Kūryba kaip Antano Maceinos pašaukimas

 

 

„Žmogus yra kūrėjas. Žmogaus kūrybiškumas yra pagrindinė jo žymė. Tai pirmykštis jo būtybės pradas, kuriame glūdi visi kiti pradai“.

Antanas Maceina

 

 

Tatjana Maceinienė:
  

  „Šis Maceinos teiginys, kuriuo jis apibūdina žmogų,pirmiausia taikytinas jam pačiam. Išties būtų sunku rasti kokį nors kitą tinkamesnį jam apibūdinimą. Antanas Maceina buvo kūrėjas tikrąja šio žodžio prasme: būtent kūrybiškumas buvo „pagrindinė jo žymė“. O kūryba buvo pagrindinis Maceinos nusiteikimas ir principas. Norint tuo įsitikinti, reikia tik įdėmiai paskaityti jo gyvenimo bei jo raštų puslapius, įsiklausyti į jo poeziją...

      <...> Tačiau, nors kurti ir filosofuoti žmogų yra „apsprendusi pati jo prigimtis“ ir mes visi daugiau ar mažiau dalyvaujame kūrybiniuose procesuose ir filosofuojame, toli gražu ne kiekvieną iš mūsų galima pavadinti kūrėju, filosofu, poetu... Maceina tapo kūrėju plačiąja šio žodžio prasme. Jis tapo filosofu–kūrėju, „teologu–kūrėju“, kaip jį pavadino kunigas Stasys Yla, poetu... Daugelis netampa...

     Nes žmogus kaip asmuo negali būti kūrėjas, juo gali tapti tik žmogus asmenybė. Pasak Maceinos, kiekvienas žmogus yra asmuo, bet ne kiekvienas – asmemybė. „Asmuo yra žmogiškosios būtybės pagrindas, tuo tarpu asmenybė yra didesnis ar mažesnis jos galių išsiskleidimas.

      <...> Žmogus kaip asmuo nėra matuojamas nei jo galiomis, nei jo veikmenimis, o tik tuo, kad jis yra Aš – toks pat kaip ir visi kiti Aš“. Vadinasi, asmenybė matuojama jos galiomis, tiksliau, savo „galių Išsiskleidimu“. O tai yra tam tikras rezultatas. Kūrybinių galių Išsiskleidimo rezultatas – kūriniai. Taigi tapdamas asmenybe, Maceina tapo kūrėju...

      Kiekvienas žmogus, t. y. kiekvienas asmuo kuria, bet ne kiekvienas sukuria, lygiai taip pat kaip ir filosofuodamas ne kiekvienas sukuria filosofiją. <...> Maceina sukūrė filosofiją, kurioje atsispindėjo visas jo mąstymas ir visas jo veikimas... Tai reiškia, kad jis sukūrė asmeninę, todėl – savitą filosofiją... Filosofija juk yra asmens buvimo apraiška. „Buvojame taip, kaip filosofuojame“, – teigė Maceina. „Filosofijos ir žmogaus būvio vienybė yra lygiai tokia pat ankšta, kaip filosofijos ir asmens (išskirta mano – T. M) vienybė“. Tad norėdami suprasti patį filosofą, jo asmenybę, mes turime ieškoti rakto jo filosofijoje, kuri visada, pasak Maceinos, yra biografinė. Anot jo, neasmeninės filosofijos negali būti. <...>

     Taigi norint suprasti Maceinos asmenybę, pirmiausia reikia susipažinti su jo filosofija, su jo kūryba apskritai, nes žmogus kaip kūrėjas atsiskleidžia tik savo kūryboje. Tad jei norime „paregėti“ kūrėją filosofą giliausioje jo paties tikrovėje, mes neturime būti „suvedžioti“ kasdienės jo būties, nes kasdienybė, būdama „gilus prapuolimas pasaulyje“, jo neatskleidžia. Jį atskleidžia tik jo kūriniai – jie kalba aie jį, liudija, apreiškia, garbina arba pasmerkia...“

(iš knygos Tatjana Maceinienė  „Išmintis, gimusi kančioje. Antanas Maceina: Gyvenimas ir kūryba“)