21Visi A. Maceinos daiktai, išskyrus rankraščius, kuriuos jis visada nešiojosi „prie savęs portfelyje", žuvo per Viurcburgo bombardavimą.
²² A. Maceinos dienoraštis ( 1945 m. gegužės 9 d. įrašas) // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
²³ Ten pat, 1945 m. birželio 2 d. įrašas.
²⁴ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (3 laiškas), p. 25.
²⁵ Ten pat, p. 30.
²⁶ Lietuvių fronto organizacija ir taktika // Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius, A. Maceinos archyvas, f. 181—97.
²⁷ Maceina A. 40 metą sukakties temomis // Į laisvę, 1958, Nr. 15, p. 13.
²⁸ Ten pat.
²⁹ Maceina A. 40 metų sukakties temomis // Į laisvę, 1958, Nr. 15, p. 13.
³⁰Ten pat.
³¹ Apytikriai 1942 m. lageryje prie Vorkutos žuvo Ignas Skrupskelis; 1942 m. pavasarį (balandžio 6 d.) mirė Pranas Dielininkaitis.
³² Lietuvių fronto organizacija ir taktika // Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skvrius, A. Maceinos archyvas , f. 181—97.
³³ Maceina A. Savosios valstybės idealas // Į laisvę, 1988, Nr 103, p. 65.
³⁴ Brazaitis J. Antanas Maceina dešimtmečiais pralenkė savo laikus // Brazaitis J. Rištai, t. 4, - Chicago, 1985, p. 371.
³⁵ Krikščionių darbininkų sąjunga (valdybos narys), Ateitininkų organizacija (Ateitininkų tarybos pirmininkas vado pareigos) ir kt.
³⁶ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (3 laiškas), p. 36.
³⁷ Yla S. Krikščioniškojo humanizmo filosofas // Draugas, 1973, Nr. 41.
³⁸ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (3 laiškas), p. 41.
³⁹ Lietuvių lankymaisi į pavergtą kraštą ir jų nauda tautai (pašnekesys su dr. Antanu Maceina) // Į laisvę, 1968, Nr. 43, p. 26-27.
⁴⁰ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (3 laiškas), p. 40—U.
⁴¹Prelato Juro žodžiai.
⁴²A. Maceinos laiškas (1947 m. gruodžio 13 d.) J. E. vyskupui Brizgiui // Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius, A. Maceinos archyvas, f. 181 — 144 (V Brizgio susirašinėjimas su A. Maceina (1946 12 18 — 1970 11 9).
⁴³ A. Maceinos laiškas ( 1977 m. lapkr. 2 d.) J. Girniui// Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius, A. Maceinos archyvas, f. 181-155.
⁴⁴ V Brizgio laiškas (1946 m. gruodžio 18 d.) A. Maceinai // Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius, A. Maceinos archyvas, f. 181-144.
⁴⁵ žr. 39 išnašą, p. 31.
⁴⁶ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui, p. 4i.
⁴⁷ A. Maceinos laiškas (1947 m. rugpj. 28 d.) \ysk. Brizgiui // Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius, A. Maceinos archyvas, f. 181-144.
⁴⁸ Brazaitis J. Raštai, t. 4, p. 357-376.
⁴⁹žr. 46 išnašą, p. 42.
⁵⁰ Maceina A. Kultūrinė demokratija // Aidai, 1947, Nr. 8, p. 344.
⁵¹ Maceina A. Į pilnutinį demokratiją. Svarstymai apie valstybės pagrindus // \ laisvę, 1958, Nr. 2, p. 8.
⁵² Maceina A. Kokie įvykiai buvo nemaloniausi // Darbininkas, 1968, Nr. 21.
⁵³ Ten pat.
⁵⁴ Vidzgiris J. Jis savo tremtį įprasmino (Kelios mintys prie šviežio prof. Antano Maceinos kapo) // Ateitis, 1987, birželis. Numeris skirtas Antanui Maceinai prisiminti.
⁵⁵ „Caritas Lituana" — labdaros organizacija, vadovaujama katalikų vyskupų. Ši įstaiga įkurta arkivysk. Skvirecko iniciatyva 1945 m. spalio 9 dien<į.
⁵⁶ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (3 laiškas), p. 28—34.
⁵⁷ Šios paskaitos tekstas saugomas Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje, A. Maceinos archyve, f. 181 — 101.
⁵⁸ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (3 laiškas), p. 33.
⁵⁹ Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė // Rištai, t. 6, p 182.
⁶⁰ Vvsk. Padolskis, vysk. Brizgys ir arkivysk. Skvireckas.
⁶¹ Maceina A Kokie įvykiai buvo nemaloniausi // Darbininkas, Nr. 21. ⁶² A. Maceinos laiškas (1947 m. rugs. 29 d.) V. Brizgiui // Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius, A. Maceinos archyvas, f. 181-144.
⁶³ V. Brizgio laiškas (1947 m. spalio 8 d.) A. Maceinai// Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių sky rius, A. Maceinos archyvas, f. 181—144.
⁶⁴ Laicizmas (lot. laicus) — antibažnytinis nusistatymas, kuriuo siekiama pašalinti bet kokią Bažnyčios įtaką viešajam gyvenimui. Laicizmui atstovauja ateistai, laisvamaniai, socialistai.
⁶⁵ Eretas J. Valančiaus šviesa už marių, p. 149—150.
⁶⁶„Didvsis Inkvizitorius" pirm,) kartą pasirodė spaudoje 1946 metais.
⁶⁷Prelato Juro laiškas (Lawrence, Mass., 1948 m. liepos 19 d.) A. Maceinai // Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui, p. 17.
⁶⁸ Aistinis J. Prelatas Pranciškus M Juras (Jo amžiaus septyniasdešimt metų sukakčiai atminti) // Aidai, 1961, Nr. 5, p. 204.
⁶⁹ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (3 laiškas), p. 52.
⁷⁰ T. N. T. Dėl dr. A. Maceinos paskaitos // Amerikos kunigų vienybės laikraštis „Forum", 1957, Nr. 15-17, p. 10-15.
⁷¹ Išsamiau apie tai ir.: Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (6 laiškas), p. 55.
^⁷² Ši žinia atkeliavo iš Amerikoje gyvenančio Maceinos bičiulio (pavardė tiksliai nežinoma), kuris, įsigijęs keletą Lietuvoje leidžiamų knygų, tarp jų ir Stendalio „Parmos vienuolyną", pastebėjo šios knygos paskutiniame puslapyje redaktorės Julijos Tverskaitės pavardę. Maceina manė, kad toji knvga buvo išleista 1947 m. ar 1948 m. ir kad tuo metu jo žmona dirbo Valst. leidykloje.
⁷³ Maceina A. Filosofijos keliu // Raštai, t. 6, p. J93.
⁷⁴ A. Maceinos laiškas (1951 m. gruodžio 5 d.) artimai Maceinų šeimos bičiulei Stasei Bublienei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
⁷⁵ Ten pat.
^⁷⁶ A. Maceinos laiškas (1951 m. gruodžio 5 d.) Stasei Bublienei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
⁷⁷ Aidai, 1959, Nr. 8-9.
⁷⁸Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (13 laiškas), p. 74—75.
⁷⁹Ten pat (11 laiškas), p. 71. ⁸⁰Ten pat.
^⁸¹ A. Maceinos laiškas (Freiburgas, 1951 m. gruodžio 5 d.) Stasei Bublienei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
^⁸² A. Maceinos laiškas (Freiburgas, 1956 m. Did. ketvirtadienis) Stasei Bublienei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
⁸³ A. Maceinos laiškas (Freiburgas, 1956 m. Did. ketvirtadienis) Stasei Bublienei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
⁸⁴ Gaida-Gaidamavičius P. A Maceinos „Didžioji Padėjėja" // Aidai, i960, Nr. 1, p. 43—46.
⁸⁵ Ten pat.
⁸⁶ Maceina A. Krikščioniškosios moterystės prasmė // židinys, 1 9 37, Nr. 7; Moterystės pagrindai // židinys, 1937, Nr. 8—9; Kūdikis ir asmens pilnatvė // židinys, 1937, Nr. 12.
⁸⁷ Eretas J. Valančiaus šviesa už marių, p. 190.
⁸⁷ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (52 laiškas), p. 157.
⁸⁹Ten pat (19 laiškas), p. 87.
⁹⁰ Bukauskas L. Prolas ir tikėjimas // Sandora, 1999, Nr. 2, p. 57-38.
⁹¹ žr. 88 išnašą, (18 laiškas), p. 85.
⁹² Pats Maceina įvairiuose šaltiniuose nurodo skirtingą susitikimo su žmona datą, pvz., prel. Jurui jis nurodė — spalio 24 d.; S. Bublienei — spalio 23 dieną.
⁹³ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (22 laiškas), p. 95.
⁹⁴ Ten pat (78 laiškas), p. 212.
⁹⁵Baltų tyrimų institutas (Baltisches Forschungsinstitut) įkurtas 1953 m. Vokietijoje, Bonoje; tikrieji nariai buvo: prof. Antanas Maceina, prot. Zenonas Ivinskis ir prof. Juozas Girnius, kiti — latviai ir estai. Leido žurnalą „Commentationes Balticae".
⁹⁶ Norėdamas supažindinti plačiąją vokiečių visuomenę su savo nauju veikalu, Maceina paskelbė jėzuitų leidžiamame žurnale studiją „Die Erzählung vom Antichrist als apokalyptishe Geschichtsvision Solowjews".
⁹⁷ Brazaitis J. Raštai, t. 4, p. 557-376.
⁹⁸ Į rusų kalbą išversti penki Antano Maceinos kūriniai: trilogija „Cor inquietum" išleido Sankt Peterburgo leidykla „Aleteja"; „Didysis Inkvizitorius" ir „Niekšybės paslaptis" („Великий Инквизитор" и „Тайна беззакония") išėjo 1999 m.; „Jobo drama" („Драма Иова") - 2000 т.; „Dievo Avinėlis" („Агнец Божий") — 2002; šiuo metu Maskvos visuomeninio stačiatikių instituto, įkurto kunigo Aleksandro Menio, leidvkla ruošiasi išleisti Maceinos studiją „Dievas ir laisvė", beje, šios studijos du skyriai išspausdinti Maskvos akademiniame leidinyje „Вопросы философии" (2008, Nr. 4).
⁹⁹ Maceina A Kokie įvykiai buvo nemaloniausi // Darbininkas, 1968, Nr. 2 1.
¹⁰⁰ A. Maceinos laiškas (Miunsteris, 1980 m. spalio 10 d.) sūnui Sauliui Maceinai // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
^l01 „A. Maceinos laiškas (1980 m. balandžio 2 i d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
^l02 „Dabar atleidi savo tarną, Viešpatie" (lot.).
^I03 Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (19 laiškas), p. 90.
^I04 Šie vadinamieji aštuoni palaiminimai yra Dievo Karalystės žemėje programa ir krikščioniškojo tobulumo santrauka. Kiekvienas palaiminimas kokiu nors nauju atspalviu paryškina vieną bendrą dvasią: Dievas aukščiau už viską!
^I05 Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui, p. 310.
¹⁰⁶ Ten pat.
^I07 A. Maceinos laiškas (1981 m. sausio 26 d.) marčiai Tatjanai Maceinie- nei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
¹⁰⁸ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (68 laiškas), p. 191.
^l09A. Maceinos laiškas (1985 m. lapkr. 20 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
¹¹⁰ Idėjų ir širdžių sąsajos (Antano Maceinos ir Stasio Ylos laiškai) // Metai, Nr. 8-9, 2008, p. B9.
¹¹¹ J.Griniaus pokalbis su profesorium Antanu Maceina // Draugas, 1968, Nr. 5 sofijos dėstymas ir pelnė Maceinai vokiškos visuomenės pripažinimą, kuriai jis atskleidė, pasak prof. Juozo Brazaičio, „sovietinio žmogaus dvasią". Jis buvo pripažintas šios filosofijos žinovu. Tačiau pinigų už tai negaudavo, šios filosofijos dėstymas taip ir liko tik jo „įnašu" į ateitį. O pinigų verkiant reikėjo — ne tik pragyvenimui, bet ir šeimai, sunkiai vargstančiai sovietų užgrobtoje Lietuvoje ir dar apniktai ligų — sirgo ir negalėjo dirbti Maceinos žmona Julija, sirgo ir jo vidurinysis sūnus Saulius. Maceina kiek tik galėdamas padėjo šeimai, tik jo galimybės buvo ribotos... Tad ir vėl teko „paubagauti"...
¹¹² Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (70 laiškas), p. 195. ¹¹³ Prof. Zenonas Ivinskis Bonoje apsigyveno 1959 m. rudenį.

Kelyje, bet niekad, niekad ne namolei

Pirmyn, pirmyn į tuščių tolį Ir vėl atgal, ir niekad ne namolei" ¹.

Miunsteris tapo paskutine Maceinos gyvenimo ir, kaip jis kiek ironiškai sakė, jo „karjeros" vieta. Kvietimą dirbti profesoriumi svečio teisėmis Miunsterio universitete Maceina gavo 1959 metų žiemą, tačiau nelabai palankiu jam laiku, nes tuo metu jis, kaip dažnai atsitikdavo, ypač po patirtų sukrėtimų, sirgo². Šį kartą jis sirgo gana ilgai — nuo vasario mėnesio (beveik nuo tada, kai buvo pakviestas profesoriauti) iki vėlyvo rudens. Liga kiek aptemdė jo džiaugsmą gautu rimtu siūlymu ir privertė nerimauti, ar įstengs tinkamai pasiruošti rudens semestrui, juo labiau, kad buvo pakviestas tik vieneriems metams, ir ar šis kvietimas bus pratęstas — priklausė nuo jo paties. Maceinai reikėjo parodyti ir įrodyti, kad jis niekam čia nenusileidžia nei savo žiniomis, nei savo gebėjimu

Miunsterio universitetas, kuriame 1959- 1970 metais dėstė Antanas Maceina

dirbti su studentais. Tačiau pats kvietimas jau buvo jo asmenybės ir jo nuopelnų pripažinimo vokiečių akademiniame pasaulvje įrodymas, nekalbant jau apie tai, kad vokiečius žavėjo jo inteligentiškumas, santūrumas ir nuolankumas kitiems žmonėms. Po metų labai nelengvo ir įtempto darbo, t. y. 1960 metais, jo profesoriavimas šiame universitete buvo pratęstas, o kiek vėliau galutinai užtikrintas. 1961 metais Maceina tapo tikruoju Filosofijos fakulteto nariu ir gavo docento titulą, o 1962-aisiais „buvo paskirtas nebeatšaukiamu filosofijos profesoriumi, pažymint religijos filosofiją kaip jo ypatingą sritį"³. Tiesa, religijos filosofiją Miunsterio universitete Maceina pradėjo dėstyti, kaip rašė savo bičiuliui Stasiui Ylai (1973 m. kovo 4 d.), tik „1966 m. Žiemos semestrą ..." Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, pagaliau, sulaukęs penkiasdešimt ketverių metų, Maceina „prasimušė". Per visą gyvenimą tremtyje jis pirmą kartą gavo „padorų" atlyginimą — 240 dolerių per mėnesį, vėliau jo atlyginimas didėjo priklausomai nuo pareigų. Galima tik įsivaizduoti, kiek jėgų, vidinio susitelkimo, valios, pastangų, darbo, nervų, sveikatos kainavo jam šis „prasimušimas", bet vargu ar mes pajėgsime tai suprasti, nes, norint tai suprasti, reikia kartu su juo pereiti visą jo kančios kelią...

Jau 1961 metais Maceina, tapęs tikruoju Filosofijos fakulteto nariu ir tituluotas docentu, gavo ir nemažą algą — „beveik 400 dolerių". Jsitvirtinęs universitete, jis pagaliau tapo finansiškai nepriklausomas; taigi nuo jo širdies nukrito tas nuolatinis, metams bėgant augantis slogutis bei rūpestis, kaip prasimanyti pinigų, kad ir pats kaip nors pragyventum, ir netaptum, ypač senatvėje, kitiems našta bei padėtum savo vargstančiai Lietuvoje šeimai, kurios nelengvas likimas slėgė jį visą laiką... Jo gyvenimas Miunste- ryje jau įgijo žemiško (vadinasi, netikro) pastovumo bruožų, todėl jis tapo ramesnis ir netgi apsiprato su mintimi (jei išvis įmanoma su ja apsiprasti), kad jam nėra lemta sugrįžti į Tėvynę. „Atsisakęs 1955 metais, kai mano žmona buvo į Freiburgą atvykusi, grįžti į Lietuvą, netekau paskutinės progos"⁴. Jis kitaip pasielgti negalėjo, netgi susitaikė su mintimi, kad vaikai jį gali ir pamiršti, ir netgi prakeikti. Jis apsiprato ir su kita mintimi, kad, galimas daiktas, jam teks visą likusį gyvenimą praleisti nelabai gražiame gamtos atžvilgiu — „Freiburge buvo, žinoma, daug gražiau" — Miunsteryje, „tačiau negi čia žmogus rinksiesi: kur gauni darbą, ten reikia ir apsistoti"⁵.

Taigi, tik pradėjęs dirbti, Maceina iš karto pasinėrė į universitetinį darbą. Ir nors Miunsteryje gyveno daug daugiau lietuvių negu Freiburge, jis beveik su niekuo nesusitikinėjo, nesusirašinėjo (tik darbo reikalais)... Jis netgi nedalyvavo bendroje ateitininkų ir frontininkų studijų savaitėje, vykusioje Kenigšteine, lygiai kaip ir Eucharistiniame kongrese Miunchene, atsisakė jis ir kvietimo į Ameriką dalyvauti LKM akademijos suvažiavime... Savo atsisakymą dalyvauti kažkada jam svarbiuose renginiuose jis motyvavo nepakankamai stipria sveikata ir dideliu užimtumu rengiant dėstomus kursus. Ir iš tikrųjų Maceina visiškai atsidavė naujam (nenaujam) darbui, nes jam vis reikėjo galutinai įsitvirtinti (tuo metu jis dar neturėjo Vokietijos pilietybės) ir pagaliau pajusti ne tik dvasinę, bet ir finansinę nepriklausomybę, kuri užtikrintų jam pasiturimą ateitį — kad jis, niekieno nekliudomas, galėtų laisvai kurti. Tačiau jo pasitraukimo iš visuomeninės veiklos negalima paaiškinti vien tik per dideliu darbų krūviu bei ligomis. Maceinos atsisakymai — tai gana aiškiai išreikštas noras daugiau nedalyvauti visuomeninėje veikloje, kuriai kadaise atidavė tikrai nemažai laiko, gal kiek naiviai galvodamas, kad jo dalyvavimas joje ir tiesus viešas žodis gali ką nors pakeisti šiame netobulame pasaulyje. Taigi ankstesnis gyvenant Kaune ir vėliau tremtyje stovyklose ganėtinai stiprus jo noras būti visuomeniškai aktyviam ir netgi kam nors priklausyti (vienminčių grupei, sąjūdžiui, organizacijai), jo „gyvas visuomeninis jausmas" septintojo dešimtmečio pradžioje pradėjo ne tik blėsti (tai atsitiko daug anksčiau), bet ir nykti, kol visai išnyko. Kitaip ir būti negalėjo: ne tik gyvenimas privertė Maceiną atsikratyti jaunatviško idealizmo ir blaiviai vertinti savo ir kitų galimybes, bet kartu ir gilus bei skausmingas suvokimas to, kad objektyviai šio žemiškojo pasaulio neįmanoma paversti Dievo Karalyste. Tačiau Maceina niekada neatsisakė siekio tobulinti šį pasaulį kuriant. „Kultūros kūrėjo siekinys peržengia (trancendit) jo kūrinį ir kaip tik šiuo siekiniu įjungia jo veiklą į eschatologiją visų daiktų atbaigimo prasme; kitaip sakant, kultūra įeina Dievo karalystėn ne realiais savo kūriniais, bet idealiais savo siekiniais"⁶. Maceinos pasirinktas kūrybos kelias — tai kelias nugalėti pasaulį, kuriame siautėja blogis, palenkiant šį pasaulį Viešpačiui, „kuris pats savyje yra Tiesa, Gėris ir Grožis"⁷.

Nors Maceina nenorėjo dalyvauti jokioje visuomeninėje veikloje ir buvo įsitikinęs, kad žmogus, būdamas vienas, gali daug daugiau padaryti negu kolektyve, jis vis dėlto kiek pajėgdamas retkarčiais dar dalyvavo Lietuviškųjų studijų savaitėse, kurios nuo 1953 metų buvo rengiamos kasmet ir kurių įkvėpėjas buvo jis pats, be to, neatsisakė ir iki paskutiniųjų savo dienų buvo AF tarybos narys... Studijų savaitės jam buvo ypač brangios, kadangi, pasak Maceinos, šie tremtinių susibūrimai buvo jų kova su nuovargiu, nes „tremtinys pavargsta būti tremtiniu ir mėgina virsti čiabuviu", o „tremtis įsiprasmina ne asmeniniu mūsų įsikūrimu, bet tuo, kiek asmeninis įsikūrimas virsta indėliu į tėvynės kultūrą"⁸. Maceina buvo tikras, kad tik kultūros kūrimas arba, jo žodžiais tariant, „kultūrinė plotmė" tegali tremtinius išgelbėti nuo pavojaus virsti čiabuviais ir taip žlugti... Jis pats čiabuviu, t. y. „tremties išdaviku" netapo, kadangi jo „asmeninis įsikūrimas" virto tikrai svariu indėliu į Lietuvos kultūrą... Jis daug padarė „būdamas vienas", prašomas niekada neatsisakydavo parašyti pranešimo arba straipsnio jį dominančia tema ir, jo manymu, reikalingo lietuviškai visuomenei. Dažniausiai savo pranešimus ar paskaitas jis „įkalbėdavo" „į juostelę" ir nusiųsdavo užsakovui. Kelionių jis niekada nemėgo — „aš pats esu didžiai sėslus"", o susirinkimai ir suvažiavimai pradėjo jį varginti lygiai taip pat kaip ir jų dalyviai — „aš pasigėriau žmonėmis, aš jais vemiu"^{^[108]}. Jis tikrai kartais buvo „drastiškas žodyje", bet ar tik ne žmonės padarė taip, kad jis nuo jų atsiribojo?.. 1965 metais Maceina galutinai nustojo asmeniškai dalyvauti studijų savaitėse ir lietuvių suvažiavimuose, kur anksčiau taip noriai skaitė viešas paskaitas. Jis jau nematė šios bendros veiklos prasmės, be to, jį glumino dar ir tai, kad „tremties išdavikų skaičius auga"¹¹... Geras Maceinos pažįstamas prof. Vincas Natkevičius rašė, kad paskutinė Maceinos viešoji paskaita įvyko 1965 metais Lietuviškųjų studijų savaitėje Hiuttenfelde, Vasario 16-osios gimnazijoje^12. Tai, matyt, ir buvo Maceinos visuomeninės viešosios veiklos pabaiga...

Miunsterio universitete Maceina dėstė įvairius rusų bei marksistinės filosofijos kursus. Ir tai buvo tam tikra dar Freiburge dėstytų jo kursų tąsa. Tačiau tik Miunsteryje, kaip sakė pats Maceina, jam pavyko galutinai „apvaldyti" komunistinę filosofiją.

Nekyla jokių abejonių, kad ši filosofija jį ypač domino: vokiečių universitetai buvo suinteresuoti jo profesionaliu dėstymu, tad pačiam Maceinai buvo naudinga ją išmanyti siekiant įsitvirtinti vokiškame akademiniame pasaulyje. Jam asmeniškai — ir kaip žmogui, ir kaip filosofui — buvo labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti, kas yra tas, kuris išvijo jį iš Lietuvos, atskyrė nuo šeimos, paliko be darbo, sužlugdė Lietuvą, pavergė daugybę įvairiausių tautų, naikino bei trėmė žmonės... Ir kodėl visa tai įvyko ir dar tebevyksta? Maceina ieškojo giluminių reiškinio priežasčių... Jis ieškojo atsakymo į rūpimus jam klausimus religijoje norėdamas suprasti, kas gi yra toji „žmogaus karalystė" (pažymėsime, jog šiuo konkrečiu atveju — tai žmogaus „be pinigo" (proletariato) karalystė, kuri jam „atėmė viską"¹³. Tuo pačiu metu jį, gyvenantį tremtyje, t. y. visiškai kitame pasaulyje, ne mažiau domino ir žmogaus su pinigu karalystė, kuri taip pat jo nežavėjo. „Juo daugiau gėrybių kraujasi pasaulio kluonuose, juo rytojaus diena daros tamsesnė..."¹⁴. Galiausiai Maceina priėjo prie išvados, kad „'žmogaus' karalystė nepasiseki todėl, kad žmogus žmogui dažnai esti vilkas, ką žinojo jau senieji romėnai ir kas pasitvirtina visose (išskirta mano — T. M.) dabarties sistemose¹⁵. Tai tikrai pranašiška, bet nepaguodžianti įžvalga, kuri verčia visas viltis sutelkti į vieną vienintelį kenčiančio žmogaus Guodėją bei Užtarėją, kuris yra visų mūsų Dievas.

Taigi pirmaisiais gyvenimo Miunsteryje metais (nuo 1959 m. rudens iki 1962 m. pabaigos) Maceina beveik visą savo laiką skyrė komunistinei filosofijai, komunistiniam ateizmui, sovietiniam žmogui kaip tam tikrai ateizmo aukai, nes ateizmas, anot Maceinos, įsikūnija sovietinio žmogaus asmenyje ir gyvenime. Jis buvo parengęs (tiesa, juodraštyje) knygą apie komunistinį ateizmą, kurią 1959 metais jam buvo užsakęs Herderio institutas Marburge. "Tuo metu jis buvo gavęs nemažai užsakymų parašyti apie bolševizmą, komunistinę filosofiją, ateizmą ir, kaip rašė prelatui Jurui, „visos šios studijos jau eina prie galo. Pamažu pradės jos netrukus pasirodyti"¹⁶. Tačiau, taip ir nepasirodžiusios kaip atskiros knygos, jos buvo sutelktos į jau minėtą studiją „Krikščionybė ir sovietinė etika" („Christentum und sowjetische Ethik", 1969). Knyga išėjo tik vokiškai, vertimo į lietuvių kalbą taip ir nesulaukusi, matyt, dabartiniais laikais ši tema jau nebeaktuali, nors tam galima ir paprieštarauti, turint omenyje kaip visatos valdovą tvirtai viešpataujantį žmogų ir vis pavojingai platėjančią bei klestinčią „žmogaus karalystę", tik, kaip pasakytų Maceina, „kitu pavidalu"... Tačiau šis vienokiu (Sovietų Sąjungoje) ar kitokiu (Vakaruose) būdu „žmogaus karalystės" išsiskleidimas bei platėjimas atskleidė Maceinai nepaprastą bei amžiną Dievo problemos aktualumą... Ši problema užgožė visas kitas iki šiol jį dominusias problemas, kurios, atrodo, pasidarė jam nereikšmingos, prarado savo svarbą. Tačiau ši problema visada „stovėjo" jo dėmesio centre, tik anksčiau šalia jos atsirasdavo ir kitų, žemiškesnių, problemų, kurios irgi atrodė svarbios, todėl jas taip pat reikėjo spręsti. Be to, Maceinai, kuris daug metų dirbo „filosofijos mokslininko" darbą dėstydamas Rytų Europos filosofiją Freiburgo ir Miunsterio universitetuose, kaip jis pats yra sakęs, tiesiog trūko laiko „savitam filosofavimui". Pasak jo, „savitam filosofavimui", iš kurio ilgainiui išaugo svarbiausi jo gyvenimo darbai — „Religijos filosofija" (1976) ir „Filosofijos kilmė ir prasmė" (1978) — jis atsidavė tada, kai, pasitaikius progai (tai atsitiko 1966 m. — T. M. ), „perleido visą Rytų Europos filosofiją jaunesniam privatdocentui"¹⁷... Tačiau, manyčiau, jis pasikuklino. Jo „savitas filosofavimas" pasireiškė, sakyčiau, jau ankstyvuosiuose jo raštuose — Fiodoro Dostojevskio legendos „Didysis Inkvizitorius", Vladimiro Solovjovo „Trumpos apysakos apie antikristą", biblinės Jobo knygos interpretacijose... Juk filosofija, Maceinos teigimu, yra interpretacija. Taigi interpretuodamas pasaulinės literatūros filosofinius kūrinius, jis „savitai" filosofavo... Būtent „Jobo dramoje" jis iškėlė uždavinį, tapusį svarbiausiu jo gyvenimo, kurį sudarė rašymas, tikslu, būtent — „egzistencijoje atskleisti transcendenciją"¹⁸. Tai buvo prasmės ir esmės klausimas. Maceina buvo tikras, kad be Dievo žmogaus gyvenimas yra beprasmis ir nevertingas... Kaip minėjau, Dievas visada „stovėjo" jo dėmesio ir gyvenimo centre. Apsisprendimą Viešpaties atžvilgiu Maceina laikė svarbiausiu žmogaus apmatu, nes, anot jo, Dievas yra žmogaus buvimo pagrindas... Tačiau žmonės tai pamiršta. Todėl, net ir gyvendami „didelės grėsmės akivaizdoje", jie pamiršta, „kad budėti (išskirta mano — T. M.) reikia visą laiką. Tai yra ne tik Evangelijos nurodymas, bet ir pati gyvenimo patirtis. Tačiau masė greitai nusisuka nuo šio nurodymo, jei tik jai pradeda kiek geriau sektis"¹⁹. Tad dėl marksistinės filosofijos ir dabartinio žmogaus nuotaikos, pasak Maceinos, Dievo problema darosi labai aktuali. Manyčiau, jog ji ne mažiau aktuali ir dabartiniais laikais, nors marksistinė filosofija, atrodo, jau pasidarė nebeaktuali...

Taigi, atitolęs „nuo visų kasdienos politinių bei partinių reikalų", kurie jam buvo „nebe prie širdies", Maceina 1963 metais rašė didelį darbą apie marksistinę filosofiją. Keletą metų studentams dėstydamas rusų filosofiją, komunistinę-marksistinę filosofiją ir net „komunistinę religiją", Maceina suvokė, kaip tikslingai išdėstyta komunizmo doktrina atskleidžia „mūsosios pasaulėžiūros silpnas vietas". Jai, jo manymu, trūksta pagrindimo, nes ne viskas buvo apmąstyta iki galo. Jis priėjo prie išvados, kad „tikėjimas į Dievą, gautas iš Apreiškimo, mus yra taip įtikinęs, kad mes neregime, jog prigimtasis Apreiškimo pagrindas, vadinamas Apologetika, yra atsidūręs dideliame pavojuje"²⁰. Tad reikėjo daug ką permąstyti iš naujo... Maceina savo dėmesį nukreipė į Rytų Bažnyčią, kuri pasidarė jam (jis pats rašė — „mums") „labai aktuali" bei pranašesnė daugeliu atžvilgiu, nes, jo giliu įsitikinimu, „Rytų Bažnyčia yra kaip tik toji dvasinė erdvė, kurioje brendo giliausios krikščioniškosios įžvalgos į Kristaus asmenį, virtusios visuotinių susirinkimų nutarimu tikėjimo tiesomis <... > "²¹. Maceinos susidomėjimas Rytų krikščioniškąja teologija bei gilinimasis į ją buvo visai nuoseklus, ir ne tik todėl, kaip jis pats rašė, kad į Rytų krikščionijos filosofiją bei teologiją jį metų metais vedė jo paties akademinis darbas, bet ir todėl, kad jos išlaikė „savyje aną gyvą pirmųjų Krikščionybės amžių dvasią (išskirta mano — T. M.), kuriai Kristus kaip Dievažmogis buvo ne tik tikėjimo, bet kartu ir mąstymo bei pergyvenimo objektas"²². Teologija, su kuria Maceinai tekdavo susidurti, pasidarė jam „svetima", nes tas, kas anksčiau buvo ginama, dabar pradėta neigti — Apreiškimo transcendentiškumas, Dievo būrimo įrodymai, gimtosios nuodėmės samprata, Marijos Mergystė ir t. t.²³ Kaip jau minėta, šios problemos visada domino bei jaudino Maceiną ir buvo jo mąstymo objektas, tačiau, jam visai „priartėjus" prie savosios religijos filosofijos, jos atsidūrė jo dėmesio centre. Laikui bėgant, šių problemų sprendimas tapo vieninteliu Maceinos gyvenimo tikslu. Anksčiau, kaip minėta, jo dėmesį šioms problemoms bei domėjimąsi jomis kartais trikdė kiti reikalai, pirmiausia — visuomeninė veikla, į kurią jis įsitraukė gana naiviai tikėdamas, kad nedidelis būrelis jaunų katalikų gali pakeisti šį žemiškąjį netobulą pasaulį... Dabar jo požiūris pasikeitė. Jo veikla (universitete) ir kūryba, t. y. visas jo gyvenimas, susitelkė aplink Dievą.

Religija — santykis su Dievu — tapo pagrindiniu jo gyvenimo ir mąstymo rūpesčiu. Kaip jau minėta, Maceina buvo įsitikinęs, kad svarbiausias žmogaus apmatas yra apsisprendimas Dievo atžvilgiu. Jis pats jau seniai buvo apsisprendęs, tik šis jo apsisprendimas metams bėgant vis gilėjo, todėl ir savo vienatvėje jis niekada nebuvo vienas — šalia jo visada stovėjo Dievas kaip vienintelė paguoda ir džiaugsmas, tačiau su juo visada buvo ir kančia, nes, kaip ir visi trokštantieji pažinti Dievą, Jo pažinti jis negalėjo. „Dievo negalima mąstyti <...>. Dievą galiu tik apmąstyti...", — rašė Maceina savo „Filosofiniame dienoraštyje"²⁴. Apie ką Maceina

berašė ar bekalbėjo viešose paskaitose — visada tai buvo kalba apie Dievą, kuri tęsėsi ligi jo mirties. Laikas pakeitė Maceinos gyvenimą — tai, kas anksčiau jam atrodė be galo svarbu, amžinybės akivaizdoje neteko savo prasmės ir ne todėl, kad laikas „nu-būtina" mus... Žmonių tarpusavio santykiai, kai iškyla visokių nesutarimų, užgauliojimų, ginčų, rietenų, nesusipratimų, nustojo jį jaudinti, tačiau liko gailestis dėl veltui prarasto laiko ir jėgų. Ir jis bandė atsigriebti už sugaištą laiką, kompensuoti tai, kas nebuvo padaryta. Kaip jau minėta, nuo 1962 metų jo dėmesys buvo nukreiptas į Rytų Bažnyčios liturgiją, „rusiškąją Kristaus sampratą Solovjovo, Dostojevskio ir Bloko raštuose", į „rytietišką Kristaus išgyvenimą bei supratimą, kaip jį vaizduoja liturgija ir teolo- gija"²⁵. Savo „studijėles", skirtas šioms problemoms, jis, likdamas ištikimas sau duotam žodžiui (nes tai buvo grynai teologinės studijos), rašė tik vokiškai. Maceina buvo tikras, kad parašytos lietuvių kalba jos nieko nesudomins, „o suerzinti — tikrai suerzins". Tačiau, kad ir kaip būtų, jis vis dėlto neatsisakė minties, „kai šios studijos bus baigtos, padaryti ir lietuvišką redakciją"²⁶. „Bet ir vėl — kas... leis?"... Čia derėtų prisiminti, kad tada, kai prelatas Juras pradėjo savo kilnią veiklą — leisti lietuviškas knygas (1933 m.), ne visi lietuvių kultūros kūrėjai bei dvasininkai buvo patenkinti jo pasirinktomis knygomis. Todėl savaime aišku, kad šis nepasitenkinimas palietė ir Maceiną. Kaip prisimena prol. Juozas Eretas, prelatas Mykolas Krupavičius apie Juro išleistą Maceinos veikalą „Didysis Inkvizitorius" kadaise rašė, jog jis niekam nereikalingas²⁷.

Nuo 1966 metų Maceina, kaip minėta, jau nebedėstė marksistinės filosofijos, atsidavė savo religijos filosofijos dėstymui ir planavo ne tik „likti prie jos ir toliau, bet, kai šis kursas bus baigtas", „perdirbti" jį lietuviškai ir išleisti prelato Balčiūno serijoje „Krikščionis pasaulyje". Jis labai didžiavosi mintimi, kad, jei tik pasiseks, tai lietuviai turės „sava kalba pirmą religijos filosofiją"⁴⁷. Tačiau ir šio sumanymo neįgyvendino iki galo. 1967 metų gegužės mėn. Maceiną ištiko miokardo infarktas ir jis turėjo „pertraukti darbą ištisus metus"⁴⁸. Šis rimtas fizinių jėgų išbandymas, juolab, kad prisidėjo dar ir kitos ligos, jam tapo rimta problema — ar pajėgs ir toliau dėstyti universitete... Tačiau nebedėstyti jis negalėjo, nes iki pensijos jam dar buvo toloka — tais laikais Vokietijoje valstybės tarnautojai į pensiją išeidavo sulaukę 65 metų. Taigi pensijos klausimas, nesulaukus reikiamo amžiaus, jam, ištiktam rimtos ligos, staiga pasidarė labai aktualus, nors jis ir buvo paskirtas profesoriumi iki gyvos galvos. 1968 metais po ilgos pertraukos Maceina vėl grįžo prie darbo ir dėstė visą vasaros semestrą, bet, tik jam pasibaigus, rugpjūčio pradžioje vėl susirgo ir atsidūrė universiteto klinikose. Tikriausiai šį kartą jį ištiko insultas, nes buvo paralyžiuota dešinioji kūno pusė, sutriko kalba. Sirgo Maceina ilgai ir sunkiai. Buvo aišku, kad į universitetą jis jau nebegrįš. Visi žemiškieji ryšiai — su šeima, gyvenusia tada jau Vilniuje, su draugais, kurių visada buvo nedaug, su universitetu — visai susilpnėjo... Jis visada vengė „prieraišumo", ir „pastovumo", norėdamas išlaikyti „keleivinę dvasią", o dabar, kai jį ištiko sunkios ligos, jo ir taip trapūs ryšiai su žmonėmis ir su šiuo pasauliu beveik visai sutrūkinėjo... Liga atpalaidavo jį beveik nuo visų ir visko, bet tik ne nuo rašomojo stalo... Jis vėl pradėjo rašyti eilėraščius, pamažu užbaiginėjo savo „Religijos filosofijos" pirmąjį tomą — „Dievas kaip kūrėjas", buvo pradėjęs ir antrąjį — „Žmogus kaip kūrinys", bet šis darbas dėl ligos nutrūko. Jį nuolat kamavo liūdnos mintys, vienišumas, šio gyvenimo netikrumas, tačiau jis prašė Viešpaties, kad leistų jam dar truputį pabūti žemėje — „ne man pačiam (ašen jau nebeturiu čia ko ieškoti), bet kad dar galėčiau apie Jį Patį užbaigti rašyti tai, ką esu pradėjęs..."⁴⁹

1970 metų balandžio 1 d. Antanas Maceina, taip ir nesulaukęs reikiamo amžiaus, buvo priverstas išeiti į pensiją, t. y. į „poilsį", kurį jis pavadino „negarbingu", nes tokiame amžiuje jis buvo „per ankstyvas", o dėl ligos „priverstinis". Prasidėjo naujas Maceinos gyvenimo ir kūrybos etapas.

^{¹

Jasmantas A. (Maceina). Ir niekad ne namolei. —

Chicago,

1980,

p.

11.

^²
Gydytojai
įtarė tulžies pūslės akmenligę.

³ Girnius
J.
An tan ui Maceinai 70 metų
// Aidai, 1978, Nr. 2, p. 50.

⁴

Antano
Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (78
laiškas), p. 212.

^⁵
Ten pat (7S laiškas), p. 207.

^⁶
Maceina A. Krikščionis pasaulyje // Rištai,

t. 5, p. 516.

^⁷
Ten pat p. 522.

^{^⁸}
Maceina A.
Studijų savaičių prasmė tremtyje (Sveikinimo žodis
25-to studijų savaičių dalyviams) // Lietuvos
nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių
skyrius, A. Maceinos archyvas, f. 181—11.

^{^{^⁹}}
A. Maceinos
laiškas (1978 m. balandžio 5 d.) dukrai Danutei
Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.

^{^{^¹⁰}}
A. Maceinos
laiškas (1980 m. birž. 24 d.) sūnui Sauliui // S. ir
T. Maceinų šeimos archyvas. Beje, čia Maceina
kartoja R. Rolano žodžius:

„Je suis soûl
des hommes, je les vomis".

¹¹
žr. 8 išnašą.

^¹²
Natkevičius

V.
Prof. Antanas Maceina
iš arti ir toli (numeris skirtas A. Maceinos
atminimui)// Ateitis, 1987 m. birželis, p. 28.

^{^¹³}
A. Maceinos
laiškas (1981 m. sausio 26 d.) marčiai Tatjanai
Maceinienei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.

¹⁴ Maceina A. Saulės giesmė //
Raštai, t. 4, p. 102.

¹⁵ Žr. I i išnašą.

¹⁶ Antano Maceinos laiškai prel.
Pranciškui Jurui (74 laiškas), p. 204.

¹⁷
Maceina A.
Filosofijos keliu
// Raštai, t. 6, p. 400.

¹⁸
Maceina
A.Jobo drama
// Raštai, t. 3, p. 424.

¹⁹
Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (81
laiškas), p. 221.

²⁰ Antano
Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (78
laiškas), p. 213.

²¹
Maceina A.
Dievo Avinėlis
// Raštai, t. 6, p. 499.

²²
Ten pat.

²³Plg.:
Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui ( 95
laiškas), p. 254.

²⁴
Maceina A. Filosofinis dienoraštis, arba
Filosofiniai užrašai // Lietuvos nacionalinės M.
Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius, A. Maceinos
archyvas, f. 181-4.

²⁵
Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (81
laiškas), p. 224. ²⁶Ten pat.

²⁷
Eretas J. Valančiaus šviesa už marių.

²³
Plg.: Antano Maceinos laiškai prel.
Pranciškui Jurui ( 95 laiškas), p. 254.

²⁹Ten
pat.

³⁰

Donski
s L.
Antanus Maceina: doktrininis intelektualas XX
amžiaus lietuvių kultūroje //
Akiračiai, 1997, Nr. i-4.

³¹
Brazaitis J.
Antanas Maceina - 50 metų sukaktis// Į laisvę, 1958,

Nr. 1 5 (52).

³²
Maceina A.
40 metų sukakties temomis //
Į laisvę, 1958, Nr. 15, p. 17.

³³
A. Maceinos laiškas (1981 m. sausio 26 d.) marčiai
Tatjanai Maceinienei // S. ir T. Maceinų šeimos
archyvas.

³⁴ ALKA
yra Lietuvių katalikų mokslo akademijos nuosavybė.

³⁵
Maceina A.
Nusidėjėlio tragiku: pagal Dostojevskio veikalą
„Nusikaltimas ir bausmė"
// Aidai, 1959, Nr. 8—9; trečiasis skyrius apie
Putiną iš studijos „Žmogus sukilėlis" buvo
išspaudintas lietuvių rašytojų almanache „Tremties
metai" 1947 m.; tos pačios studijos antrasis skyrius
„Prometėjas kaip poetas" buvo išspausdintas vokiškai
1956, o lietuviškai — „Aiduose" Mickevičiaus 100-ųjų
mirties metinių proga 1955 metais.

³⁶
Antanas Maceina - kurios knygos man arčiausiai prie
širdies (pokalbis su kun. B. Liubinu)//Darbininkas, 1968, Nr.
20.

³⁷ Ten
pat.

³⁸
Maceina A.
Dievo Avinėlis
// Raštai, t. 4, p. 499.

³⁹
Maceina A.
Filosofijos keliu
// Raštai, t. 6, p 398.

⁴⁰

A. Maceinos
laiškas (1979 m. sausio 29 d.) kun. prof. A. Liuimai
// Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos
Rankraščių skyrius, A. Maceinos archyvas, f.
181-173.

⁴¹
Ten
pat.

⁴² Antano
Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (90
laiškas), p. 248.

⁴³
A. Maceinos laiškas (1977 m. rugsėjo 3 d.) dukrai
Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos
archyvas.

⁴⁴

Plg.:
Maceina A. Niekšybės paslaptis // Raštai, t.
3, p. 209.

⁴⁵

Antano Maceinos laiškai prel.
Pranciškui Jurui (70 laiškas), p. 195.

⁴⁶
Antanas Maceina — kurios knygos man arčiausiai prie
širdies (pokalbis su kun.

Broniu Liubinu)//Darbininkas, 1968, Nr. 20.

⁴⁷

Antano
Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (93
laiškas), p. 252.

^⁴⁸
A. Maceinos
laiškas (Miunsteris, 197 1 m. gruodžio 20 d.)
visiems trims savo vaikams — Danutei, Sauliui ir
Augustinui. Jis rašytas mirus žmonai Julijai
Maceinieniei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.

^⁴⁹
Antano Maceinos
laiškai prel. Pranciškui Jurui (98 laiškas), p. 263.}

„Miunsterio vienuolis" ¹

„Buvau vienas, esu vienas ir būsiu vienas"².

Po ilgų ir kankinančių ligų, kurios privertė Maceiną, išgirdusį „Didįjį Šūksnį" iš anapus, palikti universitetą, jo gyvenimas pasidarė dar uždaresnis. Kaip jau minėta, jo mes tikrai negalime priskirti prie tų žmonių, kurie buvo linkę bendrauti su bet kuo ir bet kaip, neturėdami tam bendravimui rimto pagrindo. Maceinai bendravimas netarnavo gyvenimo paįvairinimui ir jo „pasmaginimui". Masinių susibūrimų Maceina nemėgdavo. Jo aktyvumas pasireikšdavo ne veikliu dalyvavimu susirinkimuose, o gausiais straipsniais, paskaitomis, viešais drąsiais pasisakymais — jo produktyvumu. Tai netiesiogiai patvirtina savo dienoraštyje artimas Maceinos bičiulis prof. Zenonas Ivinskis³. Iš jo 1938 metų liepos 6 d. įrašo dienoraštyje galima suprasti, kad Maceina dažnai vengdavo bendrų jaunųjų katalikų susirinkimų. Kaip rašo Ivinskis, viename šių susirinkimų buvo nutarta išsiaiškinti Maceinos nesilankymo priežastis: „pavesta dr. Pankauskui pakalbėti su Maceina ir Keliuočiu, ar jiedu dar mūsų sąjūdyje toliau dalyvaus". Tad, matyt, Maceina iš tikrųjų nebuvo itin aktyvus jaunųjų katalikų posėdžių dalyvis. Viename iš savo laiškų Maceina rašė: „Žmogus nėra tokia 'socialinė būtybė⁴, kaip jis dažnai vadinamas" Taigi Maceinos „socialumas" visada buvo savitas, o laikui bėgant, jis vis mažėjo. Maceina nuo pat mažens buvo linkęs į vienatvę, nuo kurios, kad ir kaip tai būtų paradoksalu, labiausiai pats ir kentėjo. Savo laiškuose artimiems žmonėms jis ne kartą skundėsi savo vienatve. Ar jis tikrai norėjo būti vienišas? Į šį klausimą negalima atsakyti vienareikšmiškai. Kartais, kai jo skundas tampa tam tikru laiškų leitmotyvu, atrodo, kad nenorėjo, kad jam reikėjo nuolatinės paguodos ir nuolatinio kito žmogaus palaikymo. Tačiau tokio kito žmogaus, kuris galėtų suteikti jam tai, ko jis norėjo, Maceina nerado. Jis ir negalėjo rasti tokio tobulumo žmogaus, kuris atitiktų visus jo reikalavimus. O Maceinos reikalavimai visada buvo aukšti bei griežti ir vargu ar kas nors galėjo juos atitikti. Norint tai suprasti, pakanka susipažinti su jo laiškais, rašytais 1933 metais iš Luveno savo sužadėtinei Julijai Tverskaitei... Laikui bėgant, jo reikalavimai kitiems žmonėms nepasidarė švelnesni, tačiau jis suprato, kad jie, deja, neįvykdomi, ir su tuo susitaikė. Per savo gana ilgą gyvenimą Maceina priprato „būti vienas ir vienišas". Ir ne tik priprato, bet kartais atrodo, sąmoningai siekė šios vienatvės, nuo kurios taip stipriai kentėjo — „vienatvėje pasaulis juodžiau atrodo, negu būryje krykščiančių vaikų ar linksmų draugų", „iš kitos tačiau pusės, vienatvėje galima į pasaulį kiek giliau pažvelgti, negu būnant minioj"⁵. Minios jis nemėgo, nes ir pats nebuvo minios žmogus — jis buvo Asmenybė. Asmenybė niekada nepritampa prie minios, o ir pati minia ją išstumia iš savo gretų kaip nesavą. Ir asmenybei minia nėra sava. Asmenybės prieglobstis yra vienatvė. Įdomu tai, kad nevienatvę Maceina tapatino su „smagiu gyvenimu", kuris „padaro pažiūras paviršutiniškas, nes pridengia pasaulyje šėlstantį blog". Jis daro gana kategorišką, bet, manyčiau, visiškai teisingą ir pagrįstą išvadą: „kas blogio neregi, tas niekad negalės pasaulio interpretuoti tinkamai"⁶. Prie šios minties jis ne kartą grįždavo savo straipsniuose bei raštuose, nes joje atsispindėjo viena iš Maceinos nuostatų pasaulio atžvilgiu. Blogio regėjimas sykiu yra ir „pasaulio, kiek jis yra nuodėmingas ir todėl Dievui prieštaringas" ⁷, paneigimas...

Vienatvės pagimdyta kančia ypač pagilėjo po to, kai jis buvo priverstas palikti Miunsterio universitetą... Ir nors Maceina dar nuo Freiburgo laikų, kai jis prelato Juro dėka 1954 metais įsigijo butą, buvo apsuptas savo šeimininkės Fridos Holmann, prižiūrėjusios jo kuklų „ūkelį" ir jį patį, kai susirgdavo, stropaus rūpestingumo, tai vis dėlto neišgelbėjo jo nuo neišvengiamos (norimos ir nenorimos) vienatvės, kurią jis ypač jautė sirgdamas, o vėliau ir sendamas. Maceinos nesibaigiančios ligos privertė jį susirūpinti tyliai atslenkančia senatve. Jis nenorėjo tapti kam nors našta, nes čia, Vokietijoje, manė neturįs tokių artimųjų, kuriems jo negalios nebūtų našta: „Atsisakęs 1955 metais, kai mano žmona buvo į Freiburgą atvykusi, grįžti į Lietuvą, netekau paskutinės progos"⁸, t. y. neteko progos būti tarp tų, kuriems jis tikrai rūpėjo ir nebūtų našta. Tačiau, manyčiau, šią progą, nors kaip ir neišpildomą galimybę, jis vis dar turėjo. Jos jis neteko vėliau — 1971 metais, mirus žmonai. Bet liko vaikai... Taigi jo šeima buvo toli ir nepasiekiama, be to, santykiai su ja jau seniai buvo griežtai apibrėžti. Paviršutiniškai žiūrint, iš jo buvo laukiama tik vieno — materialinės paramos, kurią jis ir teikdavo, kol buvo gyvas. Tačiau tiesa ir tai, kad savoje šeimoje jis visada buvo skausmingai, beviltiškai laukiamas, bet apie grįžimą negalėjo būti nė kalbos. Tais laikais grįžti į Tėvynę jam buvo neįmanoma. Nors Maceina tai bandė išaiškinti ir žmonai, susitikęs su ja 1955 m. Freiburge, ir jau suaugusiems savo vaikams laiškuose, tačiau iki galo, manyčiau, taip ir liko nesuprastas — ir žmona, ir vaikai (ilgą laiką) nešiojo didžiulę nuoskaudą, kad jis juos paliko. Žmogišku požiūriu tai galima suprasti. Julija Maceinienė taip ir mirė nusinešusi į kapus šią neišdildomą nuoskaudą, bet kartu... ir meilę šiam vieninteliam savo gyvenime vyrui, kurio ji, kaip galima numanyti, jautėsi nuskriausta ir išduota... O pats Maceina, kai žmona ir vaikai jam ilgai nerašė (o jei ir rašė, tai vis ko nors prašydami atsiųsti), kaip yra prisipažinęs, nesijautė „nei nusiminęs, nei įskaudinęs", nes niekas negali rūpintis „svetimomis naštomis, kai savų jau pakanka", be to, jis buvo įsitikinęs, kad „toks yra visų vienišių likimas — ar tėvynėje, ar svetur"⁹. Tačiau šiuose jo žodžiuose jaučiama ir nuoskauda (gal patirta dar gyvenant šeimoje?), ir susitaikymas su „vienišių", prie kurių jis save be išlygų priskyrė, likimu. Kai 1967— 1970 metais jį užgriuvo rimtos ligos, pareikalavusios iš jo netgi tam tikros aukos — atsisakyti dėstymo universitete — Maceina iš visų dar likusių jėgų bandė sutramdyti jas: stropiai prižiūrėdavo savo trapią sveikatą, griežtai laikydavosi gydytojų nustatyto režimo, visaip save apribodavo, siaurino ir taip mažą bendravimo ratą. Visa tai buvo daroma tik tam, kad galėtų rašyti — baigti jau pradėtus darbus ir pradėti sumanytus: „Ne savo asmeniui dirbu..."

Taigi Maceina, aiškiai pajutęs „savoje būtyje" „Didįjį Šūksnį", supratęs, kad šis „Šūksnis" bet kada gali visu balsu suskambėti ir jam, nepuldamas į neviltį, tęsė savo darbą. Per trejus ilgus ligos metus Maceina užbaiginėjo anksčiau pradėtus darbus. Pagaliau 1969 metais išėjo jo ilgai rašytas vokiškas veikalas „Sowjetische Ethik und Christentum", o jau 1970 metais — studija „Bažnyčia ir pasaulis". Šia studija Maceina pradėjo savo trečiąją trilogiją, kurioje svarstė katalikiškojo gyvenimo problemas, iškilusias po Vatikano II susirinkimo. Sveikatai pagerėjus, kitais — 1971 metais Maceina išleidžia dar vieną savo veikalą „Didieji dabarties klausimai", skirtą pasaulio sekuliarizacijos problemoms. 1973— 1974 metais pasirodo dar viena Maceinos knyga „Krikščionis pasaulyje", kurioje jis aptaria pasauliečio vaidmenį išganymo istorijoje ir, kaip rašė Juozas Girnius, „siekia pateikti 'kultūrinės krikščionio veiklos arba net ir pačios kultūros teologiją'" ¹⁰. Taigi Maceinos produktyvumas, nepaisant įvairiausių ligų ir negandų, ne tik nesumažėjo, o priešingai, padidėjo. Prisiminsiu jo žodžius: „Keista, ar ne, kad daugiausia padariau sirgdamas..."¹¹. Jo atveju tai visai nekeista.

Ligos ir nelaimės Maceiną visada versdavo susitelkti ties vienu svarbiausiu gyvenimo dalyku — kūryba. „Visokių negandų metu prasiveržia manyje kažkoks kūrybinis polėkis. Nepaisant slogių viršinių sąlygų, vidus pasilieka laisvas ir net kažkaip paskatintas. Gal viršinis nerimas pažadina vidinį kūrybiškumą, gal įvyksta kažkas kitas, — sunku pasakyti. Bet taip yra. <... > Taigi tokiais protarpiais esu <...> kūrybiškas. Kodėl? Nežinau!" — rašė jis 1973 metais savo bičiuliui Stasiui Ylai.

Naujas Maceinos gyvenimo laikotarpis, prasidėjęs jam išėjus į pensiją, tapo viso jo nueito kelio apmąstymo laikotarpiu. Jis jau senokai buvo priėjęs prie išvados, kad „kolektyvinis tiesos ieškojimas negalimas". Jaunystės svajos bendromis jėgomis pasiekti tiesą jau seniai tapo praeitimi ir pavirto pelenais. Dabar jos kėlė tik liūdnoką ironiją. Jis seniai suprato, kad bendromis jėgomis, nors ir sunkiai, galima pertvarkyti tik valstybę, tačiau tai nereiškia, kad net ir iš pagrindų ją pertvarkius, bus pasiekta ir Tiesa, ir Teisybė, ir Teisingumas. Jau minėta, kad Maceina labai skeptiškai vertino ir Rytų, ir Vakarų, o ypač Amerikos gyvenimą, kuris „yra taip kuriamas, tarsi žmogus niekados nebūtų puolęs": „Man nėra esminio skirtumo tarp bolševizmo ir amerikonizmo, nes abiejų šių dvasių pagrinduose glūdi materializmas", — rašė Maceina dar 1949 metais. ¹². Laikui bėgant, ši jo nuomonė ne tik nepasikeitė, bet dar sustiprėjo. Pasak jo, materializmas, užvaldęs pasaulį, neša dvasiai mirtį. Su tuo tikrai sunku nesutikti stebint ir mūsų dabartį. Pasaulio „žiaurumas", kaip „buržuazinės dvasios" išdava, privertė Maceiną atsitraukti ir nuo politikos, o ypač nuo tų žmonių, kurie jam savo „buržuazine dvasia" buvo svetimi. Tad vienatvė visais atvejais buvo neišvengiama, nors jos Maceina niekada nelaikė tik savo paties privilegija: „visi esame <...> vieniši savyje"¹³. Tačiau, manyčiau, Asmenybės vienatvę visada lydi įsisąmonintas neišvengiamumas. Asmenybė yra pasmerkta vienatvei...

Nusigręžęs nuo politikos, „nes ji metams bėgant darėsi vis neprasmingesnė", Maceina „dar stipriau" suaugo su Bažnyčia, kurioje jautėsi „kaip savuose namuose" ir tikėjosi, kad Šv. Dvasia padės jam „šią namų nuotaiką Bažnyčios atžvilgiu" išlaikyti ligi pat gyvenimo galo. Ir tikrai ši „nuotaika" jį lydėjo ligi pat mirties. Priminsiu, kad dar vaikystėje, netekęs motinos ir savų namų, jis atrado namus būtent Bažnyčioje, kur jam buvo gera ir saugu. Tad „nuotaika", apie kurią jis rašo, lydėjo jį nuo pat jaunų dienų ligi paskutinio atodūsio... O šiuo laikotarpiu jam rūpėjo „tik Tiesa ir

Bažnyčios gerovė"¹⁴, bet Bažnyčios ne kaip tam tikros plačiai išsivysčiusios organizacijos, o kaip Kristaus Kūno. Šio Maceinos gyvenimo laikotarpio tikslui apibūdinti tikriausiai tiktų 103 psalmės žodžiai: „Cantabo Domino, donec vivam; psallam Deo meo, quamdiu ero"¹⁵. Tai buvo Maceinos pagrindinis uždavinys, tačiau buvo ir kiti — žemiški, paprasti, bet būtini „reikalai-reikaliukai": rūpintis savo sveikata, poilsiu, vaikais, kurie liko našlaičiai... 1971 metų lapkričio 19 d. Vilniuje, būdama vos 63 metų, mirė jo žmona Julija Maceinienė. Ir nors Maceinų bendras gyvenimas truko gana trumpai, o bendravimą laiškais lydėjo nuolatinė įtampa, žinia apie ankstyvą žmonos mirtį skaudžiai paveikė Maceiną, nes būtent ji buvo ta moteris, su kuria jis kadaise siejo viltis apie harmoningą, tobulą (iki šiol dar niekam nepavykusį) gyvenimą dviese. Ši mirtis suartino jį su vaikais — jis ėmė ne tik gana aktyviai susirašinėti su jais, bet ir nuolat beveik ligi pat savo mirties teikti jiems pagalbą...

Tais pačiais 1971 metais Maceina patyrė dar vieną skaudžią netektį — gruodį mirė jo artimas bičiulis prof. Zenonas Ivinskis. „Po Ivinskio mirties atsirado kažkokia manyje tuštuma, ir vienatvė dar labiau padidėjo, nes dabar neturiu pašonėje jokio žmogaus, su kuriuo būtų galima pasitarti ar į jį atsiremti. Bet tai turbūt visų mūsų likimas. Amžiui slenkant, žmogus vienišėja"¹⁶, — guodėsi Maceina savo ištikimam draugui ir globėjui prelatui Jurui. Tačiau „vienuolinis" nusiteikimas (ne būsena) buvo jam įprastas, nes vargu ar kitu atveju jis būtų galėjęs taip daug parašyti, nepaisant netekčių, skriaudų, nepriteklių bei ligų... Taigi jis puikiai suvokė aukos prasmę ir žinojo, kad „krikščionis pasaulyje būna aukodamas"¹⁷, t. y. atiduoda pats save tam darbui, kuriam jis pašauktas. Maceina buvo pašauktas kultūros kūrybai, kuri „reikalauja didžių aukų — tiek dvasinių, tiek medžiaginių"¹⁸. Jis ir aukojosi... Ir nors retkarčiais, apimtas gilios depresijos, jis galėjo ir suabejoti savo aukos prasmingumu bei reikalingumu („Žiūriu į savas lentynoje sustatytas 23 knygas ir galvoju: o kas iš jų? Jokio čia perversmo jos nepadarė ir nepadarys. O kiek triūso į jas įdėta! Gal būtų geriau buvę, užuot jas rašius ir kankinusis, prasėdėjus kur smuklėje ar bent kavinėje..."'¹⁹), tačiau tai nebuvo tikroji jo nuotaika. Greičiau tai buvo apokaliptinė nuotaika žmogaus, jaučiančio artėjantį „žiaurėjančio" pasaulio galą, — jo negali išgelbėti net ir kultūros kūryba, kuriai Maceina atidavė visas savo jėgas ir didžiulį talentą.

Maceinos sveikata nusistovėjo, jo paties žodžiais tariant, negerėjo, bet ir neblogėjo. Ir jis suaktyvino savo darbą. Atidėjęs į šalį vienadienius dalykus (straipsnius), jis nutarė gerokai daugiau laiko skirti didesniems ir svarbesniems darbams, o pirmiausia — „Religijos filosofijai". Bendras jo uždavinys nagrinėjant religines problemas buvo „išjudinti mūsų religinę mintį", kuri, kaip ir religinis gyvenimas, buvo „sustingusi". Jis labai sielvartavo, kad žmonėms ši „religinė mintis" nėra svarbi ir aktuali, kad jie paprastai nesieja jos su savo gyvenimu. Pasaulio sekuliarizacija, t. y. „pasaulio nudievinimas", pasak Maceinos, paneigia „pačios būties šventumą ir tuo būdu viską suveda į vieną pilką, kasdieninę sritį, kurią vadiname profanine: sekuliarizacija virsta pasaulio profani- zacija"²⁰. Tai jį baugino, vertė rūpintis būsimųjų kartų ateitimi. Jo manymu, sekuliarizacija yra iššūkis, turintis skatinti „krikščionį atstatyti pasaulio šventumą <...>, tačiau randant jį ne kosmologinėje ar antropologinėje, bet ontologinėje srityje, vadinasi, ten, kur pasaulis yra grynas santykis su Dievu, vadinasi, kur jis būna kaip Viešpaties veikalas, o ne kaip gamtinės būtinybės ar žmogiškosios laisvės padaras"²¹. Čia priminsiu kunigo Andriaus Baltinio pasakytus žodžius apie Maceiną: „Šviesos jis pasaulyje ieškojo, šviesą visur matė..."²² . Ne visai taip. Pasaulyje Maceina tikrai nematė daug šviesos, jis ją matė kitur ir norėjo jo matomą šviesą „įnešti" į pasaulį. Jis norėjo apsaugoti pasaulį nuo dar didesnės tamsos, kurią nešė pasaulio sekuliarizacija ir evoliucinė R Tejaro de Šardeno teorija, kuri, pasak Maceinos, tik klaidina žmones įrodinėdama, kad Dievo Karalystė gali įvykti jau istorijoje, tam „reikia tik, kad krikščionys taptų tikrais krikščionimis, ir pasauliui gresią pavojai praeisią savaime <...>. Nauja žemė, apie kurią kalba Naujasis Testamentas (plg. 2 Pt 3, 13; Apr. 21, /), evoliucinei teologijai išnyra iš pačios istorijos kaip aukščiausias jos pažangos vaisius"²³. Maceinos manymu, evoliucijos teorija yra labai „nutolusi nuo religijos tikrovės" ir todėl pavojinga...

Maceina buvo tikras, kad nė viena mūsų gyvenimo problema negali būti sprendžiama be religijos. Tuo įsitikinęs jis nė kiek neabejojo, kad jo iškeltas uždavinys — išjudinti religinę mintį — yra ne tik labai svarbus bei aktualus, bet ir gyvybiškai reikalingas žmonėms. Tačiau toli gražu ne visi lietuviškos bendruomenės užsienyje nariai buvo nusiteikę taip kaip ir jis. Perskirdami religiją ir gyvenimą, jie dažnai pageidaudavo iš Maceinos kitų, ne religinių, knygų, o „gvildenančių bendrąją mūsų problematiką"²⁴. Tai Maceiną ne tik stebino, bet ir piktino, nors tokio pobūdžio pasisakymai bei pageidavimai nebuvo jam jokia naujiena. Jis tik apgailestavo, kad net ir tokiu būdu religija yra stumiama į šalį, tarsi ji nepriklauso žmogaus gyvenimui ir nesudaro jo pagrindo. Tačiau jis nežadėjo atsisakyti savo svarbaus bei pagrindinio uždavinio. Maža to, jis, kaip ir visada, nebuvo linkęs nutylėti net ir švelnių išpuolių prieš save, todėl ir paruošė atsakymą savo oponentams, kuris buvo pavadintas „Laiškai mano kritikams" ir išspaudintas 1972 metų rudenį savaitraščio „Draugas" kultūriniame priede... Deja, jo balsas, kaip ir kiekvieno kito norinčio kurti dvasią, o ne statyti pastatus²⁵, vėl nuskambėjo tyruose. Laimei, jis visai nenutilo ir vienas kitas jį vis dėlto išgirdo ir tebegirdi... Tačiau norėtųsi, kad Maceinos balsą išgirstų kuo daugiau žmonių, juo labiau, kad trečioje jo trilogijoje išsakytos mintys mūsų laikais, matant vis didėjančią pasaulio sekuliarizaciją, darosi vis aktualesnės...

Maceinos „Laiškai mano kritikams", kuriuos jis iš pradžių buvo sumanęs išleisti atskira knyga, turi didesnę reikšmę, negu iš pirmo žvilgsnio būtų galima pagalvoti. Šią seriją sudaro Maceinai labai svarbūs straipsniai, nes jie buvo parašyti lyg svarus atkirtis tiems, su kuriais jis visą savo gyvenimą kovojo už religiją kaip kiekvieno žmogaus gyvenimo pagrindą bei šio gyvenimo įprasminimą, bet ne kaip privilegijuotų žmonių užsiėmimą. Tačiau šis sumanymas šiek tiek pasikeitė, įgijo konkretesnę prasmę — straipsniai tapo pokalbiu apie krikščionybės tiesas ir apie tai, kaip jas traktuoja kiti, užsikrėtę naujausiomis, Maceinos nuomone, klaidingomis idėjomis. Pasaulietis Maceina pradėjo ginti krikščionybės tiesų tvirtumą nuo kunigų, kurie, užsidegę naujomis teorijomis, leido sau kai kuriomis jų suabejoti. Jis šią teisę įgijo ne tik savo žinojimu bei neabejotina kompetencija, bet ir savo nepalenkiama ištikimybe Bažnyčiai. 1973 metais kunigas Augustinas Rubikas net siūlė Maceinai kartu rašyti knygą „pokalbio laiškais pavidalu", kuri turėjo būti pavadinta „Pokalbis dvasiškio su pasauliškiu". Manyčiau, kad anksčiau (iki Vatikano II susirinkimo), kai Maceiną ypač smarkiai puolė dvasininkai, toks pasiūlymas išvis nebūtų buvęs įmanomas. Pasirodo, kad Maceinos nuomonė tam tikruose sluoksniuose darėsi svaresnė ir reikšminga... Šį kunigo Rubiko pasiūlymą Maceina priėmė su džiaugsmu ir netgi parašė būsimos knygos įžangą, tačiau įdomus sumanymas, deja, taip ir liko tik sumanymas...

Manyčiau, kad Maceinai taip ir nepavyko išspręsti savo kilnaus uždavinio — „išjudinti lietuvių religinę mintį", nors jo mintis ir turėjo nemažą atgarsį bei kėlė vis didesnį tam tikrų sluoksnių susidomėjimą, bet, deja, ne jaunimo — „mūsų jaunimas esti gainiojamas visokių vėjų..." Tačiau tai padaryti, ypač Vakaruose, niekam nėra pavykę (ir vargu ar pavyks), išskyrus gal tik vieną ir tikriausiai vienintelę pasaulyje tibetiečių tautą, kurios tautinis auklėjimas nuo mažens yra glaudžiai susijęs su religiniu, o ir pats žmogaus gyvenimas čia niekada nenutolsta nuo religijos. Taigi, matyt, ne veltui, nors ir nedidelė (bet ir ne tokia jau maža) europiečių dalis su viltimi žiūri į Rytus ir ieško ten to, ko negali rasti Europoje ir ką mes visi nelabai originaliai vadiname dvasiniu penu... O Maceina, būdamas tikras krikščionis, nors ir pernelyg atsargiai, bet pagarbiai vertino budizmą, tačiau ne kaip vieną reikšmingiausių pasaulinių religijų, o kaip filosofinę teoriją, tiksliau — filosofinę būseną, kuri padeda budizmui, kaip jis manė, atrodyti religija²⁶^{^]}. Visada siekęs objektyvumo (jei jis apskritai yra pasiekiamas), jis su kartėliu pripažino: „Nėra abejonės, kad Rytai ne vienu atžvilgiu yra Vakarus pralenkę ir kad jų dvasinis gyvenimas yra žymiai subtilesnis, nei mūsų. Man studentaujant, prof. Šalkauskis kartais sakydavo, esą indai žiūri į mus, europiečius, taip, kaip mes, europiečiai, žiūrime į amerikiečius, tai yra: kaip į barbarus"²⁷ . Dar daugiau, pasak Maceinos, Stasys Šalkauskis kadaise yra pareiškęs, kad barbariškoje tautoje ir religija yra barbariška, nes religija reiškiasi per kultūrą. „Religija negali reikštis be kultūros", — teigė Maceina.

Turėjo praeiti nemažai metų, kad Maceina įsitikintų, jog jo svajonė — dvasinį žmogaus gyvenimą padaryti „subtilesnį" — negali išsipildyti ne rien todėl, kad „pasaulis yra didžiai žiaurus", nes jam trūksta artimo meilės ir vidinio Kristaus tiesų bei įstatymų išpažinimo. Ne tik todėl, kad pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje apribotas formaliu trijų pareigų — „klauptis prieš altorių, kreipti akis į sakyklą ir traukti iš kišenės piniginę"²⁸ — atlikimu, kuris nieko nekeičia — nei pačių žmonių, nei jų gyvenimo, tačiau ir todėl, kad tas gyvenimas stokoja kultūros, be kurios negali reikštis religija. Tai teigdamas, Maceina buvo įsitikinęs, kad tik puoselėjant bei tobulinant kultūrą, nes kultūra, pasak jo, sudaro valstybės turinį²⁹, galima sukurti organišką (harmoningą) valstybę, kurioje žmogus galėtų „atsitiesti". Šią temą jis plėtojo ir tremtyje, teikdamas kultūros kūrybai pagrindinę reikšmę visose žmogaus žemiško gyvenimo srityse, sykiu ir religiniame gyvenime. Tvirtindamas, kad „Dievas gyvena tarp mūsų kultūriniu būdu", Maceina turėjo omenyje ir „prigimtąjį, ir net kasdieninį ryšį tarp kultūros ir religijos apskritai"³⁰. Tačiau jis niekada, kaip manė kai kurie kultūrininkai (pvz., S. Yla, A. Baltinis), „religijos į kultūrų nejungė. Priešingai, sekdamas Šalkauskiu, jis visados kultūrą jungė į religiją, bet ne atvirkščiai", — rašė Maceina S. Ylai 1973 metais, dėstydamas savo požiūrį į religijos ir kultūros santykius. Manyčiau, tai svarbi pastaba, nes ir kiti, pristatydami Maceinos poziciją šiuo klausimu, gali suklysti... Taigi kultūros ir religijos neatskiriamumas Maceinai buvo akivaizdus ir neabejotinas. Jis didžiai apgailestavo matydamas, kaip bandoma ir stengiamasi nusakralinti kultūrą, ir numatė visas karčias šio reiškinio pasekmes. O jos išties liūdnos, nes tai, kas dabar yra vadinama kultūra, sunku susieti su tuo, kas per amžius gyvavo ir formavo žmogaus dvasią, darė dvasinį žmogaus gyvenimą „subtilesnį". Ir būtent todėl kultūra buvo pripažinta kaip neįkainojama amžinoji vertybė. Mes dabar matome bevaises paieškas naujų vertybių, atitinkančių dabartinio žmogaus poreikius. Tos paieškos bergždžios, kadangi jos niekuo nepagrįstos, todėl ir regimas tų paieškų rezultatas, mano galva, neturi nieko bendra nei su tikrąja kūryba, t. y. su dideliu atsidavimu bei aukojimusi, nei su religija, kuri irgi yra aukojimasis. Dabartinė kultūra pernelyg „savarankiška", neturinti jokių sąsajų su religija... Tačiau kultūros sakrališkumo paneigimas, kaip teigė Maceina, yra „kova prieš visa, kas dieviška"'³¹. Ir su šiuo jo teiginiu sunku nesutikti. Tačiau nuostabiausia tai, kad kultūra, kuri buvo laisvės pagimdyta arba atsirado kaip viena iš jos apraiškų, dabartiniame pasaulyje yra žudoma laisvės, tiksliau, to, ką daugelis mūsų jau priprato laikyti laisve, sykiu paneigdami laisvę kaip grynai dvasinį reiškinį...

Antanas Maceina su antrąja žmona Frida Hofmann po jungtinių, 1978 m.

vedybos senatvėje turi kitos prasmės bei reikšmės negu jaunystėje. Jaunavedžiai kuria šeimą, o per ją ir ateitį. Senavedžiai kuria vienas kitam paramą ir aną šilimą, kurios senstant žmogus vis labiau pasigendi, ypač buvodamas svetimoje aplinkoje. Civilizacija ilgina amžių, bet sykiu ir graso vienatve bei nuobodžiu bei seno žmogaus apleidimu. Tad džiaugiuos, kad šios civilizacinės grėsmės galėjau išvengti. O ji buvo labai reali ir labai grėsminga. Vesdamas laimėjau šilimos, meilės ir paramos sunkiomis dienomis". Taigi rūpestis ateitimi (buitine prasme) atkrito. Kažkuriam laikui pasitraukė ir dažnai jį slegiantis vienatvės jausmas. Tačiau, manyčiau, šios vedybos neturėjo jam lemiamos įtakos. Jis gyveno savo įprastą gyvenimą, kurio pagrindas, kaip visada, buvo rašymas. 1978 metais, be kitų darbų, Maceina pradėjo rašyti „savotišką biografinę nuotrupą", kurią pavadino „Filosofijos keliu". Prie šios studijos, kurios paskutinėje dalyje svarstomas lietuvių kalbos klausimas, jis „prasėdėjo visą vasarą". Jį vis labiau domino kalbos filosofija. Savo knygoje „Filosofijos kilmė ir prasmė", kuri pasirodė 1978 metų pradžioje, jis įdėjo priedą „Filosofija ir lietuvių kalba", susilaukusį ypatingo skaitytojų dėmesio. Šis dėmesys džiugino Maceiną ir jam gimė sumanymas parašyti „Kalbos filosofiją". „Mat pastaruoju metu ši filosofijos sritis pradeda mane vis labiau dominti, — rašė jis sūnui Sauliui. — Tai, kas turėjo būti apmąstyta pradžioje — pradėję kalbėti, pradedame mąstyti arba atvirkščiai: pradėję mąstyti, pradedame kalbėti — mano atveju, atrodo, bus apmąstyta pabaigoje. Tačiau girdėjau, kad esą gera, jei žmogus senatvėje pakeičia savo darbo turinį ar lauką, tada atsiranda naujų paskatų, naujo įdomumo, ir smegenys ne taip greitai vysta. Žinoma, šį savo lauką keisiu ne čia pat. Kalba stipriai mane domina, bet reikia visų pirma baigti tai, kas pradėta"⁵⁷. Jo kūrybiškumas neblėso, tiktai visiems sumanymams įgyvendinti, deja, pritrūko laiko... Dar nebuvo parašyta jam svarbi ir jo paties labai vertinama antroji „Religijos filosofijos" dalis, todėl idant, „kaip vienas kritikas rašė, 'neliktų vaikas ant vienos kojos'"⁵⁸, teko atidėti ir savo naują sumanymą. Tačiau nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, šis „vaikas" vis dėlto liko tik „ant vienos kojos"...

Maceinos naujoji žmona, dabar įgavusi daugiau teisių negu tada, kai buvo tik paprasta jo namų šeimininkė, pradėjo, kartais atrodo, pernelyg stropiai rūpintis jo sveikata: ji kontroliavo net ir lankytojų srautą (ėjo „cerberio" pareigas)⁵⁹, taip norėdama jį apsaugoti nuo „beprasmiško" nuovargio. Nors Maceina ir nebuvo iš tų žmonių, kurie leistųsi būti kieno nors vadovaujami ar kontroliuojami, tačiau šiuo atveju jam, kaip jaunavedžiui, buvo malonus toks kito žmogaus rūpestis juo, ir, kaip pats rašė, kito žmogaus „šilima" bei meilė. Kiekvienais metais ankstyvą rudenį Maceinos praleisdavo Bad Emso kurorte, kur Maceina, griežtai prižiūrimas žmonos, pedantiškai turėdavo atlikti visus gydytojų nurodymus. Tiesą sakant, jis niekada nestokojo dėmesio sau ir per daugelį viengungystės metų buvo pripratęs visus, net ir buitinius, reikalus spręsti pats, tačiau dabar viskas šiek tiek pasikeitė... Ir jis džiaugėsi nuolatine žmonos pagalba, žmogumi, kuriuo visada galėjo pasikliauti. Jausdamas jai dėkingumą, Maceina net tardavosi su ja (bent išklausydavo jos nuomonės) ruošdamasis išleisti kokį nors nelabai sudėtingą straipsnį (Frida buvo baigusi namų ruošos mokyklą) arba naują poezijos rinkinį, kurį, Kazio Bradūno ir kitų skatinamas, žadėjo išleisti. 1978-ieji jam buvo ne tik „jubiliejiniai", bet ir reikšmingi jo naujos padėties požiūriu, todėl jis leido sau „didelius" darbus atidėti į šalį ir užsiimti „antraeiliais", kuriuos irgi reikėjo atlikti. Ir tai nebuvo vien tik straipsniai. Tarp „antraeilių" darbų pateko ir jau minėta studija „Filosofijos keliu", ir nauji eilėraščiai, ir ateitininkų užsakyta studija „Asmuo ir istorija", kurią jis žadėjo užbaigti 1979 metų pabaigoje... Tačiau laiku neužbaigė, nes draugų bei pažįstamų raginamas apsisprendė parengti leidybai naują poezijos rinkinį, kurį buvo nusprendęs pavadinti „Naktigonis"⁶⁰. Nors šis pavadinimas, Maceinos nuomone, „geriausiai nusakąs visą rinkinėlio nuotaiką"⁶¹, tačiau jis buvo pakeistas, nes paaiškėjo, kad eilėraštį panašiu pavadinimu — „Naktigonė" — jau sukūrė kunigas ir poetas Leonardas Andriekus. Norėdamas išvengti painiavos, Maceina savo rinkinį pavadino „Ir niekad ne namolei". Kaip jis pats prisipažino, naujas pavadinimas dar geresnis už ankstesnįjį — „Naktigonis", nes tiko „visumos nuotaikai" nusakyti. Žinodami, koks jautrus Maceina buvo poezijai ir kaip didžiai ją vertino, išskirdamas iš kitų meno sričių, galime numanyti, kad viešas jo poezijos pasirodymas jam buvo ne tik didelis įvykis, bet ir išgyvenimas. Jis pats niekada negalėjo tinkamai įvertinti savęs kaip poeto, tiesiog nedrįsdavo, todėl buvo linkęs pasikliauti kitų jo gerbiamų žmonių nuomone, jaudinosi laukdamas atsiliepimų, nors ir puikiai žinojo, kad „poezijoje objektyvūs kriterijai yra gana sunku užčiuopti; juos apsprendžia ne sykį individualus skonis, dienos šūkiai ir net politiniai įsitikinimai"⁶²... Maceinos poezijos rinkinys buvo išleistas pačioje 1980 metų pabaigoje ir sulaukė net labai palankių atsiliepimų. Maceiną ypač pradžiugino Tomo Venclovos straipsnis „Metafizinis poetas", kuriame autorius didžiai vertina Maceiną ne tik kaip poetą, bet ir kaip filosofą. Pačioje straipsnio pradžioje Venclova nurodo išskirtinę Maceinos vietą visoje lietuvių kultūroje: „Antanas Jasmantas — ypatingas atvejis mūsų kultūroje. Žinome, jog šiuo slapyvardžiu pasirašinėja filosofas ir teologas Antanas Maceina. Autentiškų filosofų visoje Lietuvos istorijoje turėjome vos keletą ir Antanas Maceina, be abejonės, yra vienas iš jų, gal netgi iškiliausias. Autentiškų poetų priskaičiuojame kiek daugiau, nors irgi ne šimtą ir ne du šimtus. Ir Maceinos alter ego — Antanas Jasmantas — taip pat yra vienas iš jų"⁶³. Maceinai net atrodė, kad jis nevertas tokio itin „gražaus" įvertinimo. Tačiau su „vieninteliu" Venclovos „priekaištu", „esą Jasmantas vartojąs per daug mažybinių daiktavardžių", Maceina-Jas- mantas nesutiko: „Venclova yra jau miesto vaikas, Jasmantas gi tebėra kaimietis. O kaimo žmonės savo jausmą ir reiškia beveik tik tokio tipo daiktavardžiais. Kiti kritikai prisipažįsta anų mažybinių daiktavardžių iš viso nepastebėję"⁶⁴. Tai tik mažas pavyzdys, kaip jautriai Maceina reagavo į savo poezijos kritiką (čia buvo net ir ne kritika, o tik pastaba), daug jautriau negu į atsiliepimus apie jo filosofinius arba net teologinius rašinius. Tai rodo, koks pažeidžiamas buvo Maceina, nes būtent savo poezijoje jis ir atsiskleisdavo kaip žmogus — su savo širdies nerimu, abejonėmis, skausmu, savo baime ir neviltimi... Nenorėčiau visiškai sutikti su Jonu Griniumi, teigusiu, kad Jasmantui buvo „pirmiausia svarbu drauge su skaitytojais pasidalyti savo pergyvenimais apie didžiąją, neaprėpiamąją, neišsakomąją tikrovę, kurią vadiname būtimi, nes visi joje esame, nors kiekvienas savaip mėginame suvokti ir jausti"⁶⁵. Man atrodo, kad šis „pasidalijimas savo pergyvenimais" yra labai reliatyvus. Maceinai jis išvis nebuvo būdingas, nes kitaip jis niekada nebūtų pakėlęs vienatvės, kurios jis siekė sąmoningai ir nesąmoningai, siekė visą savo gyvenimą, tarsi su pasididžiavimu teigdamas: „buvau vienas, esu vienas ir būsiu vienas". Dalytis — reiškia tikėtis būti suprastam. Maceina buvo tikras, kad žmogaus sielos gelmės niekam nėra prieinamos, todėl su niekuo (gal tik retkarčiais su artimiausiais žmonėmis) ir nesidalijo, o pateikdavo tik savo mintis kitiems interpretuoti; o jausmų, žinia, interpretuoti neįmanoma (nors ir atsiranda „drąsuolių", bandančių tai daryti) — jie išsiveržia žodžiais kaip patirtų išgyvenimų iškrova, idant žmogus galėtų gyventi toliau. Todėl ir Maceina (kad pajėgtų gyventi), nors ir nelabai drąsiai, leisdavo savo eilėraščius į pasaulį... Išvydę pasaulį, jie, kaip ir kiti jo kūriniai, pradėdavo naują, atskirą, nuo savo kūrėjo nepriklausomą gyvenimą...

Tų pačių 1980-ųjų metų vasarą Maceina baigė seniai ateitininkams pažadėtą studiją „Asmuo ir istorija". Knyga išėjo 1981 metų rugsėjo pradžioje. Maceiną visada slėgė laiku neišpildyti pažadai, nors dažniausiai jų neištesėdavo dėl savo ligų, vis silpnėjančios sveikatos. Sendamas jis vis sunkiau pripažindavo, kad jo sveikata sparčiai blogėja, tikriausiai todėl jis dažnai pabrėždavo (laiškuose artimiesiems), kad ji yra „patenkinama", „gana pakenčiama", kad kūrybinė nuotaika jame „dar labai gyva". Tačiau beveik kiekviename laiške, rašytame savo vaikams, jis smulkiai aprašinėdavo savo sveikatos būklę (veikiausiai todėl, kad jo sūnus ir dukra yra gydytojai), ir tai rodo, kad jis labiau negu kada nors anksčiau buvo susirūpinęs savo, kaip jis rašė, „broliu asilėliu", t. y. kūnu⁶⁶... „Maži darbeliai man dabar yra įdomesni negu didelės knygos. Jų irgi esu pažadėjęs, bet ar ištesėsiu, nežinau..."⁶⁷. Šiais paskutiniaisiais žodžiais jis tarsi pripažįsta trukdžiusį jam dirbti fizinį silpnumą, kurį jis visada stojiškai, nesiskųsdamas išgyvendavo ir stengdavosi pergalėti. Susidaro įspūdis, kad jis lyg ir jautė, jog 2-ojo „Religijos fdosofijos" tomo taip ir neužbaigs iki galo, kaip ir seniai sumanytos ir beveik parašytos „Nusidėjėlio tragi- kos"... Tačiau, ką jis būtų bedaręs, jo niekada neapleisdavo mintys apie neparašytą „Religijos filosofijos" 2-ąją dalį. Jis dažnai kartodavo, kad jam norėtųsi ir net „būtina" ją užbaigti: „pirmieji du (skyriai — T. M.) yra beveik baigti; belieka juos tik švariai perrašyti. Tačiau trečiasis dar tebeguli vokiškoje redakcijoje; nes tai yra paskaitos, skaitytos studentams apie Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę"⁶⁸. Iš šių paskaitų norėčiau dabar sumegzti trečiąjį skyrių. Bet tai nelengva <...>. Taip tad ir laužau galvą, kaip čia geriausiai išsiversčiau"⁶⁹. 1983 metais Maceina vėl grįžo prie „Religijos filosofijos", tačiau daug bei kruopščiai dirbdamas vėl susirgo — į lovą jį paguldė sunkus stenokardijos priepuolis. Gydytojai uždraudė jam ne tik rašyti, bet ir skaityti. Darbui sustojus, vėl prasidėjo, kaip jis rašė, kova su „broliu asilėliu". Jis su liūdesiu turėjo prisipažinti, kad jo „'aukojimasis' („jei maną darbą būtų verta šitaip vadinti"⁷⁰) darosi jau per didelis ir per rizikingas". Jis griežtai neįsileido lankytojų, atsiskyrė nuo visko, kas tik galėjo jį sujaudinti, atsisakė visų užsakymų, atidėjo visus prašymus ateičiai. Jis bijojo, kad priepuolis gali pasikartoti. Tačiau džiaugėsi, kad nejaučia „jokių atminties trūkumų", nes buvo įsitikinęs, kad senatvėje „smegenų veikimas esąs pats svarbiausias. Liūdna kalbėtis su senais žmonėmis, kurie čia pat kartojasi, pamiršdami, ką prieš keletą minučių buvo sakę. O dar liūdniau, kai sklerozė nueina taip toli, jog žmogus pradeda nebejausti esąs tas pats, koks buvęs, ir kad jam aplinka pasidaro svetima, kurioje jis dešimtmečius buvo gyvenęs"⁷¹. Šios senatvei būdingos silpnaprotystės jis bijojo labiausiai ir norėjo ligi galo išlikti „protingas". Po gana ilgo būtino gydymosi bei poilsio Maceina vėl grįžo prie darbo. Tačiau būtų neteisinga manyti, jog poilsiaudamas jis buvo kūrybiškai neveiklus. Jis negalėjo nedirbti, nekurti. Tiesa, į eilėraščių kūrybą jis nežiūrėjo kaip į darbą, nes jie, anot Maceinos, galvoje „patys pasirašo" ir juos tik belieka užrašyti ant popieriaus, tad tik šia prasme galima sakyti, kad Maceina nedirbo. Stenokardijos priepuolis, ištikęs jį 1983 metų pavasarį ir buvęs jo gana ilgo nedarbingumo priežastis, stipriai sujaukė ir sudrumstė jo vidų, privertė grįžti į praeitį, apmąstyti (jau kelintą kartą!) savo gyvenimo kelią... Praeities apmąstymai sukeldavo jam neapsakomą liūdesį: „Kai aš pradedu apie savo kelią mąstyti, tai mane apsėda pesimizmas ir net savotiška žmonių neapykanta. Tada kratausi atsiminimų"⁷². Tačiau šie prisiminimai neapleisdavo jo, tarsi persekiojo jį savo vaizdais, kvapais... Norėdamas jų atsikratyti, jis vėl griebdavosi „plunksnos", nes žinojo, kad žmogus tol yra gyvas, kol dirba... Maceina nebijojo mirties, nes tikras krikščionis jos nebijo. Jam ne kartą (nuo pat vaikystės) teko stovėti mirties akivaizdoje, matyti jos nenumaldomą veidą, o 1945 metais ji apsireiškė jam visu šiurpumu, kai amerikiečiams subombardavus Viurcburgą jis slankiojo tarp lavonų kalnų ieškodamas svainės Tonės Tverskaitės lavono, kad jį palaidotų... Jis nebijojo mirties, tačiau jo dar laukė daug nebaigtų darbų ir naujų sumanymų. 1984 metų pradžioje Maceina savo 80-mečio proga buvo sumanęs sudaryti ir išleisti trečiąjį poezijos rinkinį, nes eilėraščių pastaraisiais metais jis buvo nemažai parašęs (dažniausiai naktimis). O vienu metu (po minėto stenokardijos priepuolio), kai jis gulėjo lovoje, poezija buvo tapusi vienintele kūrybinės veiklos sritimi. „Būtų iš tikro gražu... jei Jasmantas savo 80-ties metų sukakčiai dar išleistų trečiąjį rinkinėlį. To linki jam daugelis. Esti valandų, kai atrodo, kad atsivers kažkokia gelmė ir iš jos, lyg iš šaltinio, pradės trykšti poetinė srovė. Bet tos valandos kol kas būna tik gana trumpos. Bijau tik, kad Jasmantas nesuracionalėtų. Mat senatvėje fantazija nėra tokia konkreti, o protas kaip tik paaštrėjęs. Todėl senuose poetuose ir jausti posūkis į racionalizmą. Bet ne visuose. Visa tai priklausys nuo To, kuris „storą knygą atsiskleidęs, raidę stums pirštu prie raidės", rašydamas mūsų likimą"⁷³. 1984 metų pavasarį Maceinos sveikata pagerėjo, o galva, kaip jis rašė, veikė „be priekaištų". Jo šeimyniniame gyvenime nebuvo „jokių ryškesnių įvykių", visos dienos buvo panašios viena į kitą. Tačiau jo asmeniškame gyvenime beveik kiekviena diena buvo lydima kūrybinio įvykio. Šalia eilėraščių, kurie „patys pasirašydavo", Maceina pradėjo nagrinėti lietuviškąjį naujų liturginių tekstų vertimą, kuris, jo nuomone, buvo labai nevykęs. Puikiai mokėdamas ir lotynų, ir lietuvių kalbas, Maceina apsiėmė parašyti studiją apie gimtąją kalbą liturgijoje. Jo straipsniai šia tema pasirodė „Aiduose" 1984 metų rudenį. Be minėtų darbų, jis taipogi apsiėmė parašyti „Aidams" „studijėlę", skirtą jo artimo bičiulio kunigo Stasio Ylos atminimui, kuris mirė 1983 metais ir kurio mirtį Maceina jautriai išgyveno pats gulėdamas lovoje. „Tai jau ketvirtas mano bičiulis, kuriuos jiems mirus, tenka aprašyti. Visi jie buvo maždaug mano bendraamžiai. Kartais net nejauku, kad jie visi jau yra anapus, o tu, Antanėli, ris dar tebevaikščioji šia mūsų žemele. Matyt, dar esi reikalingas — bent mirusiesiems aprašyti", — su giliu liūdesiu ir karčia ironija rašė jis dukrai⁷⁴. Tačiau dabar po visų savo negalavimų, po „skambučio" į savo duris jis, prašomas ką nors parašyti, žadėjo tik su sąlyga — jei tai padaryti leis jo sveikata. Bet šiuo konkrečiu atveju atsisakyti jis negalėjo ir pradėjo rinkti medžiagą, ypač jam ir kitiems rašytus Ylos laiškus, nes buvo tikras (beje, kaip ir šios knygos autorė, gausiai cituodama, kaip pastebėjo atidus skaitytojas, Maceinos laiškus), kad „laiškai labiausiai atskleidžia žmogų"... Parašydavo jis tik po vieną mašinraščio puslapį per dieną, kadangi taip buvo gydytojų įsakyta, žmona irgi neleisdavo jam „nusidėti", ir, nors kartais ateidavo tokia pagunda, jis gana tvirtai laikėsi nurodymų norėdamas „dar kiek pabūti"⁷⁵... Tačiau atrodo, kad jis toli gražu ne visada atsispirdavo šiai pagundai, nes per trejus paskutinius dar jam likusius gyvenimo metus sugebėjo kasmet išleisti po vieną naują knygą. 1985 metų vasarą leidykla „Ateitis" išleido jo paties labai vertinamą studiją „Dievas ir laisvė", kurioje Maceina nagrinėja „paslaptingos"⁷⁶ laisvės esmę, kuri, jo nuomone, „aiškėja, tik svarstant ją kaip religinį kategoriją, vadinasi, tik kaip santykį su Dievu"⁷⁷. Kitais, 1986, metais pasirodė dar viena Maceinos knyga „Išlaisvinimo teologija". Ji pasaulį išvydo tik kunigo bei „Tėviškės Žiburių" redaktoriaus dr. Prano Gaidos dėka. Knygą sudarė Maceinos straipsniai, paskelbti 1985 metų vasarą „Tėviškės Žiburiuose". Pačios temos aktualumas ir negęstantis nerimas dėl pavergtos tėviškės likimo paskatino Maceiną parašyti šiuos straipsnius, o redaktorių bei leidėjus surinkti juos ir išleisti atskiros knygos pavidalu. 1987 metais išėjo paskutinė Maceinos knyga, kurios pavadinimas „Ora et labora" — („Melskis ir dirbk"), kaip minėta, skamba tarsi tam tikras priesakas liekantiems gyventi — naujoms lietuvių kartoms. Šiais dviem žodžiais glaustai išsakytas visas žmogaus žemiškojo gyvenimo turinys. „Benediktiniškas" šūkis — Melskis ir dirbk — buvo Maceinos gyvenimo credo ir turinys, o pats jo gyvenimas tapo krikščionio gyvenimo pasaulyje pavyzdžiu.

¹ 'Taip Maceiną vadina J. Eretas savo knvgoje „Valančiaus šviesa už marių". ² A. Maceinos laiškas (1978 m. kovo 29 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archvvas.
³ Z. Ivinskio dienoraščiai (1928—1940 m.) // Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 29 — 14/1 ir f. 29 —14/2.
⁴ A. Maceinos laiškas (1978 m. balandžio 5 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁵ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (71 laiškas), p. 199.
⁶ Ten pat.
⁷ Maceina A. Altorius ar varstotas? // Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skvrius, A. Maceinos archyvas, f. 181—37.
⁸ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (78 laiškas), p. 212.
⁹ Ten pat.
¹⁰Girnius J. Antanui Maceinai 70 metų // Aidai, 1978, Nr. 2.
¹¹ A. Maceinos laiškas (1985 m. lapkr. 20 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
^¹² A. Maceinos laiškas (1949 m. gruodžio 19 d.) p. A. Skrupskelienei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
¹³ A. Maceinos laiškas (1978 m. birželio 7 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
¹⁴ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (101 laiškas), p. 271.
¹⁵ „Viešpačiui giesmes giedosiu, kolei gyvensiu, skambinsiu Dievui, kol žemėj būsiu" (lot.).
¹⁶ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (105 laiškas), p. 276.
¹⁷ Maceina A. Krikščionis pasaulyje // Raštai, t. 5, p. 517.
¹⁸ Maceina A. 40 metų sukakties temomis // Į laisvę, 1958, Nr. 15, p. 17.
¹⁹ A. Maceinos laiškas (1986 m. bal. 4 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
²⁰ Maceina A. Didieji dabarties klausiniai // Raštai, t. 5, p. 547.
²¹Ten pat.
²² Baltinis A. A. Maceinos įnašas į mūsų kultūrą // Aidai, 1968, Nr. 1.
²³ Maceina A. Didieji dabarties klausimai // Raštai, t. 5, p. 552-354.
²⁴ Plg.: Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (107 laiškas), p. 281.
²⁵ Maceina yra sakęs: „Mes statome pastatus, bet nekuriame dvasios." // Ten pat, p. 282.
^²⁶ Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė // Raštai, t. 6, p. 94.
^{^²⁷} A. Maceinos laiškas (1980 m. rugs. 28 d.) sūnui Sauliui Maceinai // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
²⁸ Maceina A. 40 metų sukakties temomis // Į laisvę, 1958, Nr. 15.
²⁹ Į organiškosios valstybės kūrybą// Naujoji Romuva, 1936, Nr. 8.
³⁰ Maceina A. Krikščionis pasaulyje // Raštai, t. 5, p. 504.
^³¹ Maceina A. Krikščionis pasaulyje // Raštai, t. 5, p. 504.
³² Ten pat, p. 362.
³³ Eretas J. Valančiaus šviesa už marių, p. 255.
³⁴ Lietuvių fondas — laisvojo pasaulio lietuvių institucija, kuri nuo 1960 m. pradėjo remti lietuviškąją kultūrą (ir ne tik ją). Institucijos šūkis: „Milijoninis fondas lietuviškiems reikalams".
³⁵ Taip rašė K. Skrupskelis savo straipsnyje Antano Maceinos socialinė filosofija // Draugas, 1978, Nr. 23.
³⁶ Girnius K. Filosofijos interpretacija (A. Maceinos „Filosofijos kilmė ir prasmė")//Aidai, 1978, Nr. 2.
³⁷ A.Maceinos laiškas ( 1975 m. birželio 6 d.) prof. J. Eretui // Antano Maceinos laiškai prel Pranciškui Jurui, p. 502.
³⁸ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (122 laiškas), p. 511—312.
³⁹ A. Maceinos laiškas (Miunsteris, 1978 m. kovo 23 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁴⁰ Prelato Juro laiškas A. Maceinai (I 964 m vasario 29 d.) // Antano Maceinos laiškai prel Pranciškui Jurui, p. 228.
⁴¹ A. Maceinos laiškas (1978 m. geg. 17 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁴² A. Maceinos laiškas (1978 m. gruodžio 4 d.) sūnui Sauliui Maceinai // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
⁴³ A. Maceinos laiškas (1980 m. liepos 1 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁴⁴ Visas 1976 m. spalio mėn. „Aidų" numeris buvo skirtas šv. Pranciškui pagerbti.
⁴⁵ Maceina A. Asmuo ir istorija // Raštai, t. 6, p. 317.
⁴⁶A. Maceinos laiškas (Miunsteris, Visų Šventųjų diena, 1981 m.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁴⁷Ten pat.
⁴⁸Brazaitis J. Raštai, t. 4, p. 358.
⁴⁹Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (125 laiškas), p. 319.
⁵⁰ Maceina A. Ora et labora (Bažnyčios ir kultūros klausiniu) // Raštai, t. 7, p. 351.
⁵¹ Čia Maceina tikriausiai netyčia padarė klaidą. Skirtinguose laiškuose rašydamas apie savo grižįmą prie poezijos ir iškeldamas mintį, jis teigė, esą lyrika vra rašoma jaunystėje ir senatvėje, ir šią mintį priskvrė dviem autoriams: Lafontaine'ui (laiške sūnui Sauliui) ir Lamartine'ui (1977 m. laiške dukrai Danutei). Galima numanyti, kad šios teorijos autorius yra Lamartine'as (1790—1869).
⁵² A. Maceinos laiškas (1978 m. geg. 18 d.) anūkei Rasai Mickūnaitei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁵³ A. Maceinos laiškas (1980 m. rugp. 25 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁵⁴ Ten pat.
⁵⁵ A. Maceinos laiškas (1978 m. kovo 29 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁵⁶ A. Maceinos laiškas (1978 m. r ugpjūčio 24 d.) sūnui Sauliui Maceinai // S. ir T. Maceinų šeimos archwas.
⁵⁷ A. Maceinos laiškas (1978 m. gruodžio 4 d.) sūnui Sauliui Maceinai // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
⁵⁸ A. Maceinos laiškas (1978 m. lapkričio 4 d.) sūnui Sauliui Maceinai// S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
⁵⁹ Plg.: Natkevičius V. Prof Antanas Maceina iš arti ir toli (atsiminimų žiupsnelis) // Ateitis, 1987 (numeris skirtas A. Maceinai paminėti).
⁶⁰ Seniai (dar Kaune) parašyto eilėraščio „Alyvų kalne", kuris nepateko į „Gruodą", antras pavadinimas.
⁶¹ A. Maceinos laiškas (1980 m. bal. 2 3 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁶² A. Maceinos laiškas (1980 m. geg. 15 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁶³ Venclova T. Metafizinis poetas (apie Antano Jasmanto-Maceinos poeziją) // Aidai, 1983, Nr. 3, p. 182.
⁶⁴ A. Maceinos laiškas (1983 m. liepos 20 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁶⁵ Grinius J. Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, t. 2. — Roma, 1977, p. 453.
⁶⁶ „Broliu asilėliu" kūn.Į pavadino šv. Pranciškus.
^⁶⁷ A. Maceinos laiškas (1979 m. spalio 29 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁶⁸ Paskaitos skaitytos Miunsterio universiteto studentams 1962—196 5 metais.
⁶⁹ A. Maceinos laiškas (1985 m. kovo 5 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁷⁰ A. Maceinos laiškas (1985 m. spalio 1 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁷¹ A. Maceinos laiškas (1978 m. rugs. 10 d.) sūnui Sauliui Maceinai// S. ir T. Maceių šeimos archyvas.
⁷² A. Maceinos laiškas (1983 m. spalio 1 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁷³ A. Maceinos laiškas (1984 m. kovo 28 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁷⁴ A. Maceinos laiškas (1984 m. gegužės 7 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁷⁵ Jasmantas A. Gruodas. — Chicago, 1965, p. 17.
⁷⁶ Taip laisvę apibūdino kun. dr. Antanas Paškus. ⁷⁷ Maceina A. Dievas ir laisvė // Raštai, t. 7, p. 252.

Mirtis

„Rodos, Lermontovas yra taręs, kad žmogaus gyvenimas
yra tarsi puota prie svetimo stalo. Puotaujame, bet tarsi svetur.

Ir šis 'svetur' lydi mus nuo pradžios ligi galo"¹.

Maceinos „puota prie svetimo stalo" labai ilgai tęsėsi „svetur" — ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Tačiau ši „puota" jau ėjo į pabaigą. Jo sveikata, nors kartais laikinai ir pagerėdavo, ris blogėjo. Bet jis ir dabar, gyvenimui artėjant prie pabaigos, kovojo su savo ligomis bei negaliomis, nes jam buvo būtina įvykdyti savo „pašaukimą" iki galo, t. y. užbaigti viską, ką buvo numatęs. Jis buvo įsitikinęs, kad žmogaus egzistencija yra pašaukimas. „Kiekviena egzistencija yra pašaukta. Kiekvienai yra skirtas tam tikras uždavinys. Todėl kiekviena egzistencija turi save su šituo pašaukimu sutapdyti. Kiekviena egzistencija turi nuleisti į savo buvimą aną paskirtį ir ją čia įvykdyti. Tik tada ji būna prasmingai. <... > Ir tik tada egzistencija pasidaro vertinga, kurios žmogus laikosi ir nenori ja atsikratyti"². Maceinos „egzistencija sutapdė save su savo pašaukimu" ir įvykdė jai skirtą uždavinį, todėl ji, be abejonės, buvo prasminga ir sykiu vertinga. Jo paties egzistencijos prasmingumas ir privertė Maceiną jos laikytis visomis savo išgalėmis. Būtent todėl, nors ir būdamas labai nepavydėtinos sveikatos, jis sugebėjo pergalėti daugybę įvairiausių ligų, gyvenimo negandų bei nelaimių, išgyventi ir iki mirties likti darbingas, „protingas" bei kūrybingas. 1980 metais Maceina lyg stebėdamasis rašė dukrai: „Silpnas vaikas, silpnas jaunuolis, visokių negandų bei ligų ištiktas vyras pamažu, pamažu ėmė ir užkopė į senio 'sostą'"³. Taigi galima daryti prielaidą, kad užkopti į šį „senio" sostą Maceinai padėjo būtent jo egzistencijos prasmingumas. Jam skirtą „uždavinį" jis vykdė visu savo buvimu, kurio prasmę pats susirado. Rašydamas „Jobo dramoje" apie tai, kad žmogus gali pasiklysti prasmės kelyje ir nerasti savo pašaukimo arba su juo prasilenkti, nes ir čia žmogaus tyko laisvės grėsmė, kuria pažymėta visa jo egzistencija, Maceina kalba apie tam tikrą riziką, kuri lydi kiekvieną žmogaus apsisprendimą, nes apsispręsdamas jis gali pralaimėti⁴. Prisiminsime paties Maceinos žodžius „man tikėjimas — baisi rizika"⁵, kurie tik patvirtina tai, kas buvo pasakyta anksčiau. Šitoje rizikoje, pasak Maceinos, glūdi gili žmogaus gyvenimo tragika, kuri įsiveržia į visas žmogaus gyvenimo sritis — šeimą, veiklą, kultūrą...⁶ Panašu, kad mes visi, pasirinkdami savo kelią, neišvengiamai rizikuojame, bet net ir rizikuodami turime ir privalome apsispręsti norėdami pripildyti savo buvimą prasmės, nes kitos išeities žmogui nėra. Ir nors, pasirinkdamas savo kelią, Maceina, kaip ir visi, rizikavo, jį visada lydėjo ir abejonė, ir kančia, ir net netikrybė, jis nepralaimėjo. Tikriausiai todėl jo ėjimas į mirtį buvo ramus. Suvokdamas žmogaus egzistenciją kaip nuolatinį mirimą, kaip „nuolatinį praėjimą", Maceina mirtį laikė paskutiniu mirimo akimirksniu, kuriam jis pats visada buvo pasiruošęs.

Antanas Maceina Miunsteryje, 1983 m.

Jis nyko, kaip ir viskas šiame pasaulyje nyksta — pirma „pamažu, iš lėto, bet nuolatos ir tikrai", vėliau, metams bėgant, vis sparčiau ir akivaizdžiau. „Paradoksiškai kalbant, mes liaujamės mirti tik mirties momentą, nes tuomet pasibaigia mūsų praėjimas"⁷, — rašė Maceina, ir tai nepaneigiama. Ar jis bijojo mirties? Ar mirtis jį baugino? Yra pagrindo manyti, kad ne. Šis pagrindas — tai krikščioniškasis Maceinos mirties supratimas. Dar visai jaunas, studijuodamas užsienyje, jis rašė savo sužadėtinei Julijai Tvers- kaitei iš Luveno: „Sakai, atrodo baisu, kad kažkoks likimas gali nutraukti visas mūsų svajones. Noriu tave pataisyti. Jokio likimo nėra. Yra tik Dievo Apvaizda. Kaip Ji lems, taip ir bus. Ji gali pašaukti tave, mane, mudu abu pas save. Kas žino. Tai yra jos keliai ir jos nutarimai. Mums jie yra neprieinami. Mirties aš nebijočiau (išskirta mano — T. M.). Tiesa, ji atimtų tau ar man tą apčiuopiamą džiaugsmą, kurį teikia buvimas drauge. Bet ji neatimtų meilės..."⁸. Po kelių dienų, tais pačiais 1933 metais, tęsdamas šią temą, Maceina rašo: „Mirsime — Dievuje, gyvensime — taip pat Dievuje. Su tokiu nusistatymu aš sutikčiau tavo mirtį, su tokiu sutiktum tu mano. Be abejo, tai visiškai pakeistų gyvenimo vagą. Bet kitaip ir būti negali. Visa yra Dievo"⁹. Savaime suprantama, kad mes galime interpretuoti šiuos žodžius, kaip jaunatvišką, todėl, atrodo, visiškai bebaimį ir net šiek tiek provokuojantį požiūrį į mirtį: ji (mirtis) nepaneigiamai egzistuoja, bet pačių mūsų neliečia (o gal visai nepalies?), o jeigu kada nors (šį „kada nors" galima prailginti iki begalybės) ir palies, tai irgi nieko baisaus neatsitiks... Tuo metu, kai buvo rašomi šie laiškai, Maceina buvo jaunas, jam ir jo sužadėtinei tiesiogiai tikrai niekas negrėsė, bet jau tada jis buvo suvokęs, kad jie, kaip ir kiekvienas iš mūsų, nuolat gyvena mirties akivaizdoje, juolab, kad jau nuo vaikystės jam teko ne kartą tiesiogiai su ja susidurti bei ją išgyventi... Taigi laiškai... Šiuose laiškuose sunku nepastebėti, kad teoriškai Maceina jau tada, 1933 metais, išsakė sužadėtinei savo pagrindinį nuostatą apie mirtį, kuri, laikui bėgant, ne tik nepasikeitė, bet jo raštuose sulaukė gilaus filosofinio apmąstymo. Beje, kitaip ir būti negalėjo, nes negalima svarstyti žmogaus egzistencijos klausimų, jo santykio su Dievu ir nekalbėti apie mirtį, nes „mirtis ir egzistencija yra apspręstos viena kitai"¹⁰. Tačiau tais senais laikais jis, įsipareigoję pasauliui, buvo pripildytas gražiausių svajonių bei planų, kurie, žinia, visada susieti tik su gyvenimu... Tiesa, tai nereiškia, kad jis mėgino gyventi taip, lyg mirties visai nebūtų... Paprastai žmonės nenori matyti mirties, dažniausiai jie mėgina gyventi taip, tarsi jos visai nebūtų. Užtikę laidotuvių procesiją, jie net slapčia džiaugiasi, kad ne jie yra to įvykio, dėl kurio visi čia esantys susirinko, pagrindiniai dalyviai, naiviai tikėdami, kad su jais pačiais nieko panašaus niekada neatsitiks ir netgi negali atsitikti. Maceina niekada nesistengdavo kuo nors pridengti mirties ir niekada nenusisukdavo nuo jos. Ir ne tik todėl, kad mirtis pernelyg dažnai stovėjo labai arti jo ir neleisdavo jam jos pamiršti. Jis puikiai žinojo, kad Viešpats kiekvieną akimirką gali pakviesti jį ir liepti „parodyti, kiek talentų yra laimėta aname būties žaisme"¹¹, todėl savo gyvenimą ir tvarkė taip, kad padvigubintų prigimtąsias dovanas ir neužkastų savo talento žemėje. Maceina buvo tikras, kad „mirties akivaizdoje ir egzistencijoje, kuri būna mirties akivaizdoje, žmogaus elgsena (išskirta mano — T. M.) yra pagrindinis ir lemiamas dalykas"¹². Jo paties elgsena šiuo atžvilgiu, atrodo, buvo nepriekaištinga. Išgyvendamas egzistenciją kaip tam tikrą uždavinį, kaip pašaukimą, jis ir gyveno taip, kad jį įvykdytų aukodamasis, o mirtis jam buvo kaip šio pašaukimo nutraukimas, jo užbaiga. Tad troškimas įvykdyti savo pašaukimą žemėje ir lėmė jo elgseną mirties akivaizdoje bei gilius vidinius išgyvenimus. Aštriai jausdamas savo praeinamumą, jis tik bijojo, kad savo uždavinio („visus darbus atlikti su kaupu") gali deramai neįvykdyti, todėl sunkiai sirgdamas ne kartą maldavo Dievą leisti jam dar kiek pabūti šioje žemėje, ir ne dėl savęs, bet kad tik galėtų „apie Jį Patį užbaigti rašyti tai, ką esu pradėjęs..."¹³ Jis liūdėjo nujausdamas, kad nespės to padaryti... Tačiau liūdesys, kaip pats yra prisipažinęs, buvo jo nuolatinė nuotaika. Atrodo, kad kitaip ir būti negalėjo, nes taip stipriai kaip jis jausti žmogaus gyvenimo tragiką ir neliūdėti yra neįmanoma, todėl ir... „Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti". Tikėkimės, kad Maceina sulaukė Dievo paguodos — ir jo yra dangaus karalystė¹⁴.

Jis liūdėjo suvokdamas, kad „mirtis visados yra ontologinė rizika (išskirta mano — T. M.) dingti nebūtyje"¹⁵, vadinasi, jis puikiai suvokdavo ir jos tragiką. Tačiau jis niekada nebuvo pesimistas, nes visada buvo pasiruošęs mirti, lygiai kaip ir gyventi. „Esu pasiruošęs mirti kiekvieną valandą. Tačiau ruošiuos ir gyventi", — rašė jis savo dienoraštyje dar 1945 metų balandžio 4 d. Tai buvo svarbi, lemiama nuostata, kuria vadovaudamasis jis ir tvarkė savo gyvenimą brangindamas kiekvieną jo valandą. Ši nuostata nepesimistiška. Pesimistai, atrodo, visada pasiruošę tik gyventi, o jų stebėtinas prisirišimas prie daiktų ir žmonių daro juos nepataisomais egoistais. Maceina niekada nebuvo labai prisirišęs nei prie daiktų, nei prie žmonių. Kartą apsisprendęs, jis viską paliko ir nuėjo paskui Jį. Tai buvo Meilė, kuri nugali viską — išsiskyrimą su šeima, su Tėvyne, Meilė, kuri, atrodo, gali nugalėti net ir „nepergalimą šioje tikrovėje pačią mirtį"... „Mirties akivaizdoje nebūtinai galima tik gerti ir valgyti; mirties akivaizdoje galima ir mylėti, ir kurti, ir prasmę teikti, perkeliant ją iš anapus į šiapus... tik mirties šviesoje gyvenimas tampa švente, o buvimas — verte...", nes „žmogus yra atviras ne tik mirčiai; jis yra atviras ir pomirtinei savo buvimo tąsai..."¹⁶ Tačiau baigiantis gyvenimui, artėjant „atsiskyrimo" momentui, Maceinos liūdesys gilėjo, nors jis, kaip tikras krikščionis, tikėjo, kad šis „atsiskyrimas" laikinas ir „grįžimas į perkeistą žemę yra tikras". Su liūdesiu Maceina seniai buvo susigyvenęs ir manė jį esant neišvengiamą, „nepergalimą" (kaip nepergalima šioje tikrovėje pati mirtis) ir būdingiausią „mūsosios egzistencijos palydovą". Tačiau, nors Maceina ir nebuvo pesimistas, paskutiniais gyvenimo metais, ypač 1986-aisiais, jį dažnai apnikdavo pesimistinės nuotaikos. Tai, matyt, buvo susiję su labai paaštrėjusia gyvenimo tragikos pajauta, su „rizika dingti nebūtyje". „Kartais nesinori net nė mąstyti. Kartais vėl pradedi leistis į vaikystės bei jaunystės metus, kurie atrodo buvę be galo vargani (jie tokie ir buvo!), taip kad negali džiaugtis nei praeitimi, nei dabartimi. Visas gyvenimo kelias yra buvęs ištisas purvinas kaimo keliukas, o ne žvilganti autostrada. <... > Tokia tad nuotaika dabar mane kartais ištinka", — rašė jis 1986 metų balandžio 4 d. Ši nuotaika jo ilgai neapleido... Kitas laiškas, rašytas tų pačių 1986 metų birželį irgi dvelkė pesimizmu — Maceina vėl grįžo prie savo nerimo ir abejonių, kurios kankino jį, vis silpstantį, bet dar tebekovojantį su sparčiai artėjančia mirtimi: „ ilgas mūsų gyvenimas yra virtęs tikra istorija: mes pergyvename tiek visokių pakaitų, katastrofų, idėjų ir pastangų, jog visa tai, žiūrint atgal, atrodo tarsi sapnas. Ir žmogus klausi pats save: ar tai iš tikro mano istorija? Kokia prasmė buvo blaškytis šioje istorijoje lyg vilnių siūbuojamam laivui — iš vieno šono į kitą, vis atsimušant į turėklus ir vis kažkaip netyčia nenukrentant į bedugnę. Ne tik mano liga, bet šis pokalbis su savimi pačiu žadina man tokių pesimistinių minčių, kaip pastarajam laiške. Nesu pesimistas. Esu greičiau melancholikas. Bet kartais imi ir suabejoji prasme bei reikšme to, kas man teko veikti šios ilgos 'istorijos' metu"¹⁷ . Jo vienintelis ginklas kovojant su mirtimi buvo plunksna, ir jis, nors kartais abejodamas savo pašaukimo prasmingumu, nors ir liūdėdamas ir netgi apimtas nevilties, rašė ir toliau. „Taigi, kaip matai, murmu, bet kuriu"¹⁸. Jis rašė paskutinę savo gyvenime knygą „Ora et labora", skirtą lietuvių tautos krikšto sukakčiai. Šios knygos įvadą Maceina parašė 1986 metų spalio 15 d., kai gyventi jam buvo likę tik trys su puse mėnesio... O jis vis dar tikėjosi parašyti lietuvių kalbos filosofiją... Išsipildė prof. Juozo Ereto žodžiai: „Maceina su plunksna užgimęs, su plunksna ir mirs"...

Artėjanti mirtis vertė jį susitelkti į save patį. Beveik pusmečiui likus iki mirties, jis nustojo rašyti artimiesiems... Matyt, jo ryšiai ir su žmonėmis, ir su aplinka silpnėjo... Jis vienišėjo. Tačiau tai visai suprantama, „kad juo žmogus mirties akivaizdoje yra laisvesnis nuo ryšių su daiktais (sykiu ir su žmonėmis — T. M.), juo lengviau jis apsisprendžia Viešpaties atžvilgiu, nes jo aš tuomet nėra blaškomas pašalinių rūpesčių"¹⁹... Tačiau Viešpaties atžvilgiu

Miunsterio ligoninė, kurioje 1987 m. mirė Antanas Maceina

Maceina jau seniai buvo apsisprendęs. Tad tikriausiai savo „mirties valandą" jis susitelkė „aplinkui Dievą" ir išgyveno Jį „kaip vienintelę atramą bei priebėgą"²⁰... Bet ar tikrai taip? Kas gali žinoti, juk „mirtis yra absoliučiai asmeninis dalykas"²¹...

Šis pamokslas, kurį Maceina parašė būdamas jau garbingo amžiaus, tik patvirtina, kad moterystė visada buvo jo apmąstymų objektas... Beje, tai ne vienintelis jo parašytas pamokslas, ir tai verčia susimąstyti, kad jam „gal skauda kokia niekad neužgyjanti žaizda"...

Taigi Maceinos vedybos... Ilgus metus Maceinos šeima buvo nelabai sveiko smalsumo objektas. Ypač jo gyvenimu imta domėtis Lietuvos atgimimo laikotarpiu. Būta įvairiausių prasimanymų, be to, spaudoje net pasirodė, pavyzdžiui, nežinia kokiu būdu gautas labai asmeninis Maceinos laiškas sužadėtinei Julijai Tverskai- tei¹⁸ arba straipsnis su intriguojančiu detektyviniu pavadinimu „Antano Maceinos šeimos paslaptis"¹⁹. Tačiau svarbiausia net ne tai, kad kartkartėmis buvo publikuojama tokia medžiaga, o tai, kad turima informacija, švelniai tariant, buvo laisvai interpretuojama ir skirta miesčionio smalsumui patenkinti... Kai kas gali paprieštarauti, esą spauda mūsų šalyje laisva, kaip ir bet kokia interpretacija. Tai tiesa, bet ji visada turi remtis tam tikrais sąžiningumo principais, kitaip ši laisva interpretacija virsta išmone...

Idealios šeimos Maceinai sukurti nepavyko. Ir ne todėl, kad prasidėjo karas, okupacijos, trėmimai — visa tai, be abejo, turėjo reikšmę šeimos likimui, bet, manyčiau, ne didžiausią. Jo šeimos likimą lėmė, atrodo, skirtingi sutuoktinių požiūriai į šeimą. Julijos Tverskaitės-Maceinienės požiūris į moterystę buvo labiau tradicinis, pagrįstas šeimos, tėvo ir motinos santykiais. Maceinos požiūris tais laikais buvo modernus, susilaukęs net priekaištų iš teologų. Beje, pokalbyje su Jonu Griniumi Maceina išvardijo tris idėjas, dėl kurių kilo konfliktas „su mūsų hierarchija", viena jų — „moterystėje pirmoje vietoje stovi susituokusiųjų tarpusavė meilė bei pagalba"²⁰. Manyčiau, kad toks Maceinos požiūris į moterystę tais laikais daug kam (ne tik hie- rarchams) buvo nepriimtinas, nes nesuprantamas... 1933 metų Maceinos laiškai, rašyti iš Luveno Julijai Tverskaitei, — tai tam tikri būsimos jaunos šeimos pagrindai; juose Maceina aiškiai išdėstė savo požiūrį į moterystę, į moters vaidmenį vyro ir moters sąjungoje. Laiškuose aiškiai išreikštas noras sulaukti pritarimo šiam požiūriui, o kartu ir įsitikinimas, kad jam, be abejonės, bus pritarta. Būtent tuo metu jis rašė savo „Mysterium magnum" ir su būsimąja žmona plačiai aptarinėdavo moterystės problemas, sykiu aiškiai išdėstė savo paties lūkesčius dėl numatomos jų sąjungos. „Tu būsi mano pagalbininkė, mano bičiulė, mano sesuo (išskirta mano — T. M.)..."; „Mes turėsime gyventi idealo gyvenimą. Turėsime!"²¹; tačiau: „Kas gyvena idealui, tas patiria visą tą kiaurymę, kuri skiria idealą ir tikrovę. Bet man tas ne tik nenaikina energijos, bet dar didina. <...> Mes turime šituos studijų metus pasidaryti ir savęs išgryninimo metais. Tu gerai sakai: tam tu rengiesi būti mano ir tam aš tave imu, kad mudu padėtume vienas kitam tobulėti. Tik tam (išskirta mano — T. M.), o ne kam kitam. Juk tu žinai tai"²². Ir tame pačiame laiške Maceina dar priduria: „Aš jau iš karto žinau, kad mano ir tavo mestos idėjos neras pritarimo (taip ir atsitiko — T. M.). Tiek to.

Bet mes jas mesime ir skleisime, ir rodysime. Atsiras vienas kitas — ir to užteks. Mes turėsime tik arba draugų, arba priešų. Tai jau prasideda. Ir tai geras ženklas". Taigi Maceina jau tada puikiai suvokė „tą kiaurymę, kuri skiria idealą ir tikrovę", tačiau jis tikriausiai dar nesuvokė iki galo visos, niekada neperžengiamos šios „kiaurymės" gilumos... Ši patirtis ateis vėliau, o tada jis dar džiaugėsi būsima sąjunga su mylimu ir mylinčiu žmogumi, kuris, kaip jam atrodė, pritarė jo „mestoms" idėjoms. Čia reikėtų dar pridurti, kad jis tikrai nebuvo „svajotojas" („Žinau, mane laiko už mano raštus svajotoju"): nors jis kiek ir pervertino savo ir savo sužadėtinės žmogiškąsias galimybes sukurti idealią (pagal Maceinos principus) vyro ir žmonos sąjungą, tačiau jau tada jis tarsi nujautė dramatiškas šios sąjungos pasekmes. „Mudviejų laukia didelė laimė ir kartu didelė kančia. Nesitikiu, kad Dievas ves mudu per gyvenimą be kentėjimų. Tai negalima nei norėti, tai būtų tik vylinga iliuzija. Mes turėsime kentėti. Kokie bus tie kentėjimai — kas žino. Gal fiziniai, gal mūsų mintys neras pritarimo žmonėse ir mudu pamatysime, kad visas darbas tuo tarpu nuėjo veltui, kad žemėje negalime pasigėrėti jo vaisiais, gal bus šiaip kokie sunkūs kentėjimai. Būsimasis mūsų gyvenimo būdas taip pat bus mums kančia..."²³ Tikrai „žemėje šio darbo vaisiais" jiems neteko ilgai džiaugtis. Ir atrodo, kad šios dramatiškos nesėkmės priežastis buvo, kaip jau minėta, iš esmės skirtingi požiūriai į santuoką. Julija neįvertino jo skelbiamų idėjų naujumo, nes, manyčiau, nesuprato, kuo iš esmės jo požiūris į santuoką skyrėsi nuo tradicinio. Idėjos, kurias jis jai dėstė savo aistringuose laiškuose, atrodo, susiliejo jai į vieną be galo gražų jų bendro gyvenimo vaizdą, kuris tik vienas ir buvo jai matomas, o pačių idėjų, jų esmės tinkamai neįvertino, jas užgožė šis nuostabus jų būsimojo gyvenimo vaizdas, kuris ją pakerėjo. Ji visiškai pritardavo Antanui, kad moters vaidmuo šeimyniniame gyvenime yra pagalbininkės vaidmuo. Ji ir norėjo būti pagalbininkė jo reikaluose, gera žmona ir gera motina vaikams. Tik atrodo, kad pagalbininkės vaidmenį ji suprato kiek kitaip negu jis. Maceina, savo paties idėjų pakerėtas, irgi, kaip vėliau pasirodė, nesuprato, kad būsimoji žmona jo nebegirdi. Matyt, jam (kaip tikriausiai ir jai) tada atrodė, kad jie galvoja apie tą patį. Deja, taip manydami jie abu klydo... Julijos Maceinienės požiūris į moterystę ganėtinai greitai išaiškėjo po to, kai jie pradėjo gyventi kartu...

Išaugusi tradicinėje katalikiškoje šeimoje, kurioje buvo itin preciziškai laikomasi visų šią tradiciją atitinkančių papročių bei gyvenimo tvarkos²⁴, Julija, matyt, visa tai perėmė kaip vienintelį jai priimtiną šeimos gyvenimo būdą. Jai tikriausiai atrodė, kad Antano skelbiamos idėjos nė kiek neprieštarauja nei šiai tvarkai, nei tradicijai. Ji labai mylėjo savo šeimą — savo tėvus, seseris ir brolį. Ji žavėjosi savo tėvu Adomu Tverskiu, kuris buvo šeimos galva tikrąja šio žodžio prasme — stropiai rūpinosi šeimos gerove, buvo labai rūpestingas bei mylintis vyras ir tėvas... Tuo metu, kai susipažino su Antanu, ji gyveno su tėvais ir jaunesniąja seserimi Antanina. Vyriausioji sesuo Ona tada jau gyveno Lotynų Amerikoje, o vyresnioji — Liucija ir brolis Vincas buvo sukūrę savo šeimas ir gyveno atskirai²⁵. Julija nė už ką nenorėjo skirtis su savo šeima. Priminsime, kad Maceinos požiūris į moterį pradėjo formuotis jam augant be motinos ir be tikros šeimos. Taigi jų požiūrius į moterystę formavo skirtingos aplinkybės... Tai leidžia numanyti, kad Julijai moterystės pagrindas buvo šeimos ryšys, Antanui, kuriam vaikystėje bei paauglystėje trūko meilės — meilės ryšys. Priešais jį visada stovėjo Nazareto Mergaitės, Dievo Motinos — Didžiosios Padėjėjos — paveikslas, kurio atspindį jis tikėjosi rasti savo sužadėtinėje. Marija visada stovėjo priešais jį „Saulėtosios Moters pavidalu"²⁶, kaip Bažnyčios pirmavaizdis, kaip meilės įsikūnijimas. Prisiminkime, kad Maceina yra rašęs: „Moterystė yra Kristaus ir Bažnyčios santykių atvaizdas"... Reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį ir į tai, kad būsimoji Maceinienė tada dar ne visai suvokė, ką Maceinai reiškia jo darbas, kuris reiškiasi kūryba, kad šis darbas yra jo tarnyba artimui, jo aukojamasis veiksmas. Ji, matyt, nesuprato, kad būtent darbas yra principingai svarbus Antano Maceinos gyvenime ir kad taip bus visada, kad jam niekas ir niekada neatstos jo. Tobulinti save ir pasaulį, kaip teigė Maceina, reiškia pasišventusiai dirbti vykdant savo pašaukimą kurti. O juk jis lyg ir perspėjo savo mylimąją rašydamas: „Aš daug dirbu, nes aš turiu dirbti. Kitaip aš žūčiau (išskirta mano — T. M. )"²⁷... Tai ji suprato (tačiau, manyčiau, ne iki galo), deja, pernelyg vėlai. Priminsiu jos jau cituotą laišką p. Alinai Skrupskelienei: „Matai, yra žmonių, kurie šeimą labai myli, bet kūrybą gal dar labiau. Jie kankinasi, ilgisi, liūdi be savųjų, bet nekūrę gal dar labiau graužtųsi... Manau, kad prie tokių žmonių tektų priskirti ir mūsąjį tėvelį"...

Taigi kitoks negu Antano Julijos Maceinienės požiūris į moterystę pradėjo reikštis gana greitai po vedybų, kai jiedu, 1935 m. baigę mokslus užsienyje, ruošėsi įsikurti Kaune. „Vasarojome Va- nagupėje²⁸^{^]} abu su Mamyte, ką tik grįžę iš užsienio, jau baigę studijas ir rengdamiesi įsikurti Kaune: buvau jau pasidaręs privatdocentas ir turėjau rudenį pradėti paskaitas <... > Pinigų neturėjome nė vienas. Pasiūliau Mamytei pasiieškoti Kaune arba mažą butelį tik mudviem dviem, arba gal net tik didoką kambarį. Ji pradėjo verkti <...>, nes ji būtinai (išskirta mano —T. M.) norėjo apsigyventi kartu su jos šeima (tėtuku, mamyte ir seserimi...)"²⁹. O juk „tarp dviejų besimylinčiųjų bet kurio trečiojo yra per daug, vis tiek, kaip šis trečiasis elementas vadintųsi"³⁰. Taigi, žmonos noras Maceinai buvo ne tik skaudi staigmena bei naujiena, bet ir be galo kartus nusivylimas, nes viskas, apie ką jis buvo svajojęs (jis tada buvo tvirtai įsitikinęs, kad jų svajonės bei norai sutampa), apie ką buvo rašęs, staiga pradėjo griūti. „Aš, Danute, nesu užsispyrusio būdo; mano valia nėra niekad 'įstatymas'; nusileisti man lengviau, negu pramušti kakta sieną. Bet jei tą akimirką būčiau nenusileidęs, būtume abu su Mamyte tik laimėję ir išvengę didelių vėlesnių nemalonumų ir net dramų"³¹. Taigi jo kruopščiai ir ilgai planuotas bendras gyvenimas suskilo pačioje šio gyvenimo pradžioje. Jis labai skaudžiai nusivylė. Tačiau tada nusileido žmonai. Jie išsinuomojo už skolintus pinigus keturių kambarių butą ir tapo „iš karto šeima (išskirta mano - T. M.) iš 5 asmenų; šeima, kurioje buvo keturios moterys (Mamytė, Tavo teta, Tavo senelė ir dar tarnaitė...), bet kuriai išlaikyti buvo tik vienas jaunas neprityręs privatdocentėlis, neetatinis"³². Jie įbrido į skolas ir iš jų neiš- brido ligi pat karo, „kai viskas sudužo". Tačiau ne šie materialiniai sunkumai buvo Antanui svarbūs. „Svarbiausia buvo tai, kad mudu su Mamyte niekad nebebuvome vienu du, savame lizdelyje; kad daug galvų sprendė ir daug širdžių reiškė savus jausmus — reikalingus ir nereikalingus — ir kad visa tai jautrino ir darė erzlią visą mūsų šeimos atmosferą"³³. Taigi tokioje, reikėtų pripažinti, ne itin jaukioje „atmosferoje" prasidėjo Maceinos šeimyninis gyvenimas, visai ne toks, apie kokį jis svajojo. Maceina buvo įsitikinęs, kad jaunai šeimai reikalinga „dviejų vienatvė, kurioje juod- viejų meilė suaugtų į vieną vienintelį 'žmogų'". Jo žmonai, kaip atrodo, toji „dviejų vienatvė" nebuvo būtina, jai reikėjo šeimos. Ir jai buvo gera savoje šeimoje, į kurią ji įtraukė ir Antaną prieš jo paties valią. Vėliau jis ne kartą pasigailės, kad tada nusileido savo jaunai žmonai. „Turėjau būti vyriškesnis ir Mamytei tarti senos išminties žodžius: „Todėl moteris paliks savo tėvą ir motiną..."³⁴Tačiau jis, matyt, buvo pernelyg užimtas savo būsimu darbu, savo idėjomis, planais todėl ir nepasakė, susitaikė.

Taigi būtent tada, 1935-ųjų vasarą, praėjus vos dvejiems metams po vedybų, prasidėjo Maceinų šeimos drama: „Vanagupėje prasidėjo ir mūsų šeimos savotiška drama, — rašė Maceina dukrai Danutei Mickūnienei, — įvariusi savotiškai kvailą kylį tarp mamytės ir manęs"³⁵. Ir šį „kylį" išrauti arba ištraukti, laikui bėgant, darėsi vis sunkiau... Todėl viskas, kas vyko šeimoje, toliau buvo, manyčiau, nelabai pavykusios šeimyninio gyvenimo pradžios pasekmės. Išryškėjęs jų abiejų vienas kito nesupratimas uždėjo tam tikrą antspaudą ant viso tolesnio ir jo, ir šeimos gyvenimo. „Man Vanagupė yra savotiškas žmogiškojo likimo simbolis"³⁶, — rašė Antanas Maceina.

Jie tikriausiai mylėjo vienas kitą. O gal, jeigu ši meilė „pašlijo", tai buvo „ženklas, kad ji buvo tik jaunystės svajonė, o ne visą asmenybę apglobęs platus jausmas"³⁷ ? Tačiau tai ne mums spręsti, bet aišku viena, kad kiekvienas į meilės sąvoką įdėjo savo turinį, veltui laukdami vienas iš kito supratimo bei pritarimo savaip suprastai meilei... Prasidėjęs karas, antroji okupacija išskyrė šeimą, kurioje nuo pat pradžios nebuvo tarpusavio supratimo... Čia reikėtų pridurti, kad jeigu ne šie įvykiai, išardę daug šeimų, išsiskyrimas šiai šeimai vis dėlto nebūtų grėsęs, nes Maceina, kaip tikras krikščionis, buvo įsitikinęs, kad moterystė nesuardoma iš principo. Apie Maceinienę nereikia net ir kalbėti, nes jai šeimos ryšiai buvo šventi.

Tai, ką patyrė šie du žmonės, pradėdami bendrą gyvenimą, patiria daugelis iš mūsų, tačiau nei Antanas, nei Julija nepriklausė šiai daugumai... Užtat ir pasekmės jiems abiem buvo pernelyg skaudžios, verčiančios susimąstyti kitus...

Julija ir Antanas Maceinos kartu pragyveno vienuoliką metų. 1944-ųjų vasarą likimas juos išskyrė visam likusiam gyvenimui. Jiems buvo skirta pasimatyti tik vieną vienintelį kartą. Kaip jau minėta, šis susitikimas įvyko 1955 metų spalio 23 d. Maceinienė atvyko pas savo vyrą į Freiburgą, kad įkalbėtų jį grįžti į Tėvynę. Nekyla beveik jokių abejonių, kad šį susitikimą organizavo KGB, nors Maceinienė savo vyrui yra sakiusi, kad ji pati ėmėsi iniciatyvos sugrąžinti jį į Lietuvą. Jei manytume, kad taip ir buvo, tai tiksliau būtų pasakyti — sugrąžinti Maceiną į šeimą. Jos sūnus Saulius Maceina, kuriam tuomet, kai įvyko šis susitikimas, buvo 16 metų, neigia šią prielaidą. Tačiau, kad ir kaip ten būtų iš tikrųjų, šis susitikimas buvo išties dramatiškas. Ar ji norėjo susitikti su savo vyru? Be abejo. Ar ji norėjo būtent tokio susitikimo? Manyčiau, kad ne. Ar ji galėjo nevažiuoti? Man atrodo, kad irgi ne. Ji negalėjo atsisakyti važiuoti bet kokiu atveju, nes vaikų likimas, jų ateitis jai buvo svarbiau už viską. Ar ji norėjo, kad jos vyras grįžtų į Tėvynę? Tikriausiai taip, tačiau ji to norėjo, galima numanyti, pirmiausia dėl vaikų, o ne dėl savęs, nors savo vyrą ji mylėjo... Iš tiesų, kaip rašė Maceina, „žmogaus sielos gelmės niekam nėra prieinamos"³⁸... Nenoriu daugiau kalbėti apie šį dramatišką susitikimą, nes apie jį jau ne kartą rašyta, „rimtai" svarstyta, ar parsidavė Julija Maceinienė bolševikams ar ne... Manyčiau, neparsida- vė, tačiau, vaizdžiai tariant, buvo įvaryta į kampą galingos KGB. Maceina gana smulkiai aprašė šį susitikimą savo laiškuose prelatui Pranciškui Jurui, kunigui Stasiui Ylai, artimai Maceinų šeimos draugei Stasei Bublienei... Šiuose laiškuose Maceinienė atrodo kaip labai pasimetęs, iškankintas bei įbaugintas žmogus. Ji net savo vyrui nedrįso pasakyti visos tiesos: painiojosi, verkė, reikalavo... Ne visai suprantama, kodėl. Galima tik spėlioti — tikriausiai todėl, kad bijojo nors kiek pakenkti vaikams... Čia ir vėl norėčiau išskirti bei pabrėžti vieną, manyčiau, patį reikšmingiausią, skatinamąjį motyvą, kuriuo visada, kaip atrodo, vadovavosi Maceinienė. Ji kovojo už savo šeimą, už savo vaikus, už jų ateitį, kuri sovietinėje Lietuvoje buvo visai neužtikrinta, pernelyg trapi... Maceinai pasitraukus į Vakarus, jos šeima tapo tik vaikai, dėl kurių ji ir gyveno... Kai jie užaugo, sukūrė savo šeimas, ji tarsi prarado gyvenimo prasmę. Jos netekusi ji nenorėjo gyventi. Šis nenoras greitai nuvedė ją į kapus... Ji mirė būdama 63 metų, tačiau atrodė kaip labai nuvargęs ir susenęs žmogus, iškankintas gyvenimo, susilenkęs nuo vargų bei kančių... Ne kartą minėta, kad būtent šeima buvo Julijos Maceinienės gyvenimo prasmė, todėl nieko keisto, kad už šią prasmę ji kovojo visomis jai prieinamomis priemonėmis. Jos veiksmuose nebuvo jokios politikos, nors kartais, kad ir kaip tai būtų keista, jos ieškoma... Kiekvieną žmogaus poelgį galima įvairiai interpretuoti ir jame įžvelgti tai, ką nori įžvelgti, siekiant savų užmaskuotų, tamsių, o gal net ir skaidrių tikslų. Tačiau, atrodo, Maceinienės tikslas buvo skaidrus, nes ji vadovavosi šeimyniškumo principu...

Julija Maceinienė netapo savo vyro, kaip prieš vedybas to troško Antanas, „pagalbininke, seserimi, bičiule". Ji tapo gera, pasišventusią bei pasiaukojusia jų trijų vaikų motina, visada pasiryžusią ginti juos nuo visų įmanomų ir net sunkiai įsivaizduojamų gyvenimo negandų bei pavojų. Taip Julija bandė apginti juos ir nuo žymaus jų tėvo, tapusio toje valstybėje, kurioje jai teko (taip jau susiklostė aplinkybės) pragyventi visą likusį savo gyvenimą, persona non grata. Tikriausiai nėra jokio tikslo aiškinti (nes ir taip aišku), ką ji tokiomis sąlygomis išgyveno ir iškentėjo, turėdama tokį vyrą kaip Antanas Maceina. Ne tik ji, bet ir vaikai. Tačiau tai jau kita tema...

Antanas Maceina sunkiai išgyveno susitikimą su savo žmona. Šis susitikimas net paguldė jį į lovą. Jis puikiai suprato nelengvą savo šeimos padėtį, tačiau ką gi galėjo padaryti? Padėti kiek išmanydamas materialiai? Jis tai darė. Rašyti laiškus? Jis rašė, bet ne itin dažnai, nes bijodavo užtraukti vaikams dar didesnių nemalonumų. Juk jis buvo jų biografijų „dėmė". „Kai Mamytė mane aplankė Freiburge 1955 m. rudenį, tai ji man tarė, esą mano buvimas Vakaruose yra jums visiems dėmė; vėliau laiške ji manęs prašė nesiimti nieko, kas apsunkintų ir taip jau 'suteptą' jūsų padėtį. Todėl ir buvau santūrus; gal net per daug. Bet, nežinodamas aplinkybių bei nuotaikų, tariau sau: geriau per maža, negu per daug; geriau patylėti, negu tarti kokį žodį, kuris aną dėmę tik paryškintų. Žinau, kad Mamytė dėl to labai kentėjo ir kad jūs, tuo metu dar jaunučiai, ne viską galėjote suprasti ir pateisinti. Bet dabar, žiūrėdamas atgal, manau, kad mano atsargumas bei santūrumas nebuvo be gerų pasekmių. Mat, jei būčiau davęs valią savo žodžiams bei veiksmams, kažin ar ana 'dėmė' nebūtų virtusi jums 'pasmerkimu'. <...> Dabar laikai jau pasikeitę, ir aš kaip 'dėmė' gal jūsų nebeapsunkinu, nors visiškai tikras ir nesu..."³⁹ Tad ką gi jis dar galėjo padaryti? Grįžti? Jokiu būdu. Taip pasielgęs, jis būtų paneigęs visą savo darbą, kūrybą — savo pašaukimą. Tai būtų buvusi ir savęs, ir savo artimųjų išdavystė. „Ką gi Tu, Sauliukas ir Danutė galvotumėte apie tokį tėvą, kuris išsižada savo įsitikinimų, meta savo idėjas ir grįžta, kad galėtų būti drauge... Vargu ar toks tėvas būtų vertas savo vaikų pagarbos. Vaikai juk laukia iš savo tėvo, kad jis būtų jiem pavyzdys kovoje už tiesą. Galime nesutikti, kas yra tiesa; galima teigti, kad komunizmas turi tiesą. Tačiau reikia visų pirma šia tiesa įsitikinti, kad tai tiesa, o tik paskui prisiimti jos sistemą bei gyvenimą. Kas tai daro be įsitikinimo už duonos kąsnį ar už šeimos jaukumą, tas yra smulkus niekšelis — daugiau nieko. O aš nesu įsitikinęs, kad komunizmas, neigdamas religiją ir visą transcendenciją, yra teisus... Tad aš negaliu savų įsitikinimų užčiaupti ir eiti į tokią tvarką, kuri man šiuos įsitikinimus paralyžiuos. Šis tad yra svarbiausias pagrindas, kodėl aš negaliu grįžti. Jeigu aš būčiau kitokios profesijos, tada būtų kas kita. Bet dabar reikia susitaikyti su šia padėtimi. Man atrodo, kad man reikės baigti savo gyvenimėlį svetur, prisiglaudus senatvėje kokiame vienuolyne... Bet aš būsiu išlaikęs egzaminą pats prieš save, nors šis egzaminas man ir yra labai sunkus. Man bus didelė paguoda, jei Tu ir abu jaunesnieji išeisite į gyvenimą ir dirbsite taip pat iš įsitikinimo, kaip ir jūsų tėvelis — tegu ir skirtingose srityse. Todėl nepamirškite manęs, kaip ir aš jūsų nepamiršiu. Tačiau pamažu apsipraskite be manęs... Sakau, tai skaudu, tačiau kitaip yra neįmanoma be savęs paties išdavimo"⁴⁰. Aš drįsau apsunkinti skaitytojo dėmesį šia ilga citata iš Maceinos laiško vyresniajam sūnui, nes čia, manyčiau, slypi raktas Maceinos asmenybei suprasti. Jis tarnavo ne žmonai, ne šeimai, bet artimui, vadinasi, sykiu ir žmonai, ir šeimai, ir daugeliui kitų žmonių, kurių kaip tikras krikščionis neišskyrė iš artimo sąvokos. Maceinai artimas buvo kiekvienas konkretus žmogus, buvęs jo egzistencijos erdvėje. Jis tarnavo savo artimui rašydamas knygas. „Knyga yra idėjos nešėja ir tuo pačiu gyvenimo — vienokio ar kitokio — kūrėja"⁴¹. Keldamas savo raštuose idėjas, jis kūrė gyvenimą, kuris turėtų tapti tobulesnis. Matyt, jis iš tikrųjų, kaip rašė kunigas Andrius Baltinis, gyvenime ieškojo šviesos. Tačiau jo šeimyninis gyvenimas nuo pat pradžių buvo aptemdytas abipusio nesupratimo, kuris atsirado tikriausiai vos tik prasidėjus jų draugystei ir lydėjo per visą bendrą jų gyvenimą. Pernelyg užimtas savo paties idėjomis, su jam būdingu (ypač jaunystėje) užsidegimu kurdamas moterystės pagrindus, Maceina, deja, nesugebėjo (gal todėl, kad neturėjo bendravimo su moterimis patirties) pamatyti kitą žmogų, būtent — moterį, neįsiklausė į ją, todėl ir nesuprato jos, o nesupratęs — klydo manydamas, kad jo iškeltoms idėjoms buvo visiškai pritarta. Atrodo, šis jam būdingas susikaupimas į save, savo idėjas, darbą, tolino jį ir nuo žmonių, ir drauge nuo realybės... Jo vėliau pasakyti žodžiai: „Buvau vienas, esu vienas ir būsiu vienas" skamba netgi kaip tam tikras iššūkis, kaip sąmoningas atsiskyrimas nuo kitų, kurie nėra aš pats, ir netgi kaip nuostata savo paties atžvilgiu. „Niekas gamtoje negali užpildyti vyro vienatvės"⁴², — teigė Antanas Maceina. Nors, pasak jo, tai padaryti galėtų ir turėtų žmona. Būti žmona — reiškia teikti vyrui tai, ko jis neturi savyje ir ko jis neranda aplinkiniame pasaulyje. Žmona turėtų pergalėti vyro vienatvę, turėtų papildyti jo žmogiškumą, atbaigti jo dvasią ir tokiu būdu padaryti jį pilnatvišką. Tačiau dažniausiai moteris nesugeba tapti savo vyrui žmona, nes atskiria žmonos pareigas nuo motinos pareigų, o tai ir yra „dažnų jungtuvių tragika"⁴³. Anot Maceinos, būtent tai sudarė ir jų — Maceinų — „jungtuvių tragiką". Šioje Maceinos teorijoje vyro vaidmuo jungtuvėse tam tikra prasme nublanksta ir visa atsakomybė už nepavykusią santuoką lyg ir tenka moteriai. Reikalavimas padaryti vyrą „pilnutiniu" tampa tikrai sunkia moters pareiga. Norėdama ją atlikti, ji turėtų atsisakyti motinystės, o tai gali padaryti tik labai reta moteris. Tačiau vyrui tapti „pilnutiniu", pasak Maceinos, galima ir be žmonos, tam reikia, kad jo gyvenime vietos turėtų moteriškoji dvasia — „nesvarbu (išskirta mano — T. M.) ar jo motinos, ar jo mylimosios, ar jo sesers, ar galop Marijos"⁴⁴. Maceinos gyvenime ši „moteriškoji dvasia" visada turėjo savo dalį (nors, manyčiau, ir ne labai reikšmingą), kurios, atrodo, jam pakako... Ir nors Maceina, net ir garbaus amžiaus sulaukęs, su dideliu ilgesiu rašė apie abipusę meilę, kai mylintieji suauga „į vieną vienintelį 'žmogų'"⁴⁵, manyčiau, kad tai yra tik jo vis tos pačios teorijos, kurios kadaise jam taip ir nepavyko įgyvendinti tikrovėje, atgarsis.

Taigi Maceinai nepavyko sukurti tobulos šeimos pagal savo paties moterystės teoriją. Nepavyko, atrodo, dar ir todėl, kad jis savo šeimą kūrė tik kaip teoretikas, idėjų nešėjas, o praktiškai įgyvendinti jo teoriją turėjo Julija Maceinienė, kuri taip ir nesugebėjo pagal šią jo teoriją tapti Maceinai žmona ir sykiu jo idėjų įgyvendintoja šioje labai asmeniškoje srityje... Tačiau tokioje be galo asmeninėje srityje kaip šeima, kuri reikalauja gilaus abipusio supratimo, įsiklausymo, kurti tikriausiai reikia kartu... Atrodo, kad jis išvis nenorėjo kurti kartu jokioje srityje, nors taip daryti anksčiau yra bandęs — jis dalyvavo bendrame kūrime... Tačiau Maceina buvo pernelyg nepriklausomas, kartais net kategoriškas bei neklusnus. Jis buvo individualistas, beje, kaip ir kiekvienas kūrėjas... Todėl ir santuokoje, kaip ir kitose „padėtyse", jam buvo svarbu ir būtina išsaugoti savo neliečiamą nepriklausomybę. Kitaip kurti jis būtų negalėjęs. O kas gi gali kurti nebūdamas laisvas?..

Tačiau grįžkime prie Maceinos vedybų. Senatvėje jo santuoka buvo kitokia. Jis dar karo metais sutiko moterį, kuri visą savo gyvenimą paskyrė jam vienam, savanoriškai jam tarnavo, nieko iš jo neprašydama, juo labiau — nereikalaudama. Ir nors „moterystė senatvėje turi kiek kitos prasmės, nei jaunystėje"⁴⁶, ši moteris tapo jo pagalbininke, tačiau labiau buitine prasme, t. y. ne ta, kokią jis kadaise buvo suteikęs šiam žodžiui. Ji tapo jam taip pat seserimi ir bičiule. Tačiau argi ne to jis norėjo tobulindamas po ne labai pavykusios santuokos moterystės pagrindus? Jo gyvenime atsirado „moteriškoji dvasia", ir jam nebuvo svarbu, kieno ta dvasia: ar motinos, ar mylimosios, ar sesers... Taigi panašu, kad pagaliau jis gavo tai, ko jam iš tikrųjų reikėjo, ko jis norėjo... Tačiau moterystė senatvėje, pasak Maceinos, turi kitą prasmę, Tad kokia gi ji yra senatvėje? „Jaunystėje ji išsivysto į plotį: vaikai, darbai, profesija, planai, siekiai... Tuo tarpu senatvėje, kai viskas jau maždaug baigta, moterystė auga į gylį: žmona ir vyras stiprina vienas kito asmenį tiesiog. Juodu jaučiasi vis labiau vienas kitam artimi, nepakeičiami, neatstojami. Juodu remiasi vienas į kitą pačia savo sielos gelme — gal todėl, kad senatvėje pasaulis ima nuo žmogaus vis labiau tolti ir tolti, palikdamas aplinkui tylą bei tuštumą. Tad džiaugsmas taip ir užlieja širdį, kai turi petį, į kurį gali atsiremti ne tik kūninės silpnybės, bet ir dvasinio sunkumo valandomis"⁴⁷. Maceina vedė Fridą Hofmann 1978 metų birželio 29 d. Vedė abejodamas, nes kartus patyrimas bei prisiminimai vis slėgė širdį, tačiau jis labai bijojo prieglaudos, bijojo likti vienas, visų užmirštas, niekam nereikalingas, be to, matyt, norėjo atsidėkoti šiai moteriai, kuri sunkiomis gyvenimo valandomis visada būdavo šalia jo, norėdama padėti ir apsaugoti nuo ligų, negandų ir... nuo viso pasaulio, kurio jis taip ir nesugebėjo pamilti... Ar ji tapo jo tikrąja žmona ta prasme, kurią jis kadaise teikė šiam žodžiui?.. Sunku pasakyti, bet gal ir taip, tačiau su tam tikromis išlygomis, nes susituokė toli gražu ne jaunuoliai...

Kiek ilgėliau sustojau prie Antano Maceinos pirmos dramatiškos santuokos todėl, kad tam tikra prasme ji buvo lemtinga jo gyvenime. Susitikimas (plačiąja prasme) su Julija sujaukė jo planus tapti kunigu ir nukreipė jo gyvenimą kita linkme — į pasaulį, kurio jis niekada nemėgo, bet tikėjosi pamilti. Tačiau... „Mano gyvenimą valdo kažkokia priešingybė: netapti kuo norėjai, o tapti tuo, kuo nė negalvojau". Taigi drįsčiau teigti, kad jo svajonę tapti kunigu palaidojo santuoka... O pasaulis, kuriam jis įsipareigojo, tapo jam kančios šaltiniu, iš kurio jis sėmė išminties, kuri reiškėsi jo kūryboje...

Kūryba — imli sąvoka. Pasak Maceinos, žmogus yra kūrybiškas todėl, kad savo būtimi atspindi Dievą Kūrėją. Jis reiškiasi kiekvienoje savo gyvenimo „padėtyje" kurdamas, remdamasis principu, kad „savo padėties pareigų tobulas atlikimas turi padaryti tobulą ir jų atlikėją"⁴⁸. Kadangi kūryba yra kelias į tobulumą, tai pasauliškio pagrindinis rūpestis ir yra kurti objektyvius veikalus visose srityse, keliant aikštėn kūriniškąjj būties šventumą ir tuo tobulinant dabartinį pasaulį⁴⁹. Maceina taip ir darė visose savo „padėtyse" — studijose, vedybose, šeimoje, profesijoje, socialinėje, politinėje, visuomeninėje, meno srityse... Tačiau, kaip jau minėta, ne viskas jam vienodai pavyko...

Antroji sritis, kurią norėtųsi aptarti — valstybės kūrimas. Tai viena tų sričių, kurioje reiškiasi bendra kūryba, tačiau bendra kūryba labai keblus dalykas. Kai Maceina sako: „buvau vienas, esu vienas ir būsiu vienas", tai reiškia, kad jis teigia save kaip kūrėją, nes, mano galva, tik būdamas vienas, žmogus pajėgia tikrai kurti. Bandymai kurti kartu su kitu ar kitais paprastai pasmerkti nesėkmei, Taip, atrodo, turėjo atsitikti ir jam su kitais žymiais kultūrininkais mėginant sukurti harmoningos valstybės modelį, tarsi valstybė kada nors galėtų tapti harmoninga... Įdomu tai, kad pats Maceina, būdamas labai nepriklausomas, visada vengdamas bet kokios priklausomybės, susižavėjo pačia idėja — bendromis jėgomis bei kūrybinėmis pastangomis sukurti tokią valstybę, kurios pagrindas būtų meilė, teisingumas ir kūryba, vadinasi, nesibaigiantis visų tobulėjimas. Tiesa, šį bendrumą jis suvokė labai savitai — lyg ir kartu, bet sykiu ir atskirai nuo visų... Pradinis teiginys — žmogus yra Dievo Kūrėjo paveikslas. Tačiau, atrodo, to dar nepakanka, nes Dievo atvaizdas žmoguje yra stipriai aptemdytas. Taigi, norint ką nors daryti kartu, pirmiausia reikia išvalyti, išgryninti, išryškinti šį atvaizdą, nes vargu ar kitaip įmanoma kartu su kitais ką nors sukurti, o ypač vadinamą organiškąją harmoningą valstybę ar kokią nors kitą, dar tobulesnę, kurioje triumfuotų „pilnutinė" demokratija bei socialinis teisingumas. Tad, nors tokia užduotis gali ir turi būti vykdoma, tačiau nemanau, kad ji gali būti realiai įvykdyta, nes išgryninti Dievo paveikslą kiekviename, kuris nori dalyvauti valstybės kūryboje, vargu ar įmanoma. Todėl manyčiau, kad tokia valstybė yra utopija, lyg iliuzinis„saulės miestas". Miestą išties galima pastatyti bendromis jėgomis, bet užlieti jį šviesa ir saule, kad visiškai išnyktų tamsa, — tikrai neįvykdoma užduotis. Taigi, atrodo, ir šioje srityje — valstybės kūrimo — Maceina pasirodė kaip tikras idealistas, kuris savo idėjas (ypač jaunystėje) iškeldavo į principo aukštumą, nesileisdamas į jokius kompromisus. Todėl praktiškai jų įgyvendinti dažniausiai buvo neįmanoma. Taip atsitiko ir kuriant šeimą, ir organiškąją valstybę, kurią nuolat tobulinant, jo nuomone, galiausiai būtų pasiekta „pilnutinė" demokratija, kur politika būtų nepasaulėžiūrinė, o kultūra būtinai pasaulėžiūrinė. Atrodo, kad, pradėjęs kartu su kitais kultūrininkais 1935—1936 metais kurti organiškosios valstybės projektus, Maceina nė kiek neabejojo, jog bendromis jėgomis išties galima sukurti beveik tobulą valstybę, kurios pagrindas, kaip minėta, būtų meilė, teisingumas ir kultūra. „Kad tai įvyktų, visų pirma reikia rasti tiesų ir atvirą žodį, kuris sugebėtų mus visus išvesti iš užburto rato", ir šiuo žodžiu pažadinti kuriamąją tautos energiją⁵⁰.

Ją Maceina tada norėjo pažadinti savo žodžiu, lygiai kaip norėjo juo išjudinti tautos religinę mintį... Tik, deja, pernelyg dažnai mūsų žodis netampa kūnu. Netapo jis ir šiuo atveju, nors pats Maceina, kaip ne kartą minėta, neabejojo, kad „naujasis politinis idealas" — organiškoji valstybė, kurioje „būtų sukurta tinkama pusiausvyra tarp valstybės ir tautos, valstybės ir individo, valstybės ir kultūros", „iš tikro būtų virtęs tikrove"⁵¹. Tačiau tam, pasak Maceinos, sutrukdė „nelemti įvykiai", kurie nutraukė valstybinį jaunų kultūrininkų veikimą⁵². Tai tikrai stebėtinas įsitikinimas, nes tokios valstybės, kokia buvo numatyta lietuviškame projekte, ne tik niekada nebuvo, bet, manyčiau, ir būti negalėjo. Tačiau, matyt, Maceina (beje, kaip ir jo bendražygiai) labai norėjo, kad jų svajonė taptų tikrove. Greičiausiai šis nesuvaldomas noras tikrovę paversti pasaka ir pagimdė idealistinį nusiteikimą bei įsitikinimą, kad tai iš tikrųjų galėjo įvykti, jei tam tik nebūtų sukliudyta... Matyt, būtent šis, tačiau, mano galva, klaidingas įsitikinimas, jog įmanoma įgyvendinti savo politinį idealą, ilgam ir sulaikė Maceiną prie šio bendro darbo, kuriant bei tobulinant savosios valstybės idealą visose jos srityse... Kai ką gali nustebinti tai, kad Maceina įsitraukė į visuomeninę veiklą, kuri jam, atrodo, turėtų būti svetima. Tačiau ir bendroje kūryboje jis atrado sau atskirą individualią vietą. Kurti projektus, kelti idėjas ir jas siūlyti... Jo stebėtinas pasitikėjimas savimi, savo galiomis (suteiktas jam Sutvirtinimo sak- rametu), jo plačiai suprastas pasauliečio užsiangažavimas šiam pasauliui „mesdavo" jį į įvairias gyvenimo sritis... Jis tikrai, kaip teisingai pastebėjo kunigas Stasys Yla, ypač jaunystėje, „ėjo į platumas", „šakojosi"⁵³... Kaip minėta, Maceina ne tik aktyviai dalyvavo kuriant deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą", bet buvo ir krikščionių demokratų komiteto narys, krikščionių darbininkų centro valdybos narys, dirbo žurnale „XX Amžius", dėstė, rašė knygas, straipsnius, skaitė paskaitas ateitininkų ir kituose katalikų suvažiavimuose.... Tačiau šis entuziastingas Maceinos „ėjimas į platumas" kartais negalėjo nepakenkti gilumui. Todėl ir ne visi jo raštai bei straipsniai yra vienodai vertingi bei reikšmingi. Tikriausiai visų pirma čia reikėtų paminėti jo studiją „Socialinis teisingumas", kurios turinį pranoko gera intencija arba, jo paties žodžiais tariant, geri „siekiniai"... Socialinės Maceinos pažiūros, paremtos krikščioniškosios moralės principais, tikrai nedaro įspūdžio, joms, atrodo, trūksta rimtesnio pagrindimo. Taigi rašyti „iš labai įskaudintos širdies"⁵⁴ gana keblu... Tiesa, pats Maceina šią knygą laikė „tik užbraiža"⁵⁵, tad, matyt, ir mums derėtų laikyti ją tik „užbraiža"...

Maceina tikrai nemažai parašė ir „ne visa, — kaip pats sakė, — ten yra 'auksas'"⁵⁶. Tai natūralu, nes manyčiau, kad pernelyg plačiai užsimojęs, net ir labai talentingas žmogus visada rizikuoja pasilikti paviršiuje, ir tik sustojęs ties vienu dalyku jis gali pasiekti gilumą. Maceina (ypač jaunystėje) rūpinosi daugeliu dalykų: „tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno" (Lk 10, 41—42). Neįmanoma aprėpti neaprėpiamo. O Maceina, atrodo, norėjo aprėpti kuo daugiau... Ir nors viską, ką tik darė kultūriniame bei visuomeniniame šalies gyvenime, jis kreipė viena — krikščioniškosios mąstysenos — linkme, tačiau jis nebuvo pajėgus visko atlikti vienodai gerai. Visuomeniniai reikalai visada atima pernelyg daug laiko, o rezultatai dažnai nematomi, beveik neapčiuopiami, o kartais dar liūdniau — priešingi tam, kas buvo sumanyta bei pateikta žmonių teismui. Visuomeniniai reikalai, nors jie ir nukreipiami į ateitį, yra tik „gyvenamojo momento reikalai". Jie gali būti reikalingi, įdomūs, mažiau ar daugiau reikšmingi, bet jie yra tik „momento reikalai", dažnai užgožiantys tikrąją gyvenimo esmę ir nutolinantys nuo jos. Maceina nemažai laiko paaukojo šiems reikalams dalyvaudamas visokiausiuose suvažiavimuose, diskusijose, svarstymuose, ginčuose, politinėse programose bei projektuose. Tačiau šis platus viešas dalyvavimas nepadarė jo viešu žmogumi. Jis taip ir liko individualistas, kuris teigė asmens pirmenybę prieš masę, daugumą arba kolektyvą. Beje, šiuo teigimu buvo pagrįsta ir jo organiškosios valstybės vizija... Tribūna jam buvo reikalinga skelbti savo idėjas ir net pranašauti, to vėliau jis visiškai atsisakė. Savo nevykusio pranašavimo pavyzdžiu jis laikė studiją „Buržuazijos žlugimas", kurioje, „gretindamas buržuaziją su prometeizmu rašiau, esą buržuazija kaip istorinis pavidalas yra jau išsisėmusi ir todėl viešojo gyvenimo toliau nebevaldys; jos vietą užims prometeizmas, tai yra, herojinis žmogaus teigimas, susijęs su kovingu nusigrįžimu nuo Dievo. Tai ir buvo mano šūvis pro šalį: praėjus vos 40 metų nuo šios „pranašystės", buržuazija ne tik įsigalėjo visose Vakarų gyvenimo srityse, bet net ir komunizmas, mano laikytas vienu iš pro- meteizmo pavidalų, virto ryškiausia buržuazijos apraiška. Vėlesniuose mano raštuose tokių „pranašysčių" nebėra: juose esama tik kritinio žvilgio ir reiškinių sklaidos"⁵⁷. Tačiau jaunystėje jam turbūt dar atrodė, kad jo viešas teisingas (pranašiškas), „tiesus ir atviras žodis" iš tikrųjų gali išvesti visuomenę iš sąstingio, arba, kaip jis pats sakė, „iš užburto rato". Deja, jis skaudžiai apsiriko... Vėliau jis ne kartą gailėjosi, kad daug laiko ir jėgų išeikvojo „tuštiems dalykams"...

Maceina ilgai negalėjo išsiskirti su savosios valstybės idealu, nes, kaip minėta, buvo įsitikinęs, kad galima sukurti tokią valstybę, kokios dar nėra buvę pasaulyje. Jis visada siejo valstybę su tauta. Jis tikrai manė, kaip mums primena Kęstutis Skrupskelis, kad „geriausia padėtis, kai valstybės ribos sutampa su tautos ribomis"⁵⁸, nes tai duoda rimtą pagrindą mažai tautai išsilaikyti ir sykiu išvengti kosmopolitizmo grėsmės, kuris „nori žmoniją paversti „vienlype mase". O kultūra kaip tik ir yra būdas tautai išsilaikyti. Tačiau, kadangi tautos skiriasi ir fiziniu tipu, ir dvasiniu charakteriu, tad idant jos išsilaikytų, reikia plėtoti bei tobulinti būtent savo tautinę kultūrą. Kiekviena tauta (kaip ir kiekvienas žmogus) turi savo kultūrinę misiją, t. y. savo pašaukimą, kurį turi įgyvendinti. Būtent dėl to nė vienos tautos negalima iškelti aukščiau kitų —jos visos yra lygios...⁵⁹ Tautinės valstybės užduotis ginti tautos interesus ir visokeriopai remti jos kultūrą, kuri sudaro valstybės turinį. Tauta ir valstybė, pasak Maceinos, neatskiriamos. Nors ir keista, bet būtent už šį tuomet siekiamą ir aiškiai pabrėžiamą valstybės bei tautos neperskiriamą junginį Maceina ne kartą buvo ir yra kritikuojamas, susilaukė priekaištų, ir net visiškai nepagrįstų, todėl ir žeidžiančių kaltinimų fašizmu⁶⁰...

Maceinos valstybė turėjo būti ir tautinė, ir kartu demokratinė, tačiau, „demokratija reikalauja, kad valstybė nespręstų ir neįsakinėtų kultūrinio gyvenimo turinio"⁶¹. Tai ne valstybės kompetencija, nes „valstybė neturi kompetencijos pasaulėžiūros srityje, todėl jos vedama politika ir turi būti nepasaulėžiūrinė, vadinasi, neatremta nė į vieną pasaulėžiūrą, o sudaranti visom pasaulėžiūrom vienodas sąlygas"⁶². Pirmoje vietoje tokioje valstybėje turėtų stovėti kultūra, nes pasaulėžiūra yra būtent jos sritis. „Pasaulėžiūra nėra tik vidinis žmogaus įsitikinimas, nėra tik jo žodis, bet ir jo darbas bei gyvenimas"⁶³. Ji reiškiasi per kultūrą, todėl kultūra visada pasaulėžiūrinė, „nepa- saulėžiūrinės kultūros nėra ir negali būti"⁶⁴. Valstybė neturi kištis į kultūros reikalus, jos uždavinys ją apsaugoti ir apsaugoti asmenį kaip kultūros kūrėją bei jo kultūrinį pasireiškimą.

„Istorinė nelaimė, — rašė Kęstutis Skrupskelis, — kad tautiškumas susirišo su vadistinėm valstybės teorijomis, o kosmopolitiškūmas su demokratinėm"⁶⁵. Tačiau Maceina niekada pernelyg nesižavėjo nei demokratinėmis teorijomis, nei pačia demokratija, nors ir pripažino, kad „demokratija yra tobuliausia valdymosi forma"⁶⁶. Jis manė, jog ši forma reikalauja tam tikro turinio, nes buvo tikras, kad „demokratija dvasiškai yra tuščia: tai tik laisva erdvė, kurioje klesti dvasia; bet šią dvasią kuria kiekvienas pats sau (išskirta mano — T. M.)"⁶⁷. Demokratija „teikia laisvės, bet neteikia jokio turinio: šj turinį turi susirasti bei pasigaminti kiekvienas pats sau"⁶⁸^{^]}. Maceina jį tikrai „susirado" ir „pasigamino". „Pats sau". Šiuo turiniu tapo lietuviškosios krikščioniškosios kultūros kūrimas. Jo ir kitų Lietuvos kultūrininkų tremtyje sukurtos kultūrinės vertybės turėjo užpildyti tą tuštumą, kuri atsiranda kart u su laisve, ir padėti kitiems ją įveikti. Tačiau ar taip atsitiko?.. Ilgus metus gyvendamas laisvoje šalyje, Vakarų sistemoje, kuri vadinama demokratija, Maceina priėjo prie išvados, kad „demokratijoje žmogus stovi gyvenimo prasmės bei tikslo atžvilgiu prieš visišką nežinią (išskirta mano — T. M.). Ir jei jis pats šios nežinios nenugali, demokratijos tyla virsta nebepakeliama"⁶⁹. Kaip jau minėta, jis ilgainiui nustojo žavėtis bet kokia politine sistema. Jis suprato visą „tragiką" ir tų sistemų, kurios „rymo ant žmogiškosios prigimties idealo, reikalaujančio turimą laisvę aukoti kito laisvei", nes „žmogiškosios prigimties tikrovė yra tokia⁷⁰, kad žmogus neaukoja nei savos gerovės (ekonominėje sistemoje), nei savos laisvės (politinėje sistemoje) tiek, kad šios sistemos, atremtos į idealą, galėtų skleistis bei klestėti"⁷¹. Tik jaunystėje jis dar turėjo visokių iliuzijų ir joms paaukojo nemažai savo laiko ir kūrybinių jėgų... Todėl ir jo kūrybinių pastangų vaisiai ikikarinėje Lietuvoje buvo, manyčiau, mažiau reikšmingi už tuos, kurių jis pasiekė būdamas tremtyje. Gyvendamas Vokietijoje, jis galutinai įsitikino, kad „vienas (išskirta mano — T. M.) žmogus gali daug daugiau padaryti, negu būrys"⁷² ir kad žmogaus kelias yra tik jo vieno kelias, kad bendrų kelių nebūna...

Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į tai, kad Maceinos pasaulis visų pirma buvo idėjų pasaulis. Todėl tikrovės pasaulį jis bandė pertvarkyti pirmiausia iškeldamas idėjas. Kunigas Vytautas Bag- danavičius tvirtino, kad „Maceina nemėgsta domėtis faktais... Jo galvojimas eina iš aukšto žemyn"⁷³. Nenorėčiau šiam teiginiui visiškai pritarti. Manyčiau, kad Maceina ypač jaunystėje, kai gyveno dar nepriklausomoje Lietuvoje, net labai domėjosi gyvenimo faktais. Tai patvirtina jo dažni „pasirodymai" lietuvių spaudoje — gausybė straipsnių apie įvairius gyvenimo klausimus. Maceinos idėjos ikikarinėje Lietuvoje buvo dažnai susijusios kaip tik su „gyvenamojo momento reikalais", todėl jos ne visada buvo originalios bei išsamios. Vėliau, kai jis sugebės atsitraukti nuo šių „gyvenamojo momento reikalų" ir nustos taip aistringai domėtis gyvenimo faktais, jo mąstymo erdvė pagilės ir jo idėjose atsispindės bei atsivers pati žmogaus būtis, jos esmė, nes būtent tada ir prasidės „naujas būties pergyvenimas", kuris virs „pagrindiniu ir nuolatiniu"... Taigi kunigo Bagdanavičiaus teiginys daugiau tinka brandžiam Maceinai apibūdinti...

1968 metais Maceina prisipažino, kad labai lengva idėjų prisiimti iš kitų, iš valdančiųjų arba iš viršaus, bet „labai sunku jų pasisemti iš savo paties vidaus, iš savos asmeninės būties, iš savo mąstymo bei savos veiklos"⁷⁴. Tais metais, kai buvo ištarti šie žodžiai, jis jau buvo idėjų prisisėmęs ir „iš savo paties vidaus", ir „iš savo mąstymo bei savos veiklos". Jos pasidarė brandžios ir savitos. Jo kūrvbinės galios išsiskleidė, lygiai kaip ir jo paties nepakartojama asmenybė.

„Kūryba jo (Maceinos — T. M.) kasdieninė duona", — yra pasakęs kunigas Stasys Yla ⁷⁵. Ir šie žodžiai, kaip joks kitas įvertinimas, geriausiai apibūdina Maceinos veiklos esmę bei turinį, jo nusiteikimą, jo gyvenimo principą bei jo buvimo būdą. Kūrybiškumas lydėjo jį visuose ieškojimuose. Net ir dėstytojaujant... Dėstymas — tai ypatinga jo veiklos ir sykiu kūrybos sfera... Dažnai teko girdėti ir skaityti apie jo išskirtinį sugebėjimą patraukti klausytojų dėmesį. Trumpai apie tai kalbėdama pirmame šios knygos skyriuje, įterpiau monsinjoro Kazimiero Vasiliausko prisiminimus apie Maceiną kaip nuostabų paskaitininką. Tačiau iš kurgi kilo tas nepaprastas sugebėjimas patraukti ir ilgai išlaikyti klausytojo dėmesį? Man regis, ši paslaptis glūdėjo būtent jo kūrybiškume ir niekur kitur, jis kūrė kitų akyse — klausytojai čia buvo kūrybinio proceso stebėtojai, o greičiausiai net ir dalyviai. Tad iš esmės tai nebuvo susiję nei su Maceinos jaunatvišku emocingumu, nei su jam būdingu paprastumu — „be jokio teatrališkumo, ar išdidumo", kaip prisimena Juozas Girnius⁷⁶, taip pat Stasys Yla, Juozas Prunskis bei kiti jį klausę ir pažinoję žmonės... Juk Maceina pritraukdavo klausytojus ne tik Kaune, būdamas jaunas, aistringas, „drąsus mintyje ir žodyje". Ir Freiburge, ir Miunsteryje į jo paskaitas lygiai taip pat kaip Kaune rinkdavosi daugybė klausytojų, kurie net netilpdavo salėje... Jas, kaip prisimena publicistas Liudas Dambrauskas, klausęs Maceinos paskaitų Kaune, noriai lankydavo ne tik tie studentai, kuriems jos buvo privalomos, bet „ir medikai, ir chemikai, ir technikai. Paprastai ten būdavo sunkoka pakliūti, turėdavai ateiti prieš gerą pusvalandį, kad gautum filologų auditorijoje vietelę"⁷⁷. Buvęs Maceinos studentas Pranas Visvydas kiek atskleidžia šį savo dėstytojo sugebėjimą: „Mūsų akyse profesorius Maceina buvo subtilus ir spalvingas filosofas. Jau po pirmos paskaitos gandas apie jo sugebėjimą dėstyti pasklido po visą universitetą. Aš jau buvau įsirašęs į jo privalomą filosofijos įvadą ir į kultūros filosofiją. Kultūros filosofija tapo labiausiai lankoma. Čia būrėsi visas fakulteto elitas, ne tiek iš reikalo, kiek iš malonumo klausytis Maceinos žavingo stiliaus. Taikli įžanga, ryškus planelis, sakinių trumpumas, sąvokų gyvumas, vaizdai, pasikartojimai — visa tai pagaudavo klausytojus... Filosofija prašneko poezijos lūpomis... Atsivėrė ir Dostojevskis, biblinis Jobas, ir Mickevičiaus Vėlinių Konradas, ir Raineris Marija Rilkė'⁷⁸. Pasak kunigo Ylos, Maceina buvo „kūrybiškas akademikas", ir tai, matyt, reiškia, kad Maceina gerai išmanė savo dalyką ne tik laikydamasis tam tikrų dėsnių, bet ir suteikdamas savo ištartam žodžiui visai naują atspalvį — tai buvo „kūryba žodyje ir per žodį"... Maceinos filosofijoje žodis buvo ne tik sąvoka, bet dažnai ir vaizdas. Kaip gražiai pastebėjo Visvydas, Maceinos žodyje „filosofija prašneko poezijos lūpomis". Ji negalėjo prašnekti kitaip, nes Maceina buvo poetas, kurio poezijoje žodis virto nuostabiu vaizdu...

„Jeigu Mikelandželo nebūtų sukūręs nei Mozės, nei Pietos, nei Dovydo skulptūrų, būtų nenutapęs Siksto koplyčios freskų ir neiškėlęs į dangų Šv. Petro bazilikos kupolo, vis tiek jis būtų didelis vardas italų, Europos ir viso pasaulio kultūros istorijoje. Būtų ir yra didelis savo literatūriniu palikimu, savo poezija... Panaši analogija ir išvada peršasi, kai rašome ar kalbame ir apie Antano Maceinos kūrybinį palikimą. Jis ne tik filososfas, sociologas, bet ir grožinės literatūros žmogus — jos nagrinėtojas ir, svarbiausia — pats poetas. Ir Maceinos dideliam vardui jau ir to vieno — poeto — užtektų"⁷⁹. Kartais gali kilti klausimas, kas gi Maceiną pastūmėjo į poeziją? Tikriausiai šis klausimas neturi prasmės, nes, poetais ne tampama, o jais gimstama. Žymus rusų poetas Aleksandras Blokas yra sakęs, jog poetu žmogus vadinamas ne todėl, kad rašo eilėraščius, bet jis juos rašo todėl, kad yra „harmonijos sūnus" arba poetas. Maceina buvo poetas „savo prigimtimi"⁸⁰...

Šios studijos pirmoje dalyje buvo kalbėta apie išorines aplinkybes, kurios pastūmėjo Maceiną atsigręžti į kitų poetų kūrybą, nes jo paties poezija kaip muzika skambėjo jame jau nuo vaikystės.

Juk neatsitiktinai jis, dar vaikas, gyvendamas pas tetą Prienuose, pats „be mokytojo" išmoko groti pianinu, o kiek vėliau vargo- nauti. Ir net tokiu būdu, vargonaudamas Zitiečių koplyčioje Kaune, pelnė sau duoną⁸¹. Taigi muzika išties gyveno jame... Vėliau jo vidinis muzikalumas „išsiveržė aikštėn" — pirmiausia į jo poeziją, filosofiją ir net laiškus. Šį jo muzikalumą Vincas Natkevičius pokalbyje su Vaidotu Žuku pavadino „meistrišku muzikalumu". Tai kas gi yra šis „meistriškas muzikalumas"? Gal „taisyklingas ir drauge laisvas ritmas"? O galbūt „tarytum atsitiktinė, o iš tikrųjų griežta ir darni rimavimo eiga"? Visa tai, ką mini Tomas Venclova savo straipsnyje „Metafizinis poetas", be abejo, būdinga Maceinos poezijai. Tačiau „čia dar ne viskas". Atrodo, kad šis muzikalumas, atsiskleidęs ne tik jo poezijoje, plačiąja prasme yra tas išskirtinis Maceinos gebėjimas „girdėti" tai, ko kiti žmonės „negirdi". Girdėti ir matyti tai, ko kiti negirdi ir nemato, yra ypatinga pažinimo galia, vadinama intuicija. Žinia, ji yra vienas iš pažinimo metodų, kuriuo remiasi visa žmogaus kūryba ir kuris, norint pažinti tiesą, nereikalauja jokio loginio pagrindimo. Maceina turėjo puikią intuiciją. Tai pabrėžė daugelis jį gerai pažinojusių žmonių. „Intuicija... sudaro jo filosofinio mąstymo esmę ir jo, kaip filosofo, asmens branduolį. Tik išeidami iš šio intuityvinio mąstymo, kaip jo asmens branduolio, galima jį pažinti kaip teologą, filosofą bei poetą"⁸² , — rašo A. Leitiškis. Tai patvirtina ir prof. Juozas Brazaitis: „Sunku net pasakyti, kuri jo pažinimo galia stipresnė — intelektas ar intuicija. Intuicijos gausumas ir stiprumas artina Maceiną į meninio, poetinio pažinimo kelią... Tas Maceinos pažinimo charakteris matyti iš jo žodinės išraiškos, pusiau intelektualistinės, pusiau poetinės"⁸³. Kunigas Stasys Yla tvirtina, kad sunku išskirti Maceiną filosofą ir Maceiną poetą dėl to, kad „intuityvinis pažinimas, pasak Bergsono, įgalina labiau įžvelgti analizės rezultatus bei jų ryšį. Tie du elementai — vaizdinis ir analitinis — yra dominuojantys Maceinos raštuose. Į šiuos elementus, reikia manyti, atremtas ir jo didelis kūrybiškumas..."⁸⁴Su šiais pastebėjimais sunku nesutikti. Tačiau tikriausiai dar galima pridurti, kad Maceina filosofas papildo Maceiną poetą, o Maceina poetas praturtina Maceiną filosofą. Kartais netgi atrodo, kad susipažinus su Maceinos (Jasmanto) poezija, lengviau būtų galima suprasti jo filosofiją, nors ir ne visi taip mano, pavyzdžiui, filosofas Arvydas Šliogeris laikosi nuomonės, kad Maceinai derėjo sustoti ties vienu dalyku ir nepainioti poezijos su filosofija. Jo (Maceinos) „susidvejinimas", Šliogerio požiūriu, „yra negerai"...⁸⁵

Anksčiau buvo minėta, kad Maceinai nepavyko įgyvendinti visų savo sumanymų. Jų sąrašą gali papildyti ir trečiasis, jam dar gyvam esant, neišėjęs (nors eilėraščių tam ir pakako) poezijos rinkinys, kuriuo jis norėjo ir vylėsi pažymėti savo aštuoniasdešimtąjį jubiliejų. „Man ateina kartais į galvą juokinga mintis: o kad taip savo 80 metų gimtadieniui Jasmantas išleistų trečiąjį rinkinėlį? Bet gal ši mintis ir nėra juokinga"⁸⁶. Mintis tikrai nebuvo juokinga ir pagrįsta jo turima medžiaga — pluoštu „trumpučių posmelių". Ir nors „laikas trumpina mūsų viltis ir leidžia joms realizuotis tik dalimis"⁸⁷, ši Maceinos viltis buvo realizuota — 2001 m. leidykla „Aidai" išleido trečiąjį Antano Jasmanto (Maceinos) poezijos rinkinį, pavadintą „Klajūnas"⁸⁸... O aštuoniasdešimties metų Maceina taip ir nesulaukė. Mirtis nutraukė jo pašaukimą ir buvo paskutinė šio pašaukimo akimirka...

Ir čia nenorom kyla klausimas — ar verta išvis kalbėti apie kažkokias kūrėjo nesėkmes, jei „kurti žmogų yra apsprendusi pati prigimtis" ir jei kūryba, pasak Maceinos, yra žmogaus uždavinys ir net gyvenimo būdas. Nesėkmės yra neišvengiamos kūrybos kelyje ir be jų tikriausiai nebūtų ir sėkmių. Kalbėti apie kūrėjo pasisekimus arba nesėkmes reiškia vertinti jo kūrybos rezultatus. Šis vertinimas visada yra mažiau ar daugiau subjektyvus, todėl čia visuomet slypi pavojus suklaidinti patiklų skaitytoją arba klausytoją. Todėl ar nebūtų tikslinga kartu su kūrėju pereiti jo kūrybinį kelią ir pabandyti suprasti jo kūrybos būtinybę ir netgi neišvengiamumą, kadangi kurti žmogų yra „apsprendusi", kaip minėta, jo prigimtis? O kalbant apie Maceiną — dar ir pabandyti suprasti jo išties reto, iki mirties neišblėsusio kūrybiškumo priežastį bei jo kuriamąją galią, kurios neišsekino net ir gilus kūrybos bei savo kaip kūrėjo „tragikos" suvokimas... Juk kiekvienas kultūrinis kūrinys, pasak Maceinos, yra tik ženklas, tik nuoroda į tikrąjį būties pasaulį, tik „mūsų buvimo strėlė į anapus", nors ir didžioji⁸⁹... Tačiau kurdamas žmogus siekia ne ženklų, ne simbolių, bet realybės. „Jis nori gyventi ne ženklų, bet tikros būties pasaulyje". Deja... „Ženklas sueina į konfliktą su tikrove"⁹⁰...

Norėtųsi dar kartą pabrėžti, kad Maceinos gyvenimo ir jo filosofijos centre stovėjo Dievas-Kūrėjas, kuris savo „kuriamuoju veikimu" sukūrė pasaulį ir visa, kas jame. Be Dievo kūrybinio žodžio pasaulio iš viso nebūtų. „Pasaulis yra Viešpaties kūrinys — štai esminis jo santykis su Dievu"⁹¹. Niekas negali panaikinti kūriniškojo visatos pobūdžio, niekas negali įsiterpti tarp Dievo ir jo kūrinio — jų ryšys amžinas ir nesunaikinamas. Žmogus, būdamas sukurtas pagal Dievą, ir pats pagal Jį kuria. Kurdamas kultūrą, žmogus savo kūriniais vykdo būties Tiesą, jos Gėrį ir Grožį. Jis nori, kad gėris „apvaldytų" blogį, tiesa — klaidą, teisybė — neteisybę, gyvenimas — mirtį. Tiesa, to siekdamas jis niekada nepasiekia pilnatvės, tačiau savo kultūriniu veikimu jis plečia tai, ką pats Dievas yra užbrėžęs kūrinijoje, būtent, kad Dievas taptų viskas visame. Kitaip sakant, kad pasaulis taptų tobulas bei „pilnutinis", kad jame įsigalėtų Gėris, Grožis ir Meilė. Taip kultūros kūrėjai „įsijungia" į kūrimo tvarką, savo kūryba vykdydami Dievo viešpatavimą kūrinijoje"⁹². Taigi visa Maceinos filosofija pagrįsta Dievo- Kūrėjo samprata. Ir ši filosofija nebuvo atitraukta nuo jo gyvenimo. Teigdamas Dievą-Kūrėją kaip visa ko pagrindą, Maceina ir pats savo gyvenimu siekė Jo. Tarp Maceinos gyvenimo ir jo filosofijos nėra jokio prieštaravimo, jokio „plyšio". Savo filosofiją jis grindė savo gyvenimu. Būtent todėl jo filosofija yra biografinė: „tai yra mano gyvenimo aprašymas ta prasme, kad pro ją byloja manasis būvis, kaip jis yra susiklostęs manojo laiko vyksme"⁹³... O jis „susiklostęs" kaip Kristaus mokymo patvirtinimas, todėl mes, atrodo, turime teisę vadinti Maceiną apaštalu charizmatinio mokytojo prasme...

Jis kūrė, kaip minėta, nes Dievas kūrė. Ir savo nepaprastą kūrybiškumą jis taip pat paveldėjo iš Dievo. Jis privalėjo būti kūrybiškas ligi gyvenimo pabaigos, nes yra Dievas Kūrėjas, su kuriuo jį siejo nesuardomas ryšys ir kuris buvo jam nuolatinis, niekada nesibaigiantis kūrybiškumo kildintojas bei šaltinis...

Maceina ne tik skleidė, vykdė, bet ir skelbė kultūrą. Nors jai, kaip nesiliaujančiai žmogaus kūrybai, Maceina ir teikė nepaprastai svarbią vietą žmogaus gyvenime, tačiau tuo nė kiek nesumažino religijos reikšmės ir nenorėjo, kaip kartais gali atrodyti, jos pakeisti kultūra. Jis tik tvirtino, kad religija reiškiasi kultūrinėmis formomis, „nes savų išraiškos formų religija neturi"⁹⁴. Čia negaliu nepriminti profesoriaus Stasio Šalkauskio daugeliui žinomo (jau minėto) posakio, esą barbariškoje tautoje ir religija yra barbariška. Jį Maceina ne kartą citavo skaitytojams, kai norėjo pabrėžti kultūros reikšmę religijai ir jų nesuardomą ryšį. Jis teigė, kad visos religijos apraiškos — jos skelbiamos tiesos, kulto apeigos, organizacija — yra įvilktos į kultūrinį, vadinasi, žmogaus sukurtą pavidalą. Religinės apraiškos gali turėti savyje tikrai dieviškąjį pradą, kaip tai yra krikščionybėje, bet šis pradas mums prieinamas tik tada, kai įsikūnija žmogiškajame prade, t. y. kai dieviškasis turinys išreiškiamas žmogiškąja forma. Juk santykyje su Dievu žmogus negali pakilti į Dievo plotmę ir prisiimti dieviškojo buvimo formų. Tad Dievas „nusileidžia į žmogaus plotmę ir prisiima žmogiškojo buvimo lyčių"⁹⁵. „Dievas gyvena tarp mūsų kultūriniu būdu". Ir būtent todėl kultūra, pasak Maceinos, yra grindžiamasis įnašas religijai kaip dievažmogiškajam santykiui"⁹⁶. Jis tvirtino, kad krikščionybė taip susieta su kultūrine žmogaus veikla bei jos rezultatais, kad be jų ir jos pačios pasiuntinybė žemėje būtų neįmanoma. Taip Maceina apibūdino ir savo pašaukimą, ir savo buvimo būdą, ir savo pasaulėžiūros grindžiamąją idėją. Čia irgi atsiskleidžia Maceinos, kaip mokytojo, esmė...

Nepaprastas Antano Maceinos pasaulėžiūros bei mąstysenos nuoseklumas ir kryptingumas atsispindi visuose jo kūriniuose. Tuo paženklintas ir visas jo gyvenimas bei veikla. Galimas dalykas, kad kai kurie asmenys šį jo kryptingą nuoseklumą linkę vadinti sche- matiškumu, tačiau būtent šio nuoseklumo bei tikslingo kryptingumo dėka Maceina ir yra prieinamas kaip asmenybė; taip pat ir jo filosofija, nes ji yra biografinė. Tačiau tai dar nereiškia, kad mes pajėgūs suprasti jo gelmes, kurios niekam iš mirtingųjų „nėra prieinamos". Maceina mums nurodo tik kryptį, kur jo „ieškoti", arba duoda mums raktą jo asmenybei suprasti.

^¹ Maceina A. Kultūros filosofijos įvadas // Maceina A. Raštai, t. 1. — Vilnius: Mintis, 1991, p. 185.
² Maceina A. Kultūros filosofijos įvadas // Maceina A. Raštai, t. 1. — Vilnius: Mintis, 1991, p. 168.
³ Ten pat, p. 169.
⁴ Ten pat, p. 174 J
⁵ Ten pat, p. 189.
⁶ Maceina A. Krikščionis pasaulyje // Kaštai, t. S, p. 475.
⁷Ten pat, p. 466.
⁸ Maceina A. Kultūros filosofijos įvadas // Raštai, t. 1, p. 197.
⁹ Plg.: Maceina A. Krikščionis pasaulyje // Raštai, t. 5, p. 595-605.
¹⁰ Ten pat, p. 599.
¹¹ A. Maceinos laiškas (1980 m. liepos 1 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
¹² Girnius J. Antanui Maceinai 70 metų // Aidai, 1978, p. 52.
¹³ Maceina A. Moterystės pagrindai // židinys, 1937, Nr. 8-9, p. I 59.
¹⁴ Ten pat, p. 145.
¹⁵ A. Maceinos laiškas (Freiburgas, 1958 m. sausio 3 d.) sūnui Augustinui Maceinai // A. Maceinos šeimos archyvas.
¹⁶ Salve regina — giesmė Dievo Motinos Marijos garbei. ¹⁷ Iš A. Maceinos pamokslo J. Norkaičio ir B. Paltarokaitės jungtuvėms // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
¹⁸ Balikienė B. Vieną į/ražų vakarą... // Respublika, 1990 m. liepos 26 d.
¹⁹ Markevičius V A. Maceinos šeimos paslaptis // Vasario 16, 1990, Nr. 5.
²⁰ J. Griniaus pokalbis su profesorium Antanu Maceina // Draugas, 1968, Nr. 55.
²¹ A. Maceinos laiškas (Luvenas, 1953 m. sausio 8 d.) Julijai Tverskaitei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
²² A. Maceinos laiškas (Luvenas, 1935 m. vasario 22 (?)) Julijai Tverskaitei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
²³ A. Maceinos laiškas (Luvenas, 193 3 m. sausio 8 d.) Julijai Tverskaitei // S. ir T. Maceinų šeimos archwas.
²⁴ Taip dažnai būna šeimose, kuriose yra negrynakraujų lietuvių: Julijos Maceinienės tėvas Adomas Tverskis buvo pusiau žydas — jo tėvas buvo grynakraujis žydas, kuris pasikrikštijo, tapo uoliu kataliku, o motina — lietuvė.
²⁵ J. Maceinienės sesuo Ona išvažiavo į Argentiną nepriklausomos Lietuvos laikais, ištekėjo ir, atrodo, ten ir mirė; sesuo Liucija ūkininkavo Sėtoje, netoli Kėdainių; brolis Vincas gyveno Kaune. Jų motina Liucija Jasmantaitė (Tverskienė) buvo namų šeimininkė, paskutiniais gyvenimo metais gyveno pas dukrą Liuciją Šėtoje, ten ir palaidota.
²⁶ Maceina A. Didžioji Padėjėja // Raštai, t. 4, p. 457.
²⁷ A. Maceinos laiškas (1933 m. sausio 8 d.) Julijai Tverskaitei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
²⁸ Kaimelis šalia Palangos.
²⁹ A. Maceinos laiškas (1978 m. kovo 29 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
³⁰A. Maceinos laiškas ( 1958 m. sausio 3 d.) sūnui Augustinui Maceinai // A. Maceinos šeimos archyvas.
³¹ žr. 29 išnašą.
³² Ten pat.
³³ Ten pat.
³⁴ Ten pat.
³⁵ Ten pat.
³⁶ Ten pat.
³⁷ A. Maceinos laiškas (1958 m. sausio 3 d.) sūnui Augustinui Maceinai // A. Maceinos šeimos archyvas.
³⁸ A. Maceinos laiškas (1978 m. birželio 7 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
³⁹ A. Maceinos laiškas ( 1977 m. rugpjūčio 31 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
^⁴⁰ A. Maceinos laiškas (1958 m. sausio 5 d.) sūnui Augustinui Maceinai // A. Maceinos šeimos archyvas.
^⁴¹ A. Maceinos laiškas (1954 m. birželio 29 d.) J. Griniui // Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius, A. Maceinos archyvas, f. 181-157.
^⁴² Maceina A. Žmona ir motina // Aidai, 1948, Nr. 14, p. 193—196; 198-200.
⁴³ Ten pat.
⁴⁴ Ten pat.
⁴⁵ A. Maceinos laiškas (1978 m. kovo 29 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁴⁶ A. Maceinos laiškas (1980 m. spalio 27 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁴⁷ Ten pat.
⁴⁸ Maceina A. Krikščionis pasaulyje // Raštai, t. 5, p. 549.
⁴⁹ Plg.: ten pat.
⁵⁰ Įoganiškosios valstybės kūrybą // Naujoji Romuva, 1936, Nr. 8.
⁵¹ Maceina A. 40 metų sukakties temomis // Į laisvę, 1958, Nr. 15, p. 5.
⁵² Ten pat, p. 6.
⁵³ Yla S. Krikščioniškojo humanizmo filosofas // Draugas, 1973, Nr. 41.
⁵⁴ A. Maceina pokalbyje su Europos lietuvių informacijos biuro vedėju kun. B. Liubinu (Darbininkas, 1968, Nr. 21) į jo pateiktą klausimą apie tai, kokios knygos yra jam arčiausiai prie širdies, atsakė, kad „jų yra buvę trys", viena jų — „Socialinis teisingumas", kuri „kilo iš labai įskaudintos širdies". Šis skaudulys atsirado kilus konfliktui po jo viešos paskaitos (1936 m.), kurioje jis pareikalavo iš katalikų hierarchų, kad jie vykdytų socialinį teisingumą ir išdalytų vargšams turimą turtą — žemes. Po šio reikalavimo Maceina buvo apkaltintas erezijomis. Paskaita, kurią Maceina skaitė K. V. C. konferencijoje, tapo jo studijos „Socialinis teisingumas" pagrindu.
⁵⁵ Maceina A. Socialinis teisingumas // Raštai, t. 2, p. 7.
⁵⁶ A. Maceinos laiškas (1986 m. birž. 20 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁵⁷ Per filosofą prasiveržia dvasinis nerimas (pokalbio su Antanu Maceina fragmentai. Pašnekesys išspausdintas 198 i m. JAV (Čikaga) lietuvių mėnesiniame laikraštyje „Akiračiai") // Švyturys, 1989, Nr. 20, p. 22.
⁵⁸ Skrupskelis K. Tariamasis jaunųjų katalikų kartos fašizmas // Naujasis židinys, 1999, Nr. 4, p. 227.
⁵⁹ Maceina A. Tautinis pašaukimas // židinys, 1933, Nr. 8-9, p. 99.
⁶⁰ Donskis L. Antanas Maceina: doktrininis intelektualas XX amžiaus lietuvių kultūroje // Akiračiai, 1997, Nr. 3—1; Tarp Karlailio ir Klaipėdos // Klaipėda, 1997; Akistata: gėdingiausias istorijos puslapis? // Sandora, 1998, Nr. 10; Butkus E Lietuvių filosofijos stereotipai // Šiaurės Atėnai, 1997, Nr. S.
⁶¹ / pilnutinį demokratiją // { laisvę, 1958, Nr. 2.
⁶² Lietuvių lankymaisi į pavergtą kraštą ir jų nauda tautai (pašnekesys su dr. Antanu Maceina) // Į laisvę, 1968, Nr. 43, p. 28-29.⁶³ Į pilnutinį demokratiją, p. 8.
⁶⁴ Ten pat.
⁶⁵ Skrupskelis K. Antano Maceinos socialinė filosofija // Draugas, 1978, Nr. 23.
⁶⁶ Lietuvių lankymaisi į pavergtą kraštą ir jų nauda tautai // Į laisvę, 1968, Nr. 43, p. 18.
⁶⁷ Ten pat.
⁶⁸ Ten pat.
⁶⁹ Ten pat, p. 19.
^⁷⁰ Pasak Maceinos, žmogiškosios prigimties tikrovė yra savimyla.
⁷¹ Lietuvių lankymaisi į pavergtų kraštą ir jų nauda tautai // Į laisvę, 1968, Nr. 43, p. 18.
⁷² A. Maceinos dienoraštis ( 1945 m. birželio 2 d. įrašas) // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
⁷³ Draugas, 1970 m. balandžio 25 d.
⁷⁴ Lietuvių lankymaisi į pavergtą kraštą ir ją nauda tautai // Į laisvę, 1968, Nr. 43, p. 18.
⁷⁵ Yla S. Krikščioniškojo humanizmo filosofas // Draugas, 1973, Nr. 41.
⁷⁶ Girnius J. An tan ui Maceinai 70 metų // Aidai, 1978, Nr. 2, p. 56.
⁷⁷ Dambrauskas L. Gyvenimo akimirkos, t. 1. — Vilnius, 1990, p. 231.
⁷⁸ Visvydas P Lietuvos universitetas — Chicago, 1972, p. 773.
⁷⁹ Bradūnas K. Prie poeto Antano Jasmanto stabtelėjau! // Draugas, 1987, Nr. 188.
⁸⁰ Leitiškis A. Maceinos filosofinis pažinimas // Draugas, 1 968 m. sausio 27 d.
⁸¹ Už vargonavimą Zitiečių koplyčioje Maceina jų valgykloje gaudavo nemokamus pietus.
^⁸² žr. 80 išnašą.
⁸³ Brazaitis J. Antanas Maceina - 50 metų sukaktis // { laisvę, 1958, Nr. 15.
⁸⁴ Yla S. Krikščioniškojo humanizmo filosofas // Draugas, 1973, Nr. 41.
⁸⁵ A. Šliogerio pasisakymas radijo laidoje „Būtasis laikas", skirtoje A. Maceinos 100-osioms gimimo metinėms paminėti (Lietuvos radijo 2-oji programa „Klasika", 2008 m. sausio 28 d.).
⁸⁶ A. Maceinos laiškas (1984 m. vasario 29 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁸⁷ A. Maceinos laiškas (1982 m. sausio 30 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁸⁸ Eilėraščių rinkinio „Klajūnas" sudarytoja vra šios knygos autorė Tatjana Maceinienė, knygos viršelio dailininkas — A. Maceinos anūkas Augustinas Maceina, pratarmę parašė Marcelijus Martinaitis.
⁸⁹ Maceina A. Apie poeto būtį ir kūrybą // Kas yra kūryba / Lietuv ių egzodo rašytojai apie kūrybą. — Kaunas, 1992, p. 180.
⁹⁰ Maceina A. Kultūros tragizmas // Aidai, 1947, Nr. 1, p. 4.
⁹¹ Maceina A. Krikščionis pasaulyje // Raštai, t. S, p. 466.
⁹² Plg.: ten pat, p. 466-492.
⁹³ Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė // Raštai, t. 6, 1994, p. 156.
⁹⁴ Maceina A. Krikščionis pasaulyje // Raštai, t. 5, p. 501.
⁹⁵ Ten pat.
⁹⁶ Ten pat, p. 504.

Filosofija kaip Antano Maceinos būsena

„... filosofija yra suderinama su kiekviena profesija,
nes ji pati nėra profesija.
Tik senovės sofistai ir dabarties filosofijos
'profesoriai'yra pavertę filosofiją profesija.

Iš tikro gi filosofija yra žmogiškoji būsena" ¹.

Pasak Maceinos, „būsena — būdas, kaip tas ar kitas dalykas būna (modus essendi)"². Tad jei „filosofija yra žmogiškoji būsena", vadinasi, žmogus būna filosofuodamas. Tačiau Maceina yra pasakęs ir tai, kad žmogus būna kurdamas³. Čia nėra jokio prieštaravimo, nes „filosofija yra kūrybinė (išskirta mano —T. M.) žmogaus veikla mąstymo plotmėje"⁴. Anot Maceinos, „filosofija kyla iš mąstymo ryšium su būtimi". Ji yra žmogiškojo būvio apraiška ir būtent todėl ji yra „žmogui neišvengiama", kaip tai teigė Karlas Jaspersas. Taigi, norime to ar nenorime, bet mes visi filosofuojame, net apie tai ir nežinodami⁵, nes filosofuoti žmogui yra būdinga iš prigimties. Tačiau, nors kurti ir filosofuoti žmogų yra „apsprendusi pati jo prigimtis" ir mes visi daugiau ar mažiau dalyvaujame kūrybiniuose procesuose ir filosofuojame, toli gražu ne kiekvieną iš mūsų galima pavadinti kūrėju, filosofu, poetu... Maceina tapo kūrėju plačiąja šio žodžio prasme. Jis tapo filosofu — kūrėju, „teologu — kūrėju", kaip jį pavadino kunigas Stasys Yla, poetu... Daugelis netampa... Nes žmogus kaip asmuo negali būti kūrėjas, juo gali tapti tik žmogus asmenybė. Pasak Maceinos, kiekvienas žmogus yra asmuo, bet ne kiekvienas — asmenybė. „Asmuo yra žmogiškosios būtybės pagrindas, tuo tarpu asmenybė yra didesnis ar mažesnis jos galių išsiskleidimas. <... > Žmogus kaip asmuo nėra matuojamas nei jo galiomis, nei jo veikmenimis, o tik tuo, kad jis yra Aš — toks pat kaip ir visi kiti Aš"⁶. Vadinasi, asmenybė matuojama jos galiomis, tiksliau, savo „galių išsiskleidimu". O tai yra tam tikras rezultatas. Kūrybinių galių išsiskleidimo rezultatas — kūriniai. Taigi tapdamas asmenybe, Maceina tapdavo kūrėju...

Kiekvienas žmogus, t. y. kiekvienas asmuo kuria, bet ne kiekvienas sukuria, lygiai taip pat kaip ir filosofuodamas ne kiekvienas sukuria filosofiją. Tad, nors „filosofija nėra 'išrinktųjų' pomėgis, bet žmogiškoji būtinybė apskritai'⁷, tačiau tai nereiškia, kaip minėta, kad mus visus galima pavadinti filosofais tikrąja šio žodžio prasme. Pasak Maceinos, filosofija, kuri istorijos eigoje susiklosto kaip „minties kultūra" (Karlas Joelis), yra kultūrinis laimėjimas ir būtent todėl ji reikalauja būti ugdoma (išskirta mano —T. M.) ir perteikiama kiekvienai kartai iš naujo⁸. „Niekas į filosofiją ne- įgema. Kiekvienas yra į ją įvedamas, ja uždegamas, ja praturtinamas"⁹. Todėl kitu atveju šis „kiekvienas", nors ir būdamas šalia filosofijos, lieka toli nuo jos. Ir net filosofuodamas jis taip ir nežino, kad filosofuoja... Tačiau kiekvieną, pasak Maceinos, galima į ją „įvesti", ja uždegti bei ja praturtinti. Didžiulis Maceinos nuopelnas yra tas, kad jis „išvedė" filosofiją iš elito ir parodė, jog ji prieinama kiekvienam...

Tačiau filosofija, kaip „minties kultūra", susiklosto ne tų, kurie net ir filosofuodami lieka šalia jos, dėka, bet tų, kurie filosofiją paverčia savo būsena tikrąja šio žodžio prasme. Taip atsitinka tada, kai filosofinis mąstymas tampa asmens gyvenimu, o tai reiškia „esminį atsidėjimą" filosofavimui neturint laisvalaikio. Šis „esminis atsidėjimas" ir buvo būdingas Maceinai. Taigi kalbėdami apie jį, manyčiau, mes turime tvirtą pagrindą teigti, kad filosofinis mąstymas buvo jo gyvenimas. Apie tai iškalbingai byloja ne tik visi jo parašyti maži ir dideli veikalai, bet ir laiškai, kuriuose jis dažnai svarstydavo kokį nors filosofinį klausimą... Maceina sukūrė filosofiją, kurioje atsispindėjo visas jo mąstymas ir visas jo veikimas.... Tai reiškia, kad jis sukūrė asmeninį, todėl — savitą filosofiją... Filosofija juk yra asmens buvimo apraiška. „Buvojame taip, kaip filosofuojame", — teigė Maceina. „Filosofijos ir žmogaus būvio vienybė yra lygiai tokia pat anksta, kaip filosofijos ir asmens (išskirta mano — T. M.) vienybė"¹⁰. Tad norėdami suprasti patį filosofą, jo asmenybę, mes turime ieškoti rakto jo filosofijoje, kuri visada, pasak Maceinos, yra biografinė¹¹. Anot jo, neasmeninės filosofijos negali būti. Su šiuo teiginiu sunku nesutikti, lygiai kaip ir įsivaizduoti neasmeninį kūrinį. Juk net ir bendroje kūryboje mes visada randame visų dalyvavusiųjų joje asmenų pėdsakus...

Taigi norint suprasti Maceinos asmenybę, pirmiausia reikia susipažinti su jo filosofija, su jo kūryba apskritai, nes žmogus kaip kūrėjas atsiskleidžia tik savo kūryboje. Tad jei norime „paregėti" kūrėją filosofą giliausioje jo paties tikrovėje, mes neturime būti „suvedžioti" kasdienės jo būties, nes kasdienybė, būdama „gilus prapuolimas pasaulyje", jo neatskleidžia. Jį atskleidžia tik jo kūriniai — jie kalba apie jį, liudija, apreiškia, garbina arba pasmerkia¹²... Tad kaip filosofavo ir sykiu buvojo Maceina? Kas gi yra jo filosofijos pagrindas? Maceinos mokinys dr. Andrius Valevičius¹³teigė, kad Maceina, ieškodamas po karo likusiuose savo gyvenimo griuvėsiuose prasmės ir esmės, kūrė „laisvą savo gyvenimo kūrimo filosofiją"¹⁴. Pasak jo, Maceinos „visa viltis pagrįsta Dievu (išskirta mano — T. M)", „jis žino, kaip parašyta Evangelijoje: Su Dievu viskas įmanoma (išskirta mano — T. M.)"¹⁵. Taigi, Valevičiaus manymu, Maceina, kurdamas savo filosofiją, liko kažkur „tarp religijos ir filosofijos". Manyčiau, kad tai labai ginčytina išvada. Tačiau, rašydamas apie Maceinos santykį su Dievu, Valevičius teisus, nors reikėtų pridurti, kad Dievu buvo pagrįstos ne tik visos Maceinos viltys (tai taikytina visiems tikrai tikintiesiems), bet ir jo filosofija, nes Dievą Maceina laikė žmogaus buvimo pagrindu. Dievas „stovėjo" ne tik jo gyvenimo, buvojimo, bet ir jo filosofinio mąstymo centre, nes „buvojame taip, kaip filosofuojame". Maceina pirmiausia buvo tikintis žmogus krikščionis. Tikėjimas, kaip ir filosofavimas, buvo jo būsena. Tačiau, „jeigu Krikščionybė <...> filosofiją kaip būseną neigia, tai tik todėl, kad ji filosofavimą keičia tikėjimu, paversdamas šįjį krikščioniškojo būvio lytimi"¹⁶. Anot jo, tikėjimas, kaip krikščionio būsena, negali susitaikyti su filosofine būsena ir „iš šio tad nesusitaikymo ir kyla anasai gilus sankirtis, kuriuo yra pažymėti tikėjimo ir filosofijos santykiai istorijoje"¹⁷. Šio sankirčio tikrovė remiasi abiejų apraiškų — filosofijos ir tikėjimo — kaip žmogiškųjų būsenų tikrove. Abi apraiškos yra visybinio pobūdžio, todėl būtinu būdu plečia savo reikšmę į visą žmogų ir kovoja viena su kita, jei jų linkmės nesutinka¹⁸. Tačiau Maceinos kūryboje šių būsenų „linkmės sutiko". Jis, atrodo, sugebėjo išvengti „sankirčio" tarp tikėjimo ir filosofijos. Taigi jo paties buvojime bei kūryboje šių dviejų būsenų tikrovė gyveno sandoroje. Reikia pažymėti, kad, ieškodamas būdų pašalinti sankirtį tarp filosofijos ir tikėjimo, Maceina buvo ne tik pažangus, bet ir įžvalgus, nes mūsų laikais jau pasirodė ženklų, kad tai nėra neįmano ma. Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika „Tikėjimas ir protas", atrodo, ir yra tasai ženklas...

Antano Maceinos filosofija visu savo svoriu remiasi Dievo — Kūrėjo samprata. Dievas — Kūrėjas yra jo filosofijos išeities taškas, pradų pradas. Todėl mes turime rimtą pagrindą vadinti Maceiną religiniu filosofu, nes jo pasaulėžiūra bei pasaulėjauta pagrįsta tikėjimu į Dievą, kurio buvimą jis atskleidė „protu". Taip pat mes turime pagrindą vadinti jį ir teologu, jei tik „teologiją" suvoksime pažodžiui kaip kalbą apie Dievą"¹⁹, Kuris yra. Tad Maceinos filosofija atremta ir į tikėjimą, ir į „savą žinojimą", kad Dievas yra²⁰. Tikėjimas ir žinojimas susiliejo jame ir tapo neperskiriami. „Žmogus yra vienas ir vieningas. Jame negali atsiskirti žinojimas nuo tikėjimo. Juodu turi sudaryti vienybę ir perskverbti visus žmogaus darbus ir jo mintis"²¹. Maceina ir yra ryškiausias tokios nuostabiai harmoningos vienybės pavyzdys. Tad nenorėčiau sutikti su Arūnu Sverdiolu, kad „Maceinos mąstymo kelyje kone kas žingsnis yra ženkli filosofijos ir teologijos įtampa, kuri slypi kiekvienoje religinėje filosofijoje ir kurią galima įžvelgti net pačiame žodžių junginyje „religinė filosofija", apimančiame įsitikinimą ir abejonę"²². Manyčiau, kad religija ir filosofija nebuvo persiskyrusios nei jo mintyje, nei jo pasaulėžiūroje, nei jo svarstymuose. „Aš negaliu nagrinėti kurios nors gyvenimo problemos tik grynai savo protu, kas, Vakarų pažiūra, yra tikro filosofo žymė. Man visados norisi pasiklausti, o ką šiuo atžvilgiu sako Apreiškimas.

Ir tik Apreiškimo šviesoje man paaiški ir protinės problemos. Mano įsitikinimu, Apreiškimas užbaigia mokslą. Todėl, jeigu mes norime prie šios užbaigos prieiti, o ne pasilikti pusiaukelyje, turime Apreiškimo pasiklausyti ir jo šviesoje klausimus spręsti"²³. Taigi nėra jokio reikalo „spausti" Maceinos filosofiją ne tik į teologijos, bet ir į grynos filosofijos — „į kokio nors 'izmo'"²⁴ rėmus. Mes vis tiek to padaryti tinkamai nesugebėsime, nes jo filosofija jokio „izmo" rėmuose „neišsiteks", kaip ji neišsitenka ir teologijos rėmuose. Todėl, pateikdami savo nuomonę arba kritiškas pastabas, mes, manyčiau, pirmiausia turėtume atsižvelgti į tai, kuo rėmėsi visa Maceinos filosofija ir kas ją „aprėžia" ar palieka atvirą mums apmąstyti... Tad nemanyčiau, kad filosofuodamas jis atsidūrė tarp filosofijos ir teologijos, kaip manė dr. Valevičius ar Sverdiolas, nes pats Maceina teologu tradicine prasme savęs niekada nelaikė. Laiške Kaziui Bradūnui Maceina, rašė: „Teologas nesu, kaip mano recenzentai dažnai teigia... Teologija yra ne tai, kad mes savu protu (išskirta mano — T. M.) mąstome Apreiškimo tiesas ar įvykius, bet tai, kad mes šias tiesas ar įvykius pateikiame pagal Šventraštį, Tradiciją ir Bažnyčios sprendimus... Religijos filosofija žmogiškuoju protu interpretuoja apreikštąją tikrovę... Šia prasme ašen ir mėginu filosofuoti apie religiją; šia prasme ir dėstau religijos filosofiją savo klausytojams, nors mąstau ir rašau apie apreikštąją tikrovę"²⁵. Kunigas Stasys Yla, pavadinęs Maceiną „beveik teologu — kūrėju", matyt, turėjo omenyje jo ne visai mums įprastą, kitus net erzinantį bei piktinantį, tikslingai nukreiptą mąstymą bei nuostabų sugebėjimą, interpretuojant „apreikštąją tikrovę", skverbtis vis gilyn ir gilyn į religinę tematiką bei problematiką, vadinasi, plačiąja prasme — į žmogaus gyvenimo problematiką... Tačiau jo nagrinėjama religinė tematika ir problematika niekada nevirsdavo teologija (tradicine), kaip ir jo filosofija niekada nepasilikdavo grynosios filosofijos srityje. Todėl, kad ir kas jo laikais būtų norėjęs, jog Maceina atsiribotų nuo religinių klausimų, jis to padaryti niekaip negalėjo, nes tai būtų tolygu „nukrikščioninti jo mąstymą", o galiausiai — sužlugdyti jo asmenybę. Visada pasilikdamas krikščioniškoje plotmėje, Maceina negalėjo nesvarstyti religinių klausimų bei atsiriboti nuo jų, nes, jo giliu įsitikinimu, „kiekvienas gyvenimo klausimas yra galutinėje sąskaitoje religinis. Kiekvienas, išmąstytas ligi galo, susiveda į santykius su Dievu. Kaip tad aš galiu nuo viso to atsisakyti?"²⁶ Atsisakyti jis negalėjo... Todėl tie, kuriuos erzina (tik neaišku, kodėl) jo religinis mąstymas, nors ir labai norėdami atskirti Maceinos filosofiją nuo religijos, vargu ar sugebės tai padaryti nesužaloję jo filosofijos, o kartu ir asmenybės. Taigi verčiau to ir nedaryti...

Maceina ne tik niekada nenorėjo teologijos paversti filosofija, o filosofijos — teologija, bet niekada ir nebandė to daryti. Tiesiog jo mąstymas (beje, kaip ir jo veikimas) visada buvo nukreiptas viena linkme — Dievop. „Ar gali katalikas filosofas nemąstyti apie savo tikėjimo objektus ir apie juos nerašyti? Religija nėra teologų specialybė. Ji yra sudedamasis ir esminis (išskirta mano — T. M.) žmogiškosios asmenybės pradas. Kas tad šį pradą savyje nešioja, tas turi jį ir reikšti regimu būdu savo veikime. O šis veikimas kiekvieno yra kitoks. <... > Jeigu Viešpats yra suteikęs kam nors talentą mąstyti, tai Jis turbūt norėjo, kad Jo apdovanotasis visų pirma apie Jį pamąstytų, o tik paskui apie Jo padarus"²⁷. Taigi filosofuodamas Maceina ne tik pats ėjo, bet ir kitiems tiesė kelią į Dievą²⁸ rodydamas ir teigdamas, kad filosofavimas nėra tik išrinktųjų pomėgis, kad filosofija yra prieinama visiems ir „suderinama su kiekviena profesija, nes ji pati nėra profesija"²⁹. Kiekvienas žmogus filosofuoja. Ir „kiekvienas, kuris filosofuoja, eina Dievo linkui"³⁰, — teigė Maceina. Jis piktinosi, kad kai kurie teologai norėjo religiją „išguiti iš filosofinio mąstymo ir rezervuoti sau vieniems"³¹. Jo įsitikinimu, religija turi būti visur. „Išguiti" religiją iš filosofinio mąstymo yra iš esmės tas pats, kaip atskirti valstybę ir Bažnyčią, religiją ir mokyklą, religiją ir ūkį...

Niekam nepavyko „išguiti religijos" iš Maceinos filosofinio mąstymo, lygiai kaip pastarojo „įvaryti" į grynosios filosofijos rėmus. Taip padaryti pasirodė tiesiog neįmanoma, nes filosofija ir religija, būdamos jo tikromis būsenomis, kaip jau sakyta, jame susiliejo į neperskiriamą vienį. Tai buvo Maceinos buvojimo būdas ir sykiu kelias Dievop. Pasak jo, filosofija kyla iš mąstymo santykio su Būtimi, vadinasi, santykio su Dievu, nes, kaip teigia Maceina, Būtis yra Dievas. Betgi santykis su Dievu yra religija. Ar tai nereiškia, kad filosofija kyla iš šio santykio? Manyčiau, kad

Maceinos filosofija kyla būtent iš jo. Tačiau „būtis... gali būti Dievas tik tuo atveju, kai ji yra 'mano Dievas'. Būti gi 'mano Dievas' būtis gali tik būdama manęs kaip Aš grindėją arba kūrėja"³². Tad nuosekliai Maceinos filosofija kyla iš labai asmeniško, labai artimo santykio su Dievu, kuris jam buvo — „mano" Dievas... „Dievas yra visų pirma Kūrėjas" — tai pamatinė jo filosofijos tezė. Dievas kuria būtybę „visados dabar", — teigė Maceina, pabrėždamas būties buvojimą kūrėjiškai ir žmogaus kaip Aš būtybės buvojimą kūriniškai, t. y „pačia savo sąranga" reikalaujančios „savo kūrėjo arba Dievo"³³. Visa, kas kyla, yra ir būna, yra kūrėjiškos Dievo veiklos, arba Dievo kūrybos, vaisiai. Dievas yra pagrindinis Kūrėjas, Jis yra tas, Kuris teikia buvimą. „Kūrinys būna kūrėjo noru, kad būtų"³⁴, o „buvimas yra nuolatinė dieviškojo kūrimo dabartis"... Todėl visai neatsitiktinai kūrybos sąvoka Maceinai buvo pagrindinė. „Kūrybos sąvoka man yra pagrindinė <...>. Tai atžvilgis, per maža išryškintas ir pratęstas į kitas sritis, ypač į žmogaus filosofiją"³⁵. Būtent šį „atžvilgį" Maceina bandė pratęsti ir į kitas sritis, atskleisti Būties, kuri yra, ir būtybės, kuri būna, santykius, t. y. Kūrėjo ir kūrinio santykius, kurie nulemia visą kūrinio buvojimą bei šio buvojimo būdą.

Dievo buvimas Maceinai yra neginčytinas, jis tiki ir žino, kad Dievas, kaip visa ko Kūrėjas bei pagrindas, yra. Tačiau žmogus, pasak Maceinos, kaip Aš-būtybė nėra apspręstas Dievo kaip savo Kūrėjo. „Dievas žmogaus neapsprendžia, kadangi kuria jį kaip savąjį Tu, kuris atveiktų į šį aukščiausią meilės veiksmą irgi meile, vadinasi, ne apsprendimu iš aukšto, bet apsisprendimu iš savęs"³⁶. Šis „apsisprendimas iš savęs" yra laisvas, nes jo sąlyga yra laisvė, kurią žmogus turi pats susikurti. Tačiau laisvė reikalauja būtinybės ir remiasi ja... Bet būtinybė turi būti įprasminta. O tai atsitinka tik tada, kai ji remiasi laisvu apsisprendimu... Maceina apsisprendė už Dievą — Kūrėją. Šis laisvas apsisprendimas įprasmino ir jo gyvenimą, ir jo veikimą, ir jo filosofiją. Jis buvo „tikintis žmogus-krikš- čionis", todėl ir būtinybė jam nekėlė jokių problemų... Tačiau...

„Juk jeigu Dievas yra visų pirma Kūrėjas, tai jis yra ir mano kūrėjas tikriausia šio žodžio prasme... Tik prieš savo paties Kūrėją galiu pulti ant kelių, tik savo Kūrėją galiu mylėti ir tik savo Kūrėją galiu vadinti savo Išganytoju... Arba Dievas yra mano asmens Kūrėjas, ir todėl religija ontologiškai pagrįsta, arba Dievo iš viso nėra, ir religija tada yra tik etinis svaičiojimas"³⁷. Taigi, jei Dievo nėra, tai ne tik religija tampa „etiniu svaičiojimu", bet ir visas Antano Maceinos filosofinis statinys ima griūti...

Kaip jau sakyta, filosofija buvo Maceinos būsena. Tai kas gi, jo nuomone, yra filosofija? Pagrindinis ir pamatinis jo teiginys — filosofija yra laisva interpretacija. Kuo remiasi ši laisva interpretacija, arba kas ją įgalina? Pasak Maceinos, filosofiją įgalina tik būtybė kaip kūrinys, nes tik kūrinys — ne daiktas — leidžiasi būti interpretuojamas, o jei būtybė yra kūrinys, tai pati jos sąvoka reikalauja Kūrėjo. Vadinasi, kelias Dievop atsiveria savaime. Nes „esant būtybei kaip kūriniui tikrovei, yra tikrovė ir Dievas kaip Kūrėjas"³⁸. Tad būtybė, interpretuota kaip kūrinys, yra nuoroda į Dievą kaip į buvimo pagrindą. Nuoroda į transcendenciją... Atrodo, kad uždavinys, kurį Maceina kadaise iškėlė pats sau — „egzistencijoje atskleisti transcendenciją"³⁹, lyg ir būtų išspręstas, nes „Dievas taip santykiauja su žmogumi, kaip būtis su būtybe"⁴⁰, pats žmogaus buvimas yra šis santykis. Būtis yra būtybės buvimo pagrindas, kadangi būtybė yra tik todėl būtybė, kad būna. O tai, kas padaro, kad būtybė būna, ir yra būtis. Taigi Būties ir būtybės, Dievo ir žmogaus, Kūrėjo ir kūrinio ryšys nepaneigiamas ir neperskiriamas net ir tuo atveju, jei žmogus ir netiki į Dievą, Jį neigia, arba nusideda. Visa žmogaus būtis „yra taip suręsta, kad savimi Dievą išreiškia, Jo ieško ir Jo klausia nepaisydama, kad sąmoningos lūpos nė žodžio apie Dievą neužsimintų"⁴¹. Tad, atrodo, kad Maceina užskleidė savo filosofijos puslapius tardamas: „tarp būties ir Dievo dedame lygybės ženklą"⁴². Tačiau...

Į būtybės kaip kūrinio sampratą Maceiną atvedė, jo žodžiais tariant, pačios filosofijos apmąstymas. Į filosofijos, jos kilmės ir prasmės apmąstymus jis leidosi, reikia manyti, supratęs, jog nežino kelio į Dievą, negali atskleisti Jo buvimo protu. Matyt, šis nežinojimas ir lėmė tai, kad jis gana ilgai dėstė svetimą filosofiją, interpretavo kitų autorių filosofinius ir literatūrinius kūrinius, konkrečias asmenybes... Tačiau argi visos tos interpretacijos nebuvo filosofija? Juk filosofija yra laisva interpretacija. „Filosofuoti yra galima tik būtybės kaip kūrinio akivaizdoje"⁴³... Tad, manyčiau, kad visi jo anksčiau interpretuoti kūriniai buvo kelias „į savą žinojimą", jo kelias Dievop...

Maceinos būsena buvo filosofija. Tačiau filosofija yra kūryba, nes „filosofas filosofiją kuria"⁴⁴, bet sykiu „filosofuodamas kuria (išskirta mano — T. M.) savo paties apmatą, vadinasi, apsprendžia savo atvirybę tam tikru pavidalu, kuriuo jis buvoja pasaulyje"⁴⁵. Filosofuodamas Maceina sukūrė savo paties „apmatą", „apsprendė savo atvirybę tam tikru pavidalu" ir drauge save „aprėžė". Jis tapo aprėžtybe, įvykdyta laisvės veiksmu. Jis buvo savęs paties „skulptorius ir poetas" (Dž. Piko della Mirandola), t. y. savęs paties kūrėjas, nes filosofija, kaip žmogaus būsena, interpretacijos būdu „žmogų pagauna ir apsprendžia"⁴⁶. Filosofija žmogų kuria. Filosofuodamas Maceina kūrė pats save, nes kūryba, kaip ir filosofija, buvo jo būsena. „Būtybė — vis tiek kokia ji būtų — egzistuoja tik tam tikroje būsenoje. Mes šią jos būseną visų pirma suvokiame ir kaip ją suvokiame, tokią parodome ir 'išmintį'. O šios 'išminties' ieškodami filosofuojame"⁴⁷. Interpretuoti — reiškia nusakyti būdą, kaip būtybė buvoja pasaulyje, nes ji buvoja tam tikroje būsenoje. Nusakyti būtybės buvojimo būdą reiškia atsakyti į klausimą, kaip ji buvoja. Maceinos buvimo pasaulyje būdas buvo kūryba, filosofija ir tikėjimas. Šios būsenos apsprendė jo dalyvavimą nesiliaujančiame kūrybos procese, kurio pradininkas ir tęsėjas buvo Dievas... Jos sykiu apsprendė ir Maceinos dalyvavimą amžinajame Dievo plane, kuris, anot jo, „yra vykdomas žmogaus kūryba" ir kurio „tikslas yra visa palenkti Kristui kaip Galvai, įsteigiant Jo „amžiną ir visuotinį karalystę" (Kristaus Karaliaus šventės prefacija), kur bus įvykdyta tai, ko žmonija siekė savo istorijos metu — Tiesa, Meilė, Teisingumas, Sandora, kur „mirties daugiau nebebus, nei dejavimo, nei šauksmo, nei skausmo daugiau nebebus (Apr 21, 4)"⁴⁸...

Paviršutiniškai žiūrint, atrodo, kad Maceina sukūrė, nors ir nuostabiai nuoseklią, tačiau gana... paprastą filosofiją. Bet... norėčiau atkreipti dėmesį į Maceinos „pirmąją metafizinę įžvalgą", kuri „vainikuoja filosofijos kilmės analizę"⁴⁹. Jis teigė: „filosofijos kilmėje atsiskleidžia kitas būtybės matmuo arba būtybė kaip gelmė (išskirta mano — T. M.)"⁵⁰. Būtent ši gelmė ir žadina žmoguje ir nuostabą, ir abejonę, ir kančią. Jei būtybė būtų vienamatė, tai, pasak Maceinos, filosofija būtų iš viso neįmanoma, nes filosofija remiasi klausimu. Tačiau šis klausimas, kaip ir atsakymas, turi kilti „iš pačių dvasios gelmių (išskirta mano — T. A/.)"⁵¹. Jis nekyla, jei žmogus nesistebi, neabejoja, nekenčia. Tačiau ir nuostaba, ir abejonė bei kančia yra neįmanomos, jei būtybė neturi gelmių. Jei būtybė neturėtų gelmių, mes niekuo nesistebėtume, neabejotume ir dėl nieko nekentėtume, todėl ir neklaustume ir nefilosofuotume... Tačiau, „kai šios gelmės sujunda, kai suūžia požeminės jų srovės, tada išgirstame paskendusiųjų varpų gaudimą — aną didįjį šauksmą į savą Tėvynę, ir mes suklustame, ir pasidarome tylūs, ir statomės palapines ant šių ūžaujančių gelmių kranto, nes čia mums gera yra būti"⁵². Maceina, be abejones, turėjo ir turi šių gelmių, jų „sujudimas" pernešdavo jj „į naują būties sritį", išvaduodavo iš buvimo sunkumų bei kančių, nes „žemėje būti yra sunku"⁵³. Joje būti jam išties buvo sunkiau negu daugeliui... Tačiau, nepaisant to, kaip nepaneigiamas „sujudintų gelmių" rezultatas gimė jo filosofiniai ir poetiniai kūriniai. Jie buvo jo „būties išpildymas" ir kartu skambėjo kaip visai kitos naujos būties pažadas. Maceinos kūriniai (beje, kaip ir visų kūrėjų) yra aukštesnės tikrovės ženklai, nuoroda į ją. „Platono veikalai nėra tikrovinės jo mintys, bet tik jo minčių ženklas, kurio pagalba šios mintys mumyse atsigauna"⁵⁴. Nurodyti ir drauge priminti tai, kas žmonių beveik visai pamiršta, t. y aną aukštesnę tikrovę, ir yra kūrėjo uždavinys. Žmogiškoji kūryba yra toji nuoroda, arba, pasak Maceinos, „didžioji mūsų buvimo strėlė į anapus"⁵⁵. Būtent čia ir slypi žmogaus kūrybos svarba, jos reikšmė bei vertė. Čia slypi žmogaus paskirtis ir prasmė — kurti... Tačiau „žmogaus sielos gelmės niekam nėra prieinamos", pačioje žmogaus būtyje „yra gana tamsu: čia niekas mygtuko nepaspaudžia ir elektros šviesos neįjungia. Čia reikia pačiam grabaliotis — lyg kokiame begaliniame labirinte. Ligšioliniai mano raštai ir yra toksai grabaliojimas"⁵⁶... Šis „grabaliojimas" — nesiliaujantys ieškojimai ir nežinia, ką savo kelio gale galima prieiti — sukeldavo jam ir nuostabą, ir abejonę, ir kančią. Tad ir kurdamas, ir tikėdamas Maceina nesiliovė nei stebėtis, nei abejoti, juo labiau — kentėti...

Taigi Dievo Kūrėjo, atrodo, neabejotinas, išmąstytas ligi galo bei įrodytas buvimas susiduria su Maceinos gelmėmis... Priminsiu, laiške Kaziui Bradūnui jis rašė: „Arba Dievas yra mano asmens Kūrėjas, ir todėl religija yra ontologiškai pagrįsta, arba Dievo iš viso nėra, ir religija tada yra tik etinis svaičiojimas, "lai mano religijos filosofijos dilema (išskirta mano — T. M.)"⁵⁷. Taigi, kaip jis pats prisipažino, Dievo Kūrėjo buvimas vis dėlto buvo jo religijos filosofijos dilema, tačiau, manyčiau, kad tai buvo ir jo paties dilema... Negalėjo nebūti. Priminsime jo ne kartą sakytus žodžius: „Man tikėjimas baisi rizika". Kodėl gi jam, tikinčiam žmogui krikščioniui, tikėjimas buvo rizika? Į tai jis pats atsako: „Kadangi tačiau tikėjimas yra laisvas apsisprendimas, tai jis savaime slepia savyje pavojų apsispręsti ir už niekį. Mes niekad (išskirta mano — T. M.) negalime būti tikri, kad tai, ką tikime, iš tikro ir yra taip, kaip tikime'⁵⁸. Vadinasi, ne tik tikėjimas kaip toks jam buvo „baisi rizika", bet ir filosofavimas, ir apskritai kūryba... O juk rizika tai ir yra nuolatinė abejonė bei kančia, nes visada galima „apsispręsti ir už niekį". Taigi visai neatsitiktinai visose „gyvenimo padėtyse" Maceina įžvelgdavo gilų tragizmą...

Siekdamas išminties, Maceina filosofiją suprato kiek kitaip negu daugelis. Sutikdamas su tuo, kad filosofija yra „išminties meilė", jis šią meilę suprato ne kaip žmogaus „padėtį", kaip dauguma ją supranta, bet kaip išminties „troškulį" arba „veržimąsi"⁵⁹. Šis negęstantis išminties troškulys lydėjo jį per visą jo netrumpą gyvenimą... Tad apibūdinti Maceiną kaip veržlų žmogų galime tik tuo atveju, kai turime omeny ne tik jo nesuvaldomą norą žinoti, bet ir jo troškimą suvokti reiškinį bei atskleisti jį savo protu, t. y. aktyvų veržimąsi į išminties plotus...

Maceina Dievo atžvilgiu apsisprendė visiškai laisvai, bet šis jo „apsisprendimas iš savęs" buvo padiktuotas būtinybės — būtybei rūpi būti, nes ji gali ir nebūti. Būtent todėl, atrodo, jis ir susitelkė ne į klausimą kas yra, „bet kodėl yra, jei gali ir nebūti", vadinasi, Maceinai rūpėjo „ne tiek esmė, kiek buvimas bei jo pagrindas"^⁶⁰. Būtybė juk visada buvoja nebūties akivaizdoje. Todėl jai būtinai reikalingas ne tik pagrindas, bet ir palaikytojas, tas, kuris laikytų ją būtyje, taip pat pažadas tokios buveinės, „kur mirties daugiau nebebus, nei dejavimo, nei šauksmo, nei skausmo...". „Mirties problema — štai kas yra religijos šaknis. Deja, šios šaknies filosofija nepasiekia, nes neatsako, ar žmogus būna ir po mirties. Jei mano mirtis yra manęs kaip Aš-būtybės galas, tuomet mano santykis su Būtimi man yra daugiau, negu abuojas: jis yra apgaulus ir todėl atmestinas. Santykis su Būtimi kaip buvimo grindėją gali užsimegzti tik tada, kai mano buvimas yra man amžinai laiduotas. Tačiau to niekas nežino. Užtat čia esama laisvės tikėjimui ir netikėjimui, religijai kaip palaimai ir religijai kaip apgaulei. Štai kodėl, mano pažiūra, filosofija kaip interpretacija loginę būtinybę veda į Dievą, bet neveda į religiją, kadangi neveda į mano pomirtinį buvimą; pomirtinės metafizikos nėra. Gi egzistentiškai svarbiausia yra ne tai, ar Dievas yra, bet tai, ar aš esu amžinas kaip Aš, kaip Antanas. Negalint į tai atsakyti filosofiškai, loginis kelias į Dievą darosi blankus ir net bereikšmis. Gal čia ir glūdi kažkokia beveik įgimta atgrasa visam tam, kas Dievop eina logikos keliu. Radus Dievą šio kelio gale, dar anaiptol nerandama laido, kad mirštant nežūstama visiškai... Nes Dievo buvimo atskleidimas mirties tikrovės anaiptol nepašalina, o tuo pačiu nepašalina nė galimybės mirtimi žlugti galutinai. Tuo tarpu anas mūsų minties kelio gale „sėdįs" ir mūsų „laukiąs" Dievas netaria apie tai nė žodelio. Filosofija nutyla, bet ir Dievas tyli"⁶¹. Tačiau „loginis kelias į Dievą", apie kurį kalba Maceina, yra mąstymo kelias, jis „visados tiktai loginis: ne-loginis mąstymas yra kliedėjimas"⁶². Kaip minėta, savo filosofijos puslapius jis užskleidė tardamas: „Tarp būties ir Dievo dedame lygybės ženklą"... Čia Maceinos filosofija nutyla, „bet ir Dievas tyli"... Tačiau, nors „Dievą prabildinti sava metafizika mes negalime", vis dėlto mes laisvi tylinčio Dievo akivaizdoje. O laisvi mes todėl, kad apsisprendimas priklauso nuo mūsų pačių, be to, pažinimo link mes galime eiti ne vien tik mąstymo keliu („mąstymas yra refleksinis pažinimo veiksmas, todėl siauresnis už pažinimą"⁶³), nes yra įvairių pažinimo būdų — juslinis, jausminis, protinis, intuityvus ir net mistinis. Taigi pažinimo išraiška nebūtinai turi būti žodinė, „bet kai šį įvairų pažinimą mėginame išreikšti žodžio pagalba, pradedame kalbėti ir čia atsiranda logika, nes kitaip ir patys nežinotume, ką kalbą, nei kiti mūsų nesuprastų"⁶⁴... Maceina buvo gilus mąstytojas ir išminties siekė įvairiais pažinimo būdais, išskyrus gal tik mistinį, kuris jam visada buvo atgrasus. „Maceina skverbiasi į pažinimo gelmes ne vien protu, bet ir intuicija", — rašė kunigas Stasys Yla⁶⁵. Prof. Juozas Brazaitis beveik tą patį pakartojo: „Maceina buvo apdovanotas stipriu intuityviniu pažinimu..."⁶⁶ Apie šią Maceinos pažinimo galią tikrai nemažai rašyta, ne vienas tai yra pastebėjęs... O pats Maceina laiške Juozui Prunskiui rašė: „Mudu abu — paskutiniai „XX Amžiaus" dienraščio mohikanai — sergame širdimi, kuri vis būdavo įkinkoma į mūsų darbelius. Mes, jūs ir aš, dirbome ne tik protu, bet ir jausmu, kurio atgarsius — gerus ir blogus — ta vargšė mūsų kūno 'pumpelė' vis sugerdavo į save, atsakydama dažniausiai graužuliu bei nerimu"⁶⁷. Būtent dėl to, kad dirbo ne tik protu, bet ir jausmu, Maceinai ir gyventi buvo kiek sunkiau negu kitiems...

Tačiau dabar mums rūpi kitas klausimas, kas gi suteikė Maceinai stiprybės, — neleido jam palūžti nuo sunkių ieškojimų, neleido nukrypti išminties kelyje? Manyčiau, kad atsakymas peršasi savaime — tai Dievas, kuris laisvai „aprėžė" ir pažemino save tuo, kad sulaikė savo absoliučiąją galybę ir, nusileidęs į kurmiškojo buvimo plotmę, nusilenkė jos dėsniams. Save aprėždamas ir pažemindamas Dievas apsireiškia kaip Meilė. Būtent Meilė ir buvo tai, ko Maceinai visąlaik trūko, ko jis visą gyvenimą troško ir ieškojo... ir rado Kristuje, „atsirėmęs" ne tik į tikėjimą, bet ir į savąjį žinojimą bei troškulį. Maceina tvirtai „atsirėmė" į kenozės, kaip laisvo Dievo susižmoginimo, prisiimant žmogiškąją prigimtį su visa jos sąranga ir su visomis jos veiklos savybėmis, sampratą. Dievas aprėžė absoliutinę savo galią ne tik tam, kad kūrinys būtų ir veiktų, bet ir tam, „kad kurtų žmogų kaip savąjį Tu"⁶⁸. Tapdamas žmogumi, Dievas dalijasi su mumis ir šio buvimo forma⁶⁹. Tuo jis tampa mums labai artimas, mūsų Dievas giliausia šio žodžio prasme. „Dievas santykiauja su žmogumi kaip Tu su Tu, kuriuos jungia meilė (išskirta mano - T. M.)"⁷⁰. Meilė, kuri jungia, Maceinai buvo nepaprastai svarbus dalykas, gal net pats svarbiausias, nes būtent meilės jis visą savo gyvenimą nuo pat vaikystės stokojo ir ieškojo jos kaip būties pagrindimo bei turinio. Tad tikriausiai tiksliau būtų pasakyti, kad gyvenime jis ieškojo ne tiek šviesos, kaip sakė kunigas Andrius Baltinis, kiek meilės, kuri ir neša šviesą. Todėl taip pasiaukojamai ir dirbo aukodamasis Dievui, kuris yra Meilė, todėl ir kūrė vardan Jo Meilės Karalystės. Nes kas gi yra toji Dievo Karalystė, jei ne Meilės Karalystė, kurioje nebebus nei mirties — šios didžiausios meilės priešininkės, nei jokio vargo bei skausmo. Dievo Karalystė — tai „visu plotu" įvykdyta Meilė. Maceina rado šią meilę Kristuje — įsikūnijusiame Dievuje, kuriame ji pasiekė savo aukščiausiąjį laipsnį, Jam mirštant dėl žmonių ant kryžiaus. ,Mirti už kitą yra betgi pats didžiausias meilės ženklas, nieku kitu nebepralenkiamas ir net nebepasiekiamas"⁷¹, nes nėra didesnės meilės, kaip gyvybę atiduoti už savo artimą, jo atpirkimo bei išganymo dėlei. Kenotinis Dievas buvo Maceinos vilties, jo troškimų, siekinių bei kančios įprasminimas. Jis buvo jo kelias. Kristus ir pats save vadino keliu: „Aš kelias", — sakė Jis, todėl „nė vienas neateina pas Tėvą kaip tik per mane" (Jn 14, 6). Tačiau kiekvienam šis kelias yra nusižeminimo ir savęs apribojimo, kančios ir mirties kelias. Kiekvienas mūsų jį turi praeiti kartu su Kristumi. Maceina nuėjo šį kelią nenukrypdamas nuo jo... Tačiau, manyčiau, abejonė vis dėlto lydėjo jį, nors jis ir yra sakęs, jog „abejoti neturėjau kuo"⁷² Jis turėjo kuo abejoti ir abejojo, nes niekada nebuvo tikras, kad tai, ką tikėjo, iš tikrųjų yra taip, kaip jis tikėjo, tačiau jis buvo tikras, kad „žmogus ir pasaulis turi būti pakelti Dievop, turi dalyvauti jo amžinajame, perkeistame, šviesos pilname gyvenime" ⁷³

Tačiau ar įtikino jį Kristaus prisikėlimas? Ar šis prisikėlimas tapo jam pačiam amžino gyvenimo laidu?.. Manyčiau, Maceina norėjo tikėti, kad Kristaus prisikėlimas yra tam tikras laidas ir žmogaus prisikėlimui. „Jeigu Kristus yra prisikėlęs ir daugiau nebemiršta, tai ir žmogus, kaip jo paveikslas, yra pašauktas prisikelti ir amžinai gyventi"⁷⁴ Jeigu...

Maceina buvo, kaip retai pasitaiko, be galo sąžiningas ir atviras. Atrodo, jo dėstytojo prof. Ražaičio pasakyti žodžiai, jog „gyvenimas pagal sąžinę yra vienintelis subjektyvus būdas būti išganytam", tapo tam tikru jo įsakymu, kuriam nepaklusti jis negalėjo ir nenorėjo. Savo minčių, pažiūrų, išvadų jis niekada nepateikdavo kaip neginčytinos vienintelės tiesos, o dažniausiai kaip prielaidą ar galimybę... Trokšdamas išminties, jis, be abejonės, siekė didžiųjų tiesų, kurios, jo nuomone, „visos yra atviros" ⁷⁵. Tačiau tai nereiškia, kad jos lengvai pasiekiamos. Maceina, eidamas išminties keliu, galiausiai siekė to, ko troško ir kiti žmonės — Meilės, Gėrio, Grožio, Amžinybės... Kitaip sakant, viso to, ko stokoja mūsų šiapusinis nuodėmingas ir „be atodairos žiaurus pasaulis". Tačiau to, ko daugelis tik trokšta, pernelyg neeikvodami savęs ir savo jėgų (o ką jau kalbėti apie pasiaukojimą), Maceina siekė veikimu, nesiliaujančia kūryba, t. y. statomąja savo veikla. Jo siekiniai įgydavo tam tikrą pavidalą, arba, kitaip tariant, objekty- vuodavosi jo kūriniuose. Per juos prašneko ir Meilė, ir Grožis, ir Gėris, ir kartu skausmingas jų ilgesys... Juose skambėjo ir viltis Dievuje, kuris yra taip arti ir taip toli... Tačiau artumas neskaudina, skaudina nuotolis: „Toli man lig Tavęs. Ir Tau toloka. Retai mūs žingsniai susitinka"⁷⁶... Tai sukeldavo kančią, negalėjo jos nesukelti... O iš jos kildavo jo išmintis...

^{¹

A.
Maceinos laiškas (1978 m. gruodžio 4 d.) sūnui
Sauliui Maceinai // S. ir T. Maceinų šeimos
archyvas.

² Maceina A. Asmuo ir istorija
// Raštai, t. 6, p. 372 (skyrius „Retesnių
žodžių paaiškinimas").

³ Maceina A. Kultūros
tragizmas// Aidai, 1947,

Nr.

1,

p.

1.

⁴ A. Maceinos laiškas (1979 m.
birželio 20 d.) Ateitininkų federacijos vadui
dr. Petrui Kisieliui //"S. ir T. Maceinų
šeimos archyvas.

⁵ Plg.: Maceina A. Filosofijos
kilmė ir prasmė // Raštai, t. 6, p. 43.

⁶ Maceina A. Asmuo ir istorija
// Raštai, t. 6, p. 329.

⁷ A. Maceinos laiškas (1979 m.
birželio 20 d.) Ateitininkų federacijos vadui
dr. E Kisieliui // S. ir T. Maceinų šeimos
archyvas.

^⁸
A.
Maceinos laiškas (1979 m. birželio 20 d.)
Ateitininkų federacijos vadui dr. E Kisieliui
// S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.

⁹ Ten pat.

¹⁰
Maceina A.
Filosofijos kilmė ir prasmė // Raštai,
t. 6,
p. 155.

¹¹
Ten pat, p. 156.

¹²
Maceina A.
Apie poeto būtį ir kūrybą // Kas yra
kūrvba, p. 163.

¹³
Pavadinti dr. A. Valevičių Maceinos mokiniu
galima remiantis Maceinos laiškais, skirtais
jam ir savo vaikams, iš kurių matyti, jog jie
artimai bendravo kaip mokinys su mokytoju.

¹⁴Dr.
Valevičius A.
Antanas Maceina tarp religijos ir filosofijos
// I.KMA suvažiavimo darbai, t. 14. — Vilnius,
1993, p. 45—55.

¹⁵Ten
pat.

¹⁶
A.
Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė //
Raštai, t. 6, p. 155.

¹⁷ Ten pat.

¹⁸ Ten pat.

¹⁹
Maceina A.
Filosofijos keliu // Raštai, t. 6, p.
591.

²⁰
Maceina A.
Filosofijos kilmė ir prasmė // Raštai,
t. 6, p. 8.

²¹
Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui
(19 laiškas), p. 87.

²²
Sverdiolas A.
Antano Maceinos filosofinis kelias //
Maceina A. Raštai,

t. 1. — Vilnius: Mintis, 1991, p. 19.

²³
Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui
(19 laiškas), p. 87—88.

²⁴
A. Maceinos laiškas (1978 m.
gruodžio 4 d.) sūnui Sauliui Maceinai // S. ir
T. Maceinų šeimos archyvas.

²⁵
M Maceinos
laiškas K. Bradūnui // Draugas, 1967 m.
sausio 28 d.

²⁶
Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui
(19 laiškas), p. 88.

²⁷
Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui
(19 laiškas), p. 88—89.

²⁸Prel. P Juras padovanojo A.
Maceinai savo nuotrauką su užrašu: „Filosofui,
tiesiančiam žmogaus kelią į Dievą".

²⁹ A. Maceinos laiškas (1978 m.
gruodžio 4 d.) sūnui Sauliui Maceinai // S. ir
T. Maceinų šeimos archyvas.

³⁰ Maceina A. Filosofijos kilmė
ir prasmė // Raštai, t. 6, p. 9.

³¹ Antano Maceinos laiškai prel.
Pranciškui Jurui (19 laiškas), p. 89.

³²
Maceina A.
Filosofijos kilmė ir prasmė // Raštai,
t. 6, p. 268.

³³
Ten pat, p. 259.

³⁴
Maceina A.
Religijos filosofija // Raštai, t. 7,
p. 208.

³⁵
A. Maceinos laiškas K. Bradūnui
// Draugas, 1976 m. sausio 28 d.

³⁶
Maceina A.
Dievas ir laisvė // Raštai, t. 7,
p. 259.

³⁷
A Maceinos
laiškas K Bradūnui // Draugas, 1976 m.
sausio 28 d.

³⁸
Plg.: Maceina A.
Filosofijos kilmė ir prasmė // Raštai,
t. 6, p. 9.

³⁹
Maceina A
.Jobo drama // Raštai, t. 3, p. 424.

⁴⁰
Maceina A.
Religijos filosofija // Raštai, t. 7,
p. 26.

⁴¹
Maceina A.
Jobo drama // Raštai, t. 3, p. 424.

⁴²
Maceina A.
Religijos filosofija // Raštai, t. 7,
p. 47.

⁴³
Maceina A.
Filosofijos kilmė ir prasmė // Raštai,
t. 6, p. 9.

⁴⁴

Maceina A. Filosofijos keliu // Raštai,
t. 6, p. 399.

⁴⁵ Maceina A. Filosofijos kilmė
ir prasmė // Raštai, t. 6, p. 203.

⁴⁶

Ten
pat.

⁴⁷

A.
Maceinos laiškas (1979 m. vasario 13 d.) sūnui
Sauliui Maceinai// S. ir T. Maceinų šeimos
archyvas.

⁴⁸ Maceina A. Krikščionis pasaulyje
// Raštai, t. S, p. 475—479.

⁴⁹ Sverdiolas A. Antano Maceinos
filosofinis kelias // Maceina A. Raštai,
t. l,p. 18.

⁵⁰ Maceina A. Filosofijos kilmė
ir prasmė // Raštai, t. 6, p. 125.

⁵¹ A. Maceinos laiškas (1977 m.
rugpjūčio 8 d.) sūnui Sauliui Maceinai //S. ir
T. Maceinų šeimos archyvas.

⁵²
Maceina A.
Apie poeto būtį ir kūrybą // Kas yra
kūryba, p. 166.

⁵³
Ten pat.

⁵⁴
Ten pat, p. 178.

⁵⁵
Ten pat, p. 180.

⁵⁶
A. Maceinos laiškas (1978 m. gruodžio 4 d.)
sūnui Sauliui Maceinai // S. ir T. Maceinų
šeimos archyvas.

⁵⁷
A.
Maceinos laiškas K Bradūnui
// Draugas, 1967 m. sausio 28 d.

⁵⁸A. Maceinos laiškas (1978 m.
gruodžio 4 d.) sūnui Sauliui Maceinai // S. ir
T. Maceinų šeimos archyvas.

⁵⁹ A. Maceinos laiškas (1978

m.

XII.
29 d.) sūnui Sauliui Maceinai // S. ir T.
Maceinų šeimos archyvas.⁶⁰ A. Maceinos laiškas (1979 m.
balandžio 22 d.) sūnui Sauliui Maceinai // S.
ir T. Maceinų šeimos archyvas.

⁶¹ A. Maceinos laiškas (1978 m.
lapkričio 21 d.) J. Girniui // Lietuvos
nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių
skyrius, A. Maceinos archyvas, f. 181-155.

⁶² A. Maceinos laiškas (1979 m.
balandžio 22 d.) sūnui Sauliui Maceinai // S.
ir T. Maceinų šeimos archyvas.

⁶³ A. Maceinos laiškas (1979 m.
balandžio 22 d.) sūnui Sauliui Maceinai // S.
ir T. Maceinų šeimos archyvas.

⁶⁴ A. Maceinos laiškas (1979 m.
balandžio 22 d.) sūnui Sauliui Maceinai// S.
ir T. Maceinų šeimos archyvas.

⁶⁵ Yla S. Krikščioniškojo
humanizmo filosofas // Draugas, 1973, Nr.
41.

⁶⁶ Brazitis J. Antanas Maceina - 50
metų sukaktis // Į laisvę, 1958, Nr. 15,p.
18-26.

^⁶⁷
Citata
iš A. Maceinos laiško (1984 m. kovo 11 d.) J.
Prunskiui paimta iš pastarojo straipsnio A.
A. Antanas Maceina // Draugas,

^⁶⁸

Maceina A. Dievas ir laisvė // Raštai,
t. 7, p. 294.

^{^⁶⁹}

Maceina A. Dievo Avinėlis // Raštai, t.
4, p. 567.

^⁷⁰

Maceina A. Dievas ir laisvė // Raštai,
t. 7, p. 294.

^{^⁷¹}

Maceina A. Dievo Avinėlis // Raštai, t.
4, p. 568.

⁷²
Per filosofą prasiveržia dvasinis nerimas
(pokalbio su Antanu Maceina fragmentai.
Pašnekesys išspausdintas 198 i m. JAV (Čikaga)
lietuvių menesiniame laikraštyje
„Akiračiai")// Švyturys, 1989, Nr. 20, p. 22.

⁷³
Maceina A.
Dievo Avinėlis // Raštai, t. 4,
p. 584.

⁷⁴Ten
pat, p. 589.

⁷⁵
A. Maceinos laiškas (1984 m. sausio 23 d.)
sūnui Sauliui Maceinai // S. ir T. Maceinų
šeimos archyvas.

⁷⁶
Jasmantas (Maceina) A.
Biografija // Ir niekad ne namolei. —

Chicago, 1980, p. 6.

Išmintis, kilusi iš kančios

„...kančia yra suausta su visu mūsų buvimu.

Ji yra mūsų palydas visą žemiškąjį mūsų
gyvenimą"¹.

Kas gi yra mūsų kančios
objektas? „Kančios objektas <... > yra
pasaulio būsena:
kaip pasaulis
buvoja"². O tai,
kaip jis buvoja,
nusako mūsų „pagrindiniai pergyvenimai".
Maceina suvokė pasaulį kaip „ne tik
neteisingą", bet ir „žiaurų", kuriame
viešpatauja blogis. Tad būtent kančia buvo jo
„pagrindinis pergyvenimas", iš kurio kilo jo
filosofija: „kiekvienos filosofijos
pagrinduose <...> glūdi vienas kuris
pagrindinis pergyvenimas, iš kurio filosofija
ir kyla"³... Taigi kančia... Kaip
ir kiekvienas pagrindinis pergyvenimas, „ji
turi savo atitikmenį pasaulyje" ir „gema
mumyse, tik mums susidūrus su pasauliu"⁴
— su šia blogio „sugadinta buveine". „Blogis
ir kančia remiasi vienas kitu.

Blogis yra objektyvinė kančios
pusė, o kančia yra subjektyvinis blogio
patyrimas"⁵...

Maceina labai anksti susidūrė
su blogiu, šėlstančiu pasaulyje: „Man pačiam
blogis įvairiu savo pavidalu (skurdas,
nelaimė, pikta valia) buvo artimas nuo pat
ankstyvos jaunystės (mirus motinai, augau
Prienuose pas tetą), tad ir mano galvojimas
labiausiai buvo apspręstas kančios"⁶.
Taigi kančia nuo pat ankstyvos jaunystės tapo
jo palydove, beje, kaip ir blogis. Tiesa,
kiekvienas mūsų jų neišvengia. Tačiau,
manyčiau, kad jo asmenybei bei „galvojimui"
suprasti svarbu yra tai, kad jis pernelyg
anksti patyrė
kraštutinį blogio
apraišką —
mirtį. Kaip
minėta, mirtis labai dažnai svečiavosi jo tėvo
Aleksandro Maceinos namuose: ankstyvoje
vaikystėje jis neteko trijų brolių ir sesers,
o būdamas dešimties metų, neteko motinos. Maža
to, motina mirė jo akivaizdoje, vadinasi, su
mirtimi jis susidūrė akis į akį. Po susidūrimo
su ja dar vaikystėje Maceiną ji nuolat lydėjo
ir vėliau. Mirtis tapo jo nuolatine ir įkyria
palydove. Ji visada buvo šalia. Tačiau galima
sakyti, ir tai bus tiesa, kad ji lydi mus
visus. Bet toli gražu ne kiekvienas mūsų

nuolat
jaučia jos nesiliaujantį alsavimą ir
pripažįsta ją kaip „savą galimybę". Daugeliui
mūsų mirtis „tarsi kažkoks svetimas dalykas,
ištinkąs visus kitus, bet
tuo tarpu ne mus"⁷...
Priminsiu, kad nuo pat vaikystės Maceina buvo
silpnos sveikatos: jis dažnai negaluodavo,
persišaldydavo, jį kamavo džiova, vėliau —
širdies, kepenų, kraujagyslių sutrikimai,
bronchitas, galiausiai infarktas, insultas.
Visa tai buvo mirties ženklai. Kartkartėmis ji
atvirai parodydavo jam savo šiurpų veidą.
Negalima ramiai skaityti Maceinos dienoraščio,
kuriame jis aprašo savo akimis matytą svainės
Antaninos Tverskaitės žūtį ir vėlesnes jos
lavono paieškas po Viurc- burgo
subombardavimo. „Praėjau pro dvi eiles
suanglėjusių griaučių, kurių niekas jau
nebegalėjo atpažinti..."⁸ Po ilgo
klaidžiojimo sargas įleido jį į ligoninės, į
kurią Antanina buvo nuvežta po mirtino šūvio,
lavoninę. „Vaizdas be galo šiurpus. Lavonai
gulėjo suversti krūvomis. Graudingiausia buvo
mažyčių tik gimusių kūdikių krūvelė. Gulėjo
jie visi — tokie tylūs, gražūs, balti, tarsi
norėtų sušilti, prisiglaudę vienas prie kito.
Tonės lavoną pažinau iš kojų. Ji buvo padėta
ant ratelių su kitu lavonu, visiškai nuoga.
Tik galva palikta aprišta, kaip buvo
ligoninėje"⁹... Taigi ne kiekvienam
lemta pamatyti mirtį tokiu baisiu pavidalu...
Kartais atrodo, kad šie nuolatiniai Maceinos
susidūrimai su blogiu jo kraštutinėje
apraiškoje buvo jam Dievo skirti, kad jis
patirtų šiapusinę tikrovę kaip „nuolat
siaučiančios mirties areną"¹⁰, o
patyręs — ieškotų kelių, kaip nugalėti šį
blogį...}

Susidūrimas su blogiu jo „įvairiu pavidalu", kaip su „objekty- vine kančios puse", Maceinos gyvenime akivaizdus. Tad ir kančia, kaip „subjektyvinis blogio patyrimas", irgi akivaizdi, ji visada buvo kartu su juo. Tad visai neatsitiktinai savo eilėraštyje „Gruodas" Maceina ją vadina „sesuva kančia"... Pernelyg daug jo gyvenime buvo ryškių netekčių: motinos, žmonos, vaikų, namų, draugų, Tėvynės, profesijos, duonos. Todėl atrodo, teisus buvo prof. Juozas Brazaitis rašydamas: „Jis (Maceina — T. M.) kaip gal ir ne vienas kitas jaučia savyje pasikartojančią Jobo dramą. Jeigu jis egzistencinėse kraštutinėse situacijose, jam siųstuose kentėjimo mėginimuose, nepraranda optimizmo ir gyvenimo bei kūrybos prasmės, tai priežastis turbūt yra ta pati kaip Jobo"¹¹...

Jobo knygos „atradimas" paliko gilų pėdsaką Maceinos filosofijoje. Jis tikrai jautė savyje pasikartojančią Jobo dramą, gal tik ne taip kaip daugelis mūsų, bet žymiai aštriau ir skaudžiau. Atrodo, kad būtent Jobo knyga padėjo pagrindus jo iš kančios kilusiai filosofijai. Todėl, manyčiau, kad šios biblinės istorijos reikšmė jo kūrybiniam gyvenimui ligi šiol nėra deramai įvertinta. O ji tikrai galėtų būti raktas jo asmenybei bei jo filosofijai suprasti, ir ne tik todėl, kad Jobo drama yra visų mūsų drama, nes „mes kiekvienas esame didesnis ar mažesnis Jobas"¹²...

Maceina neišvengė nė vienos ribinės situacijos (Grenzsituatio- nen — Karlas Jaspersas), kuriomis, pasak Jasperso, yra laikomos kančia, kova, kaltė ir mirtis. Šios situacijos jo gyvenime tapo tokios įprastos, kad, atrodo, jis ir atokvėpio neturėjo. Tačiau jis turėjo protą, valią, kūrybą — tas prigimtąsias ir išvystytas jėgas, kurių dėka, dėdamas išties nemažas pastangas, bandė šias situacijas pergalėti ir, jo žodžiais tariant, atsistatyti apardytą savo žemiškąją tikrovę. Tačiau, vargu ar jis būtų ištvėręs, nes jis skyrėsi nuo kitų „didesniu jautrumu"¹³, jei neturėtų rimtos atramos... O juk daug kas kėsinosi suardyti jo žemiškąją tikrovę ir tiesiogine, ir perkeltine prasme... Tačiau nesuardė, jis iškentėjo ir norėjo padėti kitiems atstatyti jų blogio apardytą tikrovę — ar žodžiu, ar tiesioginiu veiksmu¹⁴, nes puikiai žinojo kančios, kaip blogio pasekmės, ardomąją galią. Todėl ir „yra gera, jei žmogus jau pačioje vaikystėje akivaizdžiai patiria, kad gyvenimas nėra tik žaismas, bet ir kančia, kuri visų laukia ir kuria todėl visi privalome dalintis"¹⁵, „nes pasidalintas rūpestis ar skausmas yra jau pusinis"¹⁶. Jo rašymas bei veikimas buvo būdas padėti žmonėms susivokti šiame „didžiai žiauriame pasaulyje"¹⁷, padėti jiems apsispręsti Dievo Meilės atžvilgiu. Štai ką jis rašė išleidęs savo biblinės Jobo knygos interpretaciją: „Mėgindamas šia studija atskleisti Dievą žmoguje, autorius kaip tik ir nori ne vienam palengvinti (išskirta mano — T. M.) šį apsisprendimą. Jis nori įteigti labai praktinę ir aktualią mintį, kad mes pačia savo sąranga esame Dievui apspręsti ir kad valingas mūsų apsisprendimas yra ano ontologinio apsprendimo pripažinimas arba jo atmetimas"¹⁸. Taigi labai prasmingai prel. Juras pavadino Maceiną „filosofu, tiesiančiu žmogaus kelią į Dievą". Tačiau tiesti „žmogaus kelią į Dievą" yra kunigo užduotis. Tad argi Maceina nebuvo savo dvasios gelmėse tuo, kuo ir svajojo būti — kunigu? Tiksliau, filosofu — kunigu, tiesiančiu žmogaus kelią į Meilę, Tiesą ir Gėrį... Todėl mes neabejodami galime teigti, kad visa Maceinos kūryba bei veikla buvo sąmoningai nukreipta žmogaus labui — „ne savo asmeniui dirbu..."

Kokią gi reišmę Maceinai turėjo Jobo knyga? Reikia pasakyti, kad pats jo literatūrinių kūrinių pasirinkimas savo filosofinėms interpretacijoms — Fiodoro Dostojevskio legenda „Didysis Inkvizitorius", Vladimiro Solovjovo „Trumpas pasakojimas apie antikristą...", ar pagaliau biblinė Jobo knyga — daug ką pasako apie šių interpretacijų autorių. Šis pasirinkimas labai aiškiai rodo, kokios problemos kankino Maceiną kaip žmogų. Inkvizitorius, Antikristas — tai ryškiausi įkūnyto blogio paveikslai, blogio, kuris yra „objektyvinė kančios pusė" ir su kuriuo Maceina, kaip ir Jobas, ne kartą susidūrė savo gyvenime... Jobas neteko visko: sveikatos, šeimos, turto. Tą patį galime pasakyti ir apie Maceiną. Susidūręs su blogiu, jis irgi, kaip ir Jobas, visko neteko.... Abiem atvejais kančia, kaip „subjekty- vinis blogio patyrimas", prasidėjo netektimis bei skriauda. Susidūręs su blogiu ir patyręs kančią, Maceina, kaip ir Jobas, pradėjo klausti. Tačiau daug anksčiau negu Jobas, nes ir su blogiu savo gyvenime Maceina susidūrė daug anksčiau negu Jobas. Tad atrodo, kad „neklausiančioji būklė" Maceinai nebuvo žinoma... Kančios pažadinti klausimai davė pradžią žmogaus būties apmąstymams, žmogaus gyvenimas tapo jo mąstymo objektu. Taigi šiuos apmąstymus pažadino ne kas kitas, o būtent kančia, kuri, pasak Maceinos, „mąstymą veikdina". Pilnas kančios Maceinos gyvenimas ir jo mąstymas, apspręstas kančios, sutapo kaip atitinkama būsena. Dr. Juozas Girnius mano, kad gyvenimo ir mąstymo sutapimas, virtęs būsena, būdingas kiekvienam tikram filosofui¹⁹... Laikui bėgant, kančios „apspręsti" Maceinos apmąstymai įgavo knygų pavidalą. Visi jo veikalai labai asmeniški, o pats asmeniškiausias tikriausiai „Jobo drama", kurioje, kaip minėta, jis iškėlė sau nelengvą uždavinį, kurį sprendė ilgus savo kūrybinio gyvenimo metus — „egzistencijoje atskleisti transcendenciją". Išspręsti šį uždavinį jam buvo labai svarbu ne tik asmeniškai, kad galėtų atsispirti užvaldžiusiam pasaulį blogiui, bet kad ir kitiems padėtų su juo kovoti... Tai buvo gyvybiškai svarbus uždavinys...

Manyčiau, kad „Jobo drama" sutalpino savyje visą skaudžią Maceinos asmeninę patirtį, nes tada, kai ji buvo rašoma, jis jau buvo praradęs viską — „tėvynę, šeimą, profesiją, duoną" — ir buvo „išmestas, kaip tasai Robinzonas, į salą, tiesa, apgyventą, bet paverstą neapsakomais griuvėsiais"²⁰... Taigi „Jobo drama" tapo tam tikru Maceinos patirtų bei giliai apmąstytų sunkių asmeninių netekčių (prie to dar prisidėjo ir labai žeidžiantys, skaudūs bei neteisingi Bažnyčios hierarchų kaltininimai erezija) atgarsiu, tiesa, primenančiu griausmingą varpo skambėjimą... Išties sunku suprasti, kodėl Maceina, leisdamas „Jobo dramą", susidūrė su visokiausiomis kliūtimis: „darbą užvilkino bažnytiniai cenzoriai" — knyga ilgai negavo aprobato, vysk. Brizgys buvo „kažkuo nepatenkintas", bet neaišku „kuo"...²¹ Matyt, tai buvo patirtų neteisybių tąsa. „Maceinai beruošiant veikalą „Jobo drama" spaudai, 1948—1949 metais buvo kilę daug kalbų, diskusijų dėl nepasaulėžiūrinės politikos teorijos ir nepagrįstų kaltinimų „jauniesiems reformatoriams" bei „frontininkams", kurių vadovu buvo laikomas knygos autorius. Nepasitikėjimo šešėlis palietė ir jo veikalus"²². Taip pat ir „Jobo dramą". O gal šiame bendrame nepasitikėjimo fone aukštiems dvasininkams sukėlė nerimą tai, kad Maceina savo dėmesį nukreipė į Senąjį Testamentą?.. Tačiau kad ir kaip ten būtų iš tikrųjų, Simui Sužiedėliui, kaip prisimena Juozas Eretas savo knygoje „Valančiaus šviesa už marių", teko ginti ir patį Maceiną, ir jo „Jobo dramą" prelato Pranciškaus Juro akyse, kuris, patikėjęs apkalbomis, pareiškė, kad negalįs leisti veikalų tokių autorių, kurių mintys nesutaria su krikščioniškomis tiesomis²³... Tačiau „Jobo dramoje", kaip ir tikino prelatą Jurą prof. Sužiedėlis, nėra nė menkiausio prieštaravimo krikščioniškoms tiesoms...

Taigi „Jobo drama" buvo paties Maceinos kančios prasiveržimas per biblinę Jobo knygą. Tai pirmas Maceinos veikalas, spontaniškai kilęs tiesiog iš kančios kaip neišvengiamybės, kaip iš žmogaus likimo. Todėl atrodo, kad tai iš tikrųjų buvo Maceinos filosofijos, kilusios iš kančios, pradžia. Jobo gyvenimas čia tapo ryškiausiu žmogiškojo buvimo kančios situacijoje pavyzdžiu. O kadangi visų mūsų buvimas vyksta kančioje, tai būtent „kančioje tarsi kokiame veidrodyje galbūt aiškiausiai ir atsispindi mūsojo buvimo savybės"²⁴^{^]}. Būtent kančioje atsispindi, kuo ir kaip žmogus šioje tikrovėje būna, nes žemiškas buvimas yra savęs „vykdymo laukas". Todėl, pasak Maceinos, „pats giliausias bei svarbiausias žmogaus apmatas"²⁵ yra apsisprendimas Dievo atžvilgiu, nes pagal šį apsisprendimą žmogus „vykdo" savo būvį... Jei mes įdėmiai paseksime Maceinos gyvenimo eigą, gali pasirodyti, kad jam šis apsisprendimas nebuvo sunkus, jis netgi dėsningas, turint omenyje visas jo gyvenimo aplinkybes. Tačiau iš tikrųjų toks apsisprendimas, kaip ir tikina Maceina, nėra lengvas, kadangi pripažinti tikrovę „tiek Dievui, tiek blogiui"²⁶ yra sunku. Gali net pasirodyti, kad išvis nėra tokio šaltinio, kuriame sutilptų Dievo ir blogio tikrovės. Manyčiau, kad ir Maceinai nebuvo lengva sutalpinti šias tikrovės bei atrasti tokį šaltinį, kuriame jos abi sutilptų. Tad gal jam nebuvo lengva rasti „Dievo teisinimą blogio akivaizdoje"? Tačiau ar kada nors jis jo ieškojo? Atrodo, kad ne. Ir nors jam, kaip ir daugeliui, susidūrus su blogiu, kilo (negalėjo nekilti) klausimai — už ką jis kenčia, klausimas — kodėl Dievas leidžia, jog žmonės nekaltai kentėtų, kad blogis įsigalėtų bei valdytų pasaulį — jam neturėjo kilti todėl, kad nuo pat vaikystės jis priėmė Dievą kaip vienintelę savo atramą ir viltį... „Svarbiausia gi, kad nesistengiau teikti atsakymo į blogio esamybę pasaulyje. Todėl mane ir patraukė Jobo knyga, kurioje tokio atsakymo irgi nėra: blogis yra pergalimas jį iškenčiant (išskirta mano — T. M.), vadinasi... egzistenciniu asmens elgesiu"²⁷ ir suvokimu, „kad Dievas yra mano Tu ir ašen esu jam jo Tu"²⁸. O šaltinį, kuriame sutalpino blogio ir Dievo tikrovės, jis vis dėlto rado — tai laisvė. Tačiau ieškojo nuolat lydimas abejonės bei kančios. Ir nors Maceina yra sakęs, kad „nei stebėtis, nei abejoti neturėjau kuo", šis jo prisipažinimas skamba nelabai įtikinamai ir net prieštarauja tam, ką jis ne kartą buvo sakęs anksčiau. Čia turima omenyje jo ne kartą išsakytą ir jau minėtą mintį, kad kiekvienas žmogaus apsisprendimas yra susietas su asmenine rizika, nes „visada galima apsispręsti ir už niekį". Tad argi žmogus, suvokęs, kad apsisprendęs jis rizikuoja, kartu neabejoja savo apsisprendimu? O abejodamas argi neieško patikimesnės alternatyvos?.. Neradęs jos, jis lieka prie to paties, ką jau buvo anksčiau radęs ir tik ieško tam vis naujų ir naujų įrodymų. Maceina yra sakęs, kad abejonė, palietusi mūsų būvį ir virtusi egzistencine, virsta kančia, nes ji atskleidžia būtybės klastą bei apgaulę ir sukelia nepasitikėjimą pasauliu²⁹ Reikėtų pažymėti, kad Maceinai būdingas nepasitikėjimas ir net atgrasa pasauliui itin sustiprėjo po jo patirtų pasikartojančių nusivylimų bei netekčių. Šis nuolat augantis nepasitikėjimo bei atgrasos jausmas privertė Maceiną kiek įmanoma vengti tiesioginių sąlyčių su šiuo pasauliu ir netgi užsisklęsti nuo žmonių savo vienatvėje. Juk visai neatsitiktinai jis buvo vadinamas „Miunsterio vienuoliu"...

Taigi Maceinos filosofijoje, kilusioje iš kančios, glūdi ir abejonė, virtusi kančia. Atrodo, būtent abejonė stiprindavo jo kančią, o ši neleisdavo jam nurimti, nuolat skatino ieškoti bei mąstyti. Ji buvo tarsi varomoji jo minčių jėga. Todėl visai pagrįstai galima teigti, kad jo mintys buvo „iškentėtos". Todėl ir jo filosofijoje, nepaisant tam tikro optimizmo gaidų, slypi gilus liūdesys. Kaip pats yra prisipažinęs, liūdesys iš tikrųjų buvo nuolatinė jo nuotaika³⁰, nes jis buvo „gana jautrus", o po patirtų išgyvenimų ir abejonių jam tapo įprasta „nuliūsti — iš sykio tik truputį, o paskui vis labiau..."³¹

Manyčiau, kad tokią nuolatinę nuotaiką lėmė ne tik jo jautrumas bei dažni susidūrimai su blogiu, bet ir gilus suvokimas, jog jis nieko negali pakeisti šiame blogio pilname pasaulyje. Tačiau jis niekada nenorėjo ir taikytis su tokiu pasauliu, šis nesitaikymas pasireiškė tuo, kad, gyvendamas pasaulyje, jis gyveno ne juo. Atsidėdamas pasaulio reikalams, kadangi buvo pasauliui įsipareigojęs, jis su juo nesutapo. Jis gyveno atstu nuo jo³². Tačiau „nesitaikymas prie pasaulio", „kiek jis yra nuodėmingas ir todėl Dievui prieštaringas"³³, skatino jo kūrybą...

Mąstymas, kilęs iš kančios, leido Maceinai gana anksti pajusti ir suvokti pasaulio bei žmogaus „tragiką". Apie tai byloja beveik kiekvienas jo filosofinis kūrinys ir nemažai straipsnių: „Kultūros tragizmas" (1947), „Šeimos laimė ir šeimos tragika" (1950), „Nusidėjėlio tragika" (1959)... Žodis „tragika" įvairiuose junginiuose — „kūrybos tragika", „filosofijos tragika", „išeivio tragika", „pilnatvės tragika" — toks dažnas Maceinos raštuose, kad neatkreipti į jį dėmesio tiesiog neįmanoma. Be abejo, tai jo pasaulėjautos išraiška. Tačiau reikia pastebėti, kad toks sunkus žmogaus būklės bei pasaulio „padėčių" apibūdinimas atsirado po visų Maceinos išgyventų nelaimių ir katastrofiškų įvykių, kurie sugriovė jo gyvenimą, nes ikikarinėje jo kūryboje šis žodis gana retai aptinkamas... Todėl savaime suprantama, kad Maceinos pasaulėjauta, veikiama įvairių ganėtinai reikšmingų įvykių, po karo įgavo tikslią žodinę išraišką. Čia turėjo reikšmės ir retas jo sugebėjimas skverbtis į šio pasaulio esmę, matyti, kaip šis pasaulis iš tikrųjų būna. Nemanyčiau, kad jo sugebėjimas matyti, kaip pasaulis ir kartu žmogus būna, galėjo suteikti jam ypatingą džiaugsmą... Juk pasaulis ir žmogus nuolat stovėjo prieš jį niekad nenusivilkdami savo tragiško apsiausto. Tad ne veltui Maceina sakė, kad egzistencija vertinga ir tuo pačiu prasminga tik tada, kai gyvena anapus savęs... Tačiau kaipgi įmanoma gyventi nuolat jaučiant pasaulio ir žmogaus „tragiką"? Kaip gyventi su tokia pasaulėjauta ir ne tik nepalūžti, bet ir nuolat kurti?

Atsakymas, atrodo, gali būti labai paprastas — Maceiną išgelbėjo tikėjimas. Tai tiesa, bet ne visa. Manyčiau, jį išgelbėjo nuolatinis tikėjimo ir Atramos troškimas. Nes tikėjimas be metafizinės atramos dar nepakankamas pagrindas žmogui oriai išsilaikyti ir nenuilstamai kurti. Kaip minėta, Maceinai vis dėlto pavyko atskleisti Dievo buvimą protu. Šis Dievo buvimo atskleidimas protu pagrindė ne tik jo filosofiją, bet ir jo paties buvimą. Tai buvo Dievo, kaip „antrininko", kaip savojo Tu, atradimas, kadangi „žmogus be Dievo neturi antrininko"³⁴, vadinasi, neturi savojo Tu. O „juk Dievas kuria žmogų kaip savąjį Tu <...>. Tai reiškia: būti Tu yra žmogiškojo būvio pagrindas³⁵. Žmogus, laisvai apsispręsdamas „nebūti Dievo Tu"³⁶, netenka šio pagrindo ir sykiu naikina save, atsidurdamas nebūties akivaizdoje. Taigi, pasak Maceinos, būtent šiame — „nebūti Dievo Tu" — laisvos būtybės apsisprendime ir glūdi blogio kilmė. Blogio, kurio buvimą sunku pateisinti Dievo akivaizdoje lygiai taip pat, kaip ir Dievo buvimą blogio akivaizdoje. Kaip minėta, Maceina, ilgai ieškojęs šaltinio, kuriame jis galėtų sutalpinti Dievo ir blogio tikrovės, jį rado. Laisvės, kaip blogio šaltinio, atradimas jam ir kaip filosofui, ir kaip žmogui buvo itin svarbus, nes, jo manymu, tik laisvė nepadaro Dievo atsakingo už blogį, nors ir nesunaikina blogio galybės. Taigi galima numanyti, kad tokiu atveju žmogaus apsisprendimas Dievo atžvilgiu tampa daug lengvesnis, netgi nepaisant šios „blogio galybės"... Tačiau kas gi vis dėlto yra atsakingas už blogį? Pasak Maceinos, „už blogį yra atsakingas ne Dievas, bet laisva būtybė. Dievas blogio ne tik nekuria, bet jis jo nė neleidžia. Dievas kuria tik laisvą būtybę kaip savąjį Tu, vadinasi, iš anksto neapspręstą, sudėdamas jos apsisprendimą į jos pačios rankas"³⁷. O laisvė kaip tik ir yra toji ertmė, kurioje žmogus „vykdo savo apsisprendimą". Tačiau laisvėje sutelpa ir Dievo, ir blogio tikrovės, todėl apsispręsdamas žmogus sykiu pasirenka ir savo egzistencijos tikrovę: „juk laisvė yra atvirybė ne tik gėriui, bet ir blogiui"³⁸. Todėl tik nuo žmogaus priklauso, kokia ji — jo egzistencijos tikrovė — bus. Anot Maceinos, blogis yra „atvirkštybė laisvės santykyje su Dievu"³⁹. Tai atvirkščia galia, kuri kėsinasi sunaikinti Dievo tikrovę ir Jo santykį su žmogumi. Tad žmogus, apsispręsdamas prieš Dievą, neigia ir Jo tikrovę, ir savo santykį su Juo. Neigdamas savo santykį su Dievu, „jis lieka vienas savo namuose"⁴⁰, niekuo neapsaugotas, atviras visokioms blogio apraiškoms ir be jokios ateities. Jis neišvengiamai kenčia negalėdamas ir nemokėdamas iškentėti. Tačiau jis nenori kentėti. Kančia, kaip sako Maceina, yra „sub- jektyvinis blogio patyrimas", vadinasi, blogio, kuris žmogų nubū- tina, pasekmė. Tačiau žmogui rūpi būti... Taigi ir šia prasme apsisprendimas Dievo atžvilgiu tampa labai svarbus. Savaime aišku, tai nereiškia, kad laisvai apsispręsdamas už Dievą, žmogus nustos kentėjęs ir kad tai pašalins kančią iš mūsų gyvenimo. Tačiau laisvas apsisprendimas už Dievą duoda pagrindą kančią iškęsti, nes kančią, o kartu ir blogį galima pergalėti tik juos iškenčiant. Taigi, atrodo, kad Maceinos filosofija, kilusi iš kančios, iš tikro siekia „ne vienam palengvinti" apsisprendimą Dievo atžvilgiu ir sykiu nuskinti kelią blogiui pergalėti... Laisvai apsispręsdamas Dievo atžvilgiu, žmogus ir gyvena pagal šį apsisprendimą. Apsisprendęs „nebūti Dievo Tu", žmogus pats apsisprendžia prieš Dievą ir sykiu leidžia, pasak Maceinos, skleistis blogiui jo būvyje ir visur, kur tik žmogus buvoja bei reiškiasi. Žmogus pats tarsi didina blogį ir kančią. Bet jis nenori kentėti. Jis nori pergalėti savo kančią, bet dažniausiai nežino, kaip tai padaryti. Ir nors kančios, kaip ir blogio, pergalėti, kad jie visai išnyktų iš mūsų gyvenimo, neįmanoma, vis dėlto juos galima įveikti savo buvime, tačiau tik vieninteliu būdu — „egzistenciniu asmens elgesiu"⁴¹. Maceina pats tai sugebėjo padaryti ir to mokė kitus.

Tad koks gi turi būti šis elgesys blogio ir jo pasekmės — kančios — atžvilgiu? Anot Maceinos, asmuo turi šiuos dalykus iškęsti. „Kančia gali būti pergalima tik jos iškentimu"⁴², t. y. jos prisiėmimu. Tai yra pagrindinė Jobo knygos mintis, kuri visai neatsitiktinai patraukė Maceinos dėmesį ir kurią jis plačiai išskleidė, keldamas ir įvairiais aspektais nagrinėdamas kančios klausimą ne viename savo filosofiniame kūrinyje. Tačiau Maceina šią mintį ne tik išplėtojo, bet ir pagrindė. Teigdamas, kad „Jobo knyga yra religinė ir savo forma, ir savo esme", nes žmogaus egzistencijos klausimas čia virsta religiniu klausimu, Maceina egzistencijos sprendimą randa jos santykyje su Dievu, arba religijoje⁴³. Jo nuomone, būtent čia ir glūdi egzistencijos vertingumas ir kartu „prasmingumas". Čia derėtų vėl priminti, kad Maceina buvo įsitikinęs, jog kiekvienas žmogaus egzistencijos klausimas yra „galutinėje sąskaitoje" religinis, nes išmąstytas ligi galo jis „susiveda į santykius su Dievai"⁴⁴. Tai viena pagrindinių jo nuostatų.

Taigi kančios klausimo sprendimo Maceina ieškojo religijoje. Atrodo, kad jis nekūrė ir nesiūlė jokios filosofinės sistemos kančiai pergalėti. Ar tikrai taip ir buvo?.. Jis teigė: „Blogis yra pergalimas, jį iškenčiant". Tą patį jis yra sakęs, kaip jau minėta, ir apie kančią. Bet kaip iškęsti šią kančią, kuri taip užvaldo mus, kad kartais negalima net atsikvėpti?.. Priminsiu, kad kančia yra blogio patyrimas. Tai susidūrimo su blogiu, kuris įsišaknijo mūsų pasaulyje, neišvengiama pasekmė. Tad daugeliui kyla (ir visada kils) klausimas, kaipgi Dievas, esantis visų mūsų Kūrėjas, žmonių Draugas, Meilė, įkūnyta Kristuje, nes Kristus yra Dievo meilės asmeninė apraiška, gali leisti, kad žmogus kentėtų, kad pasaulyje įsigalėtų blogis? Kaip galima pateisinti ir priimti tokį Dievą blogio akivaizdoje? Ir pagaliau, kaip galima Juo pasikliauti ir Jį laikyti savo Kūrėju, savo pagrindu bei atrama? Pačiam Maceinai, kaip minėta, tai gal ir nebuvo problema. Tačiau ji liečia „visai konkretų žmogaus nusistatymą būties pagrindo ir jos prasmės atžvilgiu"⁴⁵.

Todėl žmogui reikia tokio „Dievo Apsireiškimo", kuris gyvenimo neprasmybę galutinai pergalėtų". Pritardamas šiai rusų mąstytojo Jevgenijaus Trubeckojaus minčiai, Maceina tokį „pergalėtoją" regi Kristuje, kitaip tariant, Dievo kenozėje. Beje, visuose Maceinos blogio bei kančios, kaip blogio pasekmės, apmąstymuose svarbiausią vietą užima „Kristus kaip vienintelės galimos teodicėjos sam- prata"⁴⁶. Be Kristaus, kuris yra žmonių draugas ir už juos guldo savo gyvybę, Dievo pateisinimas blogio akivaizdoje būtų išvis neįmanomas. Šiuo atžvilgiu ši „vienintelė galima teodicėja" Maceinos svarstymuose tampa labai svarbiu bei reikšmingu žmogaus atramos tašku. Kristaus kančia ir mirtis ant kryžiaus, pasak Maceinos, išsprendžia nekaltos būtybės kančios problemą taip, jog pats Kūrėjas virsta nekaltu aukos Avinėliu. Dievas atidavė savo vienintelį Sūnų. Kristus, nusilenkdamas Tėvo valiai, prisiėmė kančią ir iškentė ją ligi galo, nors visa Jo žmogiškoji prigimtis priešinosi jai skirtiems baisiems išbandymams... Kančios prisiėmimas ir jos iškentimas ligi galo ir yra, pasak Maceinos, blogio problemos išsprendimas iš Dievo pusės. Kristus, išgėręs kančios taurę ligi dugno, davė žmonėms egzistencinį sprendimą, „kuris glūdi ryžte ištverti kiekvienoje blogio ištiktoje padėtyje ligi galo"⁴⁷, kaip pergalėti blogį. Tačiau vėlgi, kodėl ir kam mes turime prisiimti kančią ir ją iškentėti? Ar tik todėl, kad Dievas paaukojo dėl žmonių savo vienintelį Sūnų ir taip apreiškė savo begalinę meilę žmonėms? Kristus prisiėmė kančią ir mirtį dėl žmonių. Jis aukojosi už žmones: „Dėl jų aš pašventinu save", — sakė Jis. Tai šventa tiesa. Tačiau čia pat Jis priduria — „kad ir jie būtų pašventinti tiesa" (Jn 17, 19) (išskirta mano — T. M.), kad išsivaduotų iš pasaulio tamsybių ir gyventų šviesoje. Štai kas be galo svarbu. Argi išsivaduoti iš tamsos, iš blogio, iš nuodėmės ir gyventi šviesoje, t. y. perkeistame pasaulyje, nėra visų žmonių svajonė? Kristaus aukojimasis buvo ir yra „permaldavimas už mūsų nuodėmes" (1 Jn 2, 2). Jis savo kančia ir mirtimi atperka žmonių nuodėmes ir veda juos į naują gyvenimą. Todėl Jis yra žmonių Atpirkėjas ir Išganytojas. Kristus yra Išganytojas todėl, kad Jis vienas yra be nuodėmės. „Tik Jis vienas prisiėmė ant savęs kitų nuodėmes ir mirė už mus kaip garbinamoji auka savam Tėvui"⁴⁸. Kiekvienam žmogui reikalingas išganymas, nes kiekvienas nešiojasi savyje ne tik pradinę nuodėmę, bet ir nuolat nusideda, nes negali pats pergalėti nuodėmės. Žmogui reikalingas Atpirkėjas, nes be šios atramos jis neišvengiamai žlugtų paskendęs savo nuodėmėse ir beprasmėje kančioje. Jam reikalingas Išganytojas, kuris galėtų jį sukurtą atbaigti, nes žmogus buvo sukurtas neatbaigtas. Jis buvo sukurtas kaip tampanti būtybė, t. y. nuolat Dievo kuriama ir save kuriančioji būtybė. Todėl, pasak Maceinos, išganymas neišsisemia atpirkimu, nes išganymas reiškia žmogaus atbaigimą. Juk jeigu žmogus netgi ir nenusidėtų, jis vis tiek turėtų tapti. Todėl Dievas nuolat žmogų kuria, kad jį atbaigtų. Vadinasi, suprasdamas išganymą kaip žmonijos vyksmą atbaigos linkui, Maceina teigia, kad išganymo istorija prasidėjo ne puolimu, bet sukūrimu. O kadangi išganymo istorija yra žmonijos buvimo visuma, tai, būdama tampanti, ši visuma suima į save visus tapsmo tarpsnius — kūrimą, kuriuo ji prasideda; atpirkimą, kuriuo ji vyksta; perkeitimą, kuriuo ji įvyksta. Kristus yra vienintelis išganymo istorijos pradininkas, jos vykdytojas ir tiks- las. Todėl visas pasaulis turi būti palenktas Jam kaip Galvai, kaip Atpirkėjui ir Išganytojui. Kristaus auka, vykdoma išganymo dėlei, liečianti visą žmoniją, plinta visoje kūrinijoje ir įtraukia į save visą Dievo planą, kurio pagrindinis tikslas yra žmogaus bei pasaulio atbaigimas. Atbaigtas žmogus — tai yra perkeistas žmogus, vadinasi, naujas žmogus. Atbaigtas pasaulis yra perkeistas pasaulis, vadinasi, naujas pasaulis, kuriame daugiau nebebus nei skausmo, nei dejavimo, nei kančios, nei mirties... Tai bus pasaulis, kuriame išsipildys visi žmonijos troškimai. Šis naujas pasaulis yra nuolat Dievo kuriamas. Ir tik nuo mūsų pačių, kaip Dievo kūrinių, priklauso, ar dalyvauti šiame kūrime, ar dalyvauti šiame amžinajame Dievo plane. Tačiau dalyvauti jame neįmanoma nedalyvaujant Kristaus išganomoje aukoje... Vadinasi, atsisakę dalyvauti Kristaus veikime ir Jo aukoje, mes atsisakome Kristaus, paneigiame Jį kaip mūsų Kūrėją, Atpirkėją ir Išganytoją. Tik apsisprendęs už Dievą, žmogus dalyvauja ir Kristaus kūrime, ir Kristaus aukoje. Taip jis siekia naujo gyvenimo, kurio laidas yra Kristus...

Tačiau viskas būtų ganėtinai beprasmiška ir niūru, jei išganomoji Kristaus veikla baigtųsi Kristaus mirtimi. Išganymas juk reiškia ir būsimąjį naują gyvenimą, ir naują žmogų. Kristus nebūtų Išganytojas, jeigu neprisikeltų. „Kristaus prisikėlimas yra pagrindinis (išskirta mano T. M. ) įvykis išganymo istorijoje, be kurio tiek tikėjimo skelbimas, tiek pats mūsų tikėjimas būtų tuščias"⁴⁹. Išganymas yra ne tik nuolatinis žmogaus kūrimas, bet ir jo atbaigimas bei atvedimas į perkeistąją žemę. Kristus ir yra Kelias į šią žemę. Būtent Jo prisikėlimas yra mūsų amžino gyvenimo laidas, nes jame glūdi visa mūsų ateitis. „Jeigu Kristus yra prisikėlęs ir daugiau nebemiršta, tai ir žmogus, kaip jo paveikslas, yra pašauktas prisikelti ir amžinai gyventi"⁵⁰, — teigė Maceina. Todėl, pasak jo, ir šio gyvenimo kančia kaip Logos kenozės vykdymas tampa ne ardančių, bet statančių, t. y. kuriančių pradu. „Mūsų kenozė, kaip dalyvavimas Kristaus kenozėje, pagrindžia būsimąją mūsų garbę"⁵¹. Būtent todėl ir mūsų kentėjimai, kaip konkreti kenotinė mūsų būsena, žemėje darosi prasmingi. Ir kadangi šie kentėjimai yra neišvengiami, mums būtinai reikia suvokti šių kentėjimų prasmę. Maceina, pritardamas stačiatikių teologams⁵², netapatina kentėjimų su kryžiumi, kurį kiekvienas mūsų turi nešti per savo gyvenimą. Anot jo, „kentėjimai ir sunkenybės", su kuriomis mes susiduriame savo gyvenimo kelyje, yra tik Dievo mums skirto uždavinio, suvoktino kaip kryžius, apraiškos. Kryžius ir yra tas būdas, kuriuo mes vykdome Dievo mums skirtą uždavinį. „Kryžius, būtent, savas kryžius, yra visados konkretus: tai toji individualinė kančia, kuri mus lydi visą gyvenimą"⁵³. Ir jei šią kančią išgyvename kaip savo uždavinį bei pašaukimą, tuomet mes išryškiname ne tik savo dvasios sąrangą, bet ir įgyjame nepakartojamą originalumą, nes kiekvieno žmogaus kančia yra nepakartojama. Tačiau, maža to, išgyvendami kančią kaip savo uždavinį bei pašaukimą, vadinasi, gyvendami Kristuje, mes dalyvaujame žmogaus bei pasaulio išganyme bei perkeitime. O gyvenimas Kristuje yra tobulumo kelias, vedantis į amžiną perkeistą gyvenimą. Tai yra labai asmeninis kelias, kaip ir kryžius, kurį mes, vykdydami mums skirtą užduotį, turime nešti per visą savo gyvenimą. Maceinai padarė didelį įspūdį šis rusų teologo Vasilijaus Zenkovskio kryžiaus sujungimas su žmogaus asmenybe, kuris, jo nuomone, tik papildo kryžiaus, kaip Dievo kenozės, sampratą. Jis pats buvo įsitikinęs, kad „žmogus kaip asmuo vienybėje su Kristumi ne tik nepradingsta, ne tik nedildo savo originalumo, bet atvirkščiai, savo nepakartojamumą išvysto ligi aukščiausio laipsnio, kadangi neša savą kryžių, kurį tik jis vienas nešti tegali"⁵⁴... Visas Maceinos gyvenimas patvirtina šį jo teiginį. Čia derėtų pabrėžti, kad visus išbandymus, kuriuos jam teko atlaikyti, ir patį savo gyvenimą Maceina priėmė kaip pašaukimą, kaip jam Dievo skirtą uždavinį, kaip savo kryžių. Šiame kontekste daug ką pasako jo žodžiai, ne kartą jau minėti, jog daugiausia jis yra nuveikęs sirgdamas ar ištiktas nelaimių. Jie patvirtina ne tik Maceinos gebėjimą pergalėti savo kentėjimus juos iškenčiant, bet ir jam būdingą ryžtą vykdyti jam skirtą uždavinį bei pašaukimą. Vargu ar kiekvienas mūsų gali tą patį pasakyti apie save. Juk dažniausiai sirgdami mes... tik sergame... O nelaimės dažnai priverčia mus ne veikti, o sustingti. Maceinai šio gyvenimo kančia, kaip Logos kenozės vykdymas, tikrai tapo ne ardančiu, bet statančiu pradu... Būtent jį geriausiai nusako jo paties pasakyti žodžiai, jog vienybėje su Kristumi asmenybės nepakartojamumas išsivysto ligi aukščiausio laipsnio... Juk iš tiesų Maceinos nepakartojamumas išsivystė tikrąja šio žodžio prasme vienybėje su Kristumi — su Dievu-Meile, kuri „jokio pateisinimo nėra reikalinga"⁵⁵...

Čia reikėtų pasakyti, kad svarstydamas kentėjimų „prasmingumą" Maceina visai neatsitiktinai rėmėsi rusų teologų ir religinių filosofų mintimis. Rytietiškas Kristaus išgyvenimas bei mąstymas buvo jam „ne tik artimas, bet tiesiog savas"⁵⁶. Be jokios abejonės, artima jam buvo ir senoji religinė rusų filosofija, kilusi iš kančios. Tad ir savo pirmosioms filosofinėms interpretacijoms jis irgi neatsitiktinai pasirinko didžiųjų rusų mąstytojų kūrinius, prie kurių ne kartą grįždavo savo apmąstymuose ir kuriuos gausiai citavo. Matyt, šioji dvasinė erdvė jam išties buvo labai artima...

Taigi, savo gyvenime daug kentėjęs, Maceina ypatingą dėmesį skyrė kančiai kaip nuolatinei žmogaus būsenai ir filosofijos kildintojai. Negalėjo neskirti, nes ir jis pats „buvo kančios tikrovė"⁵⁷. Šiais žodžiais Maceina apibūdino šv. Pranciškų Asyžietį. Tačiau, atrodo, kad jie puikiai tinka apibūdinti ir patį Maceiną, nes kaip ir šv. Pranciškus jis visą gyvenimą sirguliavo; jam, kaip ir šventajam, be grynai kūniškų skausmų, teko kentėti šaltį bei alkį, viršinių patogumų stoką, pavydą ir net persekiojimus, galop savo idealo nesupratimą ir nevykdymą⁵⁸. Čia turime omeny tik viršinio Maceinos ir šv. Pranciškaus gyvenimo gana įdomius sutapimus, tačiau jie anaiptol nėra tapatinami... Maceina buvo kūrėjas, o šv. Pranciškus — atpirkėjas, atbaigęs savyje atpirkimo darbą. Tačiau derėtų pažymėti, kad būtent šv. Pranciškus, kuriame „Dievas spindėjo jau net žemiškojo buvimo metu"⁵⁹, Maceinai buvo nelygstamas „pilnutinio" krikščionio pavyzdys. Savo neturtu ir kentėjimais, savo paprastumu ir nusižeminimu šv. Pranciškus vykdė savo pašaukimą reikšti kenčiantį Kristų ir skelbti kryžiaus kelią krikščioniškajai egzistencijai, kuri bėga nuo kančios, bėgdama kartu ir nuo žmogiškumo, nes būtent iš šio bėgimo ir iš protesto prieš ją, Maceinos nuomone, kyla didžiausias žmogaus nužmogėjimas. Šv. Pranciškus niekada nebėgo nuo kančios, nekovojo su ja, jos neneigė, prieš ją neprotestavo. Jis jos netgi troško ir ieškojo, nes jis troško naujos būties, o kančia ir yra kelias į ją, į tikrąjį bei tobulą džiaugsmą. Šv. Pranciškus, atsistojęs prieš minią aukos pavidalu, „kaip elgeta, kaip paskutinysis, kaip kenčiantysis ir sužeistasis"⁶⁰ rodė žmonijai nelengvą kelią, kuriuo tik vienu vykdomas mūsų žmogiškumas, plačiąja prasme — humanizmas, o humanizmas ir sykiu žmogiškumas pastovus tik tada, kai jis yra perėjęs kryžiaus kelią⁶¹... „Išlikti žmogumi vra pats svarbiausias dalykas, — sakė Maceina. — Kur sunyksta žmogiškumas (išskirta mano — T. M.), ten nieko negelbės nė gražiausias tautiškumas... Žmogiškumas yra pati didžiausia vertybė..."^62.

Panašu, kad savo gyvenime Maceina sekė savo numylėto šventojo pavyzdžiu. Jis taip pat niekada nebėgo nuo kančios, priėmė ją kaip neišvengiamybę, kaip savo likimą ir sykiu kaip kelią Dievop. Tačiau Maceinos pašaukimas buvo kitoks. Jis buvo pašauktas tapti kūrėju, filosofu... Tapti kūrėju tikrąja šio žodžio prasme nėra lengva; tai reiškia egzistenciniu savo elgesiu pergalėti pasaulyje siautėjantį blog, o drauge ir kančią... Ar jis pergalėjo? Manyčiau, kad — taip, tačiau — savyje... O pasaulio blogio ir iš jo kylančios kančios, atrodo, niekas negali pergalėti... Todėl kančia ir buvo Maceinos būsena, iš kurios, akivaizdu, kilo jo filosofija. Maceina pabrėžia, kad „filosofija kyla iš kančios ne problemos (išskirta mano - T. M.), bet būsenos prasme"⁶³. Tačiau kančia kaip mano paties problema, nes aš nenoriu kentėti, čia irgi niekur neišnyksta. Ir jei ji yra neišvengiama, o taip ir yra, tai jai būtina suteikti prasmę. įprasminti kančią, manyčiau, ganėtinai sunku. Tai, be abejo, nėra tik grynai teorinis klausimas, tai labai asmeninis klausimas, kurio sprendimas priklauso nuo mūsų pačių apsisprendimo. Ir nors Maceina teigia, kad filosofija kyla „iš kančios ne problemos, bet būsenos prasme", tuo gal šiek tiek galima ir suabejoti. Tiesa, laisvas apsisprendimas lyg ir pašalina problemą, bet, pasak jo, kiekvienas apsisprendimas yra rizika... Vadinasi, kančios problema lyg ir išlieka... Nemanyčiau, kad Maceinai kančia galėjo virsti dar ir džiaugsmu, kaip šv. Pranciškui. Tai išties tik šventųjų privilegija...

Maceina įprasmino savo kentėjimus. Ir kas gali žinoti, gal po didelių kančių (juk buvo ir atokvėpių) jis kartais ir jausdavo džiaugsmą, suprasdamas, kad „kančia išvadavo jo dvasią iš klaidingo santykio su pasauliu"⁶⁴ ir leido jam pamatyti, koks šis pasaulis yra ir kaip jis būna... „Viskas pasaulyje yra apdilę ir apirę. Dievas miręs arba pabėgęs. Mirtis neaiški. Meilė neišmokta"⁶⁵. Matydamas pasaulį, Maceina liūdėjo ir šis liūdesys, virtęs „rūpestingu ilgesiu" bei „nerimu", laikui bėgant, vis gilėjo... Jo laiškuose, rašytuose 1980 metais ir vėliau, girdėti tiesiog tragiškos gaidos... „Kažkoks siaubas kybo ant žmonijos, ir visi vaikščioja suklusę, truputį susikūprinę... Tik tie ramūs, kurie iškeliavo keliais be kelrodžių, 'ir niekas niekas nepaklydo'⁶⁶"⁶⁷... Jis liūdėjo matydamas, kad žmonės apsisprendžia dažniausiai ne Dievo naudai, kad civilizacijos bei demokratijos laimėjimai žmonių negelbsti, o dažnai netgi žlugdo, kad „europinis žmogus yra pasidaręs apostato"⁶⁸... Ir jis ilgėjosi kito naujo gyvenimo...

Savo įžvalgomis, lygiai kaip ir savo asmeniniu būviu bei skaidria filosofija, Maceina, be abejo, pralenkė savo laiką. Jis visada buvo išmintingai kantrus ir pakantus — ne blogiui... O gal ir blogiui?... Tačiau ne konkrečioms blogio apraiškoms, bet tik kaip nuorodai į transcendenciją, nes „blogis egzistuoja tik todėl, kad Dievas yra", nes „blogis yra tikrovė tik Dievo tikrovės šviesoje"⁶⁹...

Visą savo gyvenimą bei filosofiją, kurie sutapo kaip atitinkama būsena, Maceina pagrindė Kristumi, t. y. susižmoginusiu Dievu. Ar jis sukūrė savo filosofinę sistemą? Maceina sakė: „Aš niekad nemėginau kurti sistemos. Pasitenkinau iškapstinėjęs vieną kitą klausimėlį"⁷⁰. Galimas dalykas, kad jis ir nekėlė sau tikslo sukurti sistemą ir net, be abejonės, taip ir buvo. Tačiau sukūrė... Kartais atrodo, kad jis, pasinaudojęs Bažnyčios mokslu ir savo neeiliniu protu, norėjo sukurti tam tikra prasme netgi universalią filosofinę sistemą, kuri tiktų ir įtiktų visiems — ir tikintiesiems, ir nelaikantiems savęs tikinčiaisiais. Tačiau dar niekam nepavyko sukurti tokios sistemos, kuri tenkintų visus ir kurie ją panaudoję, rastų juos tenkinančius atsakymus į visus pateiktus klausimus... Kai jau nebekyla jokių klausimų, kai nėra vietos abejonei ir nuostabai, kai išnyksta kančia, tada baigiasi žemiškasis gyvenimas... Kai tai įvyksta, prasideda kitoks, jau nebežemiškas, gyvenimas arba... neprasideda... Tačiau tai jau tikėjimo klausimas... Maceiną nuolat lydėjo ir abejonė, ir kančia, o tikėjimas jam buvo „baisi rizika", užtat ir klausinėti jis nenustojo ligi gyvenimo pabaigos. Ši nenutrūkstama klausimų virtinė, kuri lydėjo jį visą gyvenimą ir kurią jis savo atsakymais bandė nutraukti, leido išlikti Maceinai „gyvam" iki mūsų dienų. Atrodo, kad jis ir dabar nuolat klausinėja, neleisdamas ir mums nurimti...

Paminklas Antanui Maceinai Prienuose (skulptorius A. Ambraziūnas,

1997 m.)

„Iškapstinėjęs vieną kitą klausimėlį", — kaip kukliai Maceina apibūdino savo filosofavimą, jis, be abejo, sukūrė savitą filosofiją — asmeninę, kruopščiai, ligi smulkmenų apgalvotą, nuoseklią, nuostabiai vieningą, prieinamą beveik kiekvienam mąstančiam žmogui... Jis sukūrė filosofiją, kurios centre stovi Kristus kaip visų mūsų Kūrėjas, kaip visa ko pagrindas ir grindėjas, ant kurio viskas laikosi ir laikysis per amžius. Padaręs išvadą, kad Dievas yra Būtis, Antanas Maceina užskleidė savo filosofijos puslapius...

Pasimeldžiau, o Viešpatie!
Dabar tyliu Ir tylinčio manęs
Tu pasitikt ateisi
Balutėm blizgančiu pavasario keliu ⁷¹.

¹ Maceina A.Jobo drama // Raštai, t. J, p. 426.
² Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė // Raštai, t. 6, p. 1 10.
³ Ten pat.
^⁴ Ten pat.
^⁵ Tenpat, p. 111.
^{^⁶} Per filosofą prasiveržia dvasinis nerimas // Švyturys, 1989, Nr. 20, p. 22.
^{^⁷} Maceina A. Saulės giesmė // Raštai, t. 4, p. 334.
^{^⁸} A. Maceinos dienoraštis (1945 m. kovo 23 d. įrašas) // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
^{^⁹} Ten pat.
¹⁰ Maceina A. Didysis Inkvizitorius // Raštai, t. 3, p. 152.
¹¹ Brazaitis J. Raštai, t. 4, p. 366.
¹² Maceina A. Jobo drama // Raštai, t. 3, p. 426.
¹³ Brazaitis J. Raštai, t. 4, p. 359.
^¹⁴ Mažai kam žinoma, kad Maceina septynerius (o gal ir ilgiau?) metus materialiai rėmė vieną jam visai nepažįstamą daugiavaikę protestantišką vokiečių šeimą, gyvenančią Kėlio miestelyje prie Reino. Apie tai jis prisipažino dr. Vincui Šmulkščiui laiške, rašytame 1960 m. sausio 6 d. (laiško kopija saugoma S. ir T. Maceinų šeimos archyve).
¹⁵ A. Maceinos laiškas (1980 m. gegužės 13 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
^¹⁶ A. Maceinos laiškas (1981 m. sausio 26 d.) marčiai Tatjanai Maceinienei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
¹⁷ A. Maceinos laiškas (1979 m. Kūčios) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
¹⁸ Maceina A.Jobo drama // Raštai, t. 3, p. 430.
¹⁹ Plg.: Girnius J. Antanui Maceinai 70 metų // Aidai, 1978, Nr. 2, p. 56.
²⁰ A. Maceinos laiškas (1981 m. sausio 26 d.) Tatjanai Maceinienei // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
²¹ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (13 laiškas), p. 75; 18 laiškas, p. 85—86.
²² TEretas J. Valančiaus šviesa už marių, p. 190—191.
²³ Ten pat, p. 190-191.
²⁴ Maceina A.Jobo drama // Raštai, t. 3, p. 426.
²⁵ Maceina A. Dievas ir laisvė // Raštai, t. 7, p. 314.
²⁶ Maceina A. Dievas ir laisvė // Raštai, t. 7, p. i 14.
²⁷ Fer filosofą prasiveržia dvasinis nerimas // Švyturys, 1989, Nr. 20, p. 22.
²⁸ Maceina A. Dievas ir laisvė // Raštai, t. 7, p. 522.
²⁹ Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė // Raštai, t. 6, p. 94.
³⁰ Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui (122 laiškas), p. 310.
³¹ A. Maceinos laiškas (1978 m. birželio 6 d.) sūnui Sauliui Maceinai // S. ir T. Maceinų šeimos archyvas.
³² Plg.: Maceina A. Krikščionis pasaulyje // Raštai, t. S, p. 583-584.
³³ Maceina A. Altorius ar varstotas? // Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius, A. Maceinos archyvas, f. 181—37.
³⁴ Maceina A. Dievas ir laisvė // Raštai, t. 7, p. 515.
³⁵ Ten pat, p. 316. ³⁶ Ten pat.
³⁷ Maceina A. Dievas ir laisvė // Raštai, t. 7, p. 519.
³⁸ Ten pat, p. 322.
³⁹ Ten pat, p. 318.
⁴⁰Ten pat, p. 315.
⁴¹ Per filosofą prasiveržia dvasinis nerimas // Švyturys, 1989, Nr. 20, p. 22.
⁴² Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė // Raštai, t. 6, p. 115.
⁴³ Plg. : Maceina A.Jobo drama // Raštai, t. 3, p. 443.
⁴⁴ Plg.: Antano Maceinos laiškai prel. Pranciškui Jurui, p. 88.
⁴⁵ Maceina A. Dievo Avinėlis // Raštai, t. 4, p. 570.
⁴⁶ Ten pat, p. 569.
⁴⁷ Ten pat, p. 571.
^⁴⁸ Maceina A. Krikščionis pasaulyje // Raštai, t. 5, p. 454.
⁴⁹ "Maceina A. Dievo Avinėlis // Raštai, t. 4, p. 588.
⁵⁰ Maceina A. Dievo Avinėlis // Raštai, t. 4, p. S89.
⁵¹ Ten pat, p. 590.
⁵² Šiuo konkrečiu atveju Maceina rėmėsi rusų teologo V. Zenkovskio mintimis.
⁵³ Maceina A. Dievo Avinėlis // Raštai, t. 4, p. 587.
⁵⁴ Ten pat.
⁵⁵ Maceina A. Dieras ir laisvė // Raštai, t. 7, p. 323.
⁵⁶ Maceina A. Dievo Avinėlis // Raštai, t. 4, p. 499.
⁵⁷ Maceina A. Saulės giesmė // Raštai, t. 4, p. 333.
⁵⁸ Plg.: ten pat, p. 333.
⁵⁹ Ten pat, p. 338. >
⁶⁰ Ten pat.
⁶¹ Plg.: Ten pat, p. 338
^⁶² Antanas Maceina: jei išveja pro duris, teateina pro kitas (A. Maceinos pokalbis su kun. Broniumi Liubinu) // Darbininkas, 1968, Nr. 23. Šie Maceinos žodžiai, manyčiau, yra geras atsakymas tiems, kurie mėgina kaltinti Maceiną fašizmu arba geriausiu atveju nacionalizmu.
⁶³ Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė // Raštai, t. 6, p. 97.
⁶⁴ Maceina A. Saulės giesmė // Raštai, t. 4, p. 335.
⁶⁵ Maceina A. Apie poeto būtį ir kūrybą // Kas yra kūryba, p. 167.
⁶⁶ Čia A. Maceina cituoja eilutę iš savo eilėraščio „Paklydėlis". Tačiau jo eilėraščių rinkinyje „Ir niekad ne namolei" (1980) ši eilutė skamba šiek tiek kitaip: „Čia niekas niekad nepaklydo".
^⁶⁷ A. Maceinos laiškas (1980 m. rugpjūčio 25 d.) dukrai Danutei Marijai Mickūnienei // Mickūnų šeimos archyvas.
⁶⁸ Maceina A. Saulės giesmė // Raštai, t. 4, p. 332.
⁶⁹ Maceina A. Dievas ir laisvė // Raštai, t. 7, p. 317-318.
^⁷⁰ Per filosofą prasiveržia dvasinis nerimas // Švyturys, 1989, Nr. 20, p. 22.
⁷¹ Jasmantas A. (Maceina) Tyla // Draugas, 1987, Nr. 188 (34).